Neurofiziologija (konspektas)

Naudokitės savo nuožiūra, už informacijos teisingumą niekas neatsako. 1. Nervų sistemos tyrimų istorija ir paradigmos 2 2. Kūno ir sielos santykio problema 3 3. Klasikiniai neurofiziologiniai metodai 3 4. Šiuolaikiniai neurofiziologiniai metodai 4 5. Gyvų smegenų tyrimo metodai 6 6. Centrinės nervų sistemos raida 6 7. CNS skysčiai ir jų apytaka 7 8. Galinės smegenys: žievė, limbinė sistema ir pamato mazgai 8 9. Tarpinės smegenys: gumburas ir pagumburis 10 10. Vidurinės smegenys 12 11. Užpakalinės smegenys 12 12. Stuburo smegenys 13 13. Nugariniai ir galviniai nervai 14 14. Autonominė (vegetacinė) nervų sistema 15 15. Somatinė ir periferinė nervų sistemos 17 16. Neurono bei nervo struktūra ir funkcijos 18 17. Glijaus ląstelių struktūra ir funkcijos 19 18. Membraninis nervinių elementų potencialas 20 19. Nervinių elementų veikimo potencialas 21 20. Nervinio impulso plitimas 22 21. Komunikacija nervų sistemoje 24 22. Sinapsės, jų tipai ir funkcijos 26 23. Pagrindiniai neuromediatoriai 29 24. Neuromediatorių poveikio dinamikos efektai 32 25. Įgimtas elgesys ir jo savybės 34 26. Selektyvių nervinių ryšių teorijos 35 27. Orientacinio reflekso savybes 37 28. Nervinis įgyto elgesio mechanizmas 38 29. Sensorinių sistemų rūšys ir organizacijos principai 39 30. Sensorinių sistemų tyrimo metodai 40 31. Sensorinių sistemų funkcionavimo kriterijai 41 32. Informacijos apdorojimo principai sensorinėse sistemose 41 33. Pirminiai procesai sensorinėse sistemose 42 34. Akies sandara ir optika 42 35. Fotorecepcija 44 36. Nerviniai regos centrai ir takai 45 37. Ausies sandara ir funkcijos 46 38. Fonorecepsija 46 39. Nerviniai klausos centrai ir takai 47 40. Vestibiulinės sistemos sandara ir funkcijos 48 41. Vestibiulinė recepcija ir dirginimo būdai 48 42. Chemorecepsija ir jos teorijos 49 43. Kvapas, jo kilmė ir matavimas 50 44. Uoslės recepsija ir nerviniai centrai 51 45. Skonio sandara ir funkcijos 52 46. Skonio recepcija ir nerviniai centrai 53 47. Nerviniai odos dariniai ir jų sandara 54 48. Neurologinės odos jautrumo teorijos 55 49. Lytos recepsija ir nerviniai centrai 55 50. Termorecepcija ir jos nerviniai centrai 57 51. Skausmas, jo kilmė ir savybės 58 52. Skausmo recepcija ir nerviniai centrai 59 53. Biocheminiai skausmo koreliatai 60 54. Nerviniai skausmo malšinimo būdai 60 55. Propriorecepcija ir jos nerviniai centrai 61 1. Nervų sistemos tyrimų istorija ir paradigmos Archeologai kasinėdami senovines kapavietes randa kaukolių, kurių deformacija, kaip buvo nustatyta, yra ne smurtinė. Jau priešistoriniais laikais primityviais įrankiais buvo atliekamos neurochirurginės operacijos (trepanacija – kaukolės ar kaulo atvėrimo operacija) (beje, anestezija nebuvo taikoma). Kaukolės randamos su apgijusiais kraštais rodo operacijų sėkmingumą. Pirmykštis žmogus išimdavo susidariusius krešulius iš galvos, atsiradusius po sutrenkimų. Šumero, Senovės Egipto, Kinijos (ir kitų civilizacijų) rašytiniai šaltiniai leidžia plačiau susipažinti su jau istorinių laikų žmogaus požiūriu į nervų sistemą, jos aiškinimu, vertinimu: protas ir intelektas buvo siejamas su nervų sistema, tiksliau – galvos smegenimis. Senovėje emocijos daugiausia sietos su širdimi (emocijų židiniu galvos smegenys pripažintos 19 a. pab.-20 a. pr.). Istoriniais laikais išskiriamos 3 paradigmos: Pneumos (arba „gyvybinės dvasios“) paradigma, gyvavusi daugiau kaip 2000 metų. Ja remiasi religijos. Gyvybingumas, buvimas gyvu sieti ne su žmogaus kūnu, o su kažkuo, esančiu šalia jo. Pneuma - substancija, patenkanti į kūną iš aplinkos, oro, kvėpuojant. Kūnas tėra indas, o pneuma, patekusi į visus jo organus, jį atgaivina. Kvėpavimas – itin gyvybiškai svarbus procesas. Nekvėpuojant kūnas miršta. (Antikos laikais) Hipokratas teigė, kad didesnė gyvenimo dvasios koncentracija yra galvoje: joje susidaro per didelis slėgis ir pneuma veržiasi laukan, atsiranda traukuliai, seilės. Viduramžiais epilepsijos priepuolis laikytas pneumos pertekliaus išsiveržimu. Epilepsija – tai ženklas valdyti, viena sąlygų norint tapti valdovu, tačiau tikriausiai epilepsijos priežastis buvo kraujomaiša. R. Descartes teigė, kad kūnas yra nešvarus, o galvos smegenys – tai tam tikras filtras, apvalantis pneumą (dvasią) nuo nešvankių, nedorų minčių, planų, troškimų. Jau šios teorijos gyvavimo metu atrasti nervai – takai, kuriais teka pneuma (nors iš pradžių manyta, kad kraujas paskirsto pneumą). Dekartas išskyrė įvairius skilvelius (vidurinis, užpakalinis). Galvanui atradus galvaninį elementą, gyvybinė dvasia pakeista gyvybine elektra. Lavenhikas atranda mikroskopą. Pradedama giliau žvelgti į smegenis. Išsiaiškinta, kad didelis elektros kiekis gali būti pavojingas gyvybei. Sincitio (arba neuropilio) paradigma, vyravusi kelis šimtmečius, artima vaistininkams ir medikams. Pradedami naudoti įvairūs vaistai, net psichotropiniai. Nervų sistema laikyta indų sistema, kuria teka tam tikri skysčiai, turintys ryšį su asmenybe. Sincitio paradigmos pradininkas Dekartas manė, kad pojūčiai suvedami į smegenis, kur sudaro bendrą jutimą. Nervai imti skirstyti į juntamuosius ir motorinius. Senticijų (ekvipotencialių galimybių) teorijos šalininkai manė, kad ką tik gimusio kūdikio smegenys – tuščios ir yra galimi įvairūs jų užpildymo variantai. Tad gyvenant, taikantis prie gyvenimo sąlygų, susiformuoja individuali NS. Žiūrint pro mikroskopą pamatyta daug įvairiausių siūlelių, vamzdelių, kuriais teka informacija. NS – ekvipotenciali – bet kas su bet kuo gali jungtis. Sincitio paradigma stipri tuo, kad reiškiniai aiškinti racionaliai (nors ir neteisingai: jau įsčiose formuojasi individuali NS). Paradigmai daugiausiai problemų sukėlė mikroskopo atsiradimas – juo pradėti nervų tyrimai, tirti jų struktūriniai dariniai, atkreiptas dėmesys į jų ypatingą sudėtingumą. Atradus biologinę elektrą, pneumos sąvoka keičiama „gyvybinės elektros“ sąvoka. Ši teorija išsilaikė neilgai, apie 150 metų (paskutinis šalininkas mirė 1954m.), nes apie 1920 m. Pradėjo sparčiai vystytis elektromechanika, o kartu atėjo ir neurofiziologija. Neuroninė paradigma, atsiradusi apie 1900 m., įsigali po II pasaulinio karo. Ją suformulavo Ramon-i-Cajal, kalbėjęs apie nervinių galūnėlių laikiną susijungimą („protoplazminiai bučkiai“). Nervų vamzdeliuose mikroskopo pagalba rasti pertrūkiai – tai buvo priimta kaip esminis įrodymas, kad nervai skirti ne pneumos ar kokių skysčiu tekėjimui. Išaiškėjo, kad NS turi pertvaras; yra specialūs mechanizmai, tvarkantys informacijos srautus; pasirodė, kad galvos smegenys turi ritmus - elektroencefalogramą; atrastas pagrindinis elementas - neuronas. Esminiai jos tyrimai atlikti per paskutinius maždaug 30 - 40 metų. Net keliolika Nobelio premijos laureatų gavo apdovanojimus už darbus neurologijos srityje. Šiandieniniai neurofiziologijos mokslo paradoksai pranašauja naujos paradigmos atėjimą. Be to, pastebime, paradigmų gyvavimo laikai vis trumpėjo. 2. KŪNO IR SIELOS SANTYKIO PROBLEMA Kūno ir sielos problema yra ne vien labai sena, bet ir labai skirtingai vadinta. Iš tikrųjų, čia visuomet turėta galvoje vienokia ar kitokia psichinės veiklos teorija, t.y. nagrinėta, koks yra substancinis psichinių reiškinių pamatas. Daugelis autorių nuo Antikos laikų manė, jog tarp kūno ir sielos esąs izomorfizmas arba tapatumas. Šiuolaikinė psichofiziologija linkusi psichofiziologinius procesus skirstyti taip, kaip siūlė Aristotelis. Aiškinant psichines funkcijas remiamasi genetiniais, hormoniniais ir nerviniais veiksniais. Aiškiai neišreikšta monistinė tapatumo hipotezė klausimą, kaip jie tarpusavyje susiję, apeina. Naujų laikų mokslo išvakarėse René Descartes skyrė dvi pagrindines substancijas: dvasinę (res cogitans) ir tįsiąją, kūniškąją (res extensas). Šitaip buvo postuluotas psichinių reiškinių „nematerialumas“ (nedaiktiškumas). Tačiau, norėdamas parodyti jų akivaizdžią sąsają su kūnu, Dekartas teigė esant kryžminę sąveiką per kankorėžinę liauką. Priešingai ankstesnei monistinei (vientisai) psichofiziologijos identiškumo prielaidai atsirado dualistinė (dvilypė) tarpusavio sąveikos prielaida. Ją plėtoja psichosomatika, turinti daug šalininkų aukštųjų mokyklų katedrose ir klinikose. Nuo XX a. vid. prie psichofiziologijos ir psichosomatikos prisidėjo bendresnė disciplina – neurologija, į kurią įeina psichologijos dalis, vadinama neuropsichologija. Vietoj kūno ir sielos vienovės (monizmo) arba dvilypumo (dualizmo) sąsaja išplečiama – ji virsta trinare sistema: „nešiklis – kodas – reikšmė“. Šio N-K-R principo pagrindą sudaro ženklo samprata komunikacijų teorijoje. Šioje trijų pakopų sąsajoje vyksta du nerviniai procesai (impulso perdavimo aksonais ir sinapsių jungtimis), kurie reiškiasi dviem neuropsichinio kodo rūšimis (ritmu ir konfigūracija). Šios abi kodavimo formos sudaro psichikos reikšmių (emocinių ir pažintinių) pagrindą. Tuo iš dalies paaiškinama psichikos sąsaja su nerviniais procesais ir jos kokybinis skirtumas nuo kūno procesų. Nešiklis, kodas ir reikšmė, nors jų aktyvumo pamatas tas pats, perdavimo procesuose turi du laisvės laipsnius: • kodai yra „transportabilūs“, t.y. gali būti pernešami nuo vieno šaltinio prie kito. Todėl sąveikos galimos tiek žmogaus viduje, tiek su išoriniu pasauliu; • reikšmės yra nemedžiaginės ir „laisvesnės“: jos yra susitarimo dalykas ir iš esmės kintamos. Tuo paaiškinama, kodėl psichinis reiškinys yra šis tas daugiau ir kita, nei kūniškas, nors gali reikštis tik psichiniu pagrindu. Neuropsichologijos tyrimo objektas yra kodų atpažinimas dviem kryptimis: nukreiptas į fiziologinę kodo raišką ir nagrinėja šio kodo įreikšminimo klausimus. Įvedus kodo sąvoką, baigėsi senas (materialistinio) monizmo ir (idealistinio) dualizmo ginčas ir susiklostė vientisa kibernetinė psichikos ir fiziologijos santykio samprata. 3. KLASIKINIAI NEUROFIZIOLOGINIAI METODAI Vieni pirmųjų metodų, skirti NS struktūrai tirti. Atradus mikroskopą, pradėta tyrinėti ir NS. Neurohistologinės procedūros – procedūros, kurios leidžia matyti nervų struktūras (padaro NS dalis matomas). Histologinė kontrolė – patikrinimas, ar buvo teisingai pataikyta į neuroną. CNS, galvos smegenys primena manų košę polietileno maišelyje – vidinė konsistencija – labai skysta želė. Neuroanatominės procedūros: 1. Fiksacija. Išimtas nervinis audinys fiksuojamas (autolitiniai enzimai – labai aktyvi biologinė medžiaga, ardanti organizmą; enzimai (fermentai) yra visame mūsų kūne, tad negyvas audinys iš karto ima gesti). Autolitinių enzimų veikimo sustabdymas vadinamas balzamavimu. Jeigu gyvų smegenų nefiksuotume, jos labai greitai suirtų ir negalėtume jų tirti. Klasikinis fiksatorius – formalinas, turintis bakteriocidinį veikimą, t.p. naikina pelėsius ir grybelius. 2. Perfuzija – kraujo pakaitalo, fiziologinio skysčio varymas kraujagyslėmis. Kraują būtina išvalyti, norint matyti audinio struktūrą. Tam tikslui išimam smegenis ir prisijungę prie kraujo indų iš – plaunam kraują. Po to paleidžiam formaliną, po keliolikos min., smegenys formalizuojasi, įvyksta fiksacija. Taip paruoštas smegenis galima laikyti ore. 3. Kietinimo procedūra. Ankstesnių procedūrų metu smegenys ataušta, sukietėja, tačiau audinio pjaustymui to neužtenka. Reikalinga kietinimo procedūra. Galima perfuzuoti skystą organinį stiklą (nitroceliuliozę), parafiną. Nešaldoma – ledo kristalai plėšo ląsteles. 4. Pjaustymas (mikrotomija). Pjaustoma mikrotomu (specialiu aštriu peiliu) ypač plonom (mikroninio storio) juostelėm, plėvelėm. Pjaustant gali būti įtvirtinamas mikrotomas ir judinamas objektas, arba atvirkščiai. Galima pjaustyti lazerio spinduliu. Toliau džiovinam uždedant algumino. Tačiau plėvelė – skaidri. 5. Dažymas. Padėję plėvelę po mikroskopu nieko nematysim. Reikalingas dažymas, kuris išryškina struktūras. Visi dažai, naudojami NS sistemos dažymui, skirstomi į 3 grupes: a) somos – (ląstelių kūno) dažai (tuomet matosi forma, išorės vaizdas). Dažoma metileno mėliu. Nudažomos vadinamosios nislio substancijos ir taip išryškėja kūnas (įeina RNR, DNR, kai kurie branduolio citoplazmos dariniai); b) mielino dažai – jais galima išryškinti nervų takus, matyti kaip jie jungiasi. Panaudojus mieliną, galim matyti skaidulų išsidėstymą. Būna mielinės (izoliacija didesnė, kaip karoliai) ir nemielinės (izoliacija mažesnė, ištisinė) skaidulos. Padeda nustatyti tam tikras ligas (pvz., difuzinę sklerozę), tirpinančių mielininę izoliaciją; c) membranos dažai – vidinių sienų dažymas. Po dažymo plėvelė dedama tarp stiklų, užliejama aliejumi ar pušų sakais (užkonservuojama). Paruošta saugojimui ar stebėjimui. Pirmosios anatomijos ir neuroanatomijos studijos prasidėjo nuo šių dalykų. Po kurio laiko šie metodai nebetenkino – mikroskopas per mažai didina, nesimato aferentinių ir eferentinių laidų. Yra įvairios klasikinių neuroanatominių metodų versijos: Histofloresencinis metodas (autoradiografija): viskas taip pat, tik prieš konservuojant plėvelė palaikoma virš formalino dujų. Apšvietus ultravioletine šviesa matom, kad dalis vaizdo šviečia geltonai (kaip kruopeles) – tai monoamininiai M, kurie susiję su informacijos perdavimu. Neuroninių jungčių žymėjimo metodai: kaip info įvesties (aferentiniai takai) ir išvesties (eferentiniai takai) jungtis pasižymėti ir atskirti. • Amino rūgšties autoradiografija – šiuo metodu žymimos aferentinės jungtys. Į branduolį injekuojam radioaktyvią aminorūgštį, kuri pasklinda po branduolio aferentinius takus, po to jau žuvusiam tiriamajam smegenis paruošiam pagal klasikinį metodą, plėvelę ant stiklo nešam į labai tamsų kambary, padengiam jautria fotoemulsija, uždengiam kitu stiklu ir paliekam 2-3 savaitėms. Po to ryškinam, fiksuojam, gaunam negatyvą, kur gerai matyt aferentiniai takai. • Krieno peroksidazė – metodas, išryškinantis eferentinius takus. Krienoperoksidazinė medžiaga skaldo peroksido molekules, iškrenta netirpios vandeny druskos. Taigi suleidžiam krienoperoksidazinę medžiagą, kuri retrogradine aksoplazmine srove patenka į eferentinius takus. Tiriamasis dekaptuojamas ir smegenys ruošiamos klasikiniu metodu. Pagrindinis klasikinių tyrimų trūkumas – tai, kad preparatai jau negyvi. 4. Šiuolaikiniai neurofiziologiniai metodai Elektrofiziologiniai smegenų tyrimo metodai Jie pradėti tyrinėti nuo 1928m. priklausomai nuo to , kokius elektrinius signalus tyrėjas nori užfiksuoti, jis konstruoja specialius elektrodus. Dvi grupes: 1. Mikroelektrodai turi labai ploną galiuką, leidžiantį registruoti elektrinius atsakus iš individualių neuronų. Konstruojami iš labai plonos vielos arba stiklinių vamzdelių. • Metaliniai elektrodai dažniausiai iš iridžio platinos, 100mikronų storio, galiukas užaštrinamas rankiniu būdu arba rūgšties tirpalo pagalba ardomas kol pasidaro 1 mikrono storio. Tada izuoliuojamas specialiu laku, o neizoliuotas galas fiksuoja elektrinius signalus. • Stikliniai vamzdeliai kaitinami iki minkštumo, galiukas ištempiamas į ploną virvelę, kuri lieka tuščiavidurė. Tokią pipetę užpildome elektrolitu - skysčiu laidžiu elektrai. Kartais konstruojamos dvi pipetės. Jos tinka tik paviršiaus sluoksniuose esančių neuronų registracijai. Mikroelektrodais yra fiksuojami atsakai iš konkretaus neurono, sinapsės ar dendrito. Galima gauti infralastelinę informaciją iš neurono vidaus. Prie mikroelktrodų jungiama speciali aparatūra: • Elektrinis signalų stiprintuvas • Registratorius (pvz. : oscilografas), kartais akustiniai(garsiakalbiai) 2. Makroelektrodais yra regitruojami atsakai iš didelio neuronų skaičiaus. Gali būti konstruojami iš įvairių medžiagų: nerūdyjančio metalo ar platininės vielos. Izoliuoti - išskyrus galą - gali būti įkišti į smegenis ar uždėti ant jų, jei tai maži metalo gabaliukai. Vielos gali būti įsuktos į kaukolės skyles. Plokščias diskas iš aukso ara sidabro pritvirtinamas prie skalpo srovę praleidžiančiais klijais. Toks elektrodas yra naudojamas EEG tyrimo metu, kuomet elektrodai yra išdėstomi ant galvos odos ir yra registruojami bioelektriniai potencialai. Normalios EEG pakaušinėse dalyse yra registruojamos alfa bangos, kaktinėse srityse beta bangos. Sergant įvairiomis ligomis, užfiksuojama: • Išnyksta alfa ir beta teritorinis pasiskirstymas; • Ritmų arimetrija tarp pusrutulių (1-normali kreivė, 2-pataloginė banga); • Pataloginės beta bangos, delta bangos bei traukulinės ‘piko’ bangos. Su makroelektrodais taip pat registruojami sukeltiniai potencialai. Galima pažiūrėti ar NS užsiėmus informacijos priėmimu. Rasti sukeltiniai potencialai leidžia nustatyti tam tikrų emocijų, laukimų buvimą. sukeltinis potencialo bangos atspindi stimulo charakteristikas. Pirminiai potencialai leidžia nustatyti funkcinius NS pakitimus. Antriniai potencialai - nustatomi emociniais, interesų, laukimų dalykais. Biocheminiai smegenų tyrimo metodai Mikrojonoforezė. Principinis metodas receptorių identifikavimui. Kai postsinapsiniai receptoriai yra paveikiami atitinkamų mediatorinių medžiagų, jie pakeičia membranos laidumą įvairiems jonams, ko pasekoje sklinda jaudinantys ar slopinantys potencialai. Kad atskirtume, kuris neuronas reaguoja į atitinkamą mediatorių, naudojame dvigubą mikropipetę. Ji susideda iš dviejų mikropipečių, esančių viena kitos viduje: • Išorinė pipetė yra užpildoma neuromediatorių jonizuota medžiaga (jonų pavidalu). Kai per ją praeina elektros srovė, ji įneša šiek tiek meditorinės medžiagos vidun. Taigi jonoforezė reiškia ne ką kitą kaip jonų įnešimą. • Vidinė pipetė yra naudojama lastelių, kurios paveiktos mediatorių, neuroninio aktyvumo registravimui. Ji gali būti įkišta per membraną, kad registruotų postsinapsinius potencialus, arba gali būti ląstelės išorėje, kur registruotų veikimo potencialų paplitimą. Taigi, viena pipetė lašina įvairius jonus,o kita fiksuoja, kaip į tai reaguoja neuronas. Imunologinė technika. Imuninė sistema gamina antikūnius antigenų atpažinimui. Antigenai yra proteinai arba peptidai, kurie randami virusų paviršiuje. Antikūniai yra taip pat baltymai gaminami baltųjų kraujo kūnelių ir naudojami mikroorganizmų invazijos sustabdymui. Antikūniai išsidėstę baltųjų kraujo kūnelių paviršiuje tokiu pat pavidalu kaip ir neuromediatoriniai receptoriai neuronų paviršiuje. Kai antigenai ant viruso pradeda kontaktuoti su antikūniais, kurie juos atpažįsta, antikūniai greitai peršoka ant viruso. Buvo išrasta technika gaminti antikūnius didelei molekulių įvairovei. Šios antikūnių molekulės gali būti prijungtos prie specialių dažomųjų molekulių, kurios paveiktos ultravioletiniais spinduliais, skleidžia šviesą. Kad atskirtų kur cholinoacetiltranferozė yra lokalizuota smegenyse, tyrėjas įdeda šviežius smegenų gabalėlius skystį, kuriame yra antikūnių - dažančių molekulių. Antikūniai patys prisijungia prie savų antigenų - cholinoacetiltranferozės. Kai gabalėliai tiriami po mikroskopu ultravioletinėje šviesoje, gali matyti, kuriose smegenų dalyse, netgi individualiuose neuronuose, yra cholinoacetiltranferozės. Kai bus surasti antikūniai didesnei medžiagų įvairovei, ši technika įgaus didesnę reikšmę neurofiziologiniuose tyrimuose. Ekstirpaciniai ir stimuliaciniai smegenų tyrimo metodai EKSTIRPACINIAI Dalies pašalinimo ar pažeidimo metodai. Yra įvairių pažeidimo būdų : • Chirurginis būdas (paviršiui). T.y. nervas užrišamas, vėliau atrišamas, arba užšaldyti ir vėliau atšildyti. Tai grįštami pažeidimai. • Smegenų dalies išsiurbimas - negrįžtamas pažeidimas, viduriniems sluoksniams, tam naudojamos specialios pipetės. • Elektrinė stimuliacija. Elktros srovė leidžiama per ploną vielą, galiukas naudojamas pažeidimui. Naudojama dveijų rūšių elektrinė srovė: 1. Tiesioginė srovė - jos metu cheminės reakcijos pažeidžia lasteles elktrodo galiuko apylinkėse. 2. Radijo srovė (didelio dažnio). Ji žudo lasteles ir tuo pat metu sužadina aplinkines. • Cheminis suardymas yra tikslesnis: galima sunaikinti tik somą, bet palikti per tą vietą einančius aksonus. STIMULIACINIAI jungčių identifikavimui. Daugybė neuroninių struktūrų gali būti stimuliuojamos per elektrodus, juos įkišus į smegenis. Jei, stimuliuojant A struktūrą, gaunamas jaudinantis ar padidėjęs potencialas B struktūroje, tai šios abi struktūros turi būti sujungtos. Yra sunkumų interpretuojant. Elektriniai stimulai niekada neatkartos natūralių elektrinių sm.procesų. 5. Gyvų smegenų tyrimo metodai 1. Kompiuterinė tomografija (KT) - rentgeno aparatas + kompiuteris. Pagrįsta rentgeno spinduliu, pereinančių per skirtingo tankio audinios, sugėrimo rodiklių matavimu. Rentgeno spindulių pluošto intensyvumo pakitimai registruojami detektoriuje ir apdorojami kompe, kuris formuoja tiriamo audinio vaizdą. Labai naudinga diagnozuojant anomalijas ir ligas, kur pataloginis židinys yra gan didelis ir jo tankis ryškiai skiriasi nuo smegenų tankio. 2. Branduolinio rezonanso metodas (BMR) stebėti biocheminių reakcijų dinamiką. Galima registruoti daugelio cheminių medžiagų: vandelinio, forsforo, anglies, deguonies ir kt. branduolių energetinį lygį. Tiriant vandenilio branzuodlių vizualinį tankumą, galime ištirsi baltąją ir pilkąją medžiagas. Atvaizdas gaunamas įkišus žmogaus galvą į elektromagnetą, kuris aktyvuoja vandenilį, per galvą perleidžiama elektromagnetinė banga; vandenilio atomai išspinduliuoja kvantus, kompas atgamina vaizdą. Pranašumai – nežalingas, galima ištirti tas sritis, kurios nepakankamai aiškiai matomos su KT. 4. Pozitroninė emisinė tomografija (PET). Žmogui į venas suleidžiama radiaktyvi dudezoksigliukozė, išsivaikšto po smegenis, galva kišama į panašų prietaisą į tomografą. Dudezoksigliukozė yra radioktyvizuojama rentgeno spinduliais, ši metodika labai pagerino skiriamąją gebą, galima matyti medžiagų apykaitą įvairiose smegenų dalyse, nustatyti smegenų stuktūrinius ir metabolinius sutrikimus. 5. Radioaktyvus ksenono inhaliacijos - galvos smegenų kraujo apytakos registravimas. Radioaktyvų ksenoną įkvepia su oru. Kur metabolinis aktyvumas diesnis, ten ksenono daugiau. Kompas gaus metabolinį smegenų vaizdą. 6. Elektrononė mikroskopija. Pptinis mikroskopas priėjo savo ribą - per ilgos bangos, išeitis - trumposios elektronų bangos, vakuumas ir galima gauti 100000 didesnį vaizdą. Bet vakuume bet koks natūralus daiktas išverda, reikia įdėti to daikto platininę kaukę, patį daiktą išėsdinus rūgžties pagalba, kad jis neužterštų mikroskopo. Čia vietoj linzės yra elektromagnetas. 7. Stereotaksija. Reikia pataikyti į tam tikrą smegenų vietą, tam tarnauja stereotaksija - erdvinė koordinačių sistema, į kurią galima suprojektuoti bet kokį erdvės tašką; yra smegenų stereotaksiniai žemėlapiai, kur galima rasti reikiamo taško koordinates. 6. Centrinės nervų sistemos raida Nervų sistema vystosi iš išorinio gemalinio lapelio - ektodermos. Embrioninės raidos 17-18d iš ektodermos susidaro nervinė plokštelė. Jai sulinkus susiformuoja vagelė, o vėliau - nervinis vamzdelis, jo galas neryškiomis vagelėmis pasidalija į tris praplatėjimus. Šie praplatėjimai virsta pagr. smegenų skilveliais, o aplink juos esančios sienelės 3 parindiniais smegenų skyriais, vadinamais pagal vamzdelio praplatėjimų seką: priekinis (rostralinis) – priekines smegenis (prosencephalon), vidurines smegenis (mesencephalon) ir užpakalinės smegenis (rombencephalon). Priekinis galas turi dar savo raidą: 3 pūsleles, iš kurių susidarė 3 skilveliai. PAGRINDINĖ STRUKTŪRA SKILVELIS SMEGENŲ SKYRIUS TIKROJI STRUKTŪRA Priekinės smegenys Šoniniai (1-2) Galinės smegenys (telencephalon) 1. Smegenų žievė(corteks cerebralis) 2. Pamato mazgai (bazaliniai ganglėjai, pilkoji medžiaga) Limbinė sitema Trečias skilvelis Tarpinės smegenys (diencephalon) 1. gumburas(thalamus) 2. pagumburis(hypothalamus) Vidurinės smegenys Smegenų vandentiekis Vidurinės smegenys (messencephalon) 1. dangtis(tectum) 2. dangtelis(tegmentum) Užpakalinės smegenys Ketvirtasis skilvelis Užpakalinės (metencephalon) smegenys 1. tiltas(pons) 2. smegenėlės(cerebellum) 3. pailgosios smegenys(medulla oblongata)(šerdis- medulla) Iš nervinio vamzdelio kanalo galvos smegenyse susiformuoja skilveliai, o nugaros smegenyse - centrinis lankas. NS evoliucijos etpai: • Tinklinė NS sudaryta iš atskirų nervinių ląstelių, kurios jungiasi tarpusavyje. Ląstelės išsisklaidžiusios ektodermoje, tik kuniniame gale(?) tinklas sutankėjęs. Ląstelių viena atauga jungiasi su receptorinėmis, kita su su epitelinėmis ir raumeninėmis ląstelėmis. Taip dirginimas į neuronus gali sklisti iš bet kurios vietos. Reaguojama viso kūno susitraukimu. Tokią NS turi lervos, žmoguje tai - intrneuralinė NS. • Mazginė NS - greta tinklinės NS atsiranda nervinių ląstelių telkiniai - mazgai, nueina į raumenis, o kolateralės pasibaigia nerviniame tinkle, kur jungiasi su receptorinėmis skaidulomis. Mazgo neuronas jau gali perduoti dirginimą į raumenis. Kiekviename segmente mazgai išsidėstę poromis. Mazgų nervinės skaidulos sudaro nervus, kurie juos sujungia į grandinėles. Mazgai - savotiški centrai - gali priimti ir perduoti dirginimus segmentų ribose. Tokią NS turi visi bestuburiai, pradedant kirmėlėmis. Labiausiai vystosi galvinių segmentų mazgai. Stuburiniuose mazginė NS išlieka kaip vegetacinės NS mazgai ir rezginiai. • Vamzdinę NS turi stuburiniai. Jos atsiradimui įtaką darė skeletinis judėjimas, kuriame dalyvauja sudėtingos kaulų bei jungčių ir skersaruožių raumenų sistemos. Dėl šių pasikeitimų išsivysto nugaros ir galvos smegenys. Iešmučio NS nediferencijuota į nugaros ir galvos smegenis, tačiau jo nervinis vamzdelis yra aukštesniųjų stuburinių nugaros smegenų prototipas. Stuburinių galvos smegenų evoliucijai didžiausią įtaką gyvūnų ditancinių receptorių ( klausos, pusiausvyros, regos, uoslės) atsiradimai. Jie vystėsi tame kūno gale, kuris gyvūnui judant yra nukreiptas į priekį. Ryšium su tuo nervinio vamzdelio galvinis galas ima sparčiau vystytis. Galvos smegenų evoliucijos pirmajame etape išsivystė rombinės, vidurinės ir priekinės smegenys. Rombinės smegenys vystosi klausos ir pusiausvyros receptoriaus įtakoje. Jose atsiranda nerviniai centrai, valdantys gyvybiškai svarbias gyvūnų funkcijas. Toliau jos pasidalija į : • Pailgąsias smegenis - čia prasideda nervai, kurie sujungia jas su su virškinimo, kvėpavimo bei kraujo apytakos organų sistemomis. • Užpakalines smegenis - jos perima judesių valdymo bei koordinavimo funkcijas. Didžiausią įtaką jų didėjimui turi smegenėlės. Vidurinės smegenys regos receptoriaus įtakoje. Dėl to jos geriausiai išsivysčiusios pas paukščius, nes jų rega ganėtinai sudėtinga ir pakankamai tobula Priekinės smegenys vystėsi drauge su uoslės receptoriumi, kuris sparčiai tobulėjo sausumoje gyvenantiems stuburiniams. Čia susidaro nervinių ląstelių telkiniai - dryžuotasis kūnas, kuris išsivysto į NS valdantį centrą. Priekinių smegenų paviršiuje susikaupusios ląstelės sudaro pusrutulių žievę. Žinduolių priekinių smegenų svarbiausiąją masę sudaro ne dryžuotasis kūnas, kaip reptilijų, o labai išsivysčiusi žievė. Joje koncentruojasi ne tik uoslės bet ir kitų jutimų centrai, taip pat ir aukštesnieji judesių tvarkymo centrai. Žievinių centrų funkcija daug sudėtingesnė ir tobulesnė, tuo tarpu senieji požieviniai centrai tampa nesąlyginių refleksų centrais. Priekinės smegenys pasidalija į tarpines ir galines smegenis. Galutiniame galvos smegenų evoliucijos etape didelę reikšmę turi socialiniai faktoriai. 7. CNS skysčiai ir jų apytaka Smegenys sudaro 2% kūno svorio, sunaudoja 20% kraujo. Šis kiekis pastovus, bet gali kisti kraujo pasiskirstymas priklausomai nuo to, kuri smegenų dalis pasižymi didesniu funkciniu įtempimu. Ir jis negali keistis, jei nekinta pačių smegenų ir cerebrospinalinio skysčio tūris. Smegenys nekaupia maisto medžiagų, tad nutraukus kraujo tiekimą, po 1 s atsiras gliukozės trūkumas, po 6 s - neteks sąmonės, po keleto min. smegenyse atsiras negrįžtamų pakitimų ir žmogus gali mirti. Smegenis krauju aprūpina 2 arterinės sistemos: 1.Slankstelinės arterijos: prasideda iš aortos lanko, kyla, praeina kaklu ir įeina į kaukolės ertmę. Ten susijungia su kitos pusės t.p. arterija į bendrą pamatinės arterijos kamieną. Pamatinė arterija maitina užpakalinę smegenų dalį; iš slankstelinės arterijos išeina šakos. 2.Vidinė miego arterija prasideda iš bendros miego arterijos, kuri kairėje pusėje atsišakoja nuo aortos lauko. Maitina smegenų priekį ir susideda iš 6 pagrindinių šakų. Dėl tokio kraujagyslių išsidėstymo kairiojoje miego arterijos sistemoje susidaro optimalios sąlygos kraujotakai. Vidinė miego arterija į kaukolę patenka specialiu kanalu. Išėjusi atsiduria ties turkiškuoju balnu ir regos nervų kryžme. Užpakalinė jungiamoji, vidinė miego ir slankstelinės arterijos įeina į užpakalinių smegenų arterijas ir sudaro uždarą arterinį smegenų žiedą. Venos smegenyse tarpusavyje sujungtos į bendrą sistemą, kai kuriose venose kraujas gali tekėti į abi puses priklausomai nuo vidinio slėgio įvairiuose smegenų skyriuose, nes jos neturi vožtuvų.. Kraujas iš smegenų teka paviršinėmis ir giliosiomis smegenų venomis į veninius dangčius. Paviršinės smegenų venos surenka kraują iš pusrutulių žievės ir požievio baltosios medžiagos. Giliosiomis venomis kraujas nuteka iš požievio branduolių , vidinės kapsulės smegenų skilvelių į didžiąją smegenų veną, kuri įteka į tiesųjį dan. Visas kraujas iš smegenų susirenka į vidinę Jungo veną 2 sistemos: • Intrakranialinė - surenka krauja nuo kietųjų dangalų [*dvejinės kaukolės venos (surenka kraują iš kaukolės skliauto); *vidurinės kietojo smegenų dangalo; *didžiųjų smegenų (surenka kr iš smegenų žievės); *akinės venos (iš akiduobių ir akies obuolių).] • Ekstrakranialinė - iš visur, kas apie kaukolę, surenka kraują iš veido ir jame esančių darinių. Cerebrospinalinis skystis (CSS). Smegenys sveria 1400 gr, o skystyje 80 gr. Tarp švelniojo ir voratinklinio dangalų bei galvos smegenų skilveliuose yra skaidraus smegenų skysčio, kurį gamina skilvelių gysliniai rezginiai. Iš viso galvos smegenyse yra apie 125ml skysčio. Jis gaminamas pastoviai, pusė jo pagaminama per 3 valandas. Jis apsaugo nervinį audinį. Didžiausi yra 1 ir 2 šoniniai skilveliai - tai susisiekiančių ertmių sistema baltojoje didžiųjų pusrutulių medžiagoje. Smegenų skystis per tarpskilvelines angas priekiniuose raguose teka į 3 skilvelį, tai vertikalus plyšys tarp dviejų smegenų gumburų, kuris jungiasi su 1 ir 2 skilveliais. 3 skilvelis - tai tarpinių smegenų pūslelės liekana. 4 skilvelis - apatinis. Tarp 3 ir 4 skilveliū – smegenų vandentiekis, išilgai praeinantis vidurinių smegenų centre. CSS gaminamas naudojant kraujo plazmą. CSS iš 1 ir 2 skilvelių patenka į 3, iš čia - į smegenų vandentiekį 4, iš kur pasiekia galvos ir stuburo smegenis. Dalis CSS absorbuojama į kraują. Smegenų barjerai. Hematoencefanio barjero (HEB), kraujo – smegenų barjero savybės: • Rasti dažai, nudažantys, būdami kraujyje, visą kūną, bet ne CNS; • Tarp kraujo ir ląsteles supančio skysčio yra barjeras; • Kadangi vienos medžiagos pro jį gali praeiti, o kitos – ne, jis yra selektyviai pralaidus; • Kaujo smegenų barjerą gali pereiti tik membranos lipiduose tirpstančios medžiagos; • Lipiduose netirpstančią gliukozė (pirminis CNS kuras) perneša specialūs mechanismai; • HEB padeda sureguliuoti pastovią smegenų terpę – homeostazę. Encefalohematinio barjero (EHB) savyje: • CNS neuronose esantys baltymai negali patekti į kraiją – jei jie išeina į kraują, imuninė sistema ima atakuoti kaip svetimus. • Suleidus į gyvūno kraują CNS baltymus, atsiranda eksperimentinis alerginis encefalomielitas. 8. Galinės smegenys: žievė, limbinė sistema ir pamato mazgai Galinės smegenys – tai didžiausia ir geriausiai susiformavusi galvos smegenų dalis. Didžiąją dalį galinių smegenų sudaro kairysis ir dešinysis smegenų pusrutuliai, sujungti baltosios medžiagos dariniu – didžiąja smegenų jungtimi. Kiekvienas pusrutulis susideda iš: • Apsiausto (viršutinį jo sluoksnį sudaro smegenų žievė, apatinį – baltoji medžiaga). • Pamato mazgų • Uodžiamųjų smegenų • Šoninių skilvelių Abiejų pusrutulių funkcijos šiek tiek skiriasi: kairysis pusrutulis yra daugiau susijęs su žodiniais, lingvistiniais, matematiniais, loginiais, analiziniais sugebėjimais, o dešinysis – su meniniais, muzikiniais gabumais, jausmus, vaizduotę, emocijas. Žmogaus sugebėjimai priklauso nuo to, kuris pusrutulis vyrauja, tačiau kiekvienas žmogus visada turi savybių, būdingų ir vienam, ir kitam pusrutuliui. Žievė: Plotas - 2360 cm², Storis -3 mm. Žievė yra sluoksniuota, sluoksniai skiriasi ląstelių forma ir dydžiu. Didžioji dalis žievės yra 6sluoksnė. Įvairiose žievės vietose sluoksnių skaičisu gali svyruoti tarp 1 – 6 sluoksnių. Pas visus žmones sluoksniai +- yra vienodi. Bendrosios savybės: • Turi 3-ų rūšių išraižymus. Tai labai padidina paviršiaus plotą, nors tūris išlieka pastovus. * vaga – sekliausias įrėžimas, * plyšys – didžiausias ir giliausias įrėžimas, * vingis – vingiuotas išsipūtimas tarp vagų ar plyšių. • Apie 2/3 paviršiaus ploto (kuris yra 2360 cm², storis -3 mm) paslėpta išraižymuose. • Žievę sudaro glijos ląstelės, neuronai (pilkoji medžiaga – neuronų kūnų telkiniai) - dendritai, aksonai. • Aksonų mielinas duoda baltą spalvą (baltoji medžiaga). Centrinė vaga ir šoninis plyšys žievę dalina į: ♣ kaktinę skiltį ♣ maumens skiltį (susijusi su regos supratimo centrais) ♣ smilkininę skiltį (susijusi su klausos centrais) ♣ pakaušinę skiltį (susijusi su regos centrais) Pagal išsivystymo laiką evoliucijos eigoje, žievę galima skirstyti į: • naująją žievę (jaunesnė, sudaro didžiąją visos žievės dalį); • limbinę žievę (senesnė, supa pusrutulių kraštus). Naujosios smegenų žievės sritys pagal funkcijas skirstomos taip: 1. Kakitinės skiltys (atsakingos už judesių planavimą, vykdymą, kontrolę, suvokimo ir atminties pagalba gautos informacijos išvedimą į planus ir veiklą) 2. Pirminę motorinę žievę ( ji yra į priekį nuo centrinės vagos. Atsakinga už judesių kontrolę); 3. Uodeginės skiltys (joms priklauso maumens, smilkinio ir pakaušio skiltys) Uodeginės skiltys specializuojasi suvokimo procese: • Pirminė bendro jutimo žievė (kaudaliau nuo centrinės vagos) – gauna informaciją apie lytą, spaudimą, temperatūrą. • Pirminė regos žievė (pakaušio skiltyje) – yra žemiausias regos pojūčio kilmės lygmuo • Pirminė klausos žievė (smilkinio skiltyje) - yra žemiausias klausos pojūčio lygmuo. 4. Asociatyvinė žievė – ją sudaro visa likusi naujosios žievės dalis. • asociatyvinė žievė kaktinėje skiltyje – atsakinga už judesio idėją, veiklos planavimą, pirminės motorinės žievės kontrolę. • asociatyvinė žievė kaudalinėse skiltyse – dalyvauja sensoriniame supratime ir atmintyje; pažeidus ją sutrinka sudėtingos veiklos, t.y. skaitymas, rašymas. • asociatyvinė bendro jutimo žievė – dalyvauja kūno schemos sudaryme, pažeidus šią žievę pakinta kūno jautrumas, lytos pagalba sunku suvokti daiktų formą, žmonės su tokiais pažeidimais negali naudotis žemėlapiu. • asociatyvinės regos žievė (gauna info iš pirminės regos žievės) – atsakinga už regos suvokimą, jos susiejimą su kitais suvokimais. Pažeidus šią žievę žmogus dar neapanka, tačiau žvilgsniu neatpažįsta objektų, regos suvokimas veikia tik tuomet, kai daiktai liečiami rankomis. • asociatyvinė klausos žievė (gauna info iš pirminės klausos žievės) – atsakinga už klausos suvokimą ir jos susiejimą su kitais suvokimais. Pažeidus šią sritį žmogus neatpažįsta dainų, klysta kalbėdami patys arba nesupranta kitų kalbos. Somatotopija – kai kūno dalis turi tam tikrą projekciją smegenų žievėje. Limbinė sistema Struktūra: 1. Amono ragas – dalis ilgalaikės atminties saugyklos. 2. Skliautas – jungia Amono ragą su požieviu, yra svarbus sprendžiant „erdvines“ užduotis. 3. Lanko vingis 4. Migdolas (jis priklauso pamato mazgams) – labiausiai susijęs su emocijomis (agresyvumas, baimė, nerimas...). 5. Uodžiamasis stormuo – gauna info iš uoslės 6. Pogumburis (jis priklauso tarpinėms smegenims) 7. Speniniai kūnai (irgi priklauso tarpinėms smegenims). Bendros savybės: • vienos struktūros limbinei sistemai priklauso pagal anatominį (kilmės) bendrumą, kitos – pagal funkcinį. • ši sistema yra labai svarbi emocijoms, motyvacijai, išmokimui ir atminčiai. Visa iš išorinės aplinkos einanti informacija yra perduodama į limbinę sistemą. Šios sistemos funkcijos siejasi ir su vidaus organų veiklos reguliacija. Pamato mazgai Bendrosios savybės: • Pamato mazgai dar vadinami pilkaisiais branduoliais. Iš tiesų jie nėra mazgai, nes yra CNS ribose. • Jei pamato mazgai negauna iš smegenų pakankamos stimuliacijos, jie prisideda prie Parkinson‘o ligos (galūnių tremoras, spontaniški veiksmai, sunkūs judesiai, nejudrus veidas). • Jei pamato mazgai yra pažeidžiami, gali būti sukelta Huntington‘o liga. Ši liga gali būti įgimta, paveldėjimo tikimybė – 50%. Ligai būdinga: daug nevalingų viso kūno judesių; depresija; intelekto, kognityviniai, emociniai pakitimai: psichotinės būsenos. Kritiškas ligos pasireiškimas 15 - 20 metų amžiuje) Pamato mazgams priskiriama: a. dryžuotasis kūnas (jis įeina į ekstrapiramidinę sistemą, atsakingą už raumenų tonusą ir automatinius judesius). Šį kūną sudaro: • uodeguotasis branduolys (lanko pavidalo ir išsidėstęs per tris skiltis: kaktinę, momens ir smilkinio), • lęšinis branduolys Jie reguliuoja nesąmoningus automatinius judesius (pavyzdžiui,rankų judesius einant, veido išraišką išsigandus ar juokiantis), raumenų įtempiną, derina priešingai veikiančių raumenų darbą, tai yra priklauso ekstrapiramidinei sistemai. b. užvara – pilka juostelė netoli lęšinio branduolio c. migdolas – pilkos medžiagos sankaupa smilkinio skiltyje – morfologiškai yra užtvaros tąsa, o funkciškai abu priklauso limbinei sistemai. Migdolo suardymas gyvūnams slopina gynybinį ir keičia reprodukcinį elgesį. 9. Tarpinės smegenys: gumburas ir pagumburis Bendros savybės: • yra tarp galinių ir vidurinių smegenų. • labai svarbios jutimams, ginybai, mitybai, reprodukcijai ir pan. Tarpines smegenis sudaro: 1. gumburas 2. pagumburis 3. pagumburinė vaga, kuri šiuos du darinius atskiria Gumburas Tai sudėtingas branduolių sūkurys. Jo užpakalinis galas yra sustorėjęs ir vadinamas pagalviu. Guburą sudaro dvi pagrindinės dalys: • užgumburis, jį sudaro du keliniai kūnai: • vidinis kelinis kūnas – jame yra požievinis klausos centras, iš kurio laidai eina į klausos žievę. • šoninis kelinis kūnas – jame yra požievinis regos centras, iš kurio laidai eina į regos žievę. • antgumburis – jo svarbiausia dalis yra kankorėžinė liauka, reikalinga lytinei brandai. Šios dvi dalys (užgumburis ir antgumburis) yra sujungtos pilkosios medžiagos tiltu (kai kurie normalūs žmonės jo neturi). Per gumburą eina II nervas. Dauguma smegenų žievės įvesčių eina per gumburą. Į jo branduolius ateina juntamieji laidai iš žemiau esančių smegenų dalių. Jis yra tarpininkas, per kurį į žievę eina visa jutiminė informacija (išskyrus iš uoslės !!! ). Gumbure randami tokie centrai: skausminiai, temperatūros. Gumburas šiek tiek susijęs su motorikos reguliacija. Pagumburis Pagumburis turi virš 30 branduolių. Pagumburį sudaro 5 dalys: • pilkasis gūbrys • hipofizė arba posmegeninė liauka: - priekinė jos dalis gamina GH (gonadotropinį hormoną), kuris verčia kiaušides ar sėklides išskirti moteriškus ar vyriškus hormonus, veikiančius kūną ir smegenis. - užpakalinė hipofizės dalis gamina oksitocino hormonus („simpatijos hormonas“), kurie stimuliuoja pieno išsiskyrimą, gimdos susitraukimą gimdymo metu. Šis hormonas išsiskiria maitinant krūtimi. Užpakalinė hipofizės dalis gamina ir vazopresino hormoną, kuris reguliuoja šlapimo išsiskyrimą inkstuose. • regos nervų kryžmė • speniniai kūnai • pagumburinė sritis – joje yra aukščiausi vegetacinės (autonominės) nervų sistemos centrai, kurie veikia vidaus organų medžiagų apykaitą, keičia termoreguliaciją, virškinimą, širdies – kraujagyslių sistemą, sekreciją, ekskreciją. Pagumburio funkcijos: ◦ kūno temperatūros kontrolė, ◦ alkio ir troškulio kontrolė, ◦ hipofizės priekinės dalies liaukų sekrecijos kontrolė, ◦ hipofizės užpakalinės dalies hormonų gamyba, ◦ šlapimo pūslės susitraukimų kontrolė. Pagumburys – svarbus autonominės nervų sistemos koordinuojantis centras. Panaudodamas hormoninius, vegetaciniu, somatinius mechanizmus pagumburis reguliuoja homeostazę – pastovios vidinės terpės palaikymą (šarmų ir rūgščių, temperatūros pusiausvyrą, gliukozės kiekį kraujyje, riebalų, angliavandenių, vandens apykaitą organizme). Pagumburyje yra biologinis laikrodis, jis ilgesnis nei 24 val. (tačiau pagumburis miego nereguliuoja!). Akyje yra tam tikrų skaidulų, ateinančių į pagumburį, kurios siunčia informaciją apie šviesos – tamsos rėžimą. Taigi, pagumburis reguliuoja paros ritmą. Pagumburis jungia kitas galvos smegenų dalis, t.y. vidurines smegenis, limbinę žievę, gumburą, todėl dalyvauja formuojantis tam tikroms reakcijoms, kaip džiaugsmas, baimė, neapykanta. 10. Vidurinės smegenys Bendros savybės: ◦ jose esantys neuronai siunčia savo aksonus galvinių nervų formavimui. ◦ sudaro smegenų kamieno viršutinę dalį. Vidurines smegenis sudaro: 1. didžiųjų smegenų kojytės – jomis praeina trys stambūs laidai, atsakingi už valingus judesius. 2. keturkalnis – jis turi dvi kalnelių poras: - du viršutiniai kalneliai (žinduoliams jie dalyvauja regos reakcijose į judantį daiktą). - du apatiniai kalneliai (priklauso klausos sistemai). 3. tinklinis darinys (vidurinėms smegenims priklauso priklauso jo viršus). Informacija į tinklinį darinį atkeliauja iš sensorinių takų, ir per tinklinį darinį keliauja į smegenų žievę, gumburą,, stuburo smegenis. Tinklinis darinys atsakingas už miego, budrumo, dėmesio palaikymo procesus. Jis dalyvauja raumenų tonuso, judėjimo, termoreguliacijos procesuose. 4. akies judinamųjų nervų branduoliai (judinamojo akies nervo branduolys, priedinio akies motorinio nervo (Jakubovičiaus) branduolys – iš jų išeina III ir IV galviniai nervai, įnervuojantys akies raumenis). 5. raudonasis branduolys (yra tarp centrinių pilkosios ir juodosios medžiagų) – pjūvyje yra rausvas dėl labai tankaus kraujagyslių tinklo. Jsi priklauso ekstrapiramidinei sistemai. Iš jo prasideda raudonbranduolinis nugaros laidas į stuburo smegenis. 6. juodoji medžiaga – sudaryta iš stambių nervinių ląstelių su juodu pigmentu. Priklauso ekstrapiramidinei sistemai, kuri tvarko raumenų tonusą ir reguliuoja judesius. 11. Užpakalinės smegenys Bendros savybės: ◦ jos integruoja sensorinęs ir motorinę informaciją, koordinuoja judesius; ◦ pro jas praeina visi nerviniai takai – tiek kylantys aukštyn ( į aukštesnius galvos smegenų skyrius), tiek nusileidžiantys žemyn ( į stuburo smegenis). Užpakalines smegenis sudaro: 1. Smegenėlės (primena miniatiūrinę smegenų versiją). Jas sudaro: ◦ smegenėlių žievė ◦ kirminas ◦ smegenėlių branduoliai: * šelmenini branduolys * dantytasis branduolys * kamštinis branduolys * rutulinis branduolys ◦ smegenėlių kojytės (apatinės – sensorinė, motorinė info į jas ateina per pailgąsias smegenis, vidurinės – info į jas ateina per tiltą iš žievės ir viršutinės – info eina per vidutines, tarpines, pailgąsias smegenis į motorinę žievę). Smegenėlės reikalingos: • motorikos koordinacijai, • sensorikos integracijai. • išmokimui. Smegenėlių funkcijos: • Pusiausvyros reguliavimas, • Raumenų tonuso palaikymas, • Staigių ir lėtų judesių derinimas, • Liemens raumenų grupių veiklos tvarkymas – pusiausvyros palaikymas stovint, einant, sėdint, • Judesių grakštumo palaikymas, jų optimizacija. • Išmoktų, valingų judesių koordinacija, • Smegenėlės dalyvauja planuojant ir inicijuojant valingus judesius, • Koordinuoja kalbos aparato raumenų judesius, • Dalyvauja reguliuojant smulkiuosius rankos judesius. Pažeidus smegenėles prasideda krūpčiojimais, perdėti judesiai, išsiderina koordinacija. 2. Tiltas : • Pamatinė dalis ◦ baltoji medžiaga – ryšys su nugaros smegenimis, tiltu ir smegenėlėmis ◦ pilkoji medžiaga – joje yra tilto branduoliai • Dangtis ( jis suskirstytas į tris aukštus – apatinį, vidurinį ir viršutinį). Jame yra V – VIII galvinių nervų porų branduoliai, kurie įeina į rombinės duobės sudėti. Tiltas dalyvauja motorikos kontrolėje, sensorinėje analizėje, miego ir budrumo būsenos reguliavime. 3. Pailgosios smegenys: ◦ pailgųjų smegenų branduoliai (alyvinis, grakštusis, pleištinis). Alyvinis branduolys dalyvauja motorikos reguliacijoje. ◦ pailgųjų smegenų baltoji medžiaga ◦ pailgųjų smegenų tinklinis darinys Pailgosios smegenys palaiko gyvybines gyvybines kūno funkcijas: ◦ turi XI ir XII galvinių nervų branduolius, tad kontroliuoja kaklo ir liežuvio raumenis. ◦ reguliuoja kvėpavimą, širdies ritmą. Pailgųjų smegenų pažeidimai dažniausiai mirtini. 12. Stuburo smegenys 45 cm ilgio, 1 cm skersmens, sveria 30 gr, apsaugotos kaulais, užima 1/3 stuburo kanalo ertmės, turi 2 sustorėjimus galūnių įnervavimo vietose - kaklinį (rankoms įnervuoti) ir juosmeninį (kojoms). Viršuje ties didžiąja pakauškalio anga, jos neryškiai pereina į pailgąsias smegenis, o apčioje jos nusmailėja ir pasibaigia kūgiu. Pagrindinės funkcijos: 1. paskirstyti motorines skaidulas kūno efektoriams (liaukoms ir raumenims); 2. surinkti iš kūno ir perduoti į smegenis somatosensorinę informaciją. Nugaros smegenys suskirstytos į segmentus, jų yra 31-33. Nugaros smegenys yra simetriškos, taip pat kartojasi ir jų segmentai. Segmentas - tai tokia nugaros smegenų dalis, iš kurios išeina pora priekinių ir į kurią įeina pora užpakalinių šaknelių. Tiek tomis tiek tomis eina ir somatinė ir vegetacinė nervų sistemos skaidulos. Segmentų skaičius atitinka tarplankstelinių angų skaičių. Priklausomai nuo to, pro kurias tarplankstelines angas išeina nervai, segmentai yra skirstomi: • 8 kaklinius(C1-C8)(cervicalis segmentas)- kaklas, pečiai, rankos • 12 krūtininių(Th1-Th12)(thorocalis) -rankos, kamieno viršutinė dalis • 5 juosmeninius (L1-L5)(lumbalis) - juosmens sritis ir kojos • 5 kryžmeninius (S1-S5)(sacralis) -kojos ir lyties organai • 1-3 uodeginius(Co1-Co3)(coccygeus)- 1 uodeginis, 1-į tarpvietę Pagrindinis stuburo smegenų elementas - nugaros smegenų segmentas, kurio savybės: - nervinis audinys yra pilkojoje medžiagoje; - priekinės šaknelės eferentinės, užpakalinės aferentinės. Priekinės šaknelės – motorinės, valdo kūno raumenis, jas sudaro pilkosios medžiagos priekinių ragų motoriniai alfa neuronų aksonai. Iš nugaros smegenų jos išeina per užpakalines vagas. Skaidulos kartu su nugariniais nervais ir jų šakomis pasiekia skersaruožius raumenis, o dėl šiomis skaidulomis plintančių nervinių impulsų, raumenys susitraukia. Užpakalinės šaknelės – juntamosios, renka info iš kūno paviršiaus raumenų, sausgyslių. Prasideda iš nugarinių mazgų, kurie yra stuburo kanale ir sudaryti iš pseudounipolinių neuronų. Šių neuronų centrinės atšakos eina į nugaros smegenis ir sudaro užpakalines šakneles, o periferinės ataugos už mazgo prisiliečia prie priekinių šaknelių ir sudaro nugarinį nervą, kurio priekinės šaknelės užsibaigia nervo - raumens sinapse, o užpakalinės - receptoriais. Todėl funkciniu atžvilgiu užpakalinės šaknelės yra juntamosios. Nugaros smegenų raidos embriogenezėje ypatumai : • pirmoje nėštumo pusėje kiekvienas segmentas yra savo kaulinio slankstelio aukštyje, o nugaros smegenys užima visą kanalą, jų šaknelės eina į kaulo angas stačiu kampu; • antroje nėštumo pusėje ir po gimimo stuburas į ilgį auga greičiau, nei stuburo smegenys, todėl slanksteliai ima tolti nuo smegenų segmentų, kartu žemyn pasislenka angos su nugaros smegenų šaknelėmis - keičiasi šaknelių padėtis. Iš šių segmentų šaknelių komplekso susidaro arklio uodega(conda equina). Kryžminių bei uodeginių segmentų šaknelės įgauna beveik vertikalią kryptį ir prieš pasiekdamos attinkamas tarpslankstelines angas, kurį laiką eina stuburo kanalu. Stuburo smegenyse neuronų kūnai, susitelkę nugaros smegenų viduje, sudaro pilkąją medžiagą, kurią apsupa nervinių skaidulų sluoksnis – nugaros smegenų baltoji medžiaga. Pilkoji medžiaga sudaro dvi vertikalias kolonas, kurias jungia skersas pilkosios medžiagos sluoksnis – pilkoji medžiaga yra peteliškės arba H raidės formos, su priekiniu ir užpakaliniu ragu H dalyje. Ji apsupta baltosios medžiagos. Priekinis ragas pilnas motorinių ląstelių, o užpakalinis (įvesties) – jutiminių ir jungiamųjų ląstelių. Centrinėje dalyje yra gama neuronai (įterptiniai neuronai). Jie dalyvauja perjungime. Baltoji medžiaga padalinta į tris kolonas. Jos funkcijos dvejopos: 1. veikia 2 kryptim iš smegenų ir į smegenis – ilgosios skaidulos; 2. kontroliuoja paprastus refleksus – trumposios skaidulos Didesnioji baltosios medžiagos dalis sudaryta iš skaidulų, jungiančių nugaros smegenis su galvos smegenimis. Jos susigrupuoja į atskirus laidus: 1. Kylamieji( juntamieji, aferentiniai, įcentriniai) pasibaigia galvos smegenyse. Jais perduodama informacija apie stuburo bei jo kontroliuojamų organų veiklą. • Priekinis nugarinis smegenėlių laidas • Užpakalinis nugarinis smegenėlių laidas • Nugarinis gumburo laidas 2. Nusileidžiamieji (motoriniai, efektoriniai, išcentriniai) baigiasi ant priekinio rago motorinių neuronų. Jais eina komandos iš galvos smegenų į stuburo smegenis. • Lateralinis žievinis nugaros smegenų laidas • Raudonbranduolis nugaros smegenų laidas • Priekinis žievinis nugaros smegenų laidas • Keturkalninis nugaros smegenų laidas • Prieauginis nugaros smegenų laidas Vystantis ir tobulėjant galvos smegenims, storėja nugaros smegenų baltosios medžiagos sluoksnis. 13. Nugariniai ir galviniai nervai Iš nugaros smegenų išeina 31 pora nugarinių nervų (nervi spinaler). Jie atitinkamai nugaros smegenų segmentams skirstomi į 8 kaklinius, 12 krūtininių, 5 juosmeninius, 5 kryžmeninius ir 1-3 uodeginį nervą. Nugariniai nervai turi ir motorinių, ir sensorinių skaidulų pluoštų. Jie išeina vienodais intervalais iš kiekvieno nugaros smegenų segmento po vieną porą pro tarpslankstelines angas. Nugarinis nervas prasideda susiliejus priekinėms (motorinėms), išeinančioms iš nugaros smegenų ir užpakalinėms (sensorinėms), įeinančioms, šaknelėms, kurios yra stuburo kanalo viduje. Trumpas (1 - 1,5cm) nugarinis nervas, išėjęs iš tarpslankstelinės angos, suskyla į storą priekinę ir plonesnę užpakalinę šakas. Aferentiniai neuronai siunčia aksonus į smegenis, jie užpakalinėse šaknelėse atneša somatosensorinę info. Eferentiniai neuronai išeina iš stuburo smegenų priekinių šaknelių ir yra pilkojoje smegenų medžiagoje - jie kontroliuoja skeleto raumenis ir kai kurias liaukas. Kaklinės, juosmeninės , kryžkaulinės ir uodeginės dalies nugarinių nervų priekinės šakos sudaro rezginius. Iš jų prasideda periferiniai nervai, kurie į įnervuojamas sritis tiesiasi šalia kraujagyslių. • Krūtininės dalies nugarinių nervų priekinės šakos eina lanku po šonkauliais, todėl vadinamos tarpšonkauliniais nervais. Jie įnervuoja nugaros, krūtinės ląstos sienos, pilvo sienos raumenis. • Kaklinis rezginys yra giliai kakle. Juntamosios šakos įnervuoja ausies kaušelio, pakaušio, krūtinės ląstos odą, odą virš raktikaulio ir kaklo apačioje,pečių ir rankų, taip pat raumenis ir odą, kaklo odą, diafragmos raumenis, kepenis. • Juosmeninio rezginio šakos įnervuoja juosmens, pilvo sienos odą ir raumenis, lyties organų odą, šlaunies priekinės, vidinės grupės raumenis ir odą, klubo sąnarį. • Kryžmeninio rezginio šakos įnervuoja dubens raumenis ir odą, šlaunies užpakalinius raumenis, visus blauzdos ir pėdos raumenis bei jų odą. Iš šio rezginio išeina pats stambiausias ir ilgiausias kūno nervas - sėdimasis nervas. • Uodeginis rezginys įnervuoja tarpvietės raumenis. Iš galvos smegenų išeina 12 porų galvinių nervų. Kuo didesnis nervo eilės numeris tuo arčiau nugaros smegenų yra jo šaknelės išėjimo vieta. 1 ir 2 poros galviniai nervai yra kilę iš priekinių smegenų ir į juos galima žiūrėti kaip į jų dalis. Kiti galviniai nervai nuo nugarinių skiriasi tuo, kad neturi pastariesiems būdingų apylygių priekinių ir užpakalinių šaknelių. Nugariniai nervai yra mišrūs. O galviniai - vieni motoriniai, kiti sensoriniai, treti - mišrūs. • I – Uoslės nervas – juntamųjų (aferentinių) nervų pora. Pasibaigia ant uodžiamojo stomens. • II – Regos n. – juntamasis, sudarytas iš aksonų ganglinių ląstelių, esančių tinklainėje; • III – Judinamasis akies n. – motorinis, bet turi parasimpatinių skaidulų. Akiduobėje suskyla į viršutinę ir apatinę šakas. Jo daug skaidulų pasibaigia akių vokuose. Parasimpatines skaidulas pasibaigia akies vidaus struktūroje. • IV – Skridininis n. – grynai motorinis, įnervuoja akies įstrižinį viršutinį raumenį (ieškomieji, sekamieji akių judesiai). • V – Trišakis n. – mišrus, išsidėstęs po visą veidą, jį sudaro 3 smulkesni nervai: 1. Akinis nervas - juntamasis, tai poniausia trišakio nervo šaka. Skyla į kaktinį, nosinį krumplyno ir ašarinį nervą. Nuo jo atskyla šaka inervuojanti kietajį dangalą. 2. Viršutinis žando nervas - juntamasis. Atskyla šaka į kietąjį dangalą. Įnervuoja dantenas, dantis, apatinį voką, nosies odą skruostikaulio odą. 3. Apatinis žando nervas - mišrus. Skyla į juntamasias ir motorines šakas. Eina į liežuvį, smakrą, apatinius dantis, dantenas. • VI – Atitraukiamasis n. – motorinis, suka akį apie vertikalią ašį, kreipia vyzdį į šoną. • VII – Veidinis n. – mišrus, valdo vidinės ausies raumeninę sistemą, neša skonio, judesio info, reikalingas veido mimikai. • VIII – Prieangio ir sraigės n. – juntamasis, duoda 2 jutimus: klausą ir vestibulinį, reikalingas judesių koordinacijai. • IX – Liežuvinis ryklės n. – mišrus. Įnervuoja liežuvio, ryklėsir vidurinės ausies gleivinę, gomurinius migdolus, jaučia temperatūrą burnoje, turi skonio komponentus; • X – Klajoklinis n. – tai ilgiausias galvos nervas, mišrus. Jo poveikis pasyvinantis, mažinantis aktyvumą. Galima padalyti į: 1. Kaklinės dalies šakas, įnervuoja išorinę klausomąją landą, ryklinį rezginį, gerklų gleivinę virš balso stygų, antgerklį. Jomis plinta širdies veiklą slopinantys impulsai. 2. Krūtininės dalies šakos, įnervuoja gerklų gleivinę žemiau balso stygų, stemplę, gerklę, kitus kaklo organus, bronchinės šakos sudaro plautinį rezginį. 3. Pilvinės dalies šakos, kurios įnervuoja skrandį, visus kitus pilvo srities organus. • XI – Priedinis n. – motorinis, nors struktūriškai mišrus. Tai vienintelis galvinis nervas, kuris susidaro iš galvinių ir nugarinių šaknelių. Įnervuoja kaklo raumenis, sukinėjančius galvą; • XII – Paliežuvinis n. – judinamasis nervas, įnervuoja liežuvio ir kt. raumenis, žemiau poliežuvinio kaulo. 14. Autonominė (vegetacinė) nervų sistema Nervų sistema sąlyginai dalijama į dvi dalis: somatinę ir vegetacinę, tai liečia tik nusileidžiančiąją (motorinę, efektorinę) nervų sistemos dalį. Juntamoji dalis yra bendra tiek somatinei, tiek vegetacinei NS. Vegetacinę NS sudaro du skyriai: simpatinis ir parasimpatinis. Jie įnervuoja visą organizmą: lygių raumenų judesius, liaukų sekreciją, visų vidaus organų veiklą, Reguliuoja mitybą, kvėpavimą, reprodukciją, išskyrimą, medžiagų apykaitą (visa sąmonės nekontroliuojama organizmo veikla, ją valdo emocijos). Norint pabrėžti jos savarankiškumą ir nepriklausomumą, ji vadinama autonomine. Taip pat skirstoma į centrinę ir periferinę. Turi nuosavus morfologinius ypatumus: • vegetaciniai nervai prasideda nereguliariai tik kairiose galvos ir nugaros smegenų dalyse, jų eferentinės (preganglijinės) skaidulos tiesiogiai įnervuojamo objekto nepasiekia, nes pakeliui visada būna kiti tarpiniai mazgai; • preganglijinės skaidulos yra mielininės, o postganglijinės - nemielininės • neturi aiškaus įnervavimo segmentiškumo (vieni branduoliai turi mažą, kiti - didelę įnervavimo sritį). Vegetacinė ns turi centrinę ir periferinę dalis. Aukštesnieji centrai yra žievėje, pagumburyje bei limbinėje sistemoje, smegenėlėse, o periferinė jos dalis - tai vegetaciniai mazgai, rezginiai, nervai. Pagumburys valdo ir tvarko visas vegetacines funkcijas. Jis gauna signalus iš viso organizmo ir kitų vegetacinių centrų. Pvz intensyvaus fizinio krūvio metu kraujyje pradeda mažėti deguonies, todėl pagumburys stimuliuoja širdis ir kvėpavimo centrus. Simpatinėje nervų sistemoje skiriamos centrinė ir periferinė dalys. Centrinę dalį sudaro simpatiniai branduoliai, gulintys stuburo smegenų šoniniuose raguose nuo 1-ojo krūtininio iki 3-iojo juosmeninio segmentų. Periferinė dalis sudaryta iš simpatinių mazgų, nervų ir rezginių: Centrinė vegetacinės nervų sistemos dalis : aukštesnieji centrai yra smegenėlėse, pogumburyje ir limbinėje sistemoje žemesnieji centrai - skaiduloms į periferiją pradžią duodantys branduoliai: - mezencefalinė (vidurinių smegenų) dalis - stormeninė (bulbartnė) dalis - tilte; - torakolumbalinė (krūtininė -juosmeninė) dalis (nucleus intermediolateralis) nugaros smegenų C8 ir Th1 - L3 segmentuose - sakralinė (kryzmeninė) dalis nugaros smegenų S2 - S4 segmentuose Periferinė vegetacinė nervų sistemos dalis : vegetaciniai mazgai įvairiose kūno vietose: - simpatinio kamieno mazgai arba pirmos eilės paravertebratiniai mazgai - grandinė stuburo šonuose; - tarpiniai mazgai arba antros eilės prevertebratimai mazgai yra tarp simpatinio kamieno ir įnervuojamų organų - galiniai mazgai arba trečios eilės mazgai pačiuose įnervuojamuose organuose arba netoli jų. Tos vegetacinės skaidulos, kurios prasideda iš branduolių/smegenų/CNS ir eina iki mazgo, vadinamos preganglinėmis (ikimazginėmis). Vegetacinės skaidulos, kurios prasideda iš mazgų (ganglijų) ir eina į dirbantį organą, vadinamos postganglinėmis (užmazginėmis). Preganglinės skaidulos yra mielininės B tipo skaidulos: jomis impulsas plinta lėčiau nei A tipo skaidulomis. Postganglinės skaidulos yra nemielinės, C tipo; jomis impulsas sklinda dar lėčiau. Vegetacinės skaidulos eina į organus somatinių nervų sudėtyje, kraujagyslių sienelės paviršiumi ir rečiau savarankiškasi vegetaciniais nervais. Pirmieji vegetacinės NS tyrimai parodė, kad ji organus veikia skirtingai. Buvo pastebėta, kad dirginamos vienos skaidulos organų darbą skatina, o kitos - slopina. Dėl šitokio skirtingo poveikio ns buvo suskirstyta į parasimpatinę ir simpatinę.Vieni organai turi jų abiejų (širdies - kraujagyslių, virškinimo sistemos), o kiti turi aiškų simpatinių arba parasimpatinių skaidulų vyravimą (Pvz. šlapimo pūslėje vyrauja parasimpatinės skaidulos, o prakaito liaukas įnervuoja tik simpatinės skaidulos.). Simpatinė NS vyrauja, kai žmogus aktyvus, sustiprina tuos procesus, kurie būtini organizmo apsaugai, patekus į pavojingą situaciją - padidina skersaruožių raumenų darbingumą, suaktyvina širdies veiklą, padidina kraujospūdį, išplečia skersaruožių raumenų kraujagysles, išskiria daugiau gliukozės į kraują, didina sensorinė sistemos jautrumą ir kt. Vadinasi, simpatinė ns mobilizuoja visus organizmo resursus, ir atvirkščiai, slopina tas funkcijas, kurios įtempimo būsenoje nereikalingos. Parasimpatinė NS aktyvi poilsio metu, miegant. Ji aktyvina anabolinius procesus - energijos ir maisto medžiagų kaupimąsi organizme, būtent sulėtina širdies veiklą, sumažina skersaruožių raumenų tonusą, sužadina virškinimo sulčių sekreciją, išplečia kraujagysles virškinimo ir sekrecijos organuose ir pan. (Barkaus išmintis – gal anatomijos dabar ir nereikia, nežinau): • simpatinė – „bėgti ar kautis“, preganglinė skaidula už postganglinę skaidulą ilgesnė, sandara: 1. simpatinis kamienas (simpatiniai nervai, vidurių nervai) 2. nervų rezginiai (vidurių rezginys) Mediatorius - norepinefrinas • parasimpatinė – atsipalaidavimo būsena preganglinė skaidula už postganglinę skaidulą trumpesnė, sudaro: 1. krumplyninis nervinis mazgas; 2. sparninis gomurio mazgas; 3. pažandinis nervinis mazgas; 4. ausinis nervinis mazgas; 5. daug parasimpatinių skaidulų yra nervo klajoklio sudėtyje. Mediatorius - acetilcholinas 15. Somatinė ir periferinė nervų sistemos Nervų sistema sąlyginai dalijama į dvi dalis :somatinę ir vegetacinę, tai liečia tik nusileidžiančiąją (motorinę, efektorinę) nervų sistemos dalį. Juntamoji dalis yra bendra tiek somatinei, tiek vegetacinei NS. Somatinė NS Somatinei ns priklauso smegenų dalys ir nervai, inervuojantys visus skeleto ir kai kurių organų skersaruožius raumenis. Ši ns dar kartais vadinama animaline, nes valdo tik gyvūniniam pasauliui būdingas valingo judėjimo funkcijas. Somatinės ns darbą mes galime sąmoningai valdyti. Ji renka informaciją iš sensorinių organų ir valdo judesius : • somatiniai nervai iš galvos ir nugaros smegenų išeina reguliariai • motorinių neuronų kūnai – nugaros smegenų priekiniuose raguose arba galvinių nervų motoriniuose branduoliuose • somatinės skaidulos į skersaruožius raumenis eina nenutrūkdamos • įnervuoja tik ontogenetiškai atitinkančią nugaros smegenų segmentui kūno dalį, todėl oda ir raumenys skirstomi į zonas, įnervuojamas atitinkamo segmento • odos paviršiuje tos zonos eina juostomis skersai išilginės kūno ašies : ◦ liemenyje jos yra horizontalios ir atitinka nugaros smegenų segmentus ◦ galūnių segmentinių zonų juostos yra išilginės segmentines zonas, nepriklausomai nuo periferinių nervų sudėties, visada įnervuoja atitinkamas nugaros smegenų segmentas Šie skirtumai padeda atskirti periferinį jutimų sutrikimą nuo segmentinio: Aptikus segmentinį odos jutimo sutrikimą galima lokalizuoti patologijos vietą nugaros smegenyse. Žinome, kad kiekvieną odos segmentą įnervuoja trijų gretimų nugaros smegenų segmentų juntamosios skaidulos. Dėl to stuburo segmento skaidulų pažeidimas nesukelia jutimo sutrikimų odos segmente. Segmentine tvarka įnervuojamos ne tik odos zonos, bet ir skeleto skersaruožiai raumenys. Vidaus organų jutimo inervaciją irgi duoda nugariniai ir galviniai nervai: krūtinės ląstą - kakliniai ir krūtininiai, pilvo ertmę - krūtininiai ir juosmeniniai, mažojo dubens organus – juosmeniniai ir kryžmeniniai segmentai. Taigi odos ir vidaus organų jutimo inervacijoje dalyvauja tie patys nugaros smegenų segmentai, todėl odoje yra zonos, kurių juntamosios inervacijos šaltiniai sutampa su vidaus organų inervacijos šaltiniais. Tai Zacharjino-Hedo zonos, naudojamos akupunktūroje ir akupresūroje: (čia tik tarp kitko) tulžies takų ligos sukelia skausmą dešinėje kaklo odos pusėje, dvylikapirštės žarnos opa indukuoja skausmą tarp menčių, kraujo apytakos sutrikimai širdyje keičia jutimus kairėje mentyje ar rankoje ir t.t. (tinka 14 ir 15 klausimams) Svarbesni morfologiniai somatinės ir vegetacinės NS skirtumai: 1. Somatiniai nervai iš galvos smegenų ir nugaros smegenų išeina vienodais tarpais. Tuo tarpu vegetaciniai nervai prasideda tik kai kuriose CNS dalyse. 2. Skiriasi ryšio su dirbančiu organu pobūdis. Somatinių nervų efektorinės skaidulos iš motorinių branduolių eina į skersaruožius raumenis niekur nenutrūkdamos. Tuo tarpu vegetacinės skaidulos, išėjusios iš branduolių, įnervuojamo organo nepasiekia, nes pakeliui pasibaigia kitų neuronų vegetaciniuose mazguose, kurie yra šalia organų ar jų viduje. Iš vegetacinių mazgų prasideda antrųjų neuronų ataugos, kurios įnervuoja atitinkamą organą. Skaidulos iki mazgų vadinamos preganglinėmis, o kurios prasideda mazge ir nueina į organą - postganglinėmis. Preganglinės yra mielininės, o postganglinės - bemielininės. 3. Somatiniai nervai įnervuoja tik tą kūno segmentą, kuris kilme yra giminingas smegenų segmentui. Vegetacinėje sistemoje aiškaus segmentiškumo nėra. (Čia vėlgi Barkaus išmintis, bet nepakenks): Somatinės ir vegetacinės nervų sistemų lyginimas: Eil.nr somatinė NS vegetacinė NS 1. efektorius Skeleto raumenys Širdies raumuo, lygieji raumenys, liaukos 2. ganglijai(mazgai) Už CNS ribų nėra Vegetacinės sistemos postganglinių skaidulų ląstelių kūnai, lokalizuoti vegetaciniuose ganglijuose 3. neuronų kiekis nuo CNS iki efektoriaus 1 2 4. neuromuskulinės jungties tipas specializuota motorinė galinė plokštelė Nespecializuota postsinapsinė membrana. Visas lygiųjų raumenų paviršius turi receptorinius balty-mus, jautrius neurotransmiteriams 5. nervinio impulso efektas raumeniui Tik jaudinamasis Arba jaudinamasis, arba slopinamasis 6. nervinių skaidulų tipas greitos, storos (9-13µm), mielininės Lėtos; preganglinės mielinizuotos, bet plonos (3µm); postganglinės nemielinizuotos ir l.plonos (1µm) 7. denervacijos poveikis Paralyžiai ir atrofijos Daugelio raumenų tonusas ir f-ja išlieka, ląstelės taikiniai į denervaciją reaguoja padidėjusiu jautrumu 16. Neurono bei nervo struktūra ir funkcijos Neuronas (nervinė ląstelė) - pagr. nervų sistemos struktūrinis vienetas. Nervų sistemoj

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!