A. Gurevičius "Viduramžių kultūros kategorijos"

ĮŽANGA Viduramžiai - tai laikotarpis kuris tęsėsi bemaž 1000 metų (VI a. – XIV a.) ir išsiskyrė savo unikalumu. Tad nenuostabu, kad jis taip domina filosofus. Šiame laikotarpyje pagrindinė filosofijos objekto problema buvo Dievas, todėl nieko keista, jog nei viename kitame laikotarpyje filosofija nebuvo taip susijusi su teologija kaip viduramžiais. Dievas buvo pagrindinis, tačiau nevienintelis to meto klausimas, kuris domino žmonės. Juos taip pat jaudino tokie klausimai kaip siela, nemirtingumas, santykis su Dievu ir pan. Taip pat to meto žmonės savaip interpretavo pasaulio modelį, žmonių padėtį visuomenėje. Jų bendravimas taip pat kitoks nei kitose epochose. Būtent apie šiuos ir kitus dalykus A.Gurevičius ir rašo savo knygos „Viduramžių kultūros kategorijos“ ištraukoje „Žmogaus asmenybės beieškant“. ANALIZĖ Nekyla nei menkiausios abejonės, kad viduramžiais svarbiausias objektas buvo Dievas. Įsigalėjus krikščionybei, Dievas bei viskas kas su juo susiję žmonėms tapo svarbiausia. Viskas buvo aiškinama remiantis Dievu (pasaulis ir visa, kas jame yra buvo sukurta Dievo, žmogų Dievas sukūrė panašų į save, miršta žmogus, nes taip nusprendė Dievas ir t.t.). Taipogi Dievas buvo tobulybė, gėrio įsikūnijimas, todėl viskas gamtoje įgydavo moralinį atspalvį, kaip teigia A. Gurevičius : „Pasaulio modelyje nėra etiškai neutralių jėgų <...> visi jie įeina į pasaulio išgelbėjimo istoriją“. Dievo bei jo kūrinių nepaprastumas taip pat būdavo perteikiamas per simbolius, skaičius, žodžius, kurie turėjo nepaprastų savybių. Iš žodžių magišką reikšmę turėjo tokie žodžius kaip „žemė“, „moralinis tyrumas“, „dvasinis grožis“. Iš skaičių viduramžiais išsiskyrė trys - šventoji trejybė, keturi – materialaus pasaulio simbolis, 7- žmogaus skaičius ir kt. Simboliai buvo naudojami įvairiems nematomiems dalykams („formoms“) paaiškinti. Viduramžiai ypatingai išsiskyrė iš kitų epochų tuo, jog visuomenėje vyravo visiška hierarchija. Visi žmonės nuo pat gimimo priklausydavo kokiam nors luomui (riteriai, vienuoliai ir t.t.) ir elgdavosi būtent taip kaip jam būdinga. Tačiau tai nereiškia, kad ši hierarchija suskaidydavo žmones į kokias nors grupes, kurios nebendraudavo tarpusavyje. Skirtingi luomai ne tik, kad nebuvo izoliuoti vieni nuo kitu (šiek tiek kitokia situacija būdavo su vienuoliais ar kunigais), bet ir laikydavosi tų pačių moralinių vertybių (nuoširdumo, draugiškumo, paklusnumo kitiems luomams). Ne tik žmonės, bet ir visas pasaulis buvo suskirstytas į tam tikras hierarchijas. Pačios žemiausios kategorijos buvo negyvi, nejudantys daiktai, po to sekė augalai, po jų – gyvūnai, o hierarchijos viršūnėje buvo žmogus (ne tik juda, mąsto, bet ir turi tai ko neturi nei vienas kitas padaras – sielą). Nors žmogus ir yra kūrimo viršūnė, tačiau jis tėra Dievo vergas, bet reikia pabrėžti, kad žmogus ne tik nesigėdijo šio fakto, bet net didžiavosi galėdami vergauti tobulybei. Tokiam hierarchijos skirstymui pritaria tikrai daug tiek paprastų žmonių, tiek garsių filosofų, tačiau aš nevisiškai sutinku su tokia hierarchija. Mano nuomone žmogus toks pat gyvūnas, kaip ir visi kiti. Taip manau pirmiausia todėl, kad niekas tikrai nežino, kas ta siela yra ir juo labiau ar žmogus tikrai ją turi, tačiau net jeigu ir turi, tai niekas kol kas neįrodė, kad gyvūnai jos neturi. Galbūt tai skamba net šiek tiek šventvagiškai, tačiau juk niekas „neįlindo“ tarkim į šuns vidų ir nepažiūrėjo yra ji ten ar ne. Žmonės atsigavę po komos pasakoja, jog matė šviesą ar kažką panašaus. Aš neteigiu, kad jie meluoja ar taip negali būti, tačiau kodėl žmonės, tvirtinantys, kad sielą turi tik žmogus, taip užtikrintai teigia, kad joks kitas padaras jos neturi. Juk niekas nesugebėjo paklausti kad ir to paties šuns, atsigavusio po komos, matė jis kokią šviesą ar ne. Ypač mane piktina faktas, kad žmogus vienintelė mąstanti būtybė. Čia tikrai būtų galima daug argumentuoti, kad taip nėra, bet tepasakysiu, jog kai kuriose situacijose „nemąstantys“ gyvūnai pasielgia tikrai ne ką prasčiau nei mąstyti galintis žmogus. Kalbant apie žmonių luomus būtina pabrėžti, kad žmogus stengdavosi neišsiskirti kaip individualybė. Bet koks individualizmas buvo ne tik vengiamas, bet ir smerktinas. Idealai, vertybės, įgūdžiai buvo įgyjami tokie, kokie būdingi luomui, kuriam žmogus priklausydavo. Tėvai net ir vardus savo vaikams stengdavosi duoti tokius pačius kaip ir jų tėvų ar protėvių vien tam, kad būtų aišku kokiai šeimai tas vaikas priklauso. Nenuostabu, kad ir to meto literatūroje beveik nebuvo biografinių darbų, juk buvo vengiama individualizmo. Vengiama buvo dėl keleto priežasčių: pirma žmonės nepatikliai žiūrėdavo į individualiai besireiškiančius asmenys, antra viduramžiais žmonės būdavo įsitikinę, jog individualizmas lemia nuotaikų kitimus, o tai prieštaravo jų religijai ir trečia – žmonės tikėjo, jog vieno žmogaus nuodėmė gali sukelti negandų visam luomui, kuriam tas žmogus priklausydavo. Ant paminklų taip pat dažniausiai nebūdavo užrašoma, kas ar koks buvo šis žmogus. Paprastai tebūdavo užrašomas vardas, o retesniais atvejais pareigos (kas parodydavo luomą, kuriam priklausė žmogus). Neišsiskirti padėdavo ir krikštas. Jau pats apsikrikštijimas parodydavo, kad žmogus priklauso kažkokiai grupei (šiuo atveju grupei, kurie išpažįsta krikščionišką tikėjimą). Jis ne tik atimdavo individualumą, bet ir įpareigodavo apkrikštytą asmenį laikytis tam tikrų įstatymų (tai suteikdavo galimybę išsigelbėti). Nora skamba ir paradoksaliai, tačiau būtent viduramžiais (tiksliau viduramžių epochos pabaigoje – XII a.) pradėjo formuotis asmenybės sąvoka. Tam įtakos turėjo pasikeitęs požiūris į Dievą (pradėtas vaizduoti labiau kaip žmogus). Taip pat kūriniai, kuriuose aprašoma paskutinio teismo diena. Žmonės pradėjo svarstyti, jog neužtenka priklausyti kokiai nors grupei, kad patektum į dangų, reikia, kad būtų ką vertinti ir iš asmeninio gyvenimo, kas ir pradėjo skatinti tam tikras individualizmo užuomazgas. Ne ką mažiau unikalus yra ir žmogaus buities bruožai viduramžiais. Jie visiškai skiriasi nuo mūsų elgesio buityje: pirmiausia šeima viduramžiais buvo suvokiama ne kaip tėvai ir vaikai (na galbūt dar seneliai), bet kaip didelė giminė, kuri gyvendavo viename name. Taip pat skyrėsi ir bendravimo stilius tarp giminės narių. Tuo laikotarpiu „civilizuotumo“ sąvokos, taigi nebuvo ir tokių dalykų kaip valgymas iš atskirų lėkščių ar gėrimo iš atskirų indų. Visi valgydavo patiekalą iš bendro indo, kurį prie visų svečių supjaustydavo ar kitaip paruošdavo namo šeimininkas. Visiškai kitoks bendravimas buvo tarp vaikų ir tėvų. Šiais laikais nepriimtina su mažais vaikais kalbėti apie seksualinius santykius, tuo tarpu viduramžiais tai būdavo įprasta. Be viso to skyrėsi bendravimas ir tarp skirtingų lyčių atstovų. Nebuvo tokio kaip drovumo jausmo taigi vaikinas su merginai laisvai šnekėdavo temomis, kuriomis yra nepriimtina šnekėti mūsų dienomis. Maža to jie nesivaržydavo vienas kito nuogumo ir laisvai kartu miegodavo toje pačioje lovoje. Taip pat skyrėsi ir bendravimo manieros. Dalykai, kurie šiais laikais sukeltų nepasitenkinimą (kalbėjimas nesukramčius, spjaudymas) viduramžiais buvo priimtini ir niekas nei nemanė, kad jie yra kuom nors nepriimtini. Palaipsniui santykiai po truputį keitėsi. Atsirado drovumo jausmas, tėvai pradėjo slapukauti vaikų atžvilgių nesakydami kai kurių seksualinio gyvenimo subtilybių, prie stalo taip pat pradėta elgtis santūriau bei mandagiau. Aš visiškai sutinku su N. Eliasu, kuris teigia, kad bendravimo pasikeitimas pakeitė ir santykius tarp bendraujančiųjų. Galbūt dabar bendraujama mandagiau, prie stalo elgiamasi labiau higieniškai, tačiau tas bendravimas tapo oficialesnis ir ne toks natūralus kaip viduramžiais. Ypač mano nuomone suprastėjo santykiai tarp tėvų ir vaikų. Jie tapo šaltesni, apgaubti paslapties ir ne tokie nuoširdus. IŠVADOS Viduramžiai – tai laikotarpis, kuriame gyvenę žmonės buvo visiškai atsidavę Dievui. Viską ką jie darė buvo dėl to, kad Dievas taip norėjęs. Viskas, kas buvo sukurta buvo sukurta būtent Dievo. Dievas yra aukščiausia gėrio forma, kuriai kiekvienas žmogus privalo tarnauti. Nors tikslas buvo visų bendras, tačiau žmonės to siekdavo būdami susiskirstę į tam tikrus luomus, kurie buvo pasiskirstę pagal hierarchiją ir niekas nedrįsdavo tos hierarchijos sutrikdyti. Bet koks bandymas išsiskirti iš aplinkos būdavo sutinkamas priešiškai. Taigi daugelis to meto žmonių stengdavosi laikytis tokių moralės normų ir pažiūrų, kokios buvo priimtinos tam luomui kuriam jie priklausė. Buitinis šio laikotarpio gyvenimas buvo ne mažiau įdomus: namuose galbūt ir trūkdavo higienos ar gerų manierų bendraujant, tačiau žmonės buvo nuoširdūs ir atviri. Nors ir keista, tačiau nepaisant stiprios hierarchijos visuomenėje, neišsiskyrimo iš luomo bei gyvenimo būdo, tačiau būtent viduramžių epochoje pradėjo formuotis asmenybės samprata, kuri ateityje tapo nepaprastai svarbi filosofijoje. LITERATŪRA A.Gurevičius. Viduramžių kultūros kategorijos (ištrauka). Vilnius, 1989. P. 244-269.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!