Architektūra ir psichologija: Erdvės viešumas

VILNIAUS GEDIMINO TECHNIKOS UNIVERSITETAS ARCHITEKTŪROS FAKULTETAS ARCHITEKTŪROS PAGRINDŲ IR TEORIJOS KATEDRA ARCHITEKTŪROS PSICHOLOGIJOS REFERATAS ERDVĖS VIEŠUMAS Studentas: Žilvinas Jagėla, A08-1 gr. Dėstytojas: Vytautas Petrušonis 2010 Įžanga Dėl žlungančių šiuolaikinio žmogaus bendravimo įgūdžių ir mažėjančių poreikių dažnai kaltinama vadinamoji „viešųjų erdvių krizė“ – krenta bendruomeniniam gyvenimui skirtų erdvių (tiek fizinių, tiek ne) kokybė. Individas siekia pabėgti nuo masinės kultūros taip pabėgdamas nuo bendruomenės, kuriai pats priklauso. Kalbant apie architektūrą ir urbanistiką, vis mažėja viešųjų, bendruomeninių erdvių, žmonės vis labiau užsidaro savo mažuose privačiuose kambarėliuose, kiemuose. Europarlamentas Leonidas Donskis šia tema samprotauja: „Jei jūsų miesto centre <...> nebeliktų nė vienos vietos, kurioje galėtumėte bent valandėlę pagyventi gera diskusija, rimtu filmu ar tyliai skambančiu džiazu, ar jūs norėtumėte eiti į tokį miestą? Ir kur gi tada būtų ta vieta, kurioje jūs galėtumėte jį pamėgti? Taip, yra tokia vieta. Namai, iš kurių nebesinori išeiti.“ [2] Kadangi dabartinėje santvarkoje nėra galingo intereso, kuris gintų viešųjų erdvių svarbumą (kapitalizmas iš viešosios erdvės gauna mažai naudos), čia svarbų vaidmenį gali suvaidinti architektas, kuris turėtų surasti sprendimą kaip išsaugoti harmoniją tarp viešumo ir privatumo. Pokyčiai privačiame ir viešajame gyvenime Vakarietiškos kultūros tradicijos reikalauja virš bendruomenės iškelti individą. Besivystant, besikeičiant mūsų gyvenimo būdui vis labiau artėjame prie tokio rezultato. Pirmųjų būstų gyventojai buvo panašūs į gyvūnus (1. pav.), gyveno ten, kas dabar vadinama viešosiomis erdvėmis – ištisomis gentimis valgydavo, miegodavo, bendraudavo toje pačioje patalpoje, išeiti galėjo tik į lauką, kuris taip pat – viešoji erdvė. Komuniniame gyvenimo būde privačios erdvės poreikio nebuvo, tačiau jis jau pamažu radosi. Ilgainiui tam tikri bendruomenės nariai gavo privatumą. Dažniausiai tai buvo vadai ar žyniai. Dabar yra visai priešingai – vis daugiau žmonių gyvena, dirba pavieniui (2 pav.) arba apsiriboja nedidele šeima. Tam tikrus bendravimo poreikius patenkinantis internetas leidžia individui išlaikyti beveik maksimalų atstumą iki kitų bendruomenės narių. Žmogus įvairių pakaitalų pagalba kasdien tampa stipresniu ir be kitų žmonių pagalbos gali atlikti vis didesnius darbus, todėl viešąsias erdves pamažu braukia iš savo gyvenimo. [3] Organizuodami visuomenės gyvenimą balansuojame tarp dviejų galimų rezultatų. Vienas sprendimas gali nuvesti į nediferencijuotą chaosą ir sugrįžimą į primityvius elgesio įpročius, o kitas, ginantis privataus individo interesus, veda į priverstinę fragmentaciją, naturalios visuomenės eroziją. [1] Individo interesas Architektui moka, kad jis sukurtų idealią aplinką būtent tam savanaudiškam šiuolaikiniam individui. Konkuravimu pagrįsta ekonomika skatina individualizmą, o viešoji erdvė, erdvė atvira visiems, neranda užtarėjų, todėl jos svarbumas pamažu stumiamas iš miestų planavimo. Vieša erdvė dažniausiai yra planuojama ir įgyvendinama kaip prieštaravimas privatiems interesams. Iš tikrųjų, niekas nėra laimingas izoliacijoje. Jeigu taip, kodėl tada įkalinimas vienutėje būtų didžiausia bausmė? Normalus žmogus bijo vienatvės ir ieško kitų žmonių kompanijos. Kodėl tada izoliuojamės, gyvename vieni į bičių korius panašiose struktūrose ir susitinkame tik tada, kai to išvengti neįmanoma? Dabar gyventojai labiau pasitiki draudimo kompanijomis negu savo kaimynais, bijo turėti artimųjų, bijo net įsimylėti. Tai blogai, galima sakyti, bet prie ko čia architektas? Ką jis turėtų daryti? Architektūriniai sprendimai Kiekvienas architektūrinis sprendimas daro įtaką sudėtingam proksemikos voratinkliui. Jis inicijuoja tam tikrus pasikeitimus su didesniais ar mažesniais padariniais. Tai nereiškia, kad drąsesni sprendimai iškart iššauks didelius pasikeitimus bendruomenės gyvenimo būde. Tai priklauso nuo konkrečios bendruomenės charakterio. Paimkim pavyzdžiu daugiabučio holą. Visi gyventojai turi naudotis tais pačiais laiptais ir tomis pačiomis durimis. Ši erdvė yra komunikacinis stuburas ir pagrindinė namo bendruomenės jungtis. Ji suformuoja tam tikrą atstumą tarp gyventojų – jie susitinka laiptinėje, tariasi kaip ją valyti, kaimynai gali jausti vieni kitiems tam tikrus jausmus – mėgti, nemėgti (3 pav.). Žmonės patys negali keisti šių sąlygų, kurios diktuoja proksemiką. Tai gali padaryti tik architektūrinis pakeitimas (pvz. išorinės laiptinės įrengimas). Tas pats galioja ir miesto skverui. Parko suoleliai gali būti pastatyti taip, kad žmonės galėtų kalbėtis tarpusavyje, arba taip, kad nematytų vieni kitų. Suoleliai gali būti nusukti nuo praeivių srauto arba į jį atsukti. Bendruomeninė veikla gali būti skatinama arba ne (4 pav.). Parko lankytojas (ypač naktį) gali tarp kitų žmonių jaustis tiek saugus, tiek pažeidžiamas, priklausomai nuo tam tikrų kitų veiksnių. Trečiasis pavyzdys – mokyklos pastatas. Tam tikru požiūriu tai irgi viešoji erdvė. Mes linkę pamiršti, kad mokykla yra ne vien vieta, kur mokinių galvos pripompuojamos išsilavinimo kaip automobiliai degalinėje. Tai (ypatingai šiandien) – vieta kur vaikas įgauna socialinę kompetenciją bendravime su panašiais į save ir su suaugusiais, nepriklausančiais jo šeimai. Statant mokyklas į tai atsižvelgiama mažai. Mokymui neskirtos patalpos laikomos erdvės švaistymu veltui. Taip sakoma apie pertraukoms skirtus kambarius. Ketvirtasis ir paskutinis pavyzdys – atviro plano biuras. Metodas įterpti psichologiją į architektūrą buvo sukurtas ir įrodytas čia. Pagrindinė biuro paskirtis – būti funkcionaliu kažkokiai organizacijai ir palaikyti produktyvumą. Architekto užduotis – užtikrinti optimalią komunikacinę proksemiką tarp bendruomenės narių. Optimalią – reiškia, kad mažiausias atstumas turi būti tarp tų žmonių, kurių artumas yra svarbiausias norint užtikrinti produktyvumą. T.y. tie, kurie dirba kooperatyvinį darbą, turi turėti galimybę bendrauti su minimaliais sunkumais. Geriausia, kad jie dirbtų šalia. Taip pat, jų buvimas arti neturi trukdyti kitiems darbuotojams, taip pat ir jiems patiems. Atviro plano biure erdvė struktūruojama skirtingo dydžio, stiliaus ir kilnojamumo sienomis. Taip pat turi būti apsvarstytos sėdimosios vietos, darbo grupių išdėstymas, praėjimai ir neutralios zonos (6 pav.). Galiausiai tai pasidaro panašu į kraštovaizdį, padengtą takų ir komunikacijų tinklu, kuris atspindi bendruomenės proksemiką. Galima palyginti su upėmis, ežerais, tvenkiniais. Tame kraštovaizdyje mintimis daromi eksperimentai: potvyniai, sausros, prakiurusi užtvanka. Praktikoje šie eksperimentai gal ir nedaug reiškia, tačiau jie aštrina intuiciją bendruomeniniams vyksmams, kuri padeda priimti sekančius sprendimus. Pradedama galvoti apie atviras, uždaras, užrakintas duris, kas eina pro tas duris. [1] Žmonių skaičius Bet kokia viešoji vieta turi savo talpą. Kartais į ją telpa vos vienas individas, tokiu atveju ji netarnauja kaip bendravimo, susidūrimo su kitais vieta. Pvz. telefono būdelė arba viešasis tualetas – taip pat viešos erdvės. Taip pat, viešosios erdvės turi pavojų būti perpildytos (7 pav.) Individams pamažu šliejantis prie bendruomenės pasiekiami kritiniai taškai, kai žmonių skaičius viršija maksimalų ir masė ima konfliktuoti pati su savim arba su kita mase, nebeišgali elgis pagal aplinkos nurodymus. Pradedant prasilenkimu siaurame takelyje užlipant ant žolės, baigiant riaušėmis ir vandalizmu. Tie, kurie planuoja ir reguliuoja aplinką, reguliuoja ir tuos nurodymus, todėl yra atsakingi už masių elgesį. Jie moduliuoja ir diferencijuoja psichinio bendruomenės įvykio struktūrą (Vilniuje policija gali nuvyti riaušininkus nuo Seimo prie upės, kur nėra vitrinų, kurias riaušininkai galėtų niokoti). Planuotojai įtakoja viešąjį gyvenimą – atmosferą, taikingumą, saugumą. Tuo pačiu jie įtakoja ir bendruomenę ir individą. Išvados Gyvūnų tyrinėtojai nustebo, kai tyrimai parodė, kad ne tik liūtai nori priartėti prie antilopių, bet antilopės tai pat seka liūtus. Jos nori tiksliai žinoti, kur liūtai yra, kad galėtų nuo jų apsiginti. Galima sakyti, liūtai ir antilopės yra vieni prie kitų optimaliai prisiderinę. Taip pat ir žmonės. Jie tik dėl savo pačių padaryt ų klaidų svetimėja, konfliktuoja. Architektas turi būti apsišvietęs psichologijoje ir išmanyti žmonių tarpusavio sąveika, būti suinteresuotas kokybišką bendravimą užtikrinančių viešųjų erdvių projektavimu lygiai taip pat, kaip ir kokybišką asmeninį gyvenimą užtikrinančių privačiųjų erdvių. Viešosios erdvės planuotojo užduotis – įgijus intuiciją nuspėti bendruomenės, kuri naudos tą viešąją erdvę poreikius, galimybes, apsvarstyti kraštutines situacijas, rasti optimalų proksemikos modelį atsižvelgiant ir į visos visuomenės situaciją – nuspręsti, ką reikėtų keisti. Tai padaryti yra gana sunku, nes bendruomenė negali taip aiškiai parodyti savo intereso, kaip individas. Jos interesą reikia nustatyti remiantis teoriniais modeliais ir praktine patirtimi. Naudota literatūra: 1. Jon Helgi. Psychology of Architecture of Public Space. 2006 http://www.dalaielian.de/jon-helgi/club/Psychology_of_Architecture.pdf 2. Leonidas Donskis. Viešosios erdvės praradimas. 2008 http://www.balsas.lt/naujiena/186258/viesosios-erdves-praradimas 3. Jonas Brodin. The Structure of Public Space. 2006 http://www.allacademic.com//meta/p_mla_apa_research_citation/1/3/8/9/5/pages138951/p138951-1.php Prie interneto šaltinių prieita 2009. 12. 28 Daugiausia remtasi 1 šaltiniu.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!