Argumentuotas tekstas: Leidimas homoseksualioms poroms įsivaikinti = suluošintas gyvenimas ar nauja laiminga šeima?

Argumentuotas tekstas Leidimas homoseksualioms poroms įsivaikinti = suluošintas gyvenimas ar nauja laiminga šeima? 2000 metais Socialinės apsaugos ministerijos užsakymu viešosios nuomonės ir rinkos tyrimų firma “Spinter”atliko tyrimą. Jo rezultatai patvirtina, kad Lietuvos gyventojai homoseksualistus sieja su vaikų prievartautojais ir tvirkintojais. Todėl mūsų šalyje bet kokia galimybė homoseksualioms poroms įsivaikinti yra tiesiog atmetama. Taigi šiame darbe pabandysiu išsiaiškinti, kas lemia vaiko seksualinę orientaciją, ar vaiko vystymuisi gali pakenkti tėvų priklausymas seksualinėms mažumoms. Pirmiausia turėčiau paminėti, jog homoseksualumas nėra psichikos liga (1973 metais Amerikos psichiatrų asociacija išbraukė homoseksualumą iš tokių ligų sąrašo). Taigi galbūt žmogaus seksualinę orientaciją lemia biologinės priežastys. Taip teigia ir biologinės teorijos šalininkai. Jie skelbia, kad trauka tos pačios lyties asmenims yra susijusi su genetika ir hormonais: kai vyro organizme atsiranda per daug moteriškųjų hormonų, sumoteriškėja jo išvaizda ir elgesys. Šią nuostatą išreiškia S. Dimbelio žodžiai: „Lytinė orientacija užkoduojama dar motinos įsčiose<...> Vėlesnę seksualinę elgseną lemia vyriškų ir moteriškų hormonų santykinė koncentracija<...>“. Remiantis šia teorija, būtų galima daryti prielaidą, kad tėvai vaiko homoseksualiai orientacijai įtakos neturi. Tačiau ši teorija iki galo nėra įrodyta. Abejonių kelia tai, jog įvairūs bandymai paveikti homoseksualus lytiniais hormonais konkrečių rezultatų nedavė. Taigi vien šia teorija remtis aiškinant homoseksualumą negalime, bet neturėtume jos atmesti kaip iki galo neištirtos. Galbūt homoseksualumą lemia psichologinės priežastys. Z. Froido teorija skelbia, kad homoseksualumas gali atsirasti kaip padarinys įvairių sunkumų, pereinant iš vienos raidos stadijos į kitą. Anot jo, visi kūdikiai yra homoseksualūs iš prigimties, o psichoseksualinė raida gali sustoti būdama tokios stadijos, kuri yra prieš heteroseksualinį vystymąsi, – tuomet vaikas bus homoseksualus. Homoseksualumą Z. Froidas aiškina nesugebėjimu įveikti Edipo komplekso. Moterų homoseksualumo šaknis jis įžvelgė santykiuose su tėvu: mergaitės trokšta išnešioti tėvo kūdikį ir jaučia neapykantą motinai. Tai įvardijama kaip „Elektros kompleksas“. Tačiau Froidas homoseksualumą aiškino labiau remdamasis vyrų patirtimi. Jis teigia, kad jeigu tėvo nėra arba jis yra pasyvus, berniukas nesugeba internalizuoti tvirto savo vyriškumo jausmo. Atlikti įvairūs tyrimai ir surinkti įrodymai patvirtino, kad homoseksualūs vyrai vaikystėje turėjo dominuojančias motinas ir pasyvius tėvus. Tačiau ne visi žmonės, kuriems būdinga tokia vaikystės patirtis tampa homoseksualūs. Remiantis Froido teorija niekaip negalima atmesti tėvų įtakos, tačiau ji negali paaiškinti tų atvejų, kai homoseksualas savo tėvus vertina pozityviai. Taip pat būtų sunku paaiškinti ir homoseksualių tėvų įtaką vaikų homoseksualumui formuotis. Tada gal homoseksualumą lemia socialinės priežastys? Esencializmo teorija teigia, kad seksualumas yra susijęs su biologija, o asmens seksualinė orientacija įsigali vaikystėje. Tačiau socialinio konstruktyvizmo teoretikai teigia, kad seksualumas yra sukurtas visuomenės ir kultūros, todėl seksualinis identitetas laikomas silpna ir nestabilia konstrukcija. Šį požiūrį palaiko ir viena iš feminizmo atstovių Barbara Smith. Ji teigia, kad homoseksualai nėra viena iš grupių, kurios identitetas aiškus nuo gimimo. Per atsiskleidimo procesą asmuo gali įgyti identitetą bet kuriuo gyvenimo momentu. Taigi pagal šią teoriją būtų lengviausia interpretuoti vaiko homoseksualioje šeimoje problemą. Jei svarbūs ne tik vaikystės, bet ir viso gyvenimo procesai, tuomet galima daryti prielaidą, kad vaiko seksualinei orientacijai turi įtakos ne vien šeima, bet ir žiniaskaida, draugai ir t. t. Čia būtų galima prisiminti ir simbolinio interakcionizmo etikečių teoriją, kuri teigia, kad prisitaikymas priklauso ne tiek nuo to, ką žmogus daro, bet nuo to, kaip į jo veiksmus reaguojama, tai yra vaiko prisitaikymą lemia ne homoseksualūs tėvai, o visuomenės reakcija ir stigmatizavimas. Žmogui priklijuota tam tikra etiketė veikia jo elgesį ir savęs vertinimą, imamos ignoruoti kitos savybės. Vaikas matomas tik kaip homoseksualios šeimos vaikas, ir paprastai tikima, kad jis irgi bus tokios pačios orientacijos. Taigi pati visuomenė gali paversti vaiką homoseksualiu. Visuomenėje vyrauja nuomonė, jog homoseksuali šeima gali išauginti tik homoseksualų vaiką. Pagrindinis argumentas – vaikams reikia abiejų lyčių kaip vaidmenų pavyzdžių, kitu atveju vaikas bus homoseksualus. Tačiau vis daugiau tyrinėtojų teigia, kad tokios nuomonės yra susidarytos remiantis išankstiniu nusistatymu. 1990 metais Sietle Julie Gottman atliktas tyrimas parodė, kad nėra jokių nepalankių psichologinių padarinių. Ji lygino dvi grupes: 35 vaikus, augintus lesbiečių mamų po skyrybų su tėvais, ir 35 heteroseksualios orientacijos moteris. Lesbiečių mamų vaikai buvo labiau linkę į homoseksualumą, tačiau Gottman teigia, kad tam įtakos turėjo tai, ar moteris turėjo partnerį, ar ne, o ne motinų seksualinė orientacija. Šią išvadą patvirtino ir Charlotte Petterson tyrimai. Palyginusi homoseksualių ir heteroseksualių tėvų vaikus, ji nenustatė nei socialinės, nei emocinės raidos skirtumo. Amerikos Psichologų Asociacija apibendrino įvairias studijas ir padarė išvadą, kad homoseksualių tėvų vaikai visiškai nesiskiria nuo heteroseksualių tėvų vaikų. Tačiau jei vaikų seksualinė orientacija nepriklauso nuo tėvų homoseksualumo, tuomet kyla klausimas, iš kur tuomet vaikas ima lyties vaidmens pavyzdį? 1981 metais atlikus tyrimą paaiškėjo, kad heteroseksualų ir lesbiečių vaikai nuo 6 iki 9 metų nesiskyrė pagal tai, kokius žaislus ar žaidimus jie renkasi, o stipriausią įtaką vaikams turėjo ne jų mamos, o žaidimo draugai. Iš to galima daryti išvadą, kad homoseksualūs tėvai nesukelia vaikui lyčių vaidmens sumaišties, lyčių modelius jis gali suprasti iš supančios aplinkos. Pabaigoje galime daryti išvadą, jog vaiko seksualinę orientaciją lemia ne vienas kažkuris veiksnys, o visas jo gyvenimas. Potraukį tai pačiai lyčiai gali paskatinti netilpimas į tipiškos moters ar vyro rėmus, įvairios psichologinės priežastys, taip pat žmogų supanti aplinka, ten vyraujančios nuostatos ir prietarai. O vaiko buvimas homoseksualioje šeimoje nelemia jo psichologinės raidos, tai taip neturi įtakos jo seksualinei orientacijai. Tokiam vaikui daugiausia problemų kyla ne dėl to, kad jo tėvai yra homoseksualios orientacijos, bet dėlto, kad visuomenės požiūris į homoseksualumą yra neigiamas, paremtas įvairiomis neteisingomis nuostatomis, netolerancija, žiaurumu ir bandymu atsikratyti tų, kurie yra kitokie. Taigi mūsų visuomenė turėtų ne drausti homoseksualioms šeimoms įsivaikinti, o keisti savo blogą požiūrį, naikinti stereotipus, ieškoti daugiau objektyvios informacijos šia tema. Literatūra: 1. Čerkauskaitė, M. Kaip Lietuva priima seksualines mažumas?// Vakaro žinios, 2000 vasario 4. 2. Dimbelis, S. Stereotipų amžius ir netipiška seksualinė orientacija, Feminizmas, visuomenė, kultūra. Vilnius: VU leidykla, 1999. 3. www.gay.lt 4. www.yahoo.com

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!