Asmeninio ūkio analizė Mažeikių rajone

Pagal savo paskirtį žemėtvarka – tai organizacinės priemonės, kuriomis siekiama pakeisti žemės naudojimo pobūdį tam tikra linkme. Įstatymai didesnes teises, tvarkant teritoriją, yra suteikę valstybei, todėl dauguma atvejų dominuoja valstybinė žemėtvarka, tai yra valstybės institucijų valia vykdomas žemės nuosavybės ir naudojimo santykių pakeitimas. Tie žemėtvarkos darbai, kuriuos leidžiama vykdyti patiems žemės savininkams ir naudotojams, taip pat yra valstybės reglamentuojami. Toks valstybės dėmesys žemės naudojimo reguliavimui paaiškinamas specifiniu žemės vaidmeniu visuomenės gyvenime, jos gamtinėmis savybėmis ir ūkio naudojimo ypatumais. Žemės savininkas paprastai yra tik asmuo, turintios teisę disponuoti žeme, ir jos valdymo teisė ( daryti žemei fizinį ar ūkinį poveikį) apribota įstatymų reikalavimais saugoti gamtos išteklius, dirvožemį, žemės gelmes. Šie reikalavimai dažniausiai turi bendrą idėją, strategiją, išreiškiančią valstybės politiką žemės nuosavybės aplinkos apsaugos, ir kitų gamtos išteklių naudojimo klausimais. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnis skelbia, kad nuosavybė neliečiama, tačiau jos 46 staipsnis duoda teisę valstybei reguliuoti ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, o 54 straipsnis įpareigoja visus saugoti žemę nuo nualinimo, nuskurdinimo, užteršimo. Tuo pagrindu įstatymuose įtvirtinami reikalavimai, kurių privalo laikytis kiekvienas žemės naudotojas, ir tai duoda pagrindą racionalios žemėtvarkos veiksmams, suformuluoja jos principus. Apibendrintas valstybės žemėtvarkos apibrėžimas pateiktas Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 2 straipsnyje: Valstybinė žemėtvarka – tai visuma priemonių, skirtų Lietuvos žemės fondo valstybiniam valdymui ir žemės santykių reguliavimui, kuriuos laiduoja: 1) teisines ir organizacines sąlygas visuomenei naudingai ir bendrai tautos gerovei reikalingai ūkinei veiklai naudoti žemę, su ja susijusius ūkinius infrastruktūros objektus bei kitus gamtos išteklius: 2) valstybės ir jos piliečių žemės nuosavybės ir naudojimo teisių apsaugą.
Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, agrarinė reforma buvo viena iš pagrindinių šalies ūkio restruktūrizavimo tikslų. Septintoji žemės reforma, kurią galima pavadinti žemės nuosavybės restitucija, prasidėjo 1991 metais priėmus Įstatymą dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų ir Žemės reformos įstatymą. Įvertinant privačios nuosavybės neliečiamumo konstitucinę nuostatą,...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!