Auklėjamosios veiklos vertinimo aspektai

Darbo ištrauka

Kad auklėjimas yra būtinas, nurodo žmogaus prigimtis. Apie ją įvairiai kalbama. Vieni sako, kad ji esanti biologinė, kiti – socialinė, treti – laisva, vėl kiti – gera, bloga, nei gera, nei bloga, bet turinti daug užuomazgų daryti gera ar bloga. Tai kraštutinės pažiūros, nebent paskutinioji teisingai įžvelgia neutralią gėrio ar blogio atžvilgiu žmogaus prigimtį. Vis dėlto I. Kantas sako: "Žmogui duotos tik gėrio užuomazgos".Kokia žmogaus prigimtis, lengva suvokti stebint vos gimusį kūdikį. Jis bejėgis, silpnas, jautrus aplinkos dirginimams, bet spontaniškas ir aktyvus bei reaktyvus verksmu, šypsniu, judesiais. Kitų gyvūnų naujagimiai bemat sutvirtėja, žmogaus vaikui reikia bent 16–20 metų aktyvios pagalbos, kol jis tampa savarankiškas. Auklėjimas ir yra ta pagalba, pasireiškianti pirmiausia globa, maitinimu, priežiūra, kad vaikas išliktų gyvas, tvirtėtų jo kūnas ir santykiai su aplinka.Žmogus gimsta atsinešdamas taip pat vidinių duomenų, kuriuose glūdi būsimos saviraiškos pradmenys: temperamento, gabumų bei intelekto, kalbos, emocijų. Šių pradmenų išsiskleidimas priklauso nuo vaiko aktyvios sąveikos su žmonių ir daiktų aplinka. Bet kaip su ja sąveikauti, jis nežino ir nemoka. Štai čia ir būtinas auklėjimas.Dažnai pasitenkinama paprastu auklėjimo esmės nusakymu: ji esanti žmogaus dorinimas. Tai tiesa. Tik kyla klausimas, kokie tie doros santykiai, kas juos reguliuoja. Gal šio klausimo išsiaiškinimas padės atskleisti esmę?Žmogaus santykiai su aplinka atsiranda iš jo aktyviosios ir spontaniškosios prigimties. Aplinka per pojūčius veikia jo psichiką, gebančių aplinkos poveikius priimti, vertinti, į juos atsakyti. Iš kur toji psichikos galia? Į šį klausimą vieni atsako teiginiu, kad tokia labai išsivysčiusios materijos (smegenų) prigimtis – pasižymėti psichika, t. y. galia reaguoti, reakcijas valdyti pagal išgyvenamus poreikius ir norus. Tačiau žmogus gali reaguoti, veikti prieš savo poreikius ir norus. Kas tada valdo psichines reakcijas? Matyt, psichiniai išgyvenimai ir jų sukelti veiksmai valdomi bei reguliuojami dar kitos jėgos, ne vien poreikių, kylančių iš jausmų, ne vien noro, kylančio iš laisvos valios. Taip, ta jėga yra intelektas, jo galia priimti sprendimus vienaip ar kitaip veikti. Vadinasi, intelektas turi galią rinktis. Pasirinkimas įmanomas, jei turimas kriterijus, pagal kurį matuojamas pasirinkimo vertingumas. Kas tas kriterijus? Matyt, tai, ką žmogus laiko vertingiausia. O tai yra vertybė. Iš kur ji? Iš žmogaus patirties, atsirandančios dėl jo nuolatinės sąveikos su žmonių ir daiktų aplinka. Joje pažįstama, kas vertinga, kas nevertinga. Tik vėliau suvokiama, kas kitiems vertinga ar žalinga. Ne vien asmeninė patirtis lemia vertybes. Jų daug teikia žmonija, mokslo, meno veikėjai. Bet nekintamų vertybių nepajėgia teikti žmonijos istorija, nes ji nuolat kintanti. Amžinąsias vertybes siūlo šaltiniai, kurie nekinta. Tai – antiistoriniai dalykai, kreipiantys žvilgsnį į amžinybę. Vadinasi, santykius reguliuoja vertybes.Pasirinkti vertybes nėra paprasta. Kyla vertybės kriterijaus vertingumo problema. Ar tai, ką renkuosi, vertinga? Koks kriterijaus vertingumo matas? Jei kriterijaus vertingumo matas visada yra biologinis ar materialinis, tai žmogus rinksis biologines, materialines vertybes ir tokiu pasirinkimu mažai skirsis nuo gyvulio. Jeigu šias vertybes laikys tik priemone aukštesnėms vertybėms rinktis, jis iš esmės skirsis nuo gyvulio. Gyvulys neperžengia biologinių vertybių rato, nesuvokia priemonės ir tikslo prasmės.Minėtos prielaidos leidžia suprasti, kad auklėjimas – sudėtinga veikla, nes reikia pradėti susiorientuoti vertybių gausoje, jas išsirinkti pagal žmogiškai vertingesnius kriterijus, juos įsisąmoninti ir jais vadovautis sprendžiant gyvenimo klausimus.Auklėjimas yra pagalba ir vadovavimas žmogui santykiauti su aplinka pagal vertingesnius kriterijus arba gyventi pagal aukščiausias vertybes. ...

Kiti mokslo darbai