Baigiamosios praktikos ataskaita: Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba

Priedas Nr.1 VILNIAUS KOLEGIJA BUIVYDIŠKIŲ ŽEMĖS ŪKIO STUDIJŲ CENTRAS VETERINARINĖS MEDICINOS KATEDRA ANDRIUS BUDRYS Veterinarijos studijų programa Specializacija: laboratorinė diagnostika BAIGIAMOSIOS PRAKTIKOS ATASKAITA Baigiamosios praktikos vieta Nacionalinė Veterinarijos Laboratorija Baigiamosios praktikos laikas 2004-05-03 – 2004-06-11 Baigiamosios praktikos vadovas Dalia Babonienė Vilnius 2004 Priedas Nr. 2 STUDENTO BAIGIAMOSIOS PRAKTIKOS ĮVERTINIMAS Praktikantas Andrius Budrys 1. Praktikos metu nedirbo ___________ dienas. 2. Praktikanto požiūris į darbą (domėjimasis darbu, iniciatyva, atlikimas, tvarkingumas, drausmė ir t.t.) ___________________________________________________________ ________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________ 3. Teorinio parengimo trūkumai, išryškėję praktikos metu ________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________ 4. Studento atlikto darbo kokybė ir jo savarankiškumas ________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________ 5. Praktikos vadovo pastabos ________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________ 6. Praktinio darbo įvertinimas _______________________________________________ __________m.______________mėn.____d. Įmonės praktikos vadovo parašas ir antspaudas ______________________ Priedas Nr.3 BAIGIAMOSIOS PRAKTIKOS VYKDYMĄ KONTROLIUOJANČIO DĖSTYTOJO PASTABOS ________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________ ________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________ Praktika įvertinta (balais) ___________________________________________________ ________________________________________________________________________ Praktikos vadovas ________________________________________________________ __________m.______________mėn.____d. bendros žinios apie įmonę LIETUVOS RESPUBLIKA NACIONALINĖ VETERINARIJOS LABORATORIJA Nacionalinė veterinarijos laboratorija įkurta 1949 metais ir iki 1994 metų vadinosi Respublikine veterinarijos labor atorija. Nuo 1994 metų ji jau oficialiai pavadinta Nacionaline veterinarijos laboratorija (NVL). 2002 m. lapkričio 29 d. Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus įsakymu Nr. 575 „Dėl Nacionalinės veterinarijos laboratorijos Kauno, Panevėžio ir Šiaulių apskričių valstybinių maisto ir veterinarijos tarnybų reorganizavimo“ buvo panaikinti Kauno, Panevėžio ir Šiaulių apskričių VMVT laboratorijų skyriai ir įsteigti Nacionalinės veterinarijos laboratorijos Kauno, Panevėžio ir Šiaulių skyriai. Nacionalinė veterinarijos laboratorija (NVL) yra pavaldi Valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai. NVL adresas – Kairiūkščio 10, 2021 Vilnius, telefonas – 2780470, faksas – 2780471. Nacionalinei veterinarijos laboratorijai vadovauja direktorius, veterinarijos gydytojas, Jonas Milius. Nacionalinės veterinarijos laboratorijos direktoriaus pavaduotojai yra Vidmantas Paulauskas, doc. Julijonas Petraitis, Rūta Kraujelienė ir Kęstutis Zaica. LR Veterinarijos įstatymo ( 1991 12 17 Nr.1-2110 ir papildymai 1999 10 07 Nr.VIII – 1350) 6 straipsnis bei Nacionalinės veterinarijos laboratorijos nuostatuose (1999 03 31 Nr. 4-87) nurodyta, kad Nacionalinė veterinarijos laboratorija yra centrinė įstaiga. Pagrindiniai NVL tikslai: • Padėti VMVT vykdyti maisto saugos ir kokybės valstybinę kontrolę • Diagnozuoti gyvūnų užkrečiamas ligas • Teikti pasiūlymus VMVT dėl tyrimų tikslingumo NVL atlieka šias funkcijas: • Atlieka klinikinius laboratorinius ir kitus tyrimus gyvūnų užkrečiamoms ligoms diagnozuoti; • Atlieka maisto produktų tyrimus; • Vykdo kenksmingų likučių monitoringo programas; • Metodiškai vadovauja ir padeda apskričių laboratorijoms; • Plėtoja ir koordinuoja Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos laboratorijų ryšius su atitinkamomis užsienio valstybių laboratorijomis bei tarptautinėmis organizacijomis. NVL laboratorija akredituota Vokietijos Akreditavimo Tarybos (DAP) 2000 m. balandžio mėn. pagal EN 45001 standartą ir tai buvo Lietuvoje pirmoji akredituota laboratorija, kurios tyrimų rezultatai pripažįstami ne tik Europos Sąjungoje, bet ir daugelyje pasaulio šalių. 2003 m. balandžio 4 d. NVL laboratorija akredituota pagal LST EN ISO 17025 atlikti maisto fizikinius-cheminius, mikrobiologinius, radiologiniu, įvairius mikologinius tyrimus ir gyvūnų infekcinių ligų tyrimus. Tuo tikslu siekiant atitikti tarptautinio standarto LST EN ISO/IEC 17025 reikalavimams NVL buvo pertvarkyta kokybės sistema, įvedant naujus kokybės kontrolės elementus. Kokybės sistema buvo išplėsta visuose skyriuose, kurie vykdo diagnostinę veiklą. Akreditacijos tarnybai buvo pateiktas metodų sąrašas su prašymu papildyti akreditacijos sritį. Be maisto produktų tyrimų buvo papildomai įtraukti ir užkrečiamųjų ligų diagnostiniai metodai. Metų gale Vokietijos akreditacijos tarnybos ekspertai atliko laboratorijos patikrinimą ir gerai įvertino laboratorijos pasiruošimą perimti minėto standarto reikalavimus. Rusijos GOST-R ir higienos sistemose NVL laboratorija akredituota nuo 2000 m. gegužės mėn. Nacionalinėje veterinarijos laboratorijoje dirba 195 (120 NVL ir 75 NVL filialuose) darbuotojai, iš jų 4 darbuotojai turintys mokslinius laipsnius, 44 veterinarijos gydytojai, 31 inžinierius chemikas, 5 biologai-mikrobiologai, 48 laborantai ir kiti specialistai. Nacionalinės veterinarijos laboratorijoje maisto produktų tyrimus vykdo šie skyriai: Maisto mikrobiologinių tyrimų skyrius, vedėja Rasa Gicevičienė Cheminių tyrimų skyrius, vedėja Inga Jarmalaitė Radiologinių tyrimų skyrius, vedėjas Pranas Drulia Šiuose skyriuose vykdoma importuojamų ir eksportuojamų maisto produktų tyrimai, vidaus rinkoje atrinktų ir privačių asmenų maisto produktų tyrimai. Maisto produktai analizuojami įvertinant mikotoksinus, toksiškumą, pesticidų likučius, rūgščių ir peroksidų skaičių, sunkiųjų metalų kiekį, veterinarinių vaistų likučius, maisto produktų sudėties, aruodinių kenkėjų buvimą, mikrobiologinę taršą ir kitus rodiklius. Dalyvauja įvairiose VMVT oficialios kontrolės programose ir vienas iš šios programos tikslų užtikrinti maisto produktų saugos kontrolę. Tuo tikslu 2003 metais įkurti nauji skyriai: Genetiškai modifikuotų organizmų tyrimų skyrius, vedėjas Vaclovas Jurgelevičius, Juslinių tyrimų skyrius, vedėja Rūta Bubulienė. Gyvūnų ligų diagnostiką NVL laboratorijoje atlieka šie skyriai: Bakteriologinių tyrimų skyrius, vedėja Česlova Butrimaitė - Ambrozevičienė Patologinių anatominių ir histologinių tyrimų skyrius, vedėjas Gediminas Pridotkas Serologinių tyrimų skyrius, vedėja Jūratė Buitkuvienė Virusologinių tyrimų skyrius, vedėjas Eugenijus Jacevičius Šių skyrių pagrindinis tikslas yra VMVT padėti apsaugoti gyvūnus nuo užkrečiamųjų ligų. NVL, įgyvendindama šį tikslą, vykdė naminių gyvūnų, laukinės faunos stebėsenos programas, atliko laboratorinius tyrimus gyvūnams, kurie buvo eksportuojami arba importuojami taip pat skirti pardavimui Respublikos viduje bei įtariant ligą. Buvo vykdyta zoonozių monitoringo programa parengta pagal ES direktyvą 92/117/EB. NVL vykdė užkrečiamųjų spongiforminių encafalopatijų stebėsenos programą parengtą pagal ES reglamentą 999/2001/EB. Virusinių ligų diagnostikoje NVL vykdė A ir B grupės ligų stebėsenos programas. Iš šių programų yra paminėtinos klasikinio kiaulių maro, snukio ir nagų ligos, paukščių gripo, Niukaslio ligos, vezikulinės kiaulių ligos, Transmisinio gastroenterito, Aujeskio ligos stebėsenos programos. 2003 m. NVL filialuose suformuota ir patvirtinta struktūra. Gerinant atliekamų tyrimų kokybę, daug dėmesio buvo skiriama kokybės sistemos įdiegimui, pastoviai ir kokybiškai įsisavinami nauji tyrimų metodai. Siekiant stabilumo kaip patikimos veiklos ir nuolatinės partnerystės su užsakovais garanto vienas iš pagrindinių 2004 m. NVL uždavinių yra visus filialus paruošti akreditavimui. NVL Kauno, Panevėžio ir Šiaulių filialų organizacinė struktūra NVL laboratorijoje ir toliau vykdomi renovacijos darbai. 2003 m. pradėta užkrečiamųjų spongioforminių encefalopatijų ir kitiems tyrimams atlikti patalpų renovacija. Tikimasi 2004 metais užbaigti naujas virusologijos patalpas. Pagal projektą rengiamos trečio biosaugos lygio patalpos, tad po renovacijos gyvūnų gaišenų skrodykla, histologijos ir virusologijos laboratorija atitiks ES reikalavimus. 2003 m. buvo vykdomas dvišalis Lietuvos-Norvegijos projektas, kurio tikslas yra stiprinti laboratorijos užkrečiamųjų ligų diagnostiką. Danijos Biotechnologijos instituto (Koldingas) darbuotojai padėjo apmokyti darbuotojus dirbti juslinių tyrimų skyriuje. BENDROJI DALIS Nuo 2003 m. sausio 2 d. Nacionalinės veterinarijos laboratorijos sudėtyje yra Kauno, Panevėžio ir Šiaulių laboratorijos. Todėl, NVL metų veiklos ataskaitos dalyje, duomenys pateikti kartu su NVL filialais . 2003 m. NVL laboratorijose iš viso ištirta 500854 mėginių, atlikta 956 981 tyrimų, nustatyta 14587 teigiamų atvejų. Daugiausia tyrimų atlieka centrinė NVL laboratorija. Ištirtų mėginių kiekis ir atlikti tyrimai matyti diagramoje (Žr. Pav.1) Paveikslas 1 Cheminių tyrimų daugiausia taip pat atlikta centrinėje NVL laboratorijoje. (Žr. Pav.2) Paveikslas 2 Maisto produktų mikrobiologiniams tyrimams daugiausia mėginių buvo atvežta į NVL Kauno filialo laboratoriją, bet atlikta tyrimų ir nustatyta teigiamų daugiau centrinėje NVL laboratorijoje. (Žr. Pav. 3) Paveikslas 3 Patologinės medžiagos, sanitarinių tyrimų ir pašarų daugiausia ištirta Kauno filialo laboratorijoje, tai. yra 30586 mėginiai, atlikta 37869 tyrimai ir nustatyta 1594 teigiami atvejai, iš kurių didžiąją dalį visų tyrimų sudaro sanitariniai higieniniai mėginiai (23648 mėginiai) Žr. Pav. 4 Paveikslas 4 Serologinių tyrimų daugiausia atlikta NVL ir Kauno filialo laboratorijose (Žr. Pav. 5) Paveikslas 5 6 paveiksle matyti koks procentas mėginių tenka NVL laboratorijoms Paveikslas 6 BAIGIAMOSIOS PRAKTIKOS UŽDUOTYS AKUŠERIJA IR GINEKOLOGIJA Pasiruošimas teikti akušerinę pagalbą. Akušerinės operacijos sekmingumas priklauso: nuo to ar laiku atliekama operacija, tikslios diagnozės nustatymo, chirurginio metodo parinkimo, greito bei gero atlikimo. Akušeris prieš suteigdamas akušerinę pagalbą, turi surinkti anamnezę (gyvulio sėklinimo laiką, atsivedimo požymių pradžios laiką, ar buvusio atsivedimo metu nebuvo reikalinga chirurgo pagalbą, vaisiaus vandenu nutekėjimo laiką, ar buvo ir kokia akušerinė pagalba suteikta prieš atvykstant vet gydytojui. Klinikinis tyrimas pradedamas nuo bendrų tyrimu: matuojama temp, pulsas, kvėp dažnumas, stebima gyv elgsena. Po to apžiūrima išoriniai lyt organai (pabrinkimas, kraujavimas, žaizdos, išskyros). Užfiksavus gyvulį, nustatomas vaisiaus gyvybingumas – gyvas vaisius turi čiulpimo refleksą, reaguoja į galūnių patraukimą ir akies obuolio paspaudimą, juntami širdies tvinksniai. Gimdos sienelių pažeidimai. Atidžiai reikia patikrinti gimdos ragų būklę. Patologinio atvedimo priežastis būna dėl vaisiaus netaisyklingos pozicijos, padeties, pirmeigos, išsigimimų, per stambaus vaisiaus, suaugusiu dvinių ir dėl patelės siauro dubens, dubens kaulų įgytų ar įgimtų defektų, dėl lytinių taku siaurumo, silpnų sąremių. Akušerio ir darbo vietos pasiruošimas. Gyvuliui akušerinė pagalba suteikiama erdvioje šiltoje, šviesioje patalpoje. Grindys turi būti neslidžios, sienos padengtos keraminėmis plytelėmis. Prieš operaciją ant grindinio paklojama šiaudu, kurie uždengiami brezentu. Smulkūs gyvuliai guldomi ir fiksuojami ant specialaus stalo. Akušeris pasirengia operacijai taip, kad neužsikrėstų ligomis, kuriomis galėtų sirgti gyvulys. Svarbu gerai paruošti rankas, jos plaunamos šiltu vandenių su muilu, nušluostomos rankšluoščių, žaizdelės sutepamos jodu ar kitu dezinfekantu ir ištrinamos spec mišinių (glicerinas, 20% amoniakas, etilo spiritas 95º, distiliuotas vanduo lygiomis dalimis) ir sutepamos specialiu vazelinu. Po operacijos rankos gerai nuplaunamos šiltu vandeniu su muilu ir ištrinamos 70% etileno spiritu. Visi panaudoti instrumentai ir virvelės autoklavuolami ir po to gali būti sudedami į indą su dezinfekcinių tirpalu. . Akušerinės pagalbos technika. Bene pati svarbiausia uzduotis atliekant akušerinę pagalbą yra išsaugoti patelės gyvybę ir jos reprodukcinės savybės. Būtina laikytis aseptikos ir antis reikalavimų (darbo vietos, patelės, akušerio, rankų paruošimas darbui). Reikia stebeti gimdymo taku slidumą. Esant nenormaliai vaisiaus pozicijai, padėtis atitaisoma tik gimdoje (fiksuojamos visos prieinamos vais kūno dalys). Jei gimdoje yra du vaisiai pirmas dažniausiai traukiamas viršutinis. nepatartina naudoti stipriai veikiančius vaistus. Akušeris turi gerai žinoti kiekvienos gyv rūšies dubens ertmės savumus. Kai vaisiaus neįmanoma ištraukti pro lytinius takus, reikia tuoj pat daryti Cezario pjūvį. Akušerinės pagalba esant dviems ar daugiau vaisių, stambiam vaisiui, ar vaisiaus patologijai. Akušerinė pagalba suteikiama, kai abu vaisiai įstringa dubens ertmėje. Apčiuopiami 2 vaisiai ir 4 galūnės. Jos gali būti: visos 4 priekinės ir visos 4 užpak arba 2 priek ir 2 užpak, kurių viena priekinė ir viena užpak gali priklausyti vienam vaisiui, o likusios kitam. Pagalba suteikiama atrinkus kiekvieno vaisiaus galūnes, reikia uždėti akušerines virveles ir paduoti jas pagalbininkams. Atstūmus apatinį vaisių, ištraukiamas viršutinis vaisius. Arba galima karvę paguldyti ant nugarosir vaisius traukti atvirkštine tvarka. Labai stambus vaisius pasitaiko kai patelės sukergiamos su stambių veislių patinais, daugia-vaisiams gyvuliams, jaunoms patelėms, dėl siauro dubens. Vaisiaus dydis ir padėtis nustatoma tiriant vaginaliai. Pagalba suteikiama į lytiniu takus užpilant vazelino aliejaus, ant priekinių ar ant užpakalinių galūnių , žiūrint pagal pirmaeigą, užneriamos akušerinės virvelės ir traukiama stangų metu paeiliui po vieną vaisiaus koją, antrąją stumiant atgal. Įstrigus viršutinėje pozicijoje, dubens kranialineje dalyje, reikia pasukti jį į šoninę poziciją, nes dubens ertmė vertikaliai aukštesnė. Karvę patartina paguldyti ant nugaros. Kraštutiniu atveju daromas Cezario pjūvis. Vaisiaus išsigimimai, tai tokie išorės ar vidaus organų vystymosi nukrypimai anatominiu ar fiziologiniu požiūriu Jie sunkina atvedimo eigą, ar vaisiaus egzistavimą po atvedimo. Priežastys būna fizinės, cheminės, deguonies stoka, alimentinės, biologinės, psichologinės, genetinės. Ne visais išsigimimų atvejais reikalinga akušerinė pagalba. Padėti reikia kai nepaslankūs vaisiaus sąnariniai paviršiai (kojų, nugaros) ar yra nenormalūs kūno pokyčiai ir dėl to vaisius negali praeiti pro lytinius takus. Daži vaisiaus išsigimimai, kuriems esant reikia atlikti fetotomiją ar Cezario pjūvį: vaisiaus vandenė – vaginaliai užčiuopiami minkšti vaisiaus kūno audiniai ir todėl pakitę jo kūno kontūrai. Pagalba - fetotomija, atitinkanti vaisiaus poziciją, pirmeigą, padėtį. Vaisiaus krūtinės ir pilvo vandenė – gali susikaupti iki 20-30 l skysčio. Pagalba - atlikus fetotomiją, iš krūtinės ląstos ar pilvo ertmės išleidžiamas skystis. Galvos vandenė – susikaupia iki 7 l skysčio. Iš pradžių skystis kaupiasi tarp smegenų apvalkalo ir galvos kaulinės dalies, vėliau po oda. Pagalba - išleidžiamas skystis ir atliekama fetotomija. Skeltakūnis – plyšys eina per krūtinę ir pilvą, krūtinės ląstos ir pilvo ertmės organai vystosi vaisiaus išorėje. Dvigalviškumas – dvi galvos ant vieno kaklo. Dviburniškumas - du kaklai su dviem galvom. Amorphus globosus – kai kartu su normaliai išsivysčiusių gemalų išsivysto dar vienas rutuliškas kūnas, padengtas oda, su plaukais, o jo viduje yra kai kurių organų užuomazgų. Dvyniai – gali būti suaugę šoninėmis pilvo sienomis, galvomis, krūtinėmis, krūtinėmis ir pilvais, retais atvėjai suaugę galva, kaklu, krūtine ir pilvu ar kryžmens kaulais. LYTINIS CIKLAS IR JO STADIJOS Lyt ciklas sudėtingas organizmo pokyčių procesas, kurio metu kiaušidėse subręsta pajėgi apvaisinti moteriškos ląstelės – kiaušinėlis bei patelės organizme paruošiamos sąlygos vyriškoms ląstelėms – spermatozoidų judėjimui, išgyvenimui ir kiaušinėlio apvaisinimui. Lytinio ciklo metu ryškios jaudinimo, slopinimo ir pusiausvyros stadijos. Jaudinimo stadijos metu pasikeičia patelės elgsena, lytinėje sistemoje vyksta būdingi morfo-fiziologiniai ir veiklos pokyčiai: priešrujis, ruja, folikulų brendimas kiaušidėse ir ovuliacija. Trukmė: karvės 19-22d., kum 20-28d, kiaul 19-21d, kalė katė 2xmetuose. Tai laikotarpis nuo rujos iki rujos. Skirstomas: ruja porujis, tarprujis, priešrujis. Ruja – lyt jaudinimosi periodas, tada patelė gali apsivaisinti. Įvyksta ovuliacija – sprogsta folikulas – išeina kiaušinėlis. Trukmė: karvė 18h, kum 5-7d, kiaul 1-2d, kalės katės 9-14d. makšties gleivinė parausta, pasidengia gleivėmis, pabrinksta, atsidaro kaklelis, gimdos kamštis ištirpsta ir išteka, lūpos pabrinksta, gleivinė parausta. Porujis – jaudinimąsis nutrūksta, neišsiskiria gleivės, pranykta gleivinių išpurtimas, paraudimas, vietoj sprogusių folikulų susidaro geltonkūniai, dar kelias valandas kaklelis atidaras po ovuliacijos. Trukmė: 4d. Tarprujis – makšties gleivinė sausa, anemiška, kaklelyje susidaro tirštų gleivių, uždarytas. Jei karvė veršinga, geltonkūnis slenka į kiaušidės gilumą, į jį įauga kraujagyslės. Jei ji neveršinga geltonkūnis rezorbuojasi. Pradeda gamintis nauji folikulai. Trukmė: karvė 16d, kumelė 8d, kiaulė 16d, kalė katė 5mėn. Priešrujis – gleivinė truputi parausta, pabrinksta, pradeda atsivėrinėti kaklelis, bręsta folikulai, gyv neramus, blogai ėda. Trukmė: 4-6h, kalė katė 14d. MAKŠTIES IŠKRITIMAS (jo priežastys, klinikiniai požymiai, pagalba). Skiriamas dvėjopas makšties sienelės iškritimas pro lyt plyšį: 1) nevisiškas, dalinis, kai iškrenta dorsalinė makšties sienelės dalis rausvo apvalaus, kumščio didumo auglio pavidalo; 2) visiškas, kai iškrenta visa makšties sienelė kartu su gimdos kaklelio makštine dalimi. Makštis iškrenta daugiau antroje nėštumo pusėje. Dažniau – karvėms, ožkoms, rečiau kt. Pagrindinė makšties iškritimo priežąstis yra paveldimumas, kai dėl labai didelės makšties audinių infiltracijos susilpnėja paravagininiai audiniai ir padidėja pilvo ertmės organų slėgimas. Predisponuoja – biologinis šėrimo nepilnavertiškumas, osteomaliacija, aktyvaus mociono stoka užtrūkimo periodu, per didelis grindu nuolydis, vienvedžių patelių daugiavaisiškumas, senatvė. Esant daliniam makš iškritimui, viršutinė lyt plyšio dalis pravira, ir pro čia išlenda vištos ar žąsies kiaušinio didumo makšties sienelės gleivinės dalis. Dažniau pastebima, kai gyvulys guli. Gyvuliui nusilpus ar esant paravagininių audinių infiltracijai, iškritusi makšties dalis nesugrįžta ir kai gyvulys atsistoja. Kai kurioms patelėms daliniai makšties iškritimai kartojasi kiekvieno nėštumo pabaigoje ir po atvedimo išnyksta. Visiškas makšties iškritimas gali atsirasti iš dalinio, be to, stiprių stangų metu, sergant išputimu. Iš lytinio plyšio išsiverčia rutulio formos makšties sienelė padengta rausva blizgančia gleivine. Užsispaudus kraujagyslėms, gleivinė pamėlsta. Iškritusios makšties, ypač apatinės dalies sienelėje būna įbrėžimų, plyšimų. Tarp iškritusios gimdos kaklelio makštinės dalies raukšlių matomas nėštumo kamštis. Retkarčiais pasitaiko, kad kartu su makšties sienele išsiverčia ir iškrenta šlapimo pūslė. Jei dalinis makšties iškritimas atsirado prieš pat veršiavimąsi, tai apsiribojama vien profil priemonėmis. Visai nebeduodama ar duodama mažiau apimliųjų pašarų. Patelė statoma užpakalių aukščiau. Uodega parišama virvute už kaklo. Makšties sienelės gleivinė apiplaunama furacilino, kalio permanganato ar kt dizenf tirpalais. Visiško makšties iškritimo atveju, makšties sienelės gleivinė traumuojama. Prasideda jos nekrozė, gali išsivystyti sepsis. Todėl kuo skubiau reikia atsatyti iškritusią makš sienelę ir ją fiksuoti. Pažeistos makšties sienelės vietos sutepamos 5% spiritine jodo tinktūra, sintomicino emulsija, kserofokmo ar kitomis emulsijomis. Prieš atstatymą atliekama sakralinė anestezija ar suleidžiama į raumenis Hanegif (karvei ir kumelei – 10ml; kiaulei ir aviai – 2ml; kalei ir katei – 0,2-1ml). Stambūs gyv pastatomi užpakaliu aukščiau, o smulkūs – pakabinami už užpak galūnių. Karvėms geriausia atstatyti tokiu būdu: rankos kumštis, apviniotas švariu rankšluoščiu įremiamas į gimdos kaklelio makštinę dalį ir palengva stumiant makštis atstatoma į dubens ertmę. Atstatyta makštis fiksuojama konsevatyviu ar operaciniu būdais. Konsevatyviu būdu fiksuojama pesarais. Geriau tarpvietę ir lytinį plyšį fiksuoti Liundo žiedu. Iš operacinių būdų dažnai taikomi fiksavimo velenėliai. Dedamos 5-6 siūlės. Gerlacho adata duriama 3-4cm nuo lytinio plyšio tik į poodį ir išvedama ne arčiau kaip 0,5cm iki odos perėjimo į gleivinę. Ligatūra turi būti gana stipri. Geriausiai tinka tvarstis. Atlikus sakralinę anesteziją (15-20ml 1% novokaino tirpalu), paruošiamas operacinis laukas linijoje tarp pauodegio įlinkimo ir klubakaulio. Makšties sienelė išplaunama dezinfekciniu tirpalu. Imama didelė adata ir į ją įveriamas tvarstis. Prie ligatūros galo fiksuojamas 4-5cm ilgio tvarščio volelis. Adata iš makšties pusės išvedama per sėdinkaulio mažąją įlanką. Išorėje dedamas toks pat tvarščio volelis ir ligatūra stipriai surišama. Siūlė paliekama 9-10d. vietoje tvarščio volelio naudojamos plastmasinės ar aliumininės plokštelės. O vietoj siūlų galima panaudoti guminę žarnelę. Pasirodžius pirmiesiems veršiavimosi požymiams, siūlės nuimamos. Mastitų klasifikacija. (pagal A.Studencovą). 1.Serozinis mastitas (mastitis seroza). 2.Katarinis mastitas (mastitis catarrhalis): a) pieno talpyklos ir ištekamųjų latakų; b) alveolių. 3.Fibrininis m. (mastitis fibrinosa). 4. Pūlinis m. (m.purulenta): a) pūl-katarinis; b) tešmens abscesas; c) tešmens flegmona. 5. Hemoraginis m. (m.haemorrhagica). 6. Specifiniai m. (m.specificae): a) snukio ir nagų ligos; b) aktenomikozinis; c) botriomikozinis; d) tuberkuliozinis. CHIRURGIJA Rankų ir operacinio lauko paruošimas. Dirbantys operacinėje privalo pastoviai prižiūrėti savo rankas. Odos elastingumui palaikyti naudojami įvairūs kremai: tepalai, kurių sudėtyje yra glicerino, ricinos, lanolino, boro vazelino. Tikslingiausia rankas tepti vakare prieš einant miegoti. Svarbu, kad operacinėje dirbantys tinkamai prižiūretų savo nagus. Jie prieš operaciją turi būti trumpai nukerpami, o oda turi būti sveika. Rankų paruošimo operacijai yra keletas metodų - Pasakūchockio-Kačergino, Alfredo ir Olivkovo. Visus šiuos metodus vienija keli bendri principai: rankos kruopščiai trinamos muilu ir sterilizuojančiu tirpalu kelias minutes kylant link alkunių, pabaigoje panagės, kur didžiausia tikimybė užsilaikyti mikrobams, suvilgomos spiritiniu jodo tirpalu. Bet koks rankų paruošimo metodas rankųodos absoliučiai nesterilizuoja. Tai pasiekiama naudojant vienkartines sterilias pirštines, pagamintas iš latekso ar plonos gumos sluoksnio. Panaudojus, pirštinės išmetamos. Prieš uzsidedant pirštines rankos sterilizuojamos, nes pirštinėms netyčia plyšus, mikrobai su rankų prakaitu gali patekti į operacinę žaizdą. Todėl rankoms sterilizuoti naudojami adstringuojančių savybių turintys tirpalai, tokie kaip etilo alkoholis, spiritiniai jodo bei kiti. Operacinio lauko paruošimas. Pirmiausia oda valoma mechaniškai: šalinami plaukai, jei daug nešvarumų galima praplauti vandeniu su muilu. Tada nusausinama vata, ar kitimis sugeriančiomis medžiagomis ir nuriebalinama spiritu ar eteriu. Jei operacija skubi, odą galima nuvalyti 0,5-1% amoniaku suvilgytu tamponu. Po to nutrinama spiritu ar spirito ir eterio mišiniu. Po mechaninio valymo, nuriebalinimo oda paruošiama antiseptiniais tirpalais, o būsimo pjūvio vieta nuo aplinkos įzoliuojama sterilia paklodėle su skyle centre. Paklodėlės išpjovos kraštai prie odos prisegami specialiais pincetais arba prisiūvama mazginėmis siūlėmis. Gleivinių plėvelių paruošimas. Nosies gleivimė plaunama 1:1000 etakridino laktato tirpalu, o prieš įeinant į nosies landą, sutepama 2-3%spiritiniu jodo tirpalu. Burnos ląsta skalaujama 0,1% kalio permanganato tirpalu, o gleivinę operacijos vietoje tepame jodo tirpalu. Konjungtyva dezinfekuojama 0,5% etakridino laktato tirpalu, 3% boro rūgšties ar 2% protorgolio tirpalais arba praplaunamos 1:5000 furacilino, biomicino, micerino tirpalais. Traumos Tai išorinis poveikis į audinius, kuris sukelia audiniuose anatominius fiziologinius, pakitimus, kurie iššaukia vietinę ir bendrą organizmo reakciją. Traumos klasifikuojamos: mechaninės - padarytos kietais daiktis. Fizines sukelia aukšta ar žema temperatūra. Chemines - šarminės rūgštys. Psichinės - baimė. Mišrios – traumos dažnai būna gaisro metu. Bendras traumų poveikis į organizmą. Paveikus traumai vystosi vietinė uždegybinė reakcija. Bendri reiškiniai: 1. Apalpimas, tai staigi trumpalaikė smegenų anemija (išsigandus). 2. Kolapsas- tai staigus širdies darbo nusilpimas , krenta arterinis spaudimas, prie nukraujavimų, infekcinių ligų. 3. Aseptinė-rezorbcinė karštinė, tai trumpalaikis bendros temperatūros palaikymas , ją iššaukia audinių skilimo produktai. 4. Trauminis šokas - tai stiprus progresuojantis visų organizmo gyvybinių funkcijų slopinimas, dėl CNS veiklos sutrikimų. MIKROBIOLOGIJA IR EPIZOOTOLOGIJA Infekcinių ligų diagnostiniai tyrimų metodai. Šie tyrimai yra atliekami, tikslu nustatyti ligos sukelėją, jį įdentifikuoti ir tipizuoti. Pagrindiniai tyrimai: serologiniai, baktriologiniai, virusologiniai, mikologiniai, histologiniai. Į laboratoriją yra siunčiamas natyvinis kraujas, heparinizuotas kraujas (nekreša). Sekretai – ištakos iš nosies, ašaros, ekskretai – išmatos, šlapimas, audiniai (pūslės), oraganai. Serologiniai tyrimai. Pagrysti antigeno, antikūnio reakcija. Serologinės reakcijos – 1) precipitacijos reakcijos, (antikūniai nusodina antigenus)., jei kraujo serume bus antikūnių prieš ligos sukėlėjus, tai po tam tikro laiko susidarys nuosėdos, bus agliutininų – antikūnų mėgintuvėlio dugne. Nustatyti rūšiai – ant kraujo serumo kuriame yra agliutinato prieš ligos sukėlėjus į kraujo lašą ant objekt stiklelio įnešama tiriamų bakterjų ir suspenduojama (sumaišoma), jei po 1-2min susidarys agliutinatas, tai bakterijos yra tos rūšies, prieš kurias yra antikūnai reakcijai naudojamame serume. Ši reakcija naudojama: TBC, BRC, leukozei raudonligei diagnozuoti. 2) Agliutinacijos reakcija gali būti ilgoji - klasikinė, serumo lašo ir pagreitinta.3) Komplemento sutrumpinimo reakcija (KSR) – naudojama BRC nustatyti.4) Cheminė agliutinacijos reakcija (CAR) – ši reakc padeda nustatyti ar tiriamoje medž apskritai yra koks nors virusas. (nespecifinė arba apžvalginė reakcija) 5) Hemoagliutinato sulaikymo reakcija (HASR) – serologinė reakcija naudojama nustatyti viruso rūšiai, ar yra antikūnių ir viruso variantus. Esmė – antikūnų poveikyje virusas pasidaro nepajėgus agliutinuoti eritrocitus ir hemoagliutinacijos reakcija neįvyksta. 6). Neutralizacijos reakcija – naudojama nustatyti ir tirti virusų antigenų sandarą ir toksinus. 7). Imunofluorescencijos reakcija (IFR) – yra tiesioginė ir netiesioginė, membraninė ir citiplazminė, vienspalvė ir dvispalvė. Galima tiri imunokomplementinių ląstelių struktūras, tada matomas membranos antigenų švytėjimas. Tiriama – aujeskio liga, kiaulių roto virusas, rinotracheitas, pasiutligė, juodligė. 8). Imunofermentinės analizės (IFA arba ELISA) – esmė- antigeno arba antikūno imobiolizacija ant kietos fazės nešėjų. Antigeno žymėjimas fermentu. Susidaro antigeno antikūno kompleksas, kuris skyla veikimas antigeno bei antikūno ir vyksta spalvinė reakcija. (žiūreti priedas Nr.5,6). Visa IFA atliekama ant mikrotitrinės plokštelės dengtos ligos kurią tiriame antigenu. Šiuo metu Lietuvos laboratorijose naudojami institut POURQUIER ELISA diagnostiniai rinkiniai. Taupant laboratorijų lėšas pirmiausia atliekami jungtinių mėginių (10

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!