Bendrinė kalba — tautos viešojo gyvenimo (rašto, literatūros, valstybinių įstaigų, mokyklų, radijo, televizijos) kalba. Lietuvių bendrinė kalba — tai pavyzdinė, sunorminta lietuvių tautos kalba. Lietuvių bendrinės kalbos normos dar nėra pakankamai tvirtos ir pastovios, kol kas dar nėra visuomenės sluoksnio, kuriam bendrinė kalba būtų gimtoji tarmė.
Yra dvi bendrinės kalbos formos: rašomoji ir šnekamoji. Vyrauja rašomoji bendrinės kalbos forma, turinti vadinamuosius funkcinius stilius (mokslinį, kanceliarinį, meninį, publicistinį). Rašomoji bendrinė kalba, kuriama viešumai, yra normiškesnė, labiau išdailinta ir konservatyvesnė už šnekamąją kalbą. Šnekamoji bendrinė kalba — tai kalbos atmaina, vartojama ir viešajame, ir privačiame gyvenime. Daugelyje kraštų šnekamoji bendrinė kalba yra inteligentų tarmė. Lietuvoje šnekamoji bendrinė kalba dar nėra pakankamai išsirutuliojusi: privačioje aplinkoje daug kur šnekama tarmiškai, o miestuose vartojama pusiau tarminė kalba, kuria šneka iš kaimo kilę inteligentai ir sumiestėję kaimo žmonės.
Šnekamajai kalbai bendrinės kalbos normos nėra tokios griežtos, tačiau tiek rašomoji, tiek šnekamoji kalba turi atitikti taisyklingos kalbos normas. Lietuvių kalbos taisyklingumui ir grynumui labai pakenkė 50 metų pražūtingai ją veikusi rusų kalba, o dabar žaloja iš Vakarų plūstelėję svetimžodžiai. Paisant grynumo ir taisyklingumo kriterijaus, visur, kur įmanoma, vietoj skolinių reikia vartoti savus, lietuviškus žodžius, žodžių junginius ir kt. Pagal šiuos kriterijus atsisakoma svetimybių (barbarizmų), netaisyklingų vertinių, kartais net tarptautinių žodžių. Bet kalbos grynumo nereikėtų pervertinti: negalima kratytis visų iš kitų kalbų ateinančių reiškinių.
Visuomenės įteisinti kalbos vartojimo įgūdžiai bei taisyklės yra kalbos norma. (žodis norma kilęs iš lotynų kalbos norma ir reiškia „taisyklę, tikslų nurodymą, matą".) Kalbos normos aprašomos gramatikose, žodynuose, specialiuose kalbos kultūros leidiniuose. Tas normų taisyklių sudarymas ir užrašymas pagal kalbos sistemoje įžiūrimas taisykles vadinamas bendrinės kalbos norminimu, arba kodifikavimu, kodifikacija. Kodifikacijos terminas kilęs iš lotynų kalbos codificatio (codex „knyga"; facio „darau") ir kalbotyroje imtas vartoti apie 1930 m. Terminai kodifikavimas, kodifikacija kalbos normų sutvarkymą sieja su įstatymu.
Norma būdinga ne tik bendrinei kalbai, bet ir tarmėms. Tarmių normos,...
Šį darbą sudaro 3731 žodžiai, tikrai rasi tai, ko ieškai!
★ Klientai rekomenduoja
Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?
Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!
Norint atsisiųsti šį darbą spausk ☞ Peržiūrėti darbą mygtuką!
Mūsų mokslo darbų bazėje yra daugybė įvairių mokslo darbų, todėl tikrai atrasi sau tinkamą!
Panašūs darbai
Atsisiuntei rašto darbą ir neradai jame reikalingos informacijos? Pakeisime jį kitu nemokamai.
Pirkdamas daugiau nei vieną darbą, nuo sekančių darbų gausi 25% nuolaidą.
Išsirink norimus rašto darbus ir gauk juos akimirksniu po sėkmingo apmokėjimo!