Bendroji kalbotyra

I-as semestras 1. Kalbos klausimai senovės graikų filosofų darbuose. Mūsų mokslo tradicija prasideda Graikijoje. Graikai b. l.geniali tauta, kuriai rūpėjo ne tik praktiniai dlk. Grk-e atsiranda filosofija. Graikiški yra beveik visi mokslų pav: filosofija, folologija, aritmetika. Grk nesidomėjo kt. tautų k-omis. Žm b. klasufikuojami: helenai (grk.)–barbarai ( s - kalbantys ne grk-kai). Nėra kalbų lyginimo. Tik graikų kalba. Grk k-a suskilusi l.ryškiomis tarmėmis (s), kuriomis grk-ai domėjosi tik kaip išraiškos priemonėmis. Kb problemos filosofiniu aspektu. I-ieji apie kalbą ima svarstyti sofistai (išminties mokytojai) IV-Va. pr. Kr. Sofistai remiasi teiginiu: ”Visų dalykų matas yra žmogus” (    s). Sofistai atsirado iš praktinio poreikio (advokato amatas - mokė žm, kaip laimėti bylą teisme) Sof. I atrado dialektiką - ginčo meną. Žymiausi – Protagoras ir Gorgijas. Sofistų mintyse I kartą iškyla fundamentali problema: svarsto, kaip egzistuoja kb ženklai – koks santykis tarp ž. skambėjimo ir jo reikšmės. Ar prigimtinis (), ar atsitikt. iš susitarimo (). Mano, kad iš susitarimo. Gvildenamas tikrovės - k-os klausimas. Pasaulio modelis kiekv. k-a formuojamas kitaip. Sofistai jau lyg jaučia, kad ž-ių ribos nesutampa. Platono darbuose pirmieji šio pobūdžio svarstymai. Tai tikrųjų apmąstymų pr. // Giminės kategorija kristalizuojasi sofistų epochoje. Jie pirmieji atranda giminės kat. (vyr. ( – arena), mot. ( – telea), niekatr ( – skeun). Sofistai išskyrė pagr s-io tipus: sakinių tipai (prašymas, klausimas, konstatavimas, liepimas, apokrisis). Fonetikoje skyrė balsius (fonė – ), priebalsius (afona –  „bebalsis“), pusbalsius (hemifona – '). Balsiai („skambantys“) sudaro skiemens pagrindą. Platonas. (427 - 347) Apmąstymai apie klb – dial. „Kratilus“. Apie vardų taisyklingumą. 1 klausimas: Ar ž. pavadina daiktus physei, ar thesei. Physei. Kb. remiasi papročiais (t.y. turi pamatinį pagrindą), o papročiai jau yra motyvuoti (prigimtinis dalykas), todėl ir garsai motyvuoti. Iškyla mintis, kad garsas pats savaime gali ką nors reikšti. Santykis tarp daikto ir materijos. Mes susiduriam su reiškiniais, o yra idealūs dlk - idėjų pasaulis. Daiktai turi savo idėjas, norint atskleisti daikto esmę, reikia surasti jo idėją. kiekv. ž. t. savo idealią idėją ir yra motyvuotas. Platonas motyvuoja net ž. skambėjimą. Atsiranda idėja, kad reikia rasti ž-io pamatą, ištakas (). Pirmasis domisi etimologija. Pateikta prastai (avis – einanti į priekį, tiesa – dieviškas pamišimas). Etim. – žaidimas. Etimologija nepagerėjo ir po romėnų, viduramžių, švietimo epochų. Ligi ist-lyg. metodo atsirad (19a.) išliko Platono lygio. // Įsiveda terminą garsui arba raidei pavadinti – elementas ( - gaivalas) (stoikai jų neskyrė). Garsas ir raidė - t.p. k-os elementai, tik sk-ai įkūnija materialųjį kūną. Skiemens sąvoka – siliabė () - sujungimas. Pastebi gr. kirtį. ( ir ). Fonologijos mokslo pradm. Skiria balsius, priebalsius ir vidurinius garsus (l, m, n, r, s). Pastarieji yra tarpiniai balsiai, kurie girdimi, bet atskirai netariami. Platono teig.: 1) Kalbos elementų (garsų) kiekis yra griežtai apibrėžtas. Elementai yra tarpusavyje susiję. Yra abstrakti raidžių vienovė. Yra menas vadinamas gramatika. Gramatikas yra tas, kuris moka rašyti raides. Žodinio meno ir žmogaus asmenybės ryšio idėja (neraštingas žm. yra tamsus). Gramatikoje. Onoma (tai ž. apie kuriuos kas nors tvirtinama) ir rėma (tai, kas pasakoma apie vardus), sakinys (): skir. vientis. ir sudėt. sak. Vardaž. skirstymas: prota onoma – pirminiai ž., histera – antriniai ž. Aristotelis. (384-322) - pats universaliausias filosofas. Viduramžiais autoritetas. Ž. darybos užuomazgos. Ž. suskirsto į dvi pagr. klases: vardai () ir pasakymai/Važodžiai () (onoma ir rėma). Neaišku, ar pgl loginius, ar sintaksinius požymius skirsto. Tai daugiau sakinio dalių skyrimas. Kalba – ženklų sistema. Kb elementai (žodžiai) yra daiktų ir sąvokų ženklai arba simboliai. Ženklo terminas – (simeon – ). Apie physei ir thesei daug nesvarsto, bet linksta į thesei. Ryšys tarp ž reikšmės ir skambėjimo atsitiktinis. Šalia atsiranda veiksnio (hipokeimenon – ) ir tarinio (), jungties ( – sindesmos) sąvokos.// Garsų skirstymas toks pat: fonė, afona, hemifona. Priimtas skiemens term. siliabė - garsas, sudėtas iš balsio ir nebalsio, neturintis reikšmės. Atsiranda artikuliacijos sąv. – prosbalė (), jungtuko sąv. (sindesmos – ). Atsiranda linksnio sąv. (ptosis – ). Arist. linksnis nukrypimas nuo prad. formos. Iš pradžių linksnis b. painiojamas su išvestiniais ž-iais, vėliau l.aiškiai skirtas. Pradeda atsirasti kb dalių hierarchija: pamat. ir pagalb. kb. dalys. Vardas (vardažodis), rėma (V), jungtis (sindesmos). Vardai – paprastieji ir sudėt. Kalbos dalių apibrėžimai: vardaž. – neturi laiko moment, V. turi. I k. apibrėžiamas sakinys kaip ŽJ, turintis t. tikrą reikšmę. Stilist. pradmenys. Skiria homonimus ( - skamba vienodai t. sk. reikšmę) ir sinonimus ( - skamba sk, bet t. t.p. reikšmę). Ž. klasės: visuotiniai ž, tarminiai ž ir metaforos (). Neskiria garsų ir raidžių, kb ir logikos, ž-ių darybos ir linksniavimo. // gram. kategorijų nust. Mokslas remiasi predikatų klaisfikavimu. Skyrė: esmę (veiksnio p), būseną (tarinio p.) ir santykį (ryšio rodiklis). Kalba turi šias dalis: raidę, skiemenį, jungtį, narį, vardą, nukrypimą, V. ir tekstą. Vardas (D, B ir kt linksniuoj dalys) l sunkiai sk nuo veiksnio. Stoikai. Jų filosofija - saikingumo, moralinio tvirtumo. Seneka, Markas Aurelijus. Kb yra viskas įgimta (physei). Iškelia kl., ar viskas taisyklinga. Atsiranda nauja k-yros problema: analogijos (sistemingumas - ) ir anomalijos (nukrypimas - ) problema. Chrisipas parašė trakt. „Apie anomaliją“. Ar k-e viskas sisteminga, ar viršija nenuoseklumas? Ppr. stoikai laikėsi anomalijos princ, k-a prigimtinė (physei). Jų priešininkai laikėsi thesey (susitarimu) ir analogijos princ. Analogistai teigė, kad k-e viskas nuoseklu, atsitiktina. Rėmėsi gim. kateg.: Atėnai (dgs.), bet miestas vienas, liaudis (vns.), bet daug.// Atranda be 3 (vardo, rėmos, jungties) dar vieną kb dalį – artikelį (artron - - „sąnarys“, „narelis“). Vardaž. skirsto į bendr. ir tikr. Konkretizuoja linksnius – stoikų laikais visiškai išsikristalizuoja linksnio sąvoka. Linksniuojami vardažodžiai ir artikeliai. Skyrė 5 linksnius: vieną – tiesiog. ir 4 netiesiog. ortėptosis –   (Var) „stačias linksnis“, kiti – nulinkę, nukrypę: genikė  (K.. giminės l.), dotikė –  (N. išduoti kam kas duodama), aitiatikė () (G. priežasties l.), klėtikė –  (Š. kreipimosi l.). Arist. linksnis - nukrypimas nuo prad. formos, o stokams – kaip savarankiška gramat. f-ma. Kaitybos visuma - κλίσις. Prie V. minimas prv kaip V-io atmaina, paryškinanti V-io reikšmę (epirėma – ). Išryškėja laikai. Atsiranda laiko () sąvoka, 3 l: esm. būt. ir būs. (prezentas, imperfektas, aoristas, perfektas, pliuskvamperf, futūras (paprastasis ir futurum egzaktum). Skyrė pagal tai: ar Vas priklauso dabarčiai ar ateičiai, ar Vas trukminis ar baigminis. Laiko tipai: apibrėžtas ir neapibrėžtas (būsimasis l – chronos orismenos ορισμενος- ir aoristas – chronos aoristos αόριστος). Pastebimas veikslo momentas. Atrandamos rūšys: aktyvioji (orton), neveik. (hipton), tarpinė (dab. mediumas). Įžiūrėjo analogiją su gim. (t.p. 3): neveik. – su mot. ir bev. g, veik. su vyr. g. Dalyvių (metochė –) probl. Trakt. kaip linksniuojami V. Sintaksės dlk. Atsirado sintaksės, sintagmos terminai. Skyrė vientis. ir sudėt; jungt.: asindetonas ir polisindetonas - ir bejungt. s. //Skiria žyminio ir žymiklio sąv.// Helenizmo laikot. Šiuo laikot. Atsiranda filologija. Po Makedoniečio užkariavimo atikos tarmės pagrindu susiformuoja bendrinė gr. k. koinė (κοιην). Šiek tiek skyrėsi nuo atikos tarmės, koinė šiek tiek ppr-esnė. Koinė “nušlavė” kt. Tarmes, sukėlė problemų, nes b. daug tarminių tekstų. Atotrūkis tarp seniausių ir to meto tekstų. Atsiranda dbrtinė filologo sąvoka: žm, kurie iš nuorašų stengiasi atkurti sudėtingų tekstų vaizdą (pirmiausia Homero) Tikslai: išmokti senus tekst. skaityti ir atkurti senus t. Atsirado filolog. mokslas. 2 m-klos: 1.Aleksandrijos Egipte (įkurta biblioteka. žym. atst. Aristarchas. Jis domėjosi teksto analize, analogistas) ir 2.Pergamo M.Azijoje. Analogistų (ieškojo taisyklių) ir anomalistų (ieškojo išimčių) ginčas. Lieka t.p. filosofinė problematika: physey ir thesey problema. Tarp savęs šios m-klos l.konfliktavo.// Physey ir thesei problema. Pradeda sofistai. Sofistų mintyse I kartą iškyla fundamentali problema: svarsto, kaip egzistuoja kb ženklai – koks santykis tarp ž. skambėjimo ir jo reikšmės. Ar prigimtinis (), ar atsitikt. iš susitarimo (). Mano, kad iš susitarimo. Platonas. 1 klausimas: Ar ž. pavadina daiktus physei, ar thesei. Physei. Kb. remiasi papročiais (t.y. turi pamatinį pagrindą), o papročiai jau yra motyvuoti (prigimtinis dalykas), todėl ir garsai motyvuoti. Aristotelis. Apie physei ir thesei daug nesvarsto, bet linksta į thesei (nemotyvuotas ryšys). Stoikai. Kb yra viskas įgimta (physei). Iškelia kl., ar viskas taisyklinga. Atsiranda nauja k-yros problema: analogijos (sistemingumas - ) ir anomalijos (nukrypimas - ) problema. Ar k-e viskas sisteminga, ar viršija nenuoseklumas? Ppr. stoikai laikėsi anomalijos princ, k-a prigimtinė (physei). Jų priešininkai laikėsi thesey (susitarimu) ir analogijos princ. Helenizmo laikot. Lieka t.p. filosofinė problematika: physey ir thesey problema.//Dionizijus Trakas (Διονισιυς θραξ 170-90 m.pr.Kr.) Aleksandrijos m-klos atstovas. Technė gramatikė (  ). DT – I tikras žm., dėmesį sutelkęs į gr. I sisteminis gr. Veikalas, I Europos gr. Tai aprašomoji gr. DT susistemino, ką iki tol b. pasiekęs k-os mokslas. Šis veikalas tapo pagrindu kt gr-oms, iš jos – tradicija į gr-ą dėti fonetikos skyrių. Dėmesio centre – morf., šiek tiek sintaksės. Apie garsus, raides, yra dalis apie kirtį (). Išskiriami visi žinomi dbr graikų kirčiai, sk. prg. (oksis – šaižus -acūtus, baris – sunkus - gravis, perispomenos () – apriečiantis – circumphlexus). DT rėmėsi ankstesniais laikais, nes jo metu jau neb. Tokios k-io tradicijos. Išliko tradicija graikiškai rašyti kirčiuotai. Kalba apie pauzes, įvedami skyrybos ž: s-io gale tšk -mesa ir vidutinė pauzė –telios. Garsai sk į 2 pagr klases: fonenta () „skamba atskirai“, simfona „skamba su kitais“ () (afona „bebalsiai“ dabar tik sprogst. prieb.). Balsiai 7: trumpieji  , ilgieji (makra – ): , , dvilaikiai:    (gb ilgi ir trumpi). Grynieji–negrynieji (nes g.b. dvigarsio 2 dėmuo -i, u). 6 Diftongai (διφογγοι): ai, au, oi, ou, ei, eu. Dvibalsiai: su trumpu balsiu ir ilgieji su e, i., vad. kakofonai „blogai skambantys“). Prieb. skirst.: tuštieji – psilia (): , ,  (sprogst.); aspiruoti – dasea (): , ,  (ph, th, kh); viduriniai – mesa (): , ,  (b, d, g, skard.). Pusbalsiai (ημιφωνα): λ, μ, ν, ρ, ς – vad. nekintamieji, kartais vart terminas υγρα. Atsiranda prozodijos () terminas. Spiritus asper – kai h turi būti prieš žodį; spiritus lenis, kai h nėra. Apibrėžtas skiemuo (συλλαβή) – prieb. ir balsių jung. Skiemuo g. susidėti ir iš 1 balsio. Skiemenys skirst. į 2 klases: trump. (brachėja – ) ir ilg. (makras – ). Ilgieji dar skirstomi į padėtinius () ir iš prigimties () ilgus. Skyrimas svarb. poezijai. Dviprasmiai skiemenys: g. suprast kaip ilgą, g. kaip tr. //Išskiriamos 8 kb. dalys: vardas -onoma –  (D, būdv.) skirstomi į bendr. (κοινα) ir tikr. (ιδια); rėma –  (V. Juo suvokdavo ir tarinį. Tik asmen. formos); metochė –  (dalyvis, kb. dalis, turinti ir vardaž, ir V. ypat.); artron  – artikelis (prisk. ir kai kurie įv.); antonimia –  (įvardis; eina vietoj vardo); protesis –  (Prlinksn., „pridėjimas“); epirėma –  (priev.); sindesmos –  (jungt.). Vardažodžiai šiek tiek rūšiuojami semantiškai: tėvavardžiai, posesyvai, superlatyvai, deminutyvai, deverbatyvai. Aiškios sist nėra: vieniems lemia daryba, kitiems – semantika ar kaityba. Kategorijos: Giminės kat (γενος): vyr (αρσενικον), mot (ηχικον), bev (ονδετερον). Grk išskyrė dar vieną – bendroji (κοινον) – tai ž, kurie t.t-am kontekste g.b. mot. g-ės, šiaip vyr. Skč. kat (aritmos – ): išskiriamos dbr-inės kategorijos: vns. – henikos (), dvisk – duikos (), dgs. – pletintikos (). Koinė k-e jau 2sk nėra. Nesutarimai tarp skaičiaus ir reikšmės (Atėnai, liaudis). Nusistovi linksnių tvarka (): onomastikė –  „status ir taisykl. linksnis“, kiti – nulinkę, nukrypę: patrikė –  - arba genikė – γενική (K.. giminės l.), dotikė –  (N. išduoti kam kas duodama, duotinis l.), aitiatikė () (G. priežasties l.), klėtikė –  (Šauksm. kreipimosi l.). DT nesvarsto, ar šauksm - linksnis. Linksnių tvarka atitinka neutralią grk-ų k-os sakinio tvarką. Atrastos V. (ρημα) kateg – visos kaip dbr. V l.painiojamas su tarinio kat. Skiriamos nuosakos (enklisis – ): tiesioginė (horistikė – ), liepiamoji (prostaktikė – ), geidžiamoji (eitikė – ), neapibrėžtoji (απαρεμφατος). Rūšies (diatesis –) kateg: veik., sieja su vyr. gim. – energia (); pasyv. , arba neveik. r.– patos ( „kentėjimas“); medium, arba vidutinė, – mesotes (), turi pasyvo formas, bet reikšmė kaip sangr. V., sieja su mot. ir bev g. Skaičius kaip vardažodžių: vns, 2sk, dgs. Asmens (prosotion – ) kat.: I-asis (proton – ω); II-asis (deuteron – ), III-asis (triton – ). Laiko (chronos – ) kat (kaip ir dbr): es. (enestos – ), būt. (paraleptos – ), būs. (melon – ). Būt. laike išsk. Veikslo (διαφοραί) kat: Vo tęstinumas, baigtinumas, ankstyvasis veikslas, neapibrėžtasis veikslas. Asmenavimą vadino junginėjimu – sudzugija (). Dalyvis (μετοχή), artikelis funkc. kaip atskiros kd. DT prie artikelių priskiria k.k-iuos Įv-ius. Artikeliui būdingas linksniavimas, bet pats jis nieko nereiškia. Grk-ų artikeliai g.b. vart su vardažodžiais. Įvardis αντωυιμια – kas eina vietoj vardažodžio – tokia jo pagr. F-a. Prl (προεσις), Prie priev. (tas, kas eina prie V επίρρημα) - dalelytės (nekait kd, kurios eina prie V). Jng (sindesmos) Užsimenama šis tas apie artikuliaciją. Nėra kaip apibendrinto m. sintaksės, sak. apibrėž– ž. jung., reišk. baigtinę mintį – išliko iki dbr. Žodis – mažiausia sakinio d. DT tradiciją perima romėnai. Terminai verčiami. Romėnai lot k-e nerado artikelių, bet jų ieškodami, atrado Jst, ko grk nepastebėjo. //Apolonijus Diskolas (Αππολονιος Δυσκολος). Susijęs su Aleksandr. m-kla. Išliko 4 kn. apie sint. ( ). I kn.: Artikeliai ir jų ryšys su V. II kn. Įvardžiai, jų substituc. savybės ir jų sant. su V. III kn. Sintaksinių strukt. taisyklingumas. V. kateg. vartojimas. IV kn. Sudėtiniai sak. AD ne šiaip domisi ŽJ, ž-ių jungimu į s-ius, bet ir ž-ių f-om tekste. I-asis teksto tyrėjas. Kaip sb. dalys funkc. tekste. Morf. element. rūpi kaip sak. sudedamosios dalys. Tikslina kd sąvoką: kd skiria ne garsiniais požymiais, bet ir reikšme. Atsiranda kd. semant. apibrėžimai. Tikrina, kaip kd. funkc. tekste. Visi vardaž. į vieną klasę. Jie žymi daiktus arba jų savybes. Įvardis nurodo daiktą: akivaizdų () arba netiesioginį (anafora – ) daiktą. Vardas – D. ir būdv: būties ir savybės ryšys. B-is nėra atskira kd, bet, analizuodamas vardaž semantiką, išskiriamas poklasis – ονομα επιθετον. Grk ir romėnams neprireikė atskirti B-ių atskirai, nes sutapo fleksija su D. Atsiranda sudurt. ž. sąv. – 2 ž, kurie reiškia sudėtinio ž. 1-ą sąvoką, kd-į, turi vieną kirtį. Kirtis kaip ž. orgainizacinis vienetas. Nagrinėjamos linksn. f-jos. Paviršutiniškai. Vard. – veikėjo l., galin – Vo patyrėjo l., kilm. – nuosavybė, savybė, bet gb ir Vo patyrėjas. Naud. – naudos f-ja. Šiokia tokia semant linksnių analizė. V l.smulkiai aprašomi, nes tai s-io centras, apibrėž. Jis reiškia Vą (pragima – ), kuris nusakomas laikais, nuosakomis ir įvairiu santykiu su vardažodžiais. Susiduria su bendraties probl. Bendratis beveik ištisai traktuojama kaip vardažodis. (ονομα ρηματος) DTrako kaip nuosaka. Diskolas: nei skč, nei nuosakos neturi. Pagal f-jas bendrat. eina su D. Smulkiai analiz. V rūšys ir reikšmės. Rūšies (diatesis –) kateg: veik., sieja su vyr. gim. – energia (); pasyv. – patos ( „kentėjimas“); medium – mesotes (), turi pasyvo formas, bet reikšmė kaip sangr. V., sieja su mot. ir bev g. I k. skiria tranz. ( – diabibastikė) ir intranz. (aiabibastos –  - nereikalauja vardažodžio) V. Atsiranda tradicija jungti laiką ir veikslą. AD akcentuoja eigą ir įvykį, bet nel. sk nuo laikų. Eiga (paratanis – ) ir įvykis (sinteleias – ). Yra transformacinių dalykų: Dalyviai suprant. kaip V. transform. į vardaž. Tikslinamos Prl, Jng reikšmės. Ž. daryba nebuvo išplėtota. Asmens, linksnio formos suvok kaip pagr ir neutralios formos. Neskyrė kaitybos ir dar. Išsikristalizuoja 2 M-os sąvokos: kamienas (tema – ); galūnė (telos – ). Nėra šaknies sąv. AD užuominos apie kaitybą (kaisis – ) ir darybą (paragogė – ), bet l. netiksliai. Fonetika. Šiek tiek užsimena. Ir fonetikoj įžr sintaksę. I-as prabyla apie garsų sintaksę. Garsų jungimasis nėra atistikt., bet remiasi sintaks principais. Skiria ž. ir garsų sintaksę. Sakinio sint. – kaip jungias kd viena su kt. Skiriama prepozicinė (anti– ) ir postpozicinė (meta – ) d. Labai jautė turinio ir išraišk. izomorfizmą. Pagr. sak. strukt – vard. ir V. (predikac. centras). Daug kur slypi transformacijos idėja: vienos kd virtimas kitomis, vienų f-jų – kitomis. L.gerai jautė garsinių elementų išraiškos izomorfizmą (kad jie organizuoti pgl panašius principus). Skiemuo: V arba CV. Balsis sk. centras, nes pats gali atlikti sk. f-ją. Balsiai – savarank., prieb. – nesavar. Kd: savaran (V, vardaž), nesav (Prl, Jng ir kt). Vardaž aukštesnio rango kd nei V (reiškia substancijas), o V – aksidencijas. Balsiai tik jungiamasis elementas, jų informatyvumas l.mažas. Garsus rūšiuoja pgl f-jas. Kb elementas – stoikėjon (): garsinis vnt, morfol. vnt. Priesagų, afiksų sąv. neskirtos. Trakas – inventorizavo, Diskolas – interpret. Elijus Herodijanas – A. Diskolo sūnus. Domėjosi prozodija ir metrika. „ “ (Katolikė prozodia). Svarsto apie physei–thesey, Anal–anomal, Kb santykį su mintimi ir tikrove. //Graikai sukūrė gramat. modelį, kuris išliko iki mūsų dienų. Linksniai, jų pavad. Ž. tvarka. sistemos ir teksto sant, Per graikų kult klestėjimą išliko 2 karštos problemos tarp reikšmės ir ž-io (physei ir thesei probl), anomalijos ir analogijos problema. Daug iškėlė jų ginčai. Minties ir tikrovės santykis. Silpnoji d. – netyrė ž. darybos ir morfolog. strukt. Gramatikos sandara b. taip išnagrinėta, kad sukūrė Europos tradiciją, gyv iki dbr. Kai kur ištisinė tradicija, kai kas užgesdavo, kad vėl atsigautų. Pati teksto analizė atgimė XIX a. Iki tol gyvavo grkų tradic. 2. Romėnų kalbotyra. Romėnams Graikija kaip pvz., romėnai neb tokie savarankiški. Tai matyti ir pačioje k-e. Graikiškai mokėjo visi rom. oratoriai. Poveikis net leksikoje. Perdavė gr tradiciją. Kalbot. kūrėsi kopijuojant gr. mokslą. Joks imperat. į kalbot. klaus. nesikišdavo. Vietoj 6 linksn – 7 (ablatyvus. Cesaris); 8 kb. dalys iš priev. išskyrė jaustukus. Naujų minčių nėra, tik aiškinimai. Terencijus Varonas (Terentius Varro – 116-27). Parašė 6 veik., skirtus lot. k. gr. Didž. veik. „De lingua latina“ 25 kn. (išliko nuo 5 iki 10). Yra rašęs apie lot. kb. kilmę: kildino iš gr. kb. eoliečių tarmės su etruskų ir galų kult. priem. Aiškinimai nėra naivūs. Daug įdomių samprot. apie anal. ir anomal. Dominuoja anal. (būd. darna, nuoseklumas), bet pripažįsta ir anomal. Gamtoje viskas dėsninga (anal), žm-ių dlk-e savaime t.b. nenuoseklumų. Žm g.tai daryti valingai. Patikslina analogijos principą, suformuluoja 4 analogijos elementų taisyklę a:b = c:x, x~a. I k. kalb. apie tradiciją, nulemiančią kb. reišk. Gana šiuolaikiškai formuluoja pagr. k-os egzistavimo, norminimo principus. Kriterijai: 1.K-os jausmas, 2.Vartosena, t.y. k-os įgūdžiai. I. k. ist. term. „kalbos jausmas ir vartosena“. Jais kalba remiasi. K-os jausmas, vartosena, praktika remiasi 1)autoritetu – auctoritas – įtakingų žm kalbėsena, 2)pabrėžiama tradicija – vetustas. Analogija remias tradicija, autoritetas lemia įgūdžius. Remias išmintim, tradic, autoritetu, nuoseklumu. Kb. dalis pgl formalų kriterijų skirsto į 4 gr.: ž., kurie turi linksnius (vardaž.: B, D, Įv ), ž., kurie turi laik. (V), ž. kurie turi ir linksn., ir laikus (dalyv), nekaitomi kd – kaip 1 kd (priev, jungt., prl). Nomen – vardas (kartu mini nomen adjektivum, pronomen), verbum, participium; indeclinabile – nekaitomi (adverbium, prepositio, conjuctio). Skiria: verbum finitum (asmen. f.) ir verbum infinitum (bendrat.). Nėr išsamu, bet logiškiau nei Dion Trak. Čia kd išskyrimas jau motyvuotas. Kaityba – deklinatio. Neskiria darybos ir kaitybos, 6 linksniai: 5 kaip gr, 6. – kasus ablativus. Linksnių pav išversti iš gr k-os: nominativus, genetivus, dativus, accusativus, vocativus. 6-tas linksnis iš pradžių buvo vad casus sextus, vėliau – casus latinus, I casus ablativus pavart. Cezaris. Fonetika. Terminai vergišikai verčiami iš grk, net nemąstant apie turinį. Romėnai t. 2 prb grupes: neturi aspiruotųjų, kuriuos turėjo grk, bet šalia sprogstamųjų įsivedė mediae, nors jokio vidurio nėra. Fabijus Kvintilianas (Fabius Quintilianus 39-95m.e.a.). Susist. retorikos idėjas. „Institutiones oratoriae“ 12 kn. I kn-e yra rūšies (modus) sąvoka. Jo drb t-ėjo įtakos viduramžiais. Elijus Donatas (Elius Donatus 4mea) – šv Jeronimo mokytojas.Parašė gr 2-iem vnt-ais. 1)”Ars minor” parašyta kaip katekizmas klausimų- atsakymų forma, 2)”Ars maior” išdėstyta gr-os sist. Buvo viduramžių autoritetas, jei išvertė Donatą – parašė gr. Priscijanas (Prisceanus). Gimė Mauritanijoje, dėstė Konstantinopolyje. Iškyla 6a. Pagr. veikalas - „Instructiones gramaticae“ iš 18 kn.. I-XVI – fonet. ir morfol., XVII-XVIII – sintaksė. Žinomos 2 redakc: “Priscianus maior”: fon, morf- ir “Priscianus minor” (tik sintaksė). Ne pgl nuopelnus l.paplitęs Donatas. Beveik visose m-klose lot k-a b. mok iš Donato. O jei b. parašoma ne lot k-a, b. traktuojama kaip Donato gr-os vertimas į barbarų k-ą. Atsiranda etimologija, nuo grk-ų nepažengusi visai: populiarus antinominis aiškinimas. Bendratis atsk. kb. dalis. // Romėnų rezultatai: Išsikristalizuoja 8 kd: 1)nomen – priskiriami adjectivum (B), numerale (Sktv), pronomen (Įv), verbum, participium, adverbium, prepositio, conjunctio, interjectio (Jst). Romėnai, kad būtų t.p. kd skaičius kaip grk-ų, suranda Jst. 6 links, 2 skč., 3 gim. Atranda būdv. laipsniavimą (gradatio). Atskyrė reguliarius ir nereguliarius atvejus (bonus – melior – optimus). Pagr. vardažodžių klasės: nomina propria (tikriniai), n. appelativa (bendriniai), n. colectiva (kuopiniai ž.). Išsikristal. nuosakų ir rūšių priešprieša. Bendratis kaip modus absoliutus. 3 laikai ir 2 veikslai: praesens, praeteritum, perfektum, futurum. Iterativum (kartot. V), inctioativa (savaiminis veiksmas). Veikslai: infectum –neapibrėžtas, perfectum –įvykio. Atranda savo specif. kategorijas: supinum (siekinys), gerundium (V D.)// Skiriamos 3 asmenuotės pagal galūnės jung. balsį. Pgl tai, kokį balsį t. vns. IIIa.: Ia. – a, IIa. – e, IIIa. – i. Nėra kalbama apie šaknis, kamienus, afiksus. Linksniav sist: vard – casus rectus, kt linksn – casus oblicvi. Šv. Augustinas Aurelijus. 354-430. Sušvyti Romos imperijos žlugimo metu. L.išsilavinęs, 1-as iš didž krikščionybės filosofų. Jo mintys: kb – ženklų sist. Kiekvienas ženklas turi signans (žymiklis) ir signatum (žyminys, reikšmė). ženklus skirsto į 2 klas.: motyvuotus (signum naturalae) ir nemotyvuotus (signum convensionalae; jų poklasis - signatata). Ženklai – atsitiktiniai ir tradic. Augustinas pasako tai, ką vėliau įrodo Sosiūras. Kb dalys – žm.kūrinys, o ne Dievo dovana – nulemtas mąstymo ir intelekto. Iš ž. nieko negalima pasakyti apie turinį. Pasaulis pirminis, ž. antriniai.Signans – girdimasis ž-ių vaizdas. Pavadinimai reiškinių prigimties nepakeičia. //Ž. kilmė. Su etimologija kaip su sapnais, priklauso nuo išradingumo. //L.blaiviai mąstyta apie gim. kat. Giminė atsitikt. dalykas. Tai kb, o ne būtybių savybė. Buvo mėg. rasti ryšį tarp 3 gim ir Šv. Trejybės, Augustinas giminės su ja nesieja. //Romėnai l.sekė grk. Didž nuopelnas, kad grk-ų tradiciją perdavė vėlesnei E-os kult-ai. Sekti grk-ais leido panašios sandaros grk-ų, lot k-os. Grk sukūrė gr-os modelį, gyvą iki šių dienų. Išpopuliarino romėnai (lot k.) Tradiciją tęsė kt ide kos. 3. Viduramžių mokslas. 476 m. Romos imp. žlugimas (sugriauna barbarai – germanų tautos: hunų antplūd, gotų antplūdis, langobardai, heruliai): vid. pradžia. Vergijos žlugimas – atsir. feodalizmas. Gr. žinojo 2 kb: gr. ir barb.; romėnai – rom. gr. ir barb. Pakeičia pož į k-ą (esminis intelektualinis perversmas). Visos k-os – 1 k-os variantas. Visos tautos – 1 dvasia, sk tik k-os. Bręsta mintis: visos k-os lygiavertės.// Plečiamasi erdvėje. Antikoje kult. telkdavosi mažuose centruose, o vid. – šalyse. Mąstysenoj vyrauja teolog. Kalb. – teolog. m. dalis. Būd. ne tyrimas, o absoliutus Šv. Ršto autoriteto pripažinimas, ko neg. su juo išspręsti – pagoniški kliedesiai. Garsas – ž. kūnas, o reikšmė – siela. Sumaišius garsus – kūnas suirs. Ištobulinta logika (tos sritys, kurios nereikalavo empirinio pagr.) Boecijus. 5-6a. sandūroj laisvojo žm. lavinimo sist. 7 laisvieji menai „Septem Artes liberales“.Skirstomi į 2 ciklus. I)Trivium (gramatika – visų mokslų karalienė (pagal Donatą, Priscijaną), logika (menas ginčytis) ir retorika (stilistika ir raštvedyba) ir II) I pakopa plius Quadrivium (aritmetika (aiškinamos ir simbolinės skč. reikšmės, 3 Šv. TRejybė), geometrija (suvelta su geogr.), geografija (apsk. kilnojamų šv. laiką, muzika). I ir II pakopos b. suvok kaip teologijos įvadas. Pats pagr dlk – lot k. Mokomasi ppr iš Donato, kartais Priscijano. Išmokęs žm vad intelligens. Gramatika b įsivaizd visų mokslų karaliene su vainiku ant galvos ir peiliuku bei rykšte rankose. Log mokė diskutuoti, ginčų menas – l.sv disciplina. Vadovėliai eiliuoti, kad lengviau atsimint. Mokomi tik vyrai. Mokymasis – kančia. Kult plitimą į plotį rodo universitetai. (I-ieji Italijoje: Balonijoje (teisė) XII a.; Salermas (medicina). Prasideda nuo “studiae generalae“ (bendrųjų mokslų). U. – studentų ir mokyt. bendruomenė. Studentai skirstosi tautomis. Buvo studijuojamos šios pakopos ir teol. vadovėliai – eiliuoti ar katekizmo f- ma. Fakultetai („pasirinkimo galimybė“) – hierarchiškai: filosof. (Žemesnė pakopa; studentai – artistai, baigę gali rinktis→); teol.; teisė, medic. Mokslas nėra laisvas tyrimams, tai autoritetų ieškojimas (Biblija, Aristotelis, Romėnų teisės kodeksas). Paskaitos – prof. Diktuodavo iš rankraščio., studentai – užsirašinėdavo. Atsakinėti žodis žodin. Nagrinėjant tekstus, daug dėmesio ž. reikšmei. L.sv forma –disputai (užsirašinėti neg.), iš jų – disertacijų gynimas bei log pažanga. Žymus mąstytojas Duncas Skotas laimėjo 1 disputą. 13-14a. U-ais pirmavo Paryžius, Vok, Ital. Viduramžiais nesuprato, kad g.sk. k-ų sandaros. Tik Bekonas. I-asis iškėlė mintį, kad kb. turi bendrų bruožų, ir specifinių. / Anomal.–Analog. ginčas// Realistų ir nominalistų ginčas iškilo disputuose. Real: bendrosios sąvokos egzistuoja realiai (universalia sunt realia); nomin: universalia sunt nomina – tai tik ž, daugiau nieko (atstovas –D.Skotas). To laiko mintis neb. Pajėgi išspręsti šio ginčo. Abeliaras. Tikėjimą tikrinti protu (nominalistas). Tikiu, kad suprasčiau. Turi tikėti teiginiais, kitaip mokslas nesuprantamas.// . Raselas. Negalimas pažinimas be tikėjimo. Atsiranda diachroninis požiūris į kb. – to nebuvo Ant. Iš kur atsirado kb. ir jų įvairovė. Iškyla k-os kilmės problema. Gimsta Babelio teorija (išsilaiko l.ilgai). Iki Babelio, manoma, visi k-ėjo hebrajų k-a. Bandyta iš hebrajų išvest kt. K-ų kilmę. Abejojančių b. nedaug. Ypač ši teorija plėtota 14a. Manoma, kad ji kilo iš judaizmo.// Anglosaksų kraštuose 16a. pr. Lingvist tyrimai. 17a. ėmė rastis m-klų, kur b. mokoma lot, gr //Venerabilis. //Alkvinas. Jis idiegė dab. metų skaič. Rašė apie eiliavimo meną (metriką), apie rašybą, apie Donato gram., apie 8 kd. Kartasis gretinami lot. k. ž. su gr. /Ypač minėtinas Ęlfrikas. Vertė Bibl. į anglosaksų kb. Parengė Donato lot. kb. gr. L.gerai jautė k-os specifiką – sunku versti jaustukus. Pradeda vart. angliškus term. Duoda anglosaksiškus atitikmenis lot. gram anglosaksų k-a. Atsiranda term.: Tid (laikas), Qyn (giminė). Dėl Elfr. l. išpop. lot. k. Anglijoje. Kai kurie mokslininkai teigia, kad po jo l.paplito anglų k.// Viduramžių viršūnė - islandai. (1000 m. priima krikšč.). Čia pasirodo šiuolaikinio lingvistinio mąstymo veikalų (atitolta nuo Donato tradicijos). XII a. ima viską rašyti lot. raidėmis. Rašo islandiškai. Iš čia – nepripažįsta svetimų ž. Savarank. mokslas. Ypač garsus XII-XIIIa. Pasirodęs I gram. traktatas. Sekama Priscijanu, bet nedaug. Fonolog. pagr. princ. Svarstoma abėcėlė: bandoma nustatyti būtiną raidžių skaičių Raidės reikia tada, kai ją keičiant, keičiasi žodis. I kartą pasaulio ist-e panaud minimaliųjų porų fonologinis metodas, iš naujo atrastas 20a. Reikia, skirti ilg. ir trump. balsius. Žinojo alofonus. III gr trakt. islandiški kb. dalių pavad. Atsiranda trad. versti į kt. k-as. Kūrėsi l.savita gr-os tradicija.// Ir k-tyro, ir dvas kult-e vainikuoja Dantė. Renesanso priešaušris. Faktiškai florencijos apylinkės tarmės pagrindu sukuria italų bk. Spec. veikalas k-tyrai - 1305 m. „De vulgare elokuentia“. Grožinė kūr. gyvąja kb. Gyvoji (vulgarioji) šnek kb. yra vertingesnė ir tauresnė už lot. kb. Ji natūrali, išmokstama be taisyklių. Pažangi renesanso laiko mintis – atveriami vartai gyv. kb. Lot. k. – dirbtinė, padaryta iš italų šnek k-os. Gyv. k. išmokstama iš žm. Įdomus pož. į kb. raidą. Kb. – kintantis reišk. Dar likę Babelio teorijos pėdsakų. „Dieviškojoje kom.“ jau mąsto kitaip. Kalba jau pasikeitusi. Žm. vartosena kaip medžio lapai – nuolat kinta. Pirmas suvokia, kad kb. būd. natūralus kitimas. Atsisakoma statikos. Europos kb. Klasifikacija pgl žodelį “taip”: jo-kalbos: teutonai, saksai, anglai; ok-k: ispanai, provoslavai; oi-k: pranc; si-k: italai. 2,3,4, jungiamos į vieną t. b. kilę iš vienos kb: pateikia visą ž. Sąrašą, parodantį k-ų giminystę. Kitimo negalima pastebėti, nes trumpas žm. gyven. I-asis įrodo romanų kb. giminystę. Padėjo pagr. it. kalbos dialektologijai. Skyrė vakar. ir ryt. tarmes ir 14 viduje: Genujos, Sicilijos, Apulijos, Romos, Spoletos, Toskanos, Sardinijos tarm. Pastebi, kad tarmės g.b. suskilusios į patarmes. Žino ir soc. kb. diferenciaciją: vienaip kalba dvaruose, kitaip prastuomenė. Rašomoji kb. turi remtis Florencijos dvaro tarme. Žinojo tarmių variantus– patarmes. Apibrėžia kb. funkcijas. Žm. nepermatomi, todėl gali bendr. tik ženklais. Kaip kalb. suprastas vėliau. Darė įtaką „Diev. kom.“ 4. Arabai Arabų viduramžių k-tyra l.aukšto lygio. A. metų skč. prasideda nuo 622 m., kai M. bėgo iš Mekos. Monoteizmas (Alachas), fatalizmas – nei vienas žm. nežino, kas jo laukia. Anas pasaulis l. konkretus ir atvirkštinis tikrovei dykumai. Islamas plito užkariavimo pagr., be to, buvo nesudėtingas. Pranašas Mahometas b neraštingas, jo mokslą užrašė vėliau. Jo mokslą sudaro Koranas (koranas kn, skaitymas) – knygų knyga, padiktuota paties Dievo. Tai chaotiškas veikalas, kaip sąmonės srautas, jo dalys –sūros – sudėtos pgl ilgį. Koraną g versti, bet ritualai tik arabų k-a. Iškeliama a. k. vertė: jos negalima niekaip iškraipyti, ji pranašesnė už kitas kb. Tai tikėjimas. Valstybinės svarbos dalykas. Klestėjo nuo 8 iki 13 a. //Arabai gerbė grk, persų ir kt k-ų kult-as, su kuriomis teko susidurti. Vienintelis priešingas atv – Kalifato paliepimas sunaikinti Aleksandrijos biblioteką. Iš kur išaugo stipri a. kalb? Vos atsiradus Kalifatui, l.didelė pagarba filologijai. Kalifatas pats rėmė daugelį filologijos sričių. Atsirado arabų k-os, kaip pranašesnės už kt, teorija. Trad. pažiūra – dėl graikų poveikio. 2) gramat. priderinta prie kb. Kb. sistema tiksliai atitinka kb. sandarą. Didž. poveikis hebraistikai ir semistikai, apskrit. E. kalb. //Formuojasi 2 filolog. m-klos: Basros ir Kufos. gerokai skyrėsi ir konkuravo. B.– analogistai. Ieškojo k-os nuoseklumo, stabilumo; purizmas – jei nėra ž. Korane, ž. blogas. Pagr. kb. vertybė – stabilumas. Griežtas klasik. formų laikym. Bet koks nukrypimas – kb darkymas. K. m-kla. – anomalija, laisva pažiūra į normas, toleravo t.t-us sintaksės nukrypimus nuo Korano. Rėmėsi gyv. k-a, nors išeities tšk -Koranas. Pamatinė V forma – perfekto IIIa. Kūrėsi Bagdado m-kla - abiejų m-klų sintezė./ Pradžioj dominavo Kufos, tada Bagdado ir Basros, po to įsigali visų sintezė./ Arabai filologai l. daug dėstė, išmoko glaustai, logiškai formuluot. savo teiginius. Sibavaihis – I autorius, kurio gr nepraradusi autoriteto iki šiol, sukūrė tradiciją. Pavad Al Kidab („knyga“): gr. L.išsami, t.visas dalis. Aprėpia sint, morf, ž. darybą, fonet. Priklausė B. m-klai, bet vertino net priešai, Kufos m-kla. Be abejo, turėjo turėti savo pirmtakus. Pagr idėja – arabų k-tyros mokslas atsiradęs veikiant grk-ų filosofams. B. ir indų įtakos. Pasisavino tradiciją l.kūrybingai. Jokio ženklo kopijavimo. Arabų mokslas visiškai adekvačiai atspindi jų k-os sandarą. Naujesniais laikais darė įtaką E-os k-tyrai. V-ių galūnės traktuoj kaip Įv. Kalbot. problemos. Kalbos kilmė. Teorijos: 1)Kb dieviškos kilmės; 2) Dievas išmokė pagrindų, o vėliau per pranašus; 3) kb. nebuvo tobula, dieviški įsikišimai tobulino; 4) Kb. sukūrė išminčiai. //kalbos f-jos (komunikac. ir ekspres.), ginčas dėl ženklo ir turinio ryšio (ar atsitikt., ar prigimt.) – šalininkai atsitiktinio ryšio, nes kitaip visi suprastų. Svarst. tarmių ir BK santykis. Norėdami motyvuoti džn remiasi tarmėmis. Supranta, kad tarmiška kb nėra bloga, nes paklūsta tos tarm. Taisykl, bet nereik įsileisti į bk. Bloga, kai veržiasi į klasik. k. Svarsto: tarmių sąveika, mišimas, plitimas. Daug dialekt. faktų. /Gramatikos d.: sint., morf., fonet. Didelis dėm ž. darybai. Džn būna vykusios etimologijos. Pagr gr-os tikslas – bk taisyklių nustatymas. Sint. nagr. sakinių sandarą ir semant.; subjekto ir pred. sant. Sak skirst: didieji (daugiažodžiai) ir mažieji (iš 2 ž-ių). S-ys g.b. didesnio s-io suded. dalis. Formalus skirst.: vardaž, V-iniai, aplinkybiniai (priklauso, nuo ko prasideda sak.). V-inis sakinys g.t. tik vieną V, bet veiksnys pasakytas tos formos galūne. Veiksnys: aiškus arba slaptas. Skiriamos antrininkės sd-ys. Papildinių. kelios rūš.: absoliutus (sustiprina V-io reikšmę, papildomai nieko nereiškia), tiesioginis, laiko ir vietos, dalyvavimo.// Kaitybos problemos. Dėmesys fleksijai: formali (kai aiškios galūnės) ir virtuali (kai yra nekaitomas ž.). Suprantama, kad galūnės kaitaliojasi dėl jas valdančių ž.formų. Svarbi numanomų sak. dalių idėja. Išskiria sak. dalies pamat. formas: veiksnys –varažodžio vard., papild – gal, tarinys (ties.n. IIIa.) Valdantis ž gb numanomas. Paaiškinami praleidimo atvejai./ B radę visus sintaksinius ryšius: der, vald, šliej. Daug dėm. valdymui: realus (aiškiai išreikšti abu elementai), nerealus (kai vald susijęs su nepasak. pamatiniu ž.). Transformacijos idėja. Sak. gali keistis ž. padėtis, ž. tvarka. Ž. gb išmestas, bet jis lieka virtualus. Valdančių ž. praleidimas atsiranda dėl kb. ekonomikos. Morfol. Kb dalių mokslas. Kaip sudaryta šaknis. Vardaž. ir jo skirst, V ir jo form., dvilinksn. ir trilinksniai vardaž. Išvest. vardaž. daryba. Sudurtiniai ž., Žodžių sandaros. Pauzinės formos. Kb. dalių skyrė 3: vardaž., V, dll. Tarp dalelyčių užsimenama apie artikelį. Kiekv. vardažodžiui stengiamasi ieškoti pagrindo V-e. V: linksn, asmen ir nekait. Nunacija. Vardų klasės: tikriniai ir bendriniai (rūšiniai). Bendriniai: konkr., abstrakt. L. pabrėž. V. daryba iš V. Skyrė darybos klases. Gim.: tikroji, atsitiktinė.; vyr, mot. 3 skč (vns. dgs 2sk.). Įv. vardaž poklasis: asmen., parodomieji, sant. ir klaus. Įv.: savar ir nesavar (įv., išreikšti V galūnėj). Sktv skiriami į pagr ir išvestinius. Skaičiuojant vart be galūnės. S-e vart kaip vardažodis. Kelint Sktv traktuojamas kaip neveik Dlv. L daug V. pagr. formos – būtasis l., esamasis būsim l.; liepiamosios n f-mos. Dll. – visi ž., kurie neturi vardaž. ir V. sav. Gram. originali, neturi ryšio nei su gr., nei su rom. Dll - tai Dll, prv ir visos nekaitomos kd. Fonetika. Šiek tiek lot, gr atgarsių. Būdinga, kad toli pažengusi artikuliac. garsų klasif. Ypač pgl vt-ą. Skyrė 9 vt-as, pvz. prb laringaliniai, faring, liežuvėl, veliar., palatalin, pripalat., alveol., dantiniai, lūpiniai. Avicena 16 tarimo vt. Atsižvelgia į priebalsinius derinius. Avicena I įžr korealiacijos santykius, pvz., t:d  s:z. Garsai gali turėti variantų: pageidautini (atitinka normą), nepageidaut (tarminiai, užsienietiško tarimo variantai). Balsiai: ilg. (2 k. ilgiau tariami) ir trum (i, a, u). Skirst. uždari – atv., lūpiniai – nelūp. Daug dėmesio garsų kaitoms, kombinacijos dlk-ams. Progresyv. ir regresyv. asimiliac. Balsiai gali veikti prieb., prieb. balsius. Modern. k-tyros pirmtakas - skyrimas pgl tai, kokia tvarka išsidėstę 3-jų b-ių šaknyje.// Leksikograf. I-ieji – inversiniai žod. Skiria tiesiog. ir perk. reikšmes, daugiareikšmiškumas. Žodynai – poetams rimuoti. Įžymiausias leksikografijos drb - Firūsubadi „Žodžių vandenynas“ (“Al qamūs el muchit”) (8000 antrašt. ž.). Patriot. tikslai – kokia turtinga a. kb. l.didelis šaltinis - Inzu Mauzuro žodynas. Šie 2 žodynai iki šiol svarbiausi. //Tiurkų k. Muhametas Kašgarietis “Divanas” - tiurkų k-os žodynas. Žodynas, parašytas su vt. nuoroda. Pateikia žinių apie reišk paplit., turkų k-ų klasif., ist. fonetikos elem. //Kinija. Kinų k-a -izoliacinė k-a. Dėl raštų specifikos lingv. mintys neperžengia skiemens ribos. Kiekv. elementas reikšmingas. Skiemens skaidymas į dalis: inicialė (prb, prie jo g.b. sonantas i, u) ir finalė (balsis; kas po balsio - finalė). Suskaidymas b. reikalingas dėl rimo. Runų lentelės. 17–18 a. dėl poezijos ėmė rastis ist. fonetika. Praktiniams reikalams. Iškilo mintis, kad k-a kinta. Tikra gr. pr. rastis atsiradus kontaktams su europiečiais. Afiksų nėra. Vienintelis būdas ž. reikšti ž. išsidėstymas. Ž. iš kitų kb. nesiskolina. Skirst. į ž. kl.: tai tip – pastovesnė r., jo – tipas – kintantys ž. (vksm. arba būdv.). Nėra prielinksnių, galūnių. //Japonai. kalbotyroj l.netoli pažengę iki susidūrimo su E-pa. Veikiami kinų kult. (Konfucijaus filosofijos) rašė kiniškai, po to sugalvojo afiksus. Ž. skiria į dvi kl.: jogenai – kurie reiškia kintamas savybes (V, B, Dlv.) ir taigenai (vardaž., B, nekait ž.). Afiksų kl. pagal padėtį: prepoz (prefiksai - ajuj) ir postpoz (postfiksai - autai) (dalelytės, linksnių formantai). //Indai. Jų kalbotyra pažengusi daug toliau. Ji garsi talentingais gramatikais. Būdingas objektyvus, tislus kalbos faktų aprašymas. Faktus tyrė sinchroniškai. jau ,,Vedų tekstuose’’ svarstomi tam tikri kalbos klausimai. Operuodavo skaičiais kalbos aprašyme. Nevykusios etimologijos. Garsi Paninio gramatika Iva. ar V. pr. Kr. Sanskrito gramatika, parašyta eilėmis. 8 knygos. Problema dėl autorystės - ar tai gali būti vieno žmogaus darbas. Yra apie 4000 apibrėžimų-formulių. Suprato, kad kalba-tai sistema. Operavo nulinės morfemos sąvoka. Apibrėžė garsų kitimų vaidmenį ir jų reikšmę gramatinių reikšmių morfologiniams rodikliams. 5. Renesansas. Svb – iausias dalykas kb. aprašai ir inventorizacija. // Simboliz. 2 įv: 1455 m. Johanas Gutembergas išranda spaudą - raidėmis išsp. Biblijos tekstą (raštija pasidarė prieinama didesn. žm. ratui). 1492 m. K. Kolumb. atranda Ameriką (plečiapasaulio horizontą).// Vaduojasi iš lotynų k-os autoriteto vergijos. Atsiranda homocentrinė struktūra. Susidomima kt k-omis, ypač grk-ų, hebrajų. Lot k-ai stengtasi grąžinti antikinę formą. Iš daugelio sričių lot. k-ą stūmė kt. k-os. Pagaliau susidomima pačiom k-om (Dantė). Mąstyme klesti racionalizmas. Atgimsta loginės kb. idėja, grįsti konkr k-os faktais. Grįžtama prie Aristotelio: laikomasi jo nuostatos - logika yra tarp k-os ir pasaulio (?). Didelis minties posūkis, kad griūna lot. k-os monopolija, o imamos tirti kt k-os. Išsiplečia materialūs tyrimo pagrindai, plečiasi metodologija, teor tyrimai, grindžiami 1-2 k-om. Kb. – loginių sistemų pamatas. XV-XVI a. – kaupiami f., XVII-XVIII a. – daromos išv., XVIII a. kb. giminystės tyrimo užuom. /Blėsta spekuliat. (anomal., anal.) diskusijos. Pasipila konkret. k-ų aprašai: 15-16a. pasirodo italų bene I naujųjų laikų gr: Pietro ~Cembo, ispanų, katalonų, pranc., anglų, ypač keltų, vengrų, baskų gr. Jos lotyn. Bet Berklis anglų k. gram. angl. , Keltų (bretonų, velsiečių) lenkų (Strojanskio), rašymas. 1516 I-oji europiečių rašyta arabų kb. gram./ 1587 m. italas G. Vacchieti Indijoje kaupia indų, arabų, turkų kb. tekstus. Tai I kontaktas su sen indų k-a. L.intensyviai tiriamos keltų k-os F. Sasseti pastebi, kad it. ir indų kb. turi daug bendrų br. Palygino indų kb. ž. su it. ir lot. kb. 16 a./ R.Denoberis 17a. studijuoja vedų himnus/ I-ieji skr tyrėjai - italai. 16a. de Buizbekui. Kryme pavyksta užfiksuoti gotų kb pėdsakų/ Susiduriama su indėnų kb. Su Magelanu keliaujantis kalb. Pigofetas užraš. Meksikos indėnų ž. ir posakius. Atsiranda Meksikos indėnų kb. aprašų.// Pakyla Kinų kb. Lot k-os pagr kryptis - rekonstruoti antikinį stilių. Pradėjo it. L.Vala. Didžiausias autoritetas - J.S.Skaligeris (1481-1558) - l.platus išsilav. Domisi lotynų kb. 1540 „De causis linguae latinae“ (apie lot. kb. pagr.). 13 kn. Nauja: aprašomos garsų artikuliacijos, I-ieji lyg. metod. band (lygina graikų ir lot. kb. garsus). Tikėjo, kad k-a - logikos atspindys, gram kateg. – logikos pvz. I–as bandymas nurodyti garsų lygybę: gr. ou=lot. o. Visos kb. turi tą pačią gr, tik skiriasi konkr. išraiška.// Susidomima grk-ų k-a. 53m Konstantinopolį užėmus turkams, atsiranda šios k-os tyrimais užsiimančių VE-os tyrėjų: Melinchtonas, Reuchlenas. Pirmi tiesiog. kontakt. su gr ir apskritai su klasikine filologija (iki tol tik per arab.) Susidomima ir hebrajų k-a - dėl šv.rašto. 15a. atsiranda sisteminių hebrajų k-ų veikalų. Reuchlenas parašo hebr. kb. vadovėlį “Rudimenta hebraica”. Tai kontaktas su hebrajų k-a, kuri t. tipišką 3 prb. šaknį. Taip Europiečiai gauna šaknies sąvoką - radix - pgl afikso ir šaknies priešpriešą. Plėtojama 3 kd koncepc. (vardai, V. ir dal.)// Atsiranda l.daug fonetikos ir rašybos traktatų. Spaudos atrad. reikalavo kodifikuoti. raštą. Bandoma reform. pranc. rašybą, Čekijoje kodifikuojama bk, J.Huso sukuria rašto sist. /1601 Jeronimas H.Fabricijus rašo veikalą iš fonetiks, pagrįstą lavonų gerklų tyrimais. I-asis atranda balso stygas ir supranta jų paskirtį. / Tautinės k-os ne tik tyr. obj, jos tvarkomos. Pranc. poetų plejados sambūris ir manifestas (1549): sekti lotynų kb ir skaityti veikalus, bet kurti pranc. Pagr. aut.- Ž.Diubelė. „Pranc. kb. gynimas ir išaukštinimas“. L.sv. dokumentas. Pagr mintys: sekti antika. Kurti ir daryti taip, kad nusilenktų romėnas ir grk-as. L.daug jos atgarsių. //Gramatika domimasi ir kaip savaime įdomiu obj-u. Iki tol gram. – prakt., dabar – teorinės Atrandama B sąvoka: atsiranda, nes naujose k-se B kitoks. / I ~grynas mokslinis gr-os pvz - Meygret. veikalas “Prancūzų k-os tyrimas” 1550 m. Norėjo rašybą priartinti prie tarimo. Sakoma, kad tai pagrindas kt gr-oms.// Pr k-ų lyginimai. Šveic. K.Gesneris mėgino atgaivinti ant. hegzametrą vok. kb. 1558 m. išleidžia „Mitridatą“, kur pateikiama 22 k-ų „Tėve mūsų“ - ~senųjų ir naujųjų k-ų skirtumus. L. populiarūs daugiakalb. Biblijos leid. 18a. pr. Adelungas, jo tęsėjas Fateris – naujas „Mitridatas“ (500 k-ų „Tėve mūsų“ tekstas). Bandoma plėt. etimol. mokslą. Ieškoma lingv. kriterijų (transpizicija, inversija). Etimol. nepagerėja. J.C.Skaligeris “De causis...”I kartą bando lyginti k-os garsus: gr. ir lot. I-as band nurodyti garsų lygybę (gr ou = lot. o). Tai jau ieškoma bazės etimologijai. // Jo sūnus J.J.Skaligeris 1599 m. „Europos kb. tyrime“ k-as bando geneologiškai klasifik. E-os k-as pgl D-o sąvoką į šeimas. (teos –graikų kb, deos – lot kb; got – germ.kb; bok – sl. kb.) Remiasi ir kt. realiais atitkm. Mini šalut. kb: albanų, vengrų, britų, bretonų, airių, baskų. Esmė pagauta neblogai. Primena modernų k-ų skirstymą į kentumines ir sentumines k-as. Remiasi ir kt. argumentais. Yra Skaligerio ir viduramžiškų minčių (visos k-os

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!