Dabartinė oratoriaus samprata, oratorinio stiliaus kultūra, išorinis stilius

Darbo ištrauka

Plačiausia prasme retorika laikoma masinės komunikacijos teorijos dalimi ir dažniausiai vadinama įtikinamos komunikacijos teorija. Šis retorikos apibrėžimas kartu yra ir universaliausias, nes geriausiai atitinka klasikinę pirmapradės graikiškosios krypties Retorika – įtikinimo menas apibrėžimą. Įtikinimo konceptu rėmėsi graikų retorikos teorijos kūrėjai – Gorgijas, Isokratas, Platonas, Aristotelis ir kiti. Pagal šią kryptį, retorikos objektas – įvairios žodinės komunikacijos sąlygos ir formos, o retorika – tai mokslas apie įtikinimo būdus, taikomos ne tik iškalbos, bet ir visokiausio žanro tekstams, kurių autoriai siekia efektyvios komunikacijos. Retorikos kaip įtikinimo mokslo tikslai yra trys: paveikti klausytojų protą, valią bei jausmus, o galutinis tikslas pasiekti persvaziją . Taigi galutinis persvazijos tikslas – priversti klausytojus patikėti tuo, kas sakoma. Oratorius (lot. Orator – kalbėtojas, sakytojas) – kalbėtojas, kalbantysis, adresantas, informacijos siuntėjas, retorinis subjektas, viešosios kalbos autorius, kalbos kūrėjas. Vienos iš tų sąvokų pabrėžia kalbos autorių, kūrėją, kitos – kalbos akto vykdytoją. Tai, kad viešosios kalbos autorius yra ir vykdytojas, lemia oratorinio darbo ypatumą. Taigi viešoji kalba veikai klausytoją ne tik turiniu bei stiliumi, bet ir gyvu kalbėtojo paveikslu.Individualiosios oratoriaus ypatybės – intelektas, mąstymo kultūra, bendroji erudicija, profesionalumas, kalbinė kompetencija, etika, temperamentas, estetinės pažiūros – visa tai, kas įeina į asmenybės sąvoką, lemia klausytojų reakciją ir tiesioginį viešosios kalbos poveikį apskritai.Nors šiandien oratorium vadinamas kiekvienas žmogus, sekantis viešąją kalbą, vis dėlto tuo pabrėžiama tik tam tikra jo funkcija, o ne kalbėtojo kvalifikacija. Kai turima galvoje darbo kokybė, oratoriumi vadinamas ne kiekvienas kalbėtojas, bet žmogus mokantis sakyti viešąsias kalbas. Taigi tada kalbame apie oratoriaus meistriškumą., kurio sudėtinės dalys yra erudicija, profesinis pasirengimas (kompetencija savojoje srityje turėtų pralenkti klausytojų žinias), praktinė patirtis, geras kalbos mokėjimas, taisyklinga tartis, etinių principų visuma.šie dalykai yra išmokstami, įgyjami, tačiau ne iš karto: nepakanka perskaityti retorikos ar etikos vadovėlio. ...

Kiti mokslo darbai