Demokratijos esmė ir vystymasis

Įvadas Žodis „demokratija“ kilęs iš žodžio „demokratia“, kurio šaknų reikšmės yra demos (liaudis) ir kratos (valdžia). „Demokratija nėra dalykas, nusistovėjęs visiems laikams, nėra didysis raktas, vienus įleidžiantis, kitų – ne. <...> Demokratija – ne visam laikui pasiektas rezultatas, bet uždavinys, kurį reikia vis iš naujo spręsti. Visų pirma ji nėra doktrina, kurios galima mokyti ir kurią galima beregint perimti ar į ją atsiversti. Demokratija – tai tam tikra mąstysena, tam tikra gyvensena, kurią supranti, jei pats taip gyveni.“1 Demokratija visais laikais yra suvokiama skirtingai. Jos aktualumas pasireiškia nuo pat Antikos iki šių dienų, nes ji yra viena iš pagrindinių Europos ir pasaulio valdymo formų. Atidžiau įsigilinus į referate pateiktą medžiagą, bus galima lengviau suvokti, kad demokratija per visą jos formavimosi raidą buvo ne tik giriama ir laikoma patrauklia, bet ir kritikuojama ne tik Antikos filosofų, bet ir šiuolaikinių kritikų. Referato tikslas: Remiantis H. Koch, J. A. Schumpeter, A. Krupavičiaus ir D. Held autorių darbais, atskleisti demokratijos esmę, jos vystymąsi nuo Antikos iki šių dienų. Referato uždaviniai: • Apibūdinti demokratijos sampratą; • Išanalizuoti demokratijos kilmę; • Nurodyti teigiamą ir neigiamą demokratijos pusę; • Pristatyti tradicinę ir šiuolaikinę demokratiją, jų skirtumus; • Apibūdinti demokratijos modelius. 1. DEMOKRATIJOS ISTORIJA 1.1. Demokratijos samprata Demokratijos sampratos ištakos yra neatsiejamos nuo graikiškosios demokratia sampratos. Pirmoji šio žodžio dalis ,,demos”, kuri reiškia žmonės, liaudis, yra aiškinama labai įvairiai: 1) pažodinė, kuri apima visos bendruomenės narius, 2) ,,daugumos” sinonimas, 3) Aristotelio kaip ,,žemutinės” klasės samprata, 4) kaip nedalijama visuma, 5) ,,absoliučios daugumos” principas, 6) ribotos daugumos principas. ,,Kratos” graikiškai reiškia valdžia. „Demokratija reiškia tokią valdymo formą, kai kitaip negu monarchijose ir aristokratijose, valdo liaudis. Demokratija laiduoja politinę bendruomenę, kurioje kokia nors forma egzistuoja žmonių politinė lygybė“2. „Demokratija – jos esmė – ne politinės dogmos ar teisingos pažiūros. Svarbiausia – visiems skirtas žodis, įkvepianti kalba, kuri padeda sukurti žmonių bendriją, kuri mums gali paaiškinti gyvenimą ir jo sąlygas: tiek atskiro žmogaus, tiek politiškai organizuotos visuomenės“3. „Aristotelis demokratijos terminą vadino nukrypimą nuo gerai sutvarkytos visuomenės idealo. Tačiau atsiranda šviesos, kai prisimename tą reikšmę, kurią teikėme terminui „politinis metodas“. Jis reiškė metodą, kuriuo remdamasi visuomenė priima sprendimus. Sutapatindami „sprendimų priėmimą“ su „valdymu“, demokratiją galime apibrėžti kaip žmonių, arba tautos valdžią“4. G.Sartori požiūriu, šiuolaikiniai demokratijai apibrėžti tinka ,,atstovaujamosios respublikos” koncepcija, reiškianti ,,viešuosius reikalus”, o ne demokratija, dar Aristotelio interpretuota kaip bendruomenės dalies valdžia. 1863m. JAV prezidentas paskelbė, kad demokratija – tai ,,žmonių valdymas, žmonių vardu ir žmonių labui”, ši frazė buvo tapusi klasikine, tačiau susilaukė kritikos: G.Sartori teigė, kad ,, žmonių valdymas” apima visą įmanomą politikos formų spektrą, t.y. nuo diktatūros iki realios demokratijos, nes visos jos yra žmonių veiklos rezultatas. ,,Žmonių vardu”, per daug neapibrėžtas posakis, ir tik trečioji frazės dalis - ,,žmonių labui” - reiškia valdymą daugumos naudai ir žmonių interesams. 1.2. Demokratijos kilmė Nuo 5a. pr. Kr. pradžios, kada buvo panaikintas turto cenzas valstybiniams postams, visi Atėnų piliečiai naudojosi lygiomis teisėmis prisidėti prie įstatymų ir visuomenės politikos krypties nustatymo diskutuodami ir balsuodami. Jie taip pat per pareigas teismuose, administracinėse tarybose, kur postai buvo skiriami pagal rotacijos principą, naudojosi valdymo teise. Nuo tų laikų šis pavyzdys tapo demokratų atskaitos tašku ir įkvėpimo šaltiniu.5 Klasikiniuose Atėnuose pirmą kartą iškilo demokratijos problemos. Jau tuomet susiformavo beveik visa šiuolaikinė demokratijos kritika. Visi piliečiai, susirinkę į liaudies susirinkimus, atvirais ir ir laisvais debatais, o po jų – balsavimu stengdavosi be kraujo praliejimo likviduoti vidaus konfliktus. Iš to atsirado specialus politikos menas, visų pirmiausia susidedantis iš retorikos(iškalbos meno) ir dialektikos (disputų meno).6 Demokratijos įkūrimo nuopelnai priskiriami Solonui (594m. pr. Kr.), Kleistenui (509m. pr. Kr.), ir Efialtui Atėniečiui (462m. pr. Kr.). Jų įvykdytos reformos padėjo suklestėti demokratijai. Tačiau apie demokratijos kilmę ir pačią demokratiją daug Atėnų filosofų kalbėjo neigiamai: Aristotelis teigė, kad demokratija laikoma tokia valdymo forma, kai neturtingi ir laisvi piliečiai sudaro daugumą ir sutelkia politinę valdžią, jie visi gali dalyvauti politiniame valdyme, daugumos nuomonė yra labai svarbi ir lemianti politinius sprendimus. Tačiau jau antikos laikais gyvavo cenzinė demokratijos forma, kai visi piliečiai turi teisę užimti valstybines pareigas, bet valdo įstatymas t.y. nors ir bet kas gali užimti valstybės valdymo postus, bet valdo nebe dauguma, o įstatymai – iš kasdieninio gyvenimo išeliminuojamas liaudies susirinkimas. Labiausiai save išaukštino ta demokratijos forma, kurioje valdžia priklausė liaudžiai, Aristotelis pabrėžė, kad dažnai šitokia liaudis išsigimsta ir virsta despotu, o visuomeninė tvarka tampa panaši į tironiją. Platonas darbe ,,Valstybė” minios valdžią (ochlokratiją) analizuoja kaip vienintelę įmanomą demokratijos formą. Jo nuomone, demokratija galima tik tada, kai nugalėjusi visuomenė dalį savo priešų sunaikina, o kitą dalį sulygina pagal pilietines teises. Tačiau demokratija jam buvo pati blogiausia iš teisėtų valdymo formų ir geriausia iš neteisėtų., t.y. ji yra blogiau už karaliaus valdžią ir aristokratiją, bet geriau už tironiją ar oligarchiją. Platonas teigė, kad teisėta daugumos valdžia yra demokratija su įstatymais, neteisėta – demokratija be įstatymų. Jam demokratija buvo pati priešpaskutinė valstybės išsigimimo pakopa, po kurios jau eina tironija. 2. DEMOKRATIJOS SĄVYBĖS 2.1. Teigiamoji demokratijos pusė Teigiamą demokratijos pusę geriausisi apibūdina D. Bytamo ir K. Boilo išskiriami bruožai: • Demokratijos tikslas – garantuoti visų piliečių lygiateisiškumą. Lygiateisiškumo principas teigia, kad ne tik žmonių interesų, bet ir žmonių nuomonių vienosai turi būti paisoma vyriausybės politikos srityje. Suaugę žmonės privalo įsitraukti į klausimų, turinčių įtakos visos visuomenės gyvenimui, sprendimą, nes nuo šių sprendimų priklauso jų pačių gyvenimas. • Demokratiška vyriausybė labiau nei bet kuri kita atsižvelgia į eilinių žmonių poreikius. Kuo daugiau eilinis žmogus gali turėti įtakos politikai, tuo didesnė tikimybė, kad ta politika atitiks jo poreikius ir tikslus. • Demokratija yra grindžiama viešo aptarimo, įsitikinimo ir kompromiso principais. Viešų aptarimų vaidmuo demokratinėse valstybėse svarbus dėl to, kad egzistuoja ne tik skirtingos mąstysenos ir interesai daugeliu politinių klausimų, bet ir dėl to, kad visi turi teisę išreikšti savo požiūrį. Demokratija numato visuomenės narių lygiateisiškumą, nuomonių pliuralizmą ir įvairovę. • Demokratija garantuoja pagrindines laisves. Atvira diskusija, kaip visuomeninių prieštaravimų nagrinėjimo būdas negali egzistuoti be laisvių, kurios yra įtvirtintos pilietinių ir politinių teisių deklaracijomis: žodžio laivė, susibūrimų laisvė, judėjimo laisvė ir asmenybės teisė įsauguma. • Demokratija leidžia nuolat atnaujinti visuomenės gyvenimą. Garantuodamos reguliarius ir taikius politinio kurso pakeitimus, demokratinės sistemos sugeba laiduoti visuomenės atnaujinimą be visuotinių neramumų arba valdymo sistemos sugriovimo, kas nedemokratinėse valstybėse lydi pagrindinių figūrų pašalinimą.7 2.2. Neigiama demokratijos pusė Nors demokratija yra pakankamai patraukli valdymo forma, tačiau yra išskiriama gana ryškių neigiamų jos pusių: • Demokratija sodinanti į sostą nekompetenciją ir diletantiškumą, užuot reikalavusi profesionalaus išmanymo ir sugebėjimų. • Demokratija atverianti kelią garbėtroškoms, akiplėšoms, kurie moka stumdytis alkūnėmis, o sumanūs ir sąžiningi žmonės neprasimuša. • Demokratija nesanti ir negalinti būti tikra „liaudies valdžia“, nes liaudis masė yra politiškai nesubrendusi, nesugeba savęs valdyti, taigi vietoj liaudies valdys partijos ir jų funkcionieriai – gudrūs agitatoriai.8 3. TRADICINĖ IR ŠIANDIENIĖ DEMOKRTAIJA 3.1. Tradicinė demokratija Klasikinė demokratija atsirado 5a. pr. Kr. tarp daugelio graikų bendruomenių iškilus Atėnams, besivadovaujantiems demokratiniu gyvenimo būdu. Svarbiausi veiksniai nulėmę tokį gyvenimo būdą – ekonomiškai ir kariniu požiūriu nepriklaisomų piliečių atsiradimas irpalyginti mažos bei kompaktiškos bendruomenės. Valstybės politinis valdymas buvo piliečių rankose. Atėnų politinės institucijos skirstomos į tautos susirinkimą, tarybą ir renkamus pareigūnus – archontus ir strategus. Jie buvo renkami balsų ir burtų keliu. Politiniame gyvenime teisių neturėjo moterys, vergai ir svetimšaliai. Pagrindinis šios demokratijos principas: „piliečiai turi būti politiškai lygūs, kad būtų laisvi pakaitomis valdyti ir būti valdomi“. Pagrindiniai bruožai: „tiesioginis piliečių dalyvavimas įstatymų leidžiamojoje ir teisminėje veikloje; aukščiausia valdžia – piliečių susirinkimas, apimantis visus bendrus miesto reikalus; įvairūs kandidatų į valstybines pareigas atrinkimo būdai; nėra privilegijų, skiriančių paprastus piliečius nuo valstybės pareigūnų; visos pareigos trumpalaikės ir apmokamos. Bendros sąlygos: mažas miestas – valstybė (polis) su žemdirbių apgyvendintomis apylinkėmis; vergovinė ekonomika, kurianti „laisvą“ laiką piliečiams, namų ruoša, t.y. moterų darbas, duoda laisvę vyrams atsidėti viešosioms pareigoms; piliečių skaičius ribotas ir palyginti nedidelis“.9 3.2. Šiandieninė demokratija Rytų Europos revoliucijų metu apsisprendimo ir sutikimo su valdžios veiksmais principai vėl metė iššūkį „vieno samens“ , o šiais konkrečiais atvejais – „vienos partijos“ valdymui. Demokratija buvo vėl iššaukštinta kaip priemonė, padedanti varžyti valstybės galias, tarpininkauti konkuruojantiems individualiems ir kolektyviniams projektams ir įtvirtinti atsakomybę už svarbiausius politinius sprendimus.10 Nuo XIX a. pradžios iki XX a. pabaigos galima išskirti bent tris demokratizacijos bangas: (a) pirmoji banga – 1828 – 1926 metai, kurios prielaidas sudarė Amerikos ir Prancūzijos revoliucijos; (b) antroji banga – 1943 – 1962 metai, kai demokratinės institucijos atsirado Vakarų vokietijoje, Italijoje, Austrijoje, Japonijoje, Kolumbijoje, ir kt. valstybėse; (c) trečioji banga, prasidėjusi 1974 metais su demokratizacija Portugalijoje ir pratęsta Pietų Europoje, Lotynų Amerikoje bei Vidurio Europoje.11 Pagrindinis principas: asmenys privalo turėti lygias teises ir atitinkamai lygias pareigas apibrėžiant politinę sistemą, kuriančią ir ribojančią jų rinkimosi galimybes. Pagrindiniai bruožai: autonomijos principas įtvirtintas konstitucijoje ir teisių bilyje; parlamentinė arba kongresinė struktūra (organizacinis jos pagrindas – dveji rūmai; pirmieji sudaromi remiantis PA, antrieji – SA principu); teisminė sistema, kuriai priklauso specializuoti teismai, turintys tikrinti, kaip interpretuojamos teisės (SA); konkurencinė partijų sistema; centrinės ir vietinės administracinės tarnybos, kurios organizuojamos pagal TD principus ir turi koordinuoti „vietos vartotojo“ reikalavimus. Bendrosios sąlygos: laisvai gaunama informacija, padedanti garantuoti kompetetingus sprendimus viešaisiais klausimais; naujų demokratinių mechanizmų nuo „piliečiai žiūri“ iki „ balsuotojų grįžtamojo ryšio“ diegimas siekiant skatinti sąmoningą dalyvavimą; bendruosius investicinius prioritetus nustato valdžia diskutuodama su viešosiomis ir privačiosiomis įstaigomis, bet gėrybes ir darbo jėgą plačiai reguliuoja rinka; neatsakingų valdžios centrų sumažinimas iki minimumo viešajame ir privačiajame gyvenime; palaikoma institucinė sistema, palanki eksperimentuoti su organizacijos formomis.12 3.3. Šiandieninės ir tradicinės demokratijos palyginimas • šiuolaikinė demokratija apima visus suaugusius ir protiškai sveikus visuomenės narius, kurie politiškai ir teisiškai lygūs; • šiuolaikinė demokratija yra ne tiesioginė, o atstovaujamoji. Joje tautos suverenintetas reiškiamas ne tiesiogiai, bet per atstovus, t.y. parlamentą; • Antikinėje demokratijoje, kaip daugumos valdyme, valdžios vykdymo požiūriu buvo skiriami du valdymo būdai: teisingas, kai rūpinamasi bendra nauda, ir neteisingas, kai rūpinamasi atskira nauda. Šiuolaikinėje demokratijoje skiriamas nuosaikus valdymas, reiškiantis žmogaus, kaip privataus asmens ir piliečio, teisių apsaugą nuo kitų asmenų savivalės. • . Šiuolaikinė demokratija yra individualesnė: antikoje pagrindinė piliečio teisė buvo teisė turėti balsą priimant kolektyvinius sprendimus, o Naujaisiais amžiais gimė mintis, kad šalia tos teisės žmogus turi teisę būti laisvas pasirinkdamas gyvenimo šaltinį, gyvenimo būdą ir vietą, religiją, jis turi teisę turėti savo nuomonę ir ją išsakyti, jungtis su bendraminčiais į įvairias asociacijas. • Demokratija gali būti ir nenuosaiki. Jeigu ji yra atstovaujama, tai nėra garantijų, jog nugalėjusi dauguma netaps tironu arba, kad į valdžią išrinkti žmonės neims piktnaudžiauti savo padėtimi. Būtent todėl senovės graikai demokratiją laikė ne pačia geriausia valdymo forma. Naujaisiais laikais, sugriuvus luominiams barjerams ir suvokus, kad joks žmogus iš prigimties nėra viršesnis už kitą, kad valdžia kyla iš pačių žmonių. 4. DEMOKRATIJOS MODELIAI D. Held knygoje yra išdėstomi aštuoni demokratijos modeliai. Keturi klasikiniai demokratijos modeliai: • Klasikinė demokratijos idėja senovės Atėnuose – piliečiai turi būti politiškai lygūs, kad būtų laisvi pakaitomis valdyti ir būti valdomi;13 • Respublikoniškoji savivaldžios bendruomenės samprata: saugomasis respublikonizmas – politinis dalyvavimas yra esminės laisvės sąlyga; jeigu piliečiai nevaldo savęs, juos valdys kiti.14 Ugdomasis respublikonizmas – piliečiai turi būti politiškai ir ekonomiškai lygūs, kad niekas negalėtų būti kito šeimininkas ir kad visi galėtų būti vienodai laisvi ir ugdyti save spręsdami bendrojo gėrio naudai15; • Liberalioji demokratija: saugomoji demokratija – piliečiams reikia apsaugos nuo jų valdytojų ir vienas nuo kito, kad valdantieji vykdytų politiką, apskritai atitinkančią piliečių interesus.16 Ugdomoji demokratija – dalyvavimas politiniame gyvenime būtinas ne tik individų interesams apsaugoti, bet ir išprususiems, atsidavusiems ir tobulėjantiems piliečiams ugdyti. Politinis atsidavimas lemtingai svarbus „kilniausiai ir harmoningai“ individo sugebėjimų plėtrai17; • Marksistinė tiesioginės demokratijos samprata – būtina „laisvo visų vystymosi“ sąlyga yra „laisvas kiekvieno vystymasis“. Tik lygybė gali garantuoti sąlygas realizuoti visų žmonių galias, kad „kiekvienas duotų pagal sugebėjimus“ ir „gautų pagal poreikius“18; Keturi dvidešimtojo šimtmečio modeliai, sukėlę smarkias politines diskusijas ir konfliktus: • Konkurencinė elitistinė demokratija – būdas atrinkti kvalifikuotą ir išradingą politinį elitą, sugebantį priimti būtinus įstatymus ir valdymo sprendimus, užkarda politinės vadovybės ekscesams.19 • Pliuralizmas – garantuoja mažumų valdymą ir politinę laisvę, lemiama kliūtis formuotis pernelyg galingoms frakcijoms ir neatsakingai valstybei.20 • Teisinė demokratija – daugumos principas yra efektyvus ir pageidautinas būdas, padedantis individams apsisaugoti nuo despotiškos valdžios ir išlaikyti laisvę. Kad politinis gyvenimas, kaip ir ekonominis gyvenimas, ir toliau būtų asmens laisvės ir iniciatyvos klausimais, daugumos valdymą turi apriboti įstaymo valdžia.21 • Dalyvaujamoji demokratija – vienodą teisę į laisvę ir saviugdą galima įgyvendinti tik „dalyvaujamoje visuomenėje“, visuomenėje, skatinančioje politinės veiklos efektyvumo jausmą, puoselėjančioje rūpinimąsi kolektyvinėmis problemomis ir padedančioje formuoti sąmoningus piliečius, galinčius nuolatos domėtis valdymo procesu.22 Išvados Išanalizavus įvairių autorių nuomonę apie demokratiją, jos sampratą ir raidos etapus, galime daryti tokias išvadas: • Demokratijos atsiradimą lėmė laisvas ir nepriklausomas gyvenimo būdas susiformavęs Atėnuose jau 5a.pr. Kr., kur žmonės laisvai galėjo reikšti savo nuomonę, tačiau laisvas nuomonės reiškimas buvo pritaikytas tik vyrų klasei; • Kiekvienas autorius demokratiją apibrėžia skirtingai, įžvelgdamas jos trūkumus ir privalumus. D. HELD, H. KOCH ir kitų autorių knygose demokratija pristatoma, kaip viena iš geriausių valdymo formų, tačiau kaip ir kiekvienas reiškinys, taip ir demokratija turi neigiamų sąvybių, nes iš per didelės laisvės gimsta garbės trošikmas ir valdymas būna ne tautos labui, o savo pasitenkinimui. • Tradicinė demokratija pasižymėjo tiesioginiu dalyvavimu valdymu, tačiau didžiausias jos trūkumas yra – tik vyrų dalyvavimas politiniame gyvenime ir vergovė, išugdžiusi moralinį žmonių nusilpimą; • Šiuolaikinė demokratija suteikia galimybę pasireikšti kiekvienam valstybės piliečiui ir atstovauja jo interesams, kiekvienas pilietis, sulaukęs pilnametystės, turi teisę pareikšti savo nuomonę, kuri nėra diskriminuojama dėl lyčių skirtumų, kaip Antikoje; • Apžvelgus demokratijos modelius, jų raidą per ilgus metus, galime pastebėti, kad kiekviena demokratijos šaka pasižymi tik jai būdingais bruožais, į kuriuos įsigilinus galime suvokti, kokia demokratija buvo iš tiesų ir kiek ji pasikeitė iki dabar. Literatūros sąrašas 1. D. BYTAMAS, K. BOILAS. Demokratija: klausimai ir atsakymai. 1997,UNESCO; 2. D. HELD. Demokratijos modeliai. Eugrimas, 2002; 3. H. KOCH. Kas yra demokratija?. Danijos kultūros institutas, 1993; 4. J. A. SCHUMPETER. Kapitalizmas, socializmas ir demokratija,. 1988; 5. KRUPAVIČIUS, Algis. Politinės sistemos kaita ir demokratija, 2004.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!