Dirvožemio geografija

 1. Lietuvos dirvožemio dangos ypatumai: a) klimato ir reljefo Klimatas. Vienas iš pagrindinių dirvožemius formuojančių faktorių, kurie tiesioginiu ar netiesioginiu veikimu sąlygoja atskirų dirvožemių vystymosi kryptį yra klimatas. Klimatas – tai daugiametė meteorologinių sąlygų kaita, viena iš pagrindinių tam tikros vietovės geografinių charakteristikų. Svarbiausias Žemės klimato veiksnys yra Saulės radiacija. Geologiniu laiko atžvilgiu klimato įtaka dirvodarai nevienoda. Dėl įvairių priežasčių (apledėjimo ir atšilimo laikotarpių) Žemės istorijoje klimatas keitėsi daug kartų, o su jo kitimu glaudžiai susijusi organinio pasaulio vystymosi istorija ir Žemės dirvožemio dangos susidarymas. Daugiausia įtakos klimatas turi dirvožemių – bioklimatinių juostų, zonų ir sričių išsidėstymui Žemės paviršiuje. Nuo klimato sąlygų priklauso dirvodaros procesų energetika. Temperatūra ir krituliai lemia vykstančio dūlėjimo pobūdį, nes kiekvieną kartą kai temperatūra pakyla 100C, cheminės reakcijos dirvožemyje vyksta dvigubai greičiau. Be to dirvožemio mikroorganizmai, nuo kurių priklauso dirvožemio biocheminiai procesai, yra jautrūs temperatūrai ir drėgmei. Dirvožemio temperatūra priklauso nuo dirvožemio sudėties bei jo drėgnumo. Kaip jau minėjau, vienas iš pagrindinių dirvožemius formuojančių faktorių yra klimatas. Lietuvos dirvožemiai irgi yra klimatinių kitimų praeityje ir dabartinio klimato veikimo išdava. Lietuvoje, kaip ir visame Žemės paviršiuje, atskirais žemės istorijos laikotarpiais klimatas nebuvo pastovus. Poledyniniu laikotarpiu Lietuvos klimatas smarkiai keitėsi. Tik pasitraukus ledynui, Lietuvoje buvo subarktinis klimatas. Vėliau klimatas atšilo, pasidarė sausas ir šiltas (borealinis), kurį pakeitė atlantinis – šiltas ir drėgnas, paskui – subborealinis – sausas ir šiltas, kol pagaliau įsivyravo subatlantinis, t.y. drėgnesnis ir vėsesnis jau istorinių laikų klimatas. Dabartinė Lietuva klimato atžvilgiu skiriama prie Atlanto kontinentinės srities vakarų klimatinio rajono. Skirtingai nuo kitų geografinių platumų, Lietuvoje svarbus ir lemiantis veiksnys yra šiluma klimato pobūdžiui Saulės radiacija lemiamos reikšmės neturi. Lietuvos klimatą daugiausiai nulemia oro masių judėjimai, surišti su ciklonų susidarymu Atlanto vandenyno teritorijoje ir jų slinkimu į rytus. Ciklonų judėjimo dėka Lietuvoje pakaitomis vyrauja drėgnas Atlanto ir vidutinių platumų kontinentinis poliarinis orai. Be šių oro masių, pasitaiko arktinio ir tropinio oro masių įsiveržimų. Dėl įvairių oro masių judėjimo Lietuvos klimatui būdingas labai didelis orų įvairumas ir nepastovumas, todėl atskiri metų laikai yra labai nepastovūs šilumos ir drėgmės režimo atžvilgiu: žiemos metu būna dažni atodrėkiai, o vasaros metu – apsiniaukę, drėgni ir šaltoki orai. Be to , dėl Lietuvos paviršiaus nelygumų – tam tikro aukštumų ir žemumų išsidėstymo ir dėl pajūrinės padėties tarp atskirų Lietuvos dalių susidaro kai kurie klimato skirtumai. Kadangi Lietuva yra vidutinių platumų juostoje, tai joje yra ryškūs metų laikai, kurie turi įtakos dirvožemio sandarai. Žiemos laikotarpis. Šalčio atžvilgiu žiemos būna labai nevienodos. Žiemos metu, esant žemai temperatūrai, daug drėgmės susikaupia sniego pavidalu. Susidaro sniego danga, kurios storis priklauso nuo atodrėkių. Ploniausia sniego danga būna vakarinėje Lietuvos dalyje, ypač pajūryje, o šiltesnėmis žiemos dienomis čia ji visai nesusidaro. Dirvožemis įšąla negiliai. Nulinė temperatūra paprastai giliausia būna vasario mėnesį. Paprastai žiema laikoma dirvodaros procesų stabilizacijos laikotarpiu. Tada nevyksta jokie dirvodaros procesai. Tačiau Lietuvoje, ypač vakarinėje dalyje, dėl dažnų atodrėkių gali vykti, priklausomai nuo reljefo pobūdžio, išplovimo ir nuplovimo procesai. Veiklių dirvodaros procesų metų dalis yra skirstoma į tirs laikotarpius: pavasario; vasaros; rudens. Pavasario laikotarpis, kai vidutinė paros temperatūra esti nuo 0 iki +130C. Ankstyvasis pavasaris – sniego tirpimo ir ledų nešimo fazė. Šiuo laikotarpiu dirvožemiai turi didžiausią drėgmės perteklių. Priklausomai nuo reljefo dirvožemyje intensyviai vyksta išplovimo arba nuplovimo procesai. Be to, esant žemoms temperatūroms ir gausiai drėgmei, organinių medžiagų irimas šiuo laikotarpiu vyksta lėčiau. Vėlyvesniojo pavasario metu, dėl šiltų ir šaltų oro masių įsiveržimų, yra nepastovūs orai bei mažesnis drėgmės perteklius, todėl vyraujantis dirvodaros procesas yra išplovimas. Gegužės pabaigoje dėl aukštų temperatūrų ir mažo kritulių kiekio dirvožemiai pradžiūsta – nutrūksta išplovimo procesas, ir drėgmė kapiliarais kyla į viršų. Gali vykti išplautų medžiagų kjilimas. Prasideda gera dirvožemio aeracija, intensyviai gali vykti organinių medžiagų irimas ir humifikacija. Vasaros laikotarpis, kai vidutinė paros temperatūra būna +170C ir iškrinta apie 50% visų metinių kritulių. Vasaros pradžioje – birželio mėnesį ir liepos pirmoje pusėje – vyrauja giedri ir sausi orai. Todėl šiuo laikotarpiu yra gera dirvožemių aeracija, gali vykti visi organinių medžiagų kitimo procesai: irimas, sintezė, humifikacija. Atskiri procesai gali vykti vienu laiku, tačiau nevienodu intensyvumu, priklausomai nuo drėgmės ir temperatūros režimo skirtumų. Sausesnę vasarą stipriau pasireiškia humifikacija. Šio proceso metu gali susiformuoti patvarūs organiniai junginiai, kurie gali gerai laikytis dirvožemyje ir didinti jame organinės medžiagos atsargas. Antroje vasaros pusėje, pagausėjus kritulių kiekiui, vėl susidaro drėgmės perteklius, kuris sukelia dirvožemių išplovimą. Dėl drėgmės gausumo ir nemažo šilumos kiekio šiuo laikotarpiu gali intensyviau pasireikšti ir organinių medžiagų irimas bei jų jungimasis į naujus junginius – sintezė. Rudens laikotarpis, kai vidutinė paros temperatūra svyruoja tarp +100 ir -10C bei vyrauja darganoti su ilgais dulksnojančiais lietumis orai. Šio laikotarpio metu, ypač jo pabaigoje, dirvožemyje vėl susidaro drėgmės perteklius, prasideda įvairių junginių išplovimas ir sulėtėja organinių medžiagų irimas. Susidarius palankioms anaerobinėms sąlygoms, gali vykti bituminizacijos procesas, kuris taip pat kaupia organines medžiagas. Apskritai, šiltuoju metų laikotarpiu, be organinių medžiagų susidarymo ir kaupimosi, dirvožemyje yra palankiausios sąlygos išplovimo procesui, kuris ir lemia mūsų dirvožeminės dangos pobūdį. Apibendrinant apie klimato įtaką dirvožemio susidarymui, galima teigti, kad skirtingas atskirais metų laikotarpiais drėgmės ir šilumos režimas nulemia vienokius ar kitokius dirvožemių vystymosi procesus. Vertinant klimato reikšmę dirvodarai, būtina žinoti maksimalius, minimalius ir sezoninius temperatūros ir kritulių pakitimus. Labai svarbu, kokia kritulių forma, koks intensyvumas bei kritulių ir temperatūros santykis. Be to, aktualu, kaip dirvožemis džiūsta tikru metų laikotarpiu, ar dažnos liūtys, dėl kurių vyksta dirvožemio erozija. Bet svarbiausia, ar susidaro drėgmės perteklius, ar drėgmė sunkiasi per podirvį į horizontą C ir gilesnius sluoksnius, nes drėgmės filtracijos intensyvumas į gilesnius dirvožemio sluoksnius yra vienas iš būdingiausių Lietuvos dirvožemių derlingumą lemiančių veiksnių. Net laikinas drėgmės perteklius, kurio nepajėgia absorbuoti dirvožemis, išplauna augalų maisto medžiagas iš paviršinių sluoksnių į gilesnius. Labai skiriasi drėgmės ir šilumos režimas miškuose, dirbamuose laukuose ar pievose, netgi esant lygiam reljefui. Taigi klimatas turi didelę įtaką augmenijai, o ši – svarbus dirvodaros veiksnys. Reljefas. Didelę įtaką reljefo formavimuisi turėjo tarpledynmečiai ir ledynmečiai. Didelį dirvožemių dangos įvairumą ir margumą sąlygoja reljefas. Plotai su skirtingomis pagal kilmę dirvožemių gimtosiomis uolienomis ir reljefo formomis turi skirtingus ir dirvožemius. Visas Lietuvos paviršiaus formas galima suskirstyti į dvi grupes: Lyguminių; Kalvotų plotų . Lyguminiai plotai. Lyguminguose plotuose dirvožemiams vystytis sąlygos būna vienodesnės (vienodesnė dirvožemių gimtoji uoliena, vienodesnis dirvožemių šilumos ir drėgmės režimas sudaro sąlygas augalams augti ir organinei medžiagai kauptis). Lyguminiai plotai yra nevienodos kilmės ir yra išskiriamos trys lygumų rūšys: Moreninės lygumos. Šios lygumos, dėl sunkios uolienų mechaninės sudėties ir pakankamo nuolydžio nebuvimo, drėgname klimate turi palankias sąlygas užmirkti. Šiose lygumose dirvožemiai vystosi ant dvinarių sąnašų. Paprastai viršuje būna nestoras (iki 1m) lengvesnės mechaninės sudėties sąnašų sluoksnis, todėl čia pasitaiko laikinas, o kartais ir pastovus dirvožemio užmirkimas. Fliuvioglacialinės. Šios kilmės lygumoms būdinga lengva uolienų mechaninė sudėtis. Lengvos mechaninės sudėties, ypač rupaus smėlio ir žvyro, dirvožemiai sudaro labai geras sąlygas vandeniui įsisunkti. Įsisunkęs vanduo dėl stambių dirvožemio porų silpnai begali pakilti aukštyn. Todėl šiems dirvožemiams dažniausiai trūksta drėgmės, susidaro kseromorfinis dirvožemių drėgmės režimas. Šiose lygumose po smėliais, negiliai, iki 1 ar kelių metrų gylyje, guli sunkesnės, paprastai moreninės kilmės uolienos. Dėl to šiose lygumose gruntinis vanduo būna negiliai. Dirvožemių vystymuisi čia įtakos turi ne tik kritulių, bet ir gruntinis vanduo. Limnoglacialinės. Šiose lygumose stovinčiame vandenyje klostėsi smulkiausios medžiagos frakcijos – priemoliai ir moliai. Dėl sunkios mechaninės sudėties, uolienų silpno vandens pralaidumo ir didelio paviršiaus lygumo kritulių vanduo ilgiausiai gali laikytis paviršiuje. Todėl didžiausias šių lygumų neigiamas bruožas yra dirvožemių užmirkimas. Dirvožemiai čia, esant ir mažesniam kritulių kiekiui, vystosi drėgmės pertekliuje. Kalvoti plotai. Šie plotai yra išsidėstę vakarinėje ir rytinėje šalies dalyje. Paviršiaus formų ir uolienų įvairumo atžvilgiu jie smarkiai skiriasi nuo anksčiau aprašytų lygumų plotų. Labai nevienoda mechaninė sudėtis sudaro pagrindą dideliam dirvožemių dangos margumui. Be to, kalvotuose plotuose šalia mechaninės sudėties įvairumo labai įvairios yra ir kitos gamtinės sąlygos, lemiančios skirtingą dirvožemių vystymąsi. Gerą nuotakumą turinčiose kalvų viršutinėse dalyse ir šlaituose vandens įsisunkimas į dirvožemį yra labai menkas. Todėl dirvožemio išplovimas turi būti silpnesnis, negu lyguminiuose plotuose. Šiose šlaitų dalyse dažniausiai trūksta drėgmės. Tuo tarpu tarpukalvėse, kur susirenka nemaža nuo šlaito nutekėjusio vandens, visada būna drėgmės perteklius. Taigi, ir vienoduose mechaninės sudėties atžvilgiu plotuose – šlaituose ir tarpukalvėse – turi vystyti skirtingi ir net kontrastingi dirvožemiai. Silpniau sutvirtintų kalvų dirvožemiai yra ardomi paviršiumi tekančio vandens, vyksta dirvožemių erozija. Nuardytos dirvožemių dalys yra akumuliuojamos pašlaitėse. Taip susidaro nuardytų, nenuardytų ir užneštų dirvožemių juostos – plotai, kurių apimtis ir išsidėstymas tiesiog priklauso nuo šlaitų statumo, kalvų dydžio ir jų formos. Taigi, kuo sudėtingesnis kalvotas reljefas, tuo sudėtingesnė ir margesnė yra dirvožemio danga. b) augalijos dangos pokyčiai poledynmetyje ir įtaka dirvožemių dangos formavimuisi Dėl mažos teritorijos, nedidelių klimato ir reljefo skirtumų nevienodi dirvožemiai Lietuvoje per tą patį laiko tarpą susidarė dėl dirvodarinių uolienų ir ypač veikiant įvairiai augalijai. Augalijos danga Lietuvoje įvairiais poledynmečio laikotarpiais labai keitėsi. Kaip jau minėjau, vėlyvojo ledynmečio subarktinis, šaltas klimatas holoceno pradžioje virto borealiniu, šiltesniu ir sausu; šį vėl pakeitė atlantinis – drėgnas ir šiltas, paskiau – subborealinis – sausas ir šiltas, kol pagaliau įsivyravo subatlantinis, t.y. drėgnesnis ir vėsesnis jau istorinių laikų klimatas. Kintant tokiems svarbiems dirvodaros veiksniams, atitinkamai kito ir dirvodaros procesai. Esant šaltam klimatui, vyravo tundros augalija ir buvo tundrinis dirvodaros procesas. Atlantinio klimato sąlygomis augo vešli plačialapių miškų augalija su liepomis, ąžuolais, guobomis, susidarė labai humusingi dirvožemiai. Dabartinės dirvožemių dangos bruožai atsirado subatlantiniu laikotarpiu, išaugus mišriųjų miškų bendrijoms. Nuo to laiko reiškiasi visi pagrindiniai dirvodaros procesai: jaurėjimas, velėnėjimas ir pelkėjimas, kurių sąveika arba vieno kurio proceso vyravimas lemia dirvožemio dangos mozaiką. Subatlantiniu laikotarpiu beveik visą Lietuvos teritoriją dengė miškai. Todėl dirvožemiams pagrindinius bruožus suteikė miško spygliuočių augalijai veikiant vykęs dirvodaros procesas – jaurėjimas. Dėl vyraujančio jaurėjimo dirvodaros proceso Lietuvoje daugiausia yra jaurinio tipo dirvožemių. Lapuočių, taip pat spygliuočių su gausia lapuočių priemaiša miškuose, karbonatingose dirvodarinėse uolienose, kur jaurėjimo procesas lėtas, bet gausiai kaupiasi organinės daug peleninių elementų turinčios medžiagos, susidaro velėniniai karbonatiniai ir miško rudžemių tipo dirvožemiai. Drėgmės pertekliaus sąlygomis, greta jaurėjimo ir velėnėjimo, ima reikštis pelkėjimas. Spygliuočių miškuose nekarbonatingose dirvodarinėse uolienose susidaro jauriniai pelkiniai, o vyraujant žolinei augalijai arba lapuočių miškuose – velėniniai glėjiniai ir glėjinių miško rudžemių tipo dirvožemiai. Nuolatinio drėgmės pertekliaus sąlygomis, kai įsivyrauja pelkinė augalija, susidaro pelkinio tipo dirvožemiai. Upių užliejamuose slėniuose – salpose dirvožemio susidarymą lemia žolinė augalija ir kasmet išsiliejančio potvynio vandens paliekamos nuosėdos. Čia susidaro salpinio (aliuvinio) dirvožemio tipas. c) supratimas apie skirstymą į tipus, potipius, rūšis, atmainas. 1952 m. buvo priimtas, o 1959 m. papildytas ir iki šiol tebegaliojantis Lietuvos dirvožemių sistematinis sąrašas, kuriame išskirti 6 genetinių tipų dirvožemiai: Jauriniai; Jauriniai pelkiniai; Velėniniai karbonatiniai; Velėniniai glėjiniai; Pelkiniai; Salpiniai. . Tipas jungia dirvožemius su vienoda medžiagų apykaita ir judėjimu, drėgmės ir šilumos režimu, profilio sandara ir derlingumo didinimo būdais. Atskirai, ne tipo lygyje, išskirti miško rudžemiai, deliuviniai, sutvirtintų šlaitų ir eroduotieji dirvožemiai. Dirvožemių tipai skirstomi į potipius, kurie atspindi kokybinius dirvožemių skirtumus ir yra tarpinės pakopos tarp tipų (velėniniai jauriniai dirvožemiai). Pagal pagrindinio dirvodaros tipo pasireiškimo laipsnį potipiai skirstomi į rūšis (menkai, vidutiniškai, smarkiai pajaurėję dirvožemiai). Smulkiausias dirvožemių klasifikavimo vienetas yra atmaina, išskiriama pagal dirvožemio granuliometrinę sudėtį ir apibūdina dirvožemio mechaninę sudėtį. 2. Lietuvos dirvožemio rajonai: a) ankstesnieji dirvožemio dangos rajonavimai ( pagal J. Garmų ir J. Vaitiekūną, J.Juodeikį). Dėl dirvodaros sąlygų nevienodumo Lietuvos dirvožemio danga nepaprastai marga. Tačiau dėl tam tikrų klimato, dirvodarinių uolienų, reljefo ypatumų pastebimas dirvožemių pasiskirstymo dėsningumas. Tai leidžia šalies teritoriją suskirstyti į atskirus geografinius vienetus, besiskiriančius dirvožemio dangą sudarančių dirvožemių ploto santykiu ir jų savybėmis. Lietuvos dirvožemio dangą rajonavo J. Garmus, J. Vaitiekūnas ir J.Juodeika. Tada Lietuvos teritorija buvo suskirstyta į tris dirvožemines – agronomines zonas, o kiekviena zona dar padalinta į 2-5 dirvožeminius – agronominius rajonus, kurių iš viso išskirta 12. Tai: • Lietuvos vakarų (Žemaitijos) zonos teritorija apėmė vakarinius Lietuvos administracinius rajonus. Rytinė jos riba ėjo nuo Smalininkų per Šimkaičius – Ariogalą – Kuršėnus iki Latvijos sienos. Ši zona dar buvo padalinta į 2 dirvožeminius agronominius rajonus, tai: Pajūrio žemumos ir Žemaitijos aukštumos rajonus • Lietuvos vidurio žemumos zona apėmė vidurinę Lietuvos dalį. Ji buvo pati didžiausia ir tęsėsi nuo šalies šiaurinės iki pietinės dalies. Ši zona buvo padalinta į 5 dirvožeminius agronominius rajonus, tai: Ventos, Mūšos bei Nevėžio baseinus bei Panemunės lygumos ir Suvalkijos lygumos rajonus; • Lietuvos rytų zona apėmė Lietuvos pietines ir rytines aukštumas bei Lietuvos pietryčių smėlinių lygumų rajonus. Ši zona taip pat buvo suskirstyta į 5 dirvožeminius agronominius rajonus, tai: Lietuvos Rytų aukštumos vakarinių atšlaičių, Nemuno vidurupio ežeringos aukštumos, Lietuvos šiaurės rytų ežeringos aukštumos, Lietuvos pietryčių smėlynų bei Medininkų aukštumos rajonus. Atlikus žemių tipizavimo darbus J. Juodis atsižvelgdamas į savitą atskirų rajonų dirvožemio dangą, ją sudarančių dirvožemių santykį, reljefo, klimato ir kitus gamtos sąlygų savitumus, kurie sąlygoja nevienodą ūkininkavimo būdą, pasiūlė išskirti 15 dirvožemio rajonų. 1. Pajūrio žemumos ir Nemuno deltos glėjiškieji velėniniai jauriniai smėliai 2. Vakarų Žemaitijos plynaukštės glėjiškieji velėniniai jauriniai priesmėliai ir priemoliai 3. Žemaitijos rytų plynaukštės glėjiškieji velėniniai jauriniai ir menkai pajaurėjusieji velėniniai jaurinai priesmėliai ir priemoliai 4. Žemaitijos rytų plynaukštės glėjiškieji velėniniai jauriniai ir menkai pajaurėjusieji velėniniai jauriniai priesmėliai ir priemoliai 5. Vidurio Lietuvos žemumos velėniniai glėjiškieji priesmėliai ir priemoliai 6. Nemuno žemupio velėniniai glėjiškieji ir glėjiškieji velėniniai jauriniai priemoliai 7. Vakarų Aukštaitijos plynaukštės glėjiškieji velėniniai jauriniai ir menkai pajaurėjusieji velėniniai jauriniai priesmėliai 8. Nemuno vidurupio ir Neries žemupio plynaukštės glėjiškieji velėniniai jauriniai ir menkai pajaurėjusieji velėniniai jauriniai priemoliai, priesmėliai bei smėliai 9. Baltijos aukštumų nuardytieji (eroduotieji) velėniniai jauriniai priesmėliai ir priemoliai 10. Pietryčių Lietuvos lygumos tipingieji jauriniai ir velėniniai jauriniai smėliai 11. Dysnos lygumos glėjiškieji velėniniai jauriniai priemoliai 12. Ašmenos aukštumos ir Lydos plynaukštės vidutiniškai ir smarkiai pajaurėjusieji velėniniai jauriniai priesmėliai 13-15. Kazlų Rūdos, Karsakiškio ir Smalininkų senųjų deltų lygumų velėniniai jauriniai, tipingieji jauriniai ir glėjiškieji velėniniai jauriniai smėli b) dabartinis rajonavimas (2001m.) I.Vakarų zona (6 rajonai) Apima Pajūrio ž. ir Žemaičių a. Baltijos jūra lemia kritulių gausą, ilgesnis ruduo, švelnesnė žiema, vėsesnis pavasaris ir vasara. Skatina išplovimą ir jaurėjimą. Dirvodarinės uolienos ažiau karbonatingos pajūrio raj., o Žemaičių a., esama jūrinės kilmės fliuvioglacialinių ir aliuvinių s. Čia 05-1% daugiua humuso nei Balt. aukšt., bet jis nesuirusias organines medž. formuoja, todėl nepakelia dirvožemio našumo. I.1. Baltijos pakrantės smėlžemių ir jauražemių lygumos raj. Siauras ruožas prie Baltijos jūros ir Kuršių Nerija. Įvairaus įmirkimo lengvi dirvožemiai. Kuršių Nerijoje – defliacija. Daugumos margumas ir kontrastingumas nedidelis. 27-30 balų. Svarbus ir rekreaciniu požiūriu.. I.2. Nemuno deltos salpžemių Nemuno ir Jūros upės žemupys. Danga vienoda, nekontrastinga. 35-40 balų. Pievų ganyklų dirvožemis. I.3. V. Žemaičių lyg. ir V. Žemaičių plyn. p3 ir smėlingų p glėjiškųjų balkšvažemių rajonas Klimatas lemia išsiplovimą ir pajaurėjimą, rūgščią reakciją. Lygus reljefas ir lietūs lemia, kad dirvožemiai yra sekliai įmirkę ir glėjiški visame profilyje. Danga vienoda. Dauguma nusausinti dirvožemiai. Jie rūgštūs, būtina kalkinti. 38-43 balai. Tinka daugeliui žemės ūkio augalų. I.4. Vid. Žemaičių aukšt. V. dalies ir vakarų Kuršo aukštumos priesmėlių ir smėlingų p balkšvažemių rajonas. Kalvotame reljefo. Lietaus debesys iš V čia palieka savo kritulius ir prasisunkdami rūgščiame dirvožemyje intensyviną jaurėjimą ir dekarbonatacija. Čia danga marga ar labai marga. Yra pasotintų ir nepasotintų bazėmis balkšvožemių, smėlžemių, durpžemių. 27-32 balai. Smulkus reljefas – nepatogu žemės dirbimui, storesniuise šlaituose – vandens erozija. Smėlžemiai ir erozuotas dirvožemis tikslinga miškams arba panaudota natūrinėms gamykloms. I.5. Žemaičių aukšt plynaukštės ps ir smėlinių p bei p1 persotintųjų balšvažemių rajonas. Čia mažiau kritulių - dirvž mažiau išplauti ir pajaurėja. Danga marga, vietomis margoka, kontrastiška, kalvų šlaitai nuardyti mechaniškai ir erozijos. Kalvotai daubotame reljefe – automorfiniai su neryškiais glėjiškumo požymiais balkšvažemiai, balkšvažemiai, glėjiški balkšvažemiai, o žemiausiose reljefo vietose – šlynžemiai bei durpžemiai. Vidurinėj raj dalyje – jauražemiai ir smėlžemiai. Dauguma – rūgštūs, mažai maistmedžiagų, reikia kalkinti. Našumas 33-37 balai. Žemdirbystei sąlygos nepalankios, ateityje bus miškai. I.6. Žemaičių aukšt. R plynaukštė ps ir smėlingų p pasotintų ir karbonatingų glėjiškųjų išplautžemių raj. Čia kritulių mažiau nei kituose V zonos raj. Karbotiningesnės dirvodarinės uolienos. Dirvožemiai mažiau išplauti, susilpnėjas jaurėjimas, daugiau vyksta išplovimas – lesivažas. Mažiau rūgštūs, mažiau humuso. Reljefas mažai ar vidutiniškai banguotas arba lygus. Podirvis mažai laidus – sekliai įmirkę išplautžemiai. Vidurinėj raj dalyje žemut ir tarp durpžemiai. R pakraštyje dirvodarinės uolienos karbonatingesnės – giliau karbonatingi rudžemiai. II. Vidurio Lietuvos žemumos zona (5 rajonai) Dirvodarą lemia labiau karbonatingos uolienos, mažesnis kritulių kiekis, lygus nenuotakus reljefas. Vyrauja glėjiškieji karbonatingieji rudžemiai, ypač P ir V daly paveikta lesivažo procesų. Karbonatai 40-60cm. be to, nemažai karbonatingų išplautžemių. Labiausiai tinkama zona žemės ūkiui. II.1. Vidurio LT smėlingų lengvų ie vidutinių priemolių karbonatingų glėjiškųjų rusžemių raj. Būdinga lygus reljefas, vietomis išraižytas upių ir upelių negilių slėnių su neryškiais pakilimų volais, drumlinais ar ozais. Dirvodarinės uolienos morenos smėlingi p ar p1. Pasvalį – dirvž išsivystę iš limnoglacialinių dulkiškų p2 ar m, o apie Panevėžį – ps, gulinčių ant smėlingų p ar p1. Įmirkti sąlygos palankios, nes gludi morena podirvyje, nenuotakus reljefas. Žemiausiose vietose yra slynžemiai ir durpžemiai, o tai pkarbonatingi glėjiški rudžemiai arba šių dircožemių kombinacija su karbonatingaisiais glėjiškajaisiais išplautžemiais. Danga vienoda ir nekontrastiška. Reguliuojant drėgmės režimą – geri žū derliai. 45-50 našumo balai – aukščiausiai įvertinti. II.2. Nemuno žemupio lygumos dulkiškų p karbonatingųjų glėjiškųjų rudžemių raj. P zonos daly šiltesnis klimatas, vegetacinis laikotarpis 10-15d ilgesnis. Reljefas lygus, paįvairintas upių ir upelių slėnių. Dauguma dirvž išsivystę iš dulkiškų įvairaus sunkumo p. Dažnai sunkus podirvis- sąlygos užmirkimui. Raj paplitę giliau karbonatin gi glėjiškieji rudžemiai arba šių dirvž kombinacijos su glėjiškaisiais ar karbonatingaisiais stagmiškaisiais išplautžemiais. Danga vienoda, nekontrastiška. Našumas 43-48 balai. II.3. – Kazlų Rūdos II.4. – Smalininkų II.5. – Karsakiškio Panašūs geomorfologiniu požiūriu, dirvodarinėmis uolienomis, dangos sruktūra ir ūkinėm savybėm. Smėlžemių ir jauražemių raj. Dirvž susiformavo senųjų deltų smėlynuose. Smėlio sluoksnis nestoras ir guli ant mažai laidžių uolienų – sąlygos įmirkimui. Daugiausiai paplitusios glėjiškųjų jauražemių kombinacijos su smėlžemiais ir atvirkščiai. Dirvž danga vienoda, nekontrastiška. Tai tipiški miškų dirvožemiai. Našumas 27-30 balų. III. Baltijos aukštumų zona (8 rajonai) Kontinentalesnis klimatas. Relfefas – smulkiai kalvotas. Dirvodarinės uolienos įvairios, dirvž mažiau humusingi neu kitur. Vyksta erozija. III.1 Baltijos aukštumų vakarų plynaukštės ps ir smėlingų p karbonatingųjų glėjiškųjų išplaidžemiųraj. Tai pereinamas raj. V daly – bamguota lyguma. R – banguota kalvota. Bangų šlaitai nuolaidūs, retas upių tinklas – geros sąlygos įmirkti. Glėjiškieji iųplautžemiai. Geriau drenuojamose vietose yra neįmirkę paprastieji karbonatingieji išplautžemiai. Žemiausiose vietose – šlynžemiai ir durpžemiai. Danga margoka, mažai kontrastiški. Tai vienas geresnių Baltijos aukštumų zonos raj ir tinka žū. Našumas 37-42 balai. III.2. Baltijos aukštumų šiaurinės dalies smėlingš p pasotintųjų balkšvožemių raj. Ryškiausias kontinentalumas – karštos vasaros, šaltesnės žiemos. Reljefas kalvotas. Dirvodarininės uolienos – galinėsz morenos. Daug uždarų didelių duburių, kuriuose slūgso ežerai, durpžemių plotai. Danga labai sudėtinga. Dirvž kombinacijose vyrauja smėlingų p ir ps prisotintieji balkšvežemiai su mažesniais paprastųjų išplaužemių plotais. Žemiausiose vietose – šlynžemiai ir durpžemiai. Dalis divž rūgštūs reikia kalkinti. Danga marga, konrastiška, žū nepalankus. 31 – 35 balai. Ateity – miškai ir kaimo rekreacinė žemdirbystė ir turizmas. III.3.Šventosios ir Neries upių priekrančių smėlžemių ir jauražemių raj. Dirvodarinės uolienos turėjo įtakos šios upės ir jų intakai. Reljefas – banguotas arba mažai kalvotas, išraižytas gausių intakų slėnių. Dirvodarinės uolienos – aliuviniai ar fliuvioglaciniai s, vietomis upių slėnių šlaituose yra moreninių smėlingų p. Dirvž – smėlžemių ir glėjiškųjų jaurašemių kombinacijos. Neplatūs ruožai – salpžemių. Danga margoka ir kontrastiška. 27 – 31 balai. Didesnė dalis apaugusi miškais, krūmais. Rekreacijai svarbus raj jau dabar. III.4. Neries žemupio plynaukštė ps, smėlingu p paprastųjų ir glėjiškųjų išplautžemių raj. Reljefas – mažai ar vidutiniškai bamguotas išraižytas intakų slėnių. Šalia išplautžemių yra nemažai pasotintų rudžemių, jauražemių, palvažemių. Danga mažai kontrastiška, margoka. Svarb drėgmės suregulevimas. Našumas 33 – 38 balai. III.5. Baltijos aukštumų centrinės dalies ps ir smėlingų p nepasotintų jauražemių raj. Reljefu ir dirvodarinėm sąlygom labai panašus į III 2 raj. Tačiau tai labiausiai kalvotas raj ir turi daugiausiai pajaurėjusių dirzž. Dirvodarinės uolienos – galinės morenos daugiausia smėlingi p. Daug kur akmenuotų plotų. Vyrauja nepasotinti jauražemiai ir jų kombinacija su išplautžemiais. Žemesnėse vietose šlynžemiai su durpžemiais. Erozija. Dauguma rūgštus reikia kalkinti. Danga marga ir kontrastiška. Našumas 31 – 55 balai. Tikslinga – miškai, rekreacinė žemdirbystė, poilsio zonos. III.6. Baltijos aukštumų p dalies ps ir smėlinių p pasotintųjų ir nepasotintųjų balkšvažemių raj. Tarp Neries ir Nemuno upių, o PR susiduria su smėlinga PR lyguma. Savybės panašios į III 5, tik šilčiau, dirvž mažiau pajaurėja. Balai 33 – 38. Daug ežerų – galimas turizmas, rekreacija. III.7. Nemuno vidurupio plynaukštė smėlingų ir dulkiškų p paprastųjų, karbonatingųjų glėjiškujų bei stagmiškųjų išplautžemių raj. Dirvodarinės uolienos suformuotos ledynmečio tirpsmo vandenų, įvairios. Reljefas mažai ar vidutiniškai banguotas. Granuliometrinė sudėtis sunkesnė, dauguma įmirkę. Danga vienoda, kontrastiškumas nedidelis. Našumas 42 – 46 balai. III.8. Pietų Lietuvos Baltijos aukštumų ps ir smėlingų p pasotintųjų jauražemių raj. Yra nemažai ir išplaitžemių durpžemių ŠR yra balkšvažemių. Dauguma veikiami erozijos, humusingumas mažesnės. Danga labai marga ir labai kontrastiška. Dauguma dirvodarinės uolienų yra moreninės kilmės, skeletingos, akmenuotos. Atety miškai. Našumas 33 – 38 balai. IV. Anksčiau buvo su Baltijos aukštumų zona,bet kadangi R ir PR daly reljefa kalvotas. IV.1. Rytų Lietuvos zonos smėžemių raj, tai ilgiausias raj nuo Latvijos iki Lenkijos. Reljefas mažai ar vidutiniškai banguotas. Vietomis žemyninės kopos. Dirvodarinės uolienos – fliuvoglaciniai smėliai. Daugiausiai paprastieji smėlžemiai, o centrinėj daly jauražemiai. Žemesnėse vietose žemapelkės ir aukštapelkėsx, durpžemiai. Danga arba vienoda, kai kur margoka. Agroūkinė vertė menka. Našumas 27 ir mažiau. Miškų ir rekreacinis raj. IV.2. Medininkų aukštumos ps, smėlingų p nepasotintų balkšvožemių raj. Reljefas banguotas, vietomis kalvotas. Elementai stambūs, šlaitai nuolaidesni. Laukai akmenuoti. Dirvž senesni. Čia išsivyste labiausiai pajaurėja rūgštūs nepasotintieji balkšvožemiai, šlynžemiai, durpžemiai. Vietomis erozija. Dirvž labai rūgštūs, giliai pajaurėja. Uolienų karbonatingumas mažesnis nei kitur Lietuvoj. Dirvodarinė danga margoka ar vienoda, mažai kontrasyiška. Sistemingas kalkinimas ir tręšimas. 31 – 35 balai. IV.3. Švenčionių – Naručio aukštumų ir Dysnos lygumų ps ir smėlingų p išplauzemių ir balkšvožemių raj. Reljefu, dirvodarinėm uolienom labai skiriasi.. I dalis panaši į III.2. II dalis – reljefas labai banguotas, lygus. Id – danga marga, kontrastiška (31 – 35 balai) – V IId – vienoda nekontrastiška (35- 40 balai) - R 3. Dirvožemių klasifikacijos: a) senosios: Prieš 4tūkst.m. kinietis Ju klasifikavo pagal spalvą ir struktūrą. Lietuvoje Ik buvo 1557m – įvertinti žemes ir apmokestinti valstybę ne tik pagal kiekį, bet ir jo kokybę – ūkinius klasifikavimus (gero, vidutinio gerumo , menkos ir prastos). Tik 19a pradžioj VU žemdirbystės katedros prof. Mykolas Očapovskis (1788 – 1854) paskelbė I, moksliniais pagrindais sudarytą klasifikacija sudarytą pagal granuliometrinę sudėtį, atsižvelgiant į klimato ypatumus, o jau vėlesnėje (1819m.) klasifikuojant jis pateikė žinių ir apie vartę (100 taškų – geriausiems gruntams). Kitas lenkų dirvožemio prof. Slavomyras Mikloševskis (1867 – 1949) tyręe Kauno dirvž, sudarė jų žemėlapį (1927m.). Jis irgi suklasifikavo dirvž remiantis mineraline dalimi, atsižvelgiant dalim į genezę. Bet ji nebuvo pupuliari nei Lenkijoj nei užsienyje. Prof. V. Ruokis 1930m. parengė klasifikavimą pagal kilmę, reljefą, drėgmės režimą, granuliometrinę sudėtį ir ūkinę vertę (1937m – dar detalizavo). Mažai pritaikyta klasifikacija. b) 1950 – 1999 m. laikotarpyje veikiančios: 1950 – 1999m. žū naudota klasifikacija (6 pagrindiniai dirvž tipai, vėliau įjungti eroduoti ir deliuviniai dirvž ( J, JP, VK, VS, P ir D, aliuviniai, deliuviniai, nuardyti). M. Vaičio 1962m ir iki šiol naudojama miško dirvž klasifikacija. 1974m. P. Garmus atliko dirvodarinių uolienų grupavimą, bet nebuvo plačiau pritaikyta. c) LTDK-99: Lietuviški sudurtiniai terminai: I dūrinio dėmuo nusako I lygio klasifikacijos sisteminį dirvž vienetą, o prie jo priduriamas pastovus dėmuo (,,-žemis“). Žemesnio lygio vienetą rašom priešais nusakantį žodį. III lygio pavadinimas: Paprastasis giliau glėjiškasis išplautžemis (Idg4-p), o jei pridedame apie dirvodarinę uolieną ir granuliometrinę sudėtį ps/p, tai bus Idg4-p ps/p. Klasifikacijos I lygis Dirvožemiai grupuojami pagal dirvodaros procesus. Skiriama 12 grupių, jų pavadinime atsispindi pačios svarbiausios savybės. 1. Pradžiažemiai (Regosols) – jauni, gerai natūraliai drenuojami (automorfiniai) mineraliniai inicialiniai dirvožemiai, susidarantys smarkiai eroduotų kalvų šlaitų puriose sunkesnės granulometrinės sudėties mineralinėse uolienose ir neturintys glėjiškumo savybių iki 50 cm gylio nuo paviršiaus. Skiriami pagal pilkšvąjį diagnostinį horizontą, neturi durpiškojo ar rudžeminio horizonto. Jie būna karbonatingieji, pasotintieji ir nepasotintieji bazėmis, užima apie 0,4% dirvožemio dangos, daugiausia paplitę Rytų ir Pietryčių kalvotame reljefe bei Žemaitijos kalvų stačiuose šlaituose, jie labai mažo humusingumo ir derlingumo. 2. Kalkžemiai (Leptosols) – menkai išsivystę seklūs dirvožemiai, susidarę karbonatingame žvyre, nukastame arba negiliai slūgsančiame dolomite ar gipse. Jie yra nedideliais plotais ar ploteliais karbonatinguose žvyrynuose (žvyriniai) arba iki dolomito nukastuose dolomito karjeruose (Akmenės, Pakruojo raj. ) ar seklaus gipso vietose (Pasvalio, Biržų raj.) – uoliniai. 3. Rudžemiai (Cambisols). Vidurio žemumoje ir kitose aukštesnėse vietose yra susidarę rudžemiai (Cambisols), užimantys maždaug apie 17% dirvožemio dangos. Tai – menkai diferencijuoto profilio dirvožemiai, išsivystę purioje vidutiniškai sudūlėjusioje dirvodarinėje uolienoje, turintys rudžeminį diagnostinį horizontą ir neturintys glėjiškumo savybių iki 50 cm gylio nuo paviršiaus. Jie būna karbonatingieji, pasotintieji ir nepasotintieji bazėmis, glėjiškieji ar giliau glėjiniai, artimos neutralios ar rūgštokos reakcijos (pH>5,6), humusingi (1,0 mm skersmens dalelių) – >10%. Horizontas A1 (A) dažniausiai būna lengvo priemolio, rečiau priesmėlio ar vidutinio sunkumo priemolio. Įplautajame horizonte B fizinio molio dalelių judėjimas neryškus. Šiuose dirvožemiuose jaurėjimas silpnas. Velėniniai glėjiškieji dirvožemiai karbonatų turi gana įvairiai: nuo keliolikos procentų iki 30% ir daugiau. Viršutiniuose horizontuose karbonatų yra mažiau. Velėniniuose glėjiškuose dirvožemiuose humuso gana daug: horizonte A1(A) 2-4%, gilesniuose – vos kelios dešimtosios procento. Šių dirvožemių fizikinės savybės labai priklauso nuo dirvodarinių uolienų granuliometrinės sudėties. Velėniniai glėjiniai (VG1). Velėniniai glėjiniai dirvožemiai dažniausi Lietuvos Vidurio žemumoje komplekse su velėniniais glėjiškaisiais. Jie užima žemiausias mikroreljefo vietas, yra šlapesni, drėgnesni negu glėjiškieji. Lietuvoje velėniniai glėjiniai dirvožemiai išskiriami į 2 grupes: susidariusius moreniniame priemolyje limnoglacialiniame priemolyje. Velėninių glėjinių moreninio priemolio dirvožemių granuliometrinėje sudėtyje vyrauja smulkaus smėlio frakcijos, yra gana daug stambių dulkių ir dumblo. Horizontas A1 (A) dažniausiai būna lengvo priemolio. Horizontas B - sunkes­nis. Į jį įplauta iš viršutinio horizonto A1 (A) dalis smulkiųjų mo­lio dalelių. Velėniniai glėjiniai dirvožemiai miškuose yra daugiau ar ma­žiau rūgštūs (pHKCl - 5-6), laukuose - neutraloki arba neutra­lios reakcijos (pH KCl - 6-7). Velėninių glėjinių moreninio priemolio dirvožemių horizonto A1(A) kietosios fazės tankis yra mažesnis negu tokios pat granuliometrinės sudėties velėninių glėjiškųjų dirvožemių. Jų horizonto A1(A) poringumas yra didesnis negu horizonto B. Didžiausias drėgmės procentas yra viršutinėje horizonto A1(A) dalyje. Velėniniai glėjiniai limnoglacialinio priemolio dirvožemiai daugiausia aptinkami Lietuvos Pietvakarių limnoglacialiniame baseine ir sudaro net 26,6 % Lietu­vos velėninių glėjinių dirvožemių ploto. Vietomis, kaip antai Jo­niškėlio-Pasvalio, Balbieriškio-Simno ir kituose baseinuose, be limnoglacialinio priemolio, randami ir limnoglacialinio molio ve­lėniniai glėjiniai dirvožemiai. Dažniausi yra pajaurėję velėniniai glėjiniai limnoglacialiniai priemolio ir molio dirvožemiai, o išplau­tieji ir tipingieji sudaro nedidelius plotus. Velėninių glėjinių dirvožemių profilyje ryškiai išsiskiria horizontai A ir B, o kiti - ne tokie ryškūs. Velėniniai glėjiniai dirvožemiai, susidarę limnoglacialiniame priemolyje, savo morfologiniais požymiais yra panašūs į to paties potipio moreninius priemolius. Horizontas A1(A) storas, tamsiai pilkos spalvos, grumstiškai grūdiškos struktūros laukuose ir trupiniškos – miškuose. Horizontas B1 20-50 cm gelsvai melsvas ar balzganai melsvas, drėgnokas, kartais turįs humuso ir mangano santelkų. Pajaurėjimo požymiai neryškūs: pajaurėjusiuose yra ploni horizontų A2(E), A1, A2 (AE) arba (A2B (EB) pėdsakai. Horizontas c prasideda 80-120 cm gylyje. Jame yra karbonatų židinėlių. Limnoglacialinio priemolio velėniniai glėjiniai, kaip ir glėjiškieji dirvožemiai neturi skeleto, rupaus ir vidutinio stambumo smėlio. Vyrauja fizinio molio ir stambiųjų dulkių frakcijos. Tipingųjų ir išplautųjų velėninių glėjinių dirvožemių reakcija yra šarmiška arba neutrali, o pajaurėjusių – rūgštoka (pHKC1 - 40%) durpių. Labiau­siai susiskaidžiusios durpės Lietuvos Vidurio lygumos, o mažiau­siai - pietryčių lygumos pelkiniuose dirvožemiuose. Tai galima paaiškinti pelkinių dirvožemių peleningumu. Peleningumas dides­nis pelkėse, supamose velėninių glėjinių ir velėninių karbonatinių dirvožemių, turinčių daug kalcio ir kitų maisto medžiagų. Pele­ningiausios (18-30%) žemapelkių dirvožemių durpės, susidariu­sios upių salpose, mažiau peleningos terasų ir daubų durpės - 8­20%. Šių dirvožemių durpių didelį peleningumą iš .esmės lemia drėkinimas daug tirpių junginių turinčiais gruntiniais arba pavir­šiniais vandenimis. Kadangi aukštapelkių dirvožemius drėkina la­bai mažai mineralinių junginių turinti kritulių drėgmė, jų durpių peleningumas 50%. Už­mirkę glėjiniai sluoksniuotieji, glėjiniai grūdiškieji ir apneštieji pelkiniai dirvožemiai nesudaro gerų sąlygų augti vertingiems pievų augalams. Pirmutinė ir pagrindinė priemonė - sausinimas. Sureguliavus drėgmės režimą, šiuos dirvožemius reikia tręšti mi­neralinėmis trąšomis, gerinti žolių botaninę sudėtį, vengti gany­ti gyvulius. Sunkiausiai pagerinami pelkiniai aliuviniai dirvože­miai, nes reikia brangių melioracijos ir agrotechnikos priemonių. Būtina reguliuoti jų drėgmės režimą, pašalinti krūmus bei kel­mus, suarti, išlyginti paviršių, jeigu reikia, pakalkinti, patręšti mineralinėmis trąšomis, įsėti daugiamečių žolių mišinius. Tikslin­giausia juos naudoti pievoms. Užliejimo laikui ir aliuviniams procesams salpoje sutrumpinti, drėgmės režimui aliuviniuose dirvožemiuose reguliuoti įrengiami polderiniai sausinamųjų žemių plotai, pylimais apsaugomi nuo užliejimo, iš kurių drėgmės perteklius šalinamas mechaniškai arba sausinimo priemonėmis. LITERATŪRA 1. J. Motuzas, V. Buivydaitė, V. Šleinys . Dirvotyra. Vilnius, 1996. 2. V. Danilevičius, I. Matulevičius, A. Motuzas. Dirvožemio mokslas ir geologijos pagrindai. Vilnius, 1977.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!