Dramos kūrinių analizės

J. Grušo „Meilė, džiazas ir velnias“ . B. Sruogos „Milžino paunksmė“ . V. Krėvės „Skirgaila“ . V. Šekspyro „Hamletas“ . Aischilo „Prikaltasis Prometėjas“ . Visi šie kūriniai priklauso dramai. Drama – kūriniai, kuriuose vaizduojamieji įvykiai, reiškiniai atsiskleidžia per veikėjų kalbą (dialogus ir monologus) ir kurie paprastai yra skiriami vaidinti teatre. Pasirinktų kūrinių analizė pagal literatūros žanrus ir veikėjų charakterius. J.Grušas – egzistencinės problematikos novelių, įvairių žanrinių formų kūrėjas. Tragiškojo ir tragikomiškojo būties principo rašytojas. Kūrinys „Meilė, džiazas ir velnias“ priklauso tragikomedijos žanrui, kurioje tragiški ir komiški elementai susipina į neperskiriamą visumą. Tragikomedija – naujųjų laikų dramos žanras, kuriame, išlaikydami autonomiją, jungiasi tragedijos ir komedijos elementai. J.Grušo tragikomedijoje „Meilė, džiazas ir velnias“ laimi tragiškasis pradas. Rašytojas gyvenimą vaizduoja sustingusį, nesivystantį, be žmogiškųjų vertybių, gėrio ir blogio sumaišytą. gėris ir blogis yra kaip kraštutiniai priešybių poliai (meilė, velnias) grumiasi šiuolaikiniame pasaulyje, kurį simbolizuoja džiazas, jaunuolių gyvenimo būdas. Autorius filosofuoja apie amžinus dalykus – apie gėrį, apie išsigimimo ir nužmogėjimo priežastis. J.Grušas tuometinį jaunimą, jo problemas atskleidė per veikėjų charakterius. Visų veikėjų charakteriai sudėtingi, nepanašūs, bet taip pat turi bendrų pomėgių – džiazą. Taip pat nė viena iš jų nepatyrė nei šeimos šilumos, nei motinos meilės. Rašytojas jaunimo gyvenimo būdą, vertybes atskleidė per jų pačių santykius, jausmus ir išgyvenimus. Tėvo užaugintas Andrius matė tik žiaurų ir negailestingą jo elgesį. Julius taip pat turėjo tik tėvą, kuris nors ir buvo filosofas, net parašęs knygą apie žmogaus tarpusavio santykius ir meilę, tačiau savo sūnui tos meilės nedavė. Beatričė gyveno su senele, kuri jos nemylėjo. Tačiau sunkiausias likimas teko Lukui. Jis neturėjo artimų žmonių. Šis herojus – visuomenės padugnių atstovas. Motinos idėją kaip šventą ir nesuprantamą autorius iškelia virš laikinumo, apšviečia amžinybės šviesa. Veikėjų charakteriams įtakos turėjo ir laikotarpis, kuriame jie gyveno. Tai sąstingio metas, be žmogiškųjų vertybių, kur susipainiojęs gėris ir blogis. Herojų charakteriai susiformavo veikiami laiko, santvarkos ir namų aplinkos. Andrius – pats stipriausias blogio atžvilgiu, nes jis tyčiojasi ir šaiposi iš visko: grožio, tikrumo, amžinumo. Jis niekina savo draugus ir tėvą, nemoka mylėti. Julius yra išsilavinęs cinikas, paniekinęs savo šeimą, o Lukas neturi atramos taško. Beatričė vienintelė nebuvo nusivylusi pasauliu, ji tikėjo, kad viską galima pakeisti. Ši mergina buvo kaip šviesos spindulys, pakliuvęs į Andriaus, Juliaus, Luko gyvenimą. Meilė jai, vaikinų širdyse pažadino gėrį, tačiau šis neįprastas jausmas sukėlė įniršį, sumaištį. Meilė buvo vienintelė vertybė išlikusi žmonėse, tačiau vaikinai nesugebėjo jos išsaugoti. Beatričė supratusi, kad nesugebėjo kovoti su blogiu, nusprendė, kad „...geriau žūti, jei nebėra pasaulyje meilės“. Šios merginos charakteris pats sudėtingiausias, nes jis buvo jungiamoji grandis tarp gėrio ir blogio. Visas vaikinų išdaigas Beatričei iki paskutinio tragiškojo momento galime laikyti komiškomis, tačiau pabaiga visiškai priešinga. J.Grušas dramoje parodė jaunuolių kovą su negailestingu likimu. Kyla klausimas: Kodėl viskas baigėsi tokia neteisybe. Gal todėl, kad jų dvasiniai pasauliai buvo per silpni, nesugebėjo įveikti žmonių nusivylimo pasauliu, meilės problemų, kurios ir pribrendo iki tragiškos pabaigos. B.Sruoga – poetas, dramaturgas, kritikas, prozininkas, o taip pat ir rašytojas, kūrybą suvokęs kaip gyvenimo būdą. Jis visą gyvenimą jautė aistrą išdaigoms, gyvenimui – teatrui. 1929- 1930m. Vytauto garbei B.Sruoga parašė trijų veiksmų, devynių paveikslų dramą „Milžino paunksmė“. „Milžino paunksmės“ įvardijimas – poetinė drama – nėra vien žanrinės formos išryškinimas. Tai istoriniais duomenimis paremta drama, iškelianti Vytauto asmens didybę ir jo reikšmę Lietuvos istorijai. Dramoje nenukrypstama nuo istorinės tikrovės, tačiau B.Sruogai pirmoje eilėje rūpėjo charakterių atsiskleidimas, jų psichologija. Istorijos šaltiniais grindžiami pagrindiniai konfliktai. Dramoje „Milžino paunksmė“ lenkų magnatai ir vyskupai priešinasi Vytauto karūnavimui, o istorija įsiveržia į sceną kaip besikertančių aistrų, stambių ir smulkių intrigų, netilstančių rietenų sūkurys, skaidomi į kontrastus, kurie ir formuoja dramatinę kūrinio dinamiką. Paveikslas prasideda karališkojo etiketo ceremoningais kreipiniais, o baigiasi išsiplūdimu ar net peštynėmis. Didybė kryžiuojasi su menkyste, o po karališkais apdarais slepiasi paprastas žmogus – pavargęs, nusivylęs, bevalis. Tyčiojamasi iš nustatytų vertybių. Tautinės valstybės likimas vėl tampa probleminių svarstymų ir skaudžių išgyvenimų viršūne. Veikėjų veiksmuose ir rūpesčiuose visą laiką jaučiama Vytauto didybė. Tai milžinas, kurio paunksmėje pinasi sudėtingas Lietuvos ir Lenkijos politinis gyvenimas, narpliojamos asmenines ir valstybinės problemos. Šioje dramoje labai svarbi ir poetinio žodžio gelmė. Poetinio žodžio dėka dramos tekstas gerokai lakoniškesnis, vaizdingesnis, pakilesnis. Autorius pajuokia, smerkia ir niekina visus Vytauto priešus, o patį Vytautą iškelia kaip viso politinio šurmulio antipodą. Dramoje išryškėja ir ypatingas charakterių kūrimo būdas, kai nesiekiama vientisos, nuoseklios charakterio raidos, jo sudėtingumo, o impresionistiškai atskleidžiami personažų jutimai, išgyvenimų akimirkos, staigūs atsivėrimai, neretai paženklinti geliančia ironija, suteikiančia lyrizmui aštrią ir skausmingą spalvą. Pralaimėjimo nuojauta prasismelkia į pačią charakterio esmę, nepalikdama jėgų aktyviam veiksmui. B.Sruoga suvokė poetinę dramą kaip tautos istorinio buvimo ir žmogaus išgyvenimų grožio teigimą, kupiną lyrinio graudesio romantinio pakilimo. V.Krėvė – universalių užmojų, įvairių žanrų kūrėjas, derinęs realistinį konkretumą ir romantinį pakylėtumą, istorinių veikalų kūrėjas. Plačių istorijos panoramų, egzistencinių refleksijų ir stiprių charakterių kūrėją ypatingai taukė dramos žanras. Tačiau tik viename kūrinyje – „Skirgaila“ – jam pavyko apvalyti dramos formą nuo prozinio aprašinėjimo statiškos simbolikos apnašų, išplėtoti visą kūrinį iš vieno skilinėjančio priešybių branduolio ir paversti žodį aktyvaus gesto veiksmu. Tai klasikinio monumentalumo drama, kur žūtbūtiniai konfliktai (valstybės interesai ir asmenybės likimas, pagoniškoji religija ir krikščionybė) nuosekliai kyla į tragiškas kulminacijas. „Skirgaila“ yra pirmutinis lietuvių literatūros kūrinys, kuriame istorinė asmenybė tampa psichologiniu tipažu, valdžia realiai figūruoja kaip veikianti ir triuškinanti galybė. Savo aikštingu išdidumu, ironiškas panieka, pykčio priepoliais Skirgaila demonstruoja valstybės savarankiškumą. Nepakenčia jokių prieštaravimų savo valiai, kuri gina Lietuvos interesus, aukodama kitų žmonių laimę ir likimus. Bet ne visi sutinka būti aukomis. ‚Aš ne vergė, aš savo likimo valdovė“, - sako kunigaikštytė Ona Duonutė, kurią Skirgaila prievarta veda, kad Lydos kraštas nebūtų atskeltas nuo Lietuvos. Graužiamas kaltės ir nerimo, regėdamas aplink tik klastingą savanaudiškumą ir išdavystę, pavargęs ir nusivylęs, Skirgaila bando pasiguosti moteriai, kuri negirdi jo, susižavėjusi kryžiuočių riteriu. Skirgaila lieka vienišas, be meilės ir gerumo. Sielvartinga valdovo vienatvė ir kosminės tuštumos pajutimas virsta protestuojančiu ir siautėjančiu įtūžiu. Skirgaila užkasa karste pasislėpusį vokiečių riterį, atėmusį iš jo paskutinę moteriškos užuojautos ir meilės viltį. Dramoje nėra nuoseklaus veiksmo, ją sudaro fragmentiški epizodai, o svarbiausias dramos nuopelnas, tai pagrindinio personažo paveikslas. Visi veikėjų charakteriai skirtingi ir nepanašūs, vertinamos skirtingos vertybės, nors meilės jausmas juos ir dalinai jungia, tačiau nugali pavydas ir neapykanta. Vienintele bendra vertybe buvusi meilė yra palaidojama, o jausmai sunaikinami. Šekspyras – vienas labiausiai žinomų dramaturgų. Garsiausi jo kūriniai yra keturios tragedijos: „Hamletas“, „Makbetas“, „Otelas“, „Karalius Lyras“. „Hamletą“ Šekspyras parašė apie1602m., tai tas pats laikotarpis, kuriame Šekspyras parašė ir kitas kruvinąsias tragedijas („Otelą“, „Makbetą“). Hamleto medžiaga paimta iš metraščių, kai apie 1200m. Buvo užrašytas įvykis iš danų gyvenimo, kai karalių nužudė jo brolis ir vedė našlę. Taigi tragedijos medžiaga nėra sugalvota Šekspyro, bet tik esamus istorinius ar beletristinius pasakojimus aprašo dramine forma. Šios tragedijos kompozicija daug kuo skiriasi nuo kitų tragedijų kompozicijų. Šis skirtumas priklauso nuo paties herojaus charakterio. Veiksmų grupės eina ne viena paskui kitą, bet mišriai, kaip ir pačiame gyvenime. Ryškiausias ir svarbiausias tragedijos asmuo yra Hamletas. Tai asmuo, kurio dvasią jauste nujauti, bet negali tiksliai formuluoti. Silpniausia yra jo valia. O kas stipresnis: jausmas ar protas, negali pasakyti. Hamletas yra jausmo žmogus, bet jo jausmas yra dvejopas: pažįstąs ir realizuojąs. Hamletas jaudinasi dėl kiekvieno dalyko (tėvo mirties, Ofelijos netekties). Jeigu ką jis padaro, tai padaro momento įtakoje, impulso pagautas (Polonijaus, karaliaus nužudymas). Šį aktyvumą varžo antra Hamleto galia – jo protas. Hamleto protas yra gyvas, miklus, nuolatinių studijų išlavintas. Tik jo apibendrinimai nėra moksliško proto diktuojami, nėra kritiški, bet daugiau poetiški. Jeigu emocijos skatina jį veikti , tai proto refleksija sulaiko nuo veiksmo, traukia į pasyvumą. Iš šito neveiklumo ir kyla Hamleto tragedija, kada jam, nelinkusiam veikti, skiriama pareiga kovoti su gyvenimo blogybėmis, kada tėvas jam paveda atkeršyti už jo mirtį. Aplink matydamas laimingus žmones, įsivaizduoja, kad žemėje idealai gerbiami, kad pasaulį valdo sielos kilnumas ir švelnūs jausmai, kad valstybėje viešpatauja teisingumas, o žmonių gyvenime meilė ir ištikimybė. Su tėvo mirtimi krinta smūgis po smūgio Hamleto optimistinis pasaulis, o su kiekvienu smūgiu jo dvasia niaukiasi, optimizmas išblėsta. Sieloje lieka tik pesimizmas, šaltas, juodas, kaip rudens naktis, taip iškyla klausimas: ar verta gyventi. „Būt ar nebūt – štai kur klausimas!“. Paraleliškas charakteris yra Ofelija, neturinti valios, nemokanti pasipriešinti tėvo draudimui. Hamleto charakterio kontrastas yra Leartas. Tai veiksmo žmogus, bet neturintis savarankiško proto, nes pasiduoda svetimai įtakai. Valdytojo idealas atrodo Fortinbrasas, kuris veiklumą sujungia su išmintimi. Tai skirtas vaidinti dramos veikalas, kad jis patiktų žiūrovui jis turi būti įdomus ir sceningas. Tą tragedijos sceningumą Šekspyras palaiko scenų gyvumu, trumpumu, įvairumu ir efektyvumu. Vienos jų kelia pasibaisėjimą, kitos užuojautą ir pasigailėjimą, kitos priverčia susimąstyti. Didingiausia ir giliausios minties Aischilo tragedija yra „Prikaltasis Prometėjas“, antroji trilogijos dalis. Viskas joje yra didinga, titaniška: ir herojai, ir jų aistros, ir kančios; ir, pagaliau, scenos; net žodis skamba kaip granitas. Juk ne žmonių, bet dievų tragedija. Drama yra kova. Matomas Prometėjas, kuris kovoja su nematomu Dzeusu. Prometėjas nori išsiveržti iš Dzeuso valdžios ir elgtis pagal savo valią. Pirmiausia jis suteikia žmonėms ugnį be Dzeuso žinios, todėl Dzeusas to nedovanoja. Prikala Prometėją prie uolos. Tai pirmoji Prometėjo katastrofa, tačiau jo dvasia lieka nepalaužta. Prometėjas piktžodžiauja ir grasina, norėdamas parodyti savo savarankiškumą. Antroji katastrofa, kad Prometėjas nutremiamas į prarają. Tarpas tarp pirmosios ir antrosios katastrofos atvaizduoja, kaip auga konfliktas tarp Dzeuso ir Prometėjo. Prometėjas yra stipri ir išdidi asmenybė, nes sugebėjo pasipriešinti dievų valiai, nusistovėjusioms taisyklėms, neprarasti ir neišduoti savo tikėjimo, o ryžtas pasiekti užsibrėžtą tikslą dar daugiau sustiprina jo asmenybę, papuošia vidinį pasaulį. Prometėjo maištas prieš Dzeusą išreiškia visų laikų maištingą žmogaus dvasią. Pažymėtini anglo Šelio, taip pat anglų Bairono, A.Mickevičiaus. Daug Prometėjo žymių randame ir Krėvės herojuose. Tačiau vėlesnių prometėjų maištas kitaip reiškiasi ar kitaip baigiasi, nes jų kūrėjai nejautė tokios didingos dangaus ir žemės harmonijos, kaip Aischilas. Teatro technikos istorijoje Aischilas padarė žymių reformų. Pirmiausia jis įvedė deuterogonistą (antrąjį vaidmenį); jam priskiriamas trilogijos ir tetralogijos sudarymas, įvedė koturnas ir tobulino vaidinimo meną. Tomis reformomis iš buvusios lyriškos kantatos (meninių chorų) Aischilas labiau pastūmėjo vaidinimus į dramos sritį. Visos šios dramos turi savitų, jų laikmečiui būdingų vertybių, išgyvenimų ir nusivylimų. Dramose vaizduojamuose realiuose įvykiuose autoriai paprastai atskleidžia bendražmogiškas moralines, etines, filosofines problemas, tačiau ne tik kiekviena skaitančiųjų kūrinį karta, bet ir kiekviena asmenybė susiduria su tam tikra vertybių reliatyvumo patirtimi. Interpretacija Perskaičius žymiausio Renesanso dramaturgo V. Šekspyro tragediją “Hamletas” šovė galvon gana daug minčių ir prieštarų. Dėl suvaržytos minties dėstymo laisvės (čia vis dėlto interpretacija, o ne recenzija ir ne koks pamfletas) ir dėl “vilkų tarybos”, nustatinėjančios kokią formą turi įgyti vienokio ar kitokio stiliaus rašliava, nekalbėsiu apie šio dramaturgijos šedevro beprasmybę ir apskritai trivialumą (nes gali Šekspyras karste apsiverst...). Šiame rašinyje bus postringaujama apie tragedijos pagrindinio veikėjo – Danijos krantų princo Hamleto - asmenybės bruožus, dvasinę kazuistiką. Bus stengiamasi atskleisti minties polėkius, kurie aplanko žmogaus sąmonę jai patekus į situaciją, kokioje atsidūrė ir šios analizės kaltininkas – Hamletas. Neperpasakosiu siužeto, nes jį ir taip visi puikiai žino. Priminsiu tik tai, kad pagrindinis įvykis dramoje – Hamleto tėvo, Danijos karaliaus, žmogžudystė. Drįsčiau teigti, jog daugeliui iš mūsų neteko savo kailiu patirti tokio įvykio, t.y. tėvo nužudymo... Tad galbūt galima pro pirštus pasižiūrėti į Danijos princo klejojimus ir paranojinės šizofrenijos apraiškas (kaip antai šmėklos pasirodymai, ilgos diskusijos su pačiu savimi ir t.t...). Tačiau kai “nuvažiuoja stogas” – atsiveria dangus... Hamletas prikaišioja sau ryžto stoką, neveiklumą. Jis tik daug skeryčiojasi, “vien plepalais maitina savo sielą ir išsijuosęs švaistosi keiksmais”, o veiksmų beveik nesiima jokių. Tai iš dalies įrodo, kad jis yra bailys, “suglebęs šiaudadvasis pliuškis”. Kita vertus, kad savo šnekas paverstų darbais, jis turi per mažai įrodymų. Hamletas nori būti užtikrintas savo veiksmų teisingumu: “Tad reikia rasti atramą tvirtesnę”. Gal keršto troškimas tampa pagrindiniu faktoriumi, kuris lemia mūsų herojaus sąmonės nušvitimą? Galvodamas, kaip tai padaryti, jis ima blaiviai protauti, netgi sukuria planą, kaip įsitikinti karaliaus sąžinės tyrumu. Vadinasi Hamletas nėra visiškai palūžęs ir pamažu nuo tuščiažodžiavimo pereina prie veiklos: “Spektaklis bus tie spąstai, į kuriuos pagaut karaliaus sąžinę tikiuos”. Iš Hamleto paniekos sau galima spręsti, kad jam yra įkyrėjusi perdėta padlaižystė, panegirika, veidmainystė. Retoriškai jis klausinėja, kas išdrįs jam pasakyti nuogą tiesą, mesti iššūkį, laikys jį ne emancipuotu ir rafinuotu sosto paveldėtoju, o lygiaverčiu bičiuliu ar priešininku: “Kas pavadins mane “bjaurybe”?| Kas pakaušį man praskels jei aš meluoju, kas melą man sugrūs atgal gerklėn”. Ekvilibristika ties nebūties riba ir kosminis šaltis, krečiantis pagrindinį veikėją, priveda prie kūrinio prasminio klausimo – “Būt ar nebūt?”. Šis klausimas filosofine prasme yra vienas plačiausių ir tik tolimesnės egzistencijos motyvavimo pasigendantis (ar iš vis jo nerandantis) žmogus gali jį sau užsiduot. Nuspręsti ar gyvenimas vertas, kad jį gyventum, ar ne, reiškia atsakyti į pagrindį filosofijos klausimą. Štai čia galima pastebėti Hamletą, kaip filosofą. Jis nevengia ieškoti atsakymų į dialektinius klausimus, nors į juos atsakinėdamas nieko stebėtino ir naujo neatranda. Pradėti mąstyti – reiškia pradėti save pribaiginėti. Tą ir suvokia Hamletas sakydamas, kad “mąstymas padaro mus bailiais”. Samprotaudamas apie savižudybę jis išsigąsta. Išsigąsta nežinios, mirtyje slypinčios metafizikos bei transcendencijos: “po mirties – neištirta šalis,| iš kur negrįžta joks keleivis”. Nusižudyti tam tikra prasme reiškia prisipažinti, kad gyvenimas tave pranoko arba kad jo nesupranti... Ką rasime nuodugniau pažvelgę į šią rimtą filosofinę problemą? Ogi tai, kad žudosi tiktai bailiai ir silpnavaliai. Žudosi tie, kurie neturi tikslo ir nekovoja su visiems bendra liga – gyvenimu. Sunku objektyviai ir vienareikšmiškai įvertinti vienokius ar kitokius Hamleto bruožus, veiksmus, akibrokštus. Žmogus po tokios moralinės traumos yra neprognozuojamas, todėl skirtingose scenose skirtingai traktuojama šio veikėjo elgsena ir mąstysena. Kai kurios anksčiau paminėtos neigiamos Hamleto savybės yra kiek nebūdingos Renesanso draminių veikalų pagrindiniams herojams. Tačiau gal tuo V. Šekspyras daro aliuzijas į humanizmo idėjų iškrypimą, žmogaus pakrikimą ir apskritai pabrėžia kilusią Renesanso krizę?

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!