Ekologijos įžanga

TRUMPA ISTORINĖ APŽVALGA Ekologija, kaip biologijos mokslo dalis, susiformavo 19a viduryje ir siejama su E. Hekelio (1834-1919). Taciau ekologinių zinių randama ir senoveje. Dar Hipokrato traktate „Apie orą, vandenį ir vietovę“ (apie 390m.pr.m.erą) yra duomenų apie aplinkos sąlygų poveikį žmogaus sveikatai. Ekologinių faktų ir traktuocių yra Aristotelio („Apie gyvūnų atsiradimą“ apie 340m.pr.m.erą), o taip pat Lukrecijaus (Ia.pr.m.erą) ir Plinijai (I m.e.a.) darbuose. Naujausiais laikais Hekelio pirmtakais buvo pirmiausia žymieji biologai: pranc. Ž.L. Buifonas (1707-1788) ir Ž.B.Lamarkas (1744-1829); vok A.Humboldt‘as (1769-1859) ir žinoma anglas Č.Darvinas (1809-1882), kurio visi darbai turi evoliucinį, ekologinį kryptingumą. Rusijoje sias idejas vystė K.F.Ruljė (1814-1858). Jis laikomas ekologijos pagrindeju šioje šalyje. Svarbus ekologijos vystymui buvo biogeografiniai A.F.Middenderfo (1815-1894), N.M.Prževalskio (1839-1888), N.A.Severeovo (1827-1885), P.P.Semionovo-Trianšanskio (1827-1914) tyrimai, dirvotininko V.V.Dokučiajevo (1846-1903), zoologo A.A.Silantjevo (1868-1918) darbai. 20a.pirmoje puseje isaugo bioekologija. Svarbią reiksmę turejo perėjimas nuo atskiro organizmo ekologijos-autekologijos prie populiacijų ir augalų bei gyvūnų daugiarūšių gamtinių bendrijų tyrimo-sinekologijos ir biocenologijos. Svarbiausi pasiekimai šiose srityse siejami su S. Forbsu (1907), V.Šelfordu(1907), F.Klementsu (1916), A.Tensli (1920), Č Eltonu (1927), D.N.Kaškarovu (1933), V.N.Sukaciavu (1946). Matematinę ekologiją pagrindė savo darbais A.Lotka (1925) ir V.Volterra (1926) žymų indėlį į ekologiją įnešė savo darbais eksperimentineje ekologijoje ir ekologineje fiziologijoje N.J.Kalabuchovas (1946,1950,1969) A.D.Slanimas (1952,1961,1972). Teoretinės ekologijos vystyme svarbūs buvo N.V.Timofeevo-resovskio (1968) ir A.A.Liubiščevo (1972) darbai. Nuo mūsų amziaus vidurio vis aktualesniais tampa tyrimai biosferologijos srityje, pradėti V.J.Vernadskio (1863-1945) dar 20-siais metais. Tuo pat metu bendraekologinis požiūris įsigali žmogaus ekologijoje ir antropogeniniai veiksmai ekologijoje. Išryškėja priklausomybė tarp planetos įvairių šalių ir regionų ekologinės būklės, bei gamybos ekonomikos ir stuktūros vystymosi. ĮŽANGA.PRATARMĖ Sisteminė ekologija Sisteminiu požiūriu ekologijos ir mokslo apie žmogų supančią aplinką problemas ir visų jų sukauptų žinių kompleksą svarbu nagrinėti, kaip savotišką materealią sistemą, kurią galima tirti kiekybiškai. Šio tyrimo loginis pagrindas yra supersistema „žmogus-ekonomika-biota-aplinka“ modelis [ŽEBA]. Šis požiūris remiasi šiuolaikine ekologija kaip tarpdisciplininiu mokslu apie daugelio lygmenų sistemų struktūrą ir funkcijas gamtoje bei visuomeneje jų tarpusavio sąveikoje. Svarbu išsiaiškinti Šios supersistemos pagrindines sudedamąsias dalis, jų savitarpio priklausomybę ir elgesį. Ekologinė pasaulėžiūra verčia iš esmės keisti visuomenės požiūrį į ekonominį augimą ir techninį progresą ir vertinti vystymąsi remiantis pirmiausia ekologines rizikos kriterijais. Šiuolaikinė ekologija ir mokslas apie aplinką remiasi ekologine etika, verčia žmogų susimąstyti apie būtinybę iš principo pakeisti savo elgesį ir bet kokią veiklą vertinti iš gyvosios gamtos dėsnių pozicijų. Mūsų akyse ekologija įgauna visaapimančios ir gyvybiškai aktualios pasaulėžiūros bruožus, tampa mokslu apie žmonijos išgyvenimo kelius. Tačiau nauja pasaulėžiūra negali gimti savaime. Šiuolaikinėje visuomenėje giliai įsišaknijo technokratinis mąstymo būdas. Jo esmė ta, kad teisingai organizuojant ūkinę gamybą ir vystant aukšto našumo techniką galima išspręsti visas ekonomines ir socialines problemas. Tačiau istorinė patirtis įtikina, kad šį požiūrį paneigia pati gyvenimo praktika. Net pati našiausia technika, jei ji nesiderina su gamtos atsinaujinimo dėsniais, kenkia supančiai aplinkai, o tuo pačiu, ir žmogaus sveikatai. Daugelis mokslinikų priėjo prie gana dramatinių išvadų apie tai, kad gamta žūva, nešdama mirtį ir visiems žemės žmonėms, su visa jų technokratine civilizacija. Reaguodama į tai pasaulio visuomenė išvystė neregėtą aktyvumą, nukreiptą spresti gamtosaugos ir žmogų supančios aplinkos problemoms. Per antrąją mūsų šimtmeči pusę, vadovaujant SNO, sukurta visa eilė autoritetingų tarptautinių organizacijų, sudarytos svarbios tarptautinės programos, pasirašytos svarbios sutartys, priimti atsakingi dokumentai. Taip, SNO konferencija, aplinkosaugos ir vystymosi klausimais, vykusi 1992m. Brazilijos sostinėje Rio-de-Ženeire, surinkusi 190 valstybių vadovus, priėmė „Darbotvarkę XXI amžiui“- visuomenės vystymo ekologinės orientacijos išplėstinę programą. Konferencijoje priimti visuomenės perėjimo stabilų vystymąsį principai. Jų esmė ta, kad tolesnis ekonominis visuomenės augimas turi atsi-velgti į būtinybę spręsti aštrias socialines pasaulio problemas ir išsaugoti palankią gamtinę aplinką dabartinei ir būsimoms kartoms. Visa tai-pasaulio lygmens akcijos. Lygiagrečiai buvo priimami įvairiausi potvarkiai, teisiniai ir kiti aktai, gamtosaugos ir žmogaus gyvenamosios aplinkos apsaugos klausimais atskirose valstybėse. Ką davė šios pusės šimtmečio pastangos šiuolaikinei visuomenei? Jos davė supratimą to, jog neatsisakius vartotojiško požiūrio į gamtą, neišspręsime ekologinių problemų, neišsaugosime visuomenės nuo jos fizinės ir dvasinės degradacijos. Per antrą besibaigiančio šimtmečio pusę planetos gamta neatpažįstamai sumenkėjo, ją visur išstumia galinga urbanizacija, mūsų akyse tiesiog tirpsta gamtiniai resursai. Žmonių gyvenamoji aplinka daugelyje pasaulio regionų, ypač dideliuose miestuose ir pramonės centruose, vis kenksmingesnė žmonių sveikatai. Specialistų nuomone, ne mažiau 50proc plačiau paplitusių žmonių ligų sąlygojama supančios gamtinės aplinkos tarša, pirmiausia dėl prastos kokybės geriamo vandens. Tuo tarpu miškai-vandens švarintojai-grobuoniškai naikinami. Vyksta dirvožemių degradacija, mažėja jų natūralus derlingumas, jie vis labiau teršiami naftos produktais, pesticidais, sunkiaisiais metalais. Nuodijamas oras, vanduo, auga radiacijos grėsmė žmonėms. Ekologinės krizės įveikimui ir sėkmingam iškilusių problemų sprendimui būtina pereiti prie naujos ideologijos, ekonomikos ir gamybos ekologizavimo, prie ekologiškai orientuotos postindustrinės civilizacijos. Tam reikia naujos žinių sistemos, sudarytos vieningu teoretiniu pagrindu ir išeinančios už tradicinės biologinės ekologijos rėmų. Naujos ideologijos reikalavimai žymiai sudėtingesni. Jie neapsiriboja vien taršos srauto sumažinimu. Žinių kompleksas privalo padėti būsimiems specialistams organizuoti žmonių veiklos griežto ekologinio imperatyvo sąlygomis. Ekologijos mokslo svarbus tikslas yra išmokyti visuomenę vertinti, bet kokią ūkinę veiklą, jos įsijungimą į biosferinius ciklus, išmokyti žmones vertinti ekologinius veiksmus, kaip būtinus, bet kokios ekonominės ar techninės sistemos parametrus sudėtines dalis. Tenka apgailestauti, kad šios pagrindinės aksiomos iki šiol ignoruojamos valstybės veikėjų ir ūkinių vadovų. Reikia tikėtis, kad nauja karta pažengs gerokai į priekį išlaikant ekologinę pusiausvyrą gamtoje, pakeliant ekologišką pasaulėžiūrą iki valstybinės politikos lygio. EKOLOGIJOS OBJEKTAS IR UŽDAVINIA 1,1 ŠIUOLAIKINĖS EKOLOGIJOS OBJEKTAS Ekologija turi daug apubrėžimų. Dažniausiai ji apibrėžiama, kaip mokslas apie gyvų organizmų santykius su juos supančia aplinka. Terminą „ekologija“(nuo gr. oikos-būstas, namai ir logos-žodis, mokslas) į mokslinę vartoseną įvedė vokiečių biologas E.Hekelis (1866). Jo požiūriu ekologija- „tai gamtos ekonomikos pažinimas, vienalaikis gyvojo organizmo tarpusavio santykis su jį supančios aplinkos organizmais ir neorganiniais komponentais tyrimas“. Prisiminkime išsireiškimą „gamtos ekonomika“. Jis svarbus ekologijos kiekybinės pusės supratimui ir jos ryšiams su žmogaus ekonomika. Palaipsniui ekologinius dėsningumus preadėta sieti su organizmų sankaupomis-populiacijomis, rūšimis, daugiarūšėmis bendrijomis. EKOLOGIJA įgavo statusą mokslo apie visų lygmenų viršorganizmių biologinių sistemų organizaciją ir funkcionavimą. Paskutiniais dešimtmečiais, kai globalinės ekologinės krizės grėsmė pakeitė patį žmogų, ekologijos ribos greitai išsiplėtė. Įjungusi į save supančios aplinkos problemas, ji ne tik panaudojo kitus biologijos šakų pasiekimus, bet ir veržiasi į kitas giminingas biologijai sritis-į mokslus apie žemę, fiziką ir chemiją, įvairioms inžinerijos sritis, informatiką ir skaičiavimo techniką. Randa pritaikymą ir už gamtos mokslų ribas-ekonomikoje, politikoje, socialogijoje, etikoje, teisėje. Ekologija tampa hipermokslu. DU POŽIŪRIAI. Šiuolaikinėje ekologijoje susiduria dvi požiūrių sistemos, du skirtingi požiūriai sprendžiant žmogaus ir gamtos tarpusavio santykių problemą. 1. Pagal pirmąjį požiūrį šie tarpusavio santykiai priklauso nuo taisyklių, kurias nustato pats žmogus. Įvaldydamas gamtos dėsnius, pajungdamas juos savo interesams, remdamiesi savo protu, socialine organizacijair technine, galia, žmogus laiko save laisvu nuo sprendimo daugumos tų jėgų, kurios veikia gyvojoje gamtoje. Atsiradusios aplinkosaugos problemos skaitomos tik kaip neteisingo ūkinikavimo pasekmė. Manoma, kad visas problemas galima išspręsti technologine reorganizacija ir modernizacija, kad gamtos dėsniai negali ir neprivalo trukdyti žmonijos mokslo-techniniam ir socialiniam progresui. Šis požiūris vadinamas antropocentriniu, arba technologiniu, t.y. statančui žmogų, jo technologijai, jo, „valdžią gamtai“ ekologinių problemų centre. 2. Kitu požiūriu, žmogus, kaip biologinė rūšis žymiu mąstu lieka pagrindinių ekologinių dėsnių kontrolėje ir savo santykiuose su gamta priverstas ir privalo priimti jos sąlygas. Žmonių visuomenės vystymasis yra dalis gamtos evoliucijos, kur veikla ekologinius ribų negrįžtamumo ir atrankų dėsniai. Žmonijos progresas ribojamas ekologinio imperatyvumo-reikalavimu paklusti gamtos dėsniams. Tai biocentrinis, arba ekocentrinis požiūris, kuris į ekologinių problemų centrą stato gyvosios gamtos, biosferos būklę ir stabilumą. Pasirinkimas tarp šių dviejų požiūrių ar kompromisas tarp jų daugelių atvejų nulemia žmonių visuomenės tolesnio vystymosi strategiją. Dauguma žmonių kol kas linksta prie antropocentrinio požiūrio, kadangi jis atrodo paprastesnis, optimistiškesnis ir remiasi buvusiu praktiniu žmonijos patvirtinimu.Tačiau šiuo metu yra labai svarbūs argumentai ekocentrizmo naudai, kurių nepaisyti negalima. Pagrindinis apibrėžimas. Ekologijos objekto plėtra privedė prie eilės numatytų jos apibrėžimų. Vienas jų (1987) tai mokslas apie gamtos ir visuomenės tarpusavio sąveiką, bendrus dėsningumus; visuomenės veiklos speciali sfera nukreipta į supančios aplinkos apsaugą ir tikslingą gamtinių resursų panaudojimą.(„trumpas ekonomikos žodynas(1987)“). Čia ekologija figuruoja jau ne tik kaip mokslinė disciplina, bet kaip praktika. Žinomas amerikiečių ekologas J.Odumav dar 1963m pavadino ekologija, mokslu apie gamtos visumoje sandarą ir funkcijas. O savo fundamentalioje „Ekologija“ (1986) ji traktuojama jau kaip – tarpdisciplininė žinių sritis apie daugelio lygmenų sistemų sandarą ir funkcionavimą gamtoje ir visuomenėje jų tarpusavio sąveikoje. Tai labai platus apibrėžimas. Tačiau jis geriausiai atitinka šiandieniniam plačiam ekologijos supratimui, makroekologijai. Mūsų akyse ekologija įgauna visaapimančios ir labai aktualios pasaulėžiūros bruožus, tampa mokslu apie žmonijos populiacijos išgyvenimo kelių pasirinkimą. 1.2 MAKROEKOLOGIJOS STRUKTŪRA Šiuolaikinės ekologijos pagrindiniai skyriai: a) bendroji ekologija b) bioekologija c) geoekologija d) žmogaus ekologija e) socialinė ekologija f) taikomoji ekologija Kiekvienas skyrius susideda iš poskyrių ir ryšių su kitomis ekologijos dalimis. Bendroji ekologija- apjungia įvairias įvairias ekologijos rūšis. Jos branduolį sudaro teoretinė ekologija, nustatanti ekologinių sistemų funkcionavimų bendruosius dėsningumus. Tam vien gamtinių stebėjimų neužtenka reikia ir eksperimento. Eksperimentinė ekologija aprūpina metodikomis kitus šio mokslo skyrius.Bet eksperimento galimybės ribotos ekologijoje. Todėl plačiau taikomas modeliavimas, ypač matematinis. Kartu su informacijos apdarojimu ir faktinės medžiagos kiekybine analize. Jis įeina į teoretinės ekologijos skyrių , kurį vadina matematine ekologija. Bioekologija- visos ekologijos pirmtakė. Pagrindinė jos dalis-sisteminė ekologija, natūralių biosistemų ekologija: a) individų, rušių (autekologija) b) populiacijų (populiacinė ekologija arba demekologija) c) daugiarūšių bendrijų, biocenozių (sinekologija) d) ekologinių sistemų (biogeocenologija) Kita biokelogijos dalis – organizmų sisteminių grupių ekologija-bakterijų, grybų, augalų, o taip pat tipų, klasių, būrių ir pan. Dar vieną skyrių sudaro evoliucinė ekologija-mokymas apie ekologinius veiksmų rolę evoliucijai. Būtent bioekologijoje formuojasi supratimas apie ekologiją, kaip apie gamtos ekonomiką. Geoekologija-tiria organizmus ir jų gyvenamosios aplinkos tarpusavio santykius jų geogerafinės priklausomybės požiuriu. Į ją įeina: a) aplinkų ekologija- oro, sausumos, dirvožemio, gėlavandenės, jūrinės, žmogaus pakeistos-antropogeninės. b) Gamtinių-klimatinių zonų ekologija- tundra, taiga, stepės, dykumos, kalnai, ir kitų zonų, bei jų mažesnių poskyrių-landšaftų (upių slėnių ekologija, jūrų pakrančių, pelkių, salų, koralinių rifų ir pan.). Geoekologijai taip pat priklauso įvairių geografinių sričių , regionų, šalių, kontinentų ekologinis aprašymas. Bendras bioekologijos ir geoekologijos sritimi yra mokymas apie biosferą-biosferologija- globalinės ekologijos pagrindas. Žmogaus ekologija- disciplininis kompleksas, tiriantis žmogaus, kaip individo ir asmenybės(socialinio subjekto) sąveiką su jį supančia gamtine ir socialine aplinka. Žmogaus ekologija skiriasi nuo gyvūnų ekologijos prisitaikymo prie aplinkos priemonių įvairumų – civilizacija, kultūra. Svarbus čia sociobiologinis požiūris-teisingas, biologinis ir socialinių aspektų suderinimas. Socialine ekologija- tai mokslo srytis tirianti visuomenės struktūros ryšį ir juos supančia gamtine ir socialine aplinka.Čia taip pat priklauso žmogaus populiacijų ekologija, gyventojų ekologija-ekologinė demografija, etnosų ir etnogenezės ekologija. Socialinei ekologijai priklauso ir kultūros ekologija (civilizacijos). Šios pažinimo srities viršūnė yra evoliucinė (istorinė) žmonijos ekologija, taip pat globalinė ekologija. Taikomoji ekologija-didelis disciplinų kompleksas, susietas su įvairiausiomis žmogaus veiklos sritimis, ir tarp žmonių visuomenės ir gamtos tarpusavio santykių. Ji formuoja ekologinius kriterijus ir tiria antropogeninio poveikio gamtai mechanizmus ir supančią žmogų aplinką, seka jos kokybę, pagrindžia gamtynių resursų naudojimą, vykdo ūkinės veiklos ekologinę reglamentaciją, rūpinasi aplinkos apsaugos priemonėmis, žmogaus pažeistų gamtinių sistemų atstatymu ir kt. Skiriami sekantys taikomosios ekologijos skyriai: a) inžinerinė ekologija- inžinerinės priemonės, atitinkančios ekologinius reikalavimus tyrimams ir perašymams. Svarbiausios jų: -technigeninių emisijų kontrolė -sekti ekologinio nepavalinguvo gamybines ir negamybines aplinkas ir kt. -gamybinės aplinkos ir žmogaus rūpinančios aplinkos sekimas ūkinio objekto veikimo zonose. -pramoninės kompleksus šafinės struktūros optimizacija. b) žemės ūkio ekologija žymiu mastu siejasi su žemdirbyste, biologiniais pagrindais ir gyvulininkyste. Ekosisteminis požiūris praturtina agrobiologijų žemės resursų racionalios eksploatacijos principais ir priimančius, produktyvumo padidinimas ir padeda gauti ekologiškai švarią produkciją. c) bioresursinė ir verslinė ekologija tiria sąlygas, prie kurių gamtinių ekosistemų (miškų, kontinentinių vandenų, jūrų, vandenynų) biologinių resursų ekploatacijaneveda prie jų išsekimo ir pakenkimo, rūšių netekimo, bioįvairovės sumažejimo. Į jos uždavinius įeina taip pat bioresursų atstatymo ir praturtinimo metodų paruošimas, augalų ir gyvūnų introdukcijos ir aklimatizacijos pagrindimas, rezervatų kūrimas. d) gyvenviečių ekologija, komunalinė ekologija- tiria, kaip dirbtinai paskirstyta aplinka ir įvairūs veiksmai gyvenvietėse, miestuose (urboekologija). e) medicininė ekologija- žmonių ligų atsiradimo, plitimo ir vystymosi ekologinės sąlygos, tame tarpe ir aštrūs susirgimai, kuriuos sukelia įvairūs gamtos veiksmai ir nepalankūs aplinkai technogeniniai poveikiai. Į medicininę ekologiją įeina reakrecinė ekologija, t.y. žmonių poilsio ir sveikatingumo ekologija, kuri siejasi su kurortologija. Taigi matome, kad ekologizacija palietė daugelį mokslo ir praktinės veiklos sričių. Taip atsirado naujos disciplinos. Jau seniai vystosi ekologinė fiziologija ir biochemija. Pagal pavadinimus sunku atskirti cheminę ekologiją ir ekologinę chemiją. Bet pirmoji tiria cheminius antropogeninius poveikius organizmams, o antroji-galimybė pačių augalų ir gyvūnų molekulinę informaciją su nuosavų sheminių regentų pagalba. Geoekologija glaudžiai santykiauja su biogeografija-mokslu apie gyvų organizmų geografinį paplitimą. Medicininė ekologija remiasi krašto patologija ir epidemiologija. Taigi ekologizacijos mastas rodo tai, kad ekologija užima vis didesnią lyderio poziciją šiuolaikiniame moksle. Ji padeda fundamentinių žinių apie gamtą ir visuomenę sintezei. MOKSLAS IR PRAKTIKA. Ekologija dažnai vadinama žmogų supančios aplinkos apsauga,o kartais ir tiesiog šios aplinkos būkle. Tai neteisinga. Ekologija nereikalinga gatvių švarinimui , savartynų pavyzdinei eksploatacijai, geriamo vandens iš krano chloravimui arba dūmų filtro uždėjimui ant kamino. Tai grynai techninės problemos. Ekologija veikia auksciau-pagrindžia technines sąlygas ir sanitarinius-higieninius reikalavimustokioms priemonėms ir procesams. Praktinės ekologijos skyriai ir aplinkosaugos praktika glaudžiai susiję, bet tai ne vienas ir tas pats. Supančios aplinkos apsauga dažnai maišoma su gamtos apsauga. Šiuolaikinio žmogaus požiūriu jos toli gražu nesutampa, kadangi žmogų supančioje aplinkoje yra labai daug dirbtinai sukurtų, negamtinių komponentų. Žmogų supanti aplinka vis aiškiau išstumia gamtinę aplinką. Abiejų jų galutinis tikslas tas pats: išsaugoti sveikatą ir gerbūvį. Tačiau koncentraliniai požiūriai čia yra skirtingi: a) gamtosaugos pagrindai formuojasi iš biosferinių procesų pusės, gamtinių resursų būklės ir jų išsaugojimo žmogaus gerovei; „saugoti gamtą“ reiškia reglamentuoti, apriboti arba uždrausti gamtinių resursų naudojimą, nedaleisti gamtinių sistemų pažeidimo. b) aplinkosaugos pagrindai formuojasi žmogaus poreikių ir saugumo požiūriu, „saugoti gamtą“ reiškia nedaleisti, kad žmogaus gyvenamoje aplinkoje atsirastų žalingos sveikatai medžiagos (agentai). Šie požiūriai santykiauja savo esme kaip strategija ir taktika, kaip ilgalaikio elgesio pasirinkimas ir pirmalaikis neatidėliotinų sprendimų būdai ar priemonės. Šių požiūrių negalima atskirti vienas nuo kito, nes jie abipusiai veikia vienas kitą. Visada atsiminkite,kad išsaugoti žmogų supančios aplinkos kokybę negalima nedalyvaujant gamtiniams ekologiniams mechanizmams. Pačios švariausios technologijos ir pačios efektyviausios aplinkosaugos priemonės mūsų neišgelbės, jei tęsis miškų iškirtimas, mažės rūšinė bioįvairovė, pažeidžiamas medžiagų apykaitos ratas gamtoje. Taigi visa mūsų žmogiškoji veikla turi būti vykdoma taip, kad nedaleisti užbėgti už akių negatyviems efektams ir rezultatams. Mes patys padarėme taip, kad priversti dabar saugoti mus supančią aplinką patys nuo savęs. Per visą civilizacijos istoriją visa techninė žmogaus veikla siekė „pavergti gamta“. Stepių suarimas, miškų kirtimas, pelkių sausinimas, užtvankų, kanalų, magistralinių kelių statyba, išmetimas gamybos atliekų į aplinką, kariniai veiksmai ir kita-žeidė ir žeidžia gamtą, dažnai negrįžtamai. Net atrodytų naudingi darbai naujų augakų ar gyvūnų rūšių introdukcijos arba perkėlimas į naujas vietas dažnai būdavo žalingi vietinėms gamtinėms sistemoms. Antiekologinių klaidų daugiau negalime daryti. Tam reikia atsisakyti nuo „gamtos užkariavimo“ ideologijos ir išmokti derinti techninį progresą su gamtos galiomis. GAMTA IR ŽMOGUS:SISTEMINIS POŽIŪRIS 1. sistemų teorija ekologijoje 2. makroekologijos sisteminiai dėsniai ir jų ryšys su fundamentiniais gamtos dėsniais 3. priežąstiniai ryšiai ir sisteminis elgesys 4. sistema“žmogus-ekonomika-biota-aplinka“ Nagrinėdami ekologijos objektą I skyriuje iš karto susidūrėme su „sistemos“ sąvoka. Ji sudaro ekologijos pagrindą. Ekologinė sitema-pagrindinis ekologijos objektas . Šiame skyriuje nagrinėsime sudėtingas sistemas. Yra bendri principai techninių, biologinių ir socialinių sistemų tyrimui. 2,1 Bendros sąvokos. Sudėtingų sistemų savybės Bendros sąvokos. Bendrosios sistemų teorijos požiūriu sistema-tai reali arba įsivaizduojama dalių visuma, kurios visuminės savybės sąlygojamos sąveikos tarp sistemos dalių (elementų). R.Šemono (1978) požiūriu „sistema apibrėžiama kaip objektų visuma, kurias apjungia reguliari tarpusavio sąveikos ar priklausomybės forma tam tikros funkcijos atlikimui“. Materialiame pasaulyje egzistuoja tam tikros hierarchijos-priklausomybės ir sudėtingėjimo organizuotos sekos. Jos sudaro sistemologijos europinį pagrindą. Visą mūsų pasaulio įvairovę galima į tris paeiliui atsiradusias hierarchijas . Tai gamtinė, fizikinė-biologinė (F-B), socialinė (S) ir techninė (T) hierarchija. Jungiantis įvairių hierarchijų sistemoms susidaro mišrios sistemų klasės-ekologinės arba ekonominės. Bendros sitemų savybės: 1. Emerdžentiškumas. Sistemos savybių negalime suprasti vien tik remiantis ją sudarančių dalių (elementų) savybėmis. Lemiama reikšmė tenka būtent elementų tarpusavio sąveikai. Iš atskirų detalių prieš surinkimą negalima spręsti apie jos veikimą. Atskirai tiriant kai kuriuos grybus ir dumblius, negalima negalima numatyti jų simbiozės rezultato-kerpės. Sistemos savybių nesuvedamumo į atskirų elementų savybės laipsnį, iš kurių ji susideda, sąlygoja sitemos emerdžentiškumą. 2. Elementų būtinos įvairovės principas. Sistema negali susidėti iš absoliučiai identiškų elementų, neturinčių individualumo. Įvairovės žemutinė riba-ne mažiau dviejų elementų (varžtas ir veržlė, baltymas ir nukleininė rūgštis, jis ir ji), viršutinė-begalybė. Sistemos dalių mikroskopinių savybių įvairovė, medžiagos įvairių fazinių stovus būvimas joje sąlygoja sistemos heterogeniškuma. Pieš 2,1 materialių sistemų hierarchijos. F-fizikinės (fiziko-cheminė), B-biologinė, S-socialinė, T-techninė. 3. Stabilumas. Vidinių ryšių dominavimas prieš išorinius ryšius. Priklauso jos stabilumas ir gebejimas save išsilaikyti. Išorinis poveikis biosistemai, viršijantis jos vidinių santykių energetiką, veda prie negrįžtančių pokyčių ir sistemos mirties. Dinaminės sistemos stabilumas (stacionarinė būklė) palaikoma nepertraukiamu jos išoriniu cikliniu darbu („dviračio principas“). Tam būtinas sistemos energijos srautas ir jos transformacija. Medžiagų ir/arba energijos apykaita su aplinka požiūriu skirstomos: a)izoliuotos sistemos (negalima jokia apykaita) b)uždaros sistemos(negalima medžiagų apykaita, bet galima energijos apykaita, bet kurioje formoje) c)atviros sistemos(galima bet kokia medžiagų ir energijos apytaka) Sistemos, kurių elementai susieti medžiagos, energijos ir informacijos srautais, vadinamos dinaminėmis. Dinaminės sitemos yra iš principo atviros. Informacijos pernešimas galimas tik jose. Bet kuri gyvoji sistema yra dinamimė ir atvira. 4. Evoliucijos principas: visų sistemų atsiradimas ir vystymasis sąlygotas evoliucijos. Save palaikančios dinaminės sistemos evoliucionuoja kylant organizacijai ir atsirandant sisteminiai hierarchijai (kooperatinis, sistemą kuriantis principas). Evoliucija pasireiškia laipsnišku užtvirtinimu, tokiu nukrypimu nuo stacionarinės būklės, prie kurių išauga energijos pratekėjimas per sistemą. Sudėtingumo ir įvairovės didėjimo pasekmė yra evoliucijos pagreitėjimas, vis greitesnis jos pakopų praėjimas, lygiaverčių pagal kokybinius poslinkius. Bet kuri reali sistema gali būti pavaizduota vaizdiniu, vadinamu sistemos modeliu. Modeliuojant paprastai ryšiai sistemoje yra supaprastinami ir formalizuojami. Ši formalizacija gali būti išreikšta loginiais (priežasties-pasėkmės) ir/arba matematiniais (funkcionaliniais) santykiais. Sistemų parametrai. Sistemos struktūros sudėtingumą sąlygoja jos n elementų skaičius ir jų tarpusavio ryšių m skaičius. Jei kokioje sistemoje tiriama dalinių diskretinių stovių skaičius, tai sistemos H sudėtingumą nusako ryšių skaičiaus logoritmas : H=1gm Sudėtingumo požiūriu sistemos klasifikuojamos sekančiai: -sistemos, turinčios iki 1000 stovių (būklių) (0

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!