Itin detalus ekonomikos pasiruošimas

1. Ekonomikos samprata. Yra gana daug įvairiausių E. teorijos apibrėžimų: • ekonomikos teorija yra mokslas apie turtą. • ekonomikos mokslas yra veiklos, susijusios su mainais ir piniginiais sandėriais tarp žmonių, rūšis; • ekonomikos teorija yra mokslas apie tai, kaip žmonės naudoja retus arba ribotus gamybos įvairioms prekėms gaminti ir skirstyti jas tarp žmonių, kad jie galėtų jas naudoti; • ekonomikos teorija yra mokslas apie tai, kaip žmonija susitvarko su savo uždaviniais vartojimo ir gamybos srityje; Ekonomikos sampratų įvairovė nereiškia, kad ekonomikos mokslas yra neapibrėžtas ar sunkiai suprantamas. Tai tik liudija, jog E. mokslas yra sudėtingas, su kuriuo susiduriame kiekvieną akimirką. Ekonomika tiria žmonių kryptingus veiksmus, gaminant, mainantis ir vartojant jiems reikalingas prekes bei paslaugas. Tikriausia svarbiausia E. mintis yra ta, kad mūsų ištekliai yra riboti. Todėl dažnai E. suprantama kaip mokslas apie žmonių ūkinę veiklą, kurios metu tikslingai naudojami riboti ištekliai beribiams poreikimas tenkinti. 2. Ekonomikos mokslo objektas: mikroekonomika ir makroekonomika. E. teorijos objektas-žmonių tarpusavio santykiai gamybos sferoje, kuriuos veikia labai daug įvairių veiksnių. Kad būtų patogiau, ekonomistai tyrinėja individų, šeimų arba verslininkų priimamus sprendimus, sąlygi­nai atskirdami juos nuo visos šalies mastu priimamų sprendimų. Taigi ekonomikos teorija yra išskiriama į makroekonomiką ir mikroekonomiką. Mikoekonomika-ekonomikos teorijos dalis, nagr. atskirų ūkio šakų ir atskirų rinkų funkcionavimą, bei individualių ūkio subjektų, gamintojų ir vartotojų elgseną rinkos ūkio salygomis. Makroekonomika- ekonomikos teorijos dalis, nagr. ekonominę sistemą kaip visumą, kuri leidžia suprasti ir paaiskinti bendrų ekonomikos dėsnių ir dėsningumų veiklą. Makroekonomika tiria ekonomiką kaip visumą šalies arba šalių grupės mastu. Tuo tarpu mikroekonomika nagrinėja tuos ekonomikos dalyvius, kurie savarankiškai priima sprendimus. Mikroekonomikai yra svarbūs tokie ūkio daly­viai, kaip pirkėjas ar vartotojas, pardavėjas ar gamintojas, firmos savininkas ar kitas jos darbuotojas. Makroekonomika atsako į klausimus, kurių dėka galima susidaryti ūkio „bendrąjį (visuminį) vaizdą". Kaip staigiai kinta bendroji šalies gamybos apimtis? Kaip greitai kyla vidutinis kainų lygis? Kiek yra bedarbių? Kaip pasikeitė šalies pajamos? Makroekonomika stengiasi paaiškinti bendrąsias šalies ekonomi­kos problemas, tokias kaip nedarbas, skurdas, infliacija, reikalinga pinigų masė, vartojimas, taupymas, ekonomikos stabilumas bei ilgalaikis jos augimas. Mikroekonomika tiria pavienių žmonių, šeimų ir verslo dalyvių pasirinkimus. Kiek turėtų kainuoti bi­lietas į koncertą? Kokius atlyginimus reikėtų nustatyti firmos darbuotojams? Ar investuoti lėšas nau­jiems kompiuteriams įsigyti? Ar mūsų nauja reklamos kampanija patiko vartotojams? 3. Pagrindiniai ekonomikos tikslai. Alternatyvos pasirinkimo ir racionalumo problemos: visuomenės gamybinės galimybės. Sukurti tokią ekonominę politiką, kuri sumažintų mūsų problemas ir padidintų naudą gaunamą iš sunkaus kasdienio triūso. Ekonomikos tikslai: 1. Žemas nedarbo lygis – masinis nedarbas, aplinkybė reiškianti ekonomikos niokojimą, lėtinantį ūkinį aktyvumą. Esant nedarbui visuomenė praranda prekes, kurias pagamintų bedarbiai. 2. Kainų stabilumas – tai laikotarpis per kurį nėra nei infliacijos nei defliacjos. T.y. pinigiio vieneto vertė mažai kinta. 3. Efektyvumas – tai matas rodantis kiek mes sugebame. Siekimas gauti kuo daugiau naudos tikslingai naudojant ribotus išteklius. 4. Tikslingas pajamų paskirstymas – kai daugelis gyvena pasituinčiai, šalyje neturi būti skurdžių. 5. Ekonominis augimas- tai ekonominiųprocesų visuma sąlygojanti tai jog didėja BVP ir BNP. 6. Ekonominė laisvė – tai žmonių teisė pasirinkti savarankišką užsiėmimą, sudaryti sandorius, leisti savo pajamas kaip nori. 7. Socialinis ekonominis saugumas – jis reiškia jog žmonėms nesugebančiams savimi pasirūpinti bus suteikta pagalba. 8. Gamtos teršimo mažinimas. Ekonomika ir gamyba. Jų tarpusavio priklausomybė Gamyba – tai bet kuris išteklių naudojimo procesas, kai vieni produktai paverčiami kitais. Tai gamybos išteklių sujungimas prekėms gaminti ir paslaugoms teikti. Gam. Procese apjungiami šios gam. Veiksnių grupės: Gamtiniai ištekliai arba žemė-Darbas-Kapitalas-Verslumas-Informacija Žemė – tai natūralus gam. Veiksnys duotas gamtos ir pats savaime nėra žmogaus veiklos rezultatas ( žemė, miškai, vandenys, iškasenos). Darbas – tai žmogaus tikslinga veikla, kurios metu jis gamtoje esančius daiktus pritaiko savo poreikiams. Kapitalas – pastatai, įrengimai ir kitos anksčiau pagamintos prekės, naudojamos kitų prekių gamyboje. Finansinis kapitalas reiškia finansines vertybes ( akcijas, obligacijas, vekselius). Būtina išskirti žmogiškąjį išteklių – verslumą. Verslininkas: Organizuojantis gamybą, sujungdamas gamybos veiksnius prekių, paslaugų kūrimui. Priimantis verslo sprendimus, kokias prekes ir kaip gaminti, Rizikuojantis, žinodamas, kad sprendimai gali būti klaidingi. Taikantis prekių gamyboje naujas technologijas ir verslo organizavimo formas. Gamybos galimybių kreivė. Alternatyvieji kaštai. Beribiai poreikiai ir riboti ištekliai lemia tai, kad ekonomikoje atsiranda retumo arba nepakankamumo problema.Ribotumo problema ir būtinumas pasirinkti nurodo tam tikrus išteklių panaudojimo būdus. Šie būdai pavaizduojami gamybos galimybių kreive (GGK) – ši kreivė parodo ką šalis su turimais ištekliais ir technologija gali pagaminti. Brėžiant GGK daromos kelios prielaidos:1)Ekonomikoje yra visiškas užimtumas.2)Ištekliai gali būti panaudoti alternatyviai.3)Fiksuota technologija. (žinios apie gamybos metodus).Gaminami tik du produktai. Taškai esantys ant GGK kreivės -rodo ekonomikos efektyvumą ir visišką išteklių panaudojimą. Alternatyvieji kaštai – tai geriausia alternatyva. (Kitas geriausias pasirinkimas), kurios mes netekome arba paaukojom. Judant GGK kreive pasireiškia didėjančių alternatyviųjų kaštų dėsnis. GGK atspindi tris svarbiausias sąvokas:Ribotumas. Pasirinkimas. Alternatyvieji kaštai. (vaizduoja kreivės nuolydis, pasvyrimas). 4. Poreikiai, ištekliai, gamyba. Gamybos veiksniai. Gamybos galimybių kreivė. Ekonimika tiriama nagrinėjant žmonių poreikius ir jų pasirinkimą. Pasirinkimas-tai raktas į ekonomiką. Poreikiai - tai žmonių biologinės ir socialinės prigimties sąlygotos reikmės, vartojant darbu sukurtus daiktus ir paslaugas. Jų ypatybė ta, kad užtikrinant pastovų vienos poreikių dalies (gyvybinių poreikių) patenkinimą, atsiranda naujų, sudėtingesnių (sveikatos apsaugos, išsimokslinimo, kultūros, poilsio, sveikos gyvenimo aplinkos, bendravimo ir pan.) poreikių, taigi bendra poreikių apimtis didėja. Žmonių poreikiai beribiai. Nuo pat žmogaus atsiradimo egzistuoja noras gerinti gyvenimą, tenkinti vis daugiau ir daugiau poreikių, o norint tai įgyvendinti, reikia nuolat didinti produktų, o vėliau - prekių gamybos ir paslaugų teikimą. Taigi, kad vis geriau ir geriau gyventų, žmonija turi vis daugiau ir daugiau gaminti... ir tik tada vis daugiau ir daugiau vartoti. Ištekliai - yra visa tai, kas naudojama žmonių poreikiams tenkinti. Jų pagrindą sudaro gamtos ištekliai. Skiriami realūs ir potencialūs gamtos ištekliai. Pirmieji naudojami ūkinėje žmonių veikloje. Antrieji - potencialūs gamtos ištekliai. Gamtos ištekliai yra neišsenkami ir išsenkami. Neišsenkamų išteklių yra nedaug. Oras ir vanduo priskiriami prie jų, tačiau matome, kad ir jie riboti. Išsenkamus išteklius galima suskirstyti į atkuriamus ir neatkuriamus. Gyvūnija, augmenija, dirvožemis - atkuriami jų atkūrimo sąnaudos vis didėja, sąlygos blogėja... Gyvenamoji erdvė, naudingos iškasenos - neatkuriami ištekliai, ir 6ia mes pirmiausiai susiduriame su jų panaudojimo problemomis. Didelė dauguma išteklių - riboti ištekliai; jie vadinami, ekonominiais ištekliais arba gamybos veiksniais. Skiriami trys klasikiniai išteklių tipai - žemė, darbas ir kapitalas. Žemė ekonomikos teorijoje - visi gamtos teikiami ištekliai, pati žemė, miškai, vandenys, iškasenos ir pan. Visi jie riboti, dauguma jų neatkuriami. Darbas - tai žmogaus tikslinga veikla, tai sąmoninga veikla, būdinga tik žmogui, kurios metu jis gamtoje esančius daiktus apdoroja, pritaiko savo poreikiams. Kapitalas - žmonių darbu sukurtas produktas, naudojamas prekėms bei paslaugoms kurti. Gamyba - tai ekonominių išteklių naudojimas gaminant produktus ir teikiant paslaugas žmonių poreikiams tenkinti. Esminis gamybos bruožas yra jos technologija, t.y. būdai, kuriais sukuriami konkretūs produktai - prekės ir paslaugos. Pasirinkimo problema visuomenės mastu paprastai detalizuojama trilypiu uždaviniu: • Ką gaminti? Kiek kokių gėrybių reikia gaminti, kad būtų geriausiai patenkinti visuomenės poreikiai? • Kaip gaminti? Kokiomis porcijomis naudoti išteklius, kad būtų galima pagaminti daugiausia produktų? • Kam gaminti? Kaip paskirstyti produktus visuomenės nariams? Beribiai poreikiai ir riboti ištekliai lemia tai, kad ekonomikoje atsiranda retumo arba nepakankamumo problema. Ribotumo problema ir būtinumas pasirinkti nurodo tam tikrus išteklių panaudojimo būdus. Šie būdai pavaizduojami gamybos galimybių kreive (GGK) – ši kreivė parodo ką šalis su turimais ištekliais ir technologija gali pagaminti. Brėžiant GGK daromos kelios prielaidos: 1)Ekonomikoje yra visiškas užimtumas. 2)Ištekliai gali būti panaudoti alternatyviai. 3)Fiksuota technologija. (žinios apie gamybos metodus).Gaminami tik du produktai. Taškai esantys ant GGK kreivės -rodo ekonomikos efektyvumą ir visišką išteklių panaudojimą. Alternatyvieji kaštai – tai geriausia alternatyva. (Kitas geriausias pasirinkimas), kurios mes netekome arba paaukojom. Judant GGK kreive pasireiškia didėjančių alternatyviųjų kaštų dėsnis. GGK atspindi tris svarbiausias sąvokas:Ribotumas. Pasirinkimas. Alternatyvieji kaštai. (vaizduoja kreivės nuolydis, pasvyrimas). 5. Rinka, jos samprata, funkcijos ekonomikoje. Rinka –tai tokia vieta ir aplinka, kurioje tarpininkaujant pinigams, pirkėjai ir pardavėjai keičiasi prekėmis ir paslaugomis. Rinka padeda koordinuoti įvairių ekonomikos subjektų veiklą ir tenkinti žmonių poreikius. Rinka yra išteklių paskirstymo įvairioms prekėms gaminti sistema. Funkcijos: 1. informacinė:informuoja gamintojus ir vartotojus apie realią rinkos situaciją. 2. tarpininko:su tarpininko f-jos pagalba suderinami gamintojų ir vartot. interesai, susiejami į vieningą procesą g-ba ir vartojimas. 3. kainodaros: išryskina prekių ir paslaugų visuomeninį naudingumą ir g-bos sąnaudas. 4. reguliuojanti: svarbiausia f-ja. Ji užtikrina E. pusiausvyrą spręsdama pagr. rinkos klausimus:ką, kaip, kam ir kiek gaminti. 5. sanuojanti: ji atlieka rinkos priežiūrą, apvalydama ją nuo neefektyvių ūkio subjektų. 6. konkurencinė: užtikrina žmogaus ekonominę elgesio motyvaciją. ------------------------------- 1. Rinka yra tarpinė grandis tarp gamybos ir vartojimo. Šiuo atžvilgiu rinka aktyviai veikia tiek gamybą, jos apimtį, struktūrą, augimo tempus, prekių kokybę, asortimentą ir kitus nacionalinio produkto gamybos rodiklius, tiek ir vartojimą visais jo kiekybiniais ir kokybiniais aspektais. 2. rinka turi užtikrinti pagamintų prekių bei paslaugų realizavimą ir šiuo pagrindu jų visuomeninio naudingumo pripažinimą. Jei prekė ar paslauga nebus realizuota, tai reikš jų visuomeninį nepripažinimą, neatitikimą visuomenės poreikių ir galimybių, o kartu atneš jų gamintojams nuostolius ar netgi bankrotą. 3. rinka yra svarbus svertas, skatinantis mažinti prekių ir paslaugų gamybos kaštus. Rinkoje sėkmingiausiai konkuruoja tie prekių ar paslaugų gamintojai, kurie išleidžia mažiausiai pinigų prekėms pagaminti, nenusižengdami, žinoma, kokybės reikalavimams. Tokie išteklių savininkai ne tik sėkmingai realizuoja savo produkciją, bet ir užsitikrina didesnes pajamas. 4. per rinką yra efektyviau įgyvendinamas ekonomikos subalansuotumas, pasalinamas gamintojų diktatas, likviduojamas deficitas ir kitos administracinės-komandinės ūkio valdymo sistemai būdingos ydos. Taigi rinka, kaip pats save reguliuojantis mechanizmas, yra labai svarbus ekonomikos augimo, jos efektyvumo didinimo ir kuo geresnio vartotojų poreikių tenkinimo veiksnys. ------------------------------ Rinkos tvarką nustato kainos. jos suteikia informaciją E. subjektams. Suderina E. subjektų sprendimus, lemiančius g-bą ir vartojimą. Apriboja vartojimą ir signalizuoja apie netobulą visuomenės išteklių vartojimą. Atlieka skatinimo f-ją: parodo kur gamintoja investuodamas pinigus gali gauti didesnį pelną, o vartot. sutaupyti pinigų pradėjus vartoti kt. prekę. Kainos įveda tvarką rinkos chaose. 6. Rinkos struktūros ir konkurencija. Rinkos tipai. Rinkų yra tiek, kiek gaminama prekių ar tiekiama paslaugų. Ekonomistai rinką modeliuoja rasdami visose rinkose bendrus elementus. Svarbiausi rinkos struktūros elementai: 1. firmų sk. ir dydis 2. gaminamkos produkcijos pobūdis 3. pardavėjų ir pirkėjų ekonominė galia rinkoje 4. įėjimo/išėjimo iš ūkio šakų salygos. Išsikiariamos 4 pagr. rinkos struktūros tipai: 1. tobula kokkurencija 2. grynoji monopolija 3. oligopolija 4. monopolinė konkurencija Rinka funkcionuoja tik grynos konkurencijos sąlygomis. Tobula konkurencija –rinkos struktūros tipas, kuriam būdingas didelis pirkėjų ir pardavėju sk., gamintojai gamina vienodus, tos pačios paskirties produktus, išsami informacija apie produktą, jo kainą, nėra kliūčių patekti į rinką. Tai pirkėjų laisvė leisti pinigus kaip jiems atrodo geriau, gamintojams - gaminti norimas prekes, naudojant jiems tinkamus išteklius. Priešingas dalykas - grynoji monopolija-tai rinkos struktūros tipas, kai rinkoje yra vienas gamintojas(pardavėjas), nėra nei vienos kitos panašų produktą siūlančios firmos, pirkėjas yra verčiamas mokėti monopolininko nustatytą kainą; galimi konkurentai į rinką neįleidžiami. Visa rinkos pardavimo apimtis sukoncentruota vienos įmonės rankose, ji tampa monopoliste. Monopolijos tipai: 1. uždara m., kai jos veikla sankcionuota teisiniais aktais. 2. natūrali m., jos veiklą diktuoja g-bos sąlygos. 3. atvira m., jos veila neapdrausta nuo konkurentų. 4. paprasta m., savo produkcija parduodama vienoda kaina. Oligopolija-rinkos struktūra, kurioje veikia keli stambūs gamintojai, tiekiantys beveik visus produktus. Tokioms struktūroms priklauso automobilių, kompiuterių, tabako gaminių ir kt. šakos. Oligopolija skirstoma į gaminančias nediferencijuotus ir diferencijuotus produktus. Oligopolijis sąlygomis veikiantys gamintojai savo produktų kainas ir gaminama jų kiekį nustato patys. Įėjimas į oligopolijos rinką yra sunkus, nes reikia didelio kapitalo, beto preišinasi oligopolistai. Monopolija ir oligopolija apibūdina rinką iš pardavėjų (gamintojų) pusės. Panašaus pobūdžio yra ir pirkėjo (vartotojo) rinka: vieno pirkėjo rinka vadinama monopsonija, o keleto - oligopsonija. Pati rinka skirstoma į prekių (paslaugų) ir išteklių rinkas. Prekių rinka, kaip tarpininkas tarp vartotojų ir gamintojų, per kainų kitimą informuoja gamintojus, kokioms prekėms vartotojai išleidžia daugiausiai pinigų, kokias prekes galima brangiausiai parduoti. Todėl gamintojai ir stengiasi gaminti tokias prekes ir tokį jų kiekį, kurių reikalauja rinka ir kurios jiems užtikrina didžiausias pajamas. Išteklių rinkoje susidariusios kainos taip pat padeda gamintojams apsispręsti, kaip gaminti, kokius išteklius naudoti, kad prekių gamybai išleidžiamos pinigų sumos būtų kuo mažesnės, t.y. kad gamybos kastai būtų kuo mažesni. Kadangi prekės ir ištekliai realizuojami tam tikromis kainomis, išteklių savininkai suinteresuoti taupiai naudoti turimus išteklius, o vartotojai -vartojamas prekes. 7. Tobula ir netobula konkurencija. Paprastai rinka yra skirstoma į dvi rūšis: rinką, kurioje kainas nustato pati rinka (tobuloji konkurencija), ir rinką kurioje kainą nustato gamintijas (netobuloji konkurencija). Paklausa ir pasiū la geriausia veikia esant tobulajai konkurencijai. Tobula k.-rinkos struktūros tipas, kuriam būdingas didelis pirkėjų ir pardavėjų sk., visi gamintojai gamina vienodus tos pačios rūšies produktus, išsami informacija apie kainas, nėra kliūčių patketi į rinką. Atskiras pirkėjas ar pardav. neturi įtakos rinkos kainoms. T. k. artima monopolinei konkur, dėl panašių veikimo parametrų. Netobula konkurencija-rinka, kurioje yra stambūs prikėjai ir pardav. pajėgūs paveikti rinkos kainą. N.k. rinkai priskiriama monopolija, monopsonija ir ologopsolija. Tobula ir netobula konkur. nagrinėjama esant rinkos struktūrų pusiausvyrai. Išskiriami veiksniai, trukdantys konkurencijos atsiradimui: g-bos kaštų formavimosi sąlygos; g-bos mastas; produkto diferenciacija; pakaitų trūkumas; valstybės teisiniai apribojimai; dominuojančių firmų diktatas; kompanijų suokalbiai; išlaidų mokslui ir technikai trūkumas. 8. Paklausa ir pasiūla. Paklausos ir pasiūlos pusiausvyra. Voratinklio teorema. Pirkėjų ir pardavėjų tarpusavio santykiai rinkoje reiškiasi per paklausą ir pasiūlą, nes paklausa ir pasiūla yra svarbiausias rinkos ekonomikos bruožas, nulemiantis produkcijos gamybos plėtimą ir mažinimą, kainų kitimą, poreikių patenkinimo laipsnį ir daugelį kitų ekonomikos raidos elementų. Paklausa-tai tam tikrų prekių arba paslaugų kiekiai, kuriuos pirkėjai tam tikru metu nori ir gali įsigyti, esant skirtingoms pardavimo kainoms. Paklausa-tai polinkis pirkti. Kainos kitimo ir perkamo prekių ir paslaugų kiekio kitimo rinkoje ryšys gana pastovus, todėl jis paprastai mikroekonomikoje formuluojamas kaip paklausos dėsnis: prekių paklausos dydis kinta kainų kitimui priešinga linkme, t.y. kuo aukštesnės prekių bei paslaugų kainos, tuo mažesnė jų paklausa, ir atvirkščiai. . Paklausa susijusi ir su kitais „nekaininiais" veiksniais (mada, skoniu, pajamomis ir kt.), bet jeigu visus kitus veiksnius laikome nekintamais, kaina lemia paklausos dydį. Paklausos dėsnis gali būti pavaizduotas grafiškai: pav1 Pasiūla - prekių kiekis, kurį pardavėjai nori ir gali parduoti tam tikromis kainomis. Kadangi pasiūla yra tiesiogiai susijusi su kaina, todėl pasiūlos dėsnis formuluojamas taip: prekių pasiūlos kiekis kinta kainų kitimo linkme - prekių kainoms didėjant, atitinkamai didėja ir pasiūla, o kainoms mažėjant - pasiūla mažėja. Tai priklauso nuo gaunamo pelno dydžio. Pasiūla didėja didėjant prekės kainai, o mažėja jai mažėjant dėl atitinkamo įmonės, gaminančios tą prekę, pelno kitimo; didėjant prekės kainai, o gamybos kaštams liekant tokiems pat, gamybos priemonių savininkas gauna didesnį pelną, todėl jis didina tos prekės gamybą ir pardavimą kitų, nepabrangusių prekių sąskaita. Pasiūlos dėsnis gali būti pavaizduotas grafiškai: pav2 Kadangi paklausa ir pasiūla išreiškia skirtingus vartotojų ir gamintojų interesus, todėl juos sugretinus galima suprasti, kaip kinta kainos rinkoje. Tačiau kaina ir perkamos bei parduodamos prekės kiekis rinkoje yra bendri tiek pirkėjui, tiek pardavėjui, nes priešingu atveju sandėris tarp jų neįvyktų. Vadinasi, paklausa ir pasiūla turi būti pusiausvyroje. Tai galima pavaizduoti grafiškai: pav3 Viename grafike nubrėžtos paklausos ir pasiūlos kreivės būtinai susikirs tam tikrame taške. Grafike pavaizduotas taškas E yra pusiausvyros taškas. Jame perkamos ir parduodamos prekių kiekis patenkina tiek pirkėją, tiek pardavėją. Rinka subalansuota. Perkamos ir parduodamos prekės kiekiai lygūs. Pusiausvyros taške, esant prekės kainai Pe, paklausos dėsnis skatina pirkėją pirkti prekių kiekį QE, o pasiūlos dėsnis - pardavėją parduoti tokį pat prekių kiekį. Esant bet kuriai kitai kainai, didesnei už pusiausvyros kainą, pasiūla yra didesnė už paklausą. Tai rodo kainos P, linijos susikirtimo su paklausos ir pasiūlos kreivėmis taškus atitinkantys prekių kiekiai Qdi ir Qsi . Taigi, dalis prekių liks nerealizuota. Pirkėjai galės rinktis, pardavėjai konkuruos stengdamiesi viską parduoti ir bus priversti mažinti kainas.Tokia padėtis rinkoje vadinama vartotojo rinka. Jeigu prekių perteklius yra daugelio prekių rinkose, visa ekonomika vadinama pertekline. Esant grynai konkurencijai, pardavėjai sudaro sąlygas didėti paklausai, mažindami kainą. Jeigu pastaroji sumažės tiek, jog taps mažesnė už pusiausvyrinę, prekių pasiūla rinkoje bus mažesnė negu paklausa (9 pav. paklausos kiekis QD2 ir pasiūlos kiekis QS2). Pirkėjai ims tarp savęs konkuruoti. Gerai žinoma, kad konkurencijoje laimi tas, kuris turi daugiausia laiko ir kantrybės stovėti eilėje parduotuvėje. Pardavėjai gali pasirinkti, kam parduoti, o kam neparduoti, kokia tvarka parduoti. Tai - gamintojo rinka. Kai daugelio prekių rinkoje yra prekių stygius, visai ekonomikai tinka stygiaus arba deficito ekonomikos pavadinimas. Kai pasiūla rinkoje mažesnė už paklausą, pirkėjai konkuruoja ne vien stovėdami eilėse, bet ir siūlydami didesnę kainą. Jeigu rinkoje leidžiama gryna konkurencija, kainų didinimas nėra ribojamas ir jos didės iki pusiausvyros kainos, paklausa mažės, o pasiūla didės. Tik pusiausvyros kaina, esanti paklausos ir pasiūlos kreivių susikirtimo taške, gali egzistuoti ilgesnį laikotarpį, kai nėra konkurencijos barjerų tarp pirkėjų ir pardavėjų. Paklausos, pasiūlos ir kainos dinamiką paaiškinama voratinklio teorema. Voratinklio modelis rodo savaiminį kainos artėjimą į pusiausvyros tašką. Pav4 Pirkėjų reakcija į vartojamos prekės piniginės vertės pasikeitimą gali būti greita, todėl galima teigti, kad paklausos dydis yra prekės kainos funkcija. Gamintojas paprastai negali momentaliai reaguoti į kainos pasikeitimą pasiūlos kiekio padidinimu, nes gamybos apimčiai pakeisti reikia tam tikro laiko periodo. Jeigu esamų metų kaina yra Pi, ateinančių metų pasiūla bus Q2 (žr. 10 pav. a grafiką). Tačiau šis kiekis bus nupirktas tik esant kainai P2. Dar kitais metais pasiūla sumažės iki Q3 Bet toks kiekis, kaip matome iš grafiko, bus nupirktas už didesnę kainą p1# Tęsdami šį sąlyginį pavyzdį, pamatysime, kad kaina svyruoja tarp Pi ir P2 parduodamų ir perkamų daiktų kiekis - tarp Q2 ir Q3. 9. Paklausos ir pasiūlos elastingumas. Paklausos ir pasiūlos pokyčiams įvertinti ekonomikoje vartojama elastingumo sąvoka. Elastingumas priklausomai nuo jo apibrėžimo tikslo nustatomas dvejopai: 1. kai norima elastingumą paaiškinti, jis apibrėžiamas kaip paklausos ar pasiūlos kiekio kitimo procentas, kainoms pakitus vienu procentu; 2. kai norima matematiškai apskaičiuoti, jis apibrėžiamas kaip paklausos ar pasiūlos kiekio procentinio padidėjimo ir kainų procentinio padidėjimo santykis: ED-Paklausos elast. ED= ΔD%/ ΔP%; ES-Pasiulos elast. ES= ΔS%/ ΔP%. Pasiūlos ir paklausos elastingumo koeficientas, skaičiuojant pagal šias formules, yra skirtingo ženklo. Pasiūlos dėsnis išreiškia tiesioginę kainų ir pasiūlos kiekio priklausomybę, todėl pasiūlos elastingumo koeficientas yra teigiamas. Priešingai, paklausos dėsnis išreiškia atvirkščią kainų ir paklausos kiekio priklausomybę, todėl paklausos elastingumo koeficientas yra neigiamas. Elastingumo koeficientų formulės rodo, kad tiek paklausos, tiek pasiūlos elastingumas gali keistis nuo 0 iki begalybės. Išskiriami 5 elastingumo variantai: 1. absoliutus elastingumas: kada kainos mažai keičiasi, l. padidėja paklausa ir pasiūla. Elast. koef =∞. 2. santykinis elast.: dėl tam tikro kainų pasikeitimo, labai pasikeičia pasiūla ir paklausa. E>1. 3. vieneto elast.: kai kainos, paklausos ir pasiūlos dydžio pasikeitimai yra proporcingi. E=1. 4. Santykinis neelastingumas: Kainų pasikeitimas sąlygoja mažesnį paklausos ir pasiūlos pasikeitimą. 0

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!