Ekumenizmo esmė: religijų globalizacija?

ĮVADAS Ekumenizmas (gr. oikumene – gyvenamoji (žemė)) tarptautinių žodžių žodyne apibūdinamas kaip ekumeninis sąjūdis; judėjimas, siekiantis visų krikščionių Bažnyčių suartėjimo, bendradarbiavimo ir kaip galutinio tikslo – susivienijimo, kad būtų atkurta vieninga krikščionybė. Ekumenizmo idėjų ir tendencijų atsirado apie XIX a. vidurį tarp protestantų, ieškančių išeities iš misijų krizės, kilusios dėl spartaus laisvamanybės ir ateistinės pasaulėžiūros plitimo. Teoriškai ekumenizmą grindė K. Bartas (1886-1968). Labiau organizuotas ekumenizmas tapo po XX a. 2 dešimtmečio ir ypač po 1948 m., kai buvo įsteigta Pasaulinė Bažnyčių Taryba (PBT), tapusi svarbiausia ekumenizmo organizatore. Stačiatikiai iki II pasaulinio karo ekumenizme dalyvavo epizodiškai ir daugiau neoficialiai. Suaktyvėjo, kai ekumenizmui ėmė vadovauti PBT, 1961 į ją įstojo ir TSRS stačiatikiai. Per Jono XXIII pontifikatą pakito iki tol neigiama Vatikano pozicija ekumenizmo atžvilgiu: stengiantis užmegzti ir palaikyti dialogą su kitais krikščionimis, Romos Kurijoje ekumenizmo klausimams spręsti 1960 m. buvo įsteigtas Krikščionių vienybės sekretoriatas; 1961 m. pasiųsti stebėtojai į PBT III asamblėją Delyje; PBT buvo pasiūlyta atsiųsti svečių teisėmis delegaciją į II Vatikano Susirinkimą (1962-65), 1964 m. priėmusį ekumenizmo klausimu dekretą “Apie ekumenizmą”; nuo 1968 m. oficialios Vatikano delegacijos dalyvauja PBT asamblėjose. Pastaraisiais metais PBT savo asamblėjose, be teologinių klausimų, kelia ir svarsto visiems krikščionims aktualius socialinius ir politinius klausimus (taikos išsaugojimo, socialinės ir moksl. techn. pažangos, ekologinius, futurologinius ir kt.). Ekumenizmui vadovaujanti PBT dabar vienija apie 300 religinių bendruomenių iš 100 šalių. Darbo tikslas: susipažinus su ekumeninio judėjimo istorija, suvokti kaip jis darė įtaką religijų globalizacijai. Uždaviniai: 1. Aptarti ekumenizmo istoriją ir esmę. 2. Analizuoti religijų globalizacijos aspektus. 3. Apžvelgti kaip ekumeninis judėjimas susijęs su religijų globalizacija. Metodai: mokslinės literatūros analizė. 1. EKUMENINIO JUDĖJIMO ISTORIJA Ekumeninis judėjimas – tai pastangos suvienyti ortodoksų, romos katalikų, anglikonų, senųjų katalikų ir daugumą protestantų bažnyčių ir atkurti jų matomą vienybę tikėjime, sakramentiniame gyvenime ir liudijimus pasaulyje. Ypatingai per pastarąjį šimtmetį, šios pastangos dramatiškai pakeitė šių pasidalijusių bažnyčių tarpusavio santykius. Atskirtis, pasmerkimas ir nepasitikėjimas, kuris apibūdino jų santykius daugelį amžių, daugeliu atveju užleido vietą naujiems susidūrimams. Tai apibūdinama galimybe kartu melstis, kartu reflektuoti teologiją ir kartu siekti bendruomenės gerovės. Nemažai bažnyčių aiškiai patvirtino, kad šio proceso tikslas yra pilnos komunijos atkūrimas. Tai reiškia bažnyčių visišką vienybę įprastame krikščionių tikėjimo išpažinime ir išreikštas Eucharistijos, pačio svarbiausio krikščionių tikėjimo išpažinimo, dalinimusi kartu. Dauguma apžvalgininkų šio proceso pradžią datuoja pirmomis XX a. dekadomis. Pasaulio Misionierių Konferencija Edinburge 1910 m. daugeliui atvėrė akis, jog bažnyčių susiskaldymas ir kova yra tikra tragedija. Tikėjimo ir Tvarkos (Faith and Order) bei Gyvenimo ir Darbo (Life and Work) judėjimų įkūrimas XX a. 3-ame deš. pradėjo didinti kontaktą tarp Anglikonų, protestantų, Senųjų Katalikų ir Ortodoksų teologų. Šios ankstyvosios organizacijos galiausiai prisidėjo prie Pasaulinės Bažnyčių Tarybos įkūrimo 1948 m. Tačiau svarbios susirūpinimo dėl vienijimosi išraiškos gali būti randamos tarp bažnyčios lyderių ir kai kurių bažnytinių šeimų dar XIX a. pabaigoje. Viena ankstyviausių pasidalijusių bažnyčių suvienijimo išraiškų buvo Krikščioniškojo Pasaulio Vienybės Skatinimo Asociacija (the Association for the Promotion of the Unity of Christendom), įkurta 1857 m. Ši organizacija propagavo maldas už bažnyčių vienybę. Per pastarąjį šimtmetį, santykiai tarp atskirų krikščioniškų bažnyčių žymiai patobulinti. Šiandien pastangos sutaikyti bažnyčias ir akivaizdi jų vienybė pasiekė tokį tašką, kuris negalėjo būti numatytas net prieš 50 metų. Gausus skaičius Ortodoksų, Anglikonų, Senųjų Katalikų ir daugumos protestantų bažnyčių kontaktavo daugiau nei šimtą metų. Tačiau formalus Romos Katalikų bažnyčios įstojimas į ekumeninį judėjimą 7-ame deš. įdėjo įnašą į beprecedentinius teologinius dialogus, bendrą liudijimą ir jungtines maldas suvienijimui. Į istorinį įvairių bažnyčių pasidalijimą, siekiantį šimtmečius, yra kreipiamasi reikšmingais ir jaudinančiais būdais lokaliu, regioniniu ir globaliu lygiais. Buvo gilus troškimas suprasti už istorinių skirtumų tarp krikščioniškų bažnyčių ir tradicijų esančias priežastis. Buvo troškimas įveikti abipusį nesusikalbėjimą ir išankstinį nusistatymą. Buvo troškimas kartu nešti liudijimą visuomenei ir kartu rūpintis vargstančiais. Buvo troškimas atrasti būdus akivaizdžiam krikščioniškų bažnyčių suvienijimui apaštališkojo tikėjimo išpažinime ir Eucharistijos šventime. Neabejotinai, šis krikščionių sutaikymo proceas nėra lengvas. Ypatingai per pastaruosius 40 metų ortodoksai, anglikonai, senieji katalikai, romos katalikai ir dauguma protestantiškų bažnyčių tvirtai pasižadėjo stengtis susitaikyti ir atkurti matomą vienybę. Tačiau tai nereiškia, kad atsirado visiškas sutarimas dėl metodologijos kaip išreikšti tą matomą vienybę. Tuo pačiu metu, ne visos krikščioniškos bendruomenės ir tradicijos turėjo galimybę įsipareigoti formaliam sutaikinimo procesui. Yra didelis skaičius protestantiškų bendruomenių, ypatingai Baptistų, Evangelikų ir Fundamentalistų tradicijose, kurios apsikritai vengė įsitraukimo į ekumeninį judėjimą. Daugelis sąmoningai pasirinko vengti kooperacijos ir teologinio dialogo su kitais protestantais, kaip ir romos katalikais bei ortodoksais. Šio vengimo priežastys skiriasi. Priedo, yra ir kiti krikščioniški judėjimai ir grupės, kurie neturėjo galimybės priimti esminių ekumeninio judėjimo perspektyvų dėl jų pačių atitinkamo mokymo. 2. Terminologija Yra reikalinga įvesti svarbią skirtį dėl tam tikrų žodžių vartojimo. Pirmiausia, pats žodis ekumeninis reikalauja platesnio detalizavimo. Žodis kilęs iš senovės graikų žodžio ekoumeni, reiškiančio „visą pasaulį“. Šia prasme jis vartojamas Naujajame Testamente Evangelijoje pagal Matą 24:14 ir Apaštalų darbuose 17:31. Kitais atvejais, kaip Apaštalų darbuose 17:16, šis žodis reiškia daugiau nurodo į Romos imperiją I a. Ankstyvųjų krikščionių autorių šis termino vartojamas abiem reikšmėmis. IV a. Bažnyčia vartoja šį žodį, kalbėdama apie Ekumeninį Bažnyčios Susirinkimą. Tai buvo vyskupų ir kitų teologų susirinkimai, kurie vykdavo konkrečiuose miestuose tam tikru metu, aptarti krikščionių tikėjimo problemas ir atrasti suvienijimo būdus pasidalijusioms pusėms. Kitaip nei vietiniai ir regioniniai susirinkimai, Ekumeniniai Susirinkimai aptardavo klausimus, kurie paveikia visas regionines bažnyčias, esančias visoje Romos-Bizantijos imperijoje ir už jo ribų. Terminas palaipsniui ėmė nurodyti visas bažnyčias, esančias visame pasaulyje. Nuo VI a. Konstantinopolio patriarchas ir arkivyskupas buvo taip pat vadinamas kaip „Ekumeninis Patriarchas“. Terminas ekumeninis buvo pradėtas naudoti XIX a. pab.-XX a. pr., kalbant apie naujas krikščioniškas organizacijas ar naujas tarptautines bažnyčios organizacijas. 1919 m. tiek Europoje, tiek JAV buvo kvietimų formuoti „ekumeninį bažnyčių susirinkimą“ ar „ekumeninę bažnyčių konferenciją“. Termino vartojimas tapo labiau standartizuotas nuo 1937 m. Tais metais, Oksfordo Gyvenimo ir Darbo (Life and Work) konferencija pasakė: „Terminas „ekumeninis“ nurodo į reiškinį, vykstantį Bažnyčios vienybės istorijoje. Bažnyčios mintys ir veiksmai yra ekumeniniai, tol kol jie stengiasi įgyvendinti Una Sancta, krikščionių, kurie pripažįsta vieną Dievą, draugiją.“ (Rouse, Neill, 1967: 740) Nuo to laiko, ekumeninis ėmė apibūdinti susitikimus, kartu surenkančius įvairių atskirtų krikščioniškų bažnyčių atstovus. Jis taip pat buvo naudojamas apibūdinti krikščioniško mokymo, kreipiančio dėmesį į atsiskyrusių bažnyčių požiūrius, perspektyvas. Dabartiniu metu, ekumeninis buvo tinkamai vartojamas apibūdinti tuos susirinkimus ir susitikimus, kurie kartu sukviesdavo Ortodoksų, Romos katalikų, Anglikonų, Senųjų Katalikų ir daugumos protestantiškų bažnyčių atstovus. Taigi frazė ekumeninis judėjimas nurodo į susitaikymo ir matomos vienybės atstatymo procesą, kuriam šios bažnyčios yra formaliai įsipareigojusios. Terminas ekumeninis yra aiškiai atskirtas nuo tokių terminų kaip tarpdenominacinis ar interkonfesinis. Pastarieji praeityje buvo naudojami pirmiausia apibūdinti santykius tarp protestantiškų bažnyčių. Nuo XVI a. protestantai Europoje kalbėjo apie savo bažnyčias, santykiuose su konkrečiais konfesiniais pareiškimais. Taip pat ir JAV protestantiškos bažnyčios dažnai vartojo žodį denominacija, kad apibūdintų didelę bažnyčių šeimą ar tradiciją. Vėliau kai kurios bažnyčios, tokios kaip pasaulinė Anglikonų Bažnyčia, vartojo žodį komunija, kad apibūdintų jų regioninių bažnyčių asociaciją. Kai kuriuose protestantų būreliuose nėra retas atvejis aptikti nuorodų į nedenominacines kongregacijas. Tai paprastai nurodo į vietinę protestantų parapijos bendruomenę ar asociacijas, kurios nėra jokios istorinės protestantų bažnyčios oficiali dalis. Dažnai populiarus terminas „mainline“ (pagrindinė linija) yra naudojamas apibūdinti istorines Protestantų Reformacijos bažnyčias. Žodis bažnyčia taip pat turi daugybę susijusių reikšmių. Nuo Naujojo Testamento laikų graikiškas žodis bažnyčiai, ekklesia, plačiai nurodydavo į pašauktus ir surinktus Dievo žmones, kaip Evangelijoje pagal Matą 16:18, 18:17, Apaštalų darbuose 5:11 ir Pirmajame laiške korintiečiams 12:28. Tačiau šv. Paulius naudoja tą patį žodį apibūdinti krikščionių bendruomenei tam tikrose vietose, kaip bažnyčios Galatijoje (Laiškas galatams 1:2) ir tesalonikiečių bažnyčios (Pirmasis laiškas tesalonikiečiams 1:1). Taigi nuo ankstyviausių dienų žodis bažnyčia galėjo nurodyti visus žmones, kurie sekė Kristų arba galėjo nurodyti specifinę krikščionių bendruomenę tam tikroje vietoje. Šios dvi vartosenos išliko per visą Krikščionybės istoriją. Tačiau po esminių pasidalijimų terminas bažnyčia taip pat galėjo nurodyti konkrečią bažnyčių šeimą, kuri savo mokymais skyrėsi nuo kitos. Taigi galime kalbėti apie Ortodoksų Bažnyčią, Romos Katalikų Bažnyčią ar liuteronų Bažnyčią. Galiausiai, yra aiški skirtis tarp ekumeninio judėjimo ir tarpreliginio bendravimo. Kai suprantamas tinkamai, ekumeninis judėjimas griežtai kalba apie pastangas krikščionių sutaikymui ir matomos vienybės atkūrimui tarp krikščioniškų bažnyčių, dalijantis krikščionišku tikėjimu, sakramentais ir liudijimais. Tarpreliginiai santykiai išreiškia kontaktus tarp krikščionių ir kitų religijų atstovų, tokių kaip Judaizmas ar Islamas. Šie kontaktai yra neabjotinai svarbūs patys savaime ir taip pat išaugo pastaraisiais dešimtmečiais. Šie kontaktai privedė prie geresnio abipusio supratimo ir pagarbos tarp religijų ir jų pasekėjų. Kai kuriose pasaulio vietose jie privedė prie bendro susirūpinimo žmogaus teisėmis ir visuomenės gerove. Tačiau yra esminių skirtumų tarp istorinės krikščionybės ir kitų religijų įsitikinimų. Krikščionių tikėjimas yra įsišaknijęs į Jėzaus Kristaus asmenį, jo darbus ir mokymus. Krikščionių bažnyčios, kurios yra įtrauktos į ekumeninį judėjimą, tai daro dėl esminio supratimo apie Kristų ir krikščionių tikėjimą. 3. Ekumeninis imperatyvas Savo kančios ir mirties išvakarėse Aukščiausiojo Kunigo maldoje Jėzus meldė Tėvą už savo mokinius: „Tegul visi bus viena! Kaip tu, Tėve, manyje ir aš tavyje, tegul ir jie bus viena mumyse, kad pasaulis įtikėtų, jog tu esi mane siuntęs. Ir tą šlovę, kurią esi man suteikęs, aš perdaviau jiems, kad jie būtų viena, kaip mes esame viena“ (Jn 17, 21-22). Jei mes tikime Jėzaus malda, turime paklusti su viltimi, nugalėdami tai, kas tik atrodo kaip beviltiškas reikalas (nes krikščionybė vis dar taip giliai susiskaldžiusi), pripažindami, kad ne beviltiškumui priklauso paskutinis žodis, kad Dievas nekovoja tam, jog pralaimėtų. Jėzus, Dievo Sūnus, meldėsi, kad visi būtų viena, ir jo Tėvas, prikeldamas jį iš žlugimo ir mirties, davė savo atsakymą. Ekumeninė užduotis nėra „mūsų reikalas“. Vienybė, kuriai pašaukti Jėzaus Kristaus sekėjai, kartu ir yra ekumeninis sąjūdis - mūsų paklusnumo atsakymas į šį pašaukimą, o ne kažkas pačių sukurta. Greičiau tai yra Jėzaus Kristaus valia, kad mūsų vienybę, duotą Kristuje, mes skelbtume pasauliui, visuomenei, kad ji irgi įtikėtų. Ši vienybė remiasi ir atspindi Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios vienybę. Bažnyčios Tėvų žodžiais, Vatikano II Susirinkimo pakartotais, tariant: „Taigi visa Bažnyčia stovi prieš mus, kaip ‘Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios vienybe suvienyta tauta’ (šv. Kiprijonas)“ (Lumen Gentium, 4). Taip ekumeninis imperatyvas ir Bažnyčios misija yra neatsiejamai tarpusavyje susiję visos žmonijos išgelbėjimo vardan. Ekumeninį veikimą iš esmės įkvepia žmonijos perkeitimo ir vienybės eschatologinė vizija: Bažnyčios vienybė - žmonijos bendruomenės vienybei. Krikščionys, kurie klausosi Jėzaus maldos, tikėjimu gerai pažįsta šį klusnumą. Tačiau per visą savo istoriją krikščionių bendruomenės labai dažnai neklausė ekumeninio imperatyvo. Tiesą sakant, Bažnyčia kentėjo nuo skaldymosi tendencijų jau ankstyvaisiais savo istorijos laikais. Pvz., pirmųjų krikščionių bendruomenė Korinte išgyveno neramumus ir kivirčus (plg. 1 Kor 1, 10-17). Po Efezo (431) ir Chalkedono (451) susirinkimų nebeliko vienybės tarp svarbios Bažnyčios dalies Rytuose ir likusios Bažnyčios. 1054 m. įvyko didysis skilimas tarp Rytų ir Vakarų Bažnyčių. Ir, tartum neužtektų šių susiskaldymų, Vakarų Bažnyčia buvo toliau skaldoma Reformacijos metu. Mūsų laikais išlieka ne tik šis susiskaldymas (orientaliniai ortodoksai, Rytų ortodoksai, katalikai, anglikonai, protestantai), bet ir ne taip seniai atsiradę nauji pasidalijimai. Kad ir kokios būtų krikščionių susiskaldymų priežastys (vėliau su jomis susipažinsime iš arčiau), jie prieštarauja Viešpaties Aukščiausiojo Kunigo maldai. Šv. Paulius kreipiasi į Korinto krikščionis: „Maldauju jus, kad visi vienaip sutartumėte ir pas jus nebūtų susiskaldymų, kad būtumėte vienos dvasios ir vienos minties“ (1 Kor 1, 10). Šv. Paulius beveik šaukia: „Argi Kristus padalytas?“ (1 Kor 1, 13) Vatikano II Susirinkimas patvirtina, kad „vienybės atkūrimo rūpestis priklauso visai Bažnyčiai, tiek tikintiesiems, tiek ganytojams“ (Unitatis Redintegratio, 5). Iš tikrųjų nebus realiai augama į pilnatvę ir vienybę, jei neaugs visa bendruomenė visais lygmenimis. Mes žinome, kad kai kuriems iš mūsų „Dievo ateitis“ ateina per anksti. Tokie dažnai atmeta Bažnyčios liepimą ir ignoruoja dieviškąjį imperatyvą ištikimybės Bažnyčiai vardan, būdami toli nuo Susirinkimo reikalavimo rūpintis atsiskyrusiais broliais, už juos meldžiantis, žengiant jų link pirmuosius žingsnius (plg. ten pat, 4). Tam gali būti istorinių ir kitokių priežasčių. Tačiau visoks Bažnyčios atnaujinimas savo esme pasireiškia jos ištikimybės savo pašaukimui ugdymu, tvirtina Susirinkimo Tėvai, pašaukimui suvienyti tai, kas buvo suskaldyta. Ir jie priduria: „Jisai, be abejo, yra judėjimo vienybėn pagrindas“ (ten pat, 6). Šiuo atžvilgiu ekumeninis judėjimas iš tikrųjų reikšmingas. Jis yra svarbiausia realybė. Bet tuo tarpu kai kurie krikščionys linkę ir toliau visiškai ignoruoti ekumeninį imperatyvą ir iš viso atsisako dalyvauti judėjime; daugelis krikščionių taip elgiasi iš nežinojimo, be blogos valios, o tai yra visai kas kita. Kažką galima padaryti jų labui, juos galima informuoti ir ugdyti. Mes turime tikėti Jėzaus malda ir padėti kitiems ja įtikėti. Tarp mūsų įsigalėjusios nuotaikos dažnai yra pagimdytos susirūpinimo savo uždara konfesine tapatybe, o ne Kristumi, kuris myli mus visus ir nori, kad ir mes jį mylėtume. Gerbdami kitus krikščionis, dažnai toli gražu negalvojame apie juos, kaip apie „šeimą“, nors šeima yra būtent tai, kas esame mes. Mes, krikščionys, nesame vieni kitiems svetimi. Mes - broliai. Štai ką sako Vatikano II Susirinkimas: „Tikintieji Kristų ir tikrai pakrikštytieji yra jau tam tikroje bendrumoje, nors ir netobuloje, su Katalikų Bažnyčia“ (Unitatis Redintegratio, 3). Tai katalikiško pasišventimo ekumenizmui pagrindas. Bažnyčia nėra padalyta; padalyti krikščionys. Ir, net būdami padalyti, jie vis dar yra bendrystėje vieni su kitais, nes per krikštą visi esame tapę vieno Kristaus Kūno nariais. Enciklikoje Ut unum sint popiežius Jonas Paulius II rašo: „Visuotinė krikščionių brolystė tapo tvirtu ekumeniniu įtikinimu“ (42). Krikščionių vienybės, Eucharistijos, kurioje krikščionių bendruomenė susirenka kartu valgyti Kristaus Kūno ir gerti jo Kraujo, šviesoje Juozapo brolių istorija įgauna skausmingą reikšmę. „Taigi, kai Juozapas atėjo pas brolius, jie atėmė jo apdarą - puošnųjį apdarą su rankovėmis, kuriuo jis buvo apsivilkęs, o jį patį įmetė į vandens duobę. Duobė buvo tuščia, vandens joje nebuvo. Jie susėdo valgyti…“(Pr 37, 23-25). Tai tikrai realistiškai pagrindžia apmąstymus apie ekumeninio ugdymo tikros krikščioniškos šeimos dvasia reikalingumą, nes krikščionys dažnai elgiasi vieni su kitais taip, kaip broliai elgėsi su Juozapu. Popiežius Jonas Paulius II savo enciklikoje Ut unum sint apie Katalikų Bažnyčios įsipareigojimą ekumenizmui rašė, kad kiekvienas turi radikaliau atsiverti Evangelijai ir nenuleisdamas žvilgsnio nuo Dievo plano keisti savo požiūrį. Ekumenizmas praplėtė „Dievo įstabių darbų“ (mirabilia Dei) kontempliacijos horizontus, praturtino žinojimu, kad Dvasia veikia kitose krikščionių bendruomenėse, padėjo atrasti šventumo pavyzdžius, patirti milžiniškus šventųjų bendravimo turtus ir įžvelgti netikėtus krikščioniškojo įsipareigojimo matmenis. Atitinkamai sustiprėjo atgailos būtinybės pojūtis, vis geriau imta įsisąmoninti tam tikrus, brolišką meilę rimtai žeidžiančius atskyrimus, atsisakymus atleisti, tam tikrą puikybę, neevangelišką užsispyrimą smerkti „kitą pusę“, nesveikų prielaidų skatinamą panieką. Tad visų krikščionių gyvenimas yra persmelktas rūpinimosi ekumenizmu; ir jie kviečiami leistis būti formuojami šio rūpesčio (plg. 15). Kartais tenka girdėti pastabą, kad pirmiau reikia ne įsitraukti į ekumenizmą, o suformuoti savo pačių konfesinę tapatybę. Katalikui tai reiškia būti formuojamam ir atnaujinamam Katalikų Bažnyčios mokymo. Šventasis Tėvas primena mums savo enciklikoje Ut unum sint: „Vatikano II Susirinkimo mokyme yra aiški jungtis tarp atsinaujinimo, atsivertimo ir reformos. Susirinkimas tvirtina, kad ‘Bažnyčia savo gyvenimo kelionėje yra Kristaus pašaukta šitai nuolatinei reformai, kurios jai visada reikia, kiek ji yra žmogiška ir žemiška institucija. Todėl, jei kai kurių dalykų

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!