Filosofijos pagrindai koliokvumui

Filosofijos pagrindai 1 koliokviumas 1. Filosofijos kilmės problema. ????? Filosofija atsirado, kai žmogui ėmė nepakakti tradicinių mitologinių atsakymų į jį jaudinančius klausimus. Filosofai, bent jau Europos, mitus vertino kritiškai. Vis dėlto, nors filosofija priešino save mitologijai, dirvą jai atsirasti parengė būtent mitologinis pasaulio aiškinimas. Pasaulio tautos sukūrė įvairiausių mitų, bet mus labiausiai domina tie, kuriuose aiškinama pasaulio kilmė ir jo dalių santykiai, pasakojama apie jėgas, valdančias stichijas, verčiančias šviesti šviesulius, sukeliančias vėją ir audras. Tokiais mitais kiekviena tauta pateikia palyginti vientisą pasaulio ir žmogaus vietos jame vaizdą. Atsiriboti nuo mitologijos (ir glaudžiai su ja susijusios politeistinės, t. y. daugelį dievų pripažįstančios, religijos) filosofijai pirmą kartą pavyko senovės Graikijoje. Žinoma, atsiribojimas nebuvo absoliutus. Tiek graikų, tiek vėlesnėje filosofijoje išliko mitologinio mąstymo elementų, bet ne jie lėmė filosofijos plėtros kryptį. Todėl ir teigiame, kad filosofija gimė Heladoje — taip graikai vadino savo šalį. Būtent Graikijoje filosofija pirmą kartą tapo iš esmės savarankiška, teorine mąstymo apie pasaulį ir žmogaus vietą jame forma. 2. Filosofijos paskirtis ir funkcijos. Nepaisant visos filosofinių temų ir problemų įvairovės, daugumą jų galima priskirti vienai iš trijų gan glaudžiai tarpusavy susijusių problemų grupių. Pirmajai grupei priskirtinos problemos, susijusios su pasaulio (tiksliau, būties) prigimtimi ir jo daiktų ar reiškinių tvarka. Bet svarbiausia iš jų pirmieji graikų filosofai laikė tokį klausimą: kas yra visuotinis daiktų pradas ar pagrindas. Su juo glaudžiai siejosi kitas: kas yra tikroji būtis, t. y. realybė, o kas — tik regimybė, neturinti būtinų realybės požymių. Atskyrus tikrąją būtį nuo netikros (ar nevisiškai tikros) būties, neišvengiamai iškyla jų santykio klausimas. Antrosios filosofijoje nagrinėjamų problemų grupės šerdis yra klausimas, kaip reikia gyventi arba, kaip pasakytų Kantas, „Ką aš privalau daryti?" Kai kuriems filosofams atrodė, jog išmintį mylintis žmogus gali nežinoti, kaip juda planetos ar kokie yra atomai, bet jam privalu bandyti išsiaiškinti, kaip žmogui dera elgtis. Jis turi ieškoti atsakymo į klausimą, kas yra gėris ir dorybė. Siekdamas nustatyti visuotines dorovės normas, jis turi gebėti atskleisti moralės idėjų šaltinį ir pagrindą. Trečiąją didelę filosofinių problemų grupę sudaro pažinimo ir žinojimo prigimties klausimai. Filosofija yra teorinis, argumentais paremtas žinojimas. Todėl filosofas, tvirtinantis, jog juslėmis suvokiami fiziniai daiktai nėra tikroji būtis, arba, paimkime kitą pavyzdį, tapatinantis gėrį su malonumu, turi pagrįsti savo požiūrį. Kaip grindžiami filosofiniai teiginiai? Kuo mūsų žinios skiriasi nuo nuomonių? Kaip žmogus pažįsta pasaulį ir kokį vaidmenį šiame procese vaidina protas ir juslinė patirtis? Kas yra tiesa ir ar ją žmogus gali pasiekti? Filosofijos dalis, aiškinanti šiuos reikšmingus dalykus, dabar vadinama epistemologija, gnoseologija arba tiesiog pažinimo teorija. Artima epistemologijai disciplina yra logika, nagrinėjanti priimtinus, taisyklingus samprotavimo būdus. XIX a., o gal ir anksčiau nuo epistemologijos atsiskyrė savarankiška tyrinėjimų šaka — mokslo filosofija, gvildenanti mokslo žinių įgijimo ir vertinimo būdus, jų struktūrą ir raidą. O filosofijos nagrinėjamų klausimų, aišku, yra dar daugiau. Visų jų šioje knygoje neįmanoma aptarti. Daugiausia dėmesio skirsime svarbiausioms, pamatinėms metafizikos (ontologijos), gamtos filosofijos, pažinimo teorijos ir mokslo filosofijos problemoms. Filosofija aiškina būties pagrindus, žmogaus santykį su pasauliu ir pačiu savimi. 3. Būties problema filosofijoje. Filosofijoje, tam kas yra įvardinti, vartojama būties sąvoka. Būtimi vadiname tai, kas kuriuo nors būdu yra. Būties sąvoka iš visų sąvokų - pati plačiausia ir bendriausia. Todėl ir būties negalima logiškai apibrėžti, nes nėra už ją bendresnių sąvokų. Kita vertus būties sąvoką negalima išskaidyti į kitas sąvokas, nes ši nėra sudėtinė. Būties klausimai svarstomi filosofijos dalyje, kuri tradiciškai vadinama metafizika. Šitaip buvo pavadintas Aristotelio, žymiausiu antikos filosofo, veikalas, kuriame svarstomi būties klausimai. Tiesa, Aristotelis savo raštuose būties klausimams skirtą mokslą vadina pirmąja filosofija. Juk pirmosios filosofijos objektas kaip tik yra visa būtis, būtis iš savęs ir ta būtis stengiamasi suprasti iš pačių jos pagrindų. Tačiau suvokimas, kad būtis yra už to, ką matome, jau yra tam tikras požiūris į būtį. O konkrečią būties sampratą įvardinantis terminas vargu ar tinka bendram filosofijos dalies pavadinimui. Todėl yra dar vienas pavadinimas įvardinantis būtį - ONROLOGIJA Šis graikų kilmės žodis būčiai įvardinti dažniausiai vartojamas mokslui. Kadangi būties neįmanoma logiškai apibrėžti, gali egzistuoti filosofinės sistemos, kurios remiasi nevienodomis būties sampratomis. Aristotelis nagrinėjantis būtį, aptaria ją dviem būdais. Pirmiausia tikrovėje būtis yra tai, kas nėra kitame (kaip ypatybė). Teiginiuose šią būtį atitinka sąvoka, išreiškianti tai, apie ką viskas gali būti tariama tai yra daiktas ar individas, nes tik jie remiasi pačiais savimi, nebūdami kitame. Būtis, kuri dar vadinama antrąja būtimi, Aristoteliui yra individo ar daikto esmė, svarbiausia jo savybė, pažyminti, kuo daiktas skiriasi nuo kitų daiktų ir tuo, kokia ypatybe jis priklauso tai o ne kitai rūšiai. 4. Filosofijos ir religijos santykis. ????? Rytų kultūroje. Čia filosofija niekada nesiskyrė nuo religijos ir tarp jų nebuvo ne tik priešiškumo, bet ir aiškesnio skirtumo. Religijų įkūrėjais rytuose tapdavo filosofai. Taip atsirado pvz: konfucizmas. Tačiau tokia artima filosofijos ir religijos giminystė neleido pasirodyti filosofijos nei religijos ypatumams. Senovės Graikijoje. čia išryškėjo filosofijos ir religijos skirtumai. Filosofija gimė iš religijos ir apėmė mitą, politeizmą, pilietiškumą. Atsiradusi iš mito, filosofija pradėjo tolti nuo mitologijos. Brandžioje graikų filosofija pradėjo ryškėti antimitologiniai, antireliginiai bruožai. Bet visgi mitologiniai pasakojimai tapdavo organiška filosofijos dalimi. Graikų filosofija atmetė mitologinius, politeistinius, ir politinius religinius el, bet išsaugojo pagrindinius religijos el- dievą kaip esybės vaizdinį. Viduramžiai. Ankstyvoji filosofija buvo priešiškai nusistačiusi prieš graikų filosofij1, bet perėmė daugelį graikų idėjų. Vyrauja konfliktas religijos autoritetas- šv raštas, Jėzus Kristus, o filosofija siekė įsimąstyti į neapsireiškusį dievą. Religijos dievas buvo apsireiškęs. Naujieji laikai. Santykiai liko dviprasmiški ir galutiniai nepaaiškėję mūsų dienomis. Tik išsiskyrė į kraštitunumus - 1)filosofija visiškai atsiskyrė nuo religijos, paneigusi bet kokį dievą 2)religija- pastanga įsimąstyti į dievą. Skirtumai. Religija kreipiasi į žmogų, neišsiskiriantį visuomenėje. Pasaulį aiškina autoritetu - dievu. Neigia asmens išskirtinumą. Religija peržiangią visas galimybes, kurias žmogus turi iš savęs. Formuoja moralines taisykles. Pasaulį aiškina suprantamai kasdienybės žmogui ir tai padaro jį (pasaulį) aiškų ir suprantamą. F viskas atvirkščiai. Panašumai. Abi išaugo iš tų pačių šaknų - iš pasaulio gelmės. Abiejų pamatai - pirmapradė individo būsena, kur žmogus susitinka su dievu. FILOSOFIJA ATSIRANDA ANKSCIAU NEI RELIGIJA. filosofija žmogų aiškina kaip būtybę, o ne bendruomenės narį. religijoje visi žmonės vienodi, filosofijoje - ne. Filosofijoje žmogus gali peržengti galimybes. Filosofija atsirado kaip universalus mokslas. Ji suskilo į atskirus mokslus. Mokslas apie žmonių intelektualines, pažintines veiklos formas. Tas problemas turi tirti filosofija, įgavusi mokslo filosofijos pavidalą. XX svarbiausias filosofijos mokslo uždavinys: mokslo žinių aiškinimas ir kt. Mokslo filosofija tampa mokslo talkininke. Filosofija naudinga specialiems mokslams. Kaip mokslinio pažinimo priemonė, prielaida, būdas, rezultatas-apmąstymas. Mokslininkas ieško tiriamojo reiškinio priežasčių, o filosofas bando nustatyti, kokius reikalavimus turi atitikti teiginių sistema. Filosofija svarbus mokslo raidos veiksnys. Mokslo laimėjimai daro didelę įtaką filosofijai. Tačiau mokslo filosofija neatsako į žmogui gyvybiškai svarbius jo egzistencijos, tiek individualius, tiek socialinius klausimus. Be to, ji sąveikauja ir su menu, religija, dorove, teise, politika. Nagrinėdami šį filosofijos ir mokslo santykį, suformulavome tezę, kad filosofija yra mokslo savimonė. Ji yra visos kultūros savimonė. Filosofija apmąsto ne tik mokslo, bet ir visos žmogiškosios kūrybos pagrindus, principus, būdus. Filosofinė graikų religija atsirado iš bejėgiškumo jausmo ir pagalbos poreikio. 5. Filosofijos ir mokslo santykis. Pasaulis yra įvairus, susideda iš daugelio sričių. Atskiras sritis tiria specialieji mokslai. Bet pasaulį tuo pačiu galima suvokti kaip visumą, nes jis vieningas. Būtent filosofija ir tiria pasaulio kaip visumos egzistavimo sąlygas. Filosofijos santykis su specialiaisiais mokslais problematiškas, be to istoriškai kinta, priklausomai nuo pažinimo lygio, raidos. Neginčytinas faktas – filosofija- tai visų mokslų pirminis šaltinis. Specialiųjų mokslų ir filosofijos santykių atžvilgiu susiformavo prieštaringos pozicijos: 1)mokslo išaiškinti faktai turi būti spaudžiami į išankstines teorines filosofines schemas, 2) mokslas vykdo savarankiškus tyrimus ir filosofija tik apibendrina rezultatus, 3) kompromisinė pozicija: filosofija specialiųjų mokslų atžvilgiu atlieka metodologinę funkciją. Filosofija – bendroji visų mokslų metodologija, t.y. teoriškai pagrindžia atskirų mokslų metodus ir funkcionuoja kaip testas, nustatantis tų mokslų teorinį pagrįstumą (mokslo moksliškumo kriterijus). Teoriniai kriterijai nėra konstanta. Filosofija – ne tik supermokslas (mokslų teorija), bet ir pati yra mokslas. Filosofijos ir mokslo skirtumai prasideda pačia kalba, santykio su žmogiškuoju asmeniu prasme. Mokslas savas išvadas apibendrina, o filosofija išvadas įasmenina. Moksle pirmenybę turi šalia mokslininko asmens buvojęs daiktas Mokslo pažinimas, jo išdava ir mokslinio pažinimo būdas yra daiktinis. Mokslo laimėjimai istorijoj bevardžiai. Mokslas gyvena tik tyrimu, tyrimas laikosi daiktiškumu, o daiktiškumas reikalauja, kad tyrinėtojo asmuo pasitrauktų į šalį, leisdamas prabilti daiktui. Iš pradžių filosofija buvo tapatinama su visomis teorinėmis žiniomis apie pasaulį ir žmogų, taigi ji buvo universalus mokslas. Tačiau daugėjant žinių apie pasaulį ir žmogų, filosofijoje gan anksti prasidėjo jos skaidymosi procesas. Tiesa, šis procesas ilgai buvo vidinis — tyrimų sritys, iš kurių laikui bėgant atsirado savarankiškos disciplinos, iš pradžių paprastai buvo traktuojamos kaip filosofijos dalys ar skyriai. Bene pirmasis nuodugniau filosofijos struktūrą bandė aptarti Aristotelis. Atskyręs nuo filosofijos logiką kaip paruošiamąją discipliną, pačioje filosofijoje jis išskyrė dvi svarbiausias sritis: teorinę filosofiją, tyrinėjančią būties principus, ir praktinę filosofiją, tyrinėjančią žmogaus veiklos principus. Pagrindinėmis teorinės filosofijos dalimis jis laikė fiziką, matematiką ir pirmąją filosofiją. Svarbiausiomis praktinės filosofijos dalimis Aristotelis laikė etiką ir politiką. Jis skyrė dar ir trečiąją, vadinamąją poetinę filosofiją, tyrinėjančią kūrybos principus ir apimančią poetiką ir retoriką, bet šis terminas filosofijoje neprigijo, — gal todėl, kad Aristotelio darbų apie kūrybą beveik neišliko. Filosofijos reikšmė mokslui ypač išryškėja mokslo krizių ir revoliucijų metu, kai tyrinėtojams tenka atsisakyti dešimtmečiais ar net šimtmečiais taikytų mokslo principų. Ne veltui žymiausi mąstytojai, įėję į XVII a. mokslo revoliucijos istoriją, — Baconas, Galilei, Descartes'as, Newtonas, įėjo ir į filosofijos istoriją. Tą patį galima pasakyti ir apie XX a. pradžios mokslo revoliuciją: Ernst Mach (Machas), Henri Poincare (Puankarė), Albert Einstein (Einšteinas), Werjier Heisenberg (Haizenbergas) buvo ne tik fizikai ir matematikai, bet ir žymūs filosofai. Taigi filosofija yra svarbus mokslo raidos veiksnys. Mokslo laimėjimai irgi daro didelį poveikį filosofijai. Dėl glaudžios filosofijos ir mokslo sąveikos mokslo filosofija yra įdomi, reikšminga ir perspektyvi filosofijos plėtotės kryptis. 6. Pirmosios filosofinės mokyklos ir jų atstovai. ???? Senovės Graikijoje žymiausios buvo Mileto, Pitagoro ir Elėjos mokyklos. Įžymiausi Mileto mokytojai – filosofai: 1) Talis, 2) Anaksimandras, 3) Anaksimenas. 1) talis tyrinėjo gamtą, atrado Mažojo lobio žvaigždyną, paaiškino saulės ir žemės metinį judėjimą, suskirstė metus į 365 dienas, mėnesius į 30 dienų, paaiškino saulės užtemimo esmę, jis teigė, jog žemė apvali plaukiojanti ant vandens. Jo nuomone viso pradas yra Arche. Viskas vanduo, viskas prasideda ir susideda iš vandens. Viskas, kas vyksta tai vandens kaita. 2) Anaksimandras buvo astronomas, matematikas, pirmųjų astronominių prietaisų išradėjas, pirmasis geografas. Jis išmatavo dangaus kūnų dydį. Pirmasis sudarė žemės paviršiaus ir jūrų žemėlapius. Sukonstravo gaublį, bei sugalvojo saulės laikrodį. Pagal šį filosofą – saulė, žemė, mėnulis ir žvaigždės turi ugninę prigimtį. Jis pradu laikė – orą. Anaksimandras domėjosi astronominiais kitimais. 3) Anaksimenas iškėlė pasaulio realybės principą pagal kurį viskas yra vientisa ir susiję. Kadangi judėjimas amžinas, vyksta kokybės ir kiekybės kaita. Mileto mokyklos filosofai iškėlė materialaus pasaulio vertybės principą. Priėjo išvados apie materialųjį pirmapradį, kuris niekieno nesukurtas, nesunaikinamas ir amžinas. Šis materialus pradas be pabaigos įgaunantis konkrečias galutines formas. Šie filosofai padalino pasaulį į gamtą duotą mums praktikoje ir gamtą substancionalaus (suvokiamas protu) daikto formoje. Filosofinėje literatūroje galima sutikti kaip „stichinį materializmą“. 7. Žmogaus samprata antikos filosofijoje. ????? 8. Sofistų filosofinė mokykla. SOFISTAI, pirmieji naujosios filosofijos srovės reiškėjai, nesudarė filosofinės mokyklos ir apskritai nebuvo profesionalūs filosofai. Iš profesijos jie buvo mokytojai ir auklėtojai, rengiantys žmones viešam gyvenimui, ir jų profesija buvo svarbiausioji tos visais atžvilgiais skirtingų žmonių grupės jungtis. PAŽIŪROS. Sofistų moksliniai tyrinėjimai buvo naujoviški ir objekto, ir metodo atžvilgiu; jie skyrėsi ir savo tikslais. Iki tol filosofai apsiribojo gamtos tyrinėjimu, dabar įvyko radikalus posūkis į humanitarinius tyrinėjimus. Svarbiausias sofistų, kaip viešojo gyvenimo mokytojų, tyrimo objektas buvo, žinoma, dialektika, retorika, politika, etika. Sofistai savo tyrinėjimais mokslą suartino su praktiniais sugebėjimais. Protagoras, kaip liudija Platonas, mokslą apibrėžė kaip „sugebėjimą tvarkyti namus ir valstybę ir kaip didžiausią tikslumą darbuose ir kalbose". Čia ir buvo sofistų nuostatos silpna vieta: jiems rūpėjo ne tai, kas teisinga, o tai, kas naudinga. Sofistai naudojosi ir dialektika, bet ne kaip tyrimų, o kaip ginčų metodu. Sofistų teorijos buvo nepasitikėjimo žinių išraiška, jų nuomonė apie žmogaus pažintines galias buvo neigiama, jie manė, jog žinojimas vos tegali įvykdyti minimalius reikalavimus. Jų pažiūros į pažinimą buvo ketveriopos. Pirmiausia, jie teigė, kad tiesą pažįstame tik juslėmis, - tai buvo jų sensualizmas. Antra, nėra visuotinių tiesų, nes kiekvieno tiesa kita, - tai jų reliatyvizmas. Trečia, vieno žmogaus tiesa pranašesnė už kito tiesą tik tiek, kiek naudingesnė praktiškai, - tai buvo prakticizmas. Pagaliau jie manė, kad yra tik susitarimo dalykas, jog tam tikros tiesos laikomos visuotinai įpareigojančiomis, - tai buvo jų konvencionalizmas. 9. Helenizmo filosofija. Helenizmo epocha, dar kitaip poaristotelinė, atsirado Graikijoje ir jos gyvavimo laikotarpis yra IV a. Pr. Kr. pabaiga – III a. Pr. Kr. pradžia. Helenizmo laikotarpio mąstytojų dėmesys nukrypo į individą. Gamtą, visuomenę nagrinėjo tiek, kiek reikėjo pagrįsti etikai — atskiro žmogaus teisingo gyvenimo programai. Tuomet filosofija tapo neoriginali: išnyko riba tarp filosofijos ir religijos. Filosofija ištirpsta moksluose, specialiojo tyrimo atsiskyrimas nuo filosofijos. Helenistinė filosofija toliau bandė spręsti problemas, kurias iškėlė Sokratas, Platonas ir Aristotelis. Visi jie bandė atsakyti į klausimą, kaip žmogus turi gyventi ir mirti. Taigi daugiausia buvo nagrinėjama etika. Naujojoje pasaulio visuomenėje tai tapo svarbiausia filosofijos sritimi. Buvo keliamas klausimas, kur glūdi tikroji laimė ir kaip ją pasiekti. Helenizmo epochoje apskritai sustiprėjo filosofijos materialistinės tendencijos. Dėl Aristotelio filosofijos poveikio buvo manoma, kad materialusis pasaulio pradas yra lemiama būties prielaida, kad tikroji būtis yra daiktiškai apčiuopiamas buvimas. Tačiau keliai, kuriais pasiekiama būties esmė, protingumas, ir toliau liko skirtingi. Tai ryškiai atsispindėjo dviejų svarbiausių helenizmo filosofinių pakraipų — stoikų ir epikūriečių — pozicijose. Stoikų įkūrėjas – Zenonas. Jo mokyklos pirmoji atskyrė žodį (lexis) ir mintį (logos). Jie iškėlė protinį ir dvasinį gyvenimą. Tačiau dvasinis protas yra svarbesnis, todėl reikėtų jo klausyti. Stoikų manymu, gyvenimas yra nulemtas kiekvienam žmogui, juos valdo likimas, tai niekada nereikia skųstis jei kas nutinka, nes taip nulėmė gamta. Jiems svarbiausia ramybė. Epikūriečių įkūrėjas – Epikūras. Šios mokyklos filosofai teigė, kad niekas iš nieko neatsiranda, kad visą gyvenimą lemia atsitiktinumas. Jie sakė, kad žmogus yra daiktas tarp daiktų, jis gyvena tik vieną katrą tai reikia iš gyvenimo paimti viską kas įmanoma. Tačiau jei žmogus nori būti visiškai laimingas, jam reikalingas protas. Jiems nebuvo svarbu mirtis, nes kol ji dar neatėjo nereikia jos bijoti. 10. Patristikos ir scholastikos bruožai. Patristika Vakarų viduramžių filosofija plėtojo krikščionišką filosofiją ir rėmėsi Bažnyčios Tėvų darbais. Bažnyčios Tėvų (Patres) mokslas vadinamas patristika. Jis apima II – VII amžius ir skirstomas į Rytų, t. y. Graikų Tėvų, ir Vakarų – Lotynų Tėvų. Pirmieji Tėvų veikalai buvo apologetinio pobūdžio. Juose ginamas tikėjimas, įrodinėjama krikščionybės intelektualinė ir etinė vertė bei jos pranašumas prieš pagoniškąją filosofiją ir jie skirti polemikai su kitatikiais. Apologetai buvo pirmieji rašytojai, kurie, laikydamiesi Evangelijos, aiškino filosofinius klausimus. Patristikos filosofija yra skirstoma į Rytų, kurios centras buvo Aleksandrijoje, ir Vakarų – centras Romoje. Rytų ir Vakarų patristikos skyrėsi ne tik geografija, kalba, bet ir tradicija. Graikų Tėvai dirbo aplinkoje, kur vyravo polinkis į filosofines spekuliacijas, kur dar buvo stipri helenistinės filosofijos įtaka. Jie pirmieji adaptavo graikų filosofinius terminus ir tapo pirmaisiais filosofijos sistemintojais. Tuo tarpu Lotynų Tėvai buvo priešiškai nusiteikę graikų filosofijos atžvilgiu ir čia ilgą laiką vyravo apologetika. Tačiau Vakaruose atsiradusi pirmoji krikščioniška filosofijos sistema buvo savita ir mažai paveikta graikų kultūros. Patristikos filosofija kėlė sau du uždavinius: 1. Tapti savarankiška ir atsiskirti nuo pagoniškų filosofijų įtakos. 2. Kuo tiksliau atitikti krikščionių tikėjimą. Scholastika Vakarų Europos viduramžių filosofija vadinama scholastika; pats žodis kilęs iš graikų kalbos ir reiškia „mokyklos, mokyklinis“. Taigi priminė ir svarbiausioji scholastikos užduotis buvo mokslas ir mokymas: susiformavo mokykla, kurioje buvo dėstomi septyni artes liberals – laisvieji menai: gramatika, dialektika, retorika ir aritmetika, geometrija, muzika, astronomija, taip pat teologija. Viduramžių mokytojai, filosofai, teologai bei mokslininkai buvo vadinami scholastais; scholastika viduramžiais buvo mokytumo sinonimas. Tačiau viduramžiškas mokytumas iš esmės skyrėsi nuo antikinio: pastarajame išminties meilė buvo neatsiejama nuo išminties laisvės, o scholastai laikėsi nuostatos, jog išmintis privalo būti dogmatizuota ir autoritarizuota. Viduramžių scholastikoje išmintis ir mokslas buvo grynai teocentrinio pobūdžio. Vakarų Europos scholastikos formavimosi periodu vienas pagrindinių klausimų buvo filosofijos vieta. Katalikų bažnyčia primetė filosofijai savo problematiką – žmogaus mintys turi būti nuolatos nukreiptos į Dievą, jo pažinimą, Dievo ir žmogaus santykį. Tam reikėjo specialaus mokslo, esančio šalia teologijos ir jai tarnaujančio. Kita vertus, būta ir nuomonių, jog šiuos dalykus reikia atskirti; dialektika ( filosofija ) buvo priešinama su tikėjimu, filosofijai buvo keliamas uždavinys aiškinti pasaulietines problemas, tuo tarpu religijai – žmogaus sielos, Dievo, jų santykio. Neretai dialektikos imdavosi teologai, siekdami pagrįsti religines tiesas; kartais dialektika buvo aršiai puolama kaip pavojus pačiam tikėjimui. Vis dėlto būdingiausia sholastikų nuostata -  jog filosofija privalo tarnauti teologijai, nors dialektikos principai ir liečia vien žmogiškuosius, o ne dieviškuosius dalykus. 11. Etinės Sokrato pažiūros. ETINES SOKRATO PAŽIŪRAS galima sutraukti į tris pamatines tezes: l)Dora yra besąlygiškas g ė r i s. Dora buvo labai sena graikų sąvoka, tačiau suprantama labai bendra prasme, tokia kaip tvirtumas, ištvermingumas, tikslumas profesionalioje veikloje. Sokratas priskyrė visai žmonių giminei bendrąsias dorybes - teisingumas, drąsa ar santūrumas. Iš teigiamų žmogaus bruožų išskirdamas ypatingas dorovines savybes, Sokratas sukūrė naują moralės sampratą. Moralės normos yra „nerašytos", kodeksuose jų nėra; tačiau jos tvirtesnės už rašytas. Jos atsiranda iš pačios dalyko prigimties, nėra žmonių nustatytos; kaipgi jos galėtų būti žmonių sukurtos, jei yra visuotinės, visiems žmonėms vienodos? Moralės normų visuotinumą Sokratas ypač pabrėždavo naujoje doros sampratoje visuotinumas buvo esmiškiausias doros bruožas. Žmogus privalo rūpintis aukščiausiuoju gėriu, nepaisydamas net pavoju ir mirties. Moraliniam gėriui jis privalo paaukoti žemesniąsias ir tariamas gėrybes. Tad Sokratas buvo pirmasis, kuris išskyrė moralinį gėrį, tikrąjį etikos objektą. 2) Dora yra susijusi su nauda ir l a i m e. Sokratas sakydavo, kad džiaugtųsi pasiuntęs į pragarus tą, kuris pirmasis atskyrė gėrį ir naudą. Bet tų abiejų dalykų sąsają jis suprato ne taip, kad gėris priklauso nuo naudos, o priešingai - kad nauda priklauso nuo gėrio. Tik tai, kas gera, yra iš tikrųjų naudinga. Todėl žmonės dažnai klysta ir elgiasi priešingai savo naudai, nes nežino, kas yra gera. Panašiai jis suprato ir gėrio santykį su laime: laimė esą susijusi su dora, nes atsiranda iš doros. Laimingas yra tas, kuris pasiekė aukščiausiąjį gėrį, o aukščiausiasis gėris yra dora. 3) Dora yra ž i n o j i m a s. Bet koks blogis atsiranda iš nežinojimo: niekas žinodamas ir sąmoningai blogio nedaro. Ir negali būti kitaip: jei gėris yra naudingas ir užtikrina laimę, nėra pagrindo, kad tai žinantis nesielgtų gerai. Sokratas formuluoja tokį apibrėžimą: dora yra žinojimas. Kieno žinojimas tikras ir visiškas, tas negali neperprasti jo iki pat gelmių ir negali elgtis kitaip, tik gerai. Dorai reikalingas žinojimas yra aiškiai kitokios rūšies nei tas, kurį sukaupė graikų filosofai: tai žinios ne apie stichijas, žvaigždes, kosmosą, o apie teisingumą ir drąsą, ne gamtamokslinės, o etinės žinios, kurios remiasi ne grynai teoriniu svarstymu, o praktiniu samprotavimu. Tokia pažiūra vadinama etiniu intelektualizmu. Iš intelektualizmo kilo ir kitos Sokrato etikos tezės. Pirmiausia, kad doros galima mokytis; juk dora yra žinojimas, o žinios - įgyjamos. Ši tezė buvo labai svarbi: aukščiausiasis gėris, koks yra dora, nėra įgimtas. Jį galima įgyti, ir nuo mūsų pačių priklauso, ar tą gėrį turime. Kita išvada - kad dora yra viena. Teisingumas buvo apibrėžtas kaip žinojimas, kas kam pridera, dievobaimingumas - kaip žinojimas apie dievus, drąsa - kaip žinojimas, ko dera bijoti; pagaliau visos dorybės yra žinojimas, taigi jos iš esmės yra vienas ir tas pats. 12. Platono valstybės modelis. Konkreti žmogaus paskirtis visiškai išryškėja, kaip manė Platonas, ne asmens, bet visuomenės gyvenime. Todėl detaliai etikos klausimus Platonas svarstė valstybės teorijos fone, bet ne valstybės, kokia ji iš tikrųjų yra, o kokia turėtų būti. Platono valstybės teorija, išdėstyta „Valstybėje" ir „Įstatymuose", buvo normatyvinė „geriausios" valstybės teorija, sukonstruota vadovaujantis gėrio ir teisingumo idėjomis. a) Geriausia valstybė privalo siekti aukščiausių ir idėjoms būdingų pranašumų; o tie pranašumai, Platono nuomone, - tai visuotinumas ir pastovumas. To siekdama ji turi vadovautis ne asmeniniais ketinimais ir aspiracijomis, o bendraisiais principais. Iš gyventojų ji reikalavo pastovaus mąstymo ir jausenos; poetai, kurie paprastai pavaldūs permainingiems jausmams ir savo menu gali atitinkamai pavergti kitus gyventojus, turi būti ištremti iš idealios valstybės. Tad universalumas buvo pirmasis šios teorijos bruožas. b) Tobula valstybė turi vieną visus įpareigojantį tikslą; neleistina, kad kiekvienas gyventojas savarankiškai siektų savojo gėrio. Valstybė turi būti sutvarkyta kaip organizmas, joje kiekvienas privalo daryti tai, „kas jam priklauso". Valstybės dalys turi priklausyti nuo visumos, o ne visuma nuo dalių, - tik tada joje bus santarvė. c) Valstybė turi remtis žinojimu, nes norint daryti gera reikia žinoti, kas yra gėris. Valstybė bus tobula tik tada, kai ją valdys labiausiai išsilavinę žmonės, filosofai. Toks buvo intelektualistinis šios valstybės teorijos pobūdis. d) Valstybei gali priklausyti tik tie, kurie jai reikalingi; o be valdovų filosofų, jai dar reikalingi valstybės sargybiniai, t. y. kariai, bei būtinų materialių daiktų gamintojai, t. y. amatininkai. Kiekviena iš šių trijų grupių turi kitokius uždavinius, todėl jos turi ir gyventi skirtingomis sąlygomis: kiekviena grupė sudaro atskirą socialinį luomą. Tad ideali valstybė turi būti luominė ir hierarchinė. Kai kiekvienas luomas daro tai, kas jam priklauso, susiformuoja harmoninga valstybės santvarka - teisinga santvarka; valdovų funkcija yra aukštesnė už karių, o karių - už amatininkų. e) Ideali valstybė yra asketiška, nes ji siekia idealaus tikslo, kurio pasiekimas negarantuoja gyventojams tiesioginės naudos nei prabangos, nei laikinų gėrybių. Priešingai, jis reikalauja išsižadėti laikinų gėrybių. Dviem aukštesniesiems luomams panaikinama asmeninė nuosavybė; ten privaloma komunistinė santvarka, tačiau joje bendras ne turėjimas, o atsižadėjimas. Žemiausiasis luomas neprivalo laikytis griežtų taisyklių, bet tik dėl to, kad nedalyvauja siekiant tobulumo, - tokia graikiško aristokratizmo dvasia. 13. Platono idėjų teorija. IDĖJŲ TEORIJA. 1) Nauja būties atmaina. Platonas, etikos sąvokų teoriją išplėtęs visoms kitoms, buvo priverstas iškelti naują klausimą: kas yra toji tikrovė, kurią pažįstame sąvokomis? Kaip ir visi graikų filosofai, jis buvo realistas; jam buvo savaime aišku: jei sąvokos nusako žinojimą, jos turi turėti kokį nors objektą tikrovėje. Bet kas tas objektas? Samprotavo jis taip: sąvokų savybė yra vientisumas ir pastovumas - tai pirmoji prielaida. Objektai, kuriais remiantis sąvokos yra sukurtos, turi pasižymėti tokiomis pačiomis savybėmis kaip ir sąvokos, - tai antra prielaida. O visi mums iš patirties žinomi daiktai būtent šių savybių ir neturi, nes yra sudėtingi ir kintantys, -tai trečia prielaida. Tad išvada: ne daiktai yra sąvokų objektai. Ieškodamas sprendimo, jis pradeda nuo pavyzdžio: kas yra grožio sąvokos objektas? Jis nėra gražūs daiktai, kurie yra įvairus ir kintantys. Tenka daryti prielaidą, kad objektas yra kažkoks mums iš patirties nežinomas grožis, kuris visada vientisas ir nekintantis. Sąvokos objektas yra „pats grožis" arba „grožio idėja". Taip yra ir su visomis kitomis sąvokomis: jos turi turėti savo objektą, tas objektas negali būti daiktai, turi būti kažkokia kita būtis, kurios bruožas yra pastovumas. Šis samprotavimas vertė Platoną daryti išvadą, kad yra būtis, kuri mums nėra duota tiesiogiai. Tą savo atrastą būti jis vadino „idėja" (idea). Idėjų yra daug, jos sudaro atskirą pasaulį. Idėjų tarpusavio santykis yra toks pat kaip sąvokų. Tuščias pasirodė ginčas, ar būtis yra kintanti ar pastovi, nes ji yra iš dalies kintanti, iš dalies pastovi, daiktai - kintantys, o idėjos - pastovios. 2) Idėjos ir daiktai. Tikslia prasme būtis yra tik tai, kieno prigimčiai būdinga būti ir kas dėl to negali liautis buvęs. Taip suprantant būtį, daiktai jau nėra būtis: būtis yra amžinos ir nesunaikinamos idėjos. Tik idėjos būna, o apie daiktus daugiausia galima pasakyti - tampa. Būties atžvilgiu daiktai yra tas, kas jų pačių atžvilgiu yra šešėliai ar atspindžiai vandenyje: jie yra tik laikinos apraiškos. Mes tiesiogiai matome tik daiktus, o šie yra idėjų šešėliai. Galutinė šio samprotavimo išvada tokia: griežtai kalbant, nėra dviejų būties rūšių, būtis — tik viena, būtent idėjos. Nauja būties samprata pakeitė požiūrį į būtį, į realybę: įprastas požiūris realybe laikė tik daiktus, o Platonas, pasirinkęs matu idėjų realumą, nerado jo daiktuose. Daiktus jis laikė tik reiškiniais, ne būtimi; tik ideali būtis jam atrodė reali iš tikrųjų. 3) Idėjų prigimtis. Idėja yra būtis, bet - kokia? Ne fizinė, nes idėja dalyvauja daugybėje daiktų (pvz., ta pati grožio idėja atitinka daugybę gražių daiktų), o fizinės būties sferoje tai neįmanoma. Bet ji taip pat nėra ir psichinė būtis, nes idėjos yra ne sielų mintys, o minčių pavyzdžiai. Kas būtį supranta kaip daiktus arba mintis, tas susiduria su keblumais ir absurdais; tokia būties samprata Platonui buvo nepriimtina. Tad kaip jis ją suprato? Užbaigtos būties teorijos Platonas nesukūrė, nors visą gyvenimą apie ją galvojo. Buvo tikras, kad idėjos yra, kad jos susijusios loginiais saitais, kad sudaro hierarchiją, bet pats idėjų atradėjas neturėjo nei aiškios, nei tvirtos pažiūros į jų prigimtį. 14. Platono sielos teorija. Žmogaus sielą Plotinas suskaidė į dvi dalis: visas su kūnu susijusias funkcijas, augalams ir gyvuliams būdingas funkcijas, taip pat visas netobulumo apraiškas ir nuodėmes jis, kaip ir Platonas, priskyrė žemesniajai sielos daliai, užtat aukštesnioji liko visiškai nesaistoma kūno ir neprieinama jokiam netobulumui. Šitaip traktuojamą sielą galima buvo priskirti aukštesniosioms būties sferoms. Tačiau siela, priklausanti aukštesnėms sferoms, leidžiasi į žemesnes, jas įdvasina ir pakylėja. Tai jau kitokia negu Platono ir pitagorininkų koncepcija; tačiau iš jos Plotinas perėmė įsitikinimą, kad siela, nors ir pakylėdama kūniškąjį pasaulį, jį pasiekusi pati nupuola, nes praranda sąsają su aukštesniosiomis sferomis ir nusigręžia nuo dieviškosios prabūties. Kad siela galėtų tenai sugrįžti, reikalingas atsivertimas: reikia, kad siela, įveikusi trauką, kuri ja tempia į vis netobulesnes būties sferas, atsigręžtų tobulųjų sferų link. Tad sielai galimi du keliai: žemyn ir aukštyn. Pirmasis veda natūralia vis senkančio tobulumo kryptimi, o antrasis kelias veda atgal ir reikalauja sielos pastangų. Ši dviejų kelių schema - Plotinas jos nesugalvojo (ji buvo žinoma jau Fi-lonui), o tik išplėtojo -labai paplito, kai baigiantis senovės epochai įsivyravo religinė mąstysena; ji išreiškė tais laikais visuotinę nuopuolio jauseną bei visuotinį poreikį apsivalyti sielą ir susilieti su Dievu. 15. Aristotelio filosofinės pažiūros. ?????? Aristotelis savo tyrinėjimais manė realizuojąs svarbiausiąjį senovės graikų filosofijos idealą — atskleisti ir išskleisti tuos pirmuosius pasaulio pradus ir priežastis, kurie sudaro pasaulio esmę. „Aristotelis prieina išvadą, kad esti du pradai, nuo kurių priklauso visa mus supančio pasaulio sąranga, - tai forma ir jos apiforminama materija .“ Jų santykyje išryškėja Aristotelio mąstymo idealistinė tendencija: formai jis priskiria aktyvią, o materijai – pasyvią, neapibrėžtą reikšmę. Todėl pažinti materiją galima tiktai analogiškai, t.y. atsižvelgiant į tai kaip ji suprantama žmogaus praktinėje veikloje. Pasak Aristotelio, jeigu idėjose surandama daiktų esmė, tai klaidinga daiktus ir esmes atriboti ir priskirti dviem skirtingiems pasauliams, nes tada vienas iš jų jau negali nei pagrįsti, nei paaiškinti kito. Todėl būtina sutikti su tuo, kad suvokiamas daiktas ir idealus jo turinys neegzistuoja atskirai, vadinasi, filosofija savo išeities tašku turi laikyti jų vienybę. Aristotelis manė, kad Platono idėjų teoriją galima ir reikia suderinti su kasdieniu žmogaus patyrimu, su sveiku protu. Kad tokia pažinimo galimybė virstų tikrove, turi būti aktualizuotos vienokios ar kitokios formos, nes priešingu atveju pažinimas liktų beformis ir neapibrėžtas. Jo teigimu, realiai egzistuoja tik individualūs daiktai, nes vien jie egzistuoja patys savaime - jiems nereikia kokio nors pagrindo. Tik jie yra tai, kas vėliau pradėta vadinti substancija (- nekintama būties esmė, tikrovės pagrindas). Aristoteliui, geriausiam Platono mokyklos mokiniui, bendra Platono filosofijos linkmė nekėlė abejonių. Jam buvo nepriimtina tik viena idėjų teorijos išvada — idėjų pavertimas atskiru pasauliu, jų visiškas atskyrimas nuo daiktų ir reiškinių pasaulio, kurį jos turėtų paaiškinti. Daikto esmė visada yra pačiame daikte, ir viskas pasaulyje yra realizuota esmė, t.y. materija įgijusi formą. Materiją Aristotelis supranta dvejopai. Pirmiausia – tai chaotiška, neapibrėžta medžiaga (platoniškoji „motina“), neturinti visiškai jokių savybių, t.y. negalima apibūdinti jokiomis sąvokomis ir lygiareikšmė nebūčiai. Antrąja prasme Aristotelis materiją vadina kiekvieną medžiagą, iš kurios gaminami daiktai, pvz.: lentos stalui, akmenys skulptūrai. Keturi elementai – ugnis, oras, vanduo ir žemė yra tarpinė grandis tarp chaotiškos ir juslėms neprieinamos „pirminės“ materijos ir daiktų. LOGIKA. 1) Metafizika ir logika. Aristotelio pasaulėžiūros pamatas buvo dvejopas: iš Platono jis išmoko idealizmo, o polinkių požiūriu buvo realistas. Ir iš Platono mokslo (skelbiančio, kad tikroji būtis yra ideali, o tikrasis žinojimas yra visuotinis) jis pagaliau perėmė tik pusę: pripažino pažinimo teoriją, bet nepritarė būties teorijai. Jis neigė, kad anapus atskirų daiktų galėtų būti idėjos; užtat pripažino, kad žinios yra sukauptos bendrosiose sąvokose. Jo išvada tokia: būtis yra atskirybė, o žinios - visuotinybė. Platono dualizmo, dalijančio būtį į du pasaulius - idėjų pasaulį ir daiktų pasaulį, - buvo išvengta; tačiau atsirado naujas - būties ir pažinimo — dualizmas. Moksliniai tyrinėjimai suskilo j dvi sritis: į pažinimo mokslą ir būties mokslą; logika, tyrinėjanti visuotinį žinojimą, atsiskyrė nuo metafizikos, mokslo apie individualią būtį. 2) Sąvokų ir sprendinių t e o r i j a . Logika privalo mokyti, kaip naudotis sąvokomis ir sprendiniais. Sąvokų teisingumo pamatas yra apibrėžimas, o sprendinių - įrodymas; dėl to apibrėžimas ir įrodymas buvo svarbiausios Aristotelio logikos temos. a) Sąvokos būna mažesnio ar didesnio bendrumo laipsnio, todėl jos sudaro hierarchiją. Hierarchijos viršūnėje yra pačios bendriausios sąvokos. Sąvoka apibrėžiama nustatant jos vietą toje hierarchijoje, įtraukiant ją į aukštesniąją rūšį (ir nurodant skiriamąjį požymį). Aukščiausiosios rūšys yra apibrėžimo riba: jos yra bet kokio apibrėžimo pamatas, bet pačios negali būti apibrėžtos, nes nebėra už jas bendresnių sąvokų. Iš šių Aristotelio prielaidų plaukė išvada, kad yra tokių bendrųjų sąvokų, kurių negalima ir nereikia apibrėžti. b) Tokie pat santykiai yra ir sprendinių teorijoje. Sprendiniai taip pat sudaro hierarchiją, būtent prielaidų ir išvadų hierarchiją, kurioje bendresni sprendiniai yra mažiau bendrų sprendinių prielaida, bet ne atvirkščiai. Hierarchijos viršūnėje yra patys bendriausi sprendiniai, įrodymas yra. sprendinio vietos toje hierarchijoje nustatymas ir jo įjungimas į aukštesnįjį sprendinį, vadinasi, į tokį, kuris žemesniojo atžvilgiu yra prielaida. Patys bendriausieji sprendiniai yra įrodymo riba. Jie yra bet kokio įrodymo pamatas, bet patys negali būti įrodyti, nes nėra už juos bendresnių sprendinių, kurie galėtų būti jų prielaida. Pavyzdžiui, toks bendriausias įrodymo pamatas yra neprieštaravimo dėsnis, be to, kiekviena žinių sritis turi tik jai būdingus principus. Tai buvo svarbu: iš Aristotelio pažiūros plaukė išvada, kad yf a bendriausiųjų sprendinių, neįrodomų ir nereikalaujančių įrodymų. Sprendinį Aristotelis traktavo kaip sąvokų junginį; loginis vienetas jam buvo sąvoka. Į sprendinį įeina dvi sąvokos, viena - subjektas, kita - predikatas, ir pats sprendinys yra sąvokų jungimas tokiu būdu, kada mažiau bendra sąvoka įjungiama į bendresnę (techniškai kalbant, atliekama sąvokų „subsumpcija"). Sprendinys „Sokratas yra žmogus" Sokrato sąvoką įjungia į žmogaus sąvoką, o sprendinys „Žmogus yra mirtingas" žmogaus sąvoką įjungia į dar bendresnę mirtingos būtybės sąvoką. Subsumpcijos santykis yra tranzityvinis: jei mirtingumas būdingas žmogui, tai jis būdingas ir Sokratui, kuris yra žmogus. Tuo remiasi samprotavimas, taip pat įrodymas, kuris yra ne kas kita, kaip teisingais teiginiais grindžiamas samprotavimas. Paprasčiausia jo forma - vadinamasis silogizmas -yra išvados darymas iš dviejų vieną bendrą sąvoką turinčių sprendinių. Aristotelio silogizmų teorija yra daugmaž išsami. Ji yra esmiškiausia amžius gyvuojančios jo logikos dalis. Labai išplėtojęs logiką, Aristotelis ėmė ją traktuoti kaip atskirą dalyką. Todėl logika atsidūrė anapus filosofijos ribų. Maža to, logiką jis suprato ne kaip tikrą mokslą, o tik kaip parengiamąją discipliną ir mokslo įrankį, arba, kaip vėliau pradėta vadinti, formaliąją discipliną. Tačiau logika nebuvo nepriklausoma nuo vienokio ar kitokio bendrųjų filosofijos klausimų sprendimo; Aristotelio logika buvo jo filosofinės nuostatos išraiška Ji rėmėsi įsitikinimu, kad būtis yra atskirybės, o bendrieji bruožai sudaro jų esmę. Dėl to subsumpcijos santykiams joje buvo skiriama didesnė reikšmė nei kitiems loginiams ryšiams; taip pat loginiu vienetu buvo laikoma sąvoka, apimanti bendruosius atskirų daiktų bruožus. 3) Logika ir pažinimo p s i c h o l o g i j a. Hierarchinė apibrėžimo ryšiais susietų sąvokų tvarka ir hierarchinė įrodymais susietų sprendinių sistema Aristoteliui buvo idealus žinojimo, tačiau ne tampančio, o užbaigto žinojimo, pavyzdys. Tad Aristotelio logika buvo greičiau turimų žinių dėstymo nei jų įgijimo metodas. Kad iš bendrybės atsiranda atskirybė, o ne atvirkščiai, priklauso nuo dalykų prigimties; užtat žmogaus proto prigimtis lemia, kad, priešingai, tik žinodami atskirybės galime sužinoti bendrybę. Silogizmas yra jau turimų žinių struktūra; o įgyjamo žinojimo struktūra jau yra ne silogizmas, bet indukcija. Tad Aristotelio logika nusakė dalykinę tiesų tvarką, anaiptol neteigdama ją esant psichologinę tvarką, kuria pažįstamos tiesos. Tos dvi tvarkos, Aristotelio nuomone, buvo tiesiog viena kitai priešingos; jo filosofijoje tai buvo svarbiausios priešybės: kelias nuo bendrybės prie atskirybės ir nuo atskirybės prie bendrybės, kitaip tariant, daiktų prigimčiai būdinga kryptis ir žmogaus protui būdinga kryptis, arba loginė tvarka ir psichologinė tvarka - dar kitaip, turimų žinių sutvarkymo metodas ir žinių įgijimo metodas. Šioje pažiūroje aiškus Aristotelio atsitraukimas nuo Platono, kuris įžvelgė abiejų tvarkų tapatybę, o ne priešingybę; Platonas manė, kad prote pirmiausia yra įgimtos bendrosios sąvokos; jomis remdamiesi dedukuojame ir taip einame pirmyn žinojimo keliu. Būtent dėl to Platonas patį protą manė esant pakankamą pažinimui. Tačiau Aristoteliui juslės pažinimo procese buvo tokios pat būtinos kaip protas. Reikia susidurti su tikrove, kad apie ją ką nors sužinotum, o protas su ja susidurti gali tik per jusles; įgimtų sąvokų prote nėra, jis yra neprirašyta lenta, kurią prirašo tik su-vokiniai; tad pažinimą tenka pradėti nuo suvokinių. Nuo jų, laipsniškai abstrahuodamas, išskirdamas bendruosius dalykus, protas prieina prie sąvokų. Tik čia prasideda proto funkcija: iš juslių teikiamos medžiagos pažįstame tai, kas daiktuose bendra, o dėl to, manė Aristotelis, ir esmiška. Protu įgytos žinios yra tikslas, todėl juslinės žinios yra būtina pradžia ir pamatas. Vadinasi, Aristotelis atidavė protui ir juslėms suum cuique, tuo kompromisiškai sutaikydamas racionalizmo ir sensualizmo pretenzijas. Skelbdamas, kad tik protas gali iš patirties išgauti esmę, Aristotelis palaikė racionalizmo nuostatą; bet jo racionalizmas buvo susijęs su genetiniu empirizmu. Jo filosofijoje, palyginti su Platono, ženkliai sustiprintas empirinis veiksnys. Ir niekas labiau už Aristotelį nepabrėžė fakto, kad pažinimas yra pasyvus; kai reikia pažinti išorinius objektus, kiekviena sąmonės galia privalo būti receptyvi, kitaip sakant, pasiduoti tų objektų poveikiui. Lygiai tas pat pasakytina ir apie protą, skirtumas tik toks, kad šis su objektais susiduria per tarpininką, per juslių jam teikiamus vaizdus. Aristotelis atkakliai laikėsi pažiūros, kad pažinimo pamatas yra empirinis, ginčijo esant vadinamąjį įgimtą veiksnį, o dar labiau priešinosi mistiniams elementams pažinime. Joks pranašiškas įkvėpimas negali atstoti patirties. Priešingai Platonui, maniusiam, kad protas bejėgis išspręsti galutinius klausimus, Aristotelis pasitikėjo protu ir net juslėmis; jis laikėsi nuostatos, kad įgimtomis proto galiomis reikia pasitikėti. Aristotelis manė, kad įrodymas negali tęstis iki begalybės, kad privalo būti pirminės prielaidos; šitokia dalykų padėtis skatino jo pasitikėjimą protu: jis buvo įsitikinęs, kad proto pripažįstamos bendrosios tiesos yra vertos visiško pasitikėjimo ir nereikalauja įrodymų, todėl jos ir gali atlikti pirminių prielaidų funkciją. Tad Aristotelio filosofija rėmėsi neįrodytomis tiesomis ir buvo sąmoningai dogmatiška. Jos pasitikėjimas protu leido kurti metafiziką, o pažinimo kritiką darė nereikalingą. Į Aristotelio filosofijos sistemą įėjo logika ir pažinimo psichologija, atlikusios joje tą funkciją, kuri kitose sistemose atitenka kritikai arba pažinimo teorijai. 16. Aristotelio valstybės sampratos bruožai. Aristotelis įsivaizdavo, kad žmogaus siekiui tarnauja valstybė, nes žmogus tik kitų pagalba pasiekia laimę. Visa žmogaus esmė atsiskleidžia valstybėje, visuomeniniame gyvenime. Tačiau kitaip nei Platonas (kuris įžvelgė žmoguje ir valstybėje analogišką struktūrą), Aristotelis valstybės prototipu laiko šeimą. Visuomenės ryšiai prasideda šeimoje ir baigiasi valstybėje. Įsivaizduojama, kad valstybės narių uždavinys – tapti dorais valstybių piliečiais (kelią nurodo etika).Etika tampa politikos dalimi. Valstybės uždavinys sudaryti piliečiams sąlygas pasiekti laimį, ji privalo remti jų gerovę, o ne tik auklėti. Valstybė turi remti šeimą ir nuosavybę. Skiriamos 3 geros valstybės santvarkos: 1. Monarchija. Išsigimusi monarchija pavirsta tironija, tai pati blogiausia valdžios forma kur tironas išsilaiko valdžioje tik jėga. 2. Aristokratija ( kilmingųjų valdymas). Išsigimusi aristokratija virsta oligarchija ( mažumos valdžia), kuri rūpinasi daugiausia tik savo, turtingųjų reikalais. 3. Politėja ( daugumos dalyvavimas valdžioje). Ji perauga į demokratiją (kiekvienas gyvena kaip nori), kur valdžia rūpinasi pagrindine beturčių reikalais nes jų daugiausia valstybėje. Geros valdžios rūpinasi piliečių gerove ir jų reikalais, o išsigimusi valdančiųjų nauda. Valstybė – moralinis objektas, jis formuoja žmogų. Valstybė – moralės sergėtojas, mokytojas pateikiantis žmogui tinkamo elgesio pagrindus, įpratina juos elgtis gerai. Kad visi žmonės būtų laimingi valstybę reikia sutvarkyti tinkamai, žmogus čia turi antraeilį vaidmenį. 17. Žymiausi viduramžių filosofijos atstovai ir jų idėjos. Aurelijus Augustinas (354-430) – Augustinas padėjo krikščioniškosios filosofijos pagrindus, kurie atvėrė kelią į viduramžius. Itin viltingai žvelgiama į krikščionybę tuo metu, žmonės orientavosi į šią terpę, o pati krikščionybė buvo orientuota į žmogų. Jis filosofiją tapatino su išmintimi padedančia žmogui siekti asmeninės laimės, tobulėjimo ir pan. Skyrė didelį dėmesį laimei, žmogus ją pasiekia tik pažindamas dievą ir savo sielą, šis pažinimas yra įmanomas dėka vidinių išgyvenimų, o ne išorinės patirties. Tiesa yra pažįstama gilinantis į asmenis, subjektyvius išgyvenimus (antikoje vyravo objektyvus pasaulis). Neneigė gamtos pažinimo svarbos, bet manė jog jis neduoda tikrų žinių, nesuteikia žmogui laimės, atitraukia nuo dievo. Savo mintis savo dvasinį pasaulį mes pažįstame neabejotinai aiškiai (čia pasireiškia subjektyvumas). Norint pažinti tiesą reikia gilintis į save. Visos tiesos ir žinios yra abejotinos išskyrus žinojimą, kad aš esu ir aš mąstau. Aurelijaus dėmesys subjektyvumui negalėjo skatinti gamtamokslinio pažinimo, bet atvėrė ne mažiau svarbią pažinomo sritį – žmogaus dvasinį pasaulį. Sukūrė artima reliatyvumui laiko teoriją. Teigė, jog pats pažinimo metodas nėra subjektyvinis, t.y., kad žmogus neskiria tiesu remiantis subjektyvia patirtimi. Taigi tiesos yra amžinos ir objektyvios. Protas – pasyvi substancija. Dieviškasis pažinimas tai visokio pažinimo šaltinis. Tikėjimas – tai dievo įkvėptas žinojimas. Protas ir tikėjimas slypi vienas kitame ir papildo vienas kitą. Tiesos pažinimo sąlyga – dvasinis tyrumas, pamaldus dvasingas gyvenimas ir pan. Pažinimo paskirtis yra daugiau etinė, o ne teorinė, jis laikomas priklausomu nuo dievo. Etika - tai visa kas mus supa, kas sukurta dievo ir pasaulis iš esmės yra geras. Žmogų siekti gerio skatina meilė, jo valios ir dvasinio gyvenimo branduolys. Tik per meilę priartėjama prie dievo ir pasiekiama laimė. Meilė aukščiausiam gėriui – dievui yra dorovės pagrindas. Dievo meilės jis neatskiria nuo pasaulio meilės, tai artimo ir paties savęs meilė. Blogis yra laisvas žmogaus valio padarinys. Blogis atsiranda, kai laisvai nusigręžiama nuo gėrio. Valios laisvę kaip ir žmogaus būtį Augustinas laikė dievo sukurtą. Augustinas žmones skirstė į geruosius ir bloguosius, vieni priklausė dangau, kiti žemės karalystei. Pasak jo žmogus yra iš kūno ir sielos sudaryta, protu apdovanota substancija. Žmogaus vidus – trejybiška sąmonės, proto ir valios vienybė. Žmogaus polinkis blogiui grindžiamas įgimtąja nuodėme. Savo pastangomis jis negali išsivaduoti iš nuodėmės, reikalinga dievo malonė. Dieve Augustinas mato žmogaus troškimų išsipildymą. Tomas Akvinietis (1225-1274) – žymiausias viduramžių sistematikas, sujugė aristotelizmą ir krikščioniškąją tradiciją, padėtą Augustino. Jo kūriniai XIX a. paskelbti krikščioniškosios filosofijos pagrindu („Suma prieš pagonis“, „Teologijos suma“). Tikėjimas, protas (pagr. koncepcijos) negali vienas kitam prieštarauti, nes abu kilę iš dievo. Teologija ir filosofija negali prieti prie skirtingų tiesų, jos skiriasi tik metodu. Ontologiniu pagrindiniu tašku jis laiko juslėms priskiriamas esinijas. Visų esinijų daugiu įvardijami žmonės, gyvūnai, daiktai ir pan. Nagrinėdamas klausimus apie pamatinius esinijos principus Akvinietis atskiria tikrovę ir galimybę. Visoms būtybėms būdinga tai, kad jos gali būti arba nebūti, t.y. kisti. Dievo buvimo įrodymai, kurie remiasi patyrimu: 1. bet koks judėjimas ir kitimas turi turėti judintoją, t.y. patį pirmąjį judintoją dievą, kuris pats yra nejudinamas. 2. kiekvienas veiksmas turi priežastį, turi būti pirmoji priežastis, nes niekas negali būti savęs priežastimi. 3. aptinkame daiktus, kurie gali būti arba nebūti, pirmas būtinas daiktas yra dievas ( ir savaime sau būtinas) 4. visų daiktų kokybės būna įvairaus laipsnio ir tai įmanoma tik tada, kai esti tam tikras matas, kuris būtų tų apibrėžčių tobulybės šaltinis. 5. idant pasiektų tikslo proto neturintys daiktai, jiems reikalingas tas , kuris tą tikslą žino ir kuris nukreiptų reikiama linkme. 18. „Laiko“ problematika Viduramžių epochoje. Viduramžių pasaulėvarka taip pat specifiškai transformuoja laiko (lot. templum) ir erdvės sampratą. Pirmą kartą iškeliama laiko baigtinumo reikšmė: tuometiniam žmogui laikas yra pasaulio egzistavimo tarp jo sūkurimo ir Paskutiniojo Teismo forma. Žemiškasis gyvenimas, dabartis yra ne savitikslis, o tik galimybė nusipelnyti amžinąjį gyvenimą dorai, tvarkingai ir nenuodėmingai nugyvenant kiekvieną žmogui skirtą šioje žemėje akimirksnį. Žemiškasis laikas suprantamas kaip ataskaitinis, intervalinis, o dieviškasis, sakralinis – kaip absoliutus, nedalomas, amžinas. Žymiausieji mąstytojai – Avicena, Maimonidas, Aurelijus Augustinas (daugiausiai mąstė apie laiko problemą), Albertas Didysis, Tomas Akvinietis, Jonas Dunsas Škotas, Vilijamas Okamas. Aurelijus Augustinas nagrinėja laiko problemą savitu stiliumi, kuris atspindi tam metui, t.y. viduramžiams, būdingą dievobaimingumą. Šis mąstytojas teiginius, susijusius su laiko problema bando „išskaityti“ iš Biblijos, cituoja, bei interpretuoja jos eilutes, ieško atsakymų į įvairius klausimus Dievo žodžiuose ir mintyse. Augustinas teigia, kad jeigu laikas nesikeistų, jis nebūtų laikas. Taip pat sako, kad jei niekas nepraeitų, nebūtų būtojo laiko, o jei niekas neateitų, nebūtų būsimojo laiko ir jei niekas neegzistuotų, nebūtų esamojo laiko. Yra sakoma, kad yra „ilgas“ ir „trumpas“ laikas, bet tai tik apie būtąjį ir būsimąjį laiką. Esamasis laikas, kurį nutarė laikyti vienu turinčiu trukmę, gali būti apribojamas vos viena diena. Esamuoju laiku gali būti vadinamos tik trumpiausias laiko momentas, kurio negalima dalyti į jokias dalis. Dabartis neturi jokios trukmės. Būsimasis laikas neturi trukmės, nes dar neturi būties. Būsimasis, ir būtasis laikas tikrai egzistuoja, bet jie, kad ir kur būdami yra kaip esamasis laikas. Galbūt būtų tikslu sakyti, kad yra 3 laikai: esamasis apie būtąjį- atsiminimas; esamasis apie esamąjį- stebėjimas; esamasis apie būsimąjį- laukimas. Objektus matuoti galima kai praeidami jie tęsiasi, o esamasis momentas jokios trukmės neturi. Matyuojame pačią trukmę nuo tam tikros pradžios iki pabaigos. Sieloje vyksta 3 veiksmai: laukimas, stebėjimas, atsiminimas, taip būs.l per es.l pereina į but.l . Kitas mąstytojas, Mykolas Pselas, teigia: „...filosofai judėjimo matą pavadino laiku.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!