Filosofija ir pasaulėžiūra

2. Filosofija ir pasaulėžiūra. Pasaulėžiūros sąvokos turinys. Filosofija galima skirstyt i 2 lygmenis. 1. pasaulėžiūra 2.mokslą. Pasaulėžiūra- tai žmogaus požiūris i pasauli, i aplinka, kuri ji supa ir i gyvenimą bei žmogaus vieta jame. Pasaulėžiūra galime skirstyti i a) subjekto - kai svarbus mano supratimas, b) objekto - svarbus santykis tarp žmogaus ir pasaulio. Tačiau požiūris nėra lygus žinojimui. Pasaulėžiūra gali būti 2-iuose lygmenyse a)ontologiniame (ontos-butis =buvimo pagrindas).sis lygmuo susideda iš visumos požiūriu - visuomenes,zmogaus. b) akseologiniame lygmeny (axia-vertybe) - tai vertybinis lygmuo. Šio lygmens komponentai yra įsipareigojimai visuomenes ir individo gyvenime. Pagr.pasaulėžiūros klausimas bando duoti atsakymus arba sprendimus žmogaus ir pasaulio santykiu aiškinime. Kai mes suvokiame kad esame, tada galime spręsti kokiais norime būti, galima pasirinkti savo vertybių sistema. Pasaulez. tarsi nurodo kaip mums gyventi. Pasaulez, klausimu sprendimą galime nagrinėti 3 aspektais: tiesa-geris-grozis. 1) Tiesa remiantis vuksta pasaulio pažinimas remiantis a) sveiku protu b) moksliniu žinojimu c) religiniu žinojimu. 2) remiantis geriu - iškyla elgesys su a) gamta b) ktzmonem c) su pačiu savimi - čia galiu spręsti ar man tobulėti, arba galiu tiesiog degraduoti. Žmogaus elgesyje su gamta gali iškilt ekologiniu problemų, o santykyje su ktzmonemis i žmogų galim žvelgt kaip i priemonė arba kaip i tikslą. 3) grožis - turi savo teorija-estetika, tačiau grožiui butia tiesa. Pažinime tai brangiausia vertybe. Tačiau re'ik išsiaiškint gėrio, grožio ir tiesos santyki. Štai atsakymas, kuri duoda filosofija: tiesa turi tarnauti gėriui, o gėris ir tiesa turi tarnauti grožiui. Prieš pasirenkant vertybes reik suvokti ką man jos reiškia. Vertybe - tai požiūris i tam tikrus tikrovės reiškinius ir vertybių gali būti labai įvairiu. Pagr.yra 3:1) daiktines - tai materialiosios vertybes, 2) socialines - laisve, taika, demokratija, seimą. 3) dvasines - mokslas, menas, tikėjimas ir 1.1. Pagal Platoną ir Aristotelį dvasines vertybes yra gėris, grožis ir tiesa, o kad žmogus tobulėtų, jis turi būt teisingas, genis ir gražus. Yra išskiriama ir pasaulėjauta, kuri kelia klausima kaip aš jaučiu. Čia svarbus individualumas bei tikėjimas. Pasaulėžiūros rūsys: 1) mitologine Pagal filosofus - filosofija atsirado, kai žmogui eme nepakakti tradiciniu-mitologiniu atsakymu i ji dominančius klausimus. Filosofija priešina save mitologijai, bet pamatą jai atsirasti padėjo būtent mitologinis pasaulio aiškinimas. Mite aiškinamas pasaulis, kur herojai tampa galingesni už paprasta žmogų ir juos imam vadint dievais. Mitas -papr.pasakojimas, besiremiantis tradicija, perduodamas iš lupu i lupas, mite paprasto žmogaus gyvenimą leme dievai ir pusdieviai. Bet kai žmones dėl įvairiu priez.eme keliaut ir maišytis, mitai prarado tradicija. 2) religine. Religija - tikėjimas antgamtinėmis jėgomis. Čia yra santykis: AS=TU, o po to seka ZMOGUS=DIEVAS. Religine pasaulėžiūra turi: 1) sąmone 2) kulta (papročiai, ritualai) 3) organizacija. Religines pasaulėžiūros sąmone susideda iš: a) psichologijos b) religines ideologijos c) teologijos (mokslo). Todėl iš čia seka santykis tarp dievo-gamtos-zmogaus. Religijos f-jos: 1) duoda žmogui pasaulėžiūra, paaiškina visa ko atsiradimą - pasaulio, žmogaus ir jo vietos tame pasaulyje.2) kompensacine - leidžia tikėti i pomirtini gyvenimą. 3) integruojanti - padeda pažinti, prisitaikyti, tyrinėti, paaiškinti kaip aš atsiradau, kaip atsirado pasaulis. 4) politine - religija svarbi valstybes gyvenime. 5) vertybines normos ir nuostatos (pvz. 10 dievo įsakymu). 3) filosofine. Teologija visada prasideda atsakymu, o filosofija klausimu, samprotaujama nežinant atsakymo, o ieškant tiesos. 3.Filosofija ir mokslas.Filosofinio ir mokslinio pažinimo skirtumas LŽodis filosofija reiškia „meilė išminčiai".Filosofija spec.mokslams naudinga tuo,kad leidžia apmąstyti mokslinio pažinimo būdus,prielaidas ir rezultatus.Mokslininkai visada remiasi požiūriu į laiką,erdvę,pasaulio reiškinių tvarką.Jis visada ieško tiriamojo reiškinio priežasčių,o filosofija klausia,kas yra priežastis? Filosofija-svarbus mokslo raidos veiksnys. Ji ieško tiesos,o visi mokslai įvairia pažintine veikla įrodinėja teisybę.Tiesa nuo teisybės skiriasi tuo.kad teisybių yra daug,o tiesa-viena.K.Jaspersas sakė,kad filosofuoti-visą laiką būti kelyje į tiesą.Pagr.filosofijos ir mokslo skiriamieji bruožai:Filosofijos l)klausimo,kurio negali išspręsti mokslas,kėlimas;2)bandymas atskleisti būties paslaptį;3)laisva faktų interpretacija;4)sąvokų ir kategorijų abstraktumas; Molslo l)neleidžia ginčytis;2)kelia klausimus,] kuriuos galima atsakyti; Yra skiriama:•filosofija kaip pasaulėžiūra(vertybių sistemąkaip gyventi šiame pasaulyje) •filosofija kaip mokslas: mokslas kaip veikla.organizacija.žiniu sistema-suformuoti dėsniai.savokos.principai=objektyvūs dėsniai.Mokslai klasif.l)empiriniai(patirtiniai);2)formalūs=bendrieji=abstraktūs. Filosofijos dėmesio centre-žmogus(pvz.matematikos-kiekybiniai santykiai,logikos-bendrieji mąstymo dėsniai).Taigi, filosofija-pasaulėžiūra arba mokslas,duodantis visuminį požiūrį į pasaulį ir nusakantis žmogaus vietą jame ir tiriantis pažinyinį,etinį,estetinį žmogaus santykį su pasauliu.Anot Azenbacherio:"Jei filosofiją vad. mokslu,tai mokslas čia reiškia tik tarpusavyje susietų žinių visumą.Būtent žinių ryšys daro mokslą visuma,sistema.Todėl filosofija-universalusis,protu besiriamiantis mokslas." ICPopperis rašė lygtį: Pl-»TT->EE->P2,kur Pl-problema,TT-bandomoji teorija,EE-klaidų pašalinimas,P2-naujos problemos,kurios kyla iš kūrybinio aktyvumo.Pagal ją,teorijai susidūrus su jai prieštaraujančiais faktais,j i nevisada atmetama. Senąją atmesti galima tik tada,kai sukurta nauja geresnė teorija(naudojant paprastumą^.y.aiškumaJ.Nauja turi aiškint faktus,kurių sena nesugebėjo.Reikia remtis vien loginiais metodais.Mokslo logika turi būti atskirta nuo nuo mokslo psichologijos.Filosof.teiginiai mokslui nenaudingi.T.Kuhno pasiūlė paradigmos sąvoką.Paradigma-pažinimo sistema.Normalus mokslas tas,kuris remiasi paradigma-turi pažinimo sistemą.Naujieji laikai nacionalizmo ir empyrizmo ginčas. XXa:būdinga antikomuliatyvi koncepsijąkai būdinga mokslo teorijų peržiūrėjimas ir plėtojimas. 4. Platono obkjektyvaus isealizmo esme: ideju teorija, substancijos samprata, sielos ir valstybes teorijos. Platono filosofijos itaka medicinai. Platonas – antikos filosofas, idealizimo pradininkas, iskels grozio teorija. Paltonas teige, kad egzistuoja 2 pasauliai: 1) materijos, 2) ideju.. Ir pradinis yra ideju pasaulis, nes pirmiausiai turi ateiri mintis, kad ji galetu tapti materija. Ideja yra pirmine daiktui atsirasti, o daikte o daikte realizuota ideja padaro ji graziu. Platono ideju teorijos turinys – nematerialiu, amzinu ir nekintanciu esybiu, ideju pasaulis. Platono teigimu, pagal idejas formuojasi regimojo pasaulio daiktai. Sios idejos exist objektyviai, nepriklausomai nuo musu ziniu ar minciu. Todel Platono poziuri galima ivardinti kaip objektyvuji idealizma. Platonas isaukstina gerio ideja, kuri virto visos buties tikslu ir istaka. Geris vaizduojamas kaip [pagrindas, is kurio randasi visos tiesos ir idejos kurios visas kitas virsija. Geris sukuria pasaulyje tvarkas, saika ir vienove. Tik gerio sviesoje zmogus istengia pazinti buti. Materija + forma + galimybe + potencija = substancija Sielos teorija. Platonas dieva laike tobula esybe, Dievas yra buties pradzia, viduris ir pabaiga. Platonas siela laike nemirtinga, nematerialia, nekintancia, siela yra labiausiai panasi i dieviska tik mintimis suvokiama. Su nemirtingumu siejamas sielos gyvenimas pries isikunijima ir po jo. Kai siela patenka i kuna, ji tampa protinga, jusline, ir impulsyvia. Siela dar gyvena pries savo zemiskaja egzistencija ir lygiai taip pat gyvens po mirties. Kunas yra apvalkalas ir ji ten yra uzdaroma kaip kalejime, patekusi i kuna ji pamirsta kokia buvo pries tai, bo kunas jai neleidzia tai prisiminti. Siela patekusi i kuna priklauso tik ideju pasauliui, ji bus tobula ir gera bet nedaloma. Todel zemiskojo gyvenimo tikslas – sielos sugrizimas i pirmaprade bukle, taciau rysys su sia pradzia imanomas tik tada kai viespatauja protas. Padalines siela i 3 dalis, Platonas kiekvienai ju priskiria dar po dorybe: protingai – isminti, inirsiui – narsuma, o geismui – nuosaikuma. Taip pat virs siu 3 dorybiu iskeliama dar viena tai – teisingumas. Valstybes teorija. Platonas pateike isdealios valstybes modeli. Valstybingumas kildinamas ne is zmogaus polinkio kurti valstybe, o is individo silpnumo. Esminis Platono aprasytos valstybes bruozas yra jos panasumas i individa: kadangi siela padalinta i 3 dalis, todel ir valstybe turi buti dalijama i 3 luomus: mokytoju, kariu ir maitintoju. Nuo vieno einama prie daugumos. Draudziama privati nuosavybe, moterys ir vaikai taip pat bendri. Ir individo ir valstybes atveju teisingumo dorybe – tai ne kurios nors vienos dalies savybe, o harmonija, kuri randasi kiekvienai daliai vykdant atitinkama veikla. Platonas pateikia santvarku rata: aristrokratija timokratija oligaxija demokratija tiranija. Taciau idelia Platono valstybe niekada negali buti sukurta tikroveje. Jo meginimas tai padaryti Sicilijoje buvo fiasko. Platono filosofijos itaka medicinai. Platonas teige, kad esme gludi tik tame, kas nekinta, kas tapatu sau. Todel daiktai yra netikroji butis, otik jos seselis. Mastymo objektu turi buti nekintamas ideju pasaulis. Jies sieke sukurti filosofijos sistema, kuri iveiktu kintamuma. Protu suvokiama tikriojo butis yra subtili ir nekintanti. Ji – pasaulio kilmes pagrindas. Platonas teige, kad zmogaus kunas yra sudarytas is 4 elementu. Smegenyse, kur gludi protingoji sielosdalis, visi elementai yra trikampiai. Kaulai sudaryti is zemiu, kurios dalys kubo pavidalo. Vandens, ugnies ir zems misinys sudaro prieode, kurioje slypinti dregme, vasara prakaito pavidalu kuna saldo, o ziema- ugnies pavidalu sildo ji. Organizme padidejus ar sumazejus kurio nors elemento padideja negalavimai. Platono savokos apibudinamos per priesingybe. Platonas domejosi gyvosios ir negyvosios gamtos formu ivairove. Gyvo organizmospecifikos reikia ieskoti ne tiek materijoje, kiek formoje ( tai paskirtis, del kurios jis egzistuoja) Pvz. Kaulai, kunas, kraujas – atitinka pagrindine gyvo organizmo funkcija: savisauga ir gimines pratesima. Siu funkciju atlikima uztikrina siela, kuri yra gyvo kuno priezastis ir pradzia. 5. Aristotelio filosofijos bruožai-Aristotelis apie pasyvią materija ir aktyvią formą. Arisrorelio filosofijos įtaka medicinai. Aristotelio filosofijos bruožai Aristotelio (384-324) filosofijai pradžia duoda NUOSTABA-Pasauli žmogus išgyvena ne kaip savaime suprantama,o kaip nuostaba kelianti dalyką.Jis nustebės klausiajkas yra pasaulio priezastis:Kodel mes esame? Kodėl apskritai kas nors yra?Kas už šių reiškinių slypi? ABEJONĖ - viena iš jėgų skatinančių filosofuoti ir neleidžiančių apsnūsti. Ji kritikuoja pažinimo šaltinius ir pažinatas tradicines vertybes, visuomenines formas. Aristotelis- logikos kūrėjas. Mąstymą nusakė ne vaizdiniais, o konkrečiais įrodymais. Didžiausią dėmesį kaip ir jo mokytojas Platonas skiria SĄVOKAI. Žodžiai -> sąvokos -> sprendimai -> samprotavimai. 2 samprotavimus sujungus į l tgauname SILOGIZMĄ, pvz. a apibūdina b, o b apibūdina c, vadinasi a turi apibūdinti c; a - visi žmonės mirtingi; b - Sokratas yra žmogus; c - vadinasi Sokratas yra mirtingas Vadinasi vidurinės sąvokos (Sokratas yra žmogus) išvadoje nebelieka Aristotelis samprotavimų grandinę supranta kaip ĮRODYMĄ (nuo benrybės prie atskirybės - DEDUKCINIS METODAS) Skirtingai nei Platonas, Aristotelis manė, kad pažinimą gali pasiekti ir INDUKCIJA. Mokslas žinių semiasi iš indukcijos (nuo atskirybės prie bendrybės. Tačiau tai, kas visų pirmiausia ir bendriausia (PRINCIPAS) - neįrodoma, nes pagal prieštaravimo dėsnį, kuris yra PATIKIMIAUSIAS LOGIKOS PRINCIPAS neįmanoma, kad kam nors tas pats dalykas tuo pačiu požiūriu. kartu ir tektų ir netektu. METAFIZIKA (tai, kas anapus gamtos) istorijos požiūriu atsidaro atsitiktinai. Aristotelio 14 raštų buvo skirti fizikai. Remiantis Aristoteliu metafizika ir ontologija suprantama kaip pirmoji filosofija, nes klausia apie giliausius būtybės kaip būties pagrindus, kilmę, tematiką. Būtis savaime - ONTOLOGIJA. Dieviškoji būtis - FILOSOFINE TEOLOGIJA Siela-PSICHOLOGIJA Visų būtybių sąsajos apskritai - KOSMOLOGIJA Metafizikoje Aristotelis nusigręžė nuo Platono - kritikuoja idėjų teoriją, teikdamas, kad daiktu esmė yra juose pačiuose. Daikte MATERIJA IR FORMA reiškiasi kartu. Materijos esmė įterpta tik kaip galimybė, o FORMA ją aktualizuoja. Daiktų esmė glūdi ne transcendencinėja idėjoje o tempą tikrove tų daiktų sekoje (iš medžio išdrožiama kolona) - ENTELECHIJA Aristoteliu teigimu kiekviena raida susformuoja tikslą, kaip perėjimą iš galimybės į tikrovę.Tikslo priežastis - siela. Metafizikos centre -TEOLOGIJOS idėja (Platono filosofijoje dar buvo mitinė). Bet kokią raidą Aristotelis grindžia 4 priežastimis: FORMOS priežastis - daiktą sąlygoje forma, pvz. narną- planas 6. Viduramžių filosofijos bruožai. A.Augustinas apie žmogų, Dievą, taiką,amžinybę, istoriją, valstybę. Viduramžiai tęsėsi nuo Romos imperijos žlugimo iki 13a. Skiriama patristinė filosofija(Augustinas);ir Scholastinė filosofija (T Akvinietis). Skirtingai.nei graikų filosofijoje dominuoja teocentrizmas (dievas). Viduramžiais vyksta konkurencija tarp dievų,formuojasi pasaulinės religijos.Krikščionybės pagrindus sukuria šv. Augustinas. 1)Pagrindinės problemos: -> Pasaulis sutvertas antgamtinio prado.Dievo kūrinys Žmogus irgi yra jo kūrinys.Žmogus turi kūną ir sielą. Kūnas yra sielos kalėjimas. -> Tikėjimas.pagal Augustiną,yra ne proto.o valios reiškinys. Galiu tikėti į absurdą, Tikėk.kad suprastum.Voliuntarizmo ištakos - tai toks mokymas,kuris visais būdais laiko žmogaus galią. -> Laiko samprata. Laikas ir amžinybė - porinės kategorijos Jei yra amžinybė. Tai nėra laiko.Laikas nagrinėjamas 3-jose projekcijose: praeitis; dabartis; ateitis. Pagrindinė bėda: praeities nostalgija ("lšėjusiems negrįžti" M.Kaliliškis) -» Gėrio ir blogio samprata. Pasaulis iš esmės geras. Blogis atsiranda dėl žmogaus veiksmų. Žmogus turi galimybę pasirinkti: daryti gerą.ar blogą. Dievas padarė žmogų savo kūrybos bendrininku, leido jam pasirinkti kūrybos aktą.-> Apie valstybęryra dvi karalystės - dievo ir žmonių.Žmonių karalystės veiksmai turi orientuotis pagal Dievo įstatymus .Vyrauja Dievo įstatymų viršenybė Žmogus atsako prieš Dievą., Augustinas sukūrė krikščioniškosios filosofijos pagrindus, kuri išsilaikė 800m. 2)Krikščionybės šaltinis -judaizmas atsirado 1 tūkst. pr.m.e.Pagrindinis Dievas Jahvė.principas –paklusnumas — įstatymo filosofija. Skirtingai negu Judaizmas, krikščionybė yra išganymo religija. Judaizmas iškėlė mesianizmo idėją: žydų tautos išskirtinumas. O krikščionybėje visi žmonės lygūs, visi dalyvauja dieviškoj kūryboj. 13a. popiežius pasiūlė peržiūrėti krikščioniškos filosofijos pamatus ir sukurti naujus (rėmėsi Platono filosofija).. Akvinietis (13a.). Akvinietis iškelia principą: "suprask, kad tikėtum". Jis ieško protingo tikinčiojo ir iveda loginius Dievo buvimo Įrodymus. (1) jeigu daiktas juda, tai turi būti ir pirmasis judintojas.(2) jei daiktai yra priežastinai sąlygoti, tai turi būti ir pirmoji priežastis, kuriai atsirasti nereikalinga jokia kita priežastis. Tai pats savęs priežastis - Dievas. (3) jei pasaulyje egzistuoja tikslingumas, o žmonių visuomenėje tikslai, tai turi .būti. ir 4 aukščiausias tikslas - Dievas. (4) jei pasaulyje egzistuoja būtini ir atsitiktiniai daiktai, tai turi būti pripažįstamas Dievas, kaip neišvengiama būtinybė. (5) jei pasaulyje egzistuoja ivairūs tobulumo lygiai, vadinasi turi būti ir aukščiausias tobulumo lygis - Dievas. Pagal Akvinieti protas ir tikėjimas yra suderinami dalykai. Fliiosof. ir teolog. Nagrinėja iš esmės tuos pačius klausimus, tik skirtingai juos pagrindžia. Aukščiausios tiesos yra teolog. (apreiškimo) tiesos, kurioms stinga logiškumo. Scholastinio metodo esmė: galutinės daiktų priežastys g.b. pažintos dar prieš tai, kol tyrinėsime tą daiktą konkrečiai. Viduramžių f. bruožai. Augustinas. Viduramžiai apima laikotarpį nuo Romos žlugimo iki 13a. Skiriama patristinė (Augustinas) ir i scholastinė (Akvinietis) fitosof. Viduramžių (mąstyme dominuoja) centrizmas.Vyksta konkurencija tarp dievų, formuojasi pasaulinės religijos (krikščionybė, islamas). Krikščionybės filosof._ pagrindus suformuoja Augūstirias (4a.) "lspažinime*." "1 "Pasaulis-- -antgamtinio prado (Dievo) kūrinys. Žmog. taip pat Dievo kūrinys, turintis kūną ir sielą. Kūnas - sielos kalėjimas. Kūną reikia riboti ir tai atveda iki askezės. 2 Tikėjimas - tai ne proto, bet valios reiškinys. Galiu tikėti net į absurdą. Tikėk, kad suprastum'. Voliuntarizmo pagrindas yra valia 3 Laikas ir amžinybė yra porines kategorijos. Jei yra laikas, tai nėra amžinybės ir atv. Pagrindinė taiko dimensija - dabartis. Dabartyje slypi praeitis. Problema: kokia turi būti praeities vieta dabartyje? Ar praeitį automatiškai perkelti ar transformuoti. Pagrindinis pavojus preities nostalgija. Ateities pagrind. problema: ateitis modeliuojama pagal dabartį. Išvada : modeliai nepasiteisina. Tik sudūžta viltys, planai, lūkesčiai. 4. Gėrio ir blogio samprata.' Pasaulis iš esmės yra geras, o blogis atsiranda dėl žmog. veiksmų. Žmog. turi galimybę pasirinkti: daryti gera ar bloga. Jei žmog. pasirenka blogį, jis turi už tai atsakyti. Dievas padarė žmogų savo kūrybos bendrininku, leidžia jam pasirinkti ir dalyvauti kūrybos akte. 5 Valstybės probl. Egzistuoja Dievo ir žmonių karalystė. Žmonių karalystė turi egzistuoti pagal Dievo įstatymus. Žmogus atsako ne tik prieš įstatymus, bet r prieš Dievą. \ Augustinas sukuria krikščioniškos fitosof. pagrindus kurie išsilaikė 800m. 7.T.Renesanso filosofijos kryptys. Kariauja žmogaus protas! Renesansas yra pereinamasis laikotarpis:yranti viduramžiu tradicija susiliečia su besiformuojančiais naujaisiais laikais. Naujas fijosofinio apmąstymo būdas turi būti suprantamas kultūros istorijos perversmų fone, leidžiančiame vadinti ir išradimų bei atradimų laikotarpiu. Viduramžiais pasaulis atrodė užsisklendęs savo hierarchinėje luomų struktūroje bei Bažnyčios viešpatavime, tuo tarpu dabar ėmė rastis dinamiška visuomenė. Renesanso laikotarpiunprasidėjo žmogaus atgimimas iš antikinės dvasios. Šiuo laikotarpiu buvo atnaujintas aristotelizmas, klestėjo gamtos fijosofija,išplėtojanti modernaus gamtos mokslo pagrindai, valstybės ir teisės filosofijoje svarbiausią vietą užima prigimties teisės, valdymo sutarties ir suverenumo sąvokos. Iš esmės pakito kosmoso ir gamtos įvaizdis. Renesanso židinys -Italija. Pirmi-Indija, Kinija. Išsiplečia komunikacijos. Gerėja buitis, prekyba. Praeities nostalgija. Susidomima antika. Renesanso perversmai politikoj, dailėje, filosofijoje. Renesansas-žiauriausių religinių ir socialinių kovų metas. "Būti ar nebūti?" tapo kasdieniniu klausimu daugeliui žmonių. Nepakantumo situacija susidaro kai neaišku "kas ką" įveiks: kiekvienas gyvas oponentas - paspirs priešams. Tada ir propaguojamos "veikimo ir jėgospozicijų" idėjos. Renesansą simbolizuoja menas, kuris skverbiasi į visas žmogaus gyvenimo sritis. Tada kūrė didieji tapytojai ir architektai: Rafaelis, Mikelandželas, Leonardas da Vinčis, rašytojai Servantesas, Šekspyras. Krikščionybė tęsdama stoikų etines tradicijas skelbias visų žmonių lygybę, kvietė atsisakyti žemiškųjų gėrybių, teikė pirmumą tikėjimu i, o ne protui. Išsirutuliojo scholastinė filosofija, atsirado įvairiu mistiniu mokymu .Žmogus susidūrė su akivaizdžiausiais prieštaravimais. Mąstančiam žmogui į akis krito, kad bažnytiniai ir pasaulietiniai vadovai elgiasi kitaip negu moka. Beieįkant atsakymų grendo nepasitikėjimas dogmomis. Krikščioniškojo mokslo 'grynintojai" objektyviai išreiškė socialinį protestą. Jie ieškojo naujų idealų, nors ir grįžčiojo į praeitį, kuri liudijo neišsipildžiusias svajas, amžiną teisybės geismą. Renesanso mąstytojai nuo Viduramžių filosofų skyrėsi tuo, kad daugelis nebuvo tiesiogiaisusiję su darbu mokymosi įstaigose. Jie orientavosi į pasaulietinius sluoksnius ir rašė juose išplėtusią kalba. Jie suvokė, kad žmonės apsiriboja vien minimaliais poreikiais nesukurtų civilizacijos. Vertybės buvo perkainuojamos visais aspektais. Mąstytojai siekė suprasti, ir paaiškinti, kas įvyko. Renesansas nebuvo filosofų amžius, nes nesukurta užbaigtų sistemų. Ne visada aiški takoskyra tarp beliatristinių ir filosofinių kurinių. Renesanso epochoje neišnyko scholastinė filosofija, ji tik labiau užsisklendė mokymo įstaigose, vienuolynuose. Filosofija deferencijavosi, susiformavo materializmas. Gamtos mokslai savo ruožtu veikė filisofinį mąstymą. Galop suprasta, kad filosofija- tai ne vien "išminties krislai", ji turi aiškiai apibrėžti savo objektą. Renesanso fil. Kryptys: • humanistinė (Leonardas da Vinči, Montenis, petrarka) • gantamokslinė (paracelsas) • socialinė (Makiavėlis, Tomas Noras) Renesanso fijosofija siekia atspindėti gyvenimo realijas, nes scholastika ilgainiui virto tuščiais išvedžiojimais, atminties lavinimu, o paaiškinti vykstančius gamtoje ir visuomenėje procesų nepajėgė. Tai grandino-protestąprieį sustabarėjusias dogmas, vertė ieškotinaujų tikrovės aiškinimo šaltinių ir sudarė prielaidas rastis kotokiai filosofijai. Renesanso filosofijos bruožas- antisistemiškumas.eklektiškumas. Mąstytojai nesirūpino savo išvadas logiškai pagrįsti ir sukurti vieningus principus, daugiau apeliavi į emocijas. Renesanso fijosofija stokojo stabilumo ir vientisumo. Susipynė stiliai. Vėlaiu suprasta, jog sistemingas pasaulio suvokimas- būtinas, jog napakanka vien konstatuoti, kad jis- materialus. Renesanso filosofijos raidą charakterizuoja: scholastinių dogmų kritika humanistinis sąjūdis siekimas išlaisvinti pasaulietinę valdžią iš bažnyčios kontrolės ir pajungti bažnyčią valstybės jurisdikcijai religinė reformacija gamtosstudijos ir gautų žinių panaudojimas pasaulėžiūrinėms normoms pagrįsti. Logiškai epochą užbaigia F.Bekonas, R.Dekartas, T.Hobsas, B.Spinoza.. Jei suvokė, kad fijosofijos pagrindas- objektyvios tikrovės analizė, kad nuo jos atsispiria visos filosofinės sistemos, ir ieškojo kelis, kaip šią tikrovę paaiškinti. Taigi ankstyvojo Renesanso mąstytojus labiau patraukė atskiri faktai, o vėlyvojo- visuma. Renesanso gamtamokslinės krypties atstovas: Paracelsas (1493- ISllm.) Pagrindiniai mcegijos principai: Pritapimai. Atsižvelgiama į org. augimo ypatybes. Analogjos. Vienodų manierų žmogus turi vienodas savybes. Simpatijos ir antipatijos. Galima įgauti kito galios. Paracelsas - chemotegrafijos pradininkas. Nemėgo labai teologijos, rėmėsi liaudies medicina. Tada vykdavo inkvizicijos. Gydytojas turi negyditi, o pasiūliti žmogui kaip tapti harmoningu. Užsiiminėjo jis demonizmu ir viskuo, link neteologijos. 8.EMPYRIZMO KRYPTIS XVII - XVIii amž. VAKARŲ EUROPOS FILOSOFIJOJE ( F.BEKCNAS, D.LOKAS, D.BERKLIS) F.BEKONAS APIE MEDICINĄ. Vienintelis pažinimo šaitinis-patyrimas (pojūčių visuma). Protas tik susistemina patyriminę medžiagą. BEKONAS sukūrė indukciniį metodą, indukcija - tai toks mąstymo būdas,kai einama nuo atskiro pie bendro. Dedukcija - kai einama nuo bendro prie atskiro, šis metodas turi trūkumų,nes tokiu būdu gautos žinios yra tik tikėtinos.Žmogaus patyrimas ribotas ir negali iš jo daryti visuotinę prasmę turinčių išvadų. Empyrizmo būdu gautos žinios yra garantuotosjei galime išvardinti visus galimus atvejus* žinių šaltinis.Visos žinios atsiranda iš patyrimo. Protas - sandėlininkas.atliekantis rūšiuotojo funkciją. Jis negali duoti naujo žinojimo.Žmogaus prote nėra to, ko nebuvo patyrime, Reikia suformuoti mokslo pažinimo metodus Tyrinėjimai turi būti vykdomi 3 pakopomis: gamtos reiškinių stebėjimas duomenų apibendrinimas išvadų patikrinimas eksperimentu Metodas turėjo pasitarnauti proto išvadavimui nuo klaidų, atsirandančių dėl nepatynminiu rezultatų LOKAS (1632-1704) Žmogui nėra būdingos įgimtos idėjos, Žmogus gimsta kaip "švari lenta",kurią išrašo jo gyvenimas,patirtis. Dvi žmogaus patyrimo rūšys: 1, Išorinės jutiminės 2,Vidinės (refleksija) - žmogus mąsto apie savo paties proto veiklą ir iškelia tam tikras idėjas,kuriu niekada negautų išoriniu patyrimu. LOKAS suformulavo liberalios filosofijos pagrindiis.Pagr.principai: Laisvas individo vystymasis Moralinis gyvenimas turi būti paremtas protu,o ne autoritetu. Žmogus rūpinasi savo interesais (utilitarizmo užuomazgos)-iškeliama žmogaus individualioji vertė. LOKO empyrizmas dar vadinamas SENSUALIZMU. Daiktus žm. Patiria analizuodamas pojūčius. Lokas teigia : i deja-viskas, ką galime rasti prote. Pirminės daiktų savybės - forma, tįsumas negali būti išgalvotos. Anrinės daiktų sav. - pirminių savybių rezultatas-mūsų sugalvotas. Lokas vienas iš pirmųjų pradėjo tyrinėti kalbą. D. BERKLIS (1658-1753) "Viską,kąmes žinome apie daiktus yra pojūčių visuma" Obuolys -> raudonas.apvalus,rūgštus Egzistuoti - tai būti suvokiamam. BECKERIS !!! apie mediciną Žmogaus vystymosi procesas-analogiškas metamorfozei. Tik pasibaigus metamorfozės procesui,embrionui bus suteiktas žmogaus statusas. Žmogumi tampama (gemalas -> embrionas -> žmogus) taip kaip iš drugelio kiaušinių išsivysto -> vikšrai -> kokonai -> drugelis. 9.RacionaIizmo kryptis XVII-XVIHa.Vakarų Europos filosofijoje(R.Dekartas,B.Spinoza, Leibnicas). R. Dėka ratas apie mediciną. Vienintelis žinių šaltinis-protas Patyrimas-tik žaliava iš ko sukūrė žinojimą. Vienintelis žmogaus žinojimas-protas.Pasauho tvarka yra protinga ir būtina,todėl protas gali ir privalo ją perprasti. Racionalizmo privalumas-proto pagalba galime suformuoti visuotinius triginius.tačiau minusasjie negali atsakyti į klausimasis kur žmogaus protas gauna tokias galiasjei ne iš proto,tai iŠ kur?Jei ne iš Dievo,tai iš kur?Žmogui yra būdingos įgimtos idėjos.Racionalizmo požiūriu tikrojo žinojimo loginiai požymiai-būtinumas ir visuotinumas. R.Dekartas-dualizmo ir racionalizmo pradininkas.Jis manė,kad egzistuoja 2 substancijos: materialioji (tįsioji,tai kūnas) ir mąstančioji(ideali,tai siela).R.Dekartas iškelia principą-mąstau,vadinasi egzistuoju. Viskas prasideda nuo abejonės. Norint suprasti,reikia vieną kartą viskuo suabejoti. B.Spinoza(1632-1677) kritikuoja Dekarto filosofiją už dualizmą.Pg Spinozą yra viena substancija gamta,kuri susideda iš tįsumo ir mąstymo.Gamta yra: 1.Kuriančioj i arba kūrėjas.Diėvas ištirpinamas gamtoje-panteizmas(pan-totalus,viską apimantis); 2.Gamta yra kūrinys. Pažinimo teorijoj Spinozą toliau tęsia racionalizmo poziciją,tačiau jis išskiria 3 žinojimo rūšis: l.Žemiausia-patyrimu gautas žinojimas;2.Aukštesnė-protu pagrįstas žinojimas,tiesos išvedamos rodymo būdu;3.Aukščiausia-intuicija,pagrįstas protu,bet netarpininkaujama įrodymas=betarpiškas proto stebėjimas. Spinozą mano,kad pasauly viskas būtina,nėra vietos atsitiktinumams;atsitiktiniai tokie reiškiniai,kurių priežasčių nežinome-pažintas būtinumas.Sąmoningas savęs apribojimas. Leibnicas teigia,kad mūsų pasaulis yra "geriausias iš geriausių". Atmetė požiūrį,kad siela sąveikauja su kūnu,ir padarė išvadą,kad sielos ir kūno veikla vyksta Iygiagrečiai(tokia pažiūra vad.psichofiziniu paralelizmu).Jis skiria 2 tiesų rūšis:fakto(atsiranda iš prigimties) ir proto(yra intelekto produktas).Tačiau pasaulis yra protingo Dievo veiklos produktas,taigi jis visas yra sutvarkytas gerai ir protingai. Ateistinės pažiūros:teologija ir filosofija neturi nieko bendra.Religijos tikslas-duotižmonėms pamokymus,kaip dorai gyventi,todėl mokslo filosofijos pasiekimai negali prieštarauti religijai.Biblija yra ne Dievo apreiškimo vaisius,o rinkinys knygų,kurį parašė atskiri žmonės. Atskirais istoriniais laikotarpiais. R.Dekarto požiūris į mediciną: jis buvo gydytojas ir manė,kad medicina yra gamtos mokslų šaka,tačiau jos šaknys yra metafizika. Jis kalba apie sveikata,kaip apie didžiausią gyvenimo vertybę ir šiame kontekste pabrėžia išskirtinį medicinos vaidmenį žmogui tobulėti.Jis teigia,kad "jei iš viso,kas gali padaryti žmones protingesnius ir sumanesnius negu jie buvo lig šiol,manau,kad tai galėtų padaryti medicina. Gal ima būtų apsaugoti nuo daugybės tiek kūno,tiek proto ligų,galbūt net nuo senatvės silpnumojeigu turėtume žinių apie viso šito priežastis ir apie gamtos mums teikiamus vaistus" 10. Imanuelio Kanto pažinimo teorija ir etinis mokymas I.Kantas (1724-1804) - vokiečių filosofas ir mokslininkas, vok. klasikinio idealizmo pradininkas. I.Kantas -"kritinio" arba "transcendentalinio" idealizmo pradininkas. 1770 m. prasidėjo jo "kritinių" požiūrių laikotarpis; 1781 m. išėjo "Grynojo proto kritika", po jos pasirodė "Praktinio proto kritika" (1788 m) ir "Sprendimo galios kritika" (I790m). Jose nuosekliai dėstoma "Kritinė pažinimo teorija". "Kritinio" laikotarpio darbuose I.Kantas įrodinėja, kad negalima sukurti metafizikos sistemos, preliminariai neištyrus pažinimo formų ir mūsų sugebėjimo pažinti ribų. Taigi iki I Kanto - žmogus pasyvus stebėtojas turi sąmonę kaip ekraną, kuriame atsispindi veiksniai iš aplinkos. Po - f.Kantas padarė grįžtamą ryšį, žmogus nepasyvus. Jis turi interesus, tikslus, proto galias (apriorines), per kurias "perkošia" išorinį pasaulį [.Kantas nukrypsta į agnosticizmą (pažinimo teorijos kryptis, neigianti galimybę pažinti objektyvią tikrovę), ima teigti, kad daiktų, tokių, kokie jie egzistuoja patys savaime ("daiktų savyje"), prigimtis iš principo esanti mums nepažini: pažinti esą galima tik "reiškinius", t.y. būdą, kuriuo daiktai atsiskleidžia mūsų patyrime. I.Kanto nuomone, egzistuoja išorinis pasaulis - daiktai savyje sau Jie veikia jutimo organus ir atsiranda kitas pasaulis - daiktai mums/man -t.y. pojūčiai, suvokimai, vaizdiniai. Daiktai sau - objektyvus pasulis, daiktai man - subjektyvus pasaulis. I.Kantas teigia, kad kiekvieno mūsų pažinimas prasideda nuo patyrimo. Jis skiria iš esmės dvi skirtingas pažinimo rūšis: apriorinis pažinimas; aposteriorinis pažinimas. Aposteriorinis pažinimas yra kilęs iš patyrimo ir proto, kuris taip pat trokšta šios pažinimo rūšies, tačiau jis tik labiau suerzina, o ne patenkina. Apriorinis pažinimas yra bendras, nuo patyrimo nepriklausantis. Tai pažinimas, kuris nedaug skiriasi nuo būtinybės. I.Kanto mokymas yra traktuojamas kaip empyrizmo ir racionalizmo sutaikymas (racionalizmas ir empyrizmas - tai dvi skirtingos kryptys, kurios skirtingai aiškina pažinimo šaltinį), bet labai skiriasi nuo šių abiejų krypčių teiginių. Tiek racionalizmo, tiek empyrizmo atžvilgiu jis laikosi kriticizmo nuostatos. Racionalizmą jis kritikuoja dėl to, kad be empyrinių duomenų negalima pažinti tikrovės. Vien patyrimo pagrindu (kaip empyrizme) pažinimas irgi negalimas, nes pagrindinės pažinimo prielaidos (tokios kaip sąvokos ir sprendiniai) yra intelekto elementai, kilę iš proto ir visiškai nesusiję su patyrimu. Taigi I.Kantas iškelia mokymą apie antinomijas (antinomija - 2 prieštaringi teiginiai, kuriuos galime įrodyti, pvz: žmogus - laisvas; nelaisvas). Išvada: Protu vien pasikliauti negalima (prieš racionalistinį požiūrį), nes jis rodo prieštaravimus, vadinasi, gali tikėtis, kad yra atitikimas, bet ne logiškai įrodyti. I.Kantas iškėlė, kad pažinimas yra apriorinio pobūdžio (nepatyrininiu). Apriorinis žinojimas - racionalizmo ir empyrizmo sintezė. Atsakymas į klausimą, kas yra pasaulis, siela arba Dievas, žmogiškajam mąstymui nėra duotas, bet užduotas, nes praktiniame žmogaus gyvenime jis turi didžiausią reikšmę. Į metafizikos vietą ateina mokymas apie reguliatyviojo proto panaudojimą. Šis mokymas taikomas praktikoje, dorovinėje žmogaus veikloje, etikoje. I.Kantas dorovės klausimus liečia raštuose - "Dorovės metafizikos pagrindai" Jo tikslas - suformuoti tokius moralės metafizikos principus, kurie visiems laikams išspręstų idealizmo ir materializmo konfliktą, t.y. laisvės ir determinizmo (apribojimo) problemą. I.Kantas skiria empyrinį "aš" (konkrečią, kūnišką, juslinę būtį) ir inteligibilųjį "aš" (kuris vadovaujasi proto principais). Empyrinį "aš" valdo grynasis faktiškumas, o inteligibilųjį lemia dorovės dėsnis kaip instancija, išreiškianti amžinąjį "tu privalai". Dorovės dėsnio diktuojami reikalavimai (imperatyvai) dažnai prieštarauja empyrinio "aš" jusliniams kūniškiems potyriams (jutimams, geismams, norams, polinkiams). Kaip tik dėl protingos veiklos žmogus skiriasi nuo gyvulio ir dėl to gali turėti savitą charakterį, kurį "pats susikuria". Taigi vis dėl to iškyla klausimas. Kas žmogų daro žmogumi, kokios jo išskirtinės ypatybės9 laisvė - transcendentalinis protas; asmenybė (sugebėjimas racionaliai mąstyti); orumas (savo vertės pajutimas); autonomija (sugebėjimas spręsti pačiam); laisva valia (sugebėjimas peržengti savo instinktus, vidinę laisvę); 6 pareiga (privalėjimų savęs atžvilgiu suformavimas, laisvė veikti racionaliai) Taigi galima teigti: žmogus turi sugebėjimą racionaliai mąstyti, vertinti, t.y. žmogus - kažkas aukštesnio už gamtą; žmogus nėra paklusnus priežastingumui gamtoje, t.y. žmogus gali prieštarauti. nuo teocentrizmo prie antropocentrizmo ne Dievas yra moralinis autoritetas, o žmogus gali būti pats sau. t.y. žmogaus moraliniu autoritetu galėtų būti jis pats; 4. žmogui suteikta mąstymo galia, sugebėjimas vertinti, refleksuoti, suvokti. Dorovės dėsnis visuotinai galiojantis dalykas Jis reiškia imperatyvą (reikalavimą), nepriklausomą nuo kokių nors subjektyvių poreikių. Veikimą bendrai privalo veikti proto įžvelgtas dorovės dėsnis; gera dora valia veikdama paiso įstatymo. Šia proga I Kantas formuoja bendrą taisyklę, arba pagrindinį praktinio proto dėsnį, kategorinį imperatyvą, į kurį privalo orientuotis bet koks veikimas Vadinasi, žmogus gali kurti savo tikslus ir jų siekti pats, savarankiškai ir nepriklausomai, pagal savo protą, kuris sako, kad: 1."elkis taip, kad tavo elgesio maksima, kuria tu vadovaujiesi, galėtų tapti visuotiniu dėsniu, priimtinu tau pačiam" Čia svarbiausia pati poelgio vertė, kas ir kaip daroma, koks motyvas, intencija. Tai galioja visiems, ką galima įvardinti žmogumi, t.y. turinčių protavimo galią. Kategorinis imperatyvas reiškia, kad žmogus yra pajėgus pats sau sudaryti moralines taisykles ir tuo pačiu pats save motyvuoti elgtis pagal savo nusistatytus standartus 2"elkis taip, kad visada puoselėtum žmogiškumą, ar pats save ar kitą asmenį, laikydamas ne priemone, bet visada tik tikslu, t.y. paskutiniu visų sprendimų argumentu, laikant žmogų, kaip tokį" Čia svarbiausia, kad kiekvienas žmogus turi būti priimamas kaip asmenybė, vertinga pati savaime, dėl paties egzistavimo fakto 3"elkis taip, kad visada gerbtum kito žmogaus orumą, nepažeidžiant savo autonomijos ir laisvės veikti, pasirinkti ir apsispręsti pačiam, naudojantis savo proto galiomis" Orumas reiškia, kad kiekvienas be išimties žmogus kaip toks pats savaime, yra vertas pagarbos ir turi būti besąlygiškai pripažįstamas. Orumas - žmogui būdingas savo vertės pajautimas ir jį atitinkantis elgesys. 11 klausimas. Hėgelio objektyvaus idealizmo sistema: logika, gamtos filosofija, dvasios filosofija. Hėgelis (1770-1831) greta Aristotelio ir Tomo Akviniečio laikomas vienu didžiųjų sisteminio mąstymo atstovų, besiremiantis protu, genu, gro/iu, tiesa ir intelektu Jo filosofijos pagrindas dialektika (mokslas apie bendruosius gamtos, visuomenes ir mąstymo vystymosi dėsnius. Prad. Sokratas) Dialektika suvokiama kaip dėsningumas, kuris yra mąstymo ir pačios tikrovės pagrindas. Būdingas ėjimas nuo tezes (teiginio) ir antitezes (prieštaravimo teiginiui) iki sintezes (išvados). Visoje Hėgelio filosofijoje aptinkamas poliariškumas, pvz:gamta - dvasia, kūnas- siela ir t t Šis filosofas tai traktuoja kaip "gyvenimo faktą", iš kurio kyla poreikis filosofuoti. Prieštaraujantys teiginiai yra pradinis taškas, nuo kurio prasideda procesas į galutinį tikslą - absoliutą (absoliutas - idealistinės filosofijos sąvoka, žyminti amžiną, begalinį, besąlygišką, tobulą ir nekintamą subjektą, kuris nuo nieko nepriklauso, savaime turi visą esamybę ir kuria ją Hėgelio filosofijoje absoliutas yra pasaulinis protas arba absoliuti dvasia Hėgelis savo filosofiją suskirstė į 3 dalis (objektyvaus idealizmo sistema): logika (tėvas); gamtos filosofija (sūnus); dvasios filosofija (dvasia). Logika Regeliui yra grynosios idėjos mokslas, pretenduojantis būti grynojo proto sistema, t.y. tiesa Jis suskirstė logiką į 2 dalis: objektyviąją ir subjektyviąją. Objektyviąją logiką sudaro būtis ir esmė Hėgelio būties teorija prasideda teigimu, kad grynoji būtis ir grynasis niekas yra tapatūs, nes ir viena, ir kita yra visiškai neapibrėžti. Jų tiesa yra būties perėjimas į nieką ir nieko perėjimas į būtį - tapsmas Subjektyviąją logiką sudaro sąvoka. Šioje dalyje Hėgelis iškelia mąstymą. Gamtos filosofija. Gamta nevystosi, o yra išorinis jos dvasios esmę sudarančių loginių kategorijų saviraidos pasireiškimas. Hegeliui gamtos filosofija yra mokslas apie idėją jos kitabūtybėje. Gamtoje dvasia neigia pati save, yra jos priešybė, tačiau tik paneigusi save, dvasia vėl save atranda, kad būtų savimi Dvasios filosofija. Absoliuti idėja vėl sugrįžta į save pačią ir suvokia savo turinį įvairiomis žmogaus sąmonės ir veiklos formomis. Davsia grįžta iš kitabūtybės į save. Šioje filosofijoje nagrinėjamos 3 dvasios santykio su savim pakopos: a) subjektyvioji - taip pat yra trilypė: dvasia kaip išnyranti iš gamtos (antropologija), dvasia kaip sąmonė (fenomenologija) ir dvasia kaip siejanti save su savo pačios apibrėžtimis (psichologija), b) objektyvioji peržengia subjektyviosios sferos rėmus, kad galėtų formuoti išorinį pasulį pagal savo norus ir kurti jame įvairius turinius. Čia dvasia pasireiškia kaip teisė, moralė ir dorovė, c) absoliučioj! konstituoja save savižinos pavidalu mene, religijoje ir filosofijoje, sykiu įgydama nepriklausomybę nuo savo baigtinių apraiškos formų. Dvasios tobulėjimas Hėgelio filosofijoje yra pakopinis: pirmiausia, yra individuali sąmonė, kurią jis apibrėžia kaip juslinį pojūčių ir pagavų tikrumą. Tai kompliatyvus (stebimas) tikrovės pažinimas Sąmonė turi pereiti į savimonę, kuriai rūpi ne tik jos norų patenkinimas, bet svarbiausia pažinimas Tada, kad savimonė taptų absoliutu, ji turi peržengti pati save. Hėgelio objektyvaus idealizmo schema Dvasios filosofijai priklauso: absoliucioji galia, objektyvioje dvasia, subjektyvioji dvasia. Pati dvasios filosofija priklauso trim mokslo dalim ( logika: savoka, esme, butis; gamtos filosofija: organika, fizika, mechanika) 12.Marksistines filosofija: materialistine istorijos samprata ir žmogaus susvetinejimo problema Markso ir Engelso išplėtotas dialektinis materializmas iš esmes skinasi nuo tradiciniu filosofijos sistemų. Filosofijos, kurios formavosi iki Markso ir Engelso, iš esmes pateikdavo specifine, nuo konkrečiu visuomenes ir praktikos reikalu atsiskyrusia teorija. Dialektinis materializmas nesitenkina pasaulio aiškinimu; jis pasiryžęs ji pakeisti. Marksas iš pagrindu kritikuoja tradicine filosofija, kaip universalaus mokslo, samprata. Teorijai Marksas skiria tik antraeili vaidmenį. Fundamentali Hėgelio idealistiniu sampratų kritika buvo prielaida kurtis materialistines dialektikos koncepcijai, kuria Marksas vadina "bendriausiu gamtos, žmonių bendruomenes ir mastymo judėjimo bei raidos dėsniu mokslu". Pradinis taškas, nuo kurio prasideda materialistine dialektika, yra visuomenes ir ekonomines sąlygos, kuriomis individas gyvena. Taigi Marksas ir Engelsas remiasi realiu gyvenimu procesu, praktinia žmogaus veikla. Pabrėžiama materialiniu poreikiu tenkinimu būtinybe (reikia valgyti, gerti, turėti busta, o tik po to galima atsidėti visuomenines veiklos anstatui (menui, literatūrai, religijai, mokslui)).Toks visuomeniniu santykiu mokslas vadinamas istoriniu materializmu. Praktine žmogaus veikla, užtikrinanti jų gyvenimą, priklauso nuo viešpataujančiu gamybiniu santykiu (ekonominiu sąlygų pobūdžio ir struktūros)."Materialiam gyvenime gamybos būdas sąlygoja socialini, politini ir dvasini gyvenimo procesus apskritai. Ne žmonių sąmone nulemiaju būti, bet, atvirkščiai, jų visuomenine būtis nulemia jų sąmone". Darba Marksas suvokia kaip žmogaus saviugdos akta, t.y. tik dirbdamas žmogus atlieka savo paskirti. Daiktu pasaulis (gamta) neturi likti neapdorotas žmogaus darbo, žmogus privalo prisitaikyt prie gamtos, nes "gamta yra neorganinis organiško kūno kūnas". Dirbdamas žmogus nusistato santyki su darbo objektu. Tuomet darbas tampa sąmoninga veikla. Žmogus yra universalus gamintojas, nes gamina ne vien fiziniu poreikiu verčiamas, bet turi galimybe daiktu paskirti. Nuo jo įvaldymo ir apdorojimo priklauso ir paties žmogaus esmes realizacija. Žmogaus veikla pasižymi tikslingumu. Ji visuomet yra kryptinga. Privatines nuosavybes diktantas gamybos priemonėms turėtu prisiimti atsakomybe už ta visuomenine situacija, kuria Marksas vadina susvetimėjimu. Visa susvetimėjimo apraiškų kompleksą galima traktuoti kaip kapitalistinio samdomojo darbo rezultatą. Žmogaus santykiu sudaiktinimo procesas sukelia individu nepasitikėjimą vienas kitu. Žmogaus santykiai pagal savo vertinimo masteli pasiskirsto i atskirus lygmenis. Tai stadija, "kai viskas, ką žmogus iki tol laike išoriškai neišreiškiamu dalyku, atsiskleidžia kaip mainu ir spekuliacijos objektu. Dorybe, meile, įsitikinimai, mokslas, sąžine ir t.t.,zodziu, viskas tampa nuperkamu ir parduodamu dalyku". Pagal Markso susvetimėjimo teorija, susvetimėjimo ištakos - kapitalistines ekonomikos sąlygojama privatine gamybos priemonių nuosavybe ir darbo pasidalijimas. Yra ir visuotine mainomoji verte, tai - pinigai. Pinigus galima keisti i bet kokius kitu daiktus:"Kadangi pinigai, kaip egzistuojanti ir veikianti vertes sąvoka, visus daiktus sumaišo ir sukeičia visas gamtos ir žmogaus savybes". Kapitalistinėje sistemoje visuomeniniai santykiai yra maskuojami prekiniu, piniginiu santykiu. Preke tampa ne tik paminiai, bet ir i juos ideta žmogaus darbo jėga. Markso politines eknomijos kritika remiasi susvetimėjimo faktu, kuri būtinai reikia likviduoti. O likviduoti ji bus galima tik panaikinus privatine gamybos priemonių nuosavybe. Tai bus pasiekta tik tumet, kai proletariato, kaip beturtes klases, vadovaujama revoliucija pakeis gamybinius santykius:"Revoliucija privesianti prie valstybes atmirimo, ir taip ateisiąs socializmas". Esamu gamybiniu santykiu apvertimas aukštyn kojom grazin žmogų i jo verta egzistencija. Kaip alternatyva susvetimėjusiam kapitalizmui jis iškelia humanistinio komunizmo idėja. l 3.Voliuntarizmo filosofijos esmė. A.Šopenhaueris ir F.Nyčė apie pasaulinę ir individo valią Voliuntarizmas-filosofijos kryptis, visos esamybės pagrindas-valia. Valia viešpatauti. Valia gali būti: l. atskiro individo (Nyčė). 2. pasaulinė valia (A.Šopenhaueris). Individo valia-atskiro žmogaus valia. Pasaulinė valia-objektyvūs dėsningumai. A.Šopenhaueris teigė, kad individo gyvenimas neturi prasmės-tai beprasmės valios pasireiškimas t.y., nuo žmogaus praktikos niekas nepriklauso-viskas užsibaigia mirtimi, todėl vietoj gyvenimo prasmės problemos Šopenhaueris iškelia mirties prasmės klausimą. Pagal jį gyvenime svarbiausia, kaip deramai numirti. Šopenhaueris iškelia pasaulį. Vienintelis prasmingas Šopenhaueriui dalykas yra tai, kas padeda nuslopinti valią gyventi-propaguojama susinaikinimo idėja. Tie, kas atsisako meilės ir palikuonių daro gerai. Išminčiai tie, kas sąžiningai renkasi savižudybę ar badaudami ar kitu būdu leidžia gyvybei užgesti. Savižudybė ne gyvenimo neigimas , o kitokio gyvenimo reikalaujantis valios aktas. Jei protas nefunkcionuoja yra valios stoka. F.Nyčė kūrė 1900m. Žavėjosi Šopenhauerio idėjom, bet vėliau iškėlė, kad Visos esamybės pagrindas individo valia. Begalinėje valioje pasireiškia kaip veikianti energija. Pagrindinis žmogaus požymis valia valdyti (lyginti su Šopenhauerio valia susinaikinti). Dvasinis gyvenimas arba tobulėjimas negali būti siejamas su krikščioniška samprata, nes krikščionybė per daug nuvertina žemišką gyvenimą ir iškelia nemirtingumo idėją. Pagal F.Nyčę žmogus - kūnas ir siela. F.Nyčė realizuoja žmogaus gyvenimą. Jo nuomone, žmogus neturi likti bandos lygmenyje, turi peržengti save ir tapti antžmogiu. Antžmogis: l. Fizine prasme, jėgos kultas, barbaras. 2. Dvasine pusė-antžmogio siekimas, tu peržengi save tobulini F.Nyčė iškelia individą. F.Nyčė kritikavo krikščionišką filosofiją- stabų filosofija. 14.EGZISTENCINES FILOSOF.SALTINIAI.FORMOS.KATALIKISKOJO EGZISTENCIALIZMO ESME "Butis,per kuria I pasauli ateina Niekas,yra tokia butis,kuriai jos būtyje rupi būties Niekas:butis,per kuria I pasauli ateina Niekas.turi būti savo pačios Niekas".Tai žmogaus egzistencijos apibrėžimas!Individo kelia I tikėjimą,kuriame zmogus"aiskiai atsiremia I ji sukūrusią jega",Kierkegaard'as aprašo remdamasis egzistencijos pakopomis: Estetinėje pakopoje žmogus gyvena paniręs I netarpiskuma Jis gyvena tikišoriniuose bei jusliniuose dalykuose ir tik jais. Zmogus priklauso nuo to,kas nėjo valioje,todel išryškėja estetines egzistencijos nuotaiku-neviltis.kylanti iš suvokimo jog jo egzistavimo sąlygas gali būti iš jo atimtos. Individas peršoka I etine pakopa tadąkai pasirinko save kaip Paties buti.taip tapdama nepriklausoma nuo išores dalyku ji yra sprendimu subjektas,gyvenimas igyja rimtumą ir nuoseklumą Visa tai veda I Religine pakopa Suvokdamas save kaip nuodeminga,zmogus suvokia,kad krikščionybės požiūriu jis vienas pats nepajėgus išsivaduoti iš nuodemes,nes tik Dievas gali nustatyti tiesos salygas.Tikejimo turinys yra paradoksas.kad amžinybe įsikūnija laike,t.y.kad Dievas tapo žmogumi.Dievas turėjo ateiti pas zmones,kad galėtu jiems įduoti tiesa,todel pats žmogus savo jėgomis negali pasiekti tiesos jas jam turi suteikti Dievas. Egzistencializmas yra pesimistine filosofija,kuri kelia kl/kaip gyventi žmogui istoriniu pokyčiu epochoje.Egzistenciniam mastymui svarbu ne kas yra pasaulis ar tiesa patys savaime,o tai,ka pasaulis arba tiesa reiškia man pačiam, kaip aš turiu apsispręsti jų atžvilgiu. Pagrindine savoka-egzistencija-centrinis zmogiskojo"AS"branduolys,kurio dėka tas "as"realizuojasi ne kaip mastantis individas,bey kaip unikali.nepakartojama asmeny bes. Kasdieniniame gyvenime žmogus ne visada suvokia save kaip egzistencija,tam reikiąkad jis atsidurtu ribinėse situacijose. PAGRINDINES EGZISTENCIALIZMO PROBLEMOS: Asmenybes ir visuomenes santykis-pagal egzistencialistus visuomene būtina sąlyga egzistuoti,taciau tačiau visuomene primeta dabartini mastymąskoni,isitikinimus=neigiamas visuomenes vaidmuo.Isvadaasmenybei near laisves visuomenėj. Laisves problema-laisve yra tada,kai yra apsisprendimo,pasirinkimo galimybe. Egzistencialistai mano,kad žmogus gali pasirinkti savo egzistencializmą ribotai,todėl tikrai laisvas yra Dievas. Savizudybe- auksciausia laisves išraiška Jobo drama savo turiniu ir prasme yra idejine.Pirmoji Jobo kalba yra kančios neprasmingumo iškėlimas ir savos nevertingos egzistencijos apgailestavimas. Pagrindine idėja knygoje žmogus. Jobas skundžiasi ne visuomeniniais vargais,bet pačios žmogiškosios egzistencijos sunkumu ir mislingumuJobo mastymas kyla iš jo paties egzistencijos.Kancios šviesoje jis kelia žmogaus egzistencijos kl. Ir mėginai ji atsakyti.Taciau čia jam rupi ne žmogus savyje, bet jis pats;ne žmogaus gyvenimas apskritai,bet jo paties asmeninis buvimas ir likimas.Zmogaus bendrosios esmes jis neliečia Užtat vietoj esmes kl. iškyla egzistencijos kl.Egzistencija visada yra individuali,kadangi ji visados yra mano gyvenimas ir mano likimas. Todėl visi Jobo apmastymai darosi sutelkti apie ji pati.Žmogiškosios prigimties drama čia susitelkia I mano paties drama 15. POZYTIVIZMAS.RAIDOS ETAPAI,PROBLEMOS. Pozityvizmo vienas iš atstovu yra Augusteas Comet'as. Jis savo svarbiausiu veikalu "Traktatas apie pozityviąja filosofiją" padėjo pozytivizmo sistemos pagrindus, tyrinėdamas mokslo teorijajis mėgino atsakyti i klausimą kokia yra visuomenėje pakopų, dėsniu. ]isjsjiprepia ir visos žmonijos, ir kiekvieno mokslo, ir kiekvieno individo dvasiną raidą! -teologinėje arba fiktyvioje,pakopoje žmogus aiškina pasaulio reiškinius antgamtinių būtybių, veikimu; -metafizinė,arba abstrakčioji,pakopa-tai iŠ esmes užmaskuota teologijajjoje antgamtinės esmės pakeičiamos abstrakciomis(tusciomis)esmėmis. ii pakopa neproduktyvi.taciau išlaisvinanti.todėl ji kreipia i kita, būvį. -mokslinėje arba pozytivioje pakopoje nebeieškoma galutiniu, priezasčiiį,pažinimas atsigręžia £ esamus faktus. Pamatas-stebėjimas,kuriuo remiantis galima pažinti bendruosius dėsningumus! Sulig šia paskutine pakopa žmogaus dvasia pasiekia savo aukstumas,taciau gali būti,kad kitose srityse ji net neviršija ankstyvųjų pakopų.. "Pozytivumo" sąvoka gali reikšti: faktiškumą ir naudinguma sykiu turint omenyje tai, iveikiamas teorijos ir praktinio taikymo atstietumas; tikruma,kaip metafizini į klausimų neišsprendžiamumo priesingybe; tiksluma:; konstruktyvuma;santykinuma,)kaip pretenziją į absoliutumą priešybe. Kiekviena pakopa atitinka tam tikra visuomenės forma.: teologinė pakopa - bažnytinė-feodalinė; metafizinė - revoliucinė; pozityvieji - mokslinė-pramoninė. Mokslus gauna sugrupuoti Į tam tikra seka,; pati pirmoji buttynatematika, po jos eitu, astronomija, fizika, chemija, biologija, ir sociologija. Si hierarchija atspindi kiekvieno mokslo pozityvumo laipsnį, taip pat ji rodo, kokia eilės tvarka mokslai remiasi vienas kitu. Sociologijai, kaip mokslui apie žmonių santykių visumą, tenka nepaprastai didelė reikšmė, bet ji dar nepasiekė pozityviojo mokslo lygio! Pozytivioje epochoje atsisakoma nuo visu abstrakcijų, , pradmenų ieškojimo ir pasitenkinama stebėjimo duomenimis bei patirtimi. Pozityvūs t.y. tikslūs faktai pagrystas ir realus, empirinius objektus tiriantis mokslas neprivalo siekti atskleisti jiį esme ir vidines priežastis , kurios taip domino metafizikus. Pozityvaus mikslo uždavinius būtina apriboti tik tiesiogiai stebimu reiškiniu išoriniu aprašymu ir dėsniu , susiejančiu stebimus reiškinius , nustsymu. Žmogus dėl savo prigimties linkgs būti apgaudinėjamas , jam patinka tai, kas paslaptinga ir stebuklinga, o kas realią, to jis nevertina, jis linkęs tikėti ne paties atrasta ir suvokta bet paveldėta tiesa. Žmogus niekada nesiliaus ieškojęs pirmųjų būties priežasčių. , visada norės pažinti Šio pasaulio paslaptis. Filosofija • tam tikra dogmatizmo forma, vedanti Į žmogiškosios minties pavergimą , į mokslinį sustabarėjimą , o sustabarėjusio organizmo dalys nustoja dalyvauti gyvybinėse organizmo funkcijose. Mokslui jokiu autoritetu. , išskyrus pati moksla, nėra ir negali būti! 16.FENOMENOLOGINES FILOSOF.ESME.PAGR.PRINCIPAI Fenomenologija-protu paremtas tyrimas,atskleidziantis fenomenuose arba reiškiniuose glūdinčia esme.Reiskinys yra viskas,ka suvokiame,t.y. visa,kas sąmonei reiskiasi,yra teisėta filosofinio tyrinėjimo sritis.Fenomenologai mano,kad neteisinga kūną suprasti atsietai nuo intensiniu(intencionalumas-esmine sąmones savybe,samones nukreiptumas I objektą) suvokiančios sąmones struktūrų. Pradininkas E.Husserlis laike intencionaluma ne priežastiniu santykiu su objektais,bet sąmones veikla,sutampancia su omenyje turimu objektu.Tokiu atveju tarp suvokiančios sąmones ir to ką ji suvokia,yra vienove.Sios filosof.esmerjei norime,kad pasaulis pasirodytu kaip reiskinys,reikia suprasti jog jo būtis yra nebėjo egzistencija ar realumas,bet jo reikšme. Fenomenologine suvokimo analize neneigiąkad tarp organizmo ir patiriamo objekto yra priežastinis rysys.bet kartu tvirtina,kad suvokime esama dar šio to daugiau. (PVZ.: aprašo garsą kaip bangu judėjimą bet palieka nuošaly pati garsa,kuri mes girdim)Patiriam ne pojucius,bej objekta.rurinti savybes,kurios pačios nėra jusliniai duomenys. Fenomenologijai objektas yra toks,koks jis jusliškai su vokiamas. Sis mastymo būdas neneigia tikrovės ir nemėgina jos kaip nors keist j i keičia tik požiūri I pasauli,nukreipiant žvilgsni nuo "tikro"objekto prie to ,kiek tikra aš ji priimu,suprantu,interpretuoju.Mes sąmoningai linkę negalvoti apie tai, kola u būdu mes patiriame realybe;paprasciausiai kasdienio gyvenimo objektyvumą laikome savaime suprantamu,retai pagalvodami kad tai gali būti mušu sąmones nuolatines veiklos sukurtas pasaulis.Esminis sąmones bruožas -sugebėjimas mastyti.Kita esmine savybe-laikiskumas.Patyrimas egzistuoja laike ir erdvėje.Tekanti suvokimo arba sąmones srove yra tokiąkadkiekvienas "dabar"suvokimas yra laikina faze nepertraukiamoje dabartiniu praėjusiu ir nauju "dabar"patyrimu sekoje. 17. Hermeneutines filosofijos esmė ir pagr.problemos Hermeneutika (hermas - dievas, tvarkęs verslo reikalus, nešęs žmonėms dievų žinias) - kilo iš skelbimo, meno aiškinimo, teksto vertimo. Šiandien hermeneutikos problemų ratą apima tekstų, teorijų, įvykių, aplinkybių ir kitų dalykų interpretavimas. Lemiamą impulsą jai atsirasti davė teologija. Jos pradininkai: Schleirmacher ir Diltejus, šiuolaikinės hermeneutikos atstovas - Heidegeris. Remiantis egzistencializmo teorija hermeneutikos teoriją galima suformuluoti taip: suvokus kalba, istoriškumą, buvimą drauge egzistencijoj kyla konkretus supratimas. Heidegeris teigia, kad kalba vis dar slepia nuo mūsų savo esme kad ji yra būties tiesos namai. Išsisakydami poetai ir mąstytojai duoda būčiai kalba ir išsaugo būti kalboje.(pvz. Skaitydami Hamletą, mes jo turini suvokiame interpretuodami. Aiškinant hermeneutika, supratime svarbūs 2 būdai: l) a) objektyvus, gramatinis, kai texta nagrinėjam kaip kalbos visumą, b) subjektyvus - kai žiūrima į autoriaus individualumą tame kūrinyje. 2) a) komparatyvistinis - kai prasmė atskleidžiama lyginant istorinį ir kalbini kontextus. b) divinatorinis - kai prasmė suvokiama yra intuityviai. Supratimas, yra ne tik mokslinis metodas, bet ir pačios žmogaus egzistencijos buvimo būdas, nes suprasdamas žmogus pažįsta pasaulį. Supratimo procesas juda hermeneutiniu ratu, kuriame individas turi būti aiškinamas visumos požiūriu, o visuma - individo. Interpretacijos dėka keičiasi supratimo horizontas, o žmogaus sukurti kūriniai istorijos bėgy per laiko atstumą įgyja naujas prasmes. Hansas Georgas Gadameris XXI a. iškėlė kalbos svarbą ir pabrėžė, kad kalba gyvuoja komunikacijoj, o pasaulis patiriamas per komunikaciją ir yra atviras kalbos dėka. Hermeneutikos vaidmuo svarbus dvasios mokslų pasauly (teologija, filosofija, menas, istorija) - šių mokslų metodas yra ypatingas supratimas, aiškinimas, interpretacija. 18.BŪTIES PROBLEMA.BUTIES IR BŪTYBES DIALEKTIKA Butis-tai buvimo pagrindas,kurio negalima tapatinti su daiktu ir jo sąvoka.Todėl būties negali tyrinėti mokslas,nes ji negali būti patirta. Būtis yra transcendentali(perzengianti)Tai reiškia žmogiškosios būties peržengimas. Filosofijoj būties sąvoka reiškia pirmiausia tai,kam budinga buti,kas buna,yra,egzistuoja.Keldamas būties problema,filosofas klausia,kas egzistuoja ir kaip egzistuoja,o dar tiksliau-ka tai reiškia egzistuoti. PARMENIDUI būtis yra tai,kas neatsiranda ir neisnyksta,butis-tai,kas negali pavirsti nebutimi.Todel jo nuomone-butis yra tai,kas amžina ir nekintama,nes bet koks kitimas reiškia atsiradimą ar isnykinia.Butis turi būti nedaloma ir nejudrįnes tai,kas daloma,gali keistis,atimant iš visumos viena ar daugiau daliu.Taigi reikia manyti,kad egzistuoja tik butis,o nebuties-nera! DEMOKRITAS:pasavlio pradai yra atomai ir tuštuma Visi regimi kunai(kaip ir siela)yra laikinijie atsiranda ir isnyksta.Bet juos sudarantyts atomai yra amzini,kinta tik jų padėtis ir išsidėstymo tvarka. PLATONUI būtis yra idėjos,o daiktaįnors jie kuri laika egzistuoja, visada yra paženklinti nebūties stigma. ARISTOTELIS visa būti traktuoja hierarchiskai.Zemiausia padėti užima beforme materija.Po jos eina negyvosios gamtosdaiktaįaukstesne už juos padėti užima organizmai,© dar aukstesne-siela. Pacia aukščiausia vita būties hierarchijoj užima tokia formąkuriosrealizacijai materija nereikalinga.Tai yra grynasis protas arbąkitaip tariant,Dievas.Buvimo pagrindas yra formąkuri yra ne salia daikto,o jame. Butybe(esybe)-tai visa tai kas kokiu nors būdu yra. Būties ir būtybes santykis Būtis yra Dievas,o butybe-zmogus.Zmogus negali būti be Dievo,nes jis yra jo kurejas.Dievui reikalingas zmogus,kad galėtu apsireiksti.Butis būtina butybei,kad si butu panašiai kaip Dievas. Būties formos: l )materiali;2)dvasine. Dvasia gali būti: l)mastymas,protas; 2)nemateriali butybe,galinti daryti itaka žmogaus gyvenimui; 3)kaip substancija; 4)valia,intuicija; 5)iracionalumas(nelogiskumas); 6)kulturine raiška. Dvasios negalima tapatinti su siela.Dvasia-tai aukštesnioji transcendentine esybe,sekminiu diena Dievo siustą dvasine jega,kuri leidžia pažinti Dievą. Siela-dvasios buvimo vieta zmoguje.Tai,kas daro objektą gyvu. 19.Materiali būtisjos savybės:kitimas,erdvė,laikas.Biologinė erdvė ir laikas. Būties formos įdvasinę ir materiali.Etapai:»Antika:gamtamokslinė filosofija, būtis-visa kas atsirado iš vandens (Talis), ugnies (Heraklitas). Būtis amžina, nedaloma. •Demokrito atomistinė teorija: visi daiktai sudaryti iš atomų(net siela,tik jos atomai l.maži ir judrūs-tuo skiriasi nuo daiktų).Pasaulio pradaiiatomai ir tuštuma.Visi regimi kūnai(ir siela)laikini:atsiranda ir išnyksta.* 19a.didieji fizikos atradimai padarė išvadą,kad nėra paskutinės elementarios dalelės iš kurios viskas susidaro,todėl sugriuvo senoji materijos samprata.20a.materialistinės kryptys pateikė nauja materijos aibrėžimą.Materija-sąvoka objektyviai realybei pažymėti,kuri duota žmogui jo pojūčiuose. Vienintelė savybė būdinga materijai yra egzistuoti objektyviai,t.y.neprikl.nuo žmog.sąmonės.Sąvoka-žmog.mąstymo apibendrinimo rodiklis. Materija-visų objektų apibendrimo sąvoka. Kūnas yra materialus, bet sudarytas ne iš materijos. Savybės:l)Kitimas(judėjimas).Judėjimas-materialių kūnų egzistavimo būdas. Kitimų rūšys: mechaniniai, fiziniai, cheminiai >biologiniai, socialiniai, dvasiniai (pokyčiaižnioguje). 2) Erdvė ir laikas. Materialistinė filosof.pripažįsta tikrovės objektyvumą,todėl laikas ir erdvė yra objektyvūs. Antikos atomistai erdvę suprato kaip tuštumą,kurioje juda atomai.Niutonas pritarė jiems ir manė,kaderdvė yra tuščia daiktų talpykla(kaip dėžė).Laikas-įvykių talpykla(savarankiška trukmė tekanti iš praeities į ateitį).Pagal Augustiną,laikas-kitimo matas.o amžinybė-pastovumo.Enšteinui laikas ir erdvė yra reliatyvūs(kintantys).Dėl nevienodos gravitacijos tarp skirtingų masių kūnų,erdvė išsikreivina.Materija,erdvė ir laikas yra vienoje sistemoje.Patys objektai suformuoja savo erdvinius ir laiko parametrus.Ne laikas bėga,bet mes savo atėjimu ir išėjimu suformuojame laiką. Augustinas skiria 3 laikus: l)esamasis apie būtajį(atsiminimas);2)esm. apie esamąjį(stebėjimas);3)esm. apie būsimajį(laukimas) "Jei niekas nepraeitų,nebūtų būti. Jei niekas neateitų,nebūtų būsm.l. ir jei niekas neegzistuotų,nebūtų esm.l." Kantui"Joks pažinimas laiko atžvilgiu nėra pirmesnis už patyrimą" 20.Dvasine būties samprata. Dvasia ir siela. Būtis - tai buvimo pagrindas, kurionegalima tapatinti su daiktu, su jo sąvoka, todėl būties negali tyrinėti mokslas, ji negali būti patirta. Būtis yra trascendentali - virs jutimine (perziangianti už ribų). Pagal Parmenidą, būtis yra tai, kas neatsiranda ir neišnyksta, būtis - tai, kas nagali pavirsti nebūtim. Būtis tik tai, kas amžina, nekintama, najudru, nedaloma. Esybe - visa tai, kas kokiu nors būdu yra. O gyva esybe -tai būtybe. Tarp būties (kaip Dievo) ir būtybes (kaip žmogaus) yra tam tikras santykis. Būtis yra būtina būtybei, kad si butu. Taip pat būtybe yra būtina bučiai, kad si galėtu apsireikšti. Būtis panaši l būtina būtybe, bet niekada ja nevirsta. Būtis gali būti materiali ir dvasine. Dvasia gali būti apibudinama kaip: a) mastymas, protas; b) nemateriali būtybe, galinti daryti itaka žmogaus gyvenimui; c) substancija; d) valia, intuicija (suasmeninta); e) irracionalumas; f) kultūrine raiška. Negalime tapatinti dvasios ir sielos. Tai ne tas pats. Pagal Platoną siela - tai gyvybes pradžia, forma suteikianti kūnui gyvybe. Krikščionys mano, kad žmogaus siela skiriasi nuo gyvūnu juslines sielos. Žmogui budinga intelektuali siela, nepriklauso nuo kūno funkcijų. Pagal Akvinieti kūnas nėra sielos kalėjimas, o esmine žmogaus dalis, skirta dangaus garbei. Senajam testamente siela apibudinama kaip gyvybes simbolis, bet ne šaltinis. Siela gali mirti. Nemirtingumo šaltinis yra tik Dieve. Dvasia - tai aukštesnioji transcendentine esybe, sekminių diena Tėvo siustą galia, kuri leidžia pažinti Dievą. Siela - dvasios buvimo vieta žmoguje. Būties ir sielos santyki galime matyti iš Porfyrijaus medžio: Substancija (būtis): nemateriali materiali (kūnas): neturintis sielos (negyvas) turintis siela (gyva būtybe): nejusli (augalas) jusli: neprotinga(gyvunas) protingas (žmogus) 21. Pasaulio pažinimo dėsningumai: l)pazinimo samprata subjektas ir objektas lygiai. mastymo santukis. Empyrizmo ir racionalizmo esme. Apriorizmas. Intuicija Tiesos problema. Tiesosrūsys .Pažinimo ir tikėjimo santykis. PAZINIMAS – santykis us tikrove. SANTYKIS: Žmogaus mintis atitinka tikrove=pasauli pažinus. Žmogaus mintis neatitinkatikrove = pasauli nepažinus. AGNOSTIKAI-filosofai neigiantys pasaulio pažinimą. Agnostizmas:l)NAIVUS iš to fakto kad šiandien kai ko mes negalime pažinti, darome išvada kad tas reiškinys nepazinus.2)TEORINIS (Imunuelis,Kantas atstovai)I-"gryno proto kritika"!! praktinio proto kritika"doroves metafizikos pagrindai.IH"sugebejimo spręsti kritika"KRITIKA gilios studijos,analize,vertimas+kritika. I veikale Kanto pažinimo teorija: pažinimas subjektas, tai kas vykdo pažinimą pvz žmogus, instinktas pažinimo objektas - tai I ką žmogus nukreipia savo pažintine veikla(negyvoji gamta gyvoji) santykis tarp žmogaus ir pasaulio. IKI Kanto. Žmogus pasyvus stebėtojas, turi sąmone kaip ekraną, kuriame atsispindi veiksniai iš aplinkos. PO Kanto padare gryztama rysi. Žmogus nepasyvus. Jis turi interesus tikslus, proto galės, per kurias perkošia išorini pasauli. Aktyvus žino ko nori. PAŽINIMO MECHANIZMAS Kanto nuomone, egzistuoja išorinis pasaulis - daiktai savyje sau. Jie veikia jutimo organus ir atsiranda kitas pasaulis - daiktai mums man. Tai pojūčiai suvokimai vaizdiniai. Daiktai sau - objektyvus pasaulis. Daiktai man - subjektyvus pasaulis. Iš kur žinoti ar subjektyvus pasalis atitinka objektyvu pasauli.Pvz: geltona spalva (subjektyvi) bangos ilgis(objektyvus). Kantas sujungė empirini ir racionalųjį mastymą ivede du pasaulius:!) daiktai savyje jam objektyvus pazinimas.2) daiktai mums (pojūčiai, suvokimas).EMPYRIZMAS(Dekartas, Kantas) 1) veikia žmogaus jutimo organus. Pažinimas atsiranda, kai(daiktai mums) praleidžiami pro apriorines pažinimo normas: erdvine ir laikine(intervalas nuo daikto atsiradimo iki išnykimo) tvarka.RACIONALIZMAS 1) priežastine - pasekmine tvarka.2) būtinumo atsitiktinumo tvarka3) esmes tvarka4)desnio tvarka. KANTO ir DEKARTO skirtumai: Pas Kantą ne tik pati idėja igimta, bet ir matrica kuria užpildo mušu patirimas. Pas DEkarta ne tik matrica bet ir matrica su turiniu yra igimta. INTUICIJA kaip žmogaus žinojimo šaltines. DEKARTO TEORIJA: intuicija tai tam tikro proto rūšis. Racionalusis pažinimas yra analistinis = paprasto daikto skaidymas sudėtines dalis begryztamos sintezes, tačiau reiškinio esme gludi ne daliu analizėje, o neisskaidytoj srtrukturoje. Intuiija ir yra reiškinio visumos suvokimas o ne detalios analizes.BERKSONAS: teigė kad INTUICIJA tai neracionalus mastymas, o euristika - mokslas apie kūrybini mastymą. Intuicija be logikos neegzistuoja, bet tai nereiškia jog inticija yra mažiau reikšminga negu logika.ZMOGAU INTUICIJA TURI:I) sąmone (matome)II) pasąmone (nematome)III) iki sąmone. Intuicija kaip tam tikras pazinimas.ISIZIUREJIMAS 1) didelis susikaupimas susimastymas.2) laikoma aukščiausia pažinimo rusimi kuri remiasi intuicija.. Dedukcija: iš bendro atskiras.Pvz: viskas Dievo kūryba žmogus yra Dievo kūrinys. Indukcijos būdu gautas žinojimas near absoliutus. Išvados tikėtinos bet neabsoliucios.Pvz: visos gulbes baltos bet buvo atrasta juodoji ir nepilnoji indukcija. DEDUKCIJA - iš kur atsiranda bendrieji teiginiai? Filosofija labiau dedukcine. HIPOTEZE tai tam tikra mastymo forma, kai atsiradę naujieji faktai negali būti paaiškinti senomis teorijomis. ĮRODYTA HIPOTEZE - nauja teorija. Teorinis pažinimas aukščiausias lygmuo. Kategorijas* principas = teorinis mokslas. SUVOKIMO IR MASTYMO SANTYKIS. Suvokimas betarpinis individualus kontaktas su daiktu.savoka- abstrakti. Atsiranda dvi kryptis tai empirizmas ir racionalizmas kurios skirtingai aiškina pažinimo šaltini. Iš kur atsiranda žinios :::EMPYRIZMAS 1) F.BEKONAS indukcijos teorija 2) protas - sandėlininkas sudėlioja I savo vietas negali duoti naujo žinojimo. Dz Lokas: žmogus gimsta kaip tobula sava o po to ja isvatro patyrimas. + akivaizdus žinojimas. – žmogaus patyrimas ribotas iš kurio negalima daryti visuotine prasme turinčios isvados.(SUVOKIMAS) RACIONALIZMAS l)protas XVII R.Dekartas. 2) partyrimai - tai tik medžiaga žinojimui atsirasti. Tai padaro protas.+ visuotinumas - dėsnis - negali paaiškinti iš kur žmogaus protas išpeša visuotinumą. Viršūne G.Hegelis ne tik žmogus yra protingas o žmogus vienas iš protingumo sąvoku. VISUOTINIS protingumas = absoliuti idėja pasaulinis protas. Ir Kantas iškėlė kad pažinimas yra apriorinio pobudzio(nepatyrimas = ikipatyrimas) Apriorinis - patyrimines kilmes žinojimas. Pvz: apriorinio - dievas yra bet jo mes nepatiriam. Aposteorinis- auditorijo mes., apriorinis žinojimas - racionalizmo ir empyrizmo sinteze. Kantas iškelia mokymą apie antinomijas. ANTINOMIJA - du priešingi teiginia, kuriuos galime irodyti.Pvz.1) žmogus laisvas 2) žmogus nelaisvas. Išvada protu pasikliauti negalime nes jis irodo prieštaravimus vadinasi gali tikėti, kad yra atitikimas, bet ne logiškai įrodyti. PAŽINIMO LYGIAI: juslinis:a)pojutis b) suvokimas c) vaizdinys 2) racionalus-loginis:a) sąvoka b)sprendimas c)isprotavimas d)hipoteze e) teorija. Pojūtis- rezultatas, nerviniai impulsai. Pojūtis - objektyvaus pasaulio subjektyvus vaizdas, kuris nusako daikto ar proceso savybe. Visuominis vaizdas - suvokimas atsiranda iš atskiru savybių. Vaizdinys - suvokimas, kuris atsiranda nesant kontakto su daiktu. RACIONALUSIS PAŽINIMAS: 1) prasideda nuo sąvoku formavimo. Sąvoka - mintis išreiškianti esmines rūšies savybes. Norint suformuoti: a) esminiu savybių išskyrimas b) išskirtu savybių atitraukimas nuo likusiu c)minties įrodymas verbalizmas. Kalba - minties išraiška. 2) Sprendimas sakinys kuriame kas nors teigiamaas neigiame.3) išprotavimas indukciniai ir dedukciniai. Tai tokia mastymo forma kada iš keliu sprendimu vadinama prielaidomis, padaromas naujas sprendimas isvda. INDUKCIJA- išvedimas. Toks mastymas kai nuo atskiro einama prie bendro.Pvz: visi metalai laidus šilumai. 22. Žmogaus pažintiniu galiu sugebėjimo suvokti ir mastvti - charakteristika. Pažinimas - žmogaus minties santykis su tikrove: Žmogaus mintis atitinka tikrovę = pasaulį pažinus. Mintis neatiotinka tikrovės = pasaulį nepažinus. Egnosticizmas Naivusis - iš to fakto, kad kažko negalime pažinti, darome išvadą, kad tas reiškinys nepažinus Žmogus Pasaulis Pažinimo subjektas - tai kas vygdo pažinimą. Pažinimo objektas, tai į ką žmogus nukreipia savo pažintinę veiklą. 3 Santykis tarp žmogaus ir pasaulio. Iki Kanto buvo galvojama, kad žmogus yra pasyvus objektas. Kantas padarė grįžtama ryšį žmogaus į pasauli ir jis perkošė per juos išorinį pasaulį. Po Kanto žmogus yra aktyvus pažinimo proceso konstruotojas. Pažinimo mechanizmas. Kanto nuomone egzistuoja išorinis pasaulis - t.y. daiktai savyje. Veikia jutimo organus ir atsiranda kitas spasaulis - daiktai mums (man) t.y. pojūčiai, suvokimai, vaizdiniai. Tai subjektyvus pasaulis. Kantas iškelia mokymą apie antinomijas, pvz; antinimija - du sėkmingi teiginiai, kurie vienas kitam prieštarauja, kurios galima įrodyti. Išvada: protu pasikliauti negalima, nes jis įrodo prieštaringus teiginius. Belieka tikėti, kad yra atitikimas tarp tų dviejų pasaulių, bet to logiškai įrodyti negalima. Suvokimo mąstymo santvkis. Suvokimas - betarpiškas bendravimas su daiktu. Empyrizmas ir racionalizmas skirtingai aiškina iš kur atsiranda žinios. Žinios: Pagal empyrizmą (patyrimas): Vienintelis žinojimo šaltinis yra patyrimas. Bekonas sukūrė indukcijos teoriją. Protas yra lyg sandėlininkas, kuris viską sudėlioja į savo vietas, bet jis negali duoti naujo žinojimo. Dž. Lokas: "Žmogus gimsta kaip švari lenta, kurią išrado patyrimas gyvenimas". + Akivaizdus žinojimas, kuriuo pasitikėti neabejoji. -Negalima iš riboto patyrimo daryti visuotiną prasmę turinčias išvadas. Pagal racionalizmą: Vienintelis žmogaus šaltinis - žmogaus protas. Dekartas. Patyrimas- tai tik medžiaga žinojimui atsirasti ir tą būtent padaro žmogaus protas. Protas aukščiau patyrimo. + Visuotinumas - dėsnis, kuris yra dėsnis, kai yra visuotinas. -Iš kur žmogaus protas? Racionalizmo viršūnė yra Hėgelis XDCa., kuris iškėlė teoriją, kad ne tik žmogus yra protingas, bet ir tikrovė yra protinga, o žmogus tik vienas iš protingumo variantų. Kantas suvokė racionalizmo ir empyrizmo trūkumus ir iškėlė tokią teoriją: "Pažinimas yra apriorinio pobūdžio (patiriminis ir ikipatyriminis)". Aposteriorinis - priešingai aprioriniam. Tai patyriminis žinojimas. Apriorinis žinojimas = empyrizmo ir racionalizmo sintezei. Kanto apriorizmas. Išskiria dvi iš esmės skirtingas pažinimo rūšis: Aposteriorinis pažinimas, kilęs iš patyrimo; Apriorinis pažinimas - bendras, nuo patyrimo nepriklauso. Aprioriniai principai būtini ir pačiam patyrimui, nes jie yra būtini patyrimo galimumo sąlyga. Aposterinių žinių įgyjame iš juslinės patirties. Kai kurių apriorinių teiginių trūkumą nustatome remdamiesi juos sudarančių sąvokų analize. Apriorinės pažinimo formos: 23. Pažinimo šaltinio problema. Empyrizmo, racionalizmo, apriorizmo, intuityvizmo apibudinimas. Pažinimas - tai žmogaus minties santykis su tikrove. Pasaulis gali būti pažinus (kai žmogaus mintis atitinka tikrove) ir nepažinus (kai žmogaus minti sneatitinka tikrovės). Pažinimo subjektas - tai tas vykdo pažinimą. Pažinimo objktas - tai l ką žmogus nukreipia savo pažintine veikla. Pažinimo šaltinio problema - iš ko atsiranda mušu žinios? Filosofai pažinimo šaltinio ieškojo žmoguje. Pažinimo šaltinis yra jutimas ir suvokimas, o jų rezultatas - pojūčiai ir suvokimai. Patirtis būtina žmogaus orientacijai pasaulyje. Filosofijoje pažinimu laikomas ne atskiro, individualaus objekto, vadinamo atskirybe, o visos objektu klases, to, kas jiems yra bendra, t.y. bendrybes bruožu atskleidimas. Kiti filosofai teigė, kad pažinimo šaltinis yra protas, intelektas. Protu mes galime įžvelgti tai, ko nemato mušu akys. Remdamiesi loginiais argumentais, galime įrodyti, ko nežinome iš patirties. Aristotelis: juslinis patyrimas būtina pažinimo faze:faktu nustatymas - būtinas mokslinio tyrimo etapas. Tiesa, nuo patyrimo faktu filosofas turi pereiti prie bendru principu, kuriu tikrumui nustatyti būtinas protas, bet ieškant tu principu išsiversti be juslinio patyrimo neimanoma. Tolesne filosofijos istorija eina 2 kryptimis: empvrizmas ir racionalizmas, kurios skirtingai aiškina pažinimo šaltini. Empyrizmas: vienintelis žinojimo šaltinis - patyrimas. Protas - tai sadelys, patyrimu talpykla. Pats protas negali duoti naujo žinojimo. Bekonas: Grynai teorinis gamtos mokslas yra visiškai bevaisis ir todėl turi būti pakeistas nauju - empyriniu, pagristu stebėjimais ir eksperimentais. Gamtotyrininkai mane, kad eksperimentas - tai klausimas gamtai, l kuri turi atsakyti ji pati, o ne žmogus, kad ir koks jis butu protingas. Todėl daug filosofu pripažino jusline patirti. J.Lock'as: visos mušu idėjos yra įgimtos, o ne įgytos, ir jų turinys priklauso nuo patyrimo. Visos sudėtingos idėjos sudarytos iš paprastu, o jų tiesioginis šaltinis yra patyrimas. Žmogus gimsta kaip svari lenta, o toliau ja išrašo jo patyrimas. Empyrizmo pliusas - akivaizdus žinojimas; minusas - ribotas patyrimas, negalima daryti visuotinu išvadų. Racionalizmas: vienintelis žinių šaltinis - protas. Patyrimas tik medžiaga žinojimui atsirasti. R.Descartes'as: tikros žinios yra aiškus irryskus teiginiai, nes tik tai, kas aišku, yra proto gerao apžvelgiama (matematines žinios). Jusline patirtis įgalina nustatyti tik tai, kas vyksta čia ir dabar, o ne visur ir visada, ji leidžia nustatyti kas yra, o ne kas turi būti. įgimtos idėjos, t.y. kaip Dievo, sielos, substancijos, sugebėjimas kurti idėjas. D.Hume: proto suvokimus skirsto l mintis arba idėjas ir įspūdžius. Visa minties medžiaga kyla iš vidiniu arba išoriniu išgyvenimu, o tik jų sujungimas ir sandara priklauso nuo proto ir valios. Matematinio tyrinėjimo rezultatai yra visuotiniai, butini ir tikri. Hėgelis: ne tik žmogus protingas, bet visa tikrove protinga, o žmogus yra vienas iš protingumo variantu. Apriorizmas: pažinimas, pagrindiniai mokslo teiginiai yra apriorinio (nepatyriminio) pobūdžio; aposteriorinis - patyrimines kilmes žinojimas, teisingumą įrodysi stebėjimu ar eksperimentu, l. Kantas: pažinimo pricesas yra juslines medžiagos ir aprioriniu pažinimo formų sinteze. Racionalizmo ir empyrizmo sujungimas. Du pažinimo šaltiniai: 1) juslumas 2) intelektas. Mintys be turinio tuščios, stebiniai be sąvoku - akli. Žmogus yra ne tik stebėtojas. Pažinimas konstatuoja reiškinius, bet nekuria daiktu savaime. Priežastis yra pačiame daikte, jų savybes - mušu ir daikto sąveika. Pažinimo tikslas - nauda, rezultatus gali pritaikyti, pertvarkyti, pakeisti pasauli. Žinoma visur turi būti ribos - žmogus neturi kenkti gamtai ir kitiems žmonėms. Intuicija: tai vienas iš žinojimo šaltiniu. R.Descates'as: tam tikra proto rūšis, racionalus pažinimas, yra analitinis - daiktu skaidymas l sudėtines dalis be grįžtamos sintezes. Bet esme gludi ne daliu analizėje, o neisskaidytoje stukturoje. Reiškinio visumos suvokimas, be detalios analizes - intuicija (tam tikra proto funkcija). Berpsonas: intuicija - tai neracionalus mastymas, o instinktyvus pažinimas, instinkto rūšis, o ne racionalus daikto tyrinėjimą. Euristika - mokslas apie kūrybini mastymą. Intuicija be logikos neegzistuoja, bet tai nereiškia, kad ji mažiau sverbi negu logika. 24.Tiesos problema. Klasikinė ir šiuolaikinė tiesos teorijos. Tiesos kriterijaus problema Tiesa žmogaus žinojimo savybė. Filosofijos istorijoje 2 požiūriai: 1.Aristotelis - tiesa ateina iš daikto objekto, bet ne subjekto. 2. Platonas - tiesa yra idėjane iš daikto, o iš idėjos prie daikto. Tiesoje 2 aspektai: 1. Subjektyvus žmogaus žinojimas: turinys ir turinio išraiškos forma. Tiesa žinojimas reikšmingas ne tik man, bet ir visuomeniniu požiūriu. Ji negali būti individuali. 2.Objektyvi.Tiesos turinys gali būti objektyvus, tada žmogus yra garsiakalbis. Tiesos rūšys: 1. Mokslinė. 2 .Loginė. 3. Religinė. 4. Meninė. 5. Istorinė. 6. Moralinė. 7. Filisofinė. Istorija:!. Faktų grandinė. 2. Faktų interpretacija. Logika-mąstymo taisyklės. l .Nėra ir negali būti visiškai asmeninės tiesos, kiekvienoje tiesoje, kad ir labai intymioje slypi tai, kas subendrina žmogų su kitu žmogumi, kas suprantama mažiausiai dviem žmonėms, idealiu atveju suprantama ir priimtina visiem. 2. Bet kokioje tiesoje slypi visuotinumo elementas. Klasikinė tiesos samprata Jau Antikoje atsirado tiesos koncepcija, kuri vadinama klasikine tiesos koncepcija. Jos autoriai Platonas ir Aristotelis. Senovės graikų filosofei. Jie teigia, kad jei mūsų minties ar teiginio turinys nusako faktinę būseną, tai ta mintis ar teiginys yra tiesa. Viduramžių mąstytojai tiesą apibrėždavo: tiesa daikto ir minties atitikimas. Aristotelis sako: sniegas yra baltas be kriterijaus, nėra įrodymų jų trūksta. Kriterijaus nebuvimo sunkumas, buvo toliau ieškoma, kas tai tiesa. Naujos koncepcijos vadinamos neklasikinėmis, ieškojo būdų kaip suformuoti tiesos teoriją, kad nereikėtų minėti tikrovės. Akivaizdumo teorija. Akivaizdumo koncepcijos ištakos slypi kasdieninėje kalboj, žymiausias požiūrio į tiesą, kaip akivaizdžias žinias savininkas buvo Dekartas. Jis mano, jog teisingos yra žinios, kurios yra arba tiek elementarios aiškios, ryškios, kad akivaizdžios arba žinios, kurios gali būti išvestos loginės dedukcijos būdu iš elementų, kurie akivaizdžiai yra tiesa. Ginčytinas akivaizdumo teorijos visuotinumas ir universalumas. Jei klasikinę tiesos sampratą galima taikyti labai plačiai, tai daugelis teiginių apie pasaulį ir žmogų nėra akivaizdūs. Be to, kas akivaizdu vienam žmogui, kitam, kuris turi visiškai skirtingą patirtį ir informaciją gali būti visiškai neakivaizdu. Pragmatinė tiesos sanprata Pragmatinės tiesos teorijos teisingumą - jos autoriai sieja su teiginio naudingumu praktinei veiklai ir tos veiklos praktiniu efektyvumu. Žinojimas - jėga. Žinias pradėjo traktuoti ne kaip tikslą dėl tikslo, o kaip tikslų siekimo būdą. Empiristų požiūriu teoriniai samprotavimai iš kurių negalima padaryti jokių išvadų apie faktus negali pretenduoti į tiesą. Hjumas tokius samprotavimus paskelbė iš vis beprasmiškus. Pozityvizmo pradininkas Komtas teigė, kad vertingos tikslios ir pozityvios žinios, turinčios praktinį naudingumą. Pragmatizmo tiesos teorija (pragma - veiksmas, žodis) rėmėsi Piršo ir Džeimso teorija. Pirsas pabrėžė, kad jūsų idėjos ir įsitikinimai yra mūsų veiksmų taisyklės. Šiuo požiūriu pažinti - reiškia žinoti praktinius padarinius, kurie sukeliami kažkokiais veiksniais. Džeimso teigimu - žodžiai ir teiginiai, tai nurodymai, kaip galima keisti egzistuojančią realybę. Todėl teorijas reikia traktuoti kaip instrumentus. Jo požiūriu, teisingumas siejamas su praktiniu naudingumu ir efektyvumu. Džeimso pozicija skirtinga nuo Markso, nes Džeimsas sakė, kad svarbu asmeninė nauda, o Marksas visuomeninė, o ne asmeninė nauda svarbiau. Pragmatinės ir klasikinės tiesos skirtumai. Aristoteliui - tikrovė nepriklauso nuo subjekto, daiktiška objektyvi žmogaus veikla, praktika, kuri turi būti traktuojama ne tiek objektyviai kiek subjektyviai. Pragmatikams tikrovė. Tikrovės pasaulis yra žmogiškos veiklos, jo interesų ir tikslų pasaulis. Žmogus ieškos to, kas jam naudinga, o ne reikalinga. Dialektinis materializmas Karlas Marksas susieja tiesos sampratą su Aristotelio klasikine tiesos koncepcija. Kuri tiesą suriša su objektyvia tikrove. Aristotelis nepateikė patvirtinimo būdo, o K.Marksas užpildo šį trūkumą sako, kad tiesos objektyvumo kriterijus yra praktika. Pažintinis žmogaus ir tikrovės santykis yra praktinio santykio su ja dalis. Marksas teigia, kad praktika yra pažinimo pagrindas. Žmogiškasis pažinimas atsiranda formuojantis žmogiškajam santykiui su gamta, per gamybą, kurios neatskiriamas bruožas yra tikslingumas. Pažinimas gali kisti su visuomenine praktine veikla istoriškai. Keisdamas gamtą praktiškai žmogus keičia ją ir teoriškai. Praktika kaip tiesos kriterijus yra visuomeninis procesas, nes gamybinėje veikloje žmogus visada remiasi teoriniu pažinimu, kurio objektyvumas nuolat tikrinamas. Jei teorija nemiršta ja naudojamasi, bet vistiek ji yra tikrinama. Teorijos tikrinimas yra santykinis. Visos mokslo tiesos yra santykinės, nes: a) jos niekad neduoda absoliučiai pilno tikrovės reiškinių vaizdo, nes reiškinių sąveika yra begalinė ir nei vienas tikrovės reiškinys neturi baigtinio skaičiaus; b) visos mokslo tiesos kinta istoriškai kartu su visuomenine praktine veikla. Absoliuti tiesa kaip ir absoliučiai pilnas baigtinis reiškinių pažinimas, yra neįmanomas. Tiesa yra ir objektyvi, ir subjektyvi, ir absoliuti, ir santykinė. 25kJ.Zmogaus prigimtis ir esmė.Zmogaus būties specifika Žmogaus pažinimas turi du lygius: l )žmogaus prigimtis-gali būti tiriama moksliškai.Tai daro genetinė antropologija,flziologinė antropologija.2)žmogaus asmuo-negali būti tiriamas,tik gali būti interpretuojamas. Ką, apie žmogų ir jo prigimtį galvojo skirtingų epochų filosofai? Graikai: 1)Mileto mokykla,Demokritas-žmogus=kūnas+siela.Siela ir kūnas sudarytas iš atomy.Žmogaus siela yra mirtinga. v 2)Platonas-žmogaus prigimtis yra ideali.Jis yra nemirtinga esybė.Zmogaus esmės reik ieškot sieloj. Sielos rūšvs:a)maitinančioji:b)juntančioji:c)protingoji-žmogaus esmė.Ji turi valdyti kitas sielas. 3)Aristotelis-zmogus yra socialinė.visuomeninė butybė.jo esmės reik ieškot socialiniuose santykiuose. Viduramžiai; l )Augustinas-tesia Platono idėją. 2)Akvinietis-tęsia Aristotelio idėją.Kūnas nėra nuodėmingas,nuodėmingas žmogus,kuris negali valdyti savo kūno. Renesansas;Zmogaus esmes reik ieškot jo prote. Naujieji laikai;Dekartas-zmogaus esmė yra jo majstymas. Naujausi laikai:Hegelis-žmoeus yra pasaulio mastymo apraiska-absoliutine ideja.Žmogaus esmės reik ieškot jo protingume.tikrovė ir aplinka yra protinga.Zmogus yra protingumo apraiška. XIXa.; l )Sopenhaueris-zmogus yra pasaulinės valios gniūžulas,valios koncentratas.Jei protas nefunkcionuoja,tai yra valios stoka. 2)Nycė-žmogaus esminė savybė yra valdyti valią-Nyčės antžmogio teorija:Antžmogis reiškia.kad žmogus yra kūnas ir siela.Nycė kritikuoja krikšcionybe,kad ši pervertino sielos vaidmenį žmoguje.Jis giria žmogaus kūną. XXa.;Egzistencializmas.Maceinos "Jobo drama".Egzistencija-tas žmogiškojo "aš"branduolys,kuriame "aš"reiškiami ne kaip mastantis individas,bet kaip nepakartojama asmenybe.Egzistencinis mąstymas kalba apie žmogaus vertybes,pasaulėžiūra,gyvenimo prasmės suvokimaJaisvę.Bet neatmeta to,ka daro racionalizmas.Racionalus mastymasrzmogus yra vianas iŠ tyrimo objektu salia kitu. Žmogus gali būti:l)gamtinis padaras(Froidas) 2)socialinis padaras(Froidas) 3)dvasinis padaras(Augustinas) Žmogaus egzistencijos būdai: l)rurėjimas(meilės,religijos) 2)buvimas(meilėje,religijoje) Atskilas nuo gamtos.zmogus turi ieškoti savo egzistencijos jprasminimo.Tada susiduria su dviem tendencijom:l)tobulėti;2)grjzti įgyvūliska stadiją Tobulėti galima taip:l)susieti save su pasauliu meilėje ir darbe 2)susilieti su transcendencija(Dievu).Gali pasireikšti kūrybos procese=dieviskojo kūrybos akto bendrininkas.Per kūryba tobulėja,pranoksta save. 26. gerbiamas ne asmuo o pareigybe kuria jis užima, bei funkcija kuria užimi visuomenėje.Liokajaus sindromas. Žmogus propoguoja seimininko interesą kaip nuosava. Asmenų tipai: 1) fanatikai. 2) Chameleonai 3)rezistentai fanatikai yra beprotiškai kažkam atsidavė, chamelionai prisitaiko tokio kokio reikia, rezistentai- gali bet kokiose sąlygose, bekompromisinis gyvenimo būdas. Ar asmenimis gimstame ar tampame? Asmenybe. visi žmones yra asmenys bet ne visi asmenybes. Moraline žmogaus branda. Vystimosi randos etapai a) vystosi moraliniai ir baime b)elgiasi moraliais ir isistikinimu. Asmuo lygu asmenybe. Skiriasi tik rangai hierarchija. Žmogus tai gamtine socialine dvasine asmenybe. Asmenybėmis tampame kai kiti mus įvertina asmenybėmis (socialine visuomene). Asmenybe socialumo koncentratas.Asmenybes ir visuomenes santykis. Žmogus individas asmenybe asmuo. Susvetimėjimai: ekonominis, politinis, ideologinis. Ekonominis susvetimėjimas. Atsiradimo mechanizmas K.Markso"kapitalas" a) darbo pasidalijimasvisuomeneje. Politinis valdžios santykiai kažkas turi valdžia, turi r galia tas. Platonas žmogus turi tarnauti valstybei. Idėja = valstybe. Totalitarizmo ištakos visa apimantis VI Vap.e antika. Didžioji prancūzu revoliucija valstybe turi tarnauti žmogui o ne atvirkščiai. Demokratines valstybes pagrindai.ldeologinis susvetimėjimas idėjų interpretavimas pagal interesus.monopolis. ASMENYBE Archetipas nešiojimas tipo, tautos, patirties. Kauke tai kas daro mus unikaliais, per ja mesreiškiamės. SELF archiatipas(as - archiatipas) pagal Junga susiformuoja po 30 metu t.y mažosios asmenybes ego (sąmoninga ego) iveikimas. Ne kiekvienas žmogus įveikia tai lieka savo aš lygmenyje. Asmenybes esme pagal Junga yra self buvimas. Vidiniu prieštaravimu derinimas, elgesio valdymas, archiotipo skatinimas ir vidine savitvarda. SELF - formavimąsi žmoguje sch near tai yra individualus procesas. Užtai atsakingas žmogus. 2-Lotindividum - reiškia nedalijamas. Individu gali būti gyvunas,augalas bet koks daiktas ir žmogus. Žmogus yra ypatingas individas, apdovanotas protinga prigimtimi. Ir tam pažymėti yra įvedama asmenybes sąvoka. Visi asmenys yra individai, bet ne visi individai yra asmenys.ASMENYBES SAVYBES: vienkartinumas - nieko near panašaus i mane, aš esu unikalus, nepaktojamas, vienetis egzempliorius. 2)Identitetas=tapatumas sau (arba identiškumas) nežiūrint kitimo proceso matrica būna ta pati. Kitimu išlaikomas pastovumas. Asmens ir daikto santykis. Asmens atzv.visi žmones yra lygus. Privalo būti vienodai gerbiami visuomenėje. Asmuo nera matuojamas , jo galiomis o tik tuo kad jis yra vienkartinis aš. Tačiau neretai pas mus asmuo yra sudaranti normas. I žmogų žiūrima kaip I daiktą (vergija) žmogus darbo įrankis. 27. Zmogaus gyvenimo prasmes problema. c.privalėjimas, primestas individui iš is"brės 2 filosofijoje: a. laisve . b.teisa Gyvenimo prasme: c.Dievas l .kasdienybėje: a.gyvenimo idealas Prasmė: b.rezultatas 1. subjektyvus komponentas(subjektyvus reikšmingumas man) a.kai harmoningai derinasi; b.kai konfliktuoja 2.objektyvus komponentas(besajygiŠkas reikšmingumas)-VISDEMS, minimaliai bent dviem žmonm; Žmogus paradoksiškas padaras,kuriam gamta idiege nemirtingumo ilgesj, pati negalėdama jo patenkinti, žmogaus gyvenimas valstybėje klostosi taip kad žmogaus besąlygiškai vertei nelieka vietos = į zmogu žiūrima kaip Į rezursa. Tokiu atveju lieka kova už būvį, bet kokia kaina išlikti.KOVA TAMPA GYVENIMO NORMA, pradedant individualiu lygmeniu ir baigiant karais, saves susinaikinimo lygmenyje. Vyksta ne gyvenmo sudrainimas, bet dvasios sužvėrėjimas. Tolau atveju žmogus nepakyla aukščiau gyvulio! Iškyla problema: Kaip gyventi prasming| gyvenimą, beprasminiame pasaulyje? Gyenimo prasme padeda suprasti: l . Religija - Dievas įprasmina gyvenimą, Moralė Menas (kūryba) = tikrovės perkūrimas Filosofija Religija: graikiška (gamtos kūrybinės galios kultas, nes žmogus yra mažas kosmosas) budistinė (atsiribojimas nuo žemiško pasaulio problemų ir ištirpimas beasmeninėje pasaulinėje dvasioje. NIRVANA - aukščiausia palaimos būsena) krikščioniška: a. krikščionybė nuo kitu, religijų skirias dieviško ir žmogiška vienove. Žmogus virsta dievazmogiu = naujas santykis įsikunyja Kristuje. Maceina " Dievo kiap kito aš samprata ". bJeigu Dievas tapo žmogumi , nunešė jo kryžių, , atpirko jo nuodėmes , o žmogus tapo Dievo sūnumi , vadinasi pasaulio beprasmybėje atsiranda atramos taškas , kuris nutraukia magiška, pasikartojimo ratą,. Priešingai Dionizui ir Lotynu Dievams, kurie periodiškai gimdavo ir mirdavo , Kristus vienaskaitą gimė ir mirė viena karta ( ir prisikėlė taip pat vienį kartį , panaikindamas periodinįmirimo dėsnį! Individo gyvenimas neturi prasmės , nes tai tik beprasmės valios pasireiškimas. Nuo žmogaus niekas nepriklauso , nes viskas baigaisi mirtimi .Shopenhaueris vietoj gyvenbmo prasmės iškelia mirties prasmės klausimą,. Jam svarbu kaip deramai numirti. Vienintelis prasmingas dalykas, tai , kas padeda nuslopinti valia^ gyventi. Propaguojama savęs sunaikinimo idėja. Tie , kas atsisako meilės ir šeimos daro gerai. Savižudybė - tai ne gyvenimo neigimas , bet kitokio gyvenimo reikalaujantis valios aktas. Valia - save susinaikinti. Pagrindinis žmogaus požiūris = valia valdyti kitus. Dvasinis gyvenimas arba tobulėjimas negali būti siejamas su krikščionybe , nes ji per daug nuvertina žemiška gyvenimą ir iškelia nemirtingumo idėją. Nyčės nuomone , žmogus neturi likti gyvuliu , bet turi peržengti save ir tapti antžmogiu. 28Moralės filosofijos tyrinėjimo objektas, subjektas, svarbiausios sąvokos, moralės filosofijos tikslai ir funkcijos Moralė turėtų būti suvokiama kaip atitinkamos elgesio normos, taisyklės idealai ar principai, kurie įpareigoja ir tuo pačiu angažuoja sąmonę priimti vieną ar kitą sprendimą, daryti vieną ar kitą veiksmą. Moralę konstruoja arba ją įgyvendina, ją suvokiantis subjektas. Ką aš galiu žinoti? Ką turiu darvti?Kaip turiu elgtis?Ka pasirinkti? Ko galiu tikėtis?Kas yra žmogus? TYLIMO OBJEKTAS (KLAUSIMAI): Gėrio ir blogio santykis plačiąja prasme; Kas yra moralė; moralumas; •Kas yra gera/bloga, (derama/nederama, privalu/laisvai pasirenkama); •Kaip atskirti vieną nuo kito; Kodėl rėkia deramai elgtis? Kokiais principais remtis praktinime gvenime; kokie standartai, normos, taisyklės ir kas jas turėtų nustatyti. MORALĖS FILOSOFIJOS FUNKCIJOS: teorinio moralės sąvokos pagrindimo ir racionalumo;optimizuoti ar normuoti praktinę veiklą; reguliuoti praktinę veiklą atitinkamų taisyklių pagrindu;suderinti teoriją ir praktiką. Moralės filosofijos principų sudarymo pagrindimas (kriterijai moralumui nustatyti) Racionalumas. Visi teisėti etiniai sprendimai ir bet kokia praktinė veikla turi būti pagrįsta sveiku protu, atitikti pagrindinius logikos dėsningumus ir aiškiai suformuluotus motyvus (kiekvienam motyvui ir prendimo pagrįstumui turi būti atitinkamos adekvačios priežastys). Visuotinumas. Jei etiniai sprendimai yra tikrai tinkami ir pagrįsti, esant toms pačioms sąlygoms, jie turėtų galioti kiekvienam žmogui kiekvienoje situacijoje bet kuriuo laiku. Objektyvumas. Etinius sprendimus priimantis asmuo, asmenų grupė, intuicija ar visuomenė turėtų atsiriboti nuo asmeninių interesų, simpatijų ir nuo asmeninio požiūrio, tai yra, jokių išankstinių nuostatų vieno ar kito individo atžvilgiu negali būti (jei išlieka tos pačios sąlygos).Minimalaus blogio kriterijus. Bet kokio sprendimo ar veiklos tikslas turi būti gėris visomis įmanomomis prasmėmis; jei nėra kitos išeities tarp dviejų blogybių visada reikia rinktis mažesnę; arba daryk gera, venk blogo. MORALĖS FILOSOFIJOS STRUKTŪRA: Meta-etika-konceptualusis lygmuo . Vartojamų sąvokų kvestionavimas ir analizė, pvz. ką turime omenyje vartodami žodį "gėris". Normatyvinė etika privabmybės lygmuo, kaip turėtų būti, kas privalu, kas derama. Vertybės. Jei gaKme vertinti, rinktis skirti gera nuo blogo galime formuoti,standartizuoti. •Aprasomoji (deskriptyvinė) etika-faktinis (empirinis) arba esamybės lygmuo.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!