Filosofija ir filosofai

1. Švietimo epochos charakteristika. XVIII a. dažnai vadinamas švietimo epocha. Šį terminą pirmą kartą pavartojo prancūzų filosofas ir publicistas Volteras (1694 – 1778). Švietimo epochai būdingas bruožas yra proto emancipacija. Protas, suvokęs savo savarankiškumą bei savitumą vadovaujasi iš klusnumo bet kokiam autoritetui. Švietėjai būrėsi iš įvairių gyventojų sluoksnių. Tai – mokytojai, tarnautojai, prekybininkai, kurie persiėmę nauja dvasia norėjo pradėti „švietėjišką“ veiklą. XVIII a. Šie žmonės pajuto tarsi „epochų lūžį“ – jiems atrodė, kad pasaulis niekada nebebus toks, koks buvo, ir kad grįžti į barbarų laikus yra nebeįmanoma. Visa tai buvo suvokiama kaip vadovavimosi iš praeities laikų autoritetų pradžia. Tai, kad žmogus, „užsikrėtęs“ švietimo idealais, mėgina pats formuoti savo istoriją, lemia tiek technika bei civilizacija, tiek politika bei intelektas. XVII a. Mokslas buvo praktiškai taikomas kovai su gamtos jėgomis. Ekonominis gyvenimas tapo racionalesnis, gerėjo keliai, tobulėjo ryšių priemonės, todėl tradicinė, detaliai suplanuota politinė santvarka pasirodė pasenusi. Pamažu besiformuojantis naujas „vidurinis“ luomas vis sunkiau taikėsi su feodalų privilegijomis. Svarbiausias švietimo epochos veikalas, žmonijos pažangos manifestas, buvo „Mokslų ir amatų enciklopedija“. Ją kūrė 50 autorių, tarp jų Didro, Alambertas, Volteras, Kondiljakas, Holbachas ir kt. Moksliniame darbe svarbiausia gausinti žinias, kurios prisidėtų prie nuolatinės ir nenukrypstamos pažangos. Metodiniai Enciklopedijos pagrindai yra gamtos mokslai; moksliniai matematiniai metodai turi padėti žmonėms laisvėti; mitus ir prietarus privalo pakeisti išplėtotas racionalizmas. Pagrindinė Švietimo tezė, kad žinija yra esminis pasaulio valdymo įrankis, randama jau F. Bakono raštuose. Mokslų, tarp jų matematikos, plėtotė privalo sukurti prielaidas radikaliam esamų santykių pakeitimui. Optimistinis tikėjimas, kad žmonių giminė gali nuolatos tobulėti, atrodo, yra nepajudinamas. Kitas Švietimo devizas yra „gamta“. Gamta prabyla tuomet, kai reikia įveikti prietarus. Ji yra slaptoji žmonijos mokytoja, kai ši ryžtasi visiškai vadovautis protu. Pagal tai ir dalijama (periodizuojama) istorija: senovės žmogus priklausė nuo gamtos, ją aiškino remdamasis mitiniais įvaizdžiais. Pamažu išmoko abstrakčiai suvokti pagrindinius savo veiklos dėsnius, kol pagaliau...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!