Filosofijos savarankiškas darbas

Įvadas Šio darbo tikslai: 1. Gebėti suvokti žmogaus situaciją šiuolaikiniame pasaulyje, remiantis humanistine filosofija; 2. Įvertinti mąstymo dėsnių ir alternatyvių požiūrių reikšmę kiekvieno žmogaus sociokultūrinei veiklai; 3. Vertinti ir gebėti apibūdinti filosofijos ryšius su kitomis dvasinio gyvenimo ir intelektualinės veiklos apraiškomis. Pasiekti šiems tikslams naudojausi įvairia literatūra: įprastinėmis ir elektroninėmis knygomis apie filosofijos istoriją ir praeities filosofus, taip pat straipsniais internete. Daugiausiai naudingos informacijos radau Ernst von Aster knygoje „Filolsofijos istorija“. Taigi, naudodamasi šia literatūra, atlikau 4 šio savarankiško darbo užduotis. 1.1. Istorikas gali klausti, kas įvyko tam tikru laikotarpiu praeityje • Filolsofas gali klausti: „Nuo kada žmonijos gyvenime pradeda krautis medžiaga jos istorijai, nuo kada pradeda sprogt istorijos mokslo ir jos filosofijos sėkla?“ Matematikas gali nagrinėti skaičių santykius, pritaikyti formules • Pitagorininkų teorija pripažino, jog skaičius yra arché, daiktų šaltinis ir esmė, t.y. kad mes visiems daiktams priskiriame skaičius ir jų ryšius, pasaulį bei jo tvarką galime perteikti ir pavaizduoti skaičiais ir jų ryšiais. • Sokratas moko vergą matematinės teoremos, bet šis mokymas veikiau yra mokymas, kaip surasti save patį. Fizikas klausia iš ko sudaryti atomai arba kas yra gravitacija Demokrito teigimu, atomų skaičius yra begalinis, juose nėra tuštumos, jie skiriasi vienas nuo kito išorinėmis formomis, dydžiais ir išsidėstymo tvarka. Filosofas nekėlė klausimo apie atomų judėjimo priežastis, nes manė, jog judėjimas yra pradinis atomo požymis, nereikalaujantis aiškinimo. Psichologas gali tyrinėti, kaip vaikai išmoksta kalbos Filosofas gali teigti, kad vaikas perima kalbos instinktus iš savo sielos patirties praeitame gyvenime. Teologas teigia, kad žmogus turi nemirtingą sielą • Pastebėjimas iš Platono minčių: „Kaip ugnis, būdama iš esmės kažkas šilta, negali būti taip pat ir šalta, kaip skaičius 3 negali būti lyginis, taip ir siela negali numirti – dėl savo vidinės esminės giminystės su gyvybe.“ • Platonas buvo reinkarnacijos teorijos šalininkas. Ši teorija teigia, kad po kūno mirties siela atsiskiria nuo jo, kad vėliau, priklausomai nuo to, ant kiek gerą ir tobulą gyvenimą gyveno žemiškame pasaulyje, galėtų įsikūnyti vėl kokiame nors kūne. Kūnas tokiu būdu yra tarsi sielos kambarys, iš kurio ji turi išsivaduoti siekdama gėrio. Astronomas teigia, kad Žemė sukasi aplink saulę Platonas teigė, kad centras žemė, o aplink ją sukasi saulė. 15a Kopernikas teigė, kad saulė yra visatos centras, o italas Brunas, kuris neatsisakė savo idėjos, kad saulė yra pasaulio centras, buvo sudegintas. Biologas gali tyrinėti gamtą, klausti, kokie yra jos elementai. • Filosofas gali klausti, kokią vietą gamtoje užima žmogus? Ar gamta sukūrė žmogų ar žmogus gamtą? • „Kokiomis jėgomis veikiant iš šio chaoso atsirado daiktų kosmosas, kaip akmuo tapo akmeniu, vanduo – vandeniu, kaip mėsa tapo mėsa, kad visa tai sudarytų žemę, jūrą, gyvulių ir žmonių kūnus?“ (Anaksagoras) 1.2 Filosofijos bruožai: 1. Abejonė. Abejojimas filosofijoje pasireiškia kaip nepasitikėjimas jau sukauptomis žiniomis. Dėl abejojimo vis prasitęsia filosofo kelias į galutinę tiesą. 2. Racionalumas. Filosofija pagrįsta tik loginiu mąstymu, ieškant tiesų atsiribojama nuo emocijų: pykčio, simpatijų, antipatijų, savanaudiškų tikslų ir pan. 3. Savikritiškumas. Kliedintis žmogus yra nesavikritiškas, su juo neįmanoma diskutuoti, argumentuotai įrodyti savo tiesą. Tik mąstantis (filosofuojantis) žmogus gali būti savikritiškas. 2. Stoikų ir epikūriečių pažiūrų panašumai ir skirtumai Stoikų ir epikūriečių mokyklų panašumai: • Abejoms šioms mokykloms filosofija – kelio į laimę teorija. • Jie vienodai vertina „išminčiaus“ laikyseną pasaulio atžvilgiu: „išminčius“ nesudrumsčiamai linksmas, nekreipia dėmesio į baimę ir troškimus. • „Reikšmingiausias klausimas – klausimas apie gyvenimo prasmę, gyvenimo, kurio vienu svarbiausiu fenomenu kaip tik tampa mirtis: tai ženklas, kad gyvenimo „prasmingumas“, jo vertė žmogui jau nebėra savaime suprantami dalykai, o yra neaiškūs, problematiški.“ Taigi, ir gyvenimo prasmę jie apmąsto panašiai. • Tikėjimas likimu. Abi šios mokyklos teigia, kad žmogus ir visas pasaulis turi likimą, viskas jo nulemta. • Abi mokyklos tiki dievais. • Didžiausias dėmesys skiriamas etikai. • Aukščiausiu malonumu, kaip ir stoikai, Epikūras laikė dvasinę ramybę, kurią galima pasiekti, išmokus valdyti jausmus. Stoikų ir epikūriečių mokyklų skirtumai: Objektas Epikūriečių mokykla Stoikų mokykla Gyvenimo samprata Menas, kuriame filosofija yra kelias į tikruosius gyvenimo malonumus Priemonė dorybei. Pasaulio atsiradimas, fizika. Epikūriečiai, modifikavę Demokrito atomų teoriją, teigia, kad „atomai be išorinės priežasties, dėl savotiškos rūšies valios laisvės nukrypsta nuo pradinio jiems būdingo vertikalaus kritimo tokiu dydžiu, kuris nėra pastebimas, tačiau tik dėl to įmanomas jų susidūrimas ir tik šitaip gali susidaryti pasaulis.“ Epikūriečiai jokiu būdu nesutinka, kad pasaulį sutvėrė kažkoks protas, kažkas antgamtiško, nes anot epikūriečių pasaulis atsirado neapskaičiuojamo atsitiktinumo dėka. Stoikai teigia, kad viskas tikra yra fiziška, tačiau egzistuoja ir kažkoks dieviškas protas, kuris „kaip organizuojanti siela formuoja ir suteikia gyvastį, ir kuris turi visų gamtos darinių „sėklas“. “ Religija Jie nėra nereligingi, jie tiki dievais, tačiau teigia, kad „viskas vyksta natūraliai, antgamtinių jėgų, kurios įsikištų į pasaulį ir mūsų likimą, nėra“. Epikūriečiai daugiau tiki ir remiasi mokslu, o ne dievais, nors pastarųjų egzistencijos taip pat neneigia. Dievą jie įsivaizduoja esant žmogiško pavidalo. Stoikai palankiai žiūri į religiją, tiki pranašiškais ženklais, tiki, kad pasaulį ir gyvybę sutvėrė dieviškas protas, viskas, kas vyksta pasaulyje, yra to dieviško proto nulemta. Mirties suvokimas Epikūriečiai teigė, kad „mirtis visai mūsų nepasiekia, ji abejinga, kaip iš esmės „išminčius“ yra abejingas pasauliui, atomų lietui.“ Anot epikūriečių, jos nereikia bijoti, nes tai tiesiog nesąmoningumo būsena. Stoikai teikia, kad mirtis – tai natūralus dalykas, ji priklauso kiekvienai gyvai būtybei, tai tarsi „likimo linijos ištirpimas pasaulio likime“. 4. Eutanazija ir „užsakomoji savižudybė“ Eutanazija ir „užsakomoji savižudybė“ vienareikšmiškai reiškia gyvybės atėmimą – mirtį. Apie šias „paslaugas“ egzistuoja labai daug prieštaringų nuomonių, tiek tie, kurie „už“, tiek tie, kurie „prieš“ jas turi svarių argumentų savo nuomonei pagrįsti, todėl labai sunku tam pritarti arba ne. Eutanazija Lietuvoje nėra įteisinta: dėl smarkios reakcijų audros, pasiūlius šią idėją, ji taip ir liko tik diskusijų lygyje. Mano nuomone, Lietuvoje kol kas per daug gilios senų katalikiškų tradicijų šaknys, jog žmonės pripažintų eutanaziją. Iš dalies aš palaikau eutanazijos idėją, tačiau ,mano nuomone, jos vykdymo tvarka ir aplinkybės turėtų būti labai griežtai apribotos konkrečių teisės aktų, jog tuo neimtų piknaudžiauti gydymo įstaigos. Pritariant eutanazijai atsiranda prieštaravimų: • Eutanazija vykdoma medikų, o juk Hipokrato priesaika byloja, kad medikas privalo saugoti ir gelbėti žmogaus gyvybę, o atlikdamas eutanaziją, jis tą gyvybę iš žmogaus atimtų. • Krikčionybė teigia, jog Dievas žmogų sukūrė, jis ir nusprendžia kada jį pas save pasiimti. Negalima gyvybės nutraukti pries Dievo ir gamtos valią. Eutanazija visiškai prieštarautų tikinčiųjų nuostatoms, nes jie tiki, jog nusižengę Dievo valiai keliaus i pragarą. Tačiau nepaisant šių prieštaravimų įžvelgiu ir teigiamą eutanazijos pusę. Sakoma, jog nehumaniška atimti žmogaus gyvybę, bet ar humaniška stebėti kaip neišgydomomis ligomis sergantys žmonės skendi fizinėse ir dvasinėse kančiose, nebeturi jokios vilties pasveikti ir gyvenimas jiems tik kančia. Tokiais ir panašiais atvejais mano nuomonė yra visiškai liberali: ligonis turi teisę į eutanaziją, teisę numirti oriai. „Užsakomosios savižudybės“ aš visiškai nepalaikau, nes ,mano nuomone, tai yra tik skatinimas žmonėms žudytis. Juk jeigu yra pasiūla, savaime atsiranda ir paklausa. Man atrodo labai žiauru vystyti tokį verslą: viena yra eutanazija, kai tai įvykdoma tik itin sunkiai sergantiems asmenims, bet visai kas kita padėti nusižudyti kiekvienam to užsimaniusiam. Legalizuoti tokių įmonių veiklą man atrodo visiškas absurdas, civilizacijos išsigimimas. Manau katalikiškajai Lietuvai labiausiai tiktų Australijos modelis, kur eutanazija yra draudžiama. Taip manau todėl, kad Lietuva dar nėra tokia liberali, jog priimtų ir pripažintų eutanazijos įstatymą. Be to, Lietuva yra gana religinga šalis, o eutanazijos idėja kertasi su krikščionybės nuostatomis. Jeigu Lietuvoje būtų priimtas eutanaziją įteisinantis įstatymas, manau, pamažu imtų nykti senosios vertybės, tradicijos, susilpnėtų tikėjimas. Galbūt valstybė taptų liberalesnė, šiuolaikiškesnė, bet ar tai yra tikrosios tautos vertybės... Išvados Naudodamasi siūloma ir kita pasirinkta literatūra atlikau užduotis. Buvo gana įdomu gilintis į žymių filosofų mintis ir apmąstymus, suprasti, kad į įprastus, kasdieniškus dalykus galima pažvelgti visai kitaip. Tačiau, buvo gana sudėtinga perprasti kai kurias filosofines mintis, idėjas bei sugretinti jas su įprastais dalykais, bendriausiomis sąvokomis. Manau buvo gana naudinga susimąstyti apie eutanaziją kaip idėją ir apie galimybę ją įteisinti Lietuvoje. Pasvarstyti, kaip tai paveiktų mūsų tautą bei jos tradicijas. Literatūros sąrašas 1. Aster E. Filosofijos istorija. Vilnius, 1995. 2. Dovydaitis P. Istorijos filosofija ir jos problemos. Kaunas. 3. Eutanazija – paskutinė žmogaus teisė.//

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!