Filosofijos įvado egzamino temų klausimai

FILOSOFIJOS ĮVADO EGZAMINO KLAUSIMAI 1. Kas ir kada suformulavo pirmąjį filosofijos apibrėžimą? Filosofija yra sudurtinis graikų kalbos žodis iš phileo – myliu ir sophia – išmintis. Markas Tulijus Ciceronas (106-43) pasakoja, kad šiuos žodžius į vieną sudūrė VI - V a. prieš mūsų erą gyvenęs filosofas ir matematikas Pitagoras (570-497). Kai Fijunto tironas jo paklausė, ar esi išminčius – sophos? Pitagoras atsakė: esu ne sophos bet philo-sophos, t.y. esu išminties ieškotojas, o ne turėtojas. Taigi filosofija, jeigu vadovautis šia etimologija, turėtų reikšti ne ką kitą, kaip išminties troškimą ir jos ieškojimą. Tačiau išmintis – dievų nuosavybė ir joks mirtingasis negali jos turėti. Todėl filosofui belieka jos siekti, neturint vilties pasiekti tikslą. Tad iš pat pradžių filosofija – labai abejotinas užsiėmimas. Vis dėlto pats procesas, pats artėjimas prie „dieviškosios išminties“ teikia gyvenimui žavesio ir gal šiek tiek, tegul ir abejotinos, bet vis dėlto – prasmės. Kaip druska maistą, taip filosofija gyvenimą daro priimtinesnį, įdomesnį, nors neretai ir sunkesnį. Ne veltui Biblijoje rašoma: „kas didina išmintį, didina kančią“. O kančia – vienas iš kūrybinio įkvėpimo šaltinių. Todėl meno kūrinys, kuriame nesimato filosofijos pėdsakų, – dažniausiai būna lėkštas. Pažintį su filosofija geriausia pradėti nuo aukštos grožinės literatūros kūrinių, pvz., Tolstojus, Dostojevskis, Tomas Mannas, Hesse ir kt. Beje, kai kurie meniniai kino filmai, pvz., Larso von Triero, irgi persunkti filosofinių ieškojimų. Imtis grynosios filosofijos rekomenduotina tik turintiems ypač didelį jai potraukį. Mat skaityti Kanto, Hegelio ar Whitheado filosofinius traktatus – tai tarsi ragauti gryną druską. 2. Pateikite pačią bendriausią filosofijos istorijos periodizaciją ir paminėkite jums labiausiai įsiminusius kiekvieno periodo filosofų vardus. (Pastaba: galite pateikti smulkesnę periodizacija arba pasirinkti kitas, jums asmeniškai įdomesnes filosofų personalijas) Filosofijos, tiksliau Europos filosofijos pradžia datuojama VI a. pr. m. e. Taigi jos amžius apima 25 šimtmečius. Jos raida skirstoma į tokius stambiausius periodus: 1. Senovės filosofija (Ancient philosophy) VI a. BC – V a. AD 2. Viduramžių filosofija (Medieval philosophy) VI a. AD – XVI a. AD 3. Naujųjų laikų filosofija ( Modern philosophy ) XVII a. – XX a. 4. Šiuolaikinė filosofija (Contemporary philosophy) XX a. antroji pusė ir toliau. Ši periodizacija - labai grubus dirbtinis supaprastinimas. Tačiau jis naudingas, norint nors apytikriai orientuotis dalyke, kuris vadinamas filosofija ir kurį neįmanoma vienareikšmiškai apibrėžti. 1. Sokratas, Platonas ir Aristotelis. Pirmasis pagarsėjo tuo, kad pirmasis nubrėžė ribą tarp tikro ir iliuzinio žinojimo: dauguma žmonių linkę manyti arba apsimesti, kad žino tai, ko iš tiesų nežino. Dažnai kartojamu pasakymu – „žinau, kad nežinau, o kiti net to nežino“ – Sokratas kviečia žmonės atsisakyti to žalingo įpročio ir pradėti mąstyti. Jo mokinys Platonas dalija pasaulį į tikrąjį ir šešėlinį. Pirmajame egzistuoja amžinos, nekintamos, absoliučiai tobulos Gėrio, Tiesos, Grožio ir įvairių kitų dalykų idėjos. Antrasis tėra labai netobulas pirmojo atspindys: pasaulio, kuriame gyvename, daiktai yra netobuli, laikini, nykstantys idėjų šešėliai. Platono mokinys Aristotelis šią teoriją paneigė. Jo įsitikinimu idėjos (arba bendrosios sąvokos) yra tik nuo realių daiktų atsietos (abstrahuotos) savybės, kurios pačios savaime, t.y. atskirai nuo daiktų neegzistuoja. 2. Iš Viduramžių filosofijos atstovų galima paminėti Anzelmą Kenterberietį (XI a.) ir Tomą Akvinietį (XIII a.). Juos sieja tai, kad pirmasis išgalvojo vadinamą ontologinį Dievo buvimo įrodymą, o antrasis tą įrodymą paneigė. 3. Naujųjų laikų filosofijos pradininku laikomas Descartes‘as (1596-1650). Nusivylęs viduramžių mokslais jis išdrįsto suabejoti viskuo. Radikalioje abejonėje jis atrado tvirtą pažinimo pagrindą – savo paties buvimą: galima abejoti viskuo, išskyrus tai, kad abejoji. Abejoji, vadinasi, mąstai; mąstai, vadinasi, esi. Ir tuo „esi“ jau neįmanoma abejoti. Tą savo paties buvimą tenką pripažinti kaip absoliučią duotį, nuo kurios galima pradėti pažinti visa kita. Štai ką reiškia tasai garsusis Dekarto Cogito ergo sum. Beveik šimtmečiu vėliau gyvenęs škotų filosofas Davidas Hume‘as (1711-1776) sukėlė skandalą tiek moksle, tiek religijoje. Parodęs, kad priežastingumo principą galima taikyti tik patyrimo ribose, jis atėmė bet kokią Dievo buvimo įrodymo galimybę, nes Dievas niekaip nepatiriamas. Kita vertus, empiriniai faktai nėra pakankamas nenuginčijamų (apodeiktinių) tiesų pagrindas. Vadinasi, visi mokslo dėsniai yra ne absoliučios, o tik tikimybinės tiesos. 4. Iš gausios šiuolaikinės filosofijos atstovų plejados reikėtų paminėti tokius garsius filosofus kaip Jacques Derrida (1930-2004), Michelis Foucault (1926-1984), Gilles Deleuze (1925-1995). Tiesą sakant dauguma iš šiuolaikinių, postmodernistais vadinamų mąstytojų netgi atsisako vadintis filosofais ir teigia, kad filosofija yra mirusi disciplina. Jie linkę save vadinti ne filosofais, o intelektualais. Derrida dažniausiai siejamas su dekonstrukcijos sąvoka. Dekonstrukcija – tai toks teksto nagrinėjimo būdas, kai atkreipiamas dėmesys ne tik į tai, ką tuo tekstu norima įteigti skaitytojui, bet ir į tai, kas tuo tekstu stengiamasi paneigti arba nuslėpti. Tuos dalykus iškėlus į paviršių, paaiškėja, kad (kiekvienas) tekstas pats save neigia. Dekonstrukcijos principą pritaikius jai pačiai, gaunama išvada, kad vis dėlto, tekstas skaitytojui sako daugmaž tai, ką autorius nori juo pasakyti. Foucault savo raštus apibūdina kaip „dabarties istoriją“ Hegelio, Marxo ir Nietzsches dvasioje, ieškančią atsakymo į klausimą, kodėl mes dabar mąstome ir veikiame būtent taip, o ne kitaip. Vienas iš įdomesnių jo veikalų yra Seksualumo istorija. Delauze‘as kartu su savo bičiuliu psichoanalitiku Felixu Guattari išgarsėjo kaip freudo-marksitinės ortodoksijos, paplitusios tarp 1968 m. prancūzų intelektualų, kritikai. Aiškiausiai ta kritika išdėstyta jų bendrame veikale Anti-Edipas. 3. Kas nėra filosofija? „Filosofijos mokslas filosofiją tiria, bet jos nekuria“. Kaip meno istorija nesukuria jokio meno kūrinio ir istoriko nepadaro menininku, taip filosofijos istorija jos istoriko nepadaro filosofu. Kantas buvo teisus pabrėždamas, kad filosofijos negalima išmokyti, išmokyti galima tik filosofuoti. Todėl savo Prolegomenus Kantas pradeda šitaip: „Šie prolegomenai (graikiškai prolegomena – išankstinės pastabos, paaiškinimai) skirti ne mokiniams, bet būsimiesiems mokytojams, o ir pastariesiems jie turi padėti ne jau esantį mokslą dėstyti, bet iš viso patį mokslą sukurti“. Kitaip tariant, šie Kanto prolegomenai turi padėti mokytojams patiems tapti filosofais, naujos metafizikos kūrėjais. Tiesa, Kanui atrodė, kad toji metafizika bus mokslas, moksliškumu prilygstantis, o gal net ir pranokstantis anų laikų mokslo etaloną – Niutono fiziką. Dabar mes jau žinome, kad ši Kanto viltis neišsipildė. Kantas tęsia: „Yra mokslininkų, kuriems pati filosofijos (ir senosios, ir naujosios) istorija yra jų filosofija; šie prolegomenai parašyti ne jiems. Jie turi palaukti, kol tie, kurie naudojasi paties proto šaltiniais, baigs savo darbą, ir tik tuomet ateis jų eilė pranešti pasauliui tai, kas įvyko.“ Tą pačią filosofo ir filosofijos mokslininko (istoriko) perskyrą galime matyti šiuose Nikolajaus Berdiajevo žodžiuose: „Jeigu jūs parašėte gražią disertaciją apie Platoną ar Aristotelį, apie Tomą Akvinietį ar Dekartą, apie Kantą ar Hegelį, tai jūsų darbas gali būti didžiai naudingas filosofams, bet jis pats niekad nebus filosofija, kadangi šioji negali būti pagaminta iš svetimų idėjų, t.y. iš idėjų kaip (tyrimo) objekto;...“ Tad filosofijos mokslas (istorija, psichologija, sociologija) niekada negali atstoti filosofijos, lygiai kaip filologija niekada negali atstoti literatūros. Filosofijos mokslas, kaip ir bet kuris kitas, reikalauja tam tikrų gabumų ir specialaus pasiruošimo, tačiau nė vieno filosofijos mokslininko jis nepadaro filosofu, nes tirti filosofiją moksliškai galima ir nesant filosofu, kaip galima būti poezijos kritiku, neparašius nė vieno eilėraščio, nė vienos eilutės. Skirtumas tarp filosofo ir filosofijos mokslininko yra toks pats, koks yra tarp politiko ir politologo: pirmasis daro politiką, antrasis ją aprašinėja ir tiria. Martinas Heideggeris įspėja, kad „nesusipratimai, kurių filosofija nuolatos esti apgulta, yra labiausiai skatinami filosofijos profesorių. Įprastinis, pateisinamas ir net naudingas jų užsiėmimas yra perteikti žinias iš filosofijos praeities. Tačiau tai žadina įspūdį, kad tai ir yra filosofija. Bet iš tiesų tai yra tik filosofijos mokslas“. Dar griežčiau pasisako Ortega-i-Gassetas: „Filosofijos profesorius dažniausiai neturi su tikru filosofu nieko bendro; jis moko filosofijos, kad užsidirbtų pragyvenimą...Studentas gi studijuoja, nes jam nieko kito nebelieka“. Abiem atvejais, pasak Ortegos, filosofija netenka autentiškumo: yra ne tai, kas atrodo esanti. Vadinasi, filosofiją nuo filosofijos mokslų reikia skirti kaip tiriamą objektą nuo tyrimo rezultatų ir filosofą nuo filosofijos mokslininko – kaip menininką nuo menotyrininko. 4. Koks yra filosofinių mokyklų vaidmuo? Filosofijos mokyklų vaidmuo yra prieštaringas. Viena vertus, jos yra filosofus brandinati terpė; kita vertus, kiekviena mokykla mąstytoją patalpina į tam tikrą tradiciją, įspraudžia į tam tikrus rėmus, uždeda tam tikrus akinius, saisto savarankiškumą. Todėl S.Kierkegaardas filosofinę mokyklą laiko mąstymo nuosmukiu. Savo dienoraštyje (1837) jis palygina filosofiją su žalčio išnara: Kiekviename žingsnyje, kurį filosofija žengia, ji palieka užu savęs savo išnarą, į kurią tuoj pat sulenda kvailesni jos šalininkai. Istorijoje buvusios filosofinės mokyklos kaip tik ir esančios tokios išnaros: platonikai ir aristotelininkai, stoikai ir epikūrininkai, tomistai ir skotistai, kantininkai ir hegelinikai, egzistencialistai ir marksistai esą tokie savo mokytojų kvailesnieji sekėjai, nebegyvą šių mokytojų sistemą-išnarą padarę savojo mąstymo buveine. Kierkegaardui antrina Jaspersas: „Kas kaip mokinys perima kito kaip mokytojo idėjas bei metodą, tas paverčia juos paviršutiniškais...“ jis gali juos saugoti, tirti, aiškinti, skleisti ir net praplėsti, bet negali filosofuoti, nes kol žmogus „laikosi ko nors įsikibęs“, tol filosofijos nėra“. Kur iš filosofinės mokyklos išauga tikras filosofas, ten visados randame išsiskyrimą su mokytojo pažiūromis: Platonas-Aristotelis, Hegelis-Marxas, Husserlis-Heideggeris. Filosofija nėra kieno nors pažiūrų atpasakojimas. 5. Kokius žinote filosofijos kilmės šaltinius? Filosofija dažniausiai kildinama iš nuostabos, abejonės ir kančios. Paprastai sakoma, kad Iš nuostabos ją kildino Platonas ir Aristotelis; iš abejonės – Descartes‘as; iš kančios – Dostojevskis ir kiti rusų filosofai. Bet tokius aiškinimus reikėtų suprasti su išlyga, kad juose tik pabrėžiamas, išryškinamas vienas iš trijų minėtų filosofinio mąstymo paskatų, įdėmiau patyrinėję klausimą, kaip Platono Sokratas tapo filosofu, atrasime visus tris iš paminėtų šaltinių: mat išgirdęs orakulo ištarmę, kad visų žmonių išmintingiausias yra Sokratas, jis ir nustemba, ir suabejoja ištarmės teisingumu. Abejonė jį paskatina tirti. Tyrimas galiausiai atveda prie mirties nuosprendžio. Sokrato mirtis jo mokiniams sukelia kančią, kuri skatina tęsti mokytojo pradėta darbą. Taigi šioje istorijoje persipina visi trys filosofijos kilmės šaltiniai – nuostaba, abejonė ir kančia. Akivaizdu, jog kančia yra pačios pesimistiškiausios ir filosofiškiausiuos Biblijos knygos, Koheleto, arba Ekleziasto, knygos šaltinis. Nuostaba kaip filosofavimo šaltinis dažnai siejama su Aristoteliu. Tačiau Protreptike jis rašo: Mąstant apie žmogaus gyvenimą skaisčioje šviesoje matyti: 1) kad žmogus yra niekis, nes visa, kas jo gyvenime atrodo didu, tėra šešėlių vaidyba. Vaiduokliai atrodo didūs, nes “nieko neregime tiksliai” 2) Iš tiesų “tai, dėl ko pavydima – garbė ir geras vardas, - labiau už kitus dalykus kupina neapsakomos kvailybės: paika stengtis dėl jų tam, kuris pažvelgė į amžinuosius dalykus. Kas tai matydamas, manytų esąs laimingas ir palaimintas? 3) Mūsų gyvenimas bausmė sielai už kažkokias dideles nuodėmes. Taigi laimei nelieka vietos. Filosofija lieka vienintelė vertybė, todėl reikia “arba filosofuoti, arba, pasakius gyvenimui sudie, iš čia išeiti, nes visa kita atrodo esant didelė kvailybė ir šlamštas”. 6. Paradigmų kaita filosofijos istorijoje. Teigiama, kad Vakarų filosofijos raidoje įvyko dvi paradigmų kaitos. Nuo filosofijos atsiradimo VI a. pr. Kr. maždaug pustrečio tūkstančio metų Vakarų filosofijoje viešpatavo ontologinė paradigma, kurios svarbiausias klausimas - Kas yra būtis ir pirmasis visų daiktų pradas? XVII a. filosofijoje įsiviešpatavo gnoseologinė paradigma. Svarbiausias jos klausimas – Kas yra žinojimas? Tačiau jos dominavimas neilgai trūko: XIX a. pabaigoje XX a. pradžioje susiformavo jos konkurentė – lingvistinė paradigma, kurios svarbiausias klausimas – Kaip veikia kalba ir kaip žmogus ją supranta? Kiekviena iš minėtų trijų paradigmų mūsų dienų filosofijoje turi savų šalininkų. Kitaip tariant, jos egzistuoja viena šalia kitos ir viena su kita konkuruoja. Tačiau XX a. antrojoje pusėje susiformavo gana populiarus ir įtakingas intelektualinis judėjimas, vadinamas postmodernizmu. Jo atstovai itin skeptiškai žvelgia į visus ankstesniuosius filosofijos pasiekimus ir kalba apie filosofijos mirtį. Tačiau dar lieka viltis, kad filosofija nemirė, bet tiesiog išgyvena savo raidos krizę, arba dar vieną paradigmų kaitą. Kitas atsakymo pavyzdys: Jeigu iš paukščio skrydžio aukštumų pažvelgti į 2500 metų apimantį filosofijos istorijos horizontą, tai galima jame pastebėti du didelius lūžius: vieną XVII a., antrą – kažkur XIX a. pabaigoje XX a. pradžioje. Galima įtarti, kad XX a. pabaigoje įvyko dar vienas stambus lūžis, tačiau praėjo per mažai laiko ir nuo galutinės išvados dar reikėtų susilaikyti. Kad galėtume tuos lūžius pamatyti, privalome apsiginkluoti reikiamu įrankiu. Pavyzdžiui, norėdami sužinoti, kokios spalvos glūdi bespalviame šviesos spindulyje, turime apsiginkluoti krištolo prizme, kuri tą spindulį išskaido į visas vaivorykštės spalvas. Tačiau dabar mums reikia pamatyti, kokiomis spalvomis nusidažęs 2500 metų filosofijos istorijos horizontas. Prizme čia mums pasitarnaus paradigmos sąvoka. Pats žodis paimtas iš graikų kalbos paradeigma, kurio pirminė reikšmė yra paprasta – pavyzdys. Šis iš žilos senovės mus pasiekęs ir tarptautiniu tapęs graikų kalbos žodis reiškia tris dalykus: 1. Žodžių kaitybos fromų sistemą, linksniavimo, asmenavimo ir kirčiavimo pavyzdį; 2. Teorinių ir metodologinių prielaidų, kuriomis remiasi konkretus mokslinis tyrimas, visuma; 3. Pavyzdys iš istorijos, panaudotas įrodymui, palyginimui. Pirmoji ir trečioji reikšmės mums dabar nereikalingos. Mums dabar būtina antroji reikšmė. Ji yra ne šiaip sau reikšmė – už jos glūdi ištisa mokslų raidos teorija, 70-aisiais XX a. metais sukurta ir išplėtota Masačusetso technologijos instituto lingvistikos ir filosofijos profesoriaus Thomas‘o Samuel‘io Kuhn‘o (1922-1996). Su šia teorija galite nuodugniau susipažinti perskaitę 1962 m. išleistą jo knygą Mokslo revoliucijų struktūra. Iki Kuhno mokslinėje bendruomenėje vyravo nuomonė, kad mokslas vystosi atskleisdamas vis daugiau ir daugiau tiesų apie tikrovę ir tas tiesas kaupdamas (akumuliuodamas). Kuhnas gi, įdėmiau ištyręs mokslo istoriją ir sociologiją, pamatė, kad iš tiesų mokslas kinta panašiai kaip keičiasi mados. Mokslas – tai pirmiausia mokslininkų bendruomenė, kurią sieja bendras išsilavinimas, mąstysena, dogmos ir prietarai. Todėl visi jie linkę tam tikrą mokslinio tyrimo problematiką ir metodologiją laikyti kaip vienintelę priimtiną. Visa kas išeina už tos problematikos ribų ir nepaklūsta priimtai metodologijai – pasmerkiama kaip nemoksliška ir atmetama. Taip mokslas veikia, normalios savo raidos stadijose. Tačiau bėgant laikus kaupiasi vis daugiau ir daugiau problemų, kurių senoji metodologija negali išspręsti. Todėl, paprastai jaunesnieji mokslininkų kolegos, pradeda ieškoti naujų problemų formulavimo būdų ir sprendimo metodologijų. Dėl to mokslininkų bendruomenėje kyla konfliktai ir susidaro revoliucinė situacija. Ji tęsiasi tol, kol nugali naujos metodologinės prielaidos ir prasideda kitas mokslo normalaus vystymosi etapas. Visa tai galima apibendrinti teiginiu, kad pasak Kuhno mokslo istorija – tai paradigmų kaita. Pažvelgus į filosofijos istoriją pro paradigmos sampratos prizmę galime pamatyti trijų paradigmų kaitą (dėl ketvirtosios dar galima abejoti). Tos paradigmos viena nuo kitos atskiriamos pagal filosofijos tikslus. Kitaip tariant, pagal tai, koks klausimas tuo ar kitu laikotarpiu filosofams atrodė pats svarbiausias. 7. Kaip filosofija siejasi su mirtimi? Mirties svarbą filosofijai liudija šie faktai: 1) Sokratui priskiriamas teiginys, kad filosofija – tai pasiruošimas mirčiai; 2) Albero Kamiu (Albert Camus) Sizifo mito pirmieji sakiniai: „Yra tik viena tikrai rimta problema – savižudybė. Nuspręsti ar gyvenimas vertas, kad jį gyventum, ar ne, - reiškia atsakyti į pagrindinį filosofijos klausimą“; 3) šiuolaikinis amerikiečių filosofas Thomas Nagelis savo Labai trumpą įvadą į filosofiją baigia tokiu sakiniu: „Jeigu gyvenimas nėra kažkas tikra, nėra kažkas rimta ir jeigu tik kapas yra jo tikslas, tai gyvenimas yra ne tik beprasmis, bet ir absurdiškas“. Gyvenimo prasmė ir beprasmybė nėra mūsų laikų filosofijos ir net apskritai ne filosofijos atradimas. Tragedijos gimime iš muzikos dvasios Nietzsche (1844-1900) atpasakoja graikų mitą, jog karalius Midas įsakė pagauti išmintingąjį Sileną, norėdamas, kad šis atsakytų į jo klausimą Kas žmogui geriausia? Ilgai tylėjusi dievybė pagaliau prabilo šitaip. Vargšas stokos ir atsitiktinumo vaike, kam manęs klausi to, ko tau apskritai geriau nežinoti? Bet jei jau taip reikalauji, žinok, jog tai, kas tau geriausia, tau nepasiekiama, nes geriausia tau būtų buvę, negimti, negyventi, nebūti, neegzistuoti. O kitas geriausias tau dalykas – kuo greičiau mirti. Galbūt mirties svarbą filosofijai aiškiausiai liudija tai, kad net paaugliams skirtos knygos apie filosofija jos negali nutylėti. Pavyzdžiui, žiūrėkite: J. Gaarder, Sofijos pasaulis, Vilnius: Tyto Alba, 1998, p. 9; F. Savater, Gyvenimo klausimai, Vilnius: Tyto Alba, 2002, p. 23 ir toliau. 8. Kaip istorijos bėgyje keitėsi žmonių požiūris į savižudybę? Primityviose gimininėse bendruomenėse pasenusių arba praradusių jėgas asmenų savižudybė buvo vienas iš svarbių giminės išlikimą garantuojančių veiksnių. Kai krikščionių misionieriai pasiekė toli šiaurėje gyvenančias eskimų gentis, juos nustebino tai, kad pajutę senatvės negalią genties nariai savo noru išeidavo į sniegynus, kad ten mirtinai sušaltų. Kadangi tokį žmogaus elgesį krikščionių dievas draudžia, tai misionieriai pradėjo įtikinėti eskimus to nedaryti. Vieną gentį kunigui pavyko įtikinti. Apsidžiaugęs vaisingais savo ganytojiško darbo vaisiais jis pasitraukė į šiltesnius kraštus pailsėti, o kai sugrįžo, savo išganytos genties nerado: poliarinės žiemos metu ji išmirė, nes pristigo maisto. Taigi pirmykštėje bendruomeninėje santvarkoje savižudybė buvo ne smerktina, o sveikintina. Pagoniškose visuomenėse ne kiekviena savižudybė buvo toleruojama. Pavyzdžiui, Atėnuose ir Tėbuose be valdžios pritarimo nusižudęs žmogus buvo smerkiamas, o jo lavonas „baudžiamas“. Norint garbingai pasitraukti iš gyvenimo reikėjo gauti valdžios pritarimą. IV a. gyvenęs filosofas Libanijas taip rašo: „Lai tas, kuris prarado norą gyventi, pateikia priežastis senatui arba areopagui, ir gavęs jo leidimą pasitraukia iš gyvenimo. Jei gyvenimas tau tapo nebepakeliamas - mirk; jei likimas tave nuskriaudė – išgerk nuodų; jeigu prislėgė vargas – palik šią ašarų pakalnę. Lai nelaimėlis papasakoja apie jį slegiančias bėdas ir vargus, lai valdžia jam duoda vaistų ir jo vargai pasibaigia“. Matome, kad valstybė čia jau įkėlus koją į asmens laisvės sritį, tačiau dar elgiasi gana atsargiai ir švelniai. Kitas pavyzdys. II a. Romos imperatoriaus Adriano kodeksas numatė mirties bausmę legionieriams už bandymą nusižudyti. Skaitome: „Jeigu legionierius pabandys nusižudyti, tačiau jam tai nepavyks, tai jam bus nukirsta galva“. Bet toliau matome išlygą: „... nebent bandymo priežastimi buvo nepakeliamas dvasinis skausmas, liga, liūdesys ar kita panaši priežastis“. Toliau vardijamos tokios pateisinamos priežastys kaip gyvenimo nuovargis, beprotybė ir gėda. Akivaizdu, kad II a. karinė romėnų teisė su savižudžiai elgėsi nepalyginamai švelniau ir žmoniškiau negu XIX a. Europos šalių baudžiamoji teisė. Štai ištrauka iš Nikolajaus Ogariovo laiško Meri Sutherland: „Čia (veiksmas vyksta Anglijoje) pakorė žmogų, kuris skustuvu persipjovė sau gerklę, bet buvo išgelbėtas. Pakorė jį už bandymą nusižudyti. Gydytojas įspėjo, jog karti jo negalima, nes pjūvis kakle įtruks ir pakaruoklis galės kvėpuoti tiesiai per trachėją. Bet gydytojo nepaklausė ir nusikaltėlį pakorė. Žaizda atsivėrė ir pakaruoklis kilpoje atsigavo. Prireikė daug laiko, vėl susirinkti teisėjus. Kai jie pagaliau susirinko, nusprendė pasmerktojo gerklę užspausti žemiau žaizdos ir laikyti tol, kol jis uždus. O, Meri, kokia siaubinga žmonių visuomenė, kokia idiotiška civilizacija!“ – baigia savo laišką Ogariovas. Iš kur toks žiaurumas? Atsakymas paprastas – iš pasaulietinės valdžios siekio absoliučiai kontroliuoti žmogų ir iš tą siekį ideologiškai įteisinančios religijos – krikščionybės, kuri savižudybę smerkia kaip trigubą mirtiną nuodėmę, sunkesnę net už paprastą žmogžudystę, nes sava valia iš gyvenimo pasitraukdamas asmuo nusikalsta: 1) žmogaus prigimčiai, nes pasipriešina savisaugos instinktui; 2) bendruomenei, nes sunaikina jos dalį - save; 3) Dievui, nes uzurpuoja jo teisę dalinti mirtį. Visuomenės supasaulėjimo (sekuliarizacijos) dėka XX a. požiūris į savižudybę smarkiai pasikeitė: nenusisekę savižudžiai dabar neteisiami ir baudžiami, o gydomi. Kai kuriose Europos šalyse net pripažinta teisė į orią mirtį – eutanazija. 9. Koks yra filosofijos požiūris į savižudybę? Filosofų idealas – Sokratas – nedarė nieko, kad išvengtų mirties nuosprendžio. Priešingai, jis erzino ir provokavo savo teisėjus. Panašiai elgėsi ir krikščionybės pradininkas Jėzus Kristus. Taigi su tam tikromis nedidelėmis išlygomis galima pripažinti, kad abu jie buvo savižudžiai. I a. gyvenęs stoikas Liucijus Anėjus Seneka (4-65) šlovina galimybę savo noru pasitraukti iš gyvenimo kaip žmogaus laisvės ir orumo garantą: jokios aplinkybės, niekas negali priversti žmogų daryti tai, kas jam atrodo nepriimtina, nes savo valia pasitraukdamas iš gyvenimo jis tampa šio pasaulio galioms nebepasiekiamas. Laiške Liucilijui jis pataria „vengti daugelį apėmusios aistros – troškimo numirti“. Kita vertus pabrėžia: „kas išmoko mirti, tas nebemoka vergauti. Jis iškyla virš bet kokios valdžios, iš tikrųjų jis niekieno valdžioje“. Tačiau žmogus visada yra Dievo valdžioje. Todėl Angeliškasis katalikų bažnyčios daktaras Tomas Akvinietis (1225-1274), priešingai negu Seneka, savižudybę traktuoja kaip didžiausią mirtiną nuodėmę, kaip nusikaltimą prieš Dievą, visuomenę ir gyvos būtybės prigimtį. Viduramžiais savižudybė netoleruojama: baudžiamas ne tik savižudžio kūnas, bet ir jo artimieji. XVI a. prasidėjus Renesansui, arba madai senovės Graikijos ir Romos palikimui, atsiranda saujelė mąstytojų nedrąsiai pasisakančių už sugrįžimą prie antikinio požiūrio į savižudybę. Pavyzdžiui, Tomas Moras (Thomas More) (1478-1535) Utopijoje rašo, kad tuo atveju, kai žmogų ištinka skausminga ir nepagydoma liga, Utopijos šalies išminčiai jam rekomenduoja nusižudyti. Temą tęsia prancūzų skeptikas, esė išradėjas Mišelis Montenis (Michel Montaigne) (1533-1592). 1580 m. jis parašo esė Apie Cea salos paprotį, kurioje, remdamasis stoicizmu, kvestionuoja besąlyginį savižudybės smerkimą. Tai irgi nėra frontalinė ataka, nes Montenis yra skeptikas, jo gyvenimo moto – retorinis klausimas Ką aš žinau? Jis tik kviečia suabejoti bažnytiniu dogmų pagrįstumu. Bet to pakako, kad jo Esė būtų įtraukti į Index librorum prohibitorum, katalikų bažnyčios draudžiamų knygų sąrašą. Pirmąja išties rimta teorine ataka prieš savižudybės dogmą galima laikyti Johno Donne‘o (1572- 1631) traktatą BIATHANATOS, kurio visas pavadinimas skamba šitaip: : Biathanatos. Paaiškinimas paradokso, teigiančio, jog savižudybė nėra tokia didelė nuodėmė, kad ją būtų teisinga vertinti būtent taip, o ne kitaip, su išsamiu esmės ir turinio apsvarstymo visų įstatymų, kuriuos tas veiksmas neva pažeidžia. Garsus argentiniečių rašytojas Jorge Luis Borgesas taikliai pastebėjo, kad deklaruojamas Biathanatos tikslas – savižudybės demaskavimas, o tikrasis tikslas – įrodyti, kad Kristus yra savižudis. Dėl scholastinio stiliaus Donne‘o traktatas nesulaukė populiarumo, buvo užmirštas ir tik XX a. vėl pastebėtas. Ne toks išsamus ir gilus, bet trumpas, šmaikštus, pilnas taiklių pastebėjimų yra Voltero (Voltaire) (1694-1778) straipsnis Filosofijos žodyne. Čia jis rašo: „Kanonų teisė mums draudžia nusižudyti, bet Katonas, Brutas, Kasijus, kilnioji Arrija, imperatorius Otonas, Markas Antonijus ir daugybė kitų Senovės Romos didvyrių pasirinko mirti savo pačių valia, kad išvengtų jų manymu gėdingo gyvenimo. Jie nežinojo tų dekretų, kurie dabar Europoje veikia kaip įstatymai. Tačiau mes vis tiek žudomės. Bet žudomės kai prasilošiame, arba iš meilės asmeniui, tos meilės nevertam. Pažinojau ne vieną moterį nusižudžiusią iš meilės visiškiems mulkiams. Žmonės žudosi ir dėl ligų... Pasišlykštėjimas gyvenimu, kai žmogus jaučiasi pats sau našta, yra liga, atvedanti į savižudybę. Jai nesunku surasti vaistų. Kartais tiesiog užtenka pasivaikščioti, pasiklausyti muzikos, apsilankyti teatre, pabūti patrauklių moterų draugijoje. Melancholijos priepuolyje nusižudęs žmogus būtų pakeitęs savo požiūrį, jeigu tik būtų palaukęs savaitėlę“. Volteras čia ne tik diagnozuoja tai, kas dabar vadinama depresija, bet ir pataria, kaip jai atsispirti. Toliau jis pateikia įdomų konkretų pavyzdį. „Beveik mano akyse įvyko savižudybė verta visų mokslo žmonių dėmesio. Rimtos profesijos, brandaus amžiaus, padoraus ir ramaus gyvenimo būdo, pakankamai turtingas asmuo nusižudė 1769 metų spalio 17 d. palikdamas savo gimtojo miesto tarybai laišką, kuriame paaiškino savo poelgio priežastis. Tačiau taryba šio laiško viešai nepaskelbė, iš baimės, kad tai nepaskatintu ir kitus pasitraukti iš šio gyvenimo apie kurį tame laiške išsakyta tiek blogo. Visame tame nėra nieko nuostabaus. Stebina tai, kad jo tėvas ir brolis irgi nusižudė būdami lygiai to paties amžiaus“. Volteras klausia, koks slaptas vidinis mechanizmas, kokių dėsnių veikimas paskatino juos visus tai padaryti? Ar tai buvo paveldima liga? Palyginkime Voltero spėliones su tuo ką kalba šiuolaikinė psichiatrija: „Daugėja įrodymų, kad genetika turi įtakos savižudiškam elgesiui... asmenys, kurių giminėje yra buvę savižudybių, žudosi dažniau už tuos, kurių giminėje tokių atvejų nepasitaikė. Molekulinės genetikos laimėjimai leidžia teigti, kad savižudiškas elgesys yra susijęs su genais, kurie reguliuoja seratonino sintezę... kuri savo ruožtu gali sąlygoti depresijas, impulsyvų elgesį, agresiją ir savižudybę“. Akivaizdu, kad filosofas prieš du šimtus metų pastebėjo tai, ką dabar mato šiuolaikinis mokslas. Tai konkretus pavyzdys, kad filosofija eina pirmiau mokslo žvalgydama mokslui dar nežinomas teritorijas. Atrodo, kad būtent Novalis (Georg Friedrich Freiherr von Hardemberg) (1772-1801), vokiečių ankstyvojo romantizmo atstovas pirmasis išsako mintį, kad savižudybė – tai grynai filosofinis veiksmas. Net tuo atveju, kai nusižudo beraštis, niekada net žodžio „filosofija“ negirdėjęs, jis vis dėto yra žmogus padaręs svarbų filosofinį sprendimą, nusprendęs, kad jo gyvenimas yra beprasmis, absurdiškas, blogas ir todėl jį geriau pabaigti. XX a. prancūzų filosofas-egzistencialistas Alberas Kamiu (Albert Camus) pabrėžia, kad „yra tik viena tikrai rimta filosofinė problema – savižudybė“. Tiesa, ne visi filosofai šia problema domisi ir ne visi, kurie domisi, apie ją rašo. Tačiau pateiktų pavyzdžių pakanka išvadai, kad per visą savo ilgą istoriją filosofija jos neišleido iš akių ir įdėmiai tyrinėjo stengdamasi ne smerkti, o suprasti. 10. Kaip Davidas Hume‘as „reabilituoja“ savižudybę? Škotų filosofas Deividas Jumas (David Hume) (1711-1776) pasižymėjo tuo, kad savo trumpu traktatėliu On suicide (Apie savižudybę) pabandė sugriauti Angeliškojo bažnyčios daktaro šv. Tomo Akviniečio argumentus, kuriais tuo klausimu remiasi katalikų bažnyčia. Tame traktate Hume‘as pareiškė, kad filosofija yra vienintelis veiksmingas priešnuodis prieš visuomenėje paplitusius prietarus, nuodijančius žmonių gyvenimą; kad didžiausią naudą filosofija duoda žmonijai, veiksmingai griaudama prietarus ir melagingą religiją. Šiuo konkrečiu atveju – tai katalikų bažnyčios mokytojo Angeliškojo Daktaro Tomo Akviniečio argumentai, be išlygų smerkiantys savižudybę: 1) Savižudybė yra nusikaltimas prieš prigimtį kaip meilę sau ir gyvenimui; 2) Savižudybė yra nusikaltimas prieš visuomenę, kurios dalimi kiekvienas esame; 3) Savižudybė yra nusikaltimas prieš Dievą, jo įžeidimas ir pasikėsinimas į jo valdžią. Juos visus kartu ir kiekvieną atskirai Jumas vadina žalingu prietaru, nelaimingo žmogaus gyvenimą darančiu dar nelaimingesniu. Mat tais atvejais, kai tik mirtis gali išvaduoti žmogų nuo jo vargų ir kančių, jis vengia pasinaudoti šia išeitimi, nes bijo įžeisti savo Kūrėją, pasinaudodamas ta, galia, kurią maloningasis Dievas pats jam suteikė. Iš esmės – tai trečiojo Akviniečio argumento kvestionavimas, suponuojantis klausimą, kaip gali kūrinys įžeisti savo kūrėja, pasinaudodamas ta galia, kurią jam pats kūrėjas ir suteikė? Logiškas atsakymas galėtų būti tik vienas – savižudybė nėra Dievo įžeidimas, joks nusikaltimas, jokia mirtina nuodėmė. Tačiau Jumas juo nepasitenkina. Šią savo mintį jis nuodugniai, sakyčiau net moksliškai, išplėtoja. Jis aiškina, kad, pasitelkęs pačius bendriausius gamtos dėsnius, Kūrėjas valdo visus – neorganinius ir organinius, gyvus ir negyvus – kūnus. Todėl žmogaus gyvenime ir apskritai Visatoje nėra tokio įvykio, kuris įvyktų ne pagal Dievo sukurtus dėsnius. Tad jeigu žmogus pavargo nuo gyvenimo, jeigu nuo nepakeliamų vargų ir skausmų nusprendė išsivaduoti vieninteliu įmanomu būdu ir juo pasinaudojo, tai jis tik pakluso tiems bendriesiems dėsniams, kitaip tariant, pakluso paties Dievo valiai. Juk Evangelijose pasakyta, kad be Dievo žinios net plaukas nuo galvos nenukrenta. Todėl nėra jokio pagrindo žmogų už tai smerkti teigiant, kad nusižudydamas jis nusikalto Dievui. Nesunku pastebėti, kad Hume‘as tą Augustino-Akviniečio nuostatą eksteriorizuoja ir universalizuoja konkrečias žmogaus gyvenimo aplinkybes interpretuodamas kaip Dievo apvaizdą, kaip Dievo įsakymą. Kol tos aplinkybės liepia žmogui gyventi, jis gyvena; kai liepia nusižudyti, nusižudo. Todėl niekas neturi teisės jo smerkti, teigdamas, kad savižudis nusikalto Dievui, nes niekas negali pasipriešinti visagalio valiai. Be to, tai, kas dabar vyksta laike, nuo amžių jau egzistuoja amžinybėje. Kitaip tariant yra predestinuota, iš anksto nulemta ir nieko negalima pakeisti. Vadinasi, Dievui savižudis nenusikalsta, žmogus tam per menkas, per silpnas. Vadinasi, visi pasakojimai apie pragaro bausmes savižudžiams (pvz., Dantės pavaizduotas Dieviškoje komedijoje) yra kvailas ir žalingas prasimanymas. Bet jei savižudybė nėra nusikaltimas prieš Dievą, tai gal ji yra nusikaltimas visuomenei? Į šį klausimą Hume‘as atsako šitaip: „Žmogus, pasitraukdamas iš gyvenimo, visuomenei nepakenkia: jis tik nustoja jai teikęs naudą, ir jei tai laikyti žala, tai ji yra labai maža“. O toliau paaiškina, kad mūsų pareiga būti visuomenei naudingais kyla iš to, kad visuomenė mums teikia naudą, bet kai aš visiškai pasitraukiu iš visuomenės, tai tos pareigos pagrindas – abipusiai mainai – dingsta. Be to, kokia nauda visuomenei iš seno, pasiligojusio žmogaus? Veikiau – žala. Todėl pačiu laisvanorišku pasitraukimu iš gyvenimo toks žmogus žalos visuomenei nepadaro, priešingai, atneša naudą. Gerai, jeigu savižudybė nėra nusikaltimas visuomenei, tai gal ji yra nusikaltimas prigimčiai? Jumas šį tokį klausimą atsako: „Kad savižudybė dažnai suderinama su asmens interesu ir pareiga pačiam sau, to negali neigti nė vienas žmogus, pripažįstantis, kad senatvė, liga, arba nelaimė gyvenimą gali paversti nepakeliama našta, blogesne net už susinaikinimą“. Ir priduria: Esu įsitikinęs, kad niekas, niekada neatsisakė tokio gyvenimo, kurį būtų verta gyventi. Traktatą Hume‘as užbaigia taip, kaip tai būdinga tos filosofinės srovės, kuri vadinama skepticizmu, atstovams, t.y. palikdamas šiek tiek erdvės abejonėms. „Jeigu savižudybė yra nusikaltimas, tai tik baimė gali paskatinti jos griebtis. Bet jeigu ji nėra nusikaltimas, tai tokiu atveju išmintis ir drąsa turėtų mus skatinti savo egzistavimo atsikratyti iš karto, kai tik jis tampa našta. Vienintelis būdas būti naudingiems visuomenei - tai rodyti pavyzdį, kuris, jeigu juo būtų vadovaujamasi, kiekvienam garantuotų laimingo gyvenimo galimybę, išvaduodamas nuo visų vargų ir pavojų. Taigi, jei savižudybė yra nusikaltimas, tai žudosi tik bailiai - jeigu ji nėra nusikaltimas, tai tam tikromis aplinkybėmis žudosi išmintingi ir drąsūs žmonės. Jumas neslepia, kurią alternatyvos pusę jis asmeniškai palaiko. Pačioje traktato pabaigoje padarytoje išnašoje jis rašo: „Akivaizdu, kad Dievo įsakymas – Nežudysi! – draudžia žudyti kitus žmones, kurių gyvybės šeimininkais mes nesame.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!