Francas Šubertas ir jo muzika

XIX a. įsivyrauja naujas meno stilius, vadinamas romantizmu. Priešingai racionaliajam XVIII a. klasicizmui, kuris rėmėsi tarsi objektyviai (savaime) egzistuojančiais grožio, harmonijos, tvarkos dėsniais, romantizmas atskleidžia maištingą žmogaus jausmų pasaulį, yra grindžiamas subjektyvumu, nepakartojamu kiekvieno kūrėjo individualumu.
Meno turiniu romantizmo laikais tampa konkretaus žmogaus jausmai, lyriniai išgyvenimai. Kartais jie paprasti, kasdieniai, intymūs, o kartais ypatingi, menininko vaizduotėje dar labiau sutirštinti, dramatizuoti (Žeriko, Delakrua paveikslai, Skoto, Žorž Sand romanai, Berliozo simfonijos ir pan.). Menininkai romantikai nepatenkinti esamu gyvenimu, svajoja apie geresnį, kovoja prieš neteisybę, užjaučia skriaudžiamuosius. Jie patys keliauja į kraštus, kur vyksta išsilaisvinimo kovos, liejasi kraujas (Baironas, Mickevičius). Romantikai ilgisi kažko tobulo, idealaus, ko neranda šioje žemėje, dažnai nusivilia, ieško nusiraminimo tolimuose viduramžiuose, egzotiškame rytų tautų gyvenime.
Pasinėrę į jausmų pasaulį, romantikai nesirūpino naujomis, vien jiems būdingomis kūrinių formomis, konstrukcijomis, o laisvai naudojo, perfrazavo anksčiau sukurtąsias. Todėl romantizmas – vienintelis iš didžiųjų meno stilių – nesukūrė savo originaliosios architektūros (XIX a. II pusės architektūra vadinama eklektika, istorizmu, nes atkartoja senųjų meno stilių formas), nesukūrė romantinės skulptūros, taikomosios dailės.
Romantizmas viešpatavo literatūroje ir muzikoje. Šiose meno šakose jis egzistavo ilgai, pergyveno kelias stadijas, o kai kuriuose, pavėluotai į Europos kultūrinį gyvenimą įsijungusiose kraštuose (tarp jų ir Lietuvoje), sutinkamas ir XX a. pradžioje.
Romantizmas tampriai susijęs su nacionalinio išsivadavimo judėjimu, su tautų kova už nepriklausomybę. Menininkai - romantikai domėjosi savo tautos istorija, aukštino, idealizavo jos praeitį. Jie studijavo liaudies meną, folklorą, gausiai jį panaudojo savo kūryboje. Romantizmo laikais Europoje atsiranda nemažai naujų nacionalinio meno, tame tarpe muzikos mokyklų (Lenkijoje, Čekijoje, Rusijoje, Vengrijoje, Ispanijoje, Norvegijoje, Danijoje).
Romantikai siekė menų sintezės, suartėjimo. Skirtingai negu klasicizme, kur kiekviena meno rūšis buvo griežtai atribota, su tik jai būdingomis kūrybos taisyklėmis ir išraiškos priemonėmis, XIX a. menininkai galvojo, kad viename kūrinyje sujungus kelias meno rūšis (dažniausiai literatūrą ir muziką) stiprėja kūrinio įtaigumas, poveikis. Vienu svarbiausių muzikos žanru tampa daina, vertinama opera, įvyksta jos...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!