Gamta — mūsų namai

Žmogaus negali nedominti gamta, jis susijęs su ja tūkstančiais nepertraukiamų gijų. Gamtą ir žmogų sieja ypatingi saitai. Jie nematomi, bet įtakoja tiek žmogaus būtį, tiek gamtą. Šio tandemo ryšys labai gerai atsispindi mūsų literatūros klasikų kūriniuose. Pirmiausia pažvelkime į K.Donelaičio “Metus”. Šiame veikale vaizduojamas baudžiauninkų gyvenimas bei jų darbai daugiausiai vyksta gamtoje ir ryšium su gamtos gyvenimu. Poetas buvo pastabus ir gerai pažystantis gamtos gyvenimą. To akivaizdus įrodymas yra “Pavasario linksmybėse” suminėti daugiau kaip trisdešimt gamtos gyvių – paukščių, vabzdžių ir gyvulių – su būdingais jų bruožais bei vaizdingais ir poetiškais jų aptarimais. Autorius ne tik stebi gamtą, bet kartu džiaugiasi jos atbudimu pavasarį “gervins ik debesių juodų dyvinai kopinėdams…skambino dangų”, apgailestauja jos grožybių sunykimu rudenį “…ir balos, ir klampynės pradeda rauktis,/Ir purvynai jų teškėt ir šliurpt pasiliauja”. “Metuose” gamta tampa gyvu organizmu, nes jai suteikiami žmonių bei gyvų būtybių bruožai.
A.Baranausko “Anykščių šilelyje” nupiešti miško spalvų, kvapų ir skambėjimo epizodai tapo mūsų poezijos klasika. Poema prasideda išnaikinto miško vaizdu “Visa prapuolę; tik ant lauko pliko /Kelios pušelės apykreivės liko!”. Po tokios liūdnos įžangos autorius pasineria į malonius prisiminimus, kai dykumos vietoje klestėjo puikus šilas. Pirmiausia jis atsimerkia ir jo dėmesį patraukia “minkštučiukai samanų patalai”, “uogienojai kaip rūtos”, “musmirės raupuotos, veršiakiai gleivėti”. Pažvelgęs aukštyn pamato “krūmus,žole barzdotus”, medžius, kurių “liemuo liemenį plaka, kaip mendrės siūruoja”. Paskui poetas užuodžia kaip miškas dvelkia “sakais pušelių”ir žydinčiomis dirvonų žolėmis bei sklaidžia “iš juodo kapčiaus skruzdėlyno kvapą”. Dar įvairesnis šilo garsų pasaulis. Jų aprašymas autoriui tampa savotišku muzikos kūriniu. Jis prasideda vos girdimais naktiniais šnabždesiais “…girdi, kaip jaunas/Lapas arba žiedelis ant šakelių kraunas” bei tolydžiai auštant rytui, išsilieja galinga džiūgaujančių balsų srove. Poetas, įsiklausęs į miško garsus, išvardija paukščius ir žvėrelius, kurie juos sukelia “Ė už visus viršesnis lakštingalės balsas:/Pilnas, skardus, griaudingas ir, taip sakyt, skalsus:/Skamba, ūžia per krūmus, ir vis kitaip mainos”. Autorius gamtą...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!