Geriausių Lietuvos šuolininkių su kartimi įsibėgėjimo greičių ir atsispyrimo technikos analizė

ĮVADAS Viena iš gražiausių bei sudėtingiausių rungčių lengvojoje atletikoje yra šuolis su kartimi. Ši rungtis iš sportininko reikalauja visapusiško pasiruošimo. Šuolis su kartimi yra vienintelė lengvosios atletikos rungtis, kurioje rezultatas pasiekiamas įrankio pagalba. Taigi, ir šuolio su kartimi rezultatų gerėjimas priklauso nuo inventoriaus tobulėjimo. Nuo paskutinio amžiaus vidurio buvo naudojamos įvairios medžiagos karčių gamybai: medis, geležis, bambukas, aliuminis, plienas, stiklo pluoštas ir, visai neseniai, anglies pluoštas. Karties keitimosi evoliucija vyko nuo 1960 m. dabar naudojamos stiklo pluošto ar anglies pluošto kartys. Taip pat kartis turi sugebėjimą linkti ir veikti kaip spyruoklė. Kartys yra gaminamos įvairios ir jos priklauso nuo to, kiek yra stiklo pluošto kartyje, taigi kiekviena kartis gali išvystyti tam tikrą jėgą, priklausomai nuo jos pajėgumo. Visos kartys turi nustatytus standartus, tokius kaip kūno svoris ir jos kietumas. Fiziniu požiūriu šie standartai yra labai savotiški. Karčių gamintojai nenustato jėgos normos ant karties, nes dauguma žmonių mano, kad tai nėra svarbu. Jėga priklauso nuo dviejų veiksnių: kūno masės ir bėgimo greičio (Morris, 2005) Pagrindinis faktorius yra tas, kad šuolininko ritmas skiriasi priklausomai nuo paėmimo aukščio. Šuolininko ritmas tiesiogiai veikia judėjimo fazės trukmę. Šuolininkas su kartimi turi būti greitas, stiprus, koordinuotas, vikrus, ir ,be abejo, drąsus (Kunca, 1987.). Šiuo metu jau yra sukaupta nemaža dalis praktinės ir teorinės informacijos, leidžiančios objektyviai kalbėti apie šuolio su lanksčia kartimi technikos ypatumus. Per 40 metų susiformavo šuolininko su kartimi technikos modelis, pagrindiniai biomechaniniai dėsningumai, bet dėl skirtingo fizinio pasiruošimo, antropometrinių duomenų, psichologinio susikoncentravimo, o taip pat koordinacinių gebėjimų, vyksta nukrypimai nuo šio modelio, t.y. kiekvienas šį modelį realizuoja individualiai. Nuomonė apie atskirus šuolio aspektus gali skirtis viena nuo kitos, bet fiziniai ir mechaniniai šuolio principai nepaneigiami (Hans at all, 1990; Ратов, 1972). Šuolininko su kartimi turi būti labai geras regėjimas. Reikalingi šuolininko su kartimi regėjimo komponentai apima: • Regėjimo įgūdžius perskaityti startinius protokolus, išsirinkti kartis, interpretuoti įvairių formų dokumentus; • Dinaminius regėjimo įgūdžius; • Periferinį regėjimą, kuris svarbus sekant laiką; Jei nors vienas informacinis šaltinis yra klaidingas, neužbaigtas ar lėtai atliekamas, rezultatas yra prastas šuolio atlikimas. Elito sportininkai daro minimalias klaidas. Jie turi visas sąlygas šokinėti, bet turi mažai pastovumo ir pasitikėjimo. Regėjimo komponentai suteikia šuolininkui su kartimi daugiau pasitikėjimo. Šiuo metu Lietuvos sportininkių šuolio su kartimi rungtyje rezultatai aukšti, tačiau tai neseniai Lietuvoje atsiradusi rungtis, kuri labai sparčiai vystosi. Nors Lietuvos čempionatas laimimas įveikus vos 3,90 m ribą, ši rungtis tampa vis populiaresnė Lietuvoje. Tačiau šie rezultatai neprilygsta pasaulio čempionatuose pasiektiems rezultatams. Šiuo metu pasaulio šuolio su kartimi rekordas yra 5,01 m, o Lietuvos tik 3,90 m. Remiantis šiais duomenimis mes stengsimės nustatyti, nuo ko priklauso šuolio su kartimi rezultatas, kokie šuolininko veiksniai jį įtakoja. Mūsų darbo tikslas buvo nustatyti ir palyginti Lietuvos geriausių šuolininkių su kartimi įsibėgėjimo greičių ir atsispyrimo technikos elementus. Tikslui įgyvendinti iškėlėme tokius uždavinius: 1. Nustatyti bėgimo greitį paskutiniuose bėgimo žingsniuose šuolio metu. 2005-2006 m. Lietuvos žiemos čempionatuose. 2. Nustatyti maksimalų bėgimo greitį bėgant su kartimi ir be karties ir jo įtaką rezultatui. 3. Apskaičiuoti teorinį rezultatą, kurį turėtų įveikti sportininkės, atsižvelgiant į jų bėgimo greitį 2005-2006 m. Lietuvos žiemos čempionatuose. 4. Išanalizuoti atsispyrimo fazės biomechaninius parametrus. 1. LITERATŪROS APŽVALGA 1.1 ISTORINĖ APŽVALGA Kaip lengvosios atletikos varžybų elementas šuolis su kartimi pradėtas naudoti tik XIX amžiuje. Tačiau dar IV – III a. pr. m. e. buvo aprašyti šuoliai su kartimi, tais laikais jie buvo pritaikyti karuose, be to buvo atliekami kaip įvairių žaidimų elementai – buvo šokinėjama su kartimi per krūmokšnius, gyvatvores ir įvairias dirbtines kliūtis (Šilinskas, 1995). Šuolis su kartimi buvo naudojamas daugelyje pasaulio šalių, tokiose kaip Nyderlandai: Friesland‘e, Cambridgeshire, Huntingdonshire, Lincolnshire and Norfolk’e. Šiose provincijose buvo vykdomos šuolio su kartimi varžybos, tačiau jos niekada nebuvo vykdomos oficialiai. Pirmosios oficialios varžybos buvo surengtos 1850 m. Vokietijoje, kai Johann C. F. GutsMuths į Frederich L. Jahn. buvo įtraukė šuolį su kartimi į gimnastikos pratimus. Šiuolaikinis šuolio su kartimi stilius buvo išvystytas JAV XIX amžiaus pabaigoje. Didžiojoje Britanijoje šuolis su kartimi pirmą kartą įvyko per Kaledonijos žaidynes. Fizinės savybės, tokios kaip greitis ir vikrumas, yra reikalingos atliekant šuolius su kartimi, tačiau techniniai įgūdžiai yra taip pat svarbus dalykas. Svarbu būdavo įveikti kartelę jos nenumetant ant žemės. Moterų šuolio su kartimi rungtis išpopuliarėjo tik 1990 m. Šuolio su kartimi technikos evoliucijos istoriją galima suskirstyti į tokius etapus: 1. XIX a pab. – XX a pr. (1866 – 1906) šuoliams buvo naudojamos sunkios medinės kartys. Tada šuolis buvo atliekamas lėtai įsibėgant, rankomis siaurai imant kartį, kartelė buvo įveikinėjama sėdimoje padėtyje arba šonu, tokiu būdu buvo įveikiamas 3 – 3,5 m aukštis. Kad šoktumėme aukščiau, reikėjo kartį imti aukščiau, o tam sportininkas turėjo greičiau įsibėgėti, todėl reikėjo lengvesnės ir stiprios karties. Tokiomis pasirodė bambukinės kartys. 2. 1906 – 1945 m. sportininkai šokinėjo su bambukinėmis kartimis. Atsirado tokie technikos elementai kaip kybojimas – mostas, užsivertimas, kartelės įveikimas mostu aukštyn, lanku. Rezultatai išaugo iki 4,77 m., tačiau bambukinės kartys nebuvo ilgalaikės, dažnai trūkinėjo (skilinėjo) nuo temperatūrų skirtumo, svarbiausia buvo sunkiai prieinamos sportininkams, kurių šalyje bambukai neaugo. 3. Kitas etapas (1945 – 1960 m) – metalinių karčių. Šios kartys labiau patikimos ir ilgalaikės, nei bambukinės, tačiau kietesnės ir todėl neleido sportininkams pagerinti rezultatų, per 15 metų rekordas buvo pagerintas tik 3 cm iki 4,80 m. Šių karčių naudojimas reikalavo pakitimų šuolio technikoje. Atsispyrimas tapo galingesnis ir labiau nukreiptas aukštyn, tam, kad išlenkti kartį kaip švytuoklę link kartelės. Platus mostas visu kūnu, neakcentuojant grupavimosi ir užsivertimo ant karties, lydimas labai ankstyvu ir galingu prisitraukimu rankomis, kompensavo elastingos karties darbą. 4. 1961 m. siekiant išnaudoti karties elastingumo savybes, buvo pradėtos gaminti elastingos kartys. Šių karčių naudojimas iš esmės pakeitė šuolio su kartimi techniką. Naujos kartys galėjo stipriai sulinkti ir buvo lengvesnės už anksčiau naudotas kartis, tai leido sportininkams greičiau įsibėgėti bei imti kartį 80-90 cm aukščiau. Šuolio su kartimi technikos pagrindu tapo sportininko sugebėjimas po įsibėgėjimo sulenkti kartį ir tada išnaudojant karties išlinkimą kuo efektyviau pakelti kūno masės centrą (Šilinskas, 1995). Kartu buvo tobulinamos ne tik kartys bei šuolio su kartimi technika, bet ir šuolio su kartimi sektorius. Pradžioje buvo šokinėjama į smėlio pripiltą duobę, kartelę laikantys stovai buvo įtvirtinti ir kartelės padėtis nebuvo reguliuojama. Karties pastatymui žemėje buvo iškasta duobutė. 1933 – 1937 metais virš šuoliaduobės buvo pastatyti tamprūs strypai ant kurių buvo supiltas 60-90 cm aukščio smėlio pylimas. Ir tik 1962 m. atsirado amortizuojantys paraloniniai čiužiniai, kurie pilnai patenkino šuolininkus. Saugus nusileidimas leido šuolininkams pagreitinti atsistūmimą nuo karties, nesibaiminant kritimo ant nugaros (Hans at all, 1990;). 1.2. ŠIUOLAIKINIS ŠUOLIS SU KARTIMI Šiuo metu sportininkai varžosi šuolio su kartimi rungtyje, kaip vienoje iš keturių lengvosios atletikos rungčių. Tai taip pat aštuntoji dešimtkovės rungtis. Varžybų metu kartelės kėlimo intervalas yra nurodytas varžybų nuostatuose. Pradinį aukštį galima pasirinkti tokį, kokį sportininkas geba įveikti. Dažniausiai aukštis keliamas kas 15 cm pradedantiesiems, o kas 10-15 cm aukšto meistriškumo sportininkams. Kiekviename aukštyje sportininkas turi tris bandymus įveikti kartelę. Įveikęs aukštį sportininkas kitą bandymą atlieka tik kitame aukštyje arba gali sekantį aukštį praleisti. Sportininkas baigia varžybas, kai atlieka tris bandymus tame pačiame aukštyje ir visi trys bandymai būna nesėkmingi. Sportininkas įveikęs didžiausią aukštį tampa varžybų nugalėtoju. Sportininkų užimtos vietos nustatomos pagal jų įveiktą aukštį. Peršokimas gali būti tuo atveju, jei keli sportininkai turi vienodą nesėkmingų bandymų skaičių ir yra įveikę tokį pat aukštį. Peršokimas atliekamas tame aukštyje, kurio abu sportininkai neįveikė. Jei neįveikia aukščio, tai kartelė leidžiama žemyn mažiausiu intervalu, jie abu įveikia, kartelė vėl keliama aukštyn mažiausiu intervalu. Peršokimas baigiasi, kai vienas iš sportininkų įveikia aukštį, o kitas ne. Yra daug fizinių ir psichologinių faktorių, kurie lemia sėkmę arba nesėkmę šuolio metu, pavyzdžiui, greitis, technika, aukštis, jėga, pasitikėjimas, psichinis pasiruošimas, vėjo greitis ir kryptis, temperatūra it t. t. Šuolininkas turi pasirinkti karties ilgį ir kietumą pagal savo galimybes, kurios priklauso nuo anksčiau minėtų sąlygų. Aiškūs faktai renkantis kartį turi svarbią reikšmę šuolininkui atliekant šuolį, per minkšta kartis gali turėti įtakos kybojimo fazei, jis gali būti per ilgas. Per kieta kartis sunkina kybojimo fazės atlikimą, tad kartais gali šuolininką atstumti atgal. Kartys gaminamos klasėmis, kur nusakomas šuolininko svoris. Gamintojai siūlo naudoti kartis tik pagal savo kūno svorį, dėl to, kad karties kietumas ir ilgis turi didelę reikšmę šuolininko rezultatui. Taigi, nenuostabu, kad elito sportininkai į varžybas vežasi apie 10 karčių. Karties kietumas kinta priklausomai nuo paėmimo aukščio. Tarpas tarp rankų dažniausiai būna pečių pločio (Nice, 2002). 1.3. ŠUOLIO SU KARTIMI TECHNIKA Šiuo metu jau yra sukaupta nemaža dalis praktinės ir teorinės informacijos, leidžiančios objektyviai kalbėti apie šuolio su lanksčia kartimi technikos ypatumus. Nuomonė, apie atskirus šuolio aspektus gali skirtis viena nuo kitos, bet fiziniai ir mechaniniai šuolio principai nepaneigiami. Šuolis su kartimi mechaniniais technikos pagrindais yra dviguba švytuoklinė sistema, (kur 1-oji švytuoklė – kartis, 2-oji – šuolininkas). Kiekvienos iš švytuoklių kampinis greitis, kažkuriame lygyje nukreipiamas nuo šuolininko bendro kūno masės centro iki sukimosi ašies per plaštakų ir pečių lanką. Per 40 metų susiformavo šuolininko su kartimi technikos modelis, pagrindinės biomechaninės taisyklės, bet dėl skirtingo fizinio pasiruošimo, antropometrinių duomenų, psichologinio susikoncentravimo, o taip pat koordinacinių gebėjimų, vyksta nukrypimai nuo šio modelio, ką galime susieti su individualiu priėjimu šio modeliu realizavime (Hans at all, 1990; Ратов, 1972). Šiuolaikinio modelio šuolio su kartimi niuansus aptariami visą šuolį suskirstant į atskiras fazes: 1. Įsibėgėjimas (karties laikymas, bėgimas su ja ir pastatymas į atremtį). 2. Atsispyrimas. 3. Atraminė šuolio fazė: a) mosto veikimo periodas (kybojimas, mostas) b) jėgos veikimo periodas (kūno ištiesimas, prisitraukimas, atsispaudimas). 4. Beatramė šuolio fazė (kartelės įveikimas, nusileidimas). (Gaslen 1980, Hans at all, 1990; Близнюк, 1986 ). Šiame darbe mes nagrinėsime bėgimo greitį paskutiniuose įsibėgėjimo žingsniuose, karties paėmimo aukštį, atsispyrimą ir atraminės šuolio fazės mosto veikimo periodą. 1 pav. šuolio su kartimi technikos elementai. 1.3.1 Įsibėgėjimas Įsibėgėjimas – tai šuolininko gebėjimas, išvystyti maksimalų valdomą greitį, tam tikroje distancijos atkarpoje. Svarbus įsibėgėjimo momentas yra greičio augimas ir jo išlaikymas distancijoje (Šilinskas, 1995). Šuolio su kartimi įsibėgėjimas paprastai yra šiek tiek trumpesnis negu šuolio į tolį įsibėgėjimas, jį sudaro 18-20 žingsnių. Šuolio su kartimi rezultatą įtakoja paėmimo aukštis, karties kietumas ir įsibėgėjimo greitis. Didelio meistriškumo šuolininkų su kartimi karties kietumas yra apie 20 kg didesnis nei kūno masė. Aukštesnis paėmimo aukštis padidina karties pastatymo kampą, kuris turi įtakos karties perėjimui į vertikalią padėtį. Taigi, maksimalus įsibėgėjimo greitis yra būtinas. Didelio meistriškumo sportininkų priešpaskutinio žingsnio greitis yra 7.99 – 8.69 m/s (Петров, 2003). Kaip nedidelis įsibėgėjimo greičio skiriamasis bruožas yra dviejų faktorių rezultatas: 1. Planuotas treniravimasis – pvz. bėgimas su sunkesne kartimi, pripildyta betono, švino rutuliukų ar kitų medžiagų; 2. „Nepaprastas“ karties nešimas; Traukos jėga, leidžiant kartį įsibėgėjimo metu, atsiranda dėl svorio centro karčiai judant vis tolyn ir tolyn nuo šuolininko. Tai gali būti teigiamai panaudojama greitėjant, jei karties leidimosi greitis suderintas su įsibėgėjimo greičiu. Svarbu tai, kad šuolininkas išliktų tiesus, ypač antroje įsibėgėjimo dalyje, išlaikytų šlaunies kampą ir žingsnio dažnumą. Šiuo atveju, netiesioginis poveikis šuolininko horizontaliajai ašiai leidžiant kartį, ypač mosto fazės metu, gali būti sumažėjęs. (Gunter, 1989). Įsibėgėjimas, kaip ir šuolis, turi savitas dalis, kurios labai susiję tarpusavyje ir riboja šuolininko veiklą visame įsibėgėjime. Vienos iš dalių pakeitimas ar pažeidimas, sumažina greitį ir vientisumo efektyvumą. Geriausių šuolininkų su kartimi, įsibėgėjimas yra 18 – 20 bėgimo žingsnių. Toks įsibėgėjimas suteikia sportininkui greičio realizacijos galimybes ir leidžia tolygiai didinti greitį. I įsibėgėjimo dalis yra pirmi 4 – 6 bėgimo žingsniai, jie turi didelės įtakos įsibėgėjimui: Sudaroma vientisa sistema šuolininkas-kartis. Greitėjantis bėgimo ritmas, bei didėjantis žingsnio ilgis. Maksimalaus greičio įgavimas, jo racionalumas įsibėgėjimo pabaigoje priklauso nuo teisingų pirmųjų bėgimo žingsnių. Įsibėgėjimo atstumui ir tempui bėgimo pradžioje įtakoja karties padėtis arba “šuolininkas – kartis” sistema (Hans at all, 1990). 1.3.2 Karties laikymas ir jos nešimas įsibėgėjime Kartis laikoma dešinėje kūno pusėje, juosmens aukštyje. Dešine ranka kartis suimta nykščiu iš viršaus, kitais pirštais – iš apačios. Kaire ranka – nykščiu iš apačios, kitais pirštais – iš viršaus. Kartis laikoma laisvai ir guli ant kairės rankos nykščio. Šiuolaikinis šuolio su kartimi technikos modelis nurodo 60-70 cm plotį tarp plaštakų (atstumas nustatomas nuo didžiojo kairės rankos piršto iki didžiojo dešinės rankos piršto). Karties paėmimo plotis keičiasi individualiai ir priklauso nuo šuolininko ūgio ir rankų ilgio, jėgos ir nuo pečių lanko lankstumo bei paslankumo (Донской 1968; Душенков 1989; Малютин 1973). Priekinis karties galas yra pakeltas daug aukščiau galvos – iki 700 kampu. Geriausių šuolininkų karties laikymo, suėmimo aukštis – 4,20 m ir daugiau. Norint pasiekti maksimalų kontroliuojamą greitį įsibėgėjime ir perėjime į kybojimą ant karties, visų pirma reikia, atsilaisvinti nuo šuolininką stabdančios jėgos. Tai įtakoja ir tolesnį perėjimą iš kybojimo į vertimąsi ant karties. Labai svarbu yra teisingas karties laikymo būdas ir paėmimo plotis, atstumas tarp plaštakų (Hans at all, 1990; Кузнецов 1979). Siauras karties paėmimas Trūkumai: 1. Iššaukia didelę rankų raumenų bei pečių lanko įtampą, o iš to seka judesių sukaustymas; 2. Svorio centras pasislenka daugiau pirmyn, kas sumažina šuolininko kūno palinkimą pirmyn ir reikalauja toliau išlaikyti kartį aukštoje padėtyje (suardo karties nuleidimo vientisumą); 3. Pasunkina karties statymo techniką; 4. Sutrumpina praėjimą pečiais pirmyn po atsispyrimo einant į kybojimą, o tai lemia tai, kad dubuo juda pirmyn aplenkdamas pečių juostą; 5. Ant karties atlieka vėlesnį ir ne tokį stiprų judesį pečiais, kuris reikalingas kūno užsivertimui ant karties. Privalumai: 1. Aukštesnė įsibėgėjimo pradžia. 2. Aukštesnė kairės rankos padėtis karties pastatymo metu. Platus karties paėmimo būdas Trūkumai: 1. Sunkina karties leidimą ir pastatymą (įvyksta ne riešo sukimas, o karties permetimas pro šalį). 2. Žema kairės rankos padėtis blokuoja šuolininko judesius atremtyje, tai stabdo pečių praėjimą kybojime ir neleidžia vėliau suktis per pečius. Privalumai: 1. Kartis toli priekyje (kas nulemia ankstyvą greitėjimą nuo pirmų įsibėgėjimo žingsnių). 2. Kausto pečių judesius vidurinėje įsibėgėjimo dalyje. Remiantis visais karties paėmimo būdų privalumais ir trūkumais, kiekvienas treneris, sportininkui nustato labiausiai tinkamą karties paėmimo plotį. Šiuolaikinio šuolininko su kartimi, viena iš labai svarbių technikos dalių yra karties paėmimas ir jos nešimas įsibėgėjime. Žemas karties nešimas įsibėgėjimo pradžioje reikalauja, kad šuolininkas pirmuosius žingsnius atliktų dažniau, nes tai lemia greitą greičio įgavimą ir raumenų įsitempimą. Per aukštas karties nešimas ilgina įsibėgėjimo pirmus žingsnius ir vyksta svorio centro švytavimas aukštyn – žemyn, kas taip pat įtakoja įsibėgėjimą. Pačioje įsibėgėjimo dalies pradžioje šuolininkas kartį laiko 65 – 75 laipsnių kampu nuo horizontalės ir įgaudamas greitį tolygiai leidžia iki 50 – 60 laipsnių kampo. Geriausiai kartį bėgant leisti tolygiai. Labai dažnai su skirtingu judesių tempo kitimu karties padėties nestandartiškumą ir įsibėgėjimo tolygumą nulemia tai, kad šuolininkai su kartimi (nesąmoningai kopijuoja, šuolininkų į tolį ir trišuolininkų pradžią) pradeda įsibėgėjimą nuo trypsėjimo arba galimų pašokinėjimų. Yra kiti įsibėgėjimo pradžios pavyzdžiai, tai 4 – 6 išdidūs, ramūs priėjimo žingsniai prie įsibėgėjimo pradžios atžymos, kartis nešama tokioje pačioje padėtyje kaip ir įsibėgėjime. Sportininkas taip pat tolygiai greitėja, kaip ir šuolininkai, kurie pradeda įsibėgėjimą nuo statinės padėties. Jų perėjimas nuo ėjimo į bėgimą išlieka kaip ir nepastebimas, ir žinoma įsilieja į bėgimą (Близнюк 1986; Лукин 1963; Мазниченко, 1981). Ruošimasis atsispirti, visiškas dėmesio sutelkimas, didelis noras bėgti ir tikėjimas tuo, kad tai bus geriausias šuolis, tai dažniausiai lemia sėkmę. Laikant karties galą truputį pakreiptą kairėn bėgimo linijos atžvilgiu, galima patogiau ir aukščiau laikyti kairį riešą. Viso įsibėgėjimo metu, įskaitant karties leidimą, kairys riešas laikomas gana aukštai ir vienam lygmenyje (krūtinės aukštyje). Kairys riešas – tai krypties ir atremties taškas, aplink kurį vyksta nuleidimas, karties vertimas ir atremtis kybojimo fazėje. Jei taip, tai viso įsibėgėjimo metu, jis turi nejudėti ir visą laiką būti aukščiau kairės rankos alkūnės. Bet kokie judesiai riešu (pirmyn, atgal, žemyn, aukštyn ir į šalis) laužo vientisą, šuolininko – karties sistemą. Dešinys šuolininko riešas, vaidina pagrindinį vaidmenį karties nuleidime ir jos vertime, per karties ir kairio riešo atramą. Dešinys riešas įsibėgėjime juda didesne amplitude palyginus su kairiu riešu. Skirtingose įsibėgėjimo dalyse jo darbas, padėtis, o taipogi karties suspaudimo jėga skirtinga. IĮ - oji įsibėgėjimo dalis prasideda 8 – 10 bėgimo žingsnyje. Pagrindinė kiekvieno sportininko užduotis yra pasiekti 90 – 95 procentus maksimalaus įsibėgėjimo greičio. Ši įsibėgėjimo dalis bėgama nešant kartį vienodame aukštyje, apytiksliai 45 – 60 laipsnių kampu horizontalei. IĮ - oje įsibėgėjimo dalyje šuolininkas įgyja maksimalų bėgimo žingsnių ilgį. Greičio įgavimui padeda lengvi pečių judesiai, sinchroninis viršutinės kūno dalies darbas su kojų judesiais, bet tai neturi įtakoti karties judesių įvairiomis kryptimis. Jei įsibėgėjimo pradžioje yra akcentuojamas karties galo spaudimas, tai vidurinėje įsibėgėjimo dalyje, norint įgyti didesnį greitį, reikės sportininkui atsilošti ar paduoti dubenį pirmyn, lydint aktyviu sutinkamuoju judesiu, maksimaliai sulenkta mojamąja koja pirmyn. Pastatant kartį koją ant takelio reikia statyti pėdą nuo kulnies, akcentuojant staigų perėjimą (aktyvų pastatymą), didinama pastatymo fazės amortizacija (Дьячков, 1950; Малютин, 1973). 1.3.3 Karties leidimas ir jos vertimas Diskusija, kada sportininkas turi pradėti ruoštis karties pastatymui, likus dviem ar trim įsibėgėjimo žingsniams, tęsiasi. Priešpaskutinio žingsnio metu karties galas gali būti nuleistas žemiau horizontalios padėties ir judėti pirmyn - aukštyn. Dviejų žingsnių pastatymo ritmo metu karties judėjimas pirmyn – aukštyn bus atliekamas priešpaskutiniame žingsnyje. Trijų žingsnių karties pastatymo variante vienintelis skirtumas yra horizontalus karties judėjimas į priekį nuo trečio iki paskutinio žingsnio. Šis perėjimas į priekį atitolina karties svorio centrą nuo šuolininko svorio centro, būtent tuo momentu, kai kartis maksimaliai „apkraunama“ dėl jos horizontalios padėties. Pagal dabartines žinias, nei vienas šis variantas negali būti taikomas optimaliai. Kaip anksčiau minėta, šuolininko padėtis priešpaskutinio žingsnio metu turi atitikti pasirinkto varianto reikalavimus. Viršutinė ranka sulenkta ir turi kelti karties galą maždaug iki galvos aukščio. Apatinė ranka horizontaliai ištiesta, paremia kartį ir kontroliuoja jos leidimo greitį. Liemuo tiesus arba šiek tiek palinkęs atgal (Gunter, 1989). Tai užtvirtinanti III - oji įsibėgėjimo dalis, kuri apibūdinama kaip tempo didinimo bei didelį žingsnio ilgį išsauganti, bei kur išvystomas maksimalus bėgimo greitis, atkarpa. Žingsnio ilgis lyginant su sprinterio, truputį trumpesnis, liemuo ištiestas. Staigių žingsnio ilgio pakitimų neturi būti. Priešpaskutinis žingsnis, 10 – 20 cm ilgesnis už paskutinį (bet tai nebūtinai). Ši įsibėgėjimo dalis bėgama 6 bėgimo žingsniais, pasaulio elito sportininkų ši dalis yra 17 – 17,5m matuojama nuo galinės duobės sienelės. Praktiškai nuo šios dalies priklauso tolesnis šuolio technikos atlikimas (Мазниченко, 1981, Назаров, 1999). Tolygiai bėgdamas 6 – 5 žingsniuose iki atremties, šuolininkas pradeda leisti kartį. Tai jis atlieka, keldamas ir sukdamas kairį riešą (Ратов, 1972). Sekančiuose dviejuose žingsniuose (4 – 3 žingsnyje) šuolininko dėmesys nukreiptas į lengvą dubens judėjimą pirmyn, neprarasdamas pečių kontrolės, išsaugodamas jų pagrindinį vaidmenį įsibėgėjime (Hans at all, 1990). Kairė alkūnė išlieka tame pačiame aukštyje, kaip ir už 6 žingsnių iki atremties, ji truputį juda pirmyn ir kontroliuoja karties judėjimo aukštį. Prieš 2 žingsnius iki atremties, karties padėtis yra truputį aukščiau už horizontalę, 10 – 15 cm aukščiau už šuolininko svorio centrą (Hans at all, 1990). Sukimas neturi būti staigus (jei jūs nepavėlavote pradėti) jis atliekamas ritmiškai, paskutiniuose įsibėgėjimo žingsniuose. Pradedant 2 paskutiniuosius bėgimo žingsnius, šuolininkas neturi “mesti” karties galo žemyn, remiant kairę ranką pirmyn (kaip ieškant atremties duobėje). Visi judesiai karties sukime vyksta laikant kairę plaštaką virš kairės alkūnės. Visame 6 įsibėgėjimo žingsnių nuotolyje, o ypač 3 paskutiniuose žingsniuose, šuolininkas turi būti įtempęs pilvą, tuo jis netrikdo judėjimo linijos pirmyn, tai jam leidžia atlošti pečius iki karties vertimo. Labai svarbu atlikti karties vertimą, kuris išvaduoja šuolininką nuo tūptelėjimo priešpaskutiniame žingsnyje. Šis karties iškėlimas virš galvos turi įvykti iki tol, kol dešinė koja prieina iki vertikalės. Jei spėjama tai padaryti, tai dešinė koja statoma aktyviai ant bėgimo takelio. Prieš pastatant, kartis pradeda greitėti. Pavojingesnis momentas karties vertime – ankstyvas duobės lietimas kartimi, pereinant nuo dešinės kojos į atremtį (Hans at all, 1990). Leidžiant kartį žemyn, sportininką veikia jėga, verčiantį jį pirmyn. Norėdamas pasipriešinti šiai jėgai, bėgimo pabaigoje sportininkas bėga aukščiau modamas šlaunis. Paskutinių žingsnių metu kartis pastatoma. Likus 3-4 žingsniams iki atsispyrimo, sportininko dešinės rankos plaštaka priartėja prie kūno, o kairė truputį juda pirmyn. Likus dviem bėgimo žingsniams, sportininko dešinės kojos mosto metu, kartis keliama virš peties, o kairės kojos mosto metu – aukštyn virš galvos. Kartis keliama arti kūno tiesiausiai aukštyn. Statant kartį į atremtį, neturi būti karties smūgio į pastatymo dėžę, tuo pačiu metu nereikia priešintis laisvam priekinio karties galo nusileidimui. Kartis atsiremia į dėžės dugną, kai kūno BMC yra virš atsispiriamosios kojos. Aukštos klasės sportininkų karties pastatymo kampas yra 29o-32o (2 pav.) (Šilinskas, 1995). 2 pav. Karties pastatymas į atremtį. 1.3.4 Karties laikymo ir pastatymo į atremtį ypatumai Sėkmingas šuolis 50-75% priklauso nuo karties pastatymo į atremtį. Dėl to šitai šuolio daliai reikia teikti didelį dėmesį. Pavojingas momentas karties pastatymo metu – išankstinis dėžės lietimas kartimi kai pereinama nuo dešinės kojos ant atsispiriamosios. Pastatant kartį kai kurie šuolininkai kreipia dešinį petį į priekį ir kairėn. Šis judesys atliekamas automatiškai dėl plataus karties paėmimo. Visiškai suprantama, kad nėra būtinybės kopijuoti šį judesį, nors peržiūrėjus kinogramas šis posūkis yra akivaizdus. Imant kartį plačiai, pečių juostos judesiai neturi trukdyti šuolininko pusiausvyrai. Dėl to, kad kartis pradeda linkti prieš tai kai šuolininkas pakimba virš pagrindo ir jo nugara susilenkia, todėl pusiausvyros išlaikymas šiuo momentu yra labai svarbus. Pastatant kartį į atremtį labai dažnai prarandama pusiausvyra. Yra šuolininkų, kurie karties iškėlimą pastatymo į atremtį metu atlieka per šoną, t.y. dešinė ranka piešia lanką judesiu nuo dubens iki padėties “virš galvos”, vietoj to, kad atlikti tiesų judesį nuo dubens į viršų. Karties išnešimo pirmyn-aukštyn metu šuolininkas privalo laikyti ją kuo arčiau liemens, nepriklausomai nuo to kokiu pastatymo būdu jis naudojasi (Šilinskas, 1995). Iki šiol šuolininkų su kartimi tarpe buvo populiarūs pastatymo būdai esant dešinei rankai ties liemeniu judesys aukštyn, judesys dešine pirmyn aukštyn. Svarbu, kad kartis turi būti pastatoma laiku ir teisingai, nepriklausomai nuo pasirinkto pastatymo būdo. Teoriškai pastatymas “po ranka” daugiau priimtinas atsispyrimui, bet jis gali pasirodyti sudėtingas šuolininkui naudojančiam platų paėmimą. Pusiausvyra turi būti išlaikoma viso pastatymo metu. Pusiausvyros praradimas pakibimo metu labai dažnai susijęs su blogu karties pastatymu ir neteisingu atsispyrimu. Treneris geriausiai gali stebėti pastatymą būdamas už šuolininko nugaros ar priekyje jo. 1.3.5 Atsispyrimas Atsispyrimas vyksta nuo atsispiriamosios kojos pastatymo į atremtį iki jos atitraukimo nuo takelio (Лукин, 1963). Atsispyrimas užtrunka 0,12-0,15 s. Jo metu sportininkas stengiasi išlaikyti įsibėgėjimo metu įgytą greitį ir pakeisti jo kryptį pirmyn bei aukštyn. Pats atsispyrimo mechanizmas labai panašus į šuolio į tolį atsispyrimą, išskyrus rankų darbą. Teoriškai geriausia atsispyrimo vieta yra vertikalės, nuleistos iš karties laikymo vietos, susikirtimo su žeme taškas. Atsispyrimo metu koja ant takelio statoma užgriebiamuoju iš viršaus judesiu, visa pėda ir raumenys įtempti. Koja į atremtį statoma 570-630 kampu. Atsispyrimo metu atramos reakcijos dydis 550-600 kg. Norint sumažinti šį apkrovimą, vyksta amortizacija ir koja linksta per kelį nuo 1800 iki 1400-1450 kampo. Atsispyrimo metu sportininkas stengiasi greitai praeiti atremtį judėdamas krūtine ir dubeniu pirmyn. Praėjus atremtį atsispiriamoji koja tiesiama per kelį ir atsispiriama. Atsispyrimo kampas 720-780. Didelę reikšmę atsispyrimui turi mojamosios kojos, sulenktos per kelį, mostas. Liemuo turi būti tiesus, galva truputį pakelta, bet neatlošta. Kūnas, perėjęs vertikalę, ima aktyviai veikti kartį. Tam, kad būtų mažiau išeikvojama energijos, reikia, kad karties pastatymas ir atsispyrimas sudarytų vientisą judesį. Šis tikslas gali būti pasiektas tik tuo atveju, jei atsispyrimo kampas yra kuo tikslesnis. Tai reiškia, kad atsispiriamoji koja turi būti statmena viršutinei rankai. Atsispyrimo metu, kuris atliekamas greitai ir aktyviai pagrindinės kojos pagalba, karties galas viršutinės rankos keliamas vertikaliai aukštyn. Kai viršutinė ranka ir liemuo yra vienoje linijoje, šuolininko svorio centras praeina pro atsispyrimo tašką. Jei atsispyrimas atliktas pirmyn – aukštyn, rezultatas yra „atsispyrimo figūra“, kuri šiuolaikiniame šuolyje su kartimi yra žymiai standartizuotesnė (Gunter, 1989). 1.3.6 Atraminė šuolio fazė Atraminė šuolio fazė, kuri yra susijusi su atsispyrimu, tęsiasi, kol „atramos fazės energija“ pradedant nuo atsispyrimo impulso, yra iš esmės sunaudojama. Liemuo tvirtas ir frontalus, virš ištiesto šlaunies sąnario, ištiestos atsispiriamosios kojos pusėje. Tuoj po atsispyrimo, šuolininkas dirba šiek tiek pasyviau ir išlaiko atraminės fazės poziciją, tam, kad leistų „atsispyrimo impulsui“ dirbti. Pakibimo fazė prasideda tik tada kai liemuo vėl atsiduria vienoje linijoje su viršutine ranka. Kol ištiesta atsispiriamoji koja laikoma sąmoningai užpakalyje, ji gali priimti mosto poziciją, pradedant nuo optimalaus raumenų įtempimo (Gunter, 1989). Atraminė šuolio fazė prasideda atsispyrus ir tęsiasi iki paleidžiant kartį (Šilinskas, 1995). Mosto veikimo periodas prasideda atsispyrus ir tęsiasi iki didžiausio susirietimo ant karties. Po atsispyrimo sportininkas pereina į kybojimą ir tęsia judėjimą krūtine ir dubeniu pirmyn. Kybojimo metu kūnas aplenkia dešinės rankos plaštaką ir atsispiriamosios kojos pėdą. Labai svarbu, kad iš karto po atsispyrimo (kybojimo metu) apatinė kūno dalis neaplenktų viršutinės. Jeigu per anksti prasidės aktyvus mostas, pakankamai nesulinks kartis, sportininkas iškils aukštyn nepraėjęs vertikalės. Svarbų vaidmenį kybant atlieka kairė ranka. Atsispyrimo metu ji remiasi į kartį ir ją lenkia. Po atsispyrimo kairė ranka linksta per alkūnę, palengvindama judėjimą pirmyn krūtine. Kai krūtinė pasiekia maksimalų poslinkio tašką, prasideda mostas. Jo metu sportininkas pečių raumenimis galingai moja visą kūną aukštyn. Sukimosi ašis eina per pečius. Atlikdamas mostą, sportininkas truputį atlošia pečius ir lenkia kojas per dubenį ir kelius, sumažindamas kūno sukimosi spindulį ir padidindamas kampinį sukimosi greitį. Kai tiesiaeigis įsibėgėjimo judesys pereina į švytuoklinį kūno judesį (judantį lanku), atsiranda išcentrinė jėga, kuri padidina sportininko veikimą į kartį, ir ji linksta. Kai sportininkas, lenkdamas kojas, trumpina mosto spindulį, padidėja kampinis greitis, vadinasi, ir išcentrinė jėga. Kartis dar labiau linksta. Didžiausias karties išlinkimas yra, kai liemuo atsiranda horizontalioje padėtyje, o sulenktų kojų keliai praeina kartį ir yra pakelti iki pečių ir galvos (Šilinskas, 1995). 1.3.7 Mosto ir užsivertimo ant karties atlikimo ypatumai Atsispyrimo momentu šuolininkas turi jausti judėjimą pirmyn link šuoliaduobės. Tam šuolininko dėmesio centre karties pastatymo momentu turi būti dėžė ir šuoliaduobės kraštas. Užsivertimo atgal momentu šuolininkas neturi žiūrėti į kartelę. Ilgas mostas su lanksčia kartimi sujungiamas su mosto trumpinimu ir prisitraukimu. Kuo toliau nustumiami stovai, tuo daugiau yra laiko šuoliui (Hans at all, 1990). Užsivertimo metu šuolininkas pasyviai stengiasi spausti kaire ranka kartį, kad kūnas nenueitų pirmyn už karties (3 pav.). Vėliau yra ryškiai išreikštas mosto sutrumpinimas ir galvos lošimas pirmyn žemyn link žemės. Panašų judesį mes darome nerdami arba atlikdami salto atgal ant batuto. Vertimasis turi būti vykdomas tuo pat metu: kojos keliamos aukštyn, o pečiai žemyn. Pečių judesiai, o tiksliau jų greitėjimas, vertimosi moste būtinas elementas kai kartis yra kieta ir paėmimo aukštis yra didelis. Labai svarbu išsaugoti pečių judesius, kai šuolininkas ištiesė kojas per kelius ir priima padėtį “┘” – liemuo ir kojos priimtu kampu. (Hans at all, 1990). 3 pav. Skirtingos šuolininkų padėtys užsivertimo pradžioje. Sportininko tiesimosi metu kartis taip pat turi didžiausią tiesimosi greitį aukštyn, todėl keliamosios jėgos ir kūno tiesimosi suderinamumas suteikia jam judesių pagreitį į viršų ir tiesimosi periodo pabaigoje bendras svorio centras pasiekia didžiausią vertikalaus kėlimo greitį. Aktyvus vertimasis per pečius turi baigtis kai rankų raumenų pagalba pradedama traukti kūną aukštyn link karties galo. Šiuo judesiu šuolininkas išsaugo kūno kėlimo greitį aukštyn. Viena iš šuolininko užduočių tiesimosi metu yra kūno išlaikymas greta karties. Kuo šuolininkas yra arčiau karties linijos traukimosi ir vertimosi metu, tuo toliau tęsis kūno greitėjimas aukštyn (Hans at all, 1990; Ганзлен, 1977; Дьячков, 1950). Jei šuolininko viso kūno išsitiesimas pasiekiamas prieš išsitiesiant karčiai, likusi tiesimosi energija gali būti panaudojama finaliniame prisitraukime, pasisukime ir atsistūmime. Tam būtinos dvi sąlygos: kad šuolininkas įsitemtų prieš pasiekiant užsivertimo fazę ir, kad jo liemuo vis dar būtų karties priekyje. Jei šios dvi sąlygos neįgyvendinamos, karties vertikalus impulsas negalės „stumti“ šuolininko optimaliai. Faktas tas, kad apatinė ranka fiksuota prie karties tam, kad kontroliuotų išsitiesimą (vertikaliai) (Gunter, 1989). Žmogaus galva sveria 5,4-4,5 kg ir kai kada užsivertime galva atlošiama atgal kas visai nepageidautina. Grubia šuolininkų klaida, ypač pradedančiųjų, yra krūtinės lietimas smakru ir kartelės stebėjimas. Sportininkas turi įsidėmėti kartelę pradžioje sutrumpinto mosto, bet neturi ją sekti. Šuolininko orientyru, tarnauja viršutinis karties galas. Negalima nukreipti savo judesį į kartelę. Jeigu mosto sutrumpinimas priešlaikinis, jeigu atsispyrimas neaktyvus, o mosto sutrupinimas neužbaigtas, tai kartininkas gali nepraeiti vertikalės. Daugelis šuolininkų, ypač pradedantys, nesugeba verstis per pečius ir pritraukti dubens prie karties. Kai kada jie dalinai atlieka užsivertimą pakeldami kojas, bet nepakėlus į viršų dubens. Dažniausiai šuolininkai daro vieną ar kitą, bet nemoka sujungti judesius į vieną. Kad pakelti kojas į viršų reikia turėti stiprius dubens raumenis-lenkėjus. Robert Sigren varžybiniame periode naudoja pasikėlimą virve rankomis užsivertimo padėtyje. Nugaros mažas paslankumas gali iššaukti sunkumus pernešant kojas išilgai karties ašies. Sulenkiant kartį, jaunas šuolininkas gali išsigąsti, kad nugrius. Šuolių su kartimi treneris Bilas Perinas išrado puikų įtaisą padedantį įveikti psichologinį barjerą. Be to įtaisas šuolininkui padeda išgyventi nesėkmę ir išsirinkti prisitraukimo laiką. Treniruoklis šuolininkams su kartimi sudarytas iš tamprios gumos (karties storio), kuri gali būti pritvirtinta ant futbolo vartų skersinio ar ant kokios nors atramos. Įtaisas naudojamas taip: šuolininkas atsistoja per 2 žingsnius nuo atsispyrimo vietos, paimdamas rankomis treniruoklį 50 cm plotyje. Kad atsispirti šuolininkas daro žingsnį į priekį ir išveda į viršų mojamosios kojos kelią, o po kiek laiko pritraukia ir antrą. Galva eina atgal žemyn kartu su visu kūnu. Tam tikrą laiką šuolininkas krenta žemyn. Sportininko nugara yra prie žemės, dubuo truputį aukščiau, negu pečiai, tuo metu kai guma yra tarp kojų. Kūno masės centras yra prie įsivaizduojamos linijos, praeinančios pro gumą ir pečius. Kada guma pradeda trumpėti šuolininkas pritraukdamas išsitiesia ir nukreipia kaip galima aukščiau savo pėdas prie skersinio ar atramos. Užsivertus vieną kartą ant gumos neatleidus rankų, įsisiūbavus į ritmą su amortizatorium ir keletą kartų prisitraukus, šuolininkas gali pakilti vis aukščiau ir aukščiau. Kai užsivertimas jau atliktas, užsivertimo ant karties fazė jau beveik baigta. Šuolininko peties ašis ir jo svorio centras, turi baigti kilti, jo viršutinė ranka lieka ištiesta. Šioje padėtyje, šuolininko apatinė ranka, kuri yra arčiau vidinės karties pusės, lenkiasi per alkūnės sąnarį ir riešą kol tos pačios pusės petys pasiekia žemesnę ranką. Kitaip sakant „I pozicija“ išlaikoma tol, kol įvyksta vertikalus šuolininko užsivertimas (Gunter, 1989). 1.3.8 Posūkis ir kartelės įveikimas Prisitraukimas ir posūkis – tai nepertraukiamos pastangos. Neturi būti nė menkiausio užlaikymo atliekant šiuos elementus. Siekiant išlaikyti vertikalų greitį, šuolininkas pradeda tiesti kūną ir atlieka posūkį naudojant kilimo greitį. Rankos išlaiko juosmenį greta karties ir išsaugo esamą greitį (Ганзлен, 1977; Дьячков, 1950). Pereinant į atremtį šuolininkas, išskyrus posūkį kairėn link karties, išnaudoja pačios karties sukimąsi postūmio atremtyje. Esant didžiausiam kilimo greičiui žymiausi kartininkai po karties paleidimo dešine ranka dar yra vertikalioje padėtyje. Šuolininkui būtina išsaugoti tolygų juosmens perėjimą lenkiant kojas per kelius. Šiuo veiksmu padidina sukimosi greitį aplink kartelę. Jei šuolininko parengiamieji judesiai buvo atlikti teisingai, tai jis bus išmestas aukštyn, o kartelės įveikimas bus atliktas efektyviausiai. (Hans at all, 1990). Pasisukimo metu dešinysis petys laikomas arti karties, pirmiausia viršutinės rankos atsistūmimo metu, taip, kad sulenkta viršutinė ranka galėtų gauti likusį impulsą keliant kūną aukštyn. Šis atsistūmimo judesys baigiasi karties paleidimu pirma apatine ir viršutine ranka. Kartelės įveikimo fazė yra optimali jei trajektorijos kulminaciniame taške, tuojau virš kartelės, šuolininkui pasiseka atlikti U raidės formą, viso kūno arką arba „V“ raidę. Kartelės įveikimo metu kiekvienoje kartelės pusėje yra kūno masės. Be to, pasisukimo apie šoninę ašį impulsas, kuris dažnai kinta nors turėtų būti išlaikomas kuo žemiau, įtakoja kartelės įveikimo tipą. Kartelės įveikimas „V“ raidės forma turbūt reikalauja didesnio impulso apie šoninę ašį, negu „U“ raidės forma (Gunter, 1989). 2. Tyrimo metodai ir organizavimas Tyrimo metodai: 1. Literatūros šaltinių analizė. 2. Chronometravimas. 3. Filmavimas. 4. Matematinė analizė Tyrimo organizavimas Tyrėme geriausias Lietuvos šuolininkes su kartimi. Tyrimas buvo atliekamas 2005-2006 m. Lietuvos lengvosios atletikos žiemos čempionatų metu. Naudojome videokamerą Canon XM1 (25 kadrai/s), kuria 2005 m. čempionato metu filmavome sportininkių įsibėgėjimo paskutinius žingsnius, vėliau buvo skaičiuojamas bėgimo greitis priešpaskutiniame ir paskutiniame žingsnyje. Naudojant Newtest foto daviklius, pastatytus vienas nuo kito 10 m atstumu, registravome maksimalų bėgimo greitį su kartimi ir be karties šioje atkarpoje. Remdamiesi formule apskaičiavome teorinį rezultatą, kurį turėtų įveikti sportininkės. h = 0,55*(ūgis)+1/2(v2/g) kur v – šuolininko su kartimi greitis, o g – laisvas kritimo pagreitis, lygus 9,8 m/s2 2006 m. čempionato metu filmavome sportininkių įsibėgėjimo paskutinius žingsnius ir atsispyrimą. Vėliau buvo skaičiuojamas bėgimo greitis ir žingsnio ilgis priešpaskutiniame ir paskutiniame žingsnyje bei šuolininkių atsispyrimo fazės biomechaniniai parametrai: • Karties pastatymo, kojos pastatymo, atsispyrimo ir išlėkimo kampus, karties paėmimo aukštį. 4 pav. Kampų registravimo pavyzdžiai 3. Tyrimo rezultatai ir jų analizė 5 pav. Paskutinio ir priešpaskutinio žingsnio greitis šuolio metu 2005 m. Lietuvos žiemos čempionate Kaip matyti iš 5 pav. sportininkių bėgimo greitis priešpaskutiniame ir paskutiniame bėgimo žingsnyje žymiai nesikeičia, kai kurių sportininkių jis visai nekinta. Tačiau matome, kad šie greičiai yra labai nedideli ir jeigu palygintume juos su aukšto meistriškumo sportininkių bėgimo greičiais matytume, kad jie žymiai skiriasi. Aukšto meistriškumo sportininkių bėgimo greitis yra 7.99 – 8.69 m/s, o Lietuvos sportininkių – 6,58 – 7,7 m/s. Didžiausias greitis paskutiniame ir priešpaskutiniame žingsnyje atliekant šuolį buvo sportininkės R. S. (7,6 m/s ir 7,7 m/s), o mažiausias buvo sportininkės E. V. (6,45 m/s ir 6,58 m/s). Didžiausias skirtumas tarp priešpaskutinio ir paskutinio žingsnio yra sportininkės M. P., greitis sumažėjo net 0,23 m/s. Keturių mūsų tirtų sportininkių greitis paskutiniame žingsnyje sumažėjo, o trijų sportininkių bėgimo greitis paskutiniame ir priešpaskutiniame žingsnyje nekito. Remiantis teoriniais duomenimis paskutinis bėgimo žingsnis turėtų būti trumpesnis, ir greitis turėtų didėti, tačiau ne visos sportininkės su geba tai realizuoti dėl ne visiškai teisingo karties pastatymo. 6 pav. Paskutinio ir priešpaskutinio žingsnio greitis šuolio metu 2006 m. Lietuvos žiemos čempionate 7 pav. Paskutinio ir priešpaskutinio žingsnio ilgis 2006 m. Lietuvos žiemos čempionate Analizuojant 6 pav. duomenis pastebime, kad sportininkių greičiai priešpaskutiniame ir paskutiniame žingsnyje šuolio metu skiriasi nuo 0,2 – 0,56 m/s. Pirmų trijų sportininkių (E. G., R. D. ir R. S.) paskutinis bėgimo žingsnis yra greitesnis, tai įrodo ir tai, kad paskutinis sportininkių žingsnio ilgis yra trumpesnis už priešpaskutinį žingsnį, o likusių dviejų sportininkių (E. Z. ir K. S.) greitis paskutiniame žingsnyje sumažėja. Tačiau kaip matyti 7 pav. šių dviejų sportininkių paskutinis bėgimo žingsnis yra trumpesnis, tad turėtų būti greitesnis ir paskutinis bėgimo žingsnis. Didžiausias bėgimo greitis priešpaskutiniame ir paskutiniame bėgimo žingsnyje yra pasiektas sportininkės E. G. (7,14 m/s; 7,7 m/s atitinkamai), o mažiausias – priešpaskutiniame bėgimo žingsnyje yra sportininkės R. S. (6,71 m/s), paskutiniame bėgimo žingsnyje sportininkės K. S. (6,57 m/s). Lyginant 2005 m. Lietuvos žiemos čempionato rezultatus su 2006 m. Lietuvos žiemos čempionato rezultatais pastebime, kad 2005 m. sportininkių bėgimo greitis priešpaskutiniame bėgimo žingsnyje buvo didesnis nei paskutiniame bėgimo žingsnyje, o tuo tarpu 2006 m. sportininkių bėgimo greitis paskutiniame žingsnyje buvo žymiai didesnis (išskyrus kelias sportininkes). Taip pat matyti, kad 2006 m. sportininkių bėgimo greitis tiek priešpaskutiniame, tiek paskutiniame bėgimo žingsnyje yra didesnis negu 2005 m. sportininkių rezultatai. Lyginant sportininkių R. S., R. D. ir E. Z. rezultatus 2005 m. ir 2006 m. pastebime, kad sportininkės R. S. greitis sumažėjęs tiek priešpaskutiniame, tiek paskutiniame bėgimo žingsnyje (skirtumas 0,99 m/s; 0,67 m/s atitinkamai). Taip pat greitis priešpaskutiniame ir paskutiniame bėgimo žingsnyje sumažėjęs ir sportininkės E. Z. (skirtumas 0,2 m/s; 0,4 m/s). Tik sportininkės R. D. bėgimo greitis 2006 m. pagerėjo ir priešpaskutiniame ir paskutiniame žingsnyje (skirtumas 0,14 m/s; 0,87 m/s). 8 pav. Sportininkių bėgimo greitis bėgant su kartimi ir be karties Tam, kad išsiaiškintume ar techniškai nešama kartis, sportininkes testavome bėgant 10m. įsibėgėjus be karties ir su kartimi. Kaip matome iš 8 pav. visų sportininkių bėgimo greitis su kartimi buvo mažesnis negu bėgant be karties. Didžiausias skirtumas buvo sportininkės E. V. (0,36 m/s), o mažiausias - R. S. (0,15 m/s). Kadangi visų sportininkių bėgimo greičio skirtumas bėgant su kartimi ir be karties nėra labai didelis, galima teigti, kad sportininkių karties nešimo technika yra gera. 9 pav. Paskutinio bėgimo žingsnio atliekant šuolį greičio palyginimas su maksimaliu bėgimo greičiu Žiūrint į 9 pav. matoma, kad kiekvienos sportininkės bėgimo greitis paskutiniame žingsnyje atliekant šuolį yra mažesnis, negu bėgant maksimaliu greičiu. Mažiausias skirtumas pastebimas sportininkės A. V. ( 0,18 m/s), o didžiausias skirtumas sportininkės R. D. (1,38 m/s). Žinant šiuos rodiklius galima teigti, kad sportininkė R. D. neišnaudoja bėgimo greičio atlikdama šuolį su kartimi. Tai gali įtakoti netechniškas karties pastatymas į atremtį. Tačiau reikia nepamiršti, kad greitis atliekant šuolį ir maksimalus greitis neturi sutapti, nes tuomet būtų sudėtinga techniškai atlikti šuolį. Nustatytas vidutinio stiprumo koreliacinis ryšys tarp greičio priešpaskutiniame, paskutiniame žingsnyje, 10 m. bėgimo su kartimi greičio ir rezultato, (0.67; 0.52 ir 0.64 atitinkamai). Tarp 10 m. bėgimo ir rezultato nustatytas stiprus koreliacinis ryšys (0.81). Gautus rezultatus palyginus su aukšto meistriškumo sportininkių rezultatais, pastebėta, kad rezultatai skiriasi. Aukšto meistriškumo sportininkų koreliacinis ryšys yra didesnis tarp greičio paskutiniuose bėgimo žingsniuose šuolio metu ir rezultato, o mažesnis – tarp maksimalaus bėgimo greičio ir rezultato (Graber, 2004). Yra žinoma, kad šuolio su kartimi rezultatas priklauso nuo sportininko maksimalaus bėgimo greičio ir sportininko ūgio. Šį rezultatą teoriškai galima apskaičiuoti taip: h = 0,55*(ūgis)+1/2(v2/g). Remiantis šia formule, apskaičiavome, kad sportininkės, bėgdamos tokiu greičiu, turėtų įveikti didesnius aukščius, lyginant su rezultatais, pasiektais Lietuvos čempionate. 10 pav. Sportininkių įveiktas aukštis 2005 m. Lietuvos žiemos čempionate ir aukštis, kurį sportininkės turėtų įveikti Pagal formulę h = 0,55*(ūgis)+1/2(v2/g) apskaičiuoti teoriniai rezultatai žymiai skiriasi nuo sportininkių įveikto aukščio Lietuvos žiemos čempionato metu. Tam gali turėti įtakos šuolio su kartimi technika: pastatymas į atremtį, atsispyrimas, užsivertimas, judesiai virš kartelės. Šuolio su kartimi rezultatą taip pat įtakoja šuolininko ūgis. Didelę įtaką šuolio su kartimi rezultatui turi bėgimo greitis, tačiau, kaip jau anksčiau minėta, jis tikrai nėra didelis Lietuvos šuolininkių su kartimi. Tad jei Lietuvos sportininkės pagerintų savo bėgimo greitį ir šuolio su kartimi techniką, būtų galima tikėtis aukštesnių šuolio su kartimi rezultatų. Tačiau kaip matome iš atliktų tyrimų sportininkių įveikiamas aukštis šiuo metu yra žymiai mažesnis negu jos galėtų įveikti. Kaip matyti iš 10 pav. Didžiausias rezultatų skirtumas yra sportininkės E. Z. (77 cm). Mažiausias skirtumas yra sportininkės R. D. (1 cm). Tai parodo, kad sportininkės R. D. šuolio atlikimo technika yra gera, tačiau pats rezultatas galėtų būti geresnis, nes sportininkės maksimalus bėgimo greitis žymiai skiriasi nuo bėgimo greičio šuolio metu. Visų kitų sportininkių varžybose pasiektas rezultatas yra daug mažesnis už rezultatą, kurį jos galėtų parodyti techniškai atlikdamos šuolį. Taigi, tai dar kartą įrodo, kad daugumos Lietuvos šuolininkių su kartimi technika atliekant šuolį nėra tobula. 11 pav. Sportininkių įveiktas aukštis 2006 m. Lietuvos žiemos čempionate ir aukštis, kurį sportininkės turėtų įveikti Analizuojant rezultatus 11 pav. pastebime, kad visų sportininkių įveiktas aukštis yra mažesnis už apskaičiuotą teorinį rezultatą. Didžiausias skirtumas tarp rezultatų yra sportininkės K. S. (0,56 m), o mažiausias - sportininkės E. G. (0,25 m). taigi, galime teigti, kad sportininkės E. G. šuolio su kartimi technika yra geresnė nei kitų sportininkių, tačiau, kaip matyti iš rezultatų, patobulinus E. G. šuolio techniką sportininkė galėtų šokti aukščiau. Lyginant 2005 m. ir 2006 m. Lietuvos žiemos čempionatų rezultatus galime teigti, kad sportininkių, kurių pasiektas rezultatas atitiktų apskaičiuotą teorinį rezultatą nėra. Visų sportininkių pasiektas rezultatas yra mažesnis. Lyginant sportininkės R. D. rezultatus 2005 ir 2006 m. matome, jog 2005 m. sportininkės įveiktas aukštis nuo teorinio rezultato skyrėsi tik 1 cm bėgant 6,71 m/s greičiu, tačiau nors sportininkės 2006 m. bėgimo greitis ir rezultatas yra didesni, matome, kad sportininkė bėgdama 7,58 m/s greičiu turėtų įveikti kur kas aukštesnį aukštį. Galima teigti, jog 2005 m. sportininkės R. D. technika buvo geresnė nei 2006 m. Padidėjus bėgimo greičiui visus judesius reikia atlikti greičiau, todėl galėjo pablogėti šių judesių atlikimo technika. Lyginant sportininkės E. Z. šuolio su kartimi rezultatus 2005-2006 m. matome, kad sportininkė tiek 2005 m., tiek 2006 m. įveikė tokį patį aukštį (2,80 m), tačiau apskaičiuotas teorinis rezultatas žymiai skiriasi: teoriškai ši sportininkė 2005 m. turėjo šokti 3,57 m, o 2006 m. – tik 3,29 m. Kadangi žinome, jog teorinis rezultatas apskaičiuojamas atsižvelgiant į sportininkės bėgimo greitį, tai galime daryti išvadą, kad rezultatų skirtumui įtakos turėjo bėgimo greitis. Anksčiau buvo minėta, kad šios sportininkės greitis 2006 m. yra mažesnis nei buvo 2005 m. Sportininkės R. S. rezultatai 2005-2006 m. labai skiriasi. Kaip jau minėjau, šios sportininkės greitis yra mažesnis 2006 m. taigi analogiškai šios sportininkės pasiektas rezultatas 2006 m. yra mažesnis. Tačiau jei žiūrėtumėme į rezultato ir teorinio rezultato skirtumą 2005 - 2006 m. matome, kad skirtumas yra mažesnis 2006 m. (0,38 m), tuo tarpu 2005 m. jis buvo 0,58 m. stebint šiuos rezultatus galime daryti išvadą, kad sportininkės R. S. šuolio su kartimi technika 2006 m. buvo geresnė nei 2005 m., tačiau jei ši sportininkė 2006 m. Lietuvos žiemos čempionate būtų išvysčiusi tokį bėgimo greitį kaip 2005 m. jos rezultatas dabar būtų žymiai geresnis. 1 lentelė. 2006 m. Lietuvos čempionato šuolio su kartimi dalyvių atsispyrimo fazės biomechaniniai parametrai Karties pastatymo kampas (oC) Išlėkimo kampas (oC) Kojos pastatymo kampas (oC) Atsispyrimo kampas (oC) Karties paėmimo aukštis (m) E. G. 34 29 61 68 3,85 R. D. 33 34 73 72 3,85 R. S. 33 29 71 61 3.70 E. Z. 39 31 65 83 3.60 K. S. 33 32 58 71 3.55 AMS 29-32 20-25 57-63 72-78 4,20 1 lentelėje yra išanalizuoti sportininkių šuolio su kartimi kampai: karties pastatymo kampas, išlėkimo kampas, kojos pastatymo kampas ir atsispyrimo kampas. Analizuojant karties pastatymo kampą pastebime, kad beveik visų sportininkių pastatymo kampas yra šiek tiek didesnis nei rekomenduojamas karties pastatymo kampas, nes visų sportininkių karties paėmimo aukštis yra mažesnis nei aukšto meistriškumo sportininkių. Taigi, galima teigti, kad karties pastatymas pas visas sportininkes yra geras. Išlėkimo kampas visų sportininkių yra žymiai didesnis, nei yra siūlomas išlėkimo kampo dydis – 20-25o. Dviejų sportininkių, E. G. ir R. S., išlėkimo kampas yra šiek tiek mažesnis nei kitų sportininkių. Išlėkimo kampo dydis parodo tai, kad sportininkės atsispirdamos daugiau ar mažiau lenkia kartį, todėl jų išlėkimo kampas atitinkamai yra mažesnis ar didesnis. Išlėkimo kampo dydžiui įtakos turi ir karties paėmimo aukštis. Kuo didesnis paėmimo aukštis, tuo išlėkimo kampas yra mažesnis. Kojos pastatymo kampo siūlomas dydis yra 57-63o. Labai svarbu, kad šis kampas nebūtų per didelis, nes tuomet bus sunku horizontalų greitį pakeisti į vertikalų greitį. Tačiau kojos pastatymo kampas taip pat negali būti per mažas, nes tuomet pastatymo metu bus prarandamas horizontalus greitis, o praradus horizontalų greitį bus sunku greitai atlikti šuolio su kartimi techninius judesius. Taigi matome, kad tik dviejų sportininkių kojos pastatymo kampas įeina į šį intervalą, kitų sportininkių šis kampas yra kur kas didesnis: R. D. ir R. S. jis yra beveik 10o didesnis. Šių sportininkių kojos pastatymo kampas yra per didelis, todėl sumažėja vertikalus greitis, o tai įtakoja rezultatą. Iš pateiktų duomenų matome, kad sportininkei E. G. turėtų geriausiai sektis horizontalų greitį pakeisti vertikaliu. Atsispyrimo kampas daugumos sportininkių yra kur kas mažesnis nei yra rekomenduojama (72-78o). Į šį intervalą įeina tik vienos sportininkės kojos pastatymo kampas ir tik vienos sportininkės šis kampas yra didesnis už rekomenduojamą normą. Atsispyrimo kampas turi įtakos karties linkimui. Kuo jis mažesnis, tuo kartis linksta mažiau (Hannay, 2005). Sportininkių karties paėmimo aukštis turi įtakos karties pastatymo kampui. Kuo aukštesnis karties paėmimas, tuo mažesnį karties pastatymo kampas. Tobulėjant sportininkas kartį ima vis aukščiau, todėl turi kompensuoti tai greičiau bėgdamas, laikydamas masės centrą kuo aukščiau ir įdėti daugiau jėgos karties pastatymo metu (Morris, 2005). Iš pateiktų duomenų matome, kad sportininkės, kurios turi aukštesnį rezultatą kartį ima aukščiau, jų bėgimo greitis yra didesnis. Lyginant karties paėmimo aukštį su rezultatu galima spręsti apie sportininkių šuolio atlikimo techniką. Jei sportininkių rezultatas mažesnis nei karties paėmimo aukštis, sportininkės šuolio technika nėra tobula. 4. aptarimas Analizuodami bėgimo greitį paskutiniuose bėgimo žingsniuose šuolio metu. 2005-2006 m. Lietuvos žiemos čempionatuose nustatėme, kad šuolio metu vidutinis bėgimo greitis priešpaskutiniame ir paskutiniame bėgimo žingsnyje 2005m buvo 7,010,14 ir 6,920,14 m/s, o 2006 m buvo 6,980,08 ir 7,120,22 m/s atitinkamai. Lyginant su aukšto meistriškumo sportininkių greičiu paskutiniuose bėgimo žingsniuose, kuris yra 7.99 – 8.69 m/s (Петров, 2003) pastebėjome, kad mūsų sportininkių greitis yra daug mažesnis. Lyginant 2005 ir 2006 m rezultatus pastebėjome, kad vidutinis bėgimo greitis patikimai nepakito. Tačiau skirias paskutinio ir priešpaskutinio žingsnio greičio pokytis. Jei 2005 m mūsų tirtų sportininkių bėgimo greitis paskutiniame žingsnyje nekito arba mažėjo, o tai byloja apie problemas karties pastatymo technikoje, tai 2006 m daugumos sportininkių bėgimo greitis paskutiniame žingsnyje padidėjo. Tai rodo, kad karties pastatymo technika pagerėjo. Norėdami nustatyti mūsų sportininkių karties nešimo techniką tyrėme maksimalų bėgimo greitį be karties ir su kartimi. Mūsų tirtų sportininkių maksimalus bėgimo greitis be karties svyravo nuo 8,12 iki 6,88 m/s ir buvo vidutiniškai 7,55  0,17 m/s, bėgimo greitis su kartimi svyravo nuo 7,97 iki 6,55 m/s ir buvo vidutiniškai 7,31  0,18 m/s. Skirtumas tarp šių bėgimo greičių yra nedidelis ir siekia vidutiniškai 0,24 0,03 m/s. Panašiuose tyrimuose atliktuose Kiolno universitete 2003 m tiriant aukšto meistriškumo kartininkes, kurių asmeniniai rekordai vidutiniškai 4,39 m (S0,12) buvo gauti tokie rezultatai: bėgimo greitis be karties buvo nuo 8,73 iki 7,76 m/s ir buvo vidutiniškai 8,18 m/s, bėgimo greitis su kartimi svyravo nuo 8,29 iki 7,39 m/s ir buvo vidutiniškai 7,78 m/s.Skirtumas tarp šių bėgimo greičių siekia vidutiniškai 0,41 m/s (Graber, 2004). Palyginus šiuos duomenis su mūsų tirtų sportininkių duomenimis galime pasakyti, kad mūsų sportininkių greičio rodikliai tiek bėgant su kartimi tiek be karties yra daug mažesni nei aukšto meistriškumo sportininkių. Tačiau skirtumas tarp bėgimo greičio su kartimi ir be jos yra mažesnis nei aukšto sportinio meistriškumo sportininkių. Tai rodo, kad mūsų tirtų sportininkių karties nešimo technika prie esamo greitumo lygio yra gera. Nustatytas vidutinio stiprumo koreliacinis ryšys tarp greičio priešpaskutiniame, paskutiniame žingsnyje šuolio metu, maksimalaus bėgimo su kartimi greičio ir rezultato, (0.67; 0.52 ir 0.64 atitinkamai). Tarp maksimalaus bėgimo greičio ir rezultato nustatytas stiprus koreliacinis ryšys (0.81). Gautus rezultatus palyginus su aukšto meistriškumo sportininkių rezultatais, pastebėta, kad rezultatai skiriasi. Aukšto meistriškumo sportininkų koreliacinis ryšys yra didesnis tarp greičio paskutiniuose bėgimo žingsniuose šuolio metu ir rezultato, o mažesnis – tarp maksimalaus bėgimo greičio ir rezultato (Graber, 2004). Pagal formulę h = 0,55*(ūgis)+1/2(v2/g) apskaičiuotas teorinis rezultatas 2005 m. buvo 3,370,11m, o 2006 m. – 3,520,16m. 2005m. varžybose pasiektas rezultatas buvo 2,900,12 m, o 2006 m. – 3,100,20 m. Kaip matyti iš šių rezultatų teorinis rezultatas žymiai skiriasi nuo sportininkių įveikto aukščio Lietuvos žiemos čempionato metu. Tam gali turėti įtakos šuolio su kartimi technika: pastatymas į atremtį, atsispyrimas, užsivertimas, judesiai virš kartelės. Šuolio su kartimi rezultatą taip pat įtakoja šuolininko ūgis. Didelę įtaką šuolio su kartimi rezultatui turi bėgimo greitis, tačiau, kaip jau anksčiau minėta, jis tikrai nėra didelis Lietuvos šuolininkių su kartimi. Tad jei Lietuvos sportininkės pagerintų savo bėgimo greitį ir šuolio su kartimi techniką, būtų galima tikėtis aukštesnių šuolio su kartimi rezultatų. Tačiau kaip matome iš atliktų tyrimų sportininkių įveikiamas aukštis šiuo metu yra žymiai mažesnis negu jos galėtų įveikti. Lyginant 2005 m ir 2006 m Lietuvos žiemos čempionatų rezultatus galime teigti, kad sportininkių, kurių pasiektas rezultatas atitiktų apskaičiuotą teorinį rezultatą nėra. Visų sportininkių pasiektas rezultatas yra mažesnis. Išanalizavus biomechaninius parametrus pastebėjome, kad beveik visų sportininkių rodikliai atitinka rekomenduojamus. Kai kurių sportininkių šie rodikliai yra didesni, kai kurių mažesni, tačiau labai didelių skirtumų nėra. Sportininkių šuolio su kartimi atsispyrimo fazės parametrai nėra blogi ir sportininkių atsispyrimo technika yra gera. IŠVADOS 1. Bėgimo su kartimi greitis pasiekiamas įsibėgėjimo pabaigoje yra svarbus veiksnys, įtakojantis šuolio su kartimi rezultatą. Lietuvos šuolininkių su kartimi pasiekiamas bėgimo greitis yra mažesnis nei geriausių šuolininkių su kartimi, kas atitinkamai atsispindi sportiniame rezultate. 2. Lietuvos šuolininkių karties nešimo technika vertintina kaip gera, nes bėgimo greitis su kartimi ir be karties skiriasi nežymiai. Viena iš rekomenduotinų strateginių treniruotės krypčių - didinti maksimalų bėgimo greitį be karties. 3. Šuolininkių su kartimi šuolio atlikimo technika gali būti įvertinama pagal formulę, apskaičiuojant galimą rezultatą pagal bėgimo greičio ir sportininko ūgio duomenis. Lietuvos šuolininkių šuolio atlikimo technika nėra tobula - apskaičiuoti rezultatai žymiai skiriasi nuo dabartinių sportininkių rezultatų. 4. Šuolininkių su kartimi atsispyrimo biomechaniniai parametrai beveik atitinka rekomenduojamus dydžius, vadinasi, sportininkių šuolio su kartimi atsispyrimo fazės technika yra gera. LITERATŪRA Ganslen R.V. (1980). Mechanics of the Pole Vault. Tafnews Pr; 9th edition (p. 175). Graber S. (2004) Technical and conditional aspects of women’s pole vault. New studies in athletics 3 (4). Gunter T. (1989). Model technique analysis sheet for the vertical jumps. Part III: the pole vault. New studies in athletics (p. 43-57). Kunca, A. (1987). Šuolis su kartimi. J. Šliažas. Lengvoji atletika (p. 126-133) Kaunas: Šviesa. Šilinskas, V. (1995). Šuoliai su kartimi. J.Armonavičius, A.Buliuolis ir kt. Lengvoji atletika. (p. 151-164) Kaunas: Egalda. Близнюк Ц. (1986). Современная техника прыжка с шестом и перспективы ее совершенствования. (p. 142). Москва. Дьячков В. (1950). Прыжок с шестом. (p. 76). M.: Физкультура и спорт. Донской Д.Д. (1968). Законы движений в спорте. (p. 83) - М.: Физкультура и спорт. Душенков В. (1989). Соотношение средствфизической и технической подготовки у прыгунов с шестом в годическом цикле: Авторев.дис. канд. пед. наук. (p. 24). - М.: ВНИИФК. Ганзлен Р. (1977). Прыжок с шестом. (p. 75c). M.: Физкультура и спорт. Кузнецов В.В. (1979). Петровский В.В., Шустин Б.Н. Модельные характеристики легоатлетов. (p. 116). Киев: Здоровя. Лукин М.С. (1963). Скорасть разбега и результат прижка. (p. 30). .Легкая атлетика №3. Мазниченко В.Д. (1981). Двигательные навыки в спорте. (p. 39). Малаховка, МОГИФК. Малютин А. (1973). Разбег в прижках с шестом // Легкая атлетика. №5., (p. 14). Назаров А. П. (1999). Построениетренировочного процесса в прижках с шестом на этапах предварительной подготовки и начальной спортивной специализации// Научный атлетический вестник. №3. Том 1., (p. 77-82). Ратов И. П. (1972). Исследование спортвных движений и возможностей управления изменениями и характеристиками с использованием технических средств: Авторев. дис... докт. пед. наук. (p. 54). М.: ВНИИФК. Верхошанский Ю.В. (1979). Основы специальной силовой подготовки в спорте. (p. 92). - М.: Физкультура и спорт. Hannay, M. Slow Pole or Flat Takeoff? 2005 [žiūrėta 2006-04-22]. Prieiga per internetą:

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!