Gotikos kultūra ir architektūra

Daugelį šimtmečių Viduramžių epochą lydėjo „sustingimo laikotarpio“, „tamsos šimtmečių“, egalinio melagingumo“, „baisios viduramžių nakties“ epitetai. Daugelio kartų požiūriu, tai buvo kultūros raidos sąstingis, skiriantis dvi didžiąsias epochas – antiką ir jos atgimimą. Meno istorikai nepalankiai vertino ir šio laikotarpio dailę, pvz., gotikinė skulptūra laikyta tik nesėkmingu antikinio grožio mėgžiojimu. Dabar daugelis garsių pasaulio menotyrininkų Viduramžių epochą teigia buvus vienu turtingiausių ir dvasingiausių pasaulinės dailės raidos laikotarpių.
Viduramžių grožio samprata glaudžiai siejosi su religine pasaulėžiūra, žemiškasis pasaulis priešpriešintas dangiškajam. Viduramžių menininkai, ignoruodami žemiškąjį pasaulį, savo žvilgsnį kreipė į vidinį, dvasinį. Realus pasaulis nedaug kam rūpėjo, – amžinumo ir ir laikinumo, šventumo ir nuodėmingumo, sielos ir kųno, dangiškojo ir žemiškojo egzistavimo kontrastai sudarė viduramžiškos pasaulėžiūros esmę.
Viduramžių epochos epogėjus – gotikos stilius gyvavo maždaug nuo XII a. vidurio iki XV a., o kai kuriuose kraštuose ir iki XVI a. Tuo metu įvyko daugybė visuomeninio gyvenimo permainų. Kūrėsi miestai, pamažu jie virto svarbiausiais intelektualiniais centrais, prie vienuolynų įsteigtos mokyklos išaugo į pasaulinio garso universitetus, kaip antai Paryžiaus, Oksfordo, Bolonijos. Iš musulmonų atgauti antikos mąstytojų veikalai ne tik padėjo plėtotis Viduramžių kultūrai, bet parengė dirvą ir renesansui. Paveldėtoms iš antikos estetinėms idėjoms šio laikotarpio mąstytojai suteikė naują pramę, Įtvirtindami krikščionišką požiūrį į žmogų ir pasaulį. Pagrindine tų laikų savybe tapo dvasingumas – natūra interpretuota dvasinių vertybių pagrindu. Bažnyčia mokė, kad žmogiškasis protas turi atstovauti tikėjimui, o menas – tarnauti liturgijai. Menas palengva išėjo uš vienuolyno sienų, jį puoselėjo diduomenė. Kūrėsi darbo bendrijos – cechai, pvz., stiklių vitražistų, medžio raižytojų, akmenkalių skulptorių, architektų. Tuo metu skulptoriai, vitražistai, tapytojai laikyti paprastais amatininkais. Ypatingą vietą tarp jų užėmė architektai, kurie vadinti „artistais“. Architektas buvo gerbiamas ne tik kaip įvairiapusė intelektuali asmenybė, išmananti taikomosios dailės palaptis, bet visų pirma kaip Dievo namų statytojas.
XII a. antrojoje pusėje per kelis dešimtmečius menas įgavo visiškai naują pobūdį. Tuomet, kai Pietų Europoje dar klestėjo...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!