Grožis bei vertybės Platono filosofijoje

ĮVADAS Kas mums yra grožis ir vertybės? Į šį kaip ir į visus kitus filosofinius klausimus vienareikšmiško atsakymo turbūt nerastume, nes kiekvienas iš mūsų yra individualus, turintis savo nuomonę, pažiūras bei vertybių skalę: kas vienam gražu, tas kitam galbūt sukelia pasibjaurėjimą, tai kas, pavyzdžiu, man atrodo vertinga, jums tai gali pasirodyti visiškai bereikšmiška arba vieniems gražu tai, kas naudinga, tikslinga, kitiems grožis yra tai, kas malonu ir patinka jų akims bei ausims. Grožis žmogaus gyvenime atlieka gana svarbų vaidmenį. Jis pasireiškia įvairiose situacijose. Grožio mes ieškome visur: tiek žmoguje, tiek gamtoje, tiek ir mene. Todėl, manyčiau, jog drąsiai galima teigti, jog grožis yra neatsiejamas nuo vertybių – jis tampa pats vertybe, lydinčia kitas. Vertybių supratimas yra gana sunkiai suvokiamas dalykas, nes jos yra visiškai nepastovios, t.y. kintančios, juk paklausus vaiko, jaunuolio ir brandaus amžiaus žmogaus vieno ir to paties klausimo, kas jiems yra vertybės, išgirstume tris skirtingus atsakymus. Iš to galime padaryti išvadas, kad skirtingais amžiaus tarpsniais yra vis kiti poreikiai, mąstymas bei vertybės. Tikrasis vertybių suvokimas atsiranda tik su patirtimi. Grožio ir vertybių esmę bei jų prigimtį aiškina estetika [gr. aisthetikos – jutiminis], kuri atsirado gana vėlai, daug vėliau negu kitos pagrindinės filosofinės disciplinos, tokios kaip: logika, pažinimo teorija, etika, gamtos folosofija. Nors estetika nėra taip glaudžiai susieta su reikšmingiausiais kultūrinio gyvenimo reikalais, ja buvo pradėta domėtis jau gana senai.Nesunku būtų atspėti, kad šis mokslas „gimė“ Senovės Graikijoje, kur menas ir apskritai estetinis momentas vaidino nepaprastai svarbų ir įtakingą vaidmenį. Vienas pirmųjų filosofų, kuris iškėlė grožio ir vertybių klausimą buvo Platonas (427 – 347 m. pr. Kr). Jam šios savokos buvo gana aktualios, nes būdamas jaunas jis pradėjo rašyti eilėraščius. O kadangi visiems to laikmečio poetams buvo aktualu, kad pasaulyje viešpatautų vien gėris ir laimė, tai jaunasis Platonas taip pat buvo ne išimtis. Grožis ir vertybės Platono filosofijoje Platonas – vienas pirmųjų ir vienas iš didžiausią poveikį pasaulio filosofijos raidai turėjusių ontoetikų, t.y. tokių etikos teoretikų, kurie mano, kad gėris grožis, tiesa, teisingumas ir kitos etikos sąvokos bei kategorijos nėra vien tik žmogui, visuomenei būdingos dorovinės vertybės, orientacijos, bet ir visam pasauliui, kosmosui, universumui. Gėrio, Grožio, Tiesos ir Teisingumo idėjos Platonui tampa tuo, kas yra žemė, vanduo, oras ir ugnis. Mąstytojas pasaulį vaizduoja, visą mus supančią empirinę ir dvasinę tikrovę kartu su jo įsivaizduojamu neempiriniu - antgamtiniu, transcendentiniu - idėjų pasauliu. Neabejotina, kad šie du pasauliai yra susiję tam tikrais priklausomybės santykiais – idėjos, kaip daiktų bei reiškinių idealūs provaizdžiai, bendrybės, ir yra tai, iš ko randasi atskirybės – konkretūs, empiriškai suvokiami, jaučiami daiktai bei reiškiniai. Kita vertus, pastaruosius, t.y. daiktus bei reiškinius, Platonas traktuoja tik kaip tam tikrus simbolius, kelio ženklus, paslaptinguosius rašmenis ar pan., padedančius žmogui iš tikrųjų susivokti ir suprasti, kas yra tikrosios vertybės, ir ko iš tikrųjų reikėtų siekti. Tokios vertybės ir yra Gėris, Grožis, Tiesa, Teisingumas ir kitos idėjos. Jų ir reikia siekti gyvenime. Platono moralėje esama dalykų, kurie iš tikrųjų jam nepriklauso, o atsirado Platono filosofijoje, galima sakyti, beveik prieš jo valią. Turiu galvoje sokratizmą, kurio atžvilgiu Platonas buvo per daug kilnus. "Niekas nenori padaryti sau žalos, todėl visas blogis daromas ne laisva valia. Juk blogas žmogus pats sau daro žalą: to jis nedarytų, jei žinotų, kad blogis yra blogas. Todėl blogas žmogus yra blogas tik dėl to, kad jis klysta; išaiškinus jam jo klaidą, jis būtinai taps geras." Toks samprotavimo būdas būdingas p r a s t u o m e n e i, kuri mato tik blogų poelgių liūdnus padarinius ir iš tiesų daro išvadą, kad "k v a i l a elgtis blogai"; kartu be didesnių dvejonių ji sutapatina "gera" su "naudinga ir malonu". Susidūrus su bet kokiu moraliniu utilitarizmu, tokį jo šaltinį galima iš anksto numanyti, todėl reikia vadovautis uosle - suklysime retai.- Platonas padarė viską, siekdamas suteikti kitokią prasmę savo mokytojo tezei, bandydamas įtraukti į ją ką nors kilnaus ir subtilaus, pirmiausia save; jis buvo drąsiausias iš interpretatorių, Sokratą jis paėmė iš gatvės tik kaip populiarią temą ir liaudies dainą, kad varijuotų ją iki begalybės ir negalimybės - dėdamas ant Sokrato visas savo paties kaukes ir traktuodamas jį visais galimais būdais. Juokaujant Homero stiliumi, kas gi yra platoniškasis Sokratas, jei ne "priekyje Platonas, užpakalyje Platonas, o per vidurį - nesąmonė" (ne Nyčės pastaba: Parodijuojama Homero "Iliados: eilutė: "Liūtės galva, liemuo kaip ožkos, uodega kaip drakono" (VI giesmė, 181 eilutė. Vert. A.Dambrauskas). Platono požiūris rėmėsi Sokrato suformuluotu kalokagatijos, t.y. grožio ir gėrio vienovės principui, todėl jis suabsoliutino etinį meninės kūrybos aspektą, tapatindamas jį su meno kūrinio estetine verte. V. Tatarkievičius rašo, kad "graikų grožio sąvoka buvo bendra, vienijanti daiktus, mažai vienas į kitą panašius; ji buvo ganėtinai netinkama konkretiems ir griežtiems teiginiams formuluoti. Tačiau ji buvo pakankamai tinkama bendroms formuluotėms, tarnaudama filosofinės estetikos tikslams. Jos atstovas ir buvo Platonas" . Meilė grožiui, kurią Platonas atskleidžia pasakojime apie Erotą, yra sunkus žmogaus kelias nuo nežinojimo į žinojimą, nuo nebūties į būtį; tai - sielos augimas. Pasak filosofo, amžinojo grožio plėtra yra kelių pakopų: 1) vieno gražaus kūno iš daugelio pasaulio kūnų išskyrimas, arba gražių kūnų meilė; 2) ne kūniško, o dvasinio grožio stebėjimas; 3) pažinimo grožio įgijimas, grožio savaime arba grožio idėjos regėjimas. Platonas pabrėžė, kad tikrojo grožio patyrimas atsiranda sielai kylant "erotiškumo" laiptais. Tik tas žmogus kelio pabaigoje pamatys nuostabios prigimties grožį, "kas iki tokio laipsnio bus išlaisvintas meilės dalykuose, kas bus stebėjęs gražius dalykus palaipsniui, pagal tikslią jų eilę..." . Taip Platono estetikoje grožis buvo perkeltas iš tikrovės į transcendentinę sferą, nors vėliau jis atsigręžė į pitagorininkų grožio koncepciją. Tačiau Platonas prie savo frazės, "grožis, išmintis ir gėris", įvardijančias aukščiausias žmogaus vertybes, pridūręs "ir panašiai", pabrėžė, kad ši triada nėra užbaigta. Kiti filosofai ją perėmė, tik labiau paryškindami estetines vertybes, bet Platonas amžininkų pozicijai nepritarė; jis pripažino dorinio grožio prioritetą (gražu gali būti tik tai, kas yra dora). Platono estetikoje gėrio ir grožio idėjos, priešpriešintos kaip amžinos laikiniems daiktams, išreiškė aukščiausius dvasinius žmogaus vystymosi poreikius. Kitą vertus, daugelis antikos ir viduramžių mąstytojų retai grožį siejo su menu, todėl menui Platonas skyrė iliustratyvų ir didaktinį vaidmenį, atskleidžiant filosofines ir moralines tiesas. Tačiau jis pirmasis estetikos istorijoje pastebėjo konfliktą tarp meno prigimties ir moralės, kurį sprendė pastarosios naudai. Norint suprasti grožio ir vertybių sąvokas, pirmiausiai reikėtų išsiaiškinti, ką jos suteikia žmogui ir apskritai visam pasauliui. Jos kiekvieną iš mūsų veda idealo link. Tačiau nereikėtų pamiršti, kad išorinis grožis tai dar ne viskas. Jis neapsrendžia žmogaus kaip asmenybės. Tuomet iškyla klausimas: koks žmogus yra idealus? Toks, kurio „dvasia kuo tobuliausia realizuojasi kūniškame gaivale ir pati įgauna tam tikrą kūniškumą bei susilieja su kūnu į neatskiriamą vienovę. Idealus žmogus turi būti ir doras ir gražus, t.y. vidinės moralinės savybės turi tinkamai pasireikšti jo išorinėje išvaizdoje ir elgsenoje“ [Ties grožio vertybėmis, 1994m., 9 – 10psl]. Nagrinėti Platono pažiūras nėra lengva, nes mąstytojas viename veikale paprastai neapsiriboja viena kuria nors problema, bet susieja ją su daugeliu kitų ir analizuoja įvairiais aspektais. Suprasti ir vertinti tas pažiūras sunkina ir mąstytojo polinkis į meną. Norint apibūdinti Platono pažiūras, jo idėjas, reikia aprėpti visą jo kūrybą ir pasekti mąstysenos eigą. Platonas – Sokrato mokinys. Taigi iš to nesunku atspėti, jog šis filosofas sekė savo mokytojo pėdomis. Platonas grožį aiškina taip: grožio objektas - tai ne konkretūs gražūs daiktai. Tai nei graži mergina, nei graži lyra, nei gražus ąsotis, nei auksas. Išvardintų objektų grožis santykinis ir praeinantis. Tuo tarpu Platonui rūpi amžinasis ir nepraeinantis grožis, toks kuris daro gražiu visa, su kuo tik besisietų, - „akmenį ir medį, žmogų ir dievą, kiekvieną veiksmą ir kiekvieną žinojimą”, o taip pat jis siekė apibrėžti paties grožio esmę bei jos ypatingą bendrąjį pamatą. Norint tai padaryti neišvengiamai reikėjo remtis savo paties idėjų, t.y tobulų daiktų prototipų, nuo kurių priklauso daiktų būtis ir prigimtis, teorija, taigi tą amžiną, nekintantį, protu suvokiamą grožį, kuris tampa lyg kriterijumi, vertinant, kas gražu, Platonas vadina grožio idėja, kuri pasireiškia visuose daiktuose, kurie atrodo gražūs ir pagaunami švelniausio juslės organo - akių. Egzistuodama savarankiškai, ji sujungia į vieną aibę visa, kas gražu. Yra dar kita platoniškoji koncepcija, kuri teigia, jog idėjos yra amžinos ir nekintamos, neturinčios nei dydžio, nei spalvos, nei pavidalo. Joms išnykus, išnyktų ir daiktai, tačiau daiktams išnykus, jos liktų. Išvesdamas daiktų gražumą iš grožio idėjos, Platonas nugali sofistinių pažiūrų reliatyvumą ir pripažįsta grožį nelygstamą (absoliučia) ir savarankiška vertybe. Kodėl mes ieškome grožio? Štai kaip į šį klausimą atsako Platonas. „Sutikdama gražų daiktą ir atpažinusi jame atvaizdą to grožio prototipo, kurį buvo išvydusi anajame pasaulyje prieš savo gimimą, žmogaus siela nepaprastai nudžiunga; ji visomis priemonėmis stengiasi priartėti prie šito daikto ir su juo bendrauti“ [Ties grožio vertybėmis, 1994m., 10psl.]. Iš to galime padaryti prielaidą, kad kiekvienas iš mūsų yra susikūręs savo vidinį grožio etaloną, kurio ieškome visą gyvenimą. Atsitiktinai sutikę kažką panašaus, mes stengiames jį išlaikyti kuo arčiau savęs ir puoselėti kuo ilgesni laiką. Žmogaus siela trokšta kuo daugiau suburti aplink save grožio, nes tik taip ji galės tapti gražesnė ir tą grožį dalinti kitiems. Tik laimingas žmogus gali būti gražus. Laimė yra suvokiama skirtingai. Vieniems laimė – materialinės gėrybės, kitiems - dvasinės bei dorovinės prielaidos. Platonas ją suprato savaip: siekiant savosios laimės, reikėtų nepamiršti aplinkinių žmonių interesų, nes egoizmas nėra tinkamas laimės kūrimo pamatas. Rūpindamiesi kitų laime, surandame ir savąją – tokia buvo filosofo nuomonė. Tačiau neretai pasitaiko, jog laimė mus apleidžia ir mes imame kaltinti aplinkinius, tačiau visuomet priežasties reikėtų pradėti ieškoti nuo paties saves: „Dėl savo nelaimių žmonės yra linkę kaltinti likimą, dievus ir ka tik nori, bet ne patys save“ [Voroncovas V., Išminties simfonija, 1990m., 69psl.]. Grožį graikai labai intymiai sieja su gėriu, o kartais su juo net tapatina. Tačiau neriekia pamiršti, kad grožis yra tapatinamas ne vien tik su gėriu, bet ir tikrove bei tikrąja būtimi. Jutiminiame pasaulyje grožis buvo laikomas tobuliausia gėrio pasireiškimo forma. Grožio aukščiausia apraiška yra gėris, taigi Platonas išlaiko grožio ir gėrio vienovę, kurią jis laiko kalokagatijos pamatu. Grožis, žavesys sielą jaudina stipriau, negu bet kas kita, ir, anot Platono, sukelia joje atsiminimus iš idėjų pasaulio. Nors šis folosofas ir sieja grožio ir gėrio savokas, tačiau vis dėlto pirmenybę teikia gėriui, nes, jo manymu, tik nuo jo ir priklauso grožio idėjos reikšmė bei vertė. Jis padedąs žmogui išbristi iš kūniškojo pasaulio chaoso ir pakilti prie esmės pažinimo. Tik gėrį dalinantis žmogus gali būti gražus ne tik savo išore, bet ir vidiniu pasauliu. Todėl ir meilė, tai “ siekimas amžinai turėti tai, kas gera“ ir tai, kas gražu, pirmiausia įsiliepsnoja nuo kūniškojo grožio vaizdų. Vėliau pastebima, kad sielos grožis - mintys, darbai, meno ir mokslo kūryba - yra vertingesnis už spalvas, garsus ir kūno formas. Jei tada žmogui „pasitaikys kilni siela, kad ir neypatingai gražiame kūne, tenkinsis ir tuo, pamils jį…”. Taip meilė pamažu nukrypsta į visą pasaulį, kad pagaliau pakiltų iki grynojo grožio pažinimo ir meilės jam. Panašiai yra ir kitose gyvenimo srityse. Visa, kas padeda žmogui orientuotis, - empirinės žinios ir praktiniai sugebėjimai, - etiniu požiūriu nėra bereikšmiai. Tačiau virš jų turėtų iškilti protas, kuris padėtų suprasti esmę ir saiką. Taip žmogus, anot Platono, artėtų prie absoliutaus gėrio. Nors Platonas buvo Sokrato mokinys ir sekė jo pėdomis, tačiau jis kur kas labiau gilinosi i gėrio ir blogio sąvokas. Jam neužteko vien tik žinojimo, jog neprotingumas yra giliausias visų gyvenimo blogybių šaltinis. Jis manė, jog „net gi labai protingi žmonės kuria blogį ir tas blogis kartais yra tuo didesnis, kuo jie protingesni“. Darydamas šias prielaidas jis siekė išsiaiškinti bei surasti pirmines blogio šaknis, rasti jo ištakas. Ir po ilgų bandymų jis rado jas ten, kur nei vienas nesitikėjų jų esant. Blogis, anot Platono, slypi nebūtyje, kurioje neegzistuoja dvasingumas, protas ir gerovė. Platonas iškelia dar vieną labai svarbių klausimą: kas yra gyvenimo prasmė? Ji, anot filosofo, yra neatsiejama nuo gėrio sąvokos. Žmogus gyvena tam, kad siektų gėrio pažįnimo ir jo pripildytų netobulą savo pasaulį. Kitaip sakant, žmogaus paskirtis gėrio pagalba sutvarkyti protingai gyvenimą Platono idėjų pasaulis - logiškai susieta, harmoninga, piramidę primenanti visuma, kurios viršūnėje - absoliutaus gėrio idėja, o kiek žemiau, nors ji ir labai mažai kuo besiskiria, yra grožio idėja. Tokioje hierarchijoje kiekviena aukščiau stovinti idėja yra žemesniosios tikslas. Todėl Platono filosofija aiškiai teleologinė [ graik. k. telos - tikslas, logos - žodis, mokymas. Teleologija - nepaprasta priežastingumo rūšis, kuri atsako į klausimą - kam ? dėl ko ? dėl kokio tikslo įvyksta tas ar kitas gamtos procesas]: visa čia absoliučiam gėriui. Tačiau tikslaus gėrio apibrėžimo Platonas neduoda. Tik potekstė rodo, kad gėrį reikėtų suprasti kaip protą, žinojimą, pagaliau kaip platoniškai suprantamą dievybę. Gėris - tai lyg nematomų idėjų saulė. Panašiai kaip daiktų pasaulyje visa atskiriama šviesoje, taip esmių pasaulyje gėrio idėja apsprendžianti būtį, pažinimą, žmonių gyvenimą. Toks gėrio suvokimas labai ryškiai atsiskleidžia Platono pažiūrose į meną. Jis buvo kategoriškai prieš meninės kūrybos laisvę, nes tai, jo manymu, veda žmogų iš doros kelio. Anot Platono, „kūrybai turi vadovauti tie doroviniai sumanymai, kuriuos vykdo idealioji visuomeninė santvarka (idealioji valstybė). Meno uždavinys – būti moralinio auklėjimo varikliu, žadinančiu piliečiuose doros meilę ir nurodančiu jiems tuos idealus , kuriuos jie turi sekti“ [Ties grožio vertybėmis, 1994m., 11psl]. Savo jaunesniojo amžiaus veikaluose, tokiuose kaip „Ionas“ ir „Fraidas“ Platonas įkvėpimą palygina su „dieviška dovana“, nes tik ji žmoguje gimdo grožį bei visus kitus gerovės dalykus. Taigi Platonas iškelia meno svarbą visuomenės gyvenime kaip viena iš svarbiausių dorovės mokytojų. Kodėl buvo kritiškos Platono pažiuros į meninės kūrybos laisvę? Platonas, o taip pat ir Aristotelis „neigiamai vertino negražių (bjaurių) dalykų vaizdavimą. Jei grožis susijęs su gėriu, tai grožio stoka lydi blogį. Vaizduodamas negražybes, menininkas žadina žiūrovo palinkimą sekti neigiamais pavyzdžiais; o tai prieštarauja meno pedagoginiai paskirčiai“ [Ties grožio vertybėmis, 1994m., 12 – 13psl.]. Taigi, anot Platono, negražūs siužetai yra leistini tik tiek, kad žmonės, stebintys bei vertinantys meną, suvoktų tikrąją grožio vertę. Iš viso to galime padaryti išvadas, jog tik ieškant grožio nevisai gražiuose dalykuose, suvokiame, kokį svarbų vaidmenį jis atlieka mūsų gyvenime. Platonas įvardina dar vieną blogio šaltinį – neprotingą žinių siekimą bei suvokimą. Žmogus siekdamas save realizuoti, pervertina savo sugebėjimus siekiant žinių. Trokšdamas kuo daugiau, jis nesugeba įvertinti visos sukauptos informacijos. Neįsisavindamas vienų žinių - jis jau puola prie kitų, to pasekoje atsiranda spragos, kurios veda blogio link. Platonas yra pasakęs, jog „visiškas neišmanymas – ne didžiausiais blogis; kaupti menkai įsisąmonintas žinias – kur kas blogiau“. Iš to galime padaryti išvadas, kad siekiant žinių nereikia savęs pervertinti ir imti tik tai kas gali būti vertinga. Filosofas, nagrinėdamas tiesos ir vertybės klausimus, niekur griežčiau neskiria tiesos kaip teorinio pažinimo rezultato, nuo vertybės kaip praktinio elgesio prielaidos, o jei ir mėgina tai daryti, tai tik tam, kad vėliau vėl jas sujungtų. Tiesa, kuri neatitinka realybės, o pati siekia būti jos matas, jos norma - tokia tiesa yra idealas, o tikslas, kuriam trūksta sąmonės, gali būti atsektas tik iš paties dalyko objektyvios eigos - toks tikslas yra to dalyko prigimtis, jo tiesa. Teorinis pasaulio pažinimas turi realizuoti ir praktinę žmogaus gyvenimo paskirtį, atskleisti ir iškelti ne tik tiesą, bet ir žmogaus gyvenimo vertybes. Teorinis pasaulio pažinimas, kuris yra vertybių realizavimasis žmoguje, kartu yra kupinas vidinio dramatizmo ir valios įtempimo, nes tiesa yra organiškai susijusi su dorybe bei teisingumu ir yra pasiekiama tik įveikiant visa tai, kas pačiame žmoguje yra netikra ir nevertinga. Žmogaus gyvenimo vertybės, kaip ir tiesa, yra objektyvaus pasaulio charakteristika. Platonas tvirtino, kad kai kurias tiesas žmogus žino aprioriškai [lot. A priori – iš pat pradžių], iki pažinimo. Anot mąstytojo, tai turėtų būti tiesos atsineštos iš praeitų gyvenimų ar idėjų pasaulio. Tokių tiesų yra daug. Jos lyg snaudžia žmogaus prote ir laukia kol bus pažadintos, o daiktai, panašūs į idėjas galėtų žmogui tas tiesas priminti. Žinojimas pasiekiamas ne lengvai ir ne iškarto. Jis reikalauja didelės įtampos ir pasiruošimo. Pradėjus kalbėti apie gėrio ir tiesos idėjas susidaro toks vaizdas tarsi grožis nebeegzistuotų, jis tarsi „išnyksta“. Tačiau toli gražu taip nėra ir netgi klaidinga būtų taip manyti. Grožio idėja tarsi susilieja su kitomis idėjomis, sudarydamas vientisą, nedalomą kūną ir suteikdamas jam ypatingą savo atspalvį. Iš viso to galime teigti, jog jau prieš tai išvardintos idėjos viena be kitos negalėtų egzistuoti: jos esti tik tada, kai viena kitą papildo. Kokią įtaka grožis turi žmogaus gyvenimui? Atsakymą į šį gana subtilų klausimą Platonas aiškina savaip. Grožis – tai lyg priemonė ar įrankis, kuris padeda žmogui išvalyti savo sielą bei siekti aukštesnio tobulėjimo laipsnio. Grožis, anot Platono, turi skverbtis į aukštesnius savo lygmenis, iš kūno gražumo į dvasios ir gėrio grožį. Žmogus gali būti tik tada visiškai gražus, kai perims į save visą grožio skaistumą, o tai padaryti nėra taip jau ir lengva, nes trūksta tam priemonių. Taigi galime teigti, kad patys gražiausi daiktai vis dėlto yra gražūs tik iš dalies. Grožio idėja yra vienintelė iš visų idėjų, kuri betarpiškai veikia žmogaus sielą. Kadangi grožis yra tapatinamas su gėrio, tai žmogus gebėdamas šią sąjunga pastebėti bei ją įvertinti, gali surasti savąjį kelią išsigelbėjimo link. Platonas teigia, jog siela „susigyvenusi su tonų, spalvų ir pavidalu gražumu, ilgainiui pati tampa harmoninga ir ima atgauti pirmykštį švytėjimą, kurį turėjo prieš įsikūnydama – idėjų pasaulyje“. Iš to galime daryti prielaidas, jog siela esti iš prigimties graži ir kupina vertybių, tačiau įgavusi kūnišką pavidalą ji „sugenda“ ir vėl turi iš naujo ieškoti tų vertybių, kurios jai yra aktualios Dar viena, bet ne mažiau svarbi vertybė, viena iš svarbiausių žmogaus dorovinės kultūros rodiklių - kuklumas. Kuklumas – tai dorovinė savybė, nusakanti, tam tikrą žmogaus vertybinį santykį su savimi pačiu. Nors mes jį nedažnai pamirštame, vis dėlto reikėtų prisiminti, jog kuklumo trūkumas veda į išpuikimą bei pagyrūniškumą, o jie iššaukia blogį. Tai Platonas labai gražiai ir gana pamokančiai aprašo viename iš savo dialogų. Ištrauka iš jo: „savyje juokdamasis, bet apsimetęs Iono įžymumo nustebintas, Sokratas pagarbiai kalba tuojau nesusigriebiančiam Ionui apie didį pašaukimą dainininko, kaip žmonių vadovo per paslaptinguosius poetų kūrybos labirintus. Tokio pagyrimo sugundytas ir pamiršęs visą šviesiajam žmogui deramą kuklumą, Ionas drąsiai ima girtis esąs geriausias iš visų kada nors gyvenusių ir dar tebegyvenančių Homero aiškintojų; niekas kitas nė amžiais nežinojęs tokios gausybės minčių ir gražių žodžių apie šį dievų numylėtinį, kaip jis...“. Taigi reikėtų prisiminti, kad bet koks kuklumas yra žymiai geriau už, nors ir labai menkas, pagyras. Verta nemažo dėmesio ir dar viena Platono išsakyta mintis apie kuklumą: „Kad įgytume draugų ir bičiulių palankumą kasdieniuose santykiuose su jais, reikia vertinti mums rodomas jų paslaugas labiau, negu tai daro jie patys; priešingai, mūsų paslaugas draugams reikia laikyti mažesnėmis, negu apie tai mano mūsų draugai ir bičiuliai“. Dar viena gana svarbi vertybė – teisingumas, kuris yra glaudžiai susijąs su tiesa. Kas yra teisinga ir neteisinga? Teisinga yra už gera atsilyginti geru, bet neteisinga už gera atsimokėti blogu. Neteisinga piktadarį išteisinti, o nekaltą nubausti. Žinome, kad moralės subjektas yra žmogus – asmuo. Kaip būtis, jis sugeba suprasti ir objektyviai pažinti gėrį, turėdamas laisvai apsispręsti ir tvarkyti gyvenimą savo nuožiūrą. Būtent čia praverčia tam tikri vidiniai sugebėjimai kaip protingumas, santūrumas ir drąsa. Be viso to reikėtų nepamiršti, jog teisingumas – dorovės normų ir principų įtvirtinimas, o taip pat žmogaus garbės ir orumo gynimas bei pasipriešinimas blogiu. Platonas apie teisingumą yra pasakęs šiuos žodžius: „Teisingumas – štai didžiųjų sielų dorybė“ [Žemaitis V., Dorovės sąvokos, Mintis, 1983m., 286psl.] Šios platoniškosios koncepcijos [lot. conceptio – pažiūrų į kuriuos nors reiškinius sistema] liko nepakitusios ilgą laiką, nes nei Aristotelis, nei neoplatonizmas [gr. Neos – naujas] neįnešė nieko principiškai naujo į Platono grožio ir vertybių suvokimą. Jis gal tik kiek tiksliau bei nuosekliau suformuluoja Platono nustatytus principus. Ir tik renesanso epochoje, pradėjus kurtis naujoms estetinėms srovėms, ėmė po truputį kisti požiūris į grožį bei vertybes. Tačiau negalima kategoriškai teigti, jog senovės graikų supratimas šiuo klausimu visiškai išnyko – taip tikrai nėra. Renesanso epochoje atsiradusios naujos estetinės srovės tik papildė šį nusistovėjusį požiūrį naujomis motyvacijomis, kurios davė estitikai kaip savarankiško mokslo pradžią. Vieni žymiausių filosofų, kurie siekė papildyti senovės graikų filosofų mintis buvo: Dekartas, Leibnicas bei Kantas. Platonas teigė, kad sąvokos prototipas jau turėjęs būti sieloje iki suvokimo. Daiktai, būdami panašūs į idėjas, galėtų jas priminti, panašiai kaip pažįstamo žmogaus portretas primena patį žmogų. Plafonas neabejojo įgimtų idėjų egzistavimu, tačiau reikėjo parodyti iš kur jos sieloje atsirado. Tam reikalui jis, nevaržydamas fantazijos, davė naują sielos supratimą. Žmogų Platonas suprato sudarytą iš kūno ir sielos. Sieloje jis matė trijų sielų – geidžiančiosios, impulsyviosios ir protingosios - pradus. Platonui "kiekviena siela nemirtinga'". Prieš įsikūnydama žmoguje, ji, esą, gyvenusi idėjų pasaulyje; už nuodėmes buvusi nutrenkta į žemę ir žmogaus kūne atliekanti bausmę. Siela, pasak Platono, ilgisi prarastojo idėjų pasaulio ir stengiasi per pažinimą, vėl jį atgauti. Tačiau kūnas jai nuolatos trukdo. Mitologiniais, fantastiniais vaizdiniais Platonas vaizdavo sielų keliavimą iš vieno gyvenimo į kitą. Vaizdavo taip, kad ir pats tai priimdavo tik kaip būtiną prielaidą norimai išvadai. Žmogaus siela susideda iš 3 dalių: protingosios, impulsyviosios ir gimdančiosios. Pirmoji turėtų vadovauti pastarosioms 2 sielos dalims, tačiau kartais jos nepaklūsta protingajai. Dėl to siela atsiduria konfliktinėje situacijoje. Platonas manė, kad siela egzistuoja dar prieš apsigyvendama kūne. Iš pradžių siela gyvena idėjų pasaulyje. Bet vos tik siela pabunda žmogaus kūne, ji būna pamiršusi tobuląsias idėjas. Ilgainiui, kai žmogus ima pažinti gamtos formas, sieloje iškyla neaiškus prisiminimas. Taip sielai sužadinamas tikrosios buveinės ilgesys. Šį ilgesį Platonas vadina erosu - o tai reiškia „meilė“. Taigi siela jaučia tikrųjų savo ištakų "meilės ilgesį". Nuo tada ir kūnas, ir visa, kas jusliška, imama suvokti kaip kažkas netobula ir nereikšminga. Meilės sparnais siela veržiasi skristi „namo“ į idėjų pasaulį. Ji nori išsivaduoti iš "kūno kalėjimo". Platonas idėją priešpastato ne tiek daiktui, kiek materijai, suprasdamas ją kaip nebūtį, kurioje turėtų atsirasti daiktas. O šį atsiradimą, anot Platono, sąlygoja idėjos ir materijos sujungimas. Mąstytojas vaizdingai lygina idėją su vyriškuoju (aktyviuoju), o materiją - su moteriškuoju (pasyviuoju) pradu. Tų pradų susijungimas duoda trečiąjį narį - daiktą. Todėl, daikto požiūriu, idėja ne tik modelis, bet priežastis ir tikslas, kurio daiktas siekia. Idėja apsprendžianti tai, kas daikte turi išliekamąją vertę, ir tai, per ką daiktas susieja su daugeliu kitų daiktų, priklausančių tai pačiai giminei. Tuo tarpu materija sąlygojanti daikto nepastovumą ir jo žuvimą. Materija apsprendžianti ir tai, kad daiktas yra panašus į savo idėją. Tai esąs tik idėjos šešėlis. Išvados 1. Platonui idėjos - tai ne vaizdiniai ir svajonės. Platono ir dabartinė idėjų samprata labai skirtinga. Filosofui idėjos yra amžini realūs dalykai, egzistuojantys anapus erdvės ir laiko. Maža to: iš tikrųjų idėjos yra vienintelė reali tikrovė, „tikroji būtis“. "Daugybė gražių daiktų", kuriuos mes suvokiame, būna tarp idėjų ir nebūties. Daiktų esmė yra idėjos. Jau Parmenidas kalbėjo apie tikrovę, egzistuojančią anapus reiškinių. Tačiau tik Platonas sukūrė aiškų mokymą apie tai, kaip siejasi reiškinių ir idėjų pasauliai. Reiškiniai yra idėjų "šešėliai". Konkretūs daiktai tėra idėjų "atvaizdai", idėjos įgalina atsirasti ir egzistuoti daiktus (idėjos kaip "tėvai" "gimdo" paskirus daiktus). 2. Platonas griežtai atskyrė idėją ir reiškinį. Idėjos ir reiškiniai priklauso skirtingoms "sritims". Idėjų srityje nėra kitimo, o regimojoje srityje egzistuoja tik tarpsmas ir nykimas. Remdamasis šiuo griežtu dualizmu Platonas atsakė į savo paties iškeltą klausimą, kaip mes šiame pasaulyje iš tikrųjų galime ką nors žinoti. Jei viskas nuolat keičiasi, kaip galime ką nors konkretaus pasakyti apie kokį daiktą, kaip galime ką nors žinoti? Pasak Platono, juslių teikiamas pažinimas veda ne į žinojimą, o į tikėjimą ir spėjimą. Tikrąsias idėjas mes galime pasiekti tik mąstymu.Tik intelektu ir protu idėjas galima pažinti sieloje. Šitas pažinimas ir yra tikrasis, tikslus, patikimas žinojimas apie realią tikrovę. Platonas priskiria sielai šį gebėjimą todėl, kad ji irgi kilusi iš idėjų srities vadinasi, siela "prisimena" savo ""senąją tėvynę", ir tai yra pažinimas. LITERATŪRA: 1. Balčius J., 1996. Platono etika. Vilnius. 2. Kuzmickas B., 2001. Laimė, asmenybė, vertybės. Vilnius. 3. Ozolas R., 1988. Pasakojimai apie filosofus ir filosofiją. Vilnius. P 47 – 53. 4. Ties grožio vertybėmis, 1994. Kaunas. P 9 – 36. 5. Voroncovas V., 1990. Išminties simfonija. Kaunas. P 60, 69, 151. 6. Žemaitis V., 1983. Dorovės sąvokos. Vilnius. P 169 – 172, 285 – 286. 7. http://www.straipsniai.lt/articles.php?id=5057

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!