Analizės

Imanuelio Kanto knygos “Praktinio proto kritika” analizė

9.6   (3 atsiliepimai)
Imanuelio Kanto knygos “Praktinio proto kritika” analizė 1 puslapis
Imanuelio Kanto knygos “Praktinio proto kritika” analizė 2 puslapis
Imanuelio Kanto knygos “Praktinio proto kritika” analizė 3 puslapis
Imanuelio Kanto knygos “Praktinio proto kritika” analizė 4 puslapis
Imanuelio Kanto knygos “Praktinio proto kritika” analizė 5 puslapis
Imanuelio Kanto knygos “Praktinio proto kritika” analizė 6 puslapis
Imanuelio Kanto knygos “Praktinio proto kritika” analizė 7 puslapis
Imanuelio Kanto knygos “Praktinio proto kritika” analizė 8 puslapis
Imanuelio Kanto knygos “Praktinio proto kritika” analizė 9 puslapis
Imanuelio Kanto knygos “Praktinio proto kritika” analizė 10 puslapis
Imanuelio Kanto knygos “Praktinio proto kritika” analizė 11 puslapis
Imanuelio Kanto knygos “Praktinio proto kritika” analizė 12 puslapis
Imanuelio Kanto knygos “Praktinio proto kritika” analizė 13 puslapis
Imanuelio Kanto knygos “Praktinio proto kritika” analizė 14 puslapis
Imanuelio Kanto knygos “Praktinio proto kritika” analizė 15 puslapis
www.nemoku.lt
www.nemoku.lt
Aukščiau pateiktos peržiūros nuotraukos yra sumažintos kokybės. Norėdami matyti visą darbą, spustelkite peržiūrėti darbą.
Ištrauka

ĮVADAS Vokiečių filosofas Imanuelis Kantas filosofijos istorijoje vadinamas kriticizmo pradininku, tačiau galutinę savo filosofinę sistemą sukūrė praėjęs skirtingus kūrybos periodus. Galiausiai, trečiajame iš jų, perėjęs prie kritikos, ją nukreipia ne į atskiras filosofines sistemas ar teorijas, bet į mūsų pažinimo instrumentą – protą, kad ištirtų jo galias prieš tikslingą ir teisingą jo naudojimą. 1781m. Karaliaučiuje pasirodo veikalas, kuris padaro perversmą vakarų filosofijoje “Praktinio  proto kritika”. Nuo šio veikalo prasisdeda vokiečių idealizmo filosofija. I.Kantas, iš naujo nagrinėdamas žmogaus pažinimo sugebėjimą, bando sujungti gamtamokslinį mechanistiškumą ir filosofinį idealizmą. Atskyręs daiktus, kaip fenomenus, ir daiktus, kaip noumenus, jis tikėjosi suradęs vieningumą gamtinio ir sielos pasaulio atžvilgiu. I.Kanto filosofinė sistema skirta įveikti šių dviejų pasaulėžiūrų dualumui. Kritika – jo pasirinktas būdas radikaliam posūkiui filosofijos istorijoje. Analizė  Antrą iš trijų “Kritikų”, “Praktinio proto kritiką”, I.Kantas paskiria etikos temai, nors moralės filosofijos klausimus jis analizavo ir kituose savo veikaluose. Naujoji jo moralės teorija būtinumą ir visuotinumą dorovės srityje įvardina kaip proto nuopelną ir paneigia iki tol vyravusį eudemonizmo principą kaip dorovės sampratos tikslą. Eudemonizmas palaimos siekimo suabsoliutinime moralę pajungia gamtos mechanizmui, kuris radikaliai prieštaringas laisvos nuo pojūčių pasaulio asmenybės dorovės sampratai. Šiuo atveju I.Kantas kritikuoja ir religiją, kaip vedančią į tą pačią palaimą, tik su propaguojamo dorovingo gyvenimo pagalba. Tačiau dorovė tokiu atveju nebus tikslas pats savaime, o tik priemonė, kas kategoriškai prieštarautų kantiškosios etikos teorijos principams. Šiuolaikinėje filosofijoje I.Kanto etikos įtaka reikšminga kaip utilitaristinės teorijos opozicija.       I.Kanto etika yra imperatyvinė, čia dorovinė elgsena padaroma besąlygišku įsakymu. Dorovės mokslas siekia pateikti būtinų ir visuotinai galiojančių (a priori) dorovės taisyklių sistemą. Tik imperatyvinė etika, suvokdama polinkio ir pareigos tarpusavio prieštaravimą, išlieka pavaldi moralumo esmei.       Moralinio įstatymo galiojimui nėra esmiškai svarbu, ar jis iš tiesų kur nors pritaikomas ar ne, jis galioja nepriklausomai nuo empirinių veiksnių tik proto srityje. A priori vykstantys procesai turi neginčytinos galios patyrimais suvokiamiems žmogaus gyvenimo momentams, tačiau nuo pastarųjų atsiriboja.       I.Kanto požiūris į žmogų - kaip priimtiną savo realiu būviu, neidealizuojant jo per jausmų protrūkių momentus. Heroizmas ir svajingumas - visiškai nepriimtini, kaip skatinantys sentimentalumą ir širdies glebumą, o ne jos stiprinimą ir atsparumą jausmų proveržiams. Protas iškeliamas virš bet kokio jutiminio polinkio, potraukio ar kitokių panašių gamtos dėsnio išraiškų.       Žmogus su savo valia atrandamas tarp dviejų polių: pojūčių ir proto. Jis priklauso abiem sritims kaip dvigubos prigimties būtybė. Protinių galių sureikšminimas dar nenumeta empirinės naštos. Tad čia dalyvauja du faktoriai: jutiminiai polinkiai ir dorovės įstatymas. Dorovės įstatymas žmogui nėra įgimtas, natūralus siekis (priešingu atveju jis būtų dieviška inteligencija), tad jo veikimas įmanomas tik pasitelkus tam tikrą prievartą. Polinkiai mus lengvai patraukia, tikintis malonumo, kaip jų rezultato. Malonumų apibendrinimas – laimė, kurią kantiškoji etika atmeta kaip egzistenciškai svarbų siekį, traktuodama ją kaip subjektyvią kiekvieno asmens įsisavinto gyvenimo malonumo išraišką. Subjektyvumas I.Kanto dorovės teorijoje yra tik žingsnis objektyvaus ir visuotinio visagalio moralės dėsnio link. Tad bet kokie empiriniai veiksniai privalo būti pajungti aukščiausiajam proto įstatymui, kad mūsų poelgiai būtų iš tiesų dorovingi.       Praktinio proto srityje taip pat vyksta pojūčių bei proto tarpusavio kova, kaip kad akcentuota teorinėje I.Kanto filosofijoje. Materija ir forma – tradicinės filosofijos terminai, analizuoti Platono ir Aristotelio. Materijai priskiriamos savybės (subjektyvumas, individualumas) nesuderinamos su objektyviu visuotiniu moralės dėsniu, kuriam priskirtina tik forma, kuri egzistuoja nepriklausomai nuo bet kokių subjektyvių veiksnių, yra amžina ir nekintanti, galiojanti a priori ir spontaniškai. Kad galiotų visoms protingoms esybėms, dorovės įstatymas turi būti mąstomas kaip esantis savyje be turinio, be materijos ir nekintantis. “Jei dėsnyje abstrahuojamasi nuo bet kokios materijos, t.y. nuo kiekvieno valios objekto (kaip determinanto), tai nelieka nieko, išskyrus visuotinio įstatymų leidimo formą”1. Žmogui, kaip pjūčių saistomai būtybei, atsisakyti materialių determinantų nėra paprasta, tad tik imperatyvus dėsnio pobūdis gali sulaikyti jį nuo juslinių paskatų veikimo       I.Kantas teigia praktinio proto pirmumą teorinio proto atžvilgiu. Svarbiausia – elgesys, veikla, kuri turi būti pirmesnė už žinojimą ir poelgio vertinimą. Spekuliatyvumas lieka kaip antrinis požymis, filosofija tvirtą moralinį pagrindą žmogui teikia praktinėje srityje. Filosofinė dorovės sąvokų analizė parodo, kad jos kyla ne iš patyrimo, bet a priori egzistuoja žmogaus prote. Individo dorovinė nuostata – šios etikos centras.       Moralus poelgis – tam tikro vidinio paliepimo rezultatas, kuris dažniausiai nesiderina su individą supančios tikrovės amoralumu.       Skirtumas tarp I.Kanto etikos ir laimės teorijos šalininkų ypač išryškėja analizuojant dorovinių nuostatų rūšis: maksimas, kaip individo valios nusistatymus, turinčius tik subjektyvią galią, bei imperatyvus, objektyviai galiojančius moralinius principus. Poelgiai imperatyvūs, kiek jie reikalauja valios pastangų, kad būtų atlikti remiantis moralės dėsniu. Tačiau čia reikia atskirti imperatyvus, galiojančius tik tam tikromis sąlygomis ir su tam tikromis išlygomis – siekiant tikslo, bei imperatyvus, veiksmingus bet kokiomis sąlygomis, nepriklausomai nuo jokių prielaidų. Pirmieji įvardinami kaip hipotetiniai, antrieji – kaip kategoriniai imperatyvai.       Hipotetinių imperatyvų atveju poelgis tėra priemonė tikslui pasiekti, tokiu būdu poelgio moralinė vertė neatitinka grynojo proto dėsnio. Eudemonizmas neatskiria šių esminių skirtumų tarp skirtingos prigimties imperatyvų, visus juos laikydamas hipotetiniais, moralės laikymosi reikalaudamas tik laimės dėlei, taip sukurdamas neteisėtą ir lengvabūdišką dorovės teoriją. Hipotetinis imperatyvas ne paliepia, o leidžia rinktis. Laimė tėra tik vaizduotės idealas: “Laimė – tai toks protingos būtybės būvis pasaulyje, kai per visą jos egzistavimą viskas vyksta pagal jos norą ir valią; vadinasi, ji remiasi prigimties ir viso šio būtybės tikslo, taip pat esminio jos valios determinanto atitikimu”2. Laimė remiasi empiriniais ir žmogaus prigimties pagrindais. Dorovės neįmanoma grįsti šiais paviršutiniškais šaltiniais, kuriais formuojamas laimės principas. Kiekvieno atskiras laimės siekimas nebūtų suderinamas su visuotiniu objektyviu moralės dėsniu kaip subjektyvūs ir savanaudiški asmeniniai tikslai, vedantys prie egoizmo ir savimeilės. Jokio pašalinio tikslo, be paties dėsnio, protas nepripažįsta. Laimė, nors siekiama visų individų, neturi tikslaus visuotinio apibrėžimo, vieningos formos, vyraujančios nuomonės griauna bet kokią objektyvumo ir pastovumo tikimybę       Kategoriškojo imperatyvo formuluotė I.Kanto etikoje išreikšta tokiu paliepimu: “Elkis taip, kad tavo valios maksima visada galėtų kartu būti visuotinio įstatymų leidimo principas”3. Šis principas draudžia su kitomis protingomis esybėmis elgtis taip, kaip ne galėtume leisti, kad kiti elgtųsi su mumis pačiais. Nereikalauti iš kitų dalykų, neįveikiamų mums patiems. Žmogui įsakoma, tačiau jis lieka laisvas rinktis, nors pasirinkimas atspindi jo dorovinį nusiteikimą ir subrendimą, o ne subjektyvius polinkius bei asmeninės naudos ar pasitenkinimo paieškas. Kategorinis imperatyvas asmenyje patalpina visą žmoniją, suteikdamas jam atsakomybę dėl moralės dėsnio įgyvendinimo.       Kategorinis imperatyvas reikalauja besąlygiškai, nenumatydamas jokių galimų ar trokštamų tikslų. Dorovės įstatymas, būdamas visiškai nepriklausomas nuo empirinių principų, yra grynai formalios prigimties, be jokios turinio determinacijos bei juslinės patirties, tik tokiu būdu jis tampa apodiktiškas. Poelgis tik tada dorovingas, kai jo principas gali būti pripažintas visuotiniu įstatymu. I.Kantas pabrėžia ne paties elgesio svarba, bet nuostatos jį atliekant. Jos turi atitikti reikalavimą prilygti dėsniui, kad būtų vertinamos moraliniu požiūriu. Tokiu būdu individo subjektyvūs teiginiai privalo atitikti ir būti pagrindu visuotiniam įstatymų leidimui.       Moralės dėsnis nepripažįsta jokių išlygų, paliepia be jokių išimčių, kategoriškai. Kategorinis imperatyvas yra sintetinis apriorinis teiginys, kaip aukščiausias formalus principas, proto formuluojamas praktiniu požiūriu kaip prievarta žmogaus valiai.       Veiksmų vertinime pagrindinį vaidmenį atlieka valia. Absoliuti, besąlygiška proto vertybė – gera valia, kuri skatina atlikti pareigą. Dorovingi veiksmai apskritai negali būti atliekami vadovaujant suinteresuotumui, atpildo, kaip įvertinimo ar apdovanojimo už dorą elgesį, tikėjimasis priskirtinas gamtinio pasaulio struktūrai, kuri negali įtakoti moralės dėsnio grynumo.       Valią I.Kantas apibūdina kaip žmogaus savybę, nukreiptą į tam tikrų objektų, atitinkančių vaizdinius, kūrimą bei kaip nuostatą, apsisprendimą šiai kūrybai, nepriklausomai nuo realaus jos įgyvendinimo. Autonomiška valia – viena iš pagrindinių kantiškosios etikos sąvokų. Valios autonomija pasireiškia kaip jos sugebėjimas atsiriboti nuo gamtos dėsnių įtakos, paklūstant tik grynojo proto teikiamam dorovės dėsniui. Gera valia nesusijusi su empirika, tad ji negali būti bloga, tačiau dažniausiai mūsų valią determinuoja jusliniai objektai, taigi, reikalinga savarankiška valia, kad sugebėtume atsiriboti nuo gamtinio pasaulio heteronomijos. Tik autonomiška valia paklūsta visuotiniam dorovės dėsniui.       Moralinių nuostatų formulavimas priklauso nuo valios determinacijos. Subjektyvūs valios determinantai – empiriniai objektai – neatitinka objektyvaus, proto pateikiamo dėsnio, nes grynasis protas nepriklauso nuo jutimų.       Vienintelis galimas objektyvus valios determinantas yra moralės dėsnis. Jis lemia mūsų sugebėjimą determinuoti save pačius tik šiuo proto paliepimu, be jokių subjektyvių empirinių paskatų. Dėsnis pašalina bet kokias juslines paskatas, polinkius, tuo savo poveikį žmogui, kaip pojūčių būtybei, paversdamas neigiamu nusiteikimu. Polinkiai prieštarauja dėsniui, bet neprieštarauja mūsų netobulai prigimčiai. Šiuo požiūriu moralės dėsnio prievarta mums kelia kančią, įsakydama paneigti bet kokį empirinį poveikį kaip mūsų varomąją jėgą.       Vis dėlto moralės dėsnis sužadina mumyse antrąją jo suvokimo “stadiją” – pagarbos jausmą: “Pagarba moralės dėsniui yra jausmas, atsirandantis intelektualiniu pagrindu”4. Tai vienintelis jausmas, neturintis juslinio pagrindo. Kadangi jausmai artimi mūsų prigimčiai kaip be jokių pastangų kylantys mumyse, kaip subjektyvūs determinantai. Pagarba taip pat siejama su subjektyvumu, kaip individualus požiūris į šio jausmo nusipelniusį objektą. Pagarba visuomet nurodo į dorumo požiūriu viršesnį poelgį, verčiantį mus pripažinti savo ribotumą ir netobulumą. Todėl pirmasis dėsnio suvokimas mumyse atspindi mūsų pasipriešinimą jam. Tik protu įsisavinus tikrąją dorovės pavyzdžio vertę įmanomas polinkio objektų pašalinimas iš subjektyvių determinantų ir moralės dėsnio kaip vienintelio galimo mūsų valios determinanto, priėmimas. Taip pagarba vieninteliam dorovės dėsniui tampa ir subjektyviu determinantu.       Taigi, visoms protingoms baigtinėms būtybėms galioja a priori egzistuojantis moralės dėsnis, kiekviename subjektyviame praktiniame prote pasireiškiantis kaip kategoriškai įpareigojantis bei jokiais empiriniais motyvais neįtakojamas principas. Kategorinio imperatyvo įsisąmoninimą I.Kantas vadina “proto faktu”, kaip pirminį, iš niekur neišvedamą priesaką, glūdintį mūsų viduje, ir, nepaisant to, siekiantį įtvirtinimo visuotinume. Visuotiniu šis imperatyvas tampa pašalinus iš jo bet kokį turinį. Tačiau taip kyla sunkumų atskiras konkrečias maksimas sujungiant su aukščiausiuoju įstatymu. Kad jis netaptų svetimas gyvenimui, reikalingas konkretesnis abstraktaus kategorinio imperatyvo pavidalas. Vis dėlto I.Kantas neatsisako principo dėsniui suteikti tik formaliąją formulę, atsiribojančią nuo bet kokio materialumo.       Be eudemonizmo, I.Kantas taip pat nepripažįsta teonominės moralės, dorovės įstatymą išvedančios iš dieviškosios valios. Eudemonizmo, kaip laimės siekimo žemėje, teorija, iš tiesų tik ypatingais atvejais suteikia trokštamą pasitenkinimą, tad dorovinga elgsena šiame gyvenime negarantuoja rezultatų, kurių tikimės kaip tikslo už reikalaujamą paklusnumą. Natūralus palaimos siekimas yra gamtos dėsnio mumyse išraiška. Moralė pajungiama šiam empiriniam mechanizmui, tad reikalauti jos, kaip besąlygiško dorovės dėsnio pavidalo, neįmanoma, nes dorovingumo ištakomis laikomas laimės siekimas. Šis siekimas virsta egoizmu individui siekiat tik savo paties tobulumo, kaip aukščiausio tikslo. Gamtos sistema yra determinuojama gamtos dėsnių, o protingų būtybių sistema turi būti determinuota praktiniais principais. Tad subjektyvios maksimos turi veikti taip, kad galėtų būti tapatinamos su objektyviais dėsniais, galiojančiais tokiu pačiu visuotiniu principu, kaip gamtos dėsniai – išoriniame pasaulyje.       Dieviškosios valios, kaip dorovės šaltinio, pripažinimas, gresia pašalinės jėgos įsikišimu į įstatymo pateikimą. Tikruoju moralės dėsnio, kaip vienintelio objektyvaus valios determinanto, leidėju I.Kantas laiko tik grynąjį protą. Tikėjimas skatina meilę Dievui, tačiau negali jos paversti privaloma, neįmanoma įsakyti meilės. Grynojo praktinio proto paskata – pagarba moralės dėsniui, kaip subjektyvus determinantas: “Valios laisvo pajungimo dėsniui, tačiau susijusio su neišvengiama prievarta – bet tik savo proto – visiems polinkiams, įsisąmoninimas ir yra pagarba dėsniui”5. Religinis moralės pagrindas I.Kantui nepriimtinas, nes ne Dievo įsakymai, o pareiga žmonijai, kuri mumyse turi tapti šventa, verčia mus elgtis dorovingai.       Pareigą “Praktinio proto kritikoje apibūdinama kaip “Objektyviai praktinis poelgis, atliekamas pagal šį dėsnį ir pašalinantis visus iš polinkio kylančius determinantus”6. Dėl pareigos imperatyvaus pobūdžio ir prievartos iš pradžių jos įsisavinimas sukelia neigiamus jausmus, pašalinus juslines poelgio paskatas, tačiau, šiai prievartai esant tik praktinio pobūdžio, atsiranda ir pagarba dėsniui, kaip vieninteliam nesuinteresuotam valios determinantui.       Poelgio moralumui reikalinga vienintelė sąlyga – pareigos įsisąmoninimas, tačiau individas negali apsiriboti pareiga tik sau, o žvelgti į visą žmoniją, suvokdamas, kad: “ žmogus (o su juo ir kiekviena protinga būtybė) yra tikslas pats savaime, t.y. niekad niekieno (netgi Dievo) negali būti panaudotas tik kaip priemonė, kartu nebūdamas ir tikslas, kadangi žmogus yra moralės dėsnio subjektas ”7. Tad kategorinis imperatyvas tampa žmogaus vertės matu, žmogaus, kaip praktinio proto determinuojamos būtybės, laisvos rinktis ir autonomiškos savo laisvės dėka. Laisvės, kurią teikia proto, o ne gamtos sritis. Žmogaus valia autonomiška tiek, kiek jis pats renkasi savo elgsenos modelį, neribojamas kitų pašalinių determinantų kaip gamta, joje vyraujantis priežastingumas ar Dievas. Dorovės dėsnį teikia antjuslinė žmogaus prigimtis, kuri, pagal I.Kantą, yra “ ne kas kita kaip prigimtis, pavaldi grynojo praktinio proto autonomijai”8.       Svarbiausios etikos sąvokos, gėris ir blogis, formuluojamos tik po paties moralės dėsnio išvedimo. Kitu atveju šios sąvokos būtų susiję tik su subjektyvumu ir asmeniniais kiekvieno atskiro individo išgyvenimais, kurie niekada nepasiektų vieningos sąvokos sampratos. Aukščiausiasis gėris, kaip vienintelis valios objektas, yra besąlygiškas, nedeterminuojamas jokių empirinių paskatų ir yra tik tikslas pats savaime. Tačiau gėris kantiškojoje etikoje yra išvada, o ne išeities taškas, kaip Aristotelio pateiktame metode.        Kitas svarbus faktorius I.Kanto moralės filosofijoje – laisvė. Atrodo, sunkiai suderinama liepiamojo pobūdžio pareiga moralės dėsniui ir laisvė, kaip paties individo asmeniškas apsisprendimas dėl dorovingo elgesio.       Empiriniame pasaulyje, gamtoje žmogus, pasak I.Kanto, nėra laisvas. Priežasčių – padarinių seka egzistuoja reiškinių tarpe, kur neišvengiamas patyrimas, kaip šios sekos sąlyga. Priežastingumas – viena iš kategorijų, jo suvokimui reikalingas jutiminis patyrimas, tad ši gamtinė natūralių empirinių procesų seka negali būti taikoma praktinio proto sąlygojamam moralės dėsniui, kuris atsiriboja nuo bet kokio materialumo. Laisvas priežastingumas atitinka laisvos valios sąvoką, kuri determinuojama tik vienintelio objektyvaus dėsnio.       Laisvė žmoguje įmanoma kaip pojūčių, polinkių ir malonumų siekimo sutramdymas, kaip proto pergalė prieš juslinę žmogaus prigimties pusę. Laisvė savarankiškai apsispręsti ir vadovautis savo paties praktinio proto teikiamais nurodymais, laisvė rinktis ir paklusti įsakmiam dorovės dėsnio balsui.       Laisvė neturi stebinio, tad teoriniame lygmenyje ji negalima, tik praktinėje proto veikloje, kaip neatsiejama nuo dėsnio. Pirmiausia turime mąstyti patį moralinį dėsnį, tik tada galime prieiti laisvės idėją. Moralės dėsnis, kaip pirminis, iš niekur neišvedamas proto faktas, egzistuoja be jokių papildomų sąlygų, pažinimo požiūriu, pirmiau už laisvę yra dėsnis, tačiau be laisvės nebūtų įmanomas ir dėsnis. Praktiškai taikomas protas, įsisąmonindamas dėsnį, suvokia ir laisvę. Spekuliatyvusis protas nepajėgė įrodyti laisvės, nes realiai empiriškai ji neapčiuopiama. Spekuliatyviojo proto pateiktos kategorijos turi atitikti tam tikus jutimiškai patiriamus vaizdinius, kitaip jos lieka tuščios, šiuo atveju laisvė išvedama tik iš grynojo proto pateikiamo visuotinio dėsnio.       Moralės dėsnis, pats nereikalaujantis jokių įrodymų, laisvės tikrumą “ įrodo pavyzdžiu būtybių, kurios šį dėsnį pažįsta kaip joms privalomą”9. Laisvė – tai tam tikras moralinis būtinumas, susijęs su pareiga. Dorovės dėsnio laikomės iš pareigos. Tačiau turime teisę laisvai jį rinktis. Dėsnyje siejamas būtinumas ir laisvė. Laisva protinga būtybė savo noru paklūsta būtinumui. Gamtinis priežastingumas tėra laike nusitęsusi priežasčių ir padarinių eilė, laisvė joje neįmanoma dėl jų tarpusavio priklausomybės. “Moralės dėsnis iš tikrųjų yra laisve pagrįsto priežastingumo dėsnis ir, vadinasi, tam tikros antjuslinės prigimties dėsnis ”10. Gamtinis būtinumas nėra stipresnis už laisvę. Žmoguje, kaip dvigubos prigimties būtybėje, turi vadovauti jo, kaip daikto paties savaime galimybė. Jame slypi sąžinės balsas, vertinantis žmogaus elgseną, kuris nėra pavaldus laiko, kaip priorinės juslumo formos, momentui, taigi, iškyla virš juslinės prigimties. Sąžinė geriausiai nurodo laisvę, kaip nepavaldžią laiko tėkmei ir, nedoro elgesio atveju, sąžinė, kaip moralinė nuostata, gali sukelti atitinkamą jausmą, nepavaldų empirinėms priežastims, tad neturintį laiko ribų. Moralės dėsnis patvirtina mūsų elgesio, atlikto kaip juslinės ir kaip mąstančios būtybės, skirtumus. Doro elgesio paskatos slypi galimo vien tik mąstyti pasaulio įsisąmoninime.  Teoriškai laisvė nepagrindžiama, tad I.Kantas ją pateikia kaip praktinio proto postulatą. Iš viso jis apibrėžia tris postulatus: be laisvės, dar yra nemirtingumo ir Dievo buvimo postulatai. Vis dėlto pastarieji siejami tikėjimu, kad už dorą elgesį bus atlyginta tam tikru laimės laipsniu, kaip atlygiu. I.Kantas kelia laimės vertumo klausimą, o ne pačios laimės garantavimą. Doras elgesys toli gražu dar neužtikrina laimės. Tačiau, kad būtų galima kalbėti apie aukščiausią gėrį, kaip pasiekiamą žmogui, pateikiami postulatai. Sielos nemirtingumas ir Dievo buvimas nurodo amžinybę, kurioje įmanoma pasiekti aukščiausiojo gėrio pilnatvę, užtikrinančią abiejų jos dalių, dorovės ir laimės, galimybę: “ tik į begalybę einančiu progresu galima pasiekti visišką dorovės dėsnio atitikimą ”11. Visiškam laimės ir dorovės suderinimui reikalingas Dievo buvimas. Kad pasiektume aukščiausiąjį gėrį, yra tam tikras poreikis, kuris siejamas su pareiga, kaip būtinybe realizuoti aukščiausią gėrį savo gyvenime. Tai nėra gryna pareiga, o susijusi su poreikiu, subjektyviu veiksniu. Moralinis būtinumas tikėti Dievu yra subjektyvus, jis nėra objektyvi pareiga, nes “ negali būti pareigos pripažinti kokio nors daikto egzistavimą (kadangi tai liečia tik teorinį proto taikymą)”12. Taigi, pastarieji du postulatai, liečiantys sielos nemiringumą ir Dievo buvimą, nėra taikomi visuotinai ir be išlygų, tuo skiriasi nuo laisvės postulato, kuris atsiranda per galimo vien tik mąstyti pasaulio egzistavimą ir sugebėjimo determinuoti savo valią pagal laisvės dėsnį. Laimė nėra dorovingos elgsenos tikslas, tačiau laimės vertumo siekimas turi būti moralaus elgesio priežastis. Tačiau tobulą dorybę su laime turi sieti atitinkamas ryšys, nors moralės įstatymas turi likti vieninteliu valios determinantu.  Postulatų suformulavimas “Praktinio proto kritikos” antrojoje knygoje dar kartą parodo, kad, esant baigtine esybe, žmogui sudėtinga galutinai įsisąmoninti aukščiausiojo gėrio, kaip pilnutinės dorovės ir laimės harmonijos, idėją savo jėgomis, tad I.Kantas postuluoja tam tikras sąlygas jam pasiekti ir mums tapti šio gėrio vertais. Tai nėra perėjimas prie religijos sureikšminimo, I.Kanto etikoje tikėjimas grindžiamas protu. Tikėjimas įgauna galimybę tik aukščiausiojo gėrio, kaip valios objekto, sureikšminime. Iš trijų pateiktų postulatų, tik vienintelis laisvės postulatas tiesiogiai siejamas su moralės dėsniu ir yra grindžiamas pareiga. Jis yra pirmesnis už likusius du postulatus, nes tik laisvas žmogus gali tikėti sielos nemirtingumu ir Dievo buvimu bei suvokti ir paklusti dėsniui. Laisvas žmogus remiasi protu ir laisva valia paklūsta dorovės įstatymui.  “Praktinio proto kritikos” pabaigoje I.Kantas dar kartą akcentuoja dvipusę žmogaus prigimtį, kuri išskiria žmogų iš kitų gyvų būtybių tarpo bei kelia nuostabą: “Du dalykai pripildo sielą vis naujo ir vis stiprėjančio susižavėjimo bei giliausio pagarbumo, kuo dažniau ir ilgiau apie juos susimąstome, - žvaigždėtas dangus virš manęs ir moralės dėsnis manyje”13. Žmogus pakylėjamas virš suvaržyto gamtinio pasaulio, kuriame jis neišvengiamai egzistuoja, kaip laisvas ir nuo jo nepriklausomas savo vidine galia, protu, kuris suteikia galimybę paklusti savo paties įsisąmonintu, vertu pagarbos dorovės įstatymu, suteikiančiu žmogui autonomiją nuo gamtos ir jos diktuojamų pojūčių prievartos. IŠVADOS I.Kanto etika svarbi tuo, kad ji atsiriboja nuo psichologinių prielaidų ir pasirodo kaip laisva ir savarankiška filosofijos sritis. Neįkainojamas nuopelnas yra ir “Praktinio proto kritikoje” pateiktas visuotinio objektyvaus dorovės dėsnio kategoriškas pobūdis bei autonominės ir heteronominės moralės skirtumų išryškinimas. Abejonę galėtų sukelti nebent aukščiausiojo gėrio sąvokos įvedimas, kaip dorovės susaistymas su laime, kuri paties I.Kanto apibūdinama kaip juslinių polinkių, niekaip neįeinančių į dorovės įstatymą, įgyvendinimas, bei abejonė, ar pojūčiai gali ką nors reikšti pomirtiniame gyvenime. Kita vertus, I.Kanto etika artima įprastinei etikai, paliepiančiai elgtis pagal sąžinę bei vadovaujantis pareigos balsu. Vadovaujantis kategoriniu imperatyvu, etika įgauna tikrąją vertę ir tampa nuoroda į gyvenimą, grįstą tikrąja morale. Visa ikikantinė filosofija žmogaus intelektą traktavo kaip pasyvią talpyklą idėjų, kurios patenka į ją arba natūraliu, arba antgamtiniu būdu, laikantis nuostatos, kad mūsų žinios turi prisiderinti prie objektų. Tuo tarpu I.Kantas atmetė ligtolines tradicijas žmogaus intelekte įžvelgdamas iš anksto sukurtas konstrukcijas – kategorijas, kurios laikomos mokslinio žinojimo galimybe. Kaip vienas svarbiausių vokiečių idealizmo atstovų, I.Kantas padarė įtaką vėlesniems filosofams, tokiems kaip G.Fichte, F. Schellingas, A.Schoppenhaueris, G.W.F. Hegelis. Literatūros sąrašas Šaltiniai: 1. Kantas, Imanuelis (1987) Praktinio proto kritika.V. Naudota literatūra: 1. Filosofijos atlasas. (1999) V. 2. Von Aster, E. (1995) Filosofijos istorija. V. 3. M.Furst , M; Trinksas, M.(1995) Filosofija. V. 4. I.Kanto filosofijos profiliai.(1988) V. 5. Štrauchas, J. (1996) Nuajųjų amžių filosofijos istorija.V. PRIEDAS NUORODOS: 1 - I. Kantas. Praktinio proto kritika. V., (1987a), p. 40 2 – I.Kantas. Praktinio proto kritika. V.,(1987b), p. 148 3 - I.Kantas. Praktinio proto kritika. V.,(1987c),  p. 45 4 - I.Kantas.Praktinio proto kritika.V.,(1987d) p. 93 5 - I.Kantas. Praktinio proto kritika. V., (1987e), p.100 6 - I.Kantas. Praktinio proto kritika. V., (1987f), p.100 7 - I.Kantas. Praktinio proto kritika. V., (1987g), p. 155 8 - I.Kantas. Praktinio proto kritika. V., (1987h), p. 60 9 - I. Kantas. Praktinio proto kritika.V., (1987i), p. 64 10 - I. Kantas. Praktinio proto kritika.V., (1987j), p. 65 11 - I.Kantas. Praktinio proto kritika, V., (1987k) p. 146 12 - I.Kantas. Praktinio proto kritika, V., (1987l) p. 149 13 -- I.Kantas. Praktinio proto kritika, V., (1987m) p. 186

Daugiau informacijos...

Šį darbą sudaro 3221 žodžiai, tikrai rasi tai, ko ieškai!

Turinys
  • ĮVADAS 3
  • ANALIZĖ 4
  • IŠVADOS 13
  • LITERATŪRA 14
  • PRIEDAS 15

★ Klientai rekomenduoja


Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!

Detali informacija
Darbo tipas
Šaltiniai
✅ Šaltiniai yra
Failo tipas
Word failas (.doc)
Apimtis
15 psl., (3221 ž.)
Darbo duomenys
  • Naujųjų amžių filosofijos analizė
  • 15 psl., (3221 ž.)
  • Word failas 115 KB
  • Lygis: Universitetinis
  • ✅ Yra šaltiniai
www.nemoku.lt Atsisiųsti šią analizę
Privalumai
Pakeitimo garantija Darbo pakeitimo garantija

Atsisiuntei rašto darbą ir neradai jame reikalingos informacijos? Pakeisime jį kitu nemokamai.

Sutaupyk 25% pirkdamas daugiau Gauk 25% nuolaidą

Pirkdamas daugiau nei vieną darbą, nuo sekančių darbų gausi 25% nuolaidą.

Greitas aptarnavimas Greitas aptarnavimas

Išsirink norimus rašto darbus ir gauk juos akimirksniu po sėkmingo apmokėjimo!

Atsiliepimai
www.nemoku.lt
Dainius Studentas
Naudojuosi nuo pirmo kurso ir visad randu tai, ko reikia. O ypač smagu, kad įdėjęs darbą gaunu bet kurį nemokamai. Geras puslapis.
www.nemoku.lt
Aurimas Studentas
Puiki svetainė, refleksija pilnai pateisino visus lūkesčius.
www.nemoku.lt
Greta Moksleivė
Pirkau rašto darbą, viskas gerai.
www.nemoku.lt
Skaistė Studentė
Užmačiau šią svetainę kursiokės kompiuteryje. :D Ką galiu pasakyti, iš kitur ir nebesisiunčiu, kai čia yra viskas ko reikia.
Palaukite! Šį darbą galite atsisiųsti visiškai NEMOKAMAI! Įkelkite bet kokį savo turimą mokslo darbą ir už kiekvieną įkeltą darbą būsite apdovanoti - gausite dovanų kodus, skirtus nemokamai parsisiųsti jums reikalingus rašto darbus.
Vilkti dokumentus čia:

.doc, .docx, .pdf, .ppt, .pptx, .odt