Įstaigų finansų medžiaga

Paskola ir kreditas: kokie jų tapatumai ir skirtumai? Paskolos (skola yra paskolos sinonimas) sąvokos taikymas susijęs su ūkine komercine veikla, tiksliai apibrėžtas ir teisiškai įformintas. Fiziniai asmenys skolos terminą taiko gana plačiai piniginei ir nepiniginei skolai apibūdinti, tačiau šis terminas mažiau apibrėžtas ir rečiau taikomas profesionalų verslo srityje. Tačiau tai daugiau susitarimo ir tradicijos nei dalykinio bendravimo pasekmė. Skola gali būti pakeista paskolos prievole. Paskola ir kreditas yra gana artimos sąvokos. Civiliniame kodekse paskolą gali suteikti visi fiziniai ir juridiniai asmenys ir iki 2000 Lt. nereikalaujant rašytinės sutarties. Kreditą gali suteikti tik bankas ar kita kreditinė įstaiga ir tik rašytine sutarties forma 1. Kokios yra kredito funkcijos?  perskirstomoji – tai kreditinių išteklių kaupimas ir jų naudojimas paskoloms teikti;  pakeičiamoji – grynieji pinigai apyvartoje pakeičiami kreditiniais pinigais;  kontrolinė – per kreditines operacijas kontroliuojama įmonių ir organizacijų finansinė būklė. 2. Kokie yra pinigų masės tiesioginio ir netiesioginio reguliavimo metodai? tiesioginiai metodai rinkos ekonomikoje naudojami retai. Jie gali duoti trumpalaikį teigiamą efektą, tačiau gali atvesti prie rimtų krizių. • paskolų ribojimas • palūkanų normų administravimas Svarbiausi centrinio banko naudojami netiesioginiai pinigų kiekio reguliavimo metodai yra: • atviros rinkos operacijos: centrinis bankas perka – parduoda vertybinius popierius, tuo būdu didindamas ar mažindamas likvidumus. Šitaip jis gali sukurti rinkoje pinigų trūkumą ir tada komerciniai bankai priversti prašyti lėšų iš centrinio banko; • centrinio banko išduodamų paskolų palūkanų normų reguliavimas; • privalomųjų rezervų dydžių komerciniams bankams nustatymas. 3. Pinigų multiplikatorius - kas tai? pinigų multiplikatorius, rodantis, kokiu mastu indėlius galima naudoti paskoloms teikti. Pinigų multiplikatorius išreiškiamas formule: 1 + C M = ————— . C + R Čia M – pinigų multiplikatorius, C – pinigų santykis su indėliais, R – bankų rezervų santykis su indėliais. Pinigų masė priklauso nuo veiksnių, veikiančių ir pinigų atsargas, ir pinigų multiplikatorių. Pinigų multiplikatorius – tai P1 su P0 santykis: • P0 – piniginė bazė apyvartoje ir bankų sistemoje (jų saugyklose) esantys banknotai bei monetos – bankų grynųjų pinigų atsargos; • P1 – pinigai siaurąją prasme. Juos sudaro piniginė bazė ir indėliai iki pareikalavimo (neterminuoti indėliai), rodantis, kokiu mastu indėlius galima panaudoti paskolų teikimui. 4. Kaip galima apibūdinti kreditų politika ir tikslus? Kreditų politika – tai taisyklių ir procedūrų rinkinys, padedantis kredito analitikams užtikrinti efektyvius sprendimus reglamentuojant paskolų išdavimo, grąžinimo ir kontrolės procesą, pelno ir rizikos santykius, sudarant kreditų portfelį bei kitus klausimus. Kreditų politika schematiškai gali būti pavaizduota kaip trikampis (žr. 4.2 pav.). Kreditoriaus pinigai yra naudojami siekti trims skirtingiems tikslams, kurių negalima deramai susieti vienu ir tuo pačiu metu. Kreditorius, pasirinkdamas kreditų politiką, turi nuspręsti, kokia prioritetine tvarka sieks šių tikslų. Keliamas sudėtingas uždavinys: gauti didžiausią pelną, palaikyti reikiamą likvidumo lygį ir užtikrinti kreditoriaus saugumą (kad paskolos būtų grąžintos laiku su mažiausiu rizikos lygiu). Kreditų politika įgyvendinama finansų ir kredito rinkos sistemą, jos struktūrą, atliekamas funkcijas, operacijas ir elementus. Ypač svarbios vykdomos rinkos funkcijos Pelningumas Likvidumas Saugumas pav. Banko kreditavimo politikos schema 5. Kokie yra kreditinių išteklių šaltiniai? Kreditinių išteklių šaltinių plėtra galima: • didinant banko klientų skaičių bei jų laisvas lėšas banko sąskaitose, • koncentruojant banko klientų lėšas vienam tam tikram tikslui, • taikant tarbankinį kreditavimą ir kitas priemones. Pagrindinę reikšmę kuriant kreditinius išteklius turi gyventojų ir verslo, įskaitant ir pačio komercinio banko, laisvos lėšos bei šalies Centrinio banko kreditai. Svarbus šaltinis sudarant banko kreditinius išteklius yra tarpbankinis kreditavimas. Toks kreditavimas dažniausia naudojamas einamojo banko likvidumo arba įdėtų lėšų rentabilumui užtikriniti. 6. Kokie yra svarbiausi kreditavimo sistemą veikiantys veiksniai? kreditavimo sistemą veikia šie veiksniai: • kreditavimo pasiūlos ir paklausos subjektai, • kreditų pasiūlos ir paklausos apimtys, atsižvelgiant į jų veikimo trukmę, • paskolų sąlygos ir palūkanų norma, • Centrinio banko įtaka pinigų ir kapitalo rinkoms, • kreditavimo tendencijos; • kreditavimo sistemos subjektų tarpusavio santykis; • paskolų rizikos apdraudimo sistema. 7. Koks yra centrinio banko (CB) vaidmuo kreditų sistemoje? Centrinio banko tikslas – veikti bankų sistemoje lėšų trūkumą, kurį centrinis bankas likviduoja jo paties pasirinkta palūkanų norma. Centrinio banko įtaka pinigų ir kapitalo rinkoms, yra kreditavimo sistemą veikiantis veiksnys. CB reguliuoja pinigu D ir S 8. Kaip centrinis bankas reguliuoja pinigų masę? Centrinis (emisijos) bankas pinigų masę gali reguliuoti dviem būdais: reguliuodamas pinigų kainą (palūkanų normą ar valiutos kursą) arba jų kiekį (pinigų bazę ar teikiamų paskolų kiekius). Pinigų pasiūla ir paklausa reguliuojama veikiant paskolų ir indėlių kitimą. Reguliuoti pinigų masę rinkoje centrinis bankas gali tiesioginiais ir netiesioginiais metodais. 9. Kokios pagrindinės CB pinigų masės reguliavimo priemonės? Lietuvos bankas taiko šias pinigų reguliavimo priemones: • kaupia ir palaiko privalomąsias atsargas, sudarant komercinių bankų sistemos likvidumo atsargas; • vykdo atvirosios rinkos operacijas, skirtas laikiniems bankų sistemos atsargų svyravimams švelninti (vertybinių popierių atpirkimo (repo) sandoriai), komercinių bankų terminuotų indėlių Lietuvos banke aukcionai); • teikia vienos nakties paskolas, skirtas nenutrūkstamiems tarpbankiniams atsiskaitymams užtikrinti (trumpalaikio skolinimosi centriniame banke už vertybinių popierių užstatą sistema). 10. Kas sudaro kredito politikos trikampį? Pelningumas Likvidumas Saugumas 11. Kaip pasiekiamas kredito pelningumas? Kreditorius, norėdamas pasiekti didesnį pelningumą, privalo didinti ilgalaikių paskolų apimtį, nes už jas gaunama didesnė palūkanų suma. 12. Kaip pasiekiamas kredito likvidumas? Tačiau, norėdamas palaikyti reikiamą likvidumą, jis privalo didinti ir trumpalaikių paskolų apimtį. „Likvidumo” sąvoka reiškia gebėjimą turimas finansines ir materialines vertybes paversti piniginėmis lėšomis. Teikdamas trumpalaikes paskolas kreditorius greičiau susigrąžina paskolintus pinigus. Likvidumą galima pagerinti didinant kreditinius rezervus, bet taip mažinamas pelnas. Kreditorius, besirūpinantis savo likvidumu ir mokumu, siūlo vidutines indėlių palūkanas. Už paskolas mokamos palūkanos turi būti didesnės už indėlininkams mokamas palūkanas, taip pat būtina prisilaikyti kreditų išdavimo ir grąžinimo terminų suderinamumo, kad padengtų kreditoriaus su tuo susijusias išlaidas ir dar gautų pelną. 13. Kaip didinamas kredito saugumas? Siekiant didesnio saugumo, kreditorius privalo rinktis kam duoti paskolas. Iki 1995 metų Lietuvoje nebuvo pakankamai stiprios bankų priežiūros sistemos, dėl to suteikiamų paskolų rizikingumo lygis buvo labai aukštas. Siekdami didintiti pelną, komerciniai bankai paskolas išdavinėjo neatsižvelgdami į galimybę atgauti išduotas lėšas, t. y. bankų kreditų politika buvo nepagrįstai liberali. Šiuo metu situacija yra žymiai pasikeitusi. Dabar bankai taiko konservatyvią kreditų politiką, kuri, kaip pagrindinį veiksnį priimant sprendimą paskolai suteikti, iškelia skolininko patikimumo svarbą ir maksimalią kreditų grąžinimo galimybę. 14. Kaip mažinama paskolų rizika? Šiuo metu Lietuvoje taikomi šie paskolų riziką ribojantys normatyvai: kapitalo pakankamumo, likvidumo, maksimalios atviros pozicijos užsienio valiuta ir tauriaisiais metalais, maksimalios paskolos sumos vienam skolininkui ir didelių paskolų normatyvai. Siekiant didesnio pelno neišvengiamai didėja kreditų keliama rizika, todėl kreditų politika turi padėti sumažinti tą riziką, ją reguliuoti ir tuo palaikyti kreditoriaus likvidumo ir mokumo, aktyvų ir pasyvų optimalius santykius. Kreditų politikoje būtina numatyti ir minimalią palūkanų normą. 15. Kokios yra kreditoriaus teisės? Apibendrinant galima teigti, jog kreditorius, pasirinkdamas kreditų politiką, turi: • įvertinti svarbiausius veiksnius, turinčius įtakos kreditiniams ištekliams susidaryti ir naudoti; • stengtis taip suplanuoti savo veiksmus ir pasirinkti tokias priemones ir būdus šiai politikai vykdyti, kad būtų kuo mažesnė rizikos galimybė; • užtikrinti kreditinių išteklių saugumą, teisingai sudarant „paskolų portfelį”, derinant kreditines operacijas reikiamam likvidumo lygiui išlaikyti. 16. Kas priklauso kreditų sistemos grandims? Lietuvoje kredito sistema susideda iš dviejų pagrindinių grandžių: Lietuvos banko ir komercinių bankų. Trečioji nebankinė specializuotų finansų ir kredito įstaigų grandis yra gana silpna ir kreditavimo procese dalyvauja menkai. 17. Kokios yra paskolų rūšys? Ilgalaikės ir trumpalaikės 18. Kokios paskolos vadinamos ilgalaikėmis? Ilgalaikė paskola išduodama ilgesniam nei vienerių metų laikotarpiui. Palūkanos šiai paskolai skaičiuojamos prie kintamosios palūkanų normos pridedant fiksuotąją maržą, kuri nustatoma periodiškai. 19. Kurios paskolos - trumpalaikės ar ilgalaikės yra mažiau likvidžios ir mažiau pelningos? Mažiau likvidžios yra ilgalaikės mažiau pelningos trumpalaikės paskolos 20. Kaip apibūdinama amortizuojama paskola? Amortizuojama paskola, kuri grąžinama lygiomis dalimis. Jį grąžinama periodiškai mokant pastovią sumą, kurią sudaro grąžinamos paskolos ir mokamų palūkanų dalys. 21. Kaip apibūdinamas linijinis paskolos grąžinimo būdas? Paskolos grąžinimas linijiniu būdu yra pastovus, o palūkanos kintamos. 22. Kokie yra komercinių kreditų bruožai? Prie trumpalaikio kredito priskiriamas komercinis kreditas. Tai trumpalaikis įmonės įsiskolinimas už prekes, medžiagas, žaliavas tiekėjams ir paslaugų teikėjams. 23. Kaip galima apibūdinti sindikuotos paskolos schemą? sindikuotosios paskolos. Jeigu klientui reikalinga pinigų suma viršija vieno banko galimybes, tokiu atveju keletas bankų paskolina klientui reikiamą pinigų sumą; 24. Kas yra paskolos kompensacinis balansas? Skolininkas disponuoja suma, kuri prilygsta minimalios paskolos sumos ir kompensavimo balanso skirtumui. Reikalaujamas kompensacinis balansas (sulaikyta paskolos dalis) padidina efektyvųjį paskolos pelningumą. 25. Kokios yra neapdraustos paskolos? Neapdraustosios paskolos išduodamos atsižvelgiant į gerą kliento finansinę būklę. Kreditorius tampa visiškai priklausomas nuo kliento finansinės veiklos. 26. Ar galima turėti neigiamą sąskaitos likutį, kai suteikiama atsinaujinanti paskola? 27. Kokie yra investicinių paskolų požymiai? Investicinė paskola – tai ilgalaikė paskola įmonėms, skirta įrangai ar gamybiniams pastatams pirkti ir rekonstruoti bei naujiems verslo projektams finansuoti. Paskola investicijoms – skolinamos lėšos įstatiniam kapitalui sudaryti, atnaujinti ir didinti. Šiam tikslui dažniausiai imami ilgalaikės paskolos, kurių trukmė susiejama su investicijomis ir projekto įgyvendinimu. Šio tipo paskola naudinga įmonei įsigyjant naujus įrengimus ar iki šiol nuomotą įrangą, modernizuojant techniką ir technologiją, ir kitais atvejais. 28. Kada suteikiami tęstiniai kreditai finansų kredito įstaigoms? Ypatingais atvejais valstybinis bankas komerciniams bankams suteikia pagalbą tęstinio kredito pavidalu. Tęstinis kreditas išduodamas dviem: • kai indėlių įstaiga turi ypač rimtų sunkumų; • kai didelė indėlių įstaigų grupė turi likvidumo problemų. Indėlių įstaigos skolinasi iš valstybinio banko (atitinkamos valstybinio kredito ar tarpininkų – diskonto kontorų) tik numatytiems nekomerciniams tikslams ir negali lėšų panaudoti investicijoms (reinvestuoti ir siekti pelno). Kredito įstaigos turi parengti likvidumo atkūrimo planą, kad gauti tęstinį kreditą mažesnėmis nei rinkoje palūkanomis. 29. Kokie yra reguliuojamųjų kreditų požymiai? Reguliuojamieji kreditai – trumpalaikiai kreditai, skirti kredito institucijoms staiga praradus daug indelių arba įstaigai išauga paskolų paklausa. Stambus bankai skolą privalo grąžinti per vieną dieną. Būna ir ilgesnio sezoninio pobūdžio reguliuojamųjų kreditų, kad patenkinti sezonines reikmes (sezoniniai remonto darbai, atsargų kaupimas ir t. t). Taip skolinama Vyriausybei arba kitoms valstybinėms institucijoms bei įstaigoms, paruošų komercinėms organizacijoms. Veiksniai, nuo kurių priklauso tokios paskolos sugrąžinimas, yra susijęs su šalies ekonominiu pajėgumu: • darbo jėgos kvalifikacija ir gamtiniais ištekliais; • politiniu stabilumu; • infrastruktūra; • gebėjimu uždirbti užsienio valiutos. 30. Kokie yra ipotekos kredito bruožai? Hipotekos kreditas suteikiamas užstačius nekilnojamąjį turtą. Hipoteka – esamo ar būsimo skolinio įsipareigojimo įvykdymą užtikrinantis nekilnojamojo daikto įkeitimas., kai įkeistas daiktas neperduodamas kreditoriui. Lieka savininko teisė nekilnojamąjį turtą valdyti, naudoti ar juo disponuoti, tačiau negali būti parduotas. Gali būti pakartotinai užstatytas, jei hipotekos sutartyje nenumatyta kitaip. 31. Kokie požymiai būdingi kredito kortelėms? Kredito kortelė – tai banko kortelė, kuri leidžia jos turėtojui atlikti tokio dydžio operacijas, koks yra suteiktas kreditinės linijos ir išlaidų limito dydis, kortelės emitento nustatytas prekėms ar paslaugoms apmokėti arba gryniesiems pinigams išimti; 32. Kokiais atvejais didėja palūkanų norma? Palūkanų dydis tiesiogiai susijęs: su kreditinės operacijos rizikos lygiu – kuo didesnė rizika, tuo didesnis palūkanų procentas, su paskolos grąžinimo terminais – kuo ilgesnis paskolos grąžinimo terminas, tuo palūkanų norma mažesnė, su paskolos dydžiu – kuo paskola didesnė, tuo palūkana mažesnė. 33. Kaip suvokiamos paprastosios palūkanos? Paprastosios palūkanos yra kaina, kurią tenka mokėti už vieno piniginio vieneto naudojimą vienus metus. Skaičiuojant paprastąsias palūkanas daroma prielaida, kad investicijos laikotarpyje nėra galimybės reinvestuoti palūkanų ir gauti papildomų pajamų. Dažniausiai paprastosios palūkanos skaičiuojamos trumpalaikėms, iki vienerių metų investicijoms. 34. Kas yra bazinė palūkanos norma? Bazinė palūkanų norma – tai minimalios palūkanos, su kuriomis bankas gali išduoti paskolą. Šiomis palūkanomis paskolos teikiamos tik ypač patikimiems banko klientams. Paprastai paskolos išduodamos su palūkanomis, kurios didesnės už bazines 25 %. Ši palūkanų marža priklauso nuo paskolos trukmės, rizikos, kliento naudingumo bankui, galimo užstato ir pan. 35. Kaip skaičiuojamos sudėtinės palūkanos? Sudėtinės palūkanos yra palūkanų mokėjimai ne tik už nominalą, bet ir už neatsiimtas gautas palūkanas (susikaupusias palūkanas) (žr. formulę). I = N * ((1+i)n – 1) 36. Nuo ko priklauso diskontuotų paskolų realusis pelningumas? Diskontuotų paskolų realusis pelningumas Rent yra lygus palūkanų (I) ir grynųjų pasiskolintų lėšų (D – I) santykiui: Rent = I/ (D – I) = k(1-k) Čia k – paprastoji palūkanų norma; D – išduotos paskolos dydis; I – palūkanos. 37. Kada palūkanų norma ir realusis pelningumas sutampa? Jei palūkanos yra skaičiuojamos pagal paprastąsias palūkanų normas ir nereikalaujama kompensuoti balanso, tai palūkanų norma ir paskolų realusis pelningumas sutampa. 38. Kuo pasižymi specialiųjų atidėjimų normos? Apskaičiuojamas kiekvienas paskolos specialiųjų atidėjimų poreikis. Pagal „Abejotinų aktyvų grupavimo taisykles“ iš paskolos likučio yra atimama paskolos užtikrinimo priemonės (garantijos, įkeisto turto ir kt.) vertė ar dalis vertės, o gautas skirtumas dauginimas iš atitinkamos grupės specialiųjų atidėjimų normos. Lietuvos bankas yra nustatęs šias specialiųjų atidėjimų normas, kurios, savaime suprantama, didina ir palūkanų normas: • standartinės paskoloms – 0 % • galimos rizikos paskoloms – 0 % • padidėjusios rizikos paskoloms – 20 % • abejotinoms paskoloms – 40 %, • nuostolingoms paskoloms – 100 %. 39. Kaip išieškomos probleminės paskolos? Jeigu klientui dar galima padėti, bankas turi spręsti paskolos sutarties sąlygų pakeitimo klausimą. Prasideda pirmasis etapas, kuriame bankas ir paskolos gavėjas veikia kaip tikri partneriai. Jie sudaro papildomą (modifikuotą) sutartį, pagal kurią skolininkui suteikiamas paskolos padengimo atidėjimas tokiam laikui, per kurį savo ūkinę veiklą jis galėtų pakoreguoti taip, kad gautų lėšų paskolai grąžinti. Naujos sąlygos pakeičia paskolos grąžinimo grafiką, abipusius banko ir skolininko suderintus veiksnius, kurių tikslas – likviduoti problemines paskolas. Modifikuojant sutartį gali būti pareikalauta papildomai apdrausti paskolą, jeigu esantis apdraudimas nepakankamai apsaugo banko interesus. Jeigu papildomas sutarties sudarymas neduoda jokių rezultatų, bankas pereina į antrą etapą – apdraudimo pardavimo. Apdraudimo realizacija – tai aktyvų dalies, į kuria pretenduoja bankas pagal turto įkeitimo sutartį, pavertimas pinigais. Apdraudimo realizacija aukcione gali atrodyti pačiu paprasčiausiu variantu pradelstai paskolai padengti. Bet čia banko gali laukti pačios netikėčiausios kliūtis. Apdraudimo pardavimo kaina pavaldi rinkos sąlygoms, todėl apdraudimo įvertinimas turi vykti atsižvelgiant į rinkos perspektyvas. Tuo atveju, kad apdraudimo realizavimas neleido visiškai padengti probleminės paskolos, prasideda trečiasis etapas – paskolos išieškojimas per teismą. Teismas paskelbia teisminį nuosprendį, kuriame yra nurodyti reikalavimai skolininkui įvykdyti savo skolinius įsipareigojimus bankui. Teismo nuosprendžio vykdymą (ketvirtas etapas) bankas gali įgyvendinti skirtingomis formomis pasirinktinai: • konfiskuojant skolininko turtą; • konfiskuoto turto pardavimas viešuose aukcionuose; • skolininko turto, esančio pas trečiąjį asmenį, areštas. Banko su pradelstomis paskolomis darbo rezultatu gali tapti skolininko bankrutavimas (penktas etapas). 1. Kokios yra kredito funkcijos? 2. Kokie yra pinigų masės tiesioginio ir netiesioginio reguliavimo metodai? 3. Pinigų multiplikatorius - kas tai? 4. Kaip galima apibūdinti kreditų politika ir tikslus? 5. Kokie yra kreditinių išteklių šaltiniai? 6. Kokie yra svarbiausi kreditavimo sistemą veikiantys veiksniai? 7. Koks yra centrinio banko (CB) vaidmuo kreditų sistemoje? 8. Kaip centrinis bankas reguliuoja pinigų masę? 9. Kokios pagrindinės CB pinigų masės reguliavimo priemonės? 10. Kas sudaro kredito politikos trikampį? 11. Kaip pasiekiamas kredito pelningumas? 12. Kaip pasiekiamas kredito likvidumas? 13. Kaip didinamas kredito saugumas? 14. Kaip mažinama paskolų rizika? 15. Kokios yra kreditoriaus teisės? 16. Kas priklauso kreditų sistemos grandims? 17. Kokios yra paskolų rūšys? 18. Kokios paskolos vadinamos ilgalaikėmis? 19. Kurios paskolos - trumpalaikės ar ilgalaikės yra mažiau likvidžios ir mažiau pelningos? 20. Kaip apibūdinama amortizuojama paskola? 21. Kaip apibūdinamas linijinis paskolos grąžinimo būdas? 22. Kokie yra komercinių kreditų bruožai? 23. Kaip galima apibūdinti sindikuotos paskolos schemą? 24. Kas yra paskolos kompensacinis balansas? 25. Kokios yra neapdraustos paskolos? 26. Ar galima turėti neigiamą sąskaitos likutį, kai suteikiama atsinaujinanti paskola? 27. Kokie yra investicinių paskolų požymiai? 28. Kada suteikiami tęstiniai kreditai finansų kredito įstaigoms? 29. Kokie yra reguliuojamųjų kreditų požymiai? 30. Kokie yra ipotekos kredito bruožai? 31. Kokie požymiai būdingi kredito kortelėms? 32. Kokiais atvejais didėja palūkanų norma? 33. Kaip suvokiamos paprastosios palūkanos? 34. Kas yra bazinė palūkanos norma? 35. Kaip skaičiuojamos sudėtinės palūkanos? 36. Nuo ko priklauso diskontuotų paskolų realusis pelningumas? 37. Kada palūkanų norma ir realusis pelningumas sutampa? 38. Kuo pasižymi specialiųjų atidėjimų normos? 39. Kaip išieškomos probleminės paskolos? 1. Išteklių sudėtis ir klasifikavimo ypatumai Ištekliai – visa tai, ko reikia prekių ir paslaugų gamybai ir pardavimams. Įmonėje išteklius galima suskirstyti į keturias pagrindines grupes arba dalis [Z. Gineitienė. 2003, p. 208 ir kt.]: • finansiniai; • materialūs; • žmogiškieji (darbo jėgos); • neapčiuopiamieji (nematerialūs). Egzistuoja finansinių ir kitų įmonės išteklių ryšys, nes turint finansinius išteklius galima įsigyti kitus įmonei reikalingus išteklius, todėl galima teigti, jog jie yra svarbiausi įmonėje. Įmonės materialiniai ištekliai sudaro jos turtą, susidedantį iš pagrindinių priemonių ir materialiosios apyvartinių lėšų dalies (prekių, medžiagų ir žaliavų, smulkaus inventoriaus, nebaigtos gamybos likučių) Kaip finansiniai ištekliai gali būti suvokiami dvejopai: siaurąją prasme [žr. P. O. Cyril, p. 22] – tai ištekliai, skirti investicijoms už įmonės ribų; ir plačiąja prasme – tai ištekliai, skirti įmonės turtui (materialiniams ištekliams) įsigyti, veiklos išlaidoms apmokėti ir investicijoms finansuoti. Šiuo atveju materialiniai ištekliai vertine išraiška patenka į finansinių išteklių sudėtį, apibūdinamą kapitalo sudėtimi ir struktūra. Finansiniams išteklių šaltiniams priklauso: • piniginių lėšų šaltiniai – tai įmonės uždirbti ir pasiskolinti pinigai, kurie reikalingi apmokėjimui už darbą ir materialinius išteklius, turtui įsigyti, mokesčiams mokėti, skoloms grąžinti, dividendams išmokėti ir t. t.; • vertybiniai popieriai – tai akcijos, obligacijos ir kiti nuosavybės bei skolos dokumentai, kurie yra naudojami atliekant finansines operacijas; • iždo vekseliai – trumpalaikė vyriausybės obligacija, išperkama po 1, 3 ar 6 mėnesių; • pinigų rinkos fondai (pinigai) yra skolinami trumpam laikotarpiui mažiau nei vieneriems metams; • dotacijos, subsidijos ir kiti negražintini lėšų šaltiniai (pavyzdžiui, lėšos gautos iš ES struktūrinių fondų). Visus piniginių lėšų šaltinius sąlygiškai galima apjungti į dvi sudedamąsias dalis: paskolas (skolintą kapitalą) ir paprastąsias akcijas, pajininkų įnašus ar privačios įmonės savininko santaupas (savininkų nuosavybę). Didžioji įmonės naudojamų finansinių išteklių dalis sukaupiama pardavus prekes bei teikiant paslaugas. Kadangi šie ištekliai turi ateiti iš išorės, jie vadinami išoriniais. Įmonė, pardavusi savo prekes ar suteikusi paslaugas, gauna išteklių, kuriuos naudoja išlaidoms padengti, o tie, kurie lieka apmokėjus išlaidas, yra įmonės pelnas arba grynieji finansiniai ištekliai. Sulaikyti finansiniai ištekliai kartu su nusidėvėjimui (amortizacijai) atidėta suma, vadinami vidiniais. Taigi įmonė apsirūpinti reikiamais finansiniais ištekliais gali: 1) produkcijos gamybos ir pardavimo procese (iš pelno) arba 2) gauti iš šalies. Finansiniai ištekliai skirstomi pagal tai, iš kur jie gaunami, į: ◦ skolintus arba išorinius, ◦ savus (įmonės turimus) arba vidinius. Pagal grąžintinumo principą finansiniai ištekliai gali būti: • grąžintini – jie turi būti grąžinti tam tikrais terminais kreditoriams; • negrąžintini – jie atgal tokia pačia suma negrąžinami (suteikta parama, dotacijos ir pan.). Pagal išteklių sudarymo centralizacijos lygį gali būti šie finansiniai ištekliai: • centralizuoti (valstybės, savivaldybių, susivienijimų ir kt.); • decentralizuoti (įmonių, įvairių susivienijimų ir pan.) finansiniai ištekliai. Finansiniai ištekliai yra būtina nenutrūkstamos veiklos ir plėtros sąlyga. Įmonių vienas pagrindinių uždavinių yra apsirūpinti būtinais finansiniais ištekliais pagrindiniams ir apyvartiniams fondams sudaryti ir turtui didinti, draudimo, rekonstrukcijos ir plėtros, ekonominio skatinimo ir kitiems įmonės fondams sudaryti. Pagrindiniai finansinių išteklių sudarymo veiksniai yra: • pagrindinių gamybinių fondų apimtis ir struktūra; • veiklos stabilumas; • gamybos ir produkcijos realizavimo apimtis; • apyvartinių lėšų sudėtis ir apyvartumas; • kainų lygis ir struktūra; • produkcijos savikainos lygis ir rentabilumas; • nusidėvėjimo bei amortizacinių atskaitymų normos; • mokesčiai; • finansų rinkos būklė ir kt. Sudarant finansinius išteklius, svarbu laikytis produkcijos tiekimo terminų, planinės produkcijos realizavimo apimties, ir jos savikainos lygio, nes tai garantuoja planuoto pelno gavimą. Šių išteklių kaupimui taip pat įtakos turi įmonės išorinė kontrolė, atsiskaitymų formos ir metodai, mokėtojų finansinė padėtis ir disciplina, gaminamos produkcijos kokybės užduočių vykdymas ir kiti veiksniai. Kiekviena įmonė turi turėti reikalingų finansinių išteklių, kad užtikrinti produkcijos gamybos bei realizavimo nenutrūkstamą procesą. Tam reikia, kad įmonė turėtų pakankamai finansinių išteklių rezervus. Net ir gerai dirbančiose įmonėse dėl tam tikrų priežasčių išlaidos gali viršyti gaunamas pajamas. Jei įmonė neturėtų šių rezervų, jos veiklos procesas neišvengiamai sutriktų, o tai reiškia, kad gali susidaryti dar didesni nuostoliai 2. Finansavimo šaltiniai Finansiniai ištekliai, reikalingi įmonės ūkinei veiklai, gali būti gauti iš išorės ir iš vidaus šaltinių. Finansavimo šaltiniai pateikti 5.1 paveiksle. Vidiniai finansavimo šaltiniai – tai amortizaciniai ir nusidėvėjimo atskaitymai, pajamos iš ilgalaikio turto pardavimo, apyvartinių lėšų optimizavimas (ekonomija iš apyvartumo spartinimo, atsargų koncentravimas, elektroniniai pardavimai ir kt.), nepaskirstytas pelnas bei jo reinvestavimas. Amortizaciniai ir nusidėvėjimo atskaitymai yra sukaupiami, kai nusidėvėjimo sumos, susidariusios pagrindinių priemonių naudojimo metu, yra įskaičiuojamos į pardavimo kainą. Tokiu būdu įmonė gauna pardavimo pajamose tam tikrą sumą amortizacinių atskaitymų pavidalu ir atsiima finansinius išteklius, investuotus į pagrindines priemones (kapitalinius įdėjimus). Svarbus finansinių išteklių šaltinis yra amortizaciniai fondai. Jie gali būti panaudojami ir mokėjimų įsipareigojimams padengti, ir veiklos pajėgumams atstatyti bei plėsti. Darant esmi­nę įmonės techninę rekonstrukciją, atsiranda galimybė parduoti dalį turimų aktyvų ir lėšas naudoti kaip projektų ir priemonių finansavi­mo šaltinį. Tačiau šis šaltinis gali pa­dengti paprastai tik nedidelę naujų technologijų finansavimo dalį. Alternatyvus ilgalaikio turto finansavimo šaltinis yra pajamos iš ilgalaikio turto pardavimo. Šios pajamos, kaip ir pinigai, sukaupti per ilgalaikio turto nusidėvėjimą, gali būti panaudotos gamybos priemonėms atkurti arba modernizuoti. Įmonės apyvartinės lėšos – piniginiai ištekliai, kurie yra apyvartiniuose gamybiniuose fonduose ir gamybos bei realizacijos nepertraukiamo proceso paskirties fonduose [J. Lazauskas, 2005, p. 109 –110]. Apyvartinių lėšų optimizavimas – lėšų struktūros gerinimas, apyvartumo spartinimas, veiklos išlaidų taupymas – galimas vidinio finansavimo šaltinis. Įmonė gali atsiskaitinėti su tiekėjais, darbininkais, tarnautojais, kreditoriams ir kitais, disponuodama apyvartinėmis lėšomis. Šių lėšų apyvartumo pagreitinimas sudaro įmonei galimybes didinti produkcijos apimtis, sumažinti gamybos savikainą bei pakartotinai panaudoti apyvartines lėšas. Jų sudėtis turi didelę reikšmę normalioms įmonės darbo bei finansinės veiklos sąlygoms sudaryti, todėl racionalus apyvartinių lėšų panaudojimo organizavimas lemia įmonės veiklą. Siekiant optimizuoti apyvartines lėšas, reikia teisingai nustatyti jų poreikį, užtikrinti šių lėšų išsaugojimą įmonėje bei efektyviai jas panaudoti ūkinei-finansinei veiklai. Įmonės pelnas bei jo reinvestavimas. Praktiškai tai yra nepaskirstytas pelnas, kuris lieka įmonėje ir naudojamas įmonės procesui palaikyti ir plėsti. Šio šaltinio privalumai pasireiškia tuo, kad įmonė finansinius išteklius turi savo sąskaitoje, jai nereikia mokėti palūkanų (naudojant skolintus finansinius išteklius). Šie ištekliai gali būti naudojami ilgą laiką, jų nereikia grąžinti; padidėjus nuosavam kapitalui, padidėja kredito gavimo galimybės. Tačiau finansavimosi yra įmanomas tik tada, kai įmonė gauna pakankamai pelno. Įmonė dalį nepaskirstyto pelno gali panaudoti inves­ticijoms. Reinvestuojamo pelno pranašumas yra tai, jog nereikia papildomų išlaidų finansinių išteklių paieškai ir jas naudojant (palūkanos ir pan.). Tačiau nors tai ir nuosavos įmonės lėšos, joms taip pat būdinga tam tikra kapitalo kaina. Šio šaltinio trūkumas yra tas, jog jo naudojimą strategijai kurti ir įgyven­dinti gali riboti įmonės savininkai. Be to, reikalingas patenkinamas įmonės veiklos rentabilumo lygis, kad būtų galima šiems tikslams sukaupti reikiamų finansinių išteklių. Išorės šaltiniai yra: asmeninės santaupos, įnašai (akcijų emisija), paskolos (kreditai), valstybės dotacijos [E. Bagdonas, E. Kazlauskienė, 2002, p.179; V. Aleknevičienė, 2005, p. 33]. Verslą pradedančios individualios įmonės pasitelkia asmenines santaupas, kurios tampa pirminiu bei svarbiausiu veiklos finansavimo šaltiniu. Tačiau tolesnei veiklai plėtoti asmeninių santaupų nepakanka ir tenka ieškoti kitų finansinių išteklių šaltinių. Įnašai – tai tokia finansinių išteklių gavimo forma, kai įmonė parduoda naujas akcijas. Kiekvienas asmuo, kuris nusiperka bent vieną akciją, tampa įmonės turto dalies savininku. Šis šaltinis yra išorinis, nes akcininku gali būti bet kas, ne tik jau turintis tos įmonės akcijų. Tokiu finansinių išteklių gavimo būdu gali naudotis tik akcinės bendrovės [E. Bagdonas, E. Kazlauskienė. 2002, p. 179]. Naujų akcijų išleidimas leidžia pritraukti papildomų finansinių išteklių, bet susijęs su išlaidomis, todėl įmonė turi mokėti apskaičiuoti, ar tai bus naudinga. Šio šaltinio pranašu­mai pasireiškia tuo, kad sukaupiamos lė­šos yra negrąžintinos ir nereikalingas išankstinis įsipareigojimas mokėti nusta­tyto dydžio palūkanas. Pagrindinė ka­pitalo kaina yra akcininkams mokami dividendai, kurių dydis priklauso nuo bendrovės veiklos rezultatų. Šio išorės šaltinio pagrindinis trūkumas yra tai, jog papildomų akcijų emisiją gali blokuoti dabartiniai bendrovės ak­cininkai, nes emisija pakeičia akcinio ka­pitalo struktūrą bendrovėje. Paprastai pa­pildoma akcijų emisija yra susijusi su nemažomis jos platinimo išlaidomis [A. Vasiliauskas, 2004, p. 170]. Kai įmonė negali ar jai netikslinga išleisti naujas akcijas, o finansinių išteklių stinga, tenka ieškoti kitų finansinių išteklių šaltinių. Kitas finansavimo šaltinis gali būti paskolos, suteikiamos trumpajam arba ilgajam (ilgiau kaip vieneriems metams) laikotarpiui. Tiekėjų kreditai – paplitusi trumpalaikių kreditų forma. Čia paprastai nėra palūkanų, didelių formalumų, išskyrus bendrąją tiekimo sutartį. Įmonės tarpusavio santykiams palaikyti ir reguliuoti nustato keliolikos (iki 30) dienų atsiskaitymo terminus. Tai leidžia, gavus medžiagas ar prekes, jas naudoti veiklai ar pardavimui, o vėliau atsiskaityti su tiekėjais. Bankų ir kitų finansinių institucijų teikiami kreditai yra pagrindinis šaltinis tais atvejais, kai projektų finansavimo momentu organizacija nėra sukaupusi pakankamai nuosavų finansinių išteklių. Kreditai yra beveik vienintelis prieinamas finansinių išteklių gavimo šaltinis, esant nuosavų lėšų trūkumui. Šio šaltinio trūkumai susiję su įmonės įsipareigojimais dėl kredito grąžinimo ir palūkanų išmokėjimo garantijų. Įmonės, kurioms sunkiai prieinami bankų skolinamojo kapitalo šaltiniai, gali pasinaudoti šiomis kredito rūšimis: • faktoringu, t.y. trumpalaikių mokėjimo reikalavimų, kurių pagrindas prekių ar paslaugų tiekimas pirkėjams, pardavimu kredito institucijai (faktoriui), refinansuojant pirkėjui suteiktą kreditą. Faktoringo metu iš tiekėjų yra superkamos prekybos skolos, kurios vėliau išieškomos iš pirkėjų; • forfeitingu, t.y. prekybos finansavimo metodu, kai kredito įstaiga, vadinama forfeitoriumi, nuperka iš tiekėjo be regreso teisės garantiją turinčius vekselius bei kitus mokestinius reikalavimus; • overdraftu (sąskaitos kreditavimu), t. y. kredito rūšimi, pagal kurią bankas įsipareigoja apmokėti savo kliento pavedimus arba išmokėti grynuosius pinigus, trūkstant pinigų kliento atsiskaitomojoje sąskaitoje; • lizingu (išperkamąja ilgalaikio turto nuoma), t. y. galimybe įsigyti brangiai kainuojančią technologinę įrangą, laipsniškai ją išperkant. Lizingo pranašumas yra tas, kad iš karto nereikia mokėti didelės pinigų sumos objektui įsigyti; 3. Finansinių išteklių tyrimo ir vertinimo ypatumai Siekiant racionaliai valdyti įmonės finansinius išteklius, būtina išanalizuoti jų struktūros įtaką įmonės ūkinės-komercinės veiklos rezultatams, nustatyti koks skolintų ir nuosavų lėšų santykis užtikrina didžiausią rentabilumo lygį, įvertinti finansinių išteklių šaltinių (kapitalo) kainą. Šio tyrimo eiga būtų tokia: 1) įmonės finansinio stabilumo koeficientų sistemos analizė; 2) nuosavų ir skolintų finansinių išteklių apimties bei papildomų finansinių išteklių poreikio nustatymas; 3) įmonės finansinių išteklių šaltinių vertės nustatymas; 4) finansinių išteklių struktūros optimizavimas. Įmonės finansinio stabilumo koeficientų (rodiklių) sistema yra nustatoma remiantis sudaryta įmonės finansinių išteklių struktūra. Skirtingas skolintų ir nuosavų lėšų santykis lemia skirtingus finansinius rodiklis, kurie apibūdina įmonės veiklos efektyvumą bei stabilumą, todėl pirmiausia būtina atlikti jų analizę. Ši koeficientų sistema apima tokių pagrindinių finansinių rodiklių įvertinimą likvidumo arba mokumo; • turto valdymo (panaudojimo) efektyvumo; • nuosavybės struktūros (skolų valdymo); • autonomijos (finansinės nepriklausomybės); • pelningumo; • augimo rodiklius. Nuosavybės ir turto santykio rodiklis yra trumpalaikio mokumo dydis. Jei ilgalaikių skolų sąskaita didėja finansuojamas įmonės turtas, tai mažėja trumpalaikių skolų negrąžinimo rizika. Labai gerai – kai rodiklis mažesnis už 30 %, gerai – kai neviršija 50 %. Grynojo apyvartinio kapitalo ir turto santykis rodo kokią įmonės turto dalį sudaro grynasis apyvartinis kapitalas, o taip pat rodo ir įmonės likvidumo lygį. Šio rodiklio kitimas apibūdina įmonės bankroto tikimybės pasikeitimą. Kuo rodiklio reikšmė didesnė, tuo įmonė turi daugiau finansinių išteklių ir jos bankroto tikimybė mažėja. Kaip matome, šis rodiklis ženkliai kilo iki 2003 metų, 2004 metais nukrito iki 0,4560. Nuosmukį paskatino grynojo apyvartinio kapitalo dalies mažėjimas viso įmonės turto atžvilgiu, t. y. AB „AB“ turėjo daugiau finansinių bei prekybos skolų, o tai savo ruožtu reikėjo daugiau finansinių išteklių šiems įsipareigojimams padengti. Likvidumo rodikliams didžiausios įtakos turi įmonės įsipareigojimai ir turimi finansiniai ištekliai. AB „AB“ mokumo rodiklių reikšmės 2001 – 2004 metais yra gana aukštos, o tai rodo, kad įmonei pakanka finansinių išteklių įsipareigojimams vykdyti. Materialinių išteklių naudojimo efektyvumui nustatyti gali būti skaičiuojami apyvartumo rodikliai: • turto apyvartumas; • atsargų apyvartumas; • nuosavo kapitalo apyvartumas. Turto apyvartumo rodiklis rodo, kiek kartų pardavimai ir paslaugos yra didesni arba mažesni už įmonės turtą arba kiek 1 piniginiam vienetui realizacijos vertės tenka aktyvų. Daugelis autorių nurodo, kad geras turto apyvartumo rodiklis yra 1,6 - 1,8. Kaip rodo praktika, turto apyvartumas priklauso nuo įmonės veiklos specifikos. Atsargų apyvartumo rodiklis parodo, kiek kartų per metus yra atnaujinamos atsargos, norint realizuoti numatytą produkcijos kiekį. Jei atsargos atnaujinamos daug kartų, vadinasi įmonėje tiekimai yra gana dažni. Apyvartinės lėšos trumpiau būna įšaldytos į trumpalaikį materialų turtą. Nuosavo kapitalo apyvartumo rodiklis rodo nuosavo kapitalo panaudojimo efektyvumą. Kuo aukštesnis šis rodiklis, tuo aukštesnis įmonės efektyvumo lygis. Veiklos (turto valdymo) efektyvumo rodikliai rodo kaip efektyviai įmonė valdo savo turimą trumpalaikį ir ilgalaikį turtą (žr. 5.2 lentelę). 4. Finansinių išteklių šaltinių (kapitalo) vertė (kaina) Finansinių išteklių šaltinių vertė ( kapitalo vertė arba kaina) – bendros lėšų sumos, kurią įmonė turi sumokėti už finansinių išteklių naudojimą per metus, ir vidutinės metinės finansinių išteklių apimties santykis, nustatytas metiniais procentais. Įvertinant įmonės turimų lėšų vertę, reikia žinoti pagrindinių jos kapitalo komponentų kainas: • ilgalaikių bei trumpalaikių įsipareigojimų; • privilegijuotų akcijų; • nepaskirstyto pelno; • naujai išleistų paprastųjų akcijų. Nuosavo kapitalo kaina bendrovėje susidaro tada, kai atsisakoma paskirsty­ti pelną akcininkams, kurie galėtų investuo­ti šiuos finansinius išteklius į kitų įmonių akcijas arba valstybines obligacijas. Įmonės pačios dažnai investuoja į išorinius objektus, nes vidaus projektai ne visuomet yra pa­trauklūs dėl mažo pelno ir didelės rizi­kos. Todėl ir manoma, kad ir savų finansinių išteklių investavimas įmonėje yra susijęs su šių išteklių kaina. Nuosavo kapitalo kainai įvertinti ga­li būti panaudojamas toks modelis: E(A) = Ri + β(Rm - Ri), čia: E(A) – akcinio (nuosavo) kapitalo kaina pro­centais; Ri – akcinio kapitalo kaina be rizi­kos. Šis rodiklis rodo, kiek procentų įmonė uždirbtų, jei ji investuotų savo finansinius išteklius į obligacijas, nesusijusias su rizika, pavyzdžiui, vyriausybines obligacijas; Rm – akcinio kapitalo kaina rinko­je. Šis rodiklis rodo, kiek procentų vi­dutiniškai uždirbtų įmonė, jeigu ji in­vestuotų savo finansinius išteklius į kapitalo rinkoje cirkuliuojančius kitų įmonių vertybinius popierius; β – koeficientas, kuris rodo santykinį įmonės akcijų kainos svyravimą, pa­lyginti su vertybinių popierių vidutinės kainos svyravimu rinkoje. β = l reiškia, kad įmonės akcijų kaina svyravo pana­šiai kaip ir vertybinių popierių Trumpalaikių ir ilgalaikių įsipareigojimų kaina (kds) nustatoma: kds = kd * (1 – T) čia: kd – palūkanų norma skolintiems finansiniams ištekliams; T – vidutinė mokesčių norma (24 %). Mokesčiai sumažina įmonės įsipareigojimų vertę, nes finansinės sąnaudos apmokestinant yra atimamos. Dauguma įmonių naudoja bent vieną ilgalaikių skolų rūšį siekdamos patenkinti dalį ilgalaikio finansavimo poreikių, atsirandančių didėjant veiklai ir pan. Ilgalaikių įsipareigojimų kainai nustatyti naudojama ta pati formulė kaip ir trumpalaikiams įsipareigojimams apskaičiuoti. Ilgalaikių skolintų finansinių išteklių panaudojimas labiau nei trumpalaikis išorinis finansavimas veikia įmonės finansinę būklę. Nustatydami priimtiną skolų lygį finansinių išteklių struktūroje, vadybininkai turi priimti racionalius sprendimus, pasverdami visas pajamas, riziką, finansinių išteklių kainą bei palygindami visa tai su būsimu jų panaudojimo efektyvumu. Jei įmonė naudoja privilegijuotas akcijas kaip ilgalaikio finansavimo dalį, reikia įvertinti ir šio šaltinio kainą. Kadangi privilegijuotų akcijų dividendai yra fiksuotas procentas, tai šio šaltinio kaina yra apskaičiuojama pagal šią formulę: kp = Dp / Pn čia: kp – privilegijuotų akcijų kaina; Dp – metinis privilegijuotų akcijų dividendas; Pn – kaina, kurią įmonė gauna išleisdama akciją. 1. Nepaskirstyto pelno kaina. ks = kRF + (kM - kRF) * βi, čia:ks – nepaskirstyto pelno kaina; kRF – pelno norma išlaisvinta nuo rizikos; βi – įmonės akcijų koeficientas beta arba rizikos indeksas, kM – laukiama pelno norma rinkoje. β koeficientas – tai akcijos santykinio nepastovumo, lyginant su vidutine akcija, rodiklis. β nustatoma naudojant akcijų charakteristikos tiesę, kuri gaunama kaip tiesinės regresijos tarp buvusio akcijos pelno ir Akcinio kapitalo, padidinto parduodant naujas akcijas, kaina skaičiuojama pagal formulę: ke = D1 / (P0 * (1 – F)) + p, (7) čia: ke – naujai išleistų akcijų kaina; D1 – akcijos dividendas; P0 – tikroji akcijos rinkos vertė; p – laukiamas akcijos pelnas; F – akcijų išleidimo išlaidų koeficientas. P0 * (1 – F) dydis parodo, kiek įmonė gauna už vieną naują akciją ją pardavus. 5. Finansinių išteklių struktūros įvertinimas Finansinių išteklių struktūros optimizavimas yra sudėtinga užduotis, kuri yra sprendžiama įmonės pelno finansų valdymo procese. Optimali finansinių išteklių struktūra – toks nuosavų ir skolintų lėšų panaudojimo santykis, kuris užtikrina efektyviausią įmonės finansinio rentabilumo koeficiento ir stabilumo koeficiento proporcingum Finansinio sverto lygis (DFL) gali būti apibūdinamas keliais rodikliais, iš kurių patys populiariausi yra du: • skolinto ir nuosavo kapitalų santykis (DFLp); • grynojo pelno pokyčio tempo ir pelno iki palūkanų ir mokesčių mokėjimo pokyčio tempo santykis (DFLr). Pirmasis rodiklis leidžia įvertinti įmonės finansinį stabilumą ir rodo, kiek skolintų lėšų tenka vidutiniškai vienam nuosavo kapitalo vienetui. Šio rodiklio dinamiškas augimas rodo įmonės priklausomybės nuo išorinių investuotojų ir kreditorių stiprėjimą ir finansinio stabilumo mažėjimą ir atvirkščiai. Šis rodiklis naudojamas įvertinant finansinės rizikos, susietos su konkrečia įmone, lygį. Antrasis rodiklis gali būti apskaičiuojamas pagal formulę [L. Juozaitienė, 2000, p. 110 –112; A. S. Niels, 1994, p. 188]: DFLr = TNI / TGI čia:TNI – grynojo pelno pokyčio tempas (%); TGI – pelno iki palūkanų ir mokesčių mokėjimo pokyčio tempas (%). DFLr parodo, kiek kartų pelnas iki palūkanų ir mokesčių mokėjimo viršija apmokestintą pelną. Kuo didesnė įmonės pritrauktų finansinių išteklių apimtis, tuo daugiau reikia mokėti paskolų palūkanų. Tai lemia didesnį finansinio sverto lygį bei grynojo pelno kintamumą. Tokiu būdu skolintų finansinių išteklių dalies padidėjimas ilgalaikių finansinių išteklių sumoje lemia ne tik finansinio sverto augimą, bet ir finansinio nestabilumo padidėjimą, o tai sąlygoja nenuspėjamą grynojo pelno dydį. Kadangi palūkanų mokėjimas, skirtingai nei dividendų mokėjimas, yra privalomas, tai esant aukštam finansinio sverto lygiui net nežymus pelno maržos sumažėjimas gali turėti neigiamas pasekmes. Aukšto finansinio sverto sąlygomis nežymus pelno iki palūkanų ir mokesčių mokėjimo pokytis gali sukelti žymius grynojo pelno pokyčius. Taigi finansinis sverto yra susijęs su finansine rizika, kuri, savo ruožtu, susijusi susijusia su galimu finansinių išteklių, skirtų ilgalaikių paskolų palūkanoms išmokėti, stygiumi. Įmonės, kurios turi vienodą gamybos apimtį ir skirtingus finansinio sverto lygius, pasižymės skirtingu grynojo pelno kintamumu, t.y. įmonė su aukštu finansinio sverto lygiu susidurs su pastebimu grynojo pelno nepastovumu. Finansinis svertas negali būti traktuojamas vienareikšmiškai: viena vertus, jo lygio padidėjimas, t. y. ilgalaikių skolintų lėšų padidėjimas bendroje kapitalo sumoje, lemia papildomo pelno augimą, kita vertus, didėja finansinės rizikos lygis, nes padidėja išlaidos, susijusios su šio šaltinio aptarnavimu, padidėja bankrutavimo galimybė. 6.. Finansinių išteklių poreikio nustatymas Planuojant finansinius išteklius perspektyvai būtina nustatyti tikslų jų poreikį, kuriuo remiantis būtų galima koreguoti turimo turto bei finansinių išteklių struktūrą. Taip pat svarbu yra pagrįsti planuojamų investicijų efektyvumą, nustatyti optimalią nuosavų bei skolintų finansinių išteklių proporciją bei priimti sprendimus naudojant išorinius finansinius lėšų šaltinius. Planavimas yra svarbi verslo organizavimo ir valdymo funkcija, nuo kurios priklauso įmonės veiklos tikslai ir rezultatai. Trumpalaikis finansinių išteklių planavimas yra orientuotas į grynųjų pinigų judėjimą. Vidutinis ir ilgalaikis planavimas turi būti, visų pirma, orientuotas į didelių investicijų finansinį aprūpinimą, pavyzdžiui, sukaupti pinigus įrengimams įsigyti, investavimo projektui įgyvendinti reikiamu laiko momentu. Finansinių išteklių planavimo metu nustatome: • finansinių išteklių poreikį, jų struktūros pakeitimus atsižvelgiant į įmonės tikslus; • planuojamų investicijų tikslingumą ir laukiamą efektyvumą; • finansinių išteklių geresnio naudojimo galimybes ir rezervus; • nuosavus ir kitus finansavimo šaltinius; • pagrindimą išorinių finansinių išteklių šaltiniams panaudoti (vertybiniams popieriams išleisti, paskoloms imti ir pan.). Įmonės finansinių išteklių planas – tai dokumentas, apibūdinantis išteklių apimtis, jų gavimą ir naudojimą tam tikroms veiklos sritims [Įmonės finansų valdymas: analizė ir valdymas, 1997, p. 100 p.]. Jis parodo įmonės santykius su įvairiais ūkio subjektais: bankais, draudimo kompanijomis, savininkais, tiekėjais, pirkėjais, darbuotojais, mokesčių inspekcija ir t. t. Įmonės finansinių išteklių plano sudarymo eiga susideda iš šių žingsnių [A.V. Rutkauskas, V. Damašienė, 2002, p. 31 ir kt.]: 1) esamos įmonės optimalios finansinių išteklių struktūros, turinčios įtakos įmonės pelningumui, nustatymas ir įvertinimas; 2) finansinių išteklių poreikio nustatymas; 3) finansinių išteklių šaltinių pagrindimas. Planuojant įmonės aprūpinimą finansiniais ištekliais, sprendžiamos jų sukūrimo ir jų panaudojimo problemos. Jų suderinimas ir užtikrinimas atliekamas finansinių išteklių plane, apskaičiuojant jų poreikį, investicijų sumas, pagrindžiant finansinių išteklių gavimo šaltinius. Dažniausiai reikalingą finansinių išteklių sumą apsprendžia: • finansinių išteklių poreikio dydis (suma); • įplaukų ir išmokų pasiskirstymas ir išdėstymas laike. Finansinių išteklių planavimas yra sudėtinė įmonės verslo plano dalis, apimanti įmonės įkūrimo išlaidų, lėšų šaltinių, pinigų srautų, planuojamų išlaidų bei pajamų planavimą [B. Martinkus, G. Vaičiūnas, R. Venskus, 2000, p. 77]. Finansinių išteklių poreikis suprantamas kaip finansinių išteklių visuma, reikalinga įmonės tikslams siekti. Finansinių išteklių poreikis susideda iš šių dalių: a) įmonės įkūrimo išlaidų ir pagrindinių fondų sukūrimo kapitalo: • pasiruošimas įmonės gamybinio pajėgumo sukūrimui: pradinė reklama, koncesijų ir licenzijų įsigijimas, registravimo mokestis ir pan.; • plotų ir pastatų, įrengimų, įmonės ir verslo inventoriaus įsigijimas (šis poreikis labai priklauso nuo įmonės tipo); • minimalių prekių ir medžiagų atsargų sudarymas (kad būtų galima pradėti ir vykdyti gamybą, kol bus gautos pirmos pajamos, įmonė turi nusipirkti reikalingą medžiagų kiekį, mokėti darbininkams darbo užmokestį ir pan.). b) finansinių išteklių poreikio einamajai įmonės veiklai: • medžiagų ir prekių aprūpinimo išlaidų; • gamybos personalo išlaidų (gamybinis darbo užmokestis); įmonės valdymo ir produkcijos realizavimo išlaidų. 7. Pagrindinės finansinių išteklių politikos kryptys • konservatyvioji politika, kai įmonė sukaupia dideles savas finansinių išteklių atsargas ir jas panaudoja projektams ir priemonėms bei veiklos plėtrai finansuoti, ji stengiasi palaikyti paprastai vienodą arba lėtai didėjančią produkcijos gamybos ir realizavimo apimtį ir turi mažiausiai svyruojantį finansinių išteklių kiekį įmonėje; konservaty­vioji poli­tika yra labai saugi, nes įmonės beveik nenaudoja skolintų finansinių išteklių, tačiau savi­ninkui užtikrina mažesnį pelningumą. • nuosaikioji politika, kai įmonė investuoja ne tik savus, bet ir skolintus finansinius išteklius produkcijos gamybos augimui bei realizavimo didinimui, investicijoms; padidėjus pardavimui, padidėja ir pirkėjų įsiskolinimas, o gaunant pinigus iš pirkėjų, yra gaunamos pajamos tolesniam veiklos procesams finansuoti; proporcija tarp savų ir skolintų finansinių išteklių paprastai būna 50%; šie ištekliai paprastai auga proporcingai produkcijos realizavimo augimui (procikliškai); ši politi­ka užima tarpinę padėtį tarp kitų dviejų; • agresyvioji politika, kuomet įmonė stengiasi pasiekti maksimalų realizuojamos produkcijos kiekį su mažiausiais savais finansiniais ištekliais, o didelę jų dalį skolinasi iš bankų arba ieško kitų išorinių finansinių išteklių gavimo būdų; tai susiję su didele rizika, nes investicijoms neatsipirkus jos gali patirti didelių nuotolių, nes pavojų kelia palūkanų normos ir paskolų atnaujinimo problemos. Pagal šią politikos kryptį įmonė finansuoja didžiąją dalį savo veiklos procesų skolintais finansiniais ištekliais. Įmonės finansinių išteklių kiekio svyravimas skiriasi vadovaujantis skirtingų finansinių išteklių politikų kryptimis 1. Išteklių sudėtis ir klasifikavimo ypatumai 2. Finansavimo šaltiniai 3. Finansinių išteklių tyrimo ir vertinimo ypatumai 4. Finansinių išteklių šaltinių (kapitalo) vertė (kaina) 5. Finansinių išteklių struktūros įvertinimas 6.. Finansinių išteklių poreikio nustatymas 7. Pagrindinės finansinių išteklių politikos kryptys 1. Vertybinių popierių rinkos, biudžeto ir kredito rinkos sąveika. Biudžetas, kreditų rinka ir vertybinių popierių rinka ne tik papildo vienas kitą, bet ir konkuruoja vienas su kitu, ir labai priklauso vienas nuo kito. Biudžeto didinimas, mokesčių augimas neišvengiamai ir tomis pat sąlygomis mažina visuomenės ir ūkio piniginius išteklius bei siaurina bankų kreditų ir vertybinių popierių rinkas. Šios sritys konkuruoja tarpusavyje: didinant biudžeto išlaidas, kyla mokesčiai, todėl sumažėja įmonių ir gyventojų laisvos piniginės lėšos. Aktyvi vyriausybės vertybinių popierių (VVP) emisija ekonomiką veikia dvejopai: 1) kad finansuoti padidėjusias biudžeto išlaidas, kurios didina visuminę paklausą ir teigiamai veikia gamybos lygį, vyriausybė daugiau leidžia skolos vertybinių popierių; 2) didėjanti VVP palūkanų norma mažina privačias investicijas, nes jos darosi mažiau patrauklios, o tai neigiamai atsiliepia kapitalo rinkos efektyvumui. Tai mažina kreditų ir paskolų bei vertybinių popierių rinkos aktyvumą. Bet didelis kreditų bei paskolų naudojimas rinkoje sudaro palankias sąlygas įmonėms finansuoti savo veiklą, naudojantis bankų teikiamais kreditais ir tuo būdu mažina investicijų, išleidžiant vertybinius popierius, poreikį. Be to, aktyvi vertybinių popierių emisija mažina kreditų sistemos egzistuojančią paskolų paklausą. Esant tokiai priklausomybei bet kuris iš esamų biudžetinės politikos variantų neišvengiamai veikia vertybinių popierių rinką. Bankinių kreditų rinkos paskolos suteikiamos gana trumpam laikotarpiui, todėl įmonės naudojasi šia rinka siekdamos padidinti apyvartinį kapitalą. Tuo tarpu vertybinių popierių rinka veikia kaip trumpalaikių ir ilgalaikių investicijų paskirstymo sistema. 2. Vertybinių popierių rinkos sudedamosios dalys. Finansų rinkos ir vertybinių popierių rinkos sąsaja. Vertybinių popierių rinka, daugiausia apimanti paskolinio kapitalo priemonių visumą, gali būti suskaidyta į: • pinigų rinką, apimančią trumpalaikių kreditines operacijas (diskonto, tarpbankines kreditines, eurovaliutos, depozitų sertifikatų) aptarnaujant trumpalaikio apyvartinio kapitalo judėjimą; • kapitalo rinką, apimančią vidutines ir ilgalaikes kreditines operacijas aptarnaujant pagrindinių priemonių judėjimą; • fondų rinką, apimančią kreditines operacijas aptarnaujant vertybinius popierius pirminėje, antrinėje ir kitose rinkose; • hipotekos rinką, apimančią kreditines operacijas aptarnaujant nekilnojamojo turto rinką. Labai svarbu susieti finansų (finansinių paslaugų) rinką su atskirų valiutų ir aukso, vertybinių popierių rinkų dalimis, ypač išskiriant skolinto (paskolinio) kapitalo, pinigų ir kapitalo bei kitas rinkas. Tradiciškai šiose rinkose ir prasideda piniginių išteklių judėjimas. 3. Vertybinių popierių rinkos problemos. 1. sudėtingumo problema. 2. gana smulkūs investuotojai. psichologinės investuotojų nuostatos ir lėtas (uždelstas) reagavimas į pokyčius rinkoje; 3. apgaulės pavojaus problema – šioje rinkoje egzistuoja padidėjusi galimybė apgauti investuotoją, nes yra prekiaujama finansiniais instrumentais, kurie patys neturi realios vertės; 4. užsitęsusi privatizacija, ribotas bankroto priemonių veikimas ir kiti neigiami, likę iš pereinamojo laikotarpio, ekonomikos padariniai, kurie pablogino privatizuotų įmonių finansinę padėtį; 5. likvidumo problema. Perkant vertybinius popierius investuotus pinigus paprastai galima atgauti tik perparduodant juos kitam investuotojui, todėl kiekvienas investuotojas yra suinteresuotas kuo didesne jų apyvarta. Lietuvoje būdingas gana didelis investicijų į vertybinius popierius rizikingumas ir žemas vertybinių popierių rinkos likvidumas. Būtina visuomenei susikurti vertybinių popierių perpardavinėjimo tradicijas, nes taip didinti jų apyvartą bei likvidumą; 6. vertybinių popierių prekybos organizaciniai – technologiniai trūkumai. Kol kas neaiški privatizuotos Nacionalinės Vertybinių Popierių Biržos (NVPB) perspektyva. 4. Vertybinių popierių rinkos infrastruktūra. Lietuvos vertybinių popierių rinkos infrastruktūra neatsiejama nuo visos rinkos. Tačiau jos sudėtis turi savų ypatumų (žr. 1 pav.): Vertybinių popierių komisija (VPK), Lietuvos centrinis vertybinių popierių depozitoriumas (LCVPD), vertybinių popierių birža (VPB). Sukūrus šias tris infrastruktūros dalis Lietuvos vertybinių popierių rinka pradėjo lėtai, nors tik iš dalies veikti, tačiau tapo centralizuota ir gana griežtai prižiūrima. 5. Vertybinių popierių rinkos dalyvių sudėtis. Vertybinių popierių rinkos dalyviai – tai fiziniai ar juridiniai asmenys, parduodantys ar perkantys vertybinius popierius, tarpininkaujantys bei aptarnaujantys jų apyvartą. Pagal atliekamas funkcijas, šiuos dalyvius galima suskirstyti į 3 grupes: emitentus, tarpininkus ir investuotojus. 6. Vertybinių popierių birža. Vertybinių popierių biržos padeda koncentruoti pasiūlą ir paklausą vienoje vietoje ir taip sudaro sąlygas operatyviau bei greičiau pirkėjui ir pardavėjui rasti vienas kitą, tuo pačiu ji prisideda prie vertybinių popierių rinkos likvidumo didinimo bei rinkos plėtros. Vertybinių popierių birža turi užtikrinti laisvą pirkėjų – pardavėjų konkurenciją ir kad kainas lemtų paklausos ir pasiūlos santykis. Manipuliuoti kainomis Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų šalių, draudžiama, t. y., draudžiama sudarinėti sandorius specialiai siekiant veikti kainas. Lietuvoje, kur apyvartos nepakankamai didelės, manipuliavimo kainomis ne visada pavyksta išvengti, o priežiūros institucijoms – tinkamai tokius faktus fiksuoti ir bausti pažeidėjus. Todėl bankai, priimdami vertybinius popierius kaip užstatą, turi pasidomėti, ar kainai nebuvo daroma įtaka manipuliuojant informacija ir kitomis priemonėmis 7. Emitentų grupės. emitentų sustambintos grupės: vyriausybės ir savivaldybių; finansų ir kredito institucijų (komerciniai bankai, finansinės brokerių įmonės, investicinės bendrovės, draudimo, pensijų, investiciniai ir kiti fondai); gamybos ir kitų šakų įmonių; užsienio emitentų. 8. Finansų maklerio įmonės. Jų kategorijos. Visos finansų maklerio įmonės (FMĮ), priklausomai nuo pradinio kapitalo dydžio skirstomos į tris kategorijas: • A kategorijos FMĮ gali verstis visa Lietuvos Respublikos vertybinių popierių viešosios apyvartos įstatyme leidžiama veikla. Nuo 2000 metų jų pradinis nuosavas kapitalas turi būti ne mažesnis nei 730 tūkst. Eurų ekvivalento litais. • B kategorijos FMĮ negali verstis prekyba vertybiniais popieriais savo sąskaita ir organizuoti vertybinių popierių emisiją bei prisiimti įsipareigojimus juos išplatinti. Pradinis nuosavas kapitalas negali būti mažesnis nei 125 tūkst. Eurų ekvivalento litais. • C kategorijos FMĮ negali verstis klientų vertybinių popierių ir piniginių lėšų sąskaitų atidarymu ir vertybinių popierių išleidimo organizavimu bei vykdymu prisiimdama įsipareigojimus dėl jų emisijos. Šios kategorijos FMĮ pradinis nuosavas kapitalas nuo 2000 metų turi būti ne mažesnis nei 50 tūkst. euro ekvivalento litais. 9. Investuotojai. Instituciniai investuotojai. Akcininkai ir investuotojai  tai fiziniai ir juridiniai asmenys, kurie įstatymo nustatyta tvarka turi įsigiję bent vieną kokios nors bendrovės vertybinį popierių. Investuotojai – tai institucijos arba privatūs asmenys, turintys lėšų investuoti į vertybinius popierius. Pagrindinę investuotojų dalį sudaro instituciniai investuotojai, turintys daugiausia kapitalo ir lėšų, kuriuos jie gali investuoti į kapitalo rinką. Instituciniai investuotojai – institucijos, sukauptas iš smulkių investuotojų lėšas investuojančios į vertybinius popierius. Instituciniais investuotojais gali būti pelno nesiekiančios įmonės: draudimo kompanijos, pensiniai fondai, labdaros organizacijos. Jie įsigyja ir valdo ištisus vertybinių popierių paketus, yra stambūs investuotojai, profesionaliai dirbantys vertybinių popierių rinkoje. Vidaus instituciniai investuotojai Lietuvoje realiai dar tik pradeda veikti. 10. Investuotojų tikslai. Galima išskirti investuotojų tikslus, keliamus investavimui: ▪ išsaugoti sukurtą vertę, ▪ gauti perspektyvoje papildomų pajamų ar kaupti kapitalą, ▪ gauti papildomas pajamas jau dabar, ▪ praplėsti įtakos sritį ar perskirstyti nuosavybę, ▪ naudotis deficitinės produkcijos ir paslaugų galimybėmis, išskirtinėmis turtinėmis ir neturtinėmis teisėmis, ▪ apsidrausti nuo perteklinių rinkų poveikio, ▪ testuoti (zonduoti) rinką, mažinti vertybinių popierių portfelio riziką, 11. Vertybinių popierių rinkos vaidmuo ir funkcijos. Pagrindinės vertybinių popierių rinkos infrastruktūros funkcijos yra susijusios su vertybinių popierių pasiūlos organizavimu, investuotojų poreikių tenkinimų, vykdomų operacijų, teikiamos informacijos reglamentavimu, patikimumo ir saugumo bei kontrolės užtikrinimu. Galima išskirti šias vertybinių popierių rinkos infrastruktūros funkcijas: • susieti ir apjungti taupančiuosius ir investuojančiuosius; • informuoti visuomenę (vertybinių popierių rinka savotiškai atspindi šalies ekonominę situaciją, kiekvienas jos įvykis informuoja rinkos dalyvius ir visuomenę apie galimus pasikeitimus); • atlikti pirminį ir antrinį vertybinių popierių paskirstymą ir viešai juos pateikti rinkai; • kainodaros (kreditiniai ištekliai, vertybiniai popieriai, kaip ir kiekviena kita prekė, turi savo išlaidas ir kainą); • komercinę (susieti pasiūlą su paklausa, organizuoti pardavimus, atlikti atsiskaitymus ir kt.); susieti ir suderinti investicines banko operacijas, biržinę ir nebiržinę vertybinių popierių prekybą ir hipotekos priemonių rinką 12. Vertybinių popierių klasifikavimas pagal investavimo būdus ir ekonominę prigimtį. Pagal ek. Prigimtį: vertybinių popierių, apimančių nuosavybės santykius (akcijos), vertybinių popierių, apimančių kreditinius santykius (iždo bilietai, vekseliai, obligacijos ir kt.), išvestinių vertybinių popierių (specialūs vertybiniai popieriai, ateities ir pasirinkimo sandoriai ir kt.); pagal investavimo būdus: investuojant į paprastąsias akcijas, tikintis didesnių pajamų dividendų pavidalu, investuojant į vertybinius popierius su fiksuotomis pajamomis (obligacijas, privilegijuotas akcijas, konvertuojamus vertybinius popierius), investuojant į išvestinius vertybinius popierius (pirkimo ir pardavimo pasirinkimo sandorius, prekinius ir finansinius ateities ir kitus sandorius), investuojant į kitus investicinius instrumentus (investicinius fondus, nekilnojamąjį ir kitą turtą, mokesčio lengvatas turinčias investicijas. 13. Vertybinių popierių klasifikavimas pagal sandorių nuoseklumą. pirminė (pirminėje rinkoje vertybinių popierių pirmą kartą patenka į rinką, kai ūkio subjektai vykdo vertybinių popierių emisiją); antrinė (vėliau vykstantys sandoriai parduodant vertybinius popierius, kuriais vykdomos perpardavimo operacijos. Antrinėje rinkoje vykstančios operacijos nepadidina įmonės piniginių lėšų, tačiau šioje rinkoje akcijos yra patrauklesnės ir atsiranda daugiau galimybių didinti realias investicijas); 14. Vertybinių popierių klasifikavimas pagal vertybinių popierių dalyvius. vertybinių popierių leidėjų (emitentus: vyriausybę ir ir savivaldybę, privatų sektorių bei užsienio subjektus), tarpininkų, vertybinių popierių pirkėjų (fizinius ir juridinius asmenis, vietinius, kitų šalių, tarptautinius) rinkas; 15. Pirminė ir antrinė rinka. Pirminė vertybinių popierių rinka – tai santaupų pavertimas investicijomis, nes pinigai už vertybinių popierių emisiją tiesiogiai atitenka emitentams. Lietuvos Respublikos Reikalaujama, kad komerciniai bankai, investicinės bendrovės, draudimo įmonės, institucijos, besiverčiančios gyventojų pensijų draudimo veikla, kiti juridiniai asmenys, jeigu jie perka ar parduoda akcijų paketą, antrinėje rinkoje negali sudaryti privačių sandorių ir privalo naudotis viešosios VP apyvartos tarpininkų paslaugomis. Antrinė rinka – tai piniginių lėšų persiliejimas iš vienų ekonomikos subjektų kitiems, kurio metu esamas investavimas nepakeičia bendrojo kapitalo, o tik perskirsto nuosavybę. Ekonomikoje antrinė rinka užtikrina ekonomikos subjektams papildomą finansavimą esant kapitalo trūkumui (įmonės gali parduoti savo turimus kitų emitentų vertybinių popierių antrinėje rinkoje ir taip gauti reikalingas lėšas). Antrinės rinkos esminis bruožas yra tas, kad nusipirkęs vertybinius popierius investuotojas dažnai atgauti savo investicijas gali tik perparduodamas juos kitiems investuotojams (tas pasakytina pirmiausia apie akcijas). 16. Pinigų rinkos sudedamosios. Kitas rinkos klasifikavimo kriterijus yra vertybinių popierių egzistavimo trukmė. Jeigu šis laikas yra lygus arba trumpesnis negu vieneri metai, turima omenyje pinigų rinką. Lietuvoje tokiais vertybiniais popieriais yra trumpalaikės vyriausybinės paskolos lakštai, išleidžiami 30, 90 dienų ar iki vienerių metų laikotarpiui. Išsivysčiusiose šalyse paplitę ir pinigų rinkoje cirkuliuoja tokie trumpalaikiai piniginiai dokumentai: • iždo vekseliai; municipaliniai vekseliai; • komerciniai vekseliai; • vertybinių popierių išpirkimo sutartys; • bankų akceptai; • apyvartiniai depozitiniai sertifikatai; • vekseliai ir čekiai. 17. Trumpalaikiai piniginiai dokumentai. trumpalaikiai piniginiai dokumentai: • iždo vekseliai; municipaliniai vekseliai; • komerciniai vekseliai; • vertybinių popierių išpirkimo sutartys; • bankų akceptai; • apyvartiniai depozitiniai sertifikatai; • vekseliai ir čekiai. 18. Indeliai ir jų sertifikatai. Indėliai (depozitai)  bankams saugoti ir naudoti patikėtos pinigų lėšos, kurios turi būti grąžinamos su palūkanomis arba be jų, sutartu terminu arba po termino, be termino ir t. t. Indėlio sertifikatas yra indėlio pažymėjimas. Indėlių (depozitiniai) sertifikatai – tai kreditinės įstaigos rašytine pažyma apie piniginių lėšų perdavimą į šią įstaigą terminuotam naudojimui ir indėlininko teisė gauti šį depozitą. Indėlių sertifikatai yra „trumpalaikio didmeninio paskolų teikimo ir gavimo forma“ 19. Indėlių klasifikavimas. Indėliai gali būti klasifikuojami: • pagal termino iki jų atsiėmimo ir lėšų išėmimo sąlygas: depozitai iki pareikalavimo (vartojami atsiskaitymams su trečiaisiais asmenimis), neterminuoti, taupomieji ir terminuoti depozitai (nevartojami atsiskaitymams su trečiaisiais asmenimis, trumpalaikiai, ilgalaikiai); pagal savininkų kategoriją: privačių asmenų, įmonių, vyriausybės, vietinės valdžios, finansinių institucijų (rezidentų indėliai, nerezidentų indėliai) ir kt. 20. Indėliai iki pareikalavimo. Jų savybės. Indėliams iki pareikalavimo būdingas nestabilumas ir riboja jų naudojimo galimybes. Nepaisant bankų reikalavimų laikyti minimalų kompensacinį likutį (compensating balance), vis vien sunku nustatyti sąskaitų iki pareikalavimo kreditinių likučių buvimo banke laiką, todėl bankai paprastai naudoja juos kaip perteklinius rezervus arba trumpalaikių kreditinių operacijų vykdymo išteklius. Pagrindinės depozitų iki pareikalavimo savybės: • galima pinigus įnešti ir išimti bet kuriuo metu be apribojimų; • sąskaitos savininkas už naudojimąsi sąskaita bankui moka tam tikrus komisinius, kurie gali būti neimami, jei klientas išlaiko pakankamą, banko požiūriu, sąskaitos balansinį likutį visą mėnesį; • už juos mokamos santykiškai nedidelės palūkanas arba iš viso nemokamos; bankams už depozitus iki pareikalavimo nustatomos didesnės nei už kitų rūšių depozitus privalomų rezervų normos. 21. Terminuotieji ir kaupiamieji indėliai. Terminuotiems indėliams nustatomas aiškiai apibrėžtas terminas ir paprastai esama tam tikrų apribojimų, susijusių su priešlaikiniu indėlio atsiėmimu (žr. 1 ir 2 priedus). Terminuotasis periodinis indėlis suteikia papildomą galimybę už indėlį mokamas palūkanas galima atsiimti kas mėnesį. Tai geras būdas didesnėms pinigų sumoms investuoti ir nuolatinėms pajamoms gauti. Kaupiamieji indėliai  indėliai, pagal kuriuos priskaičiuotos palūkanos yra pridedamos prie indėlių. 22. Terminuotųjų ir kaupiamųjų indėlių savybės. Galima išskirti tokias pagrindines taupomųjų ir terminuotų indėlių savybes: • jų sąskaitos nėra skirtos atsiskaitymams ir joms nėra išrašomi čekiai (išskyrus pinigų rinkos indėlių sąskaitas); • lėšos sąskaitose juda lėtai; • yra formalus reikalavimas iš anksto įspėti apie lėšų išėmimą, kurio terminas skirtingose šalyse pagal indėlio tipą svyruoja nuo 7 iki 30 dienų; • už indėlius mokamos palūkanos. Didžiausias palūkanų normos lygis tam tikrais laikotarpiais gali būti reguliuojamas centrinio banko; • už šios grupės indėlius paprastai nustatoma mažesnė rezervų norma nei už indėlius iki pareikalavimo. 23. Čekiai. Jų įvairovė ir paskirtis. Čekiai yra vertybiniai popieriai, kuriais čekio davėjai įpareigoją banką išmokėti ar sumokėti čekyje įrašytą pinigų sumą (žr. 5.4 priedą). Jie naudojami gryniesiems pinigams iš banko gauti ir sumokėti grynaisiais ir negrynaisiais juridiniams ir fiziniams asmenims. Čekis – piniginis dokumentas, pagal kurį bankas išduoda grynus pinigus iš asmens einamosios sąskaitos čekyje nurodytam asmeniui. Jis gali būti išrašytas ir trečiojo asmens sąskaita. Bet koks įrašas čekyje apie palūkanų mokėjimą laikomas negaliojančiu. Čekis apmokamas, jį pateikus. Joks prieštaraujantis tam teiginiui įrašas čekyje negalioja. Kelionės čekiai – patogi mokėjimo priemonė kelionėje. Beveik visose pasaulio šalyse jie gali būti išgryninti bankuose arba galima atsiskaityti už prekes ir paslaugas. Kelionių čekiai padės išvengti nuostolių ir nesklandumų, jei apvogs ar juos kaip nors kitaip praras. Banko čekiai – patogi ir patikima mokėjimo priemonė, skirta atsiskaityti su užsienio partneriais arba pinigams perduoti užsienyje esančiai įmonei ar asmeniui. Čekiai plačiai taikomi ir tarptautinių mastu kai atsiskaitymuose dalyvauja ne tik skirtingi bankai, bet ir skirtingų šalių finansinės įstaigos 24. Vyriausybės vertybiniai popieriai. Jų patikimumas ir likvidumas. Vyriausybės vertybiniai popieriai (VVP) apibūdinami kaip finansinis instrumentas be rizikos. Jų išpirkimą garantuoja valstybė. Pajamingumas (grąža) ir rizika yra panašūs į įmonių skolos vertybiniai popieriai. Palūkanų norma už Vyriausybės vertybinius popierius yra mažesnė nei už įmonių skolos vertybiniai popieriai. Ilgo termino vyriausybės vertybiniams popieriams išlieka būdinga palūkanų normos rizika. Visų kitų investicijų rizika ir iš jų reikalaujama grąža vertinama vyriausybės vertybinių popierių atžvilgiu (VVP palūkanos plius rizikos priedas). VVP tampa tarsi palyginamoji bazė, su kurios efektyvumu lyginamos kitos alternatyvios investicijos. 25. Vyriausybės taupymo lakštai. Vyriausybės taupymo lakštai (TL) yra VVP rūšis skirta tik fiziniams asmenims (juos galima įsigyti tiesiogiai banko skyriuose). Pagal investuotojo prašymą Vyriausybė išperka taupymo lakštus anksčiau numatyto išpirkimo termino kartu išmokėdama ir didžiąją dalį palūkanų. Pašalinama bet kokia likvidumo ir palūkanų normos rizika. Trumpalaikės vyriausybinės paskolos lakštai išleidžiami 30, 90 dienų ir vienerių metų laikotarpiui. 26. Bankų akceptai. Bankų akceptai yra bankų sutikimas apmokėti mokėjimo dokumentus (apmokėjimo garantija): vekselius ir kitus. Akcepto savininku jo supirkimo momentu gali būti šalies bankas, pinigų rinkos investuotojas ar užsienio eksportuotojas. Šalies bankai teikia paskolas tarptautinės prekybos mokėjimams vykdyti. Vekselius į banką pateikia importuotojai ir eksportuotojai. Bankų paskolos dažniausiai yra trumpalaikės. Bankų akceptai laikomi pačiais saugiausiais. Jie yra patikimi ir aukšto likvidumo. Be to, jie gali būti paleidžiami į antrinę rinką. Akceptas pardavinėjamas žemesne nei nominali vertė, todėl investuotojo pelnas susidarys tik padidėjus akcepto kainai iki jo supirkimo. Be to, jie priimami ir į banko privalomus rezervus. Bankų akceptai turi mažą riziką, bet ribotas supirkimo laikotarpis. 27. Vekseliai. Jų paskirtis. Vekselis. Vekselis (vok. Wechsel – keitimas) yra terminuotas juridinio arba fizinio asmens skolos pasižadėjimas, duodantis teisę jo gavėjui reikalauti iš vekselio davėjo sumokėti nurodytą sumą skirtu laiku ir numatytoje vietoje. Vekselis – įstatymo nustatyta forma surašytas dokumentas, duodantis teisę vienam asmeniui (vekselio gavėjui) reikalauti iš kito asmens (vekselio davėjo) sumokėti vekselyje nurodytą sumą tam tikru laiku ir tam tikroje vietoje. Kitais žodžiais, tai dokumentas kuriuo, išrašantis asmuo besąlygiškai įsipareigoja (pasižada) tiesiogiai ar netiesiogiai sumokėti tam tikrą sumą, vekselyje nurodytam asmeniui arba tai paveda padaryti kitam. Vekseliai yra naudojami (D. Ivaškevičius, A. Sakalas, 1997, p.81): • atsiskaitymams už prekes, paslaugas ir atliktus darbus, kai atidedami apmokėjimo terminai (kaip komercinis kreditas), • išduodamoms paskoloms garantuoti, • teikiant banko paskolas (vietoje terminuotų pasižadėjimų), • diskontuojant komercinius vekselius. 28. Komerciniai vekseliai. Komerciniai vekseliai  trumpalaikiai skolos raštai (išpirkimo terminas nuo 7 iki 364 dienų nuo j7 išleidimo). Jie yra naudojami prekybiniuose sandoriuose. Jeigu komerciniai vekseliai atitinka reikalavimus (trumpalaikiai, su dviem ir daugiau parašų) jie yra priimami bankų ir teikiami klientams kaip paskola. Komerciniai bankai gali pateikti komercinius vekselius centriniam bankui, kur jie perkami bei apskaitomi. Komercinius vekselius naudoja ir stambios įmonės. Jie mažiau rizikingi nei banko teikiami kreditai, todėl bankai investuoja į šiuos vertybinius popierius. 29. Akcija ir akcininkas. Akcija  tai vertybinis popierius, patvirtinantis indėlį į akcinį kapitalą ir duodantis jo savininkui teisę gauti dividendus. Akcininkas yra fizinis ar juridinis asmuo, valstybė ar savivaldybė, kuri įstatymo nustatyta tvarka turi įsigijusi bent vieną bendrovės akciją. Įdėję pinigus į verslą, akcininkai jų nebegali atsiimti kada tik panori, kadangi jie yra investuojami į įmonės veiklą 30. Akcijų kainų rūšys. Įkainavimas. akcijos gali būti nevienodai įkainojamos. Jos turi tris skirtingas kainas: nominaliąją vertę, emisijos kainą ir rinkos kainą, kuri dar vadinama akcijų kursu. Nominalioji akcijos vertė nurodoma ant paties akcijos lakšto (nematerialiųjų akcijų užrašoma sąskaitose). Akcijos emisijos kaina paprastai būna kiek didesnė už nominaliąją vertę arba lygi jai (pagal Lietuvos Respublikos įstatymą negali būti mažesnė už nominaliąją). „Akcijų rinkos kaina (kursas) nusistovi antrinėje vertybinių popierių rinkoje, kai akcijos parduodamos tikriesiems investuotojams – akcininkams. Akcijų kursas priklauso nuo daugelio aplinkybių, kurias įvertinti gali dažniausiai tik labai kvalifikuoti specialistai. 31. Investicijų į akcijas rizika. Investavimas į akcijas investuotojas rizikuoja, kad vėliau negalės jų naudingai (be nuostolio) parduoti. Visada išlieka tikimybė, kad sumažės akcijų rinkos vertė ir likvidumas. Tai būdinga Lietuvos rinkai ir atstumia daugumą potencialių investuotojų. 32. Akcijų klasifikavimo požymiai. Galima išskirti tokias akcijų formas: materialiąsias ir nematerialiąsias. Akcinių bendrovių įstatyme akcijos yra skirstomos į dvi pagrindines klases: vardines ir pareikštines Suteikiamų teisių požiūriu akcijos gali būti dviejų rūšių: paprastosios ir privilegijuotosios. 33. Vardinės akcijos. Vardinės akcijos savininkas laikomas įmonės akcininku, jeigu jis turi bent vieną tokią akciją ir yra įrašytas į akcininkų registracijos knygą. Registracijos knygoje turi būti nurodomi duomenys apie akcininką ir jo akcijų klasę bei akcijų skaičių. Perduodant vardinę akciją kitam asmeniui, daromas atitinkamas įrašas registracijos knygoje. 34. Pareikštinės akcijos. Pareikštinės akcijos savininku yra jos pateikėjas. Šios akcijos pardavinėjamos visai laisvai. Jos dažnai išleidžiamos smulkiais nominalais, siekiant pritraukti vidutiniųjų ir žemųjų visuomenės sluoksnių santaupas. Tačiau ir šių akcijų paketai vieno asmens rankose gali būti labai dideli. Pareikštinę akciją jų savininkai gali perduoti arba parduoti kitam asmeniui. Teisėmis, kurias suteikia šios akcijos, kaip ir pinigų atveju, toliau naudojasi jų nauji savininkai. Dividendas išmokamas faktiniam akcijų savininkui nepriklausomai nuo to, kas buvo pradinis jų savininkas. 35. Paprastųjų akcijų turtinės ir neturtinės teisės. Paprastųjų akcijų savininkų turtinės teisės tenkinamos po įmonės kreditorių ir privilegijuotų akcininkų turtinių teisių patenkinimo. Tai reiškia, kad privilegijuotos akcijos, lyginant jas su paprastomis, turi pirmumo teisę į paskirstomą tarp akcininkų pelną, likviduojamos įmonės turto dalį, taip pat galimybę paversti jas kitų klasių akcijomis. 36. Privilegijuotos akcijos. Jų rūšys. Privilegijuotos akcijos, kurias išleidžia akcinė bendrovė siekdama pritraukti daugiau kapitalo. Jos skiriasi nuo paprastųjų tik akcijų savininkui suteikiamomis teisėmis. Privilegijuotųjų akcijų turėtojai turi pirmumo teisę (lyginant su paprastųjų akcijų turėtojais ) į įmonės turtą ir pajamas. Privilegijuotos akcijos yra kelių rūšių: ▪ kumuliatyvinės privilegijuotos akcijos. Jos suteikia teisę perkelti dividendus vėlesniam laikui. Jeigu kuriais nors metais dividendas nebuvo mokamas, jis vis tiek bus išmokėtas vėlesniais metais už visus neišmokėtus metus. Žinoma, nėra garantijos, kad tie dividendai išvis kada nors bus sumokėti; ▪ konvertuojamos privilegijuotos akcijos. Tokių akcijų savininkas turi teisę pagal pageidavimą per tam tikrą laikotarpį pakeisti savo akcijas į atitinkamą paprastų akcijų kiekį; ▪ akcijos su nekaupiamuoju dividendu. Priklausanti paskirstomo pelno dalis, neišmokėta pritrūkus įmonei pajamų, negali būti perkeliami kaip skola į kitus ūkinius metus. Jei pelno nepakanka, tai išmokamas atitinkamas mažesnio dydžio dividendas. 37. Akcijų indeksai. Akcijų indeksai. Vertybinių popierių rinkos analizė atliekama remiantis tam tikrais rodikliais. Bendriausiai rinkos tendencijas atspindi biržos indeksai. (Indeksas – tai statistinis rodiklis, parodantis kokio nors proceso pasikeitimus). Akcijų kurso svyravimus rinkoje apibūdina specialūs indeksai. Visos pasaulio vertybinių popierių biržos turi savo indeksus. Vieni jų yra skaičiuojami kaip paprastas aritmetinis kursų vidurkis, kurį veikia akcijų kaina: kuo ji didesnė, tuo didesnė jos įtaka indeksui. Kiti – kaip svertinis kursų vidurkis ir tokiam didžiausią įtaką daro bendrovių dydis: kuo didesnė bendrovė, tuo didesnė jos įtaka indeksui. 38. Dow Džounso indeksas. Plačiausiai pasaulyje žinomas ir populiariausias Dow Džounso arba Dow Jounso (Dow Jones Industrial Average (DJIA) indeksas, atspindintis 30 stambiausių JAV korporacijų akcijų kurso svyravimus. Dow teorija yra seniausia, indeksas pradėtas skaičiuoti JAV 1884 metais Juo dažniausiai remiamasi norint apibūdinti padėtį ir nustatyti naujų tendencijų atsiradimą vertybinių popierių rinkoje. Indeksai nustatomi atskiroms ūkio šakoms. Pramonės vidurkio indeksas (Dow Jones Industrial average) yra 30 stambiausių korporacijų indeksas. Transporto (DITA) indeksas rodo 20 kompanijų tendencijas. Komunalinis indeksas apima 15 įmonių akcijų kursus. 39. Akcijų kurso kilimo kritimo teorija. Akcijų kursų kilimo  kritimo teorija (rinkos dydžio teorija). Ja remiantis lyginamos parduotų akcijų emisijų kylančiais ir krintančiais kursais apimtys. Skaičiuojamas skirtumas tarp kylančiais ir krintančiais kursais parduotų akcijų skaičiaus. Kai šis rodiklis kurį laiką yra teigiamas, rinkos tendencija laikoma teigiama ir atvirkščiai. Lyginant šią ir Dow Džounso teorijas teigiama, kad ji greičiau parodo atsirandančias tendencijas ir apima didesnį emisijų skaičių. 40. Nepilnų lotų ir kt. teorijos. Nepilnų lotų (nuo 1 iki 99 akcijų) teorija. Lotas – tam tikras akcijų ar prekių skaičius. Lotą sudaro 100. Nepilnų lotų vertybinių popierių teorija pagrįsta subjektyviais investuotojų samprotavimais. Dažniausiai prekiaujama lotų dalimis ir kaupiasi nepatikima informacija. Pagal šią teoriją skaičiuojama nepilnų lotų dalis % apyvartoje. Tai viena subjektyviausių techninių teorijų. Ji remiasi prielaida, kad smulkūs investuotojai, prekiaujantys dažniausiai nepilnais lotais, paprastai elgiasi neteisingai, nes remiasi nepatikima ir neoperatyvia informacija. Šios teorijos atstovai skaičiuoja nepilnų lotų operacijų procentinę dalį bendroje biržos apyvartoje. Jei ši dalis yra didelė, tai laikoma signalu parduoti akcijas; jei dalis maža, siūloma pirkti akcijų. Pastaroji teorija dėl savo subjektyvumo yra kritikuojama, tačiau dažnai naudojama kaip pagalbinis instrumentas kartu su kitų teorijų pagrindu gautais rezultatais. 41. VPB indeksų sistema. Visi NVPB skaičiuojami akcijų indeksai buvo išreiškiami punktais. Pradiniu skaičiavimo momentu kiekvieno indekso vertė buvo prilyginta 1000 punktų. Indeksų skaičiavimui yra naudojamos akcijų rinkos kainos litais. 1. Indeksų bazės sudarymo kriterijai. Indekso skaičiavimo bazės sudarymui atsižvelgiama į šiuos kriterijus: • kotiravimo dažnį; • rinkos kapitalizaciją; • apyvartą biržoje per praėjusius pusę metų. 42. LITIN  10 indeksas. LITIN – 10 indeksas yra kainų tipo indeksas, kurį skaičiuojant nėra įvertinami akcijų apyvartos, emisijos dydžiai, kapitalizacijos, su dividendais susiję pakeitimai. Indekso bazę sudaro aktyviausiai prekiaujamų akcijų dešimtukas. Bet kurios bendrovės akcijų, įtraukiamų į indekso skaičiavimo bazę, skaičius nustatomas pagal tai, kiek tos emisijos akcijų galima būtų įsigyti už 1000 litų indekso bazės sudarymo dieną, mokant tos dienos rinkos kainą. Indekso bazėje vienos akcijos dalis lygi 10 %, o akcijos lyginamoji dalis indekse priklauso nuo akcijos kainos pokyčių. Indekso reikšmės pokyčiai priklauso tik nuo akcijų rinkos kainų pokyčių visumos. Akcijų kainų indeksas LITIN – 10 skaičiuojamas nepertraukiamos prekybos Biržos metu, o jo paskutinė dienos reikšmė skaitoma bendra dienos reikšme. Indekso LITIN – 10 skaičiavimo metodika. Indekso skaičiavimo formulė: LITIN-10t = 1000 • S(Pti • Qbi) / S(Pbi • Qbi). Čia:Qbi = 1000 / Pbi – į indekso bazę įtrauktų vienos (i) emisijos akcijų skaičius; Pbi – akcijos rinkos kaina indekso skaičiavimo pradiniu momentu; Pti – akcijos rinkos kaina indekso skaičiavimo momentu t. Indekso bazės  (P bi Q bi) reikšmė yra nekintantis dydis ir visuomet lygus 1000. Priklausomai nuo akcijų rinkos kainos kinta tik  (P bi Q bi) reikšmė, kurios santykis su baze formuoja indekso reikšmę. Indekso skaičiavimui yra naudojamos akcijų rinkos kainos litais. Priklausomai nuo akcijų rinkos kainos kinta tik S(Pti • Qbi) reikšmė, kurios santykis su baze formuoja indekso reikšmę. Indekso skaičiavimui yra naudojamos akcijų rinkos kainos litais. ataskaitoms, tarptautinėms organizacijoms 43. Dividendų esmė. Dividendas (lot. dividendus – padalytinas) – tai akcinėse bendrovėse akcininkams išmokama pelno dalis, likusi padarius visus privalomus mokėjimus (mokesčius, palūkanas ir kt.) bei suformavus rezervus. Dividendo normatyvas nurodomas procentais nuo akcijų nominalinės vertės. Akcinės bendrovės neturi teisės skelbti ir išmokėti dividendą, kai ji yra nemoki arba jei ji, išmokėjus dividendą, gali būti paskelbta nemokia. Jei dividendas buvo išmokėtas esant bendrovei nemokiai, kiekvienas akcininkas yra atsakingas už bendrovės mokestines prievoles kreditoriams tokia suma, kuri proporcinga gautam dividendui, bet neviršija jo. Dividendą bendrovė gali išmokėti pinigais arba, akcininkui neprieštaraujant, savo ar kitų įmonių vertybiniais popieriais arba net materialiniais ištekliais. 44. Akcijų vertės nustatymo būdai. Akcijų vertė gali būti nustatoma keliais būdais (A. Rutkauskas, 2002, p. 109 110): • balansinės vertės metodu, • likvidacinės vertės metodu, • naudojant akcijos kainos (P) ir pajamų (E) santykį (P/E), • būsimųjų (prognozuojamų) pajamų metodu. 45. Dividendų politika ir jos teorijos. Dividendų politika. Dividendų politika  sprendimų išmokėti pelną arba laikyti jį įmonėje reinvesticijoms priėmimo politika. Išskiriamos dvi pagrindinės dividendų politikos sudarymo teorijos: ▪ dividendų irelevantiškumo (nepriklausomumo) teorija, ▪ „žvirblis rankoje“ teorija. 46. Irelevantiškumo teorija. Dividendų irelevantiškumo teorijos pagrindinės nuostatos: dividendų politika neturi jokios įtakos nei įmonės vertei, nei kapitalo išlaidoms, nėra dividendų apmokestinimo, akcijų emisija nekainuoja (nėra emisijos išlaidų), finansinis svertas neturi įtakos kapitalo išlaidoms, informacija apie įmonės plėtrą vienodai disponuoja ir įmonės vadovai, ir investuotojai, investavimo politika nepriklauso nuo dividendų politikos. Kadangi nėra idealios finansų rinkos, kurioje egzistuotų įmonė ir būtų įgyvendinta dividendų politika, todėl minėtos teorijos prielaidos praktiškai negalioja. Priešingai, investuotojai turi mažai informacijos apie įmonės vertę, todėl išvadas daro iš įmonės ir jos vadovų veiksmų. Todėl dividendų politika tampa informavimo apie įmonės ateitį būdu. 47. „Žvirblis rankoje“ teorija. „Žvirblis rankoje“ teorijos kūrėjai (Myronas Gordonas ir Johnas Lintneris) laikosi nuostatos, jog pageidaujama pelno norma didėja, mažėjant dividendų išmokėjimui, nes investuotojai mano gausią ne pajamas padidėjus kapitalui, kaip nepaskirstyto pelno rezultatą, o dividendus. Įmonės vertę kaip tik ir didina aukštas dividendų išmokėjimo santykinis dydis. Teigiama, jei dividendai nemokami ar atidedami tolesnei perspektyvai, investuotojai tokiomis akcijomis nesidomi ir krenta akcijų kaina (norima gauti dividendus jau dabar, o ne gana rizikingus ateityje). 48. Dividendų politikos išraiškos formos ir priemonės. Galimos įvairios dividendų politikos išraiškos formos ir priemonės: ▪ likutinė dividendų politika, ▪ stabilaus valiutos dydžio politika, ▪ pastovios dividendų mokėjimo normos išlaikymo politika, ▪ prie mažų įprastų dividendų pridėjus priedą politika, ▪ dividendų mokėjimo akcijomis politika, ▪ akcijų skaldymo ir stambinimo politika. 49. Dividendų mokėjimo tvarka procesas. Piniginio dividendo mokėjimo tvarka. Nors nurodoma metinė dividendo norma, bet patys dividendai gali būti mokami kas ketvirtį ar net kiekvieną mėnesį. Dividendų priskaičiavimas ir mokėjimas yra ketureilis procesas: 1. dividendų paskelbimo data, 2. bedividendinė data, 3. akcijų savininkų įrašymo data, 4. dividendų mokėjimo data. 50. Obligacijos esmė. Obligacija – tai skolos vertybiniai popieriai, kuriuos išleidžia į apyvartą valstybė ar įmonė – skolininkė ilgam skolos laikotarpiui ir įsipareigoja nustatytu terminu mokėti palūkanas bei grąžinti skolą. Obligacija laikomas vertybinis popierius, liudijantis apie tai, kad jos savininkas suteikė paskolą šio popieriaus emitentui. Tai sutartis, rodanti besąlyginį obligacijų išleidėjos įsipareigojimą obligacijos turėtojui. Obligacija yra labiausiai paplitusi vertybinių popierių su fiksuotomis pajamomis rūšis. 51. Investicijų į skolos VP rizika. Investicijoms į skolos vertybiniams popieriams būdingos šios rizikos (Nord LB banko Paslaugų žinynas, 2002): ▪ likvidumo rizika; ▪ palūkanų normos rizika, kuri pasireiškia tuo, kad norint parduoti vertybinius popierius anksčiau išpirkimo dėl padidėjusių palūkanų rinkoje galima patirti nuostolį (labiau būdinga ilgo laikotarpio skolos VP); ▪ užsienio valiutos kurso svyravimo rizika (būdinga tik užsienio valiuta išleistiems VP); ▪ emitento kredito rizika (rizika, kad emitentas laiku neišpirks vertybinių popierių). 52. Akcijų ir obligacijų išskirtiniai bruožai. Akcijų ir obligacijų skiriamosios savybės: Akcijos: • Neterminuotos ir emitento (leidėjo) neišperkamos; • Pajamų (dividendo) dydis nefiksuotas (išskyrus privilegijuotas akcijas); • Išleidžia gamybinės ir finansinės akcinės bendrovės (įmonės), užsienio investiciniai fondai; • LT yra nematerialios, bet įvairių nominalų; • Neskaidomos. Obligacijos: • Terminuotos ir emitento būtinai išperkamos. • Pajamos (kuponų palūkanos) iš anksto nustatytos • Išleidžia valstybės arba municipaliniai organai ir gamybinės bei finansinės kompanijos (įmonės) • Gali būti materialios ir nematerialios, bet nominalai standartizuoti • Išimtinais atvejais gali būti skaidomos 53. Obligacijų tipai. Obligacijų tipai (A.V. Rutkauskas, 2000, p.404  409 ir kt.): 1. Obligacijos, suteikiančios jų savininkui teisę į periodiškai išmokamas fiksuotas pajamas (kuponų palūkanas) ir išpirkimo sumas ateityje. Šios valstybinės finansinių įstaigų ir privačių korporacijų obligacijos praktiškai labiausiai paplitusios. 2. Konvertuojamos obligacijos – tai tokios trumpalaikės obligacijos, kurios tam tikru laiku ir tam tikromis sąlygomis gali būti keičiamos į ilgalaikes. 3. Vardinės obligacijos. Jų cirkuliacija yra ribojama ir ta prasme jos panašios į vardines akcijas. Vardinės obligacijos gali turėti papildomų teisių palyginti su pareikštinėmis obligacijomis. 4. Hibridiniai biržos vertybiniai popieriai. Šios rūšies obligacijos panašios į nekumuliatyvines privilegijuotas akcijas, kadangi palūkanų dydis joms nėra iš anksto nustatomas ir priklauso nuo įmonės gaunamo pelno. 5. Obligacijos, kurioms nustatomas užstatas. Šių obligacijų užstatas yra ne tik visi akcinių bendrovių aktyvai obligacijų išleidimo momentu, bet ir tie, kuriuos bendrovė numato sukaupti ateityje. 6. Obligacijos, kurios išleidžiamos nesant jokių specialių garantijų. Paprastai jas išleidžia didelės kompanijos. 7. Bendrovių obligacijos – yra paprastosios obligacijos, tiesiog skolos raštai. Jos duoda fiksuotą palūkanų normą ir yra „apsaugotos“ tam tikru turtu. Įmonės taip pat išleidžia paskolos akcijas. 8. Obligacijos, turinčios fiksuotą palūkanų normą, kurios gali būti išpirktos tam tikru laikotarpiu ir pagal leidėjo norą. 9. Obligacijos, pagal kurias savininkams palūkanos neišmokamos iki obligacijos apmokėjimo momento. 10. Nulinio kupono obligacijos, pagal kurias neišmokamos palūkanos. 11. Kintamųjų palūkanų normų obligacijos išleidžiamos su sąlyga, kad kuponas gali kisti kintant tam tikroms sąlygoms. 12. Neterminuotos obligacijos, pagal kurias atliekamas tik palūkanų išmokėjimas, kapitalas negrąžinamas, nors nurodoma jų išpirkimo galimybė, neįsipareigojant konkrečiu terminu. 54. Obligacijų reitingas. Obligacijos gali būti reitinguojamos pagal savo patikimumą, kuponų palūkanų gavimo ir išpirkimo tikimimybę bei rizikos lygį. Obligacijų reitingų sistemos (JAV, Kanados ir kt.): ▪ Aaa, AAA, A++ – aukščiausias lygis; ▪ Aa, AA, A+  labai gera kokybė; ▪ Baa, BBB, B++ – vidutinis lygis; ▪ Ba, BB, B+  obligacijos su išreikštomis spekuliacinėmis savybėmis; ▪ B, B, B  esamu momentu nėra tiesioginių įsipareigojimų nevykdymo požymių, bet jų vykdymo garantijos silpnos; ▪ Caa, CCC  – yra realaus įsipareigojimų nevykdymo požymių; ▪ Ca, CC   atvirai nepatikimos obligacijos; ▪ C, C, C  spekuliacinės obligacijos. 55. Obligacijos kursas. Skirtingų obligacijų nominalai iš esmės tarp savęs skiriasi, todėl dažnai atsiranda būtinybė turėti sugretinantį obligacijų rinkos kainos matuoklį. Tokiu rodikliu yra obligacijų kursas (Pk ). Kursu suprantama vienos obligacijos pirkimo kaina skaičiuojant 100 piniginių nominalo vienetų 56. Obligacijos pajamos. Bendros obligacijų pajamos su fiksuotomis einamosiomis pajamomis susideda iš trijų elementų (A. Rutkauskas, 2000, p. 406): • periodiškai išmokamų kuponinių pajamų; • obligacijos vertės pakeitimo (t. y. artėjant prie išpirkos kainos) per tam tikrą laiko periodą. Jei obligacija buvo nupirkta su diskontu (P

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!