Namų darbai

Ką reiškia gražiai kalbėti

9.0   (2 atsiliepimai)
Ką reiškia gražiai kalbėti 1 puslapis
Ką reiškia gražiai kalbėti 2 puslapis
Ką reiškia gražiai kalbėti 3 puslapis
Ką reiškia gražiai kalbėti 4 puslapis
Ką reiškia gražiai kalbėti 5 puslapis
Ką reiškia gražiai kalbėti 6 puslapis
Ką reiškia gražiai kalbėti 7 puslapis
Ką reiškia gražiai kalbėti 8 puslapis
Ką reiškia gražiai kalbėti 9 puslapis
Ką reiškia gražiai kalbėti 10 puslapis
Ką reiškia gražiai kalbėti 11 puslapis
Ką reiškia gražiai kalbėti 12 puslapis
Ką reiškia gražiai kalbėti 13 puslapis
Ką reiškia gražiai kalbėti 14 puslapis
www.nemoku.lt
www.nemoku.lt
Aukščiau pateiktos peržiūros nuotraukos yra sumažintos kokybės. Norėdami matyti visą darbą, spustelkite peržiūrėti darbą.
Ištrauka

Ką reiškia gražiai kalbėti Mes nuolat kalbame net nesuvokdami kokią nuostabią dovaną turime . kalba yra mūsų išraiškos priemonė, ji padeda mums bendrauti, suprasti vienas kitą. 1. Kalbėjimo menas (ar yra įgimtas ar išsiugdytas?) 2. Įvairių socialinių sluoksnių žmonių kalba: a) inteligentų kalba b) Vidutinio sluoksnio žmonių kalba c) Elgetų kalba (ar tarp jų gali būti išsilavinusių žmonių) 3. Kas praturtina mūsų kalbą a) epitetai b) posakiai c) deminutyvai d) metaforos ir kt. 4. Ar yra beviltiškų žmonių? (negalinčių išmokti gražiai kalbėti) 5. Politikų kalba 6. Amerikanizmai ir barbarizmai Kasdien bendraujame su daugeliu žmonių ir matome, kokie jie skirtingi. Vieni draugiški, malonūs — nors prie žaizdos dėk. Su jais pasikalbi, rodos — visas pasaulis nušvinta. Visuomet tave supras, nepašykštės gero žodžio. 0 kiti, žiūrėk, pasipūtę, tarytum siena nuo žmonių atsitvėrę, o juk geras žodis — tai šeimos šiluma, šeimos džiaugsmas ir kartu šeimos tvirtovė! Kuo dažniau šeimos nariai vieni kitiems taria gerų žodžių, tuo nuoširdesni jų santykiai, jautresnė meilė, darnesnis sugyvenimas... Ne kiekvienas žmogus moka gražiai kalbėti. Tai gali lemti daug įvairių aplinkinių veiksmų. Vienas iš tokių veiksnių tai gyvenamoji aplinka. Ji atlieka didžiausią vaidmenį ugdant žmogaus pasąmonę. Jei tėvai yra inteligentai, tai dažniausiai jų vaikai seka tėvų pėdomis ir užauga dorais, mandagiais, kultūringais, mokančiais gražiai kalbėti žmonėmis. Tačiau yra keletas atvejų, kada vaikai nebūtinai tampa panašūs į savo tėvus. Tai dažniausiai atsitinka neturtingose šeimose. Juk kiek daug vaikų užauga dorais ir mandagiais žmonėmis, nors jų tikrieji tėvai nuolatos gerdavo ir visiškai nesirūpindavo savo vaikais. Tokių tėvų atžalos matydami beviltišką tėvų gyvenimą stengiasi netapti tokiais. Todėl dažniausiai tampa rafinuotais visuomenės nariais. Didelę įtaką Gražiai kalbėti tai ne tik mokėti kalbėti nesikeikiant, bet tai taip pat reiškia mokėti mandagiai kalbėti su aplinkiniais, reikia išmokti bendraujant su žmogumi laikytis tolerancijos principų Politikai kalba taip, kad jų kalbą reikia versti į lietuvių kalbą: Šustausko kalba – turgaus bobų kalba; Uspaskicho kalba nerišli, nes jis yra ne lietuvis. Kalbos taisyklingumu rūpinasi lietuvių kalbos komisija, lietuvių kalbos institutas, universitetas ir lietuvių kalbos inspekcija. Titrų klaidos Amerikanizmai ir barbarizmai Visas pasaulis netikėjo, kad Lietuvių kalba gali gražiai skambėti. Pirmasis lietuvių kalbos gražumą aprašė K.Donelaitis savo poemoje „Metai“. Būti savo emocijų viešpačiu, visuomet tvardytis, mandagiai, švelniai su visais bendrauti — ne taip jau lengva. Nuovargis, nesveikata, patirti nemalonumai šeimoje, mokykloje ar darbe, įvairūs nepasisekimai atsiliepia nuotaikai. Pavargusį ar susinervinusį žmogų ima nekantrumas, pyktis. Mandagumo sąvoka labai plati. Ji apima ne tik išorines apraiškas — mandagią kalbą, mandagią elgseną, mandagią laikyseną, — bet ir vidinę žmogaus kultūrą: savitvardą, atlaidumą, užuojautą, paslaugumą... Etiketo vadovėlį perskaitęs, mandagumo dar neišmoksi. Reikia, žinoma, teorinių žinių, bet svarbiausia — praktinių įgūdžių. Naudinga stebėti kultūringų, išsiauklėjusių žmonių elgesį bei laikyseną, mokytis iš jų. Tikrai kultūringas žmogus visur ir visada laikosi santūriai, bendrauja su visais mandagiai. Stengiasi niekam neįkyrėti, kitų neužgaulioti. Net ir įskaudintas sugeba būti taktingas, mandagus, nepašykšti nors ir šaltesnio pasisveikinimo ar atsisveikinimo žodžio, visuomet atsako ko nors klausiamas. Ir niekada nekeršija, nes kerštas — silpnųjų ginklas! Ir ginčytis reikia mandagiai Kasdien bendraujame su žmonėmis, kasdien su jais kalbamės. Vienaip su šeimos nariais, kitaip su mokslo draugais, dar kitaip įvairiuose pobūviuose, ekskursijose, kultūriniuose žmonių susibūrimuose. Jau išaugę iš to paauglystės amžiaus, kai baimė, kad kas nors iš klasės draugų, gink Dieve, nepavadintų mamytės sūneliu, dukrele... Ta baimė gal buvo padiktavusi šiurkščius santykius su tėvais... Dabar jau galiu į jus kreiptis kaip į subrendusį geros valios žmogų, pasiryžusį laikytis mandagumo ne tik viešose vietose, bet ir namų aplinkoje, draugų susibūrimuose. Svarbiausias būtų patarimas — niekada nesistenkite prasikišti iš kitų, nesistenkite kitų nustelbti savo gabumais, iškalba, taikliomis replikomis. 0 jei dar nesidrovėsite viešai tarti užgaulų ar paniekos žodį, nemanykite būsią laikomi pranašesni už kitus. Kuo labiau jūsų aštraus liežuvio strėlės smigs į kitų širdis, tuo didesnio susilauksite atšiaurumo, net ir paniekos! Jaunesnio amžiaus žmonėms ypač santūriai reikėtų laikytis vaišėse ar kokiuose kitokiuose susibūrimuose, kur dalyvauja pagyvenusio amžiaus garbingų žmonių. Didesniuose susibūrimuose, kai vyresniųjų nedaug, jaunimas jaučiasi laisvai, — bematant įsisiautėja jaunystė ir išryškėja nuomonių bei pažiūrų skirtumai. Na ir prasideda ginčai! Iš pradžių ramiai dėstomi logiškai pagrįsti argumentai. Tolyn vis labyn stengiamasi vienam per kitą ryškinti bei stiprinti savo požiūrį, žūtbūt laimėti! Ir ką gi — karštuoliai kelia balsą, stengiasi kitus perrėkti... Kad jų tariamoji ar tikroji tiesa laimėtų, griebiasi paskutinio, deja, nekultūringo ginklo: nukreipia visus savo samprotavimus jau ne į ginčų objektą, bet į pašnekovą. Kliūva jo išsilavinimo stoka, nelogiškas protavimas, net ir charakterio ypatybės... Taigi — susirinko draugai, o išeidami namo jau net rankos vieni kitiems nebepaduoda. Atseit — priešai... Deja, ne tik jauni, bet ir pagyvenę, netgi garbaus amžiaus sulaukę žmonės, ginčui kilus, ne visada geba mandagiai, kultūringai, ramiai dėstyti savo mintis, pažiūras, nereikšdami pašnekovui nepalankių jausmų. Jeigu vis dėlto pašnekovas užsispyręs laikosi savo nuomonės, geriausiai ramiu balsu, mandagiai jam pareikšti, kad nuomonių skirtumas — ne kliūtis taikiai bendrauti. Kartais, itin įsisiautėjus audringiems ginčams, tik ramaus charakterio, brandžios sielos asmenybė savo autoritetu gali sutramdyti karštuolių įtampą. Mandagumo žodžiai prašom, prašyčiau   1. Iš veiksmažodžio prašyti yra kilęs mandagumo žodis prašom, išlaikęs daugiskaitinę esamojo laiko formą, bet gerokai nutolęs savo vartosena. Vieni kalbininkai mandagumo žodį prašom yra laikę prieveiksmiu, kiti — jaustuku. Mandagumo žodį prašom nuo seno vartoja kaimo žmonės, pagarbiai kreipdamiesi į svečią visos šeimos, visų kartu esančių vardu. Ilgainiui ši veiksmažodžio prašyti forma sustabarėjo: neteko skaičiaus reikšmės, ėmė ryškėti ir kiek kitoks leksinis atspalvis. Dabar mandagumo žodį prašom vartojame priimdami svečią tiek drauge su kitais šeimos nariais, tiek patys vieni. Pasibeldęs į duris, iš kaimo žmonių lūpų išgirsti prašom, nors visuose namuose tebūtų tik vienas žmogus. Jeigu jaučiama, kad beldžiasi geras bičiulis, tas prašom dar pakartojamas: prašom, prašom! Duodama svečiui ko užkąsti, vaišindama susirinkusius kelis svečius, šeimininkė mandagiai taria prašom ir visos šeimos, ir tik savo vienos vardu. Žodžiu prašom perduodama žmogui ir pagarba, ir nuoširdumas, ir draugiškumas. 0 žodis prašau turi tam tikro šaltumo, oficialumo atspalvį. Vis dėlto šalia mandagumo žodžio prašom atsirado sinonimiškai vartojama vienaskaitinė forma prašau. Mat karštieji kalbos logikos ieškotojai visą dėmesį kreipė į žodžio prašom formą — tai veiksmažodžio prašyti tiesioginės nuosakos esamojo laiko daugiskaitos pirmasis asmuo. Jų nuomone, sakyti prašom tinka tik tada, kai svečią priima keli asmenys, o kai vienas asmuo, reikią vartoti vienaskaitinę formą prašau. Kad mandagumo žodis prašom yra kilęs iš veiksmažodžio prašyti esamojo laiko daugiskaitos pirmojo asmens, joks kalbininkas neneigia. Aišku kaip ant delno! Tačiau šio žodžio funkcija nuo jo ištakų yra gerokai pakitusi. To nepaisydami, griežtieji kalbos logikos ieškotojai bendrinės kalbos norma laiko vienaskaitinį mandagumo žodį prašau. Juozas Balčikonis, nepaprastai branginęs liaudies šnekamąją kalbą, pirmasis šokosi pastoti kelio tai tariamai logiškesnei mandagumo formai prašau. Kiekviena pasitaikiusia proga studentams, bendradarbiams, bičiuliams profesorius aiškindavo, kad geriau vartoti mandagumo formą prašom, o ne vienaskaitinę formą prašau. Kad ir labai nenoromis, kalbininkams vis dėlto reikėjo įteisinti ir vienaskaitinę mandagumo formą prašau vien dėl to, kad ji paplitusi. Pasidžiaugti galima bent tuo, kad mūsų dienomis mandagumo forma prašom šnekamojoje kalboje vis dėlto dažnesnė kaip vienaskaitinė forma prašau.   2. Vienaskaitinė forma prašau dažnokai vartojama kanceliarinėje kalboje. Įstaigų viršininkų, vadovų raštuose greta griežtų įsakymų: įpareigoju, reikalauju... visiškai tinka nurodymai, išreikšti vienaskaitine forma prašau: Prašau pranešti... Prašau atsiskaityti... Prašau sutvarkyti... Tokiam vienaskaitinės formos vartojimui nieko negalima prikišti: ji čia geriau tinka kaip švelnesnė, mandagesnė forma prašom. Vienaskaitinė forma prašau dera ir reikalavimui reikšti. Žinoma, čia daug lemia sakančiojo kalbos tonas. Griežtu, įsakmiu tonu tartas reikalaujamasis žodis prašau kartais tarytum rodo tam tikrą įsižeidusio asmens kultūrą. Užuot sakęs stačiokiškai: Išeik! Netrukdyk! Išnyk iš akių! kultūringas pareigūnas, pavyzdžiui, įžūliam, pernelyg įkyrėjusiam, nepagrįstai priekabių ieškančiam ar neblaiviam klientui išreiškia piktą reikalavimą: Prašau išeiti! Prašau netrukdyti! Prašau išnykti iš akių! Jeigu vienaskaitinę formą prašau vartotume tik ten, kur ji iš tikrųjų tinka, — nereikėtų dėl šio žodžio burnos aušinti. Bet kone kasdien išgirstame ir peiktinų dalykų. Šnekamojoje inteligentų kalboje vienaskaitinė forma prašau (retkarčiais ir prašom) kartais virsta tiesiog parazitiniu žodžiu, kartojamu nebesuvokiant reikšmės: Pavėlavau į traukinį, ir, prašau, — bastykis dabar po miestą. Rytą išsimaudžiau, ir, prašau, — visą dieną aš žvalus. Rodos, ką tik atėjau, o jau, prašom, — temsta. Užtenka tik šį beprasmišką balastą prašau (prašom) pakeisti dalelytėmis štai, va, matai, žiūrėk ar dar kaip kitaip, — ir pasakymai iš karto pagyvėja: Rytą išsimaudžiau, ir štai (matai) — visą dieną žvalus. Parazitinis prašau vienur kitur įlenda ir į rašomąją kalbą; pasitaiko kartais vaikams ar moksleiviams skirtoje spaudoje: Buvo jis antai Kaziukas, o dabar, prašau, Kazys. Parazitinį prašau iš bėdos dar galėtume pakęsti — ne tokia čia baisi klaida ir ne taip dažnai girdima. Kalbininkams širdį ėda didesni dalykai — tai įterptinis prašau su liepiamosios nuosakos veiksmažodžiais: Pakvieskit, prašau, prie telefono. Pasakykit, prašau, ar rytoj dirbat? Perduokit, prašau, bilietą. Apie tokį įterptinį prašau kalbininkai daug yra rašę, aiškinę, kalbėję. Deja, reikia labai apgailestauti, kad jų patarimai neretai atšoka kaip žirniai nuo sienos (pro vieną ausį įeina, pro kitą išeina); gal nėra dienos, kurią negirdėtume: pakvieskit, prašau; pasakykit, prašau; perduokit, prašau... Kaip kokia epidemija tokie pasakymai pliste plinta, nors ir labai stengiamasi užkirsti jiems kelią. Tai atbuliniai prašau, kurių būtinai turime vengti, nuo kurių turime atprasti! Kodėl taip vartojamus prašau pavadinome atbuliniais? Ogi todėl, kad jie ardo įprastą žodžių tvarką — iš sakinio priekio nulenda į kitų žodžių užnugarį, temdydami lietuviško mandagumo raišką. Tai nepageidaujami vertiniai iš rusų kalbos. 3. Kreipdamiesi į kitus, lietuviai nuo seno yra įpratę pirmiausia tarti mandagumo žodį, o tik paskui pageidaujamą veiksmą išreiškiantį veiksmažodį. Ir sakyti ne liepiamąją nuosaką (taip būtų nemandagu, skambėtų lyg įsakymas), o bendratį: Prašom pakviesti, prašom pasakyti, prašom perduoti. Atbulinis prašau labiausiai netinka su veiksmažodžiu imti, paimti. Siūlant ką svečiui, duodant ką į rankas, labai nemandagu sakyti: Paimkit, prašau! Dar nemandagiau sakyti tiesiog: Paimkit (be mandagumo žodžio!). Siūlant ką ar duodant, užtenka vieno mandagumo žodžio: Prašom! Jei ką nors duodam, savaime aišku, norim, kad imtų. Panašiai netinka atbulinis prašau ir su veiksmažodžiu įeikite. Kai beldžia kas į duris, labai nemandagu kviesti: Įeikit(e), prašau! Dar nemandagiau stačiokiškai sakyti: Įeikit! (be mandagumo žodžio!). Veiksmažodžio įeiti čia visai nereikia. Kas beldžia į duris, žinoma, nori įeiti, o kas kviečia, be abejo, kviečia į vidų. Todėl užtenka vieno mandagumo žodžio prašom!   4. Yra dar kita tradicinė lietuviška mandagumo forma — tariamosios nuosakos pirmasis asmuo — prašyčiau, prašytume. Gaila, kad inteligentų šnekamojoje kalboje ši mandagumo forma palyginti retai girdima. Vartodami formą prašyčiau (prašytume), lietuviai labai subtiliai išreiškia švelniausią kreipimąsi į asmenį ko nors tikėdamiesi. Nedrįsdamas pasakyti, kad pageidaujamas veiksmas ar daiktas labai reikalingas, naudingas ar teikiantis malonumo, prašantysis iš kuklumo ir pagarbos asmeniui, į kurį kreipiasi, stengiasi kuo švelniau tą savo pageidavimą išreikšti. Tariamosios nuosakos forma prašyčiau (prašytume) dažniausiai vartojama, kai prašoma kokios paslaugos: Prašyčiau padėti man tą akmenį išritinti. Prašytume, kaimynėli, į talką — rytoj kraustomės į kitą butą! Prašytume visada laiptinės duris uždaryti! Kreipiantis raštu į įstaigos vadovą, ko nors prašant, taip pat geriau tiktų tariamosios nuosakos mandagumo forma: Prašyčiau leisti mane nemokamų atostogų... Prašyčiau skirti man sanatorinį kelialapį... Gyvenimo tempas verčia mus skubėti. Dėl to skubėjimo labiausiai nukenčia mandagumo žodžiai prašom, prašyčiau, ypač šeimose. Įpratome artimiesiems sakyti, liaudiškai tariant, be ceremonijų: nupirk! nunešk! atiduok! Taip mat trumpiau. 0 juk mandagiau būtų pridėti jaustuką prašom — nepašykštėkim šio žodžio: Prašom nupirkti! prašom nunešti! prašom atiduoti! Arba dar švelniau: Gal, Jonuk, nupirktum! Ar nenuneštum?! Kartais nesusigaudome ir kaip atsakyti, kai kas nors mūsų atsiprašo. Stuktelėjo kas autobuse, užkliudė prasilenkdamas gatvėje, tarė atsiprašau, o mes automatiškai negalvodami atšauname: prašau! Išeina nei šis, nei tas. Tarsi prašytume, kad stukteltų dar kartą... Mandagumas reikalauja užkliudžiusiam ir atsiprašiusiam žmogui tyliai nusilenkti, išreikšti atleidimą. Palenkiant galvą, tinka liaudiškai pusbalsiu atsakyti: Nieko! (Nieko tokio!) Kas kita, kai žodis atsiprašau tariamas pageidaujant, kad pasitrauktume iš kelio, leistume praeiti. Tuo atveju į žodį atsiprašau atsakome įprastu prašom ir pasitraukiame į šoną. Galime pasidžiaugti, jusdami atgyjančią mandagumo žodžių prašom, prašyčiau vartoseną. Vis dažniau pagal lietuvišką kalbos dvasią jie girdimi įstaigose, per radiją ir televiziją.   Etiketas ir žmogaus kultūra   Žmogus yra visuomeninė būtybė, nuolat bendraujanti su kitais žmonėmis. Papročiais virtę bendravimo bei elgesio įpročiai ilgainiui įgauna tam tikrą tautinį savitumą, neatsiejamą nuo tautos kultūros požymių. Susiformavusias žmonių elgesio taisykles, apimančias išorinius tarpusavio bendravimo pasireiškimus, įprasta vadinti tarptautiniu žodžiu etiketas (iš prancūzų kalbos etiquette). Svarbi bendravimo priemonė ir išraiška yra kalba. Apie žmogaus elgesį, gebėjimą gražiai bendrauti pirmiausia sprendžiama iš kalbos. Pokalbiuose išryškėja asmens savitumas ir kultūros požymiai. Mandagus žmogus, atsižvelgdamas į aplinkybes, lengvai geba parinkti reikiamus žodžius, tuoj pajunta, kokia intonacija geriausiai tinka juos tarti, visa laikysena parodo savo vidinės ir išorinės kultūros darną. Sveikinimasis ir sveikinimas   1. Sveikinantis dažniausiai vartojamas žodis labas. Sveikinamės dvejaip — vardininku ir galininku: labas rytas, labas vakaras, laba diena ir labą rytą, labą vakarą, labą dieną. Abi formos — vardininko ir galininko — taisyklingos ir geros. Vardininkas kiek daugiau įsigalėjęs, todėl bendrinei kalbai gal ir teiktinesnis. Nepagrįstai keliamos abejonės dėl žodžio labas lietuviškumo. Tai senas baltiškas žodis, bendras lietuviams ir latviams. Visi vartojame prieveiksmį labai, o juk tai būdvardžio labas, -a vedinys. Peiktinas persistengimas sveikinimosi būdvardį labas keisti į geras — geras rytas! Be jokių svyravimų sveikinkimės kaip įprasta: labas rytas, laba diena, labas vakaras. Neretai vartojamas sveikinimosi žodis sveikas. Šiaip jis yra būdvardis, o vartojamas sveikinantis — artimas jaustukui: Sveikas, drauguži! Sveiki, vaikai! Sveikos, merginos! Į tokį sveikinimąsi kartais atsakoma: Sveiki, sveiki! Iš toliau atkeliavę svečiai sveikinami žodžių junginiu sveiki atvykę!   2. Nuo sveikinimosi kiek skiriasi sveikinimas. Jį dažniausiai išreiškiame veiksmažodžio pirmuoju asmeniu sveikinu, sveikiname! Veiksmažodžio formas sveikinu, sveikiname paprastai vartojame sveikinimo raštuose, laiškuose. Taip sveikiname kokia nors proga savo artimuosius, bičiulius, o viešose iškilmėse garbingus jubiliatus: Sveikiname sulaukusius auksinių vestuvių! Prie veiksmažodžio sveikinu, sveikiname neretai pridedame kokį nors prieveiksmį ar jį atstojančius žodžius: nuoširdžiai, nuoširdžiausiai, iš visos širdies (sveikinu, sveikiname)... Šnekamojoje kalboje plinta sveikinimai su prielinksniu su: Sveikinu su Naujaisiais metais! Sveikiname su garbingu jubiliejumi! Taip mat trumpiau! Įsismaginę ir veiksmažodį kartais praleidžiam: Su Naujaisiais metais! Su įkurtuvėmis! Su vardadieniu! Jonas Jablonskis tokius sveikinimus taisydavo — prielinksnį su čia laikė svetimą lietuvių kalbai, patardavo vartoti kilmininką: Sveikinu Naujųjų metų! Kilmininkas į bendrinę kalbą kelio neprasiskynė. Sunku tikėtis, kad jam pavyktų kada išstumti tą su iš šnekamosios kalbos. Gyvenimas verčia bent jau šnekamojoje kalboje susitaikinti su tuo nenaudėliu prielinksniu... Tik nereikėtų juo piktnaudžiauti!.. Laiškuose sveikinimus turėtume kitaip formuluoti. Daug kur tinka galininkas: Sveikinu Vardinių dieną! Sveikinu grįžusius iš kelionės! Leistina vartoti ir daiktavardį proga: Sveikiname apdovanojimo proga! Tik niekada nevartokime kanceliariško griozdo ryšium su (vardadieniu, jubiliejumi...)!   3. Viešuose sveikinimuose paprastai nesitenkiname keliais žodžiais. Per iškilmes, sveikindami jubiliatą, laureatą, žymų rašytoją, mokslininką, menininką, viešojoje kalboje iškeliame sveikinamojo asmens nuopelnus, reiškiame jam pagarbą, dėkingumą... Baigdami sveikinamąją kalbą, keliais sakiniais iškilmingai pasakome gerai apgalvotus, gražiai, švariai suformuluotus linkėjimus. Neužmirština, kad senas tradicijas Lietuvoje turi ir garbingas katalikiškas sveikinimasis Garbė Jėzui Kristui! (atsakoma: Per amžius! Amen). Toks sveikinimasis visuomet tariamas su pagarba. Viešose vietose, ypač kur daug žmonių, garsiai sveikintis Garbė Jėzui Kristui — nederėtų.   4. Mandagumo papročiai reikalauja kartais sveikintis tyliai, be žodžių. Paskaitininkas, poetas, skaitovas, solistas, išėjęs į sceną, tyliai nusilenkia klausytojams, žiūrovams, netardamas sveikinimosi žodžių. Svečias, pavėlavęs į vaišes, ypač į gausų svečių būrį, taip pat netaria sveikinimosi žodžių, kad neatkreiptų dėmesio. Užtenka tik nusilenkti ir paduoti ranką greta esantiems svečiams. Tyliai sveikinamės įprastinėse viešose vietose: autobuse, bendrame traukinio vagone, didesnių miestų gatvėse, teatruose, koncertų, susirinkimų salėse, parodų patalpose ir šiaip dideliuose žmonių susibūrimuose, kur laikomasi tam tikro oficialumo, iškilmingumo. Kai einame gatve ar šiaip viešose vietose pasirodome su draugu, turim irgi sveikinti visus tuos, kuriuos draugas sveikina, ir atsakyti į sveikinimus visų tų, kurie mūsų draugą sveikina. Kultūringas, išsiauklėjęs žmogus greit susiorientuoja pagal susidariusias aplinkybes, kada ir kaip sveikintis su pažįstamais ir nepažįstamais. Kai daug žmonių, pavyzdžiui, į valgyklą, parduotuvę, kirpyklą, jis įeina tylomis, o kai nėra klientų ar pirkėjų ir darbuotojai laisvi, sugebės gražiai pasisveikinti ir kartais dar nepašykštės vieno kito šmaikštesnio žodžio, praskaidrinančio nuotaiką. Bet nepamirškime: visur, visada ir su visais reikia sveikintis pagarbiai. Labai nemandagu sveikintis su cigarete dantyse, susikišus rankas į kišenes, vyrams — su kepure ar skrybėle. (Beretės ar kitokios užsimaunamos kepurės vyrams nusiimti nereikia.)   5. Kartais praktiškai susidaro keblumų, kam pirmam sveikintis. Mandagumo papročiai reikalauja, kad jaunesnis ar žemesnis savo tarnybine bei visuomenine padėtimi pirmas sveikintų vyresnį, aukštesnio rango žmogų. Pavyzdžiui, valdinys pirmas sveikina įstaigos viršininką (tik moterys čia turi privilegijų). Sveikinimosi pirmumą kartais lemia ir aplinkybės. Tas, kuris įeina į vidų, pirmas taria sveikinimosi žodžius ten esantiems ar pirmiau atėjusiems, nors tie esantieji ar pirmiau atėję tebūtų tik vaikai. Lipantis laiptais aukštyn pirmas sveikina kaimynus ar šiaip pažįstamus žmones, lipančius žemyn, išeinančius. Prisiartinantis prie stovinčio pirmas taria sveikinimosi žodžius stovinčiam. Gražus daugelio šeimų paprotys — sveikintis iš ryto atsikėlus. Tas, kas vėliau atsikelia, sveikina anksčiau atsikėlusius — taria labas rytas! Paprastai vaikai sveikina tėvus (vaikai ilgiau miega). Įpratę šeimoje sakyti labas rytas vaikai ir kiti šeimos nariai nepamirš ir svečiuose rytais pasisveikinti su namų šeimininkais. Nuvažiavę j kurortą, rytais pasisveikiname su kambario draugais, su to paties stalo kaimynais. Visose įstaigose, mokyklose kasdien bendradarbiai palinki vieni kitiems ,,labo ryto". To gražaus papročio šaknys kaip tik ir turėtų būti ugdomos šeimoje. Paprastai sveikinamės tik su pažįstamais, tačiau kaimuose senu papročiu sveikinami ir nepažįstami laukuose dirbantys ar nuošaliuose keliukuose sutikti žmonės... Mieste neįprasta sveikintis su nepažįstamais. Reikėtų bent su artimais kaimynais, prie tos pačios laiptinės prisišliejusiais gyventojais kasdien pasisveikinti, kartais ir vienu kitu žodžiu persimesti. Nepamirštini ir linksmi, šilti sveikinimosi žodžiai, ypač mėgstami vaikų, paauglių, judrių jaunuolių: sveikas gyvas! sveikas drūtas! labutis! sveikutis! labs rytelis! laba dienelė! labas vakarėlis!.. Taip sveikinti tinka tik mokiniams savo draugus, suaugusiems nebent labai artimus žmones — linksmus bičiulius, brolius, seseris... Vyresniam už save asmeniui, viršininkui, profesoriui nederėtų sakyti net vieną sveikinimosi žodį labas ar sveikas. Pasitaiko išgirsti sveikinantis žodžiu pagarba! Tuo žodžiu sveikinamajam asmeniui tikrai pagarbos neparodome.   Kaip rašome laiškus   1. Pagarbiems žmonėms oficialiai rašomi laiškai turi būti trumpi. Svarbu pasistengti glaustai reikšti mintis, kreipiantis kokiu reikalu į įstaigos vadovą. Geriausia pradėti be ilgesnės įžangos, eiti tiesiog prie reikalo. Trumpai drūtai, kaip liaudis sako, o svarbiausia — aiškiai. Kas kita laiškai tėvams, broliams ar seserims, bičiuliams, draugams. Čia plati dirva kūrybinėms galioms. Vienaip rašome turėdami konkretų reikalą, kitaip — tik draugiškumą palaikydami, o tėvams, pavyzdžiui, — nuoširdžią pagarbą ir meilę reikšdami. Mandagumas ir pagarba asmeniui, kuriam rašomas laiškas, reikalauja kiek primiršti save, daugiau domėtis adresatu, jo šeima. Bent jau laiško pradžioje nederėtų apie save rašyti. Rečiau reikėtų vartoti įvardį aš, kad mūsų asmuo atsidurtų lyg ir šešėlyje. Išimčių, žinoma, gali būti. Štai mes važiuojame į tolimą turistinę kelionę, o draugai, broliai, seserys, ypač tėvai, laukia iš mūsų laiško, domisi, kaip mums sekasi, lydi mus kelionėje savo mintimis... 0 tų kelionės įspūdžių — begalės! Tad ir pradėkime nuo jų, išliekime susikaupusius jausmus, pasidžiaukime nuostabiais vaizdais, kitų kraštų kultūros bei meno vertybėmis ir kt. Tik neįsileiskime į smulkmenas — juk visko laiške neišpasakosi... Svarbu pasidomėti ir mūsų artimųjų — tėvų, brolių, seserų ar draugų gyvenimu...   2. Mūsų senoliai pradėdavo laišką pasisveikinimu ir baigdavo atsisveikinimu. Nors šio papročio šiandien ir ne-besilaikome, tačiau mūsų nuoširdumo niekas negali varžyti! Štai motina rašo laišką išsiilgusi sūnaus ir laiško antraštėje visai gražiai kreipiasi: Sveikas, Sūneli! Panašiai rašydami ir mielam draugui pradedame laišką antraštiniais kreipiniais: Sveikas gyvas! Labas labutis! Sveika, Onute! Suprantama, tokiais familiariais sveikinimosi žodžiais laišką tinka pradėti tik artimiems, gerai pažįstamiems, į bičiuliškus santykius suėjusiems žmonėms. Jei turime už ką dėkoti, geriausia laišką pradėti padėkos žodžiais. Senu mūsų tėvų papročiu pirmiausia dėkojame už laišką. Tačiau labai įkyru būtų, jei kiekvieną kartą pradėtume vis tuo pačiu sakiniu: Ačiū (Dėkui) už laišką! Daug maloniau adresatui skaityti tokią pradžią: Mielas Tavo laiškas — yra už ką padėkoti! Užtenka kartais tik pasidžiaugti, pasigėrėti laiško mintimis, nebereikia nė padėkos žodžių. Vis dėlto ir dažniau susirašinėjant, bent šiokia tokia užuomina apie gautą laišką turėtų būti, kad nekiltų abejonių, ar kur jis nedingęs. Po padėkos žodžių ar užuominos apie gautą laišką įprasta, rašant atsakymą, pasidomėti adresato ir jo artimųjų gyvenimu, sveikata, darbais. Tačiau rašydami mažai pažįstamiems žmonėms, turėtume būti labai atsargūs, santūrūs. Vyresnių, gerbtinų žmonių nemandagu teirautis apie sveikatą, sėkmę. Laiško gale paprastai prašoma perduoti linkėjimus šeimos nariams, kaimynams, bičiuliams. Tačiau mažiau pažįstamiems, gerbtiniems žmonėms tokie linkėjimai netinka! Reikėtų dar priminti elementarų mandagumo reikalavimą — nedelsti atsakyti į gaunamus laiškus!   3. Rašydami laišką, visada gerai apgalvokime kiekvieną žodį, kiekvieną sakinį. Parašę dar kartą nuo pradžios iki galo atidžiai perskaitykime. 0 jei taisydami subraukėme, įterpėme prierašų, perrašykime švariai iš naujo. Nebent laiškas būtų skirtas labai artimam žmogui, tada ir dėl tų taisymų nereikėtų varžytis. Nepaprastai apgalvoti, sklandžiai, kūrybiškai parašyti turi būti specialūs sveikinimo laiškai, ypač vyresniems asmenenims. Sveikinimo, padėkos, atsiprašymo, užuojautos laiškus mandagumas reikalauja rašyti ranka.   4. Laišką paprastai pradedame kreipiniu. Kreipimosi žodžiai gali būti labai įvairūs. Tėvams, globėjams, auklėtojams laiško kreipinyje tinka išreikšti meilę, pagarbą, iškelti gerąsias jų savybes: Mielieji Tėveliai! Mūsų brangioji, mūsų geroji Močiute! Mylimoji Teta ir mano Sesute Aušryte! Į mažai pažįstamus, gerbtinus žmones reikia kreiptis santūriai, pagarbiai: Gerbiamasis Profesoriau! Gerbiamoji Daktare! Į visai nepažįstamus žmones tinka kreiptis tiesiog Gerbiamasis (-oji)! Tik į labai artimus draugus kreipiamės vardu. Palyginti dažnai laiškų kreipiniuose vartojamas prieveiksmis didžiai: Didžiai gerbiamas Akademike! Didžiai gerbiama Auklėtoja! Kartais prieveiksmis didžiai pridedamas prie įvardžiuotinės formos gerbiamasis,-oji. Žodžių junginys didžiai gerbiamasis, -oji prieštarauja lietuvių bendrinės kalbos normoms, laikytinas klaida! Prieveiksmiai su įvardžiuotiniais būdvardžiais ar įvardžiuotiniais dalyviais nevartojami. Daug kam kyla abejonių — ar būtina senu papratimu laiško kreipinį rašyti iš didžiosios raidės? Antraštiniame laiško kreipinyje, taip pat ir visame laiško tekste didžiosios raidės, šalia kitų gramatinių funkcijų, atlieka ir mandagumo funkciją. Pradėti laiško antraštėje kreipinį mažąja raide — būtų nemandagu! Aišku, ne visi antraštinio kreipinio žodžiai rašomi iš didžiosios raidės. Jungtuko ir, prielinksnių, prieveiksmių, žinoma, taip pat įvardžių mano, mūsų — niekas nerašo iš didžiosios raidės ir nedera taip rašyti. Nėra reikalo didžiąja raide pradėti ir įvardžiuotinių ar neįvardžiuotinių būdvardžių, dalyvių: gerasis,-oji, gerbiamasis, -oji, brangusis, -ioji, mielasis,-oji... Nebent tie įvardžiuotiniai būdvardžiai ar dalyviai būtų vartojami daiktavardiškai: Mano Brangusis! Bet jei dar pridėtume vardą, — įvardžiuotinį būdvardį rašytume iš mažosios raidės: Mano brangusis Andriau! Tradicinis mandagumas reikalauja ir visame laiške iš didžiosios raidės rašyti asmenį ar asmenis, į kurį ar kuriuos laiško antraštėje buvo kreiptasi, nors tas asmuo ar tie asmenys būtų minimi tik įvardžio forma. Įsidėmėtina taisyklė: ne tik gerbtiniems asmenims, tėvams, globėjams, auklėtojams, bet ir broliams, seserims, net artimiems draugams laiškuose įvardžiai Tamsta, Jūs, net ir familiarus įvardis Tu rašomi iš didžiosios raidės. Ir visų tų įvardžių linksniai: Tamstos, Jūsų, Tavęs; Tamstai, Jums, Tau ir t.t. Iš didžiosios raidės laiške derėtų rašyti ir adresatų šeimos narius. Štai po atostogų, pasisvečiavęs pas dėdę, grįžta moksleivis namo. Laiške dėdei rašo: Grįžęs namo, daug pasakojau savo broliui ir sesutei apie Jūsų, gerasis Dėde, sodą, apie vaišingosios Dėdienės triušiukus, apie geraširdę Močiutę...   5. Ta pačia proga gal ne pro šalį butų užsiminti apie didžiųjų raidžių mandagumo funkciją ir kitais atvejais (ne vien laiškuose). Sveikinimų raštai, jubiliejiniai adresai, dovanų tekstai rašomi panašiai kaip laiškai. Sveikinimų raštuose, rašomuose kolektyvo, įstaigos vardu, stengiamasi išryškinti sveikinamąjį asmenį, jo veiklą, nuopelnus kolektyvui ir tautai. Čia tinka iškilmingai skambantis ilgesnis kreipinys: Didžiai gerbiamas Jubiliate, visų mylimas Mokytojau! Prašymuose pareigūnų pavadinimai visuomet rašomi iš didžiosios raidės. Panašiai reiškiama pagarba ir mirusiems vainikų užrašuose: Neužmirštamam Mokytojui. Mielajai (Gerajai) Močiutei... Po užrašų, formuluojamų naudininko linksniu, paprastai nei taško, nei jokio kito ženklo nereikia. Po antraštinio kreipinio laiškuose vieni deda kablelį, kiti šauktuką. Kaip geriau? Šauktukas geriau tinka negu kablelis. Kodėl? Kreipinys, kuriuo pradedamas laiškas, yra kartu ir laiško antraštė. Tas antraštinis kreipinys skirtas ne tik pirmajam sakiniui, bet ir visam laiškui, visam jo turiniui. Kai skaitome laišką, po antraštinio kreipinio visuomet darome pauzę. Ją ir geriausia reikšti šauktuko ženklu. Kai po antraštinio kreipinio rašome šauktuką, pirmąjį laiško žodį turime pradėti didžiąja raide. Baigdami laišką senesni žmonės prieš pasirašydami yra pratę tam tikromis formulėmis reikšti savo jausmus: su pagarba, su meile, su dėkingumu. Tačiau tokios prielinksnio su konstrukcijos turi tam tikrą knygiškumo atspalvį. Jablonskis nelabai jas mėgo. Tiesa, pasakymas su pagarba skamba iškilmingai, bet daug gyviau ir lietuviškiau būtų prieš parašą laiško gale rašyti: Jus gerbiantis, -i; Jums dėkingas, -a; Jūsų išsiilgęs, -usi... Toks pagarbos, dėkingumo, meilės reiškimas turi atitikti laiško pobūdį bei stilių, jame turi atsispindėti mūsų santykiai su adresatu. Dažnai šnekamojoje kalboje, kartais ir spaudoje, laiško sąvoka praplečiama. Laiškais vadinami ir raštai. Iš tikrųjų laiško ir rašto sąvokos labai artimos, todėl nenuostabu, kad kai kuriose kalbose rašto sąvoka sutapatinama su laiško sąvoka. Pavyzdžiui, rusai laišką ir raštą vadina vienodai — pismo. Bendrinėje lietuvių kalboje laiško nereikėtų painioti su raštu. Kai rašydami kreipiamės į asmenį, tokį rašinį vadiname laišku. Kai objektyviai, šaltai, be kreipinių išdėstome reikalus, tokį parašytą tekstą, siunčiamą įstaigai, įmonei, šiaip kokiam kolektyvui ar pareigūnui, vadiname raštu. Vieni raštai gaunamieji, kiti siunčiamieji. Kalbos klaidos, jų priežastys, pobūdis, skirstymas, taisymas   Gali kilti klausimas, kodėl taip daug kalbama apie klaidas. Juk pati kalbos kultūra - tai norminis, pavyzdingas kalbos vartojimas, o ne klaidos. Tačiau jeigu kalbos kultūrą suprantame kaip tam tikrą kalbotyros šaką ar bent praktinį kursą, tai jos tikslas yra apsaugoti visuomenę nuo pasitaikančių kalbos klaidų, mokyti jas pažinti, aiškinti, kaip, kokiais būdais kurią klaidą taisyti. O pačios geros kalbos pirmiausia moko praktinės kalbos disciplinos: leksikologija, gramatika ir kitos. Įsidėmėtina, kad nevartotinas kažkieno sukurtas terminas kalbos kultūros klaida. Nėra specifinių kalbos kultūros klaidų. Kiekviena bet kurio lygmens kalbos klaida kenkia gerai kalbos kultūrai. Stilistiškai motyvuoti normų pažeidimai, ypač grožinėje literatūroje, publicistikoje, buities kalboje, nėra klaidos. Redaguodamas Žemaitės raštus, Jonas Jablonskis paliko barbarizmų kaimiečių kalboje, tarkim, tamsuolės Vingienės: Man nereik cackų pacackų! arba: ar doresnių mergų nėra sviete? Neįsivaizduojame Kazio Binkio poemėlės „Tamošius bekepuris" netašyto senbernio be jo posakio: ...duok pakojų, tai jau ženysiuos ar ką jau. Tačiau tokios personažus apibūdinančios svetimybės turi būti vartojamos saikingai. Jei spraudžiama viskas, kas pasitaiko buities kalboje, išeina fotografiška, nemeniška. Tokį nelabai malonų perkrovimo įspūdį, pavyzdžiui, daro kito Žemaitės apsakymo „Topylis" po dvarus besitrinančio tinginio ir pagyrūno kalba: - Ar tu, durniau, misliji - išrodžiau kaip tu, ablaucha? Dabar tad apsileidau, o tuomet išsipamadavojęs, išsiperfumavojęs, gelumbėtas, kaliošuotas... ciels ponaitis, mos pane!

Daugiau informacijos...

Šį darbą sudaro 6707 žodžiai, tikrai rasi tai, ko ieškai!

★ Klientai rekomenduoja


Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!

Detali informacija
Darbo tipas
Šaltiniai
✅ Šaltiniai yra
Failo tipas
Word failas (.doc)
Apimtis
14 psl., (6707 ž.)
Darbo duomenys
  • Kalbų kultūros namų darbas
  • 14 psl., (6707 ž.)
  • Word failas 144 KB
  • Lygis: Mokyklinis
  • ✅ Yra šaltiniai
www.nemoku.lt Atsisiųsti šį namų darbą

www.nemoku.lt Kiti darbai

Administravimo specialybės kalba: terminai

Administravimo specialybės kalba: terminai Kalbos kultūra Peržiūrėti darbą

Kalbos klaidos interneto svetainėse

Kalbos klaidos interneto svetainėse Kalbos kultūra Peržiūrėti darbą

Kalbos kultūra - leksikos klaidos

Kalbos kultūra - leksikos klaidos Kalbos kultūra Peržiūrėti darbą

Kuo man naudingi "Kanceliarinės kalbos patarimai"

Kuo man naudingi "Kanceliarinės kalbos patarimai" Kalbos kultūra Peržiūrėti darbą

Kalbos kultūra: daiktavardžių giminės vartojimo klaidos

Kalbos kultūra: daiktavardžių giminės vartojimo klaidos Kalbos kultūra Peržiūrėti darbą

Kas man aktualu kanceliarinės kalbos patarimuose

Kas man aktualu kanceliarinės kalbos patarimuose Kalbos kultūra Peržiūrėti darbą

Lietuvių kalbos kultūros klaidos internetinėse svetainėse

Lietuvių kalbos kultūros klaidos internetinėse svetainėse Kalbos kultūra Peržiūrėti darbą

Kalbos kultūros teorinė medžiaga

Kalbos kultūros teorinė medžiaga Kalbos kultūra Peržiūrėti darbą

Morfologijos normos ir klaidos buhalterinės apskaitos darbuotojų kalboje

Morfologijos normos ir klaidos buhalterinės apskaitos  darbuotojų kalboje Kalbos kultūra Peržiūrėti darbą

Dizaino specialybės terminai

Dizaino specialybės terminai Kalbos kultūra Peržiūrėti darbą

Pagrindinės leksikos klaidos

Pagrindinės leksikos klaidos Kalbos kultūra Peržiūrėti darbą

Kompiuteriniai terminai

Kompiuteriniai terminai Kalbos kultūra Peržiūrėti darbą
Privalumai
Pakeitimo garantija Darbo pakeitimo garantija

Atsisiuntei rašto darbą ir neradai jame reikalingos informacijos? Pakeisime jį kitu nemokamai.

Sutaupyk 25% pirkdamas daugiau Gauk 25% nuolaidą

Pirkdamas daugiau nei vieną darbą, nuo sekančių darbų gausi 25% nuolaidą.

Greitas aptarnavimas Greitas aptarnavimas

Išsirink norimus rašto darbus ir gauk juos akimirksniu po sėkmingo apmokėjimo!

Atsiliepimai
www.nemoku.lt
Dainius Studentas
Naudojuosi nuo pirmo kurso ir visad randu tai, ko reikia. O ypač smagu, kad įdėjęs darbą gaunu bet kurį nemokamai. Geras puslapis.
www.nemoku.lt
Aurimas Studentas
Puiki svetainė, refleksija pilnai pateisino visus lūkesčius.
www.nemoku.lt
Greta Moksleivė
Pirkau rašto darbą, viskas gerai.
www.nemoku.lt
Skaistė Studentė
Užmačiau šią svetainę kursiokės kompiuteryje. :D Ką galiu pasakyti, iš kitur ir nebesisiunčiu, kai čia yra viskas ko reikia.
Palaukite! Šį darbą galite atsisiųsti visiškai NEMOKAMAI! Įkelkite bet kokį savo turimą mokslo darbą ir už kiekvieną įkeltą darbą būsite apdovanoti - gausite dovanų kodus, skirtus nemokamai parsisiųsti jums reikalingus rašto darbus.
Vilkti dokumentus čia:

.doc, .docx, .pdf, .ppt, .pptx, .odt