Klimato kaita ir klimato kaitos modeliai

ĮVADAS Nuo XIX a. pradžios, suintensyvėjus žmogaus ūkinei veiklai, pradėjo iš lėto keistis atmosferos sudėtis. Ypač sparčiai atmosferoje pradėjo didėti anglies dioksido (į aplinką patenkančio deginant medį, anglis, naftą ir kt.) kiekis. Pastaraisiais dešimtmečiais pasirodė nepaprastai daug mokslinių publikacijų, skirtų klimato kaitos problemai. 8-ajame dešimtmetyje pradėjus kilti globalinei oro temperatūrai nuvilnijo nauja hipotezių ir interpretacijų banga. 1. KLIMATO MODELIAI IR PROGNOZĖS Norint įvertinti „šiltnamio“ efektą sukeliančių dujų koncentracijos didėjimo poveikį Žemės klimatui, pastaraisiais dešimtmečiais didžiausi klimato tyrimų centrai ėmėsi modeliuoti klimatą. Amerikiečių mokslininkas E. Barron pateikia septynis esminius nepaneigiamus mokslinius argumentus, pagrindžiančius klimato kaitos modelių bei klimato prognozių reikalingumą: 1. Laboratoriniais eksperimentais nustatyta, kad kai kurios orą sudarančios dujos (vandens garai, anglies dioksidas, metanas ir kt.) gerai sugeria ilgabangę Žemės radiaciją bei pačios ją spinduliuoja. 2. Didėjant šių (arba „šiltnamio“ efektą sukeliančių) dujų koncentracijai didėja priešpriešis spinduliavimas, todėl didėja ir Žemės paviršiaus temperatūra. Temperatūros didėjimo tempai priklauso nuo procesų stiprinančių arba stabdančių grįžtamųjų mechanizmų (feedbacks) poveikio, ypač vandens garų kiekio bei debesuotumo, kurie yra pagrindiniai „šiltnamio“ efektą kontroliuojantys veiksniai, pokyčių. Temperatūros didėjimo greitis gali kisti, tačiau „šiltnamio“ efektą sukeliančių dujų lemtų pokyčių ženklas nekinta. 3. Per pastaruosius 200 metų daugumos „šiltnamio“ efektų sukeliančių dujų koncentracija ore smarkiai padidėjo (trūksta pakankamai tikslios informacijos apie vandens garų kiekio ore kaitą). Anglies dioksido koncentracija per šį laikotarpį padidėjo apie 30 procentų. Žmogaus ūkinė veikla yra pagrindinis šiuos pokyčius lemiantis veiksnys. 4. Net jei visame pasaulyje staiga labai sumažėtų anglies dioksido emisija, prireiktų kelių šimtmečių, kol šių dujų koncentracija ore sumažėtų iki tokios, kokia buvo priešindustriniu laikotarpiu. Tačiau, bent jau keletą ateinančių dešimtmečių, anglies dioksido ir kitų „šiltnamio“ efektą sukeliančių dujų emisija turėtų didėti. 5. Aerozolių kiekis atmosferoje smarkiai padidėjo lyginant su priešindustriniu laikotarpiu. Didžiausios aerozolių koncentracijos nustatomos intensyvios žmogaus ūkinės veiklos zonose. 6. Laboratoriškai nustatyta, kad dauguma gamtinės ir antropogeninės kilmės aerozolių (ypač sulfatai) atspindi trumpabangę Saulės radiaciją. Todėl didėjant aerozolių kiekiui atmosferoje „šiltnamio“ efektas gali susilpnėti, nors aerozolių poveikio mastas, regioninis pasiskirstymas bei emisija praeityje ir prognozė ateičiai tiksliai neįvertinti. 7. Vidutinė Žemės paviršiaus temperatūra per pastarąjį šimtmetį padidėjo apie 0,5 °C. Dėl natūralios klimato kaitos šio pokyčio negalima vienareikšmiai aiškinti „šiltnamio“ efektą sukeliančių dujų koncentracijos didėjimu. Temperatūros padidėjimas nebuvo toks ryškus, koks turėjo būti, remiantis klimato modelių prognoze. Amerikiečių mokslininkas D. Hoytas, remdamasis meteorologinių stebėjimų rezultatais, įvertino Tarpvyriausybinės klimato kaitos grupės (IPCC - Intergovernmental Panel on Climate Change) 1995 metų modelių prognozių patikimumą (1 lentelė). Šioje lentelėje matyti, kad prognozuojami pokyčiai yra didesni nei realūs, nors, kita vertus, prognozuojamų ir tikrų klimato tendencijų pobūdis dažniausiai sutampa. Norint padidinti modelių tikslumą, reikėtų: a) sutankinti modeliams naudojamą geografinių kordinačių tinklelį; b) tiksliau modeliuoti priežeminį atmosferos sluoksnį bei tiksliau įvertinti vandens garų pasiskirstymą atmosferoje; c) geriau ištirti ir tiksliau įvertinti ryšius tarp atmosferos, vandenyno ir sausumos paviršiaus; d) modeliuojant turėtų būti tiksliau įvertintas sausumos paviršiaus netolygumas (dirvožemio pobūdis, vegetacijos ypatumai ir kt.); e) toliau lyginti modeliavimo rezultatus su stebėjimų duomenimis bei kitų modelių rezultatais; f) geriau modeliuoti praeities klimatą; g) tiksliau įvertinti sąveiką tarp klimato ir vegetacijos bei „šiltnamio“ efektą sukeliančių dujų koncentracijos ir aerozolių kiekio atmosferoje. Suprantama, pastarojo šimtmečio globalinės temperatūros kaita yra susijusi su daugeliu veiksnių, kurių poveikio pobūdis bei dydis yra nevienodas ir kol kas ne visai tiksliai įvertinamas. Kad būtų galima tiksliai prognozuoti ateities klimatą, pirmiausia būtina kuo tiksliau įvertinti Saulės radiacijos prietakos, „šiltnamio“ efektą sukeliančių dujų ir aerozolių kiekio kaitą. Iš 2 lentelėje pateiktų duomenų matyti, kad Saulės aktyvumo padidėjimas ir vulkanų išsiveržimų galingumo sumažėjimas galėjo sąlygoti 70 – 80 % klimato atšilimo XX a. dydžio. JAV vyriausybės pavedimu, specialus komitetas 1995 metais įvertino naudojamų klimato prognozių patikimumą, o teiginius, susijusius su Žemės klimato atšilimu, pagal patikimumą ir atitikimą stebėjimo duomenims suskirstė į keturias grupes: A. Tikrai žinoma: 1. Stratosferos temperatūra žemėja. B. Labai tikėtina: 1. Žemės paviršiaus temperatūra didės bent jau iki XXI amžiaus vidurio; 2. Didės kritulių kiekis; 3. Mažės jūrinio ledo dengiami plotai Šiaurės pusrutulyje; 4. Ypač padidės Arkties sausumos sričių žiemos temperatūra; 5. Kils Pasaulio vandenyno lygis; 6. Saulės energijos prietakos į Žemę natūrali kaita bus daug mažesnė nei jos padidėjimas dėl „šiltnamio“ efektą sukeliančių dujų koncentracijos didėjimo. C. Tikėtina: 1. Šiaurės pusrutulyje padidės vidutinių platumų kontinentinių sričių vasarų sausringumas; 2. Ypač padidės kritulių kiekis aukštosiose platumose; 3. Antarktis ir šiaurinė Atlanto vandenyno dalis šils daug lėčiau nei kitos Žemės rutulio vietos; 4. Dėl galingų vulkanų išsiveržimų gali laikinai susilpnėti globalinis klimato atšilimas. D. Neaišku: 1. Kaip pasikeis trumpalaikių klimato svyravimų pobūdis; 2. Kokie bus regioniniai klimato atšilimo ypatumai; 3. Ar tikrai padidės tropinių audrų skaičius; 4. Kaip pasikeis Žemės klimatas per artimiausius 25 metus; 5. Kaip klimato atšilimą paveiks besikeičiantis augalų vegetacijos pobūdis. Modeliuojant klimato sistemos vystymąsi analizuojami milžiniški informacijos kiekiai, nagrinėjama sistema yra labai sudėtinga, todėl rezultatai kol kas ne visai patikimi. Yra nurodomos kai kurios modelių kūrimo problemos. Pirmiausia, senesniuose klimato modeliuose buvo vertinama tik tikėtina anglies dioksido koncentracijos kaita XXI a. Pastaraisiais metais modelių kūrėjai atkreipė dėmesį galimas sieros oksidų (kaip „šiltnamio“ efektą silpninančių dujų) gausėjimo atmosferoje pasekmes. Taip pat prognozuojami vis mažesni anglies dioksido koncentracijos atmosferoje didėjimo tempai. Dėl to prognozuojami klimato pokyčiai ryškiai sumažėjo (3 lentelė). Dabar prognozuojama dar atsargiau. Prognozuoja, kad, anglies dioksido koncentracijai atmosferoje padidėjant 1 % per metus, 2050 metais globalinė oro temperatūra pakils tik 0,8°C. Manoma, kad, padvigubėjus CO2 kiekiui atmosferoje (tai turėtų įvykti apie 2070 metus), globalinė temperatūra neturėtų pakilti daugiau nei 1 °C, o jos didėjimo greitis būtų apie 0,05 – 0,10 °C per dešimtmetį. Kai kas mano, kad nedidelis globalinės oro temperatūros padidėjimas (apie 0,5°C), ekonominiu atžvilgiu būtų netgi naudingas. Juk klimatinio optimumo tarpsniu (VIII – XIII a.) šiaurinėje Atlanto dalyje nebuvo ledynų, šiaurinėje Europos ir Amerikos dalyje bei pietų Grenlandijoje buvo palankios sąlygos žemdirbystei vystyti. Globalinės oro temperatūros kilimas XX a. yra mažesnis, nei prognozuotas naujausių klimato modelių, ir gali būti iš dalies paaiškintas natūraliai besitęsiančiu Žemės klimato šiltėjimu. Nelabai aišku, kaip ateityje keisis vandens garų kiekis atmosferoje bei debesuotumas. Daugėjant atmosferoje vandens garų klimatas šiltėja, o didėjant debesuotumui – vėsta. Numatoma, jog Pasaulio vandenyno lygis per XXI amžių pakils apie 30 – 50 cm. Tai kelis kartus mažiau nei prognozuota 8-ojo ir 9-ojo dešimtmečio sandūroje, bet daug daugiau net jei išliktų dabartinis jūros lygio kilimo tempas (0,6 mm per metus).[5, 16] Galime teigti, kad klimato kaitos priežastys - tai aplinkos tarša bei neracionalus gamtos turtų naudojimo rezultatas. Sudeginant iškasamus neatkuriamus gamtos turtų išteklius, kasmet į atmosferą patenka per penkis milijardus tonų anglies dvideginio (CO2). Todėl iškyla visai pasaulio visuomenei gyvybiškai svarbus klausimas – dilema: ar ir toliau plėtoti dabarties energetiką ir kartu pasaulio ekonomiką prie pakitusio klimato, ar mažinti tradicinių energetinių išteklių vartojimą? Akivaizdu, kad pasirinkus pirmąjį kelią bus pareikalauta milžiniškų išlaidų – užtvankoms ir kitiems įrenginiams statyti, siekiant apsaugoti žmoniją nuo stichinių nelaimių. Tikslingesnis būtų antrasis kelias. Alternatyvių energetinių išteklių, atkuriamų, naudojimas, tradicinių išteklių naudojimo apribojimai, ekonominiai suvaržymai ir pan., specialistų skaičiavimais sumažintų energetinių išteklių sunaudojimą du tris kartus. [1, 309] 2. ŠILTNAMIO EFEKTĄ SUKELIANČIOS DUJOS Antropogeninės (žmonių veiklos sukurtos) dujos, kurių kiekis atmosferoje skatina globalinį šiltnamio efektą ir klimato atšilimą. Pagrindinės šiltnamio dujos yra anglies dioksidas CO2. Šiltnamio dujomis taip pat laikomos CH4, N2O, HFCs, PFCs, SF6, CFCs, HCFCs, netiesiogiai šiltnamio efektą taip pat sukelia NOx, CO ir kiti (be CH4) lakūs organiniai komponentai. Kiti į atmosferą išmetami junginiai šiltnamio efekto susidarymą įtakoja netiesiogiai, dalyvaudami fotocheminėse reakcijose. Netiesioginio poveikio junginiams priskiriami anglies monoksidas, azoto oksidai, nemetaniniai lakūs organiniai junginiai. Dalį žmogaus antropogeninės veiklos dėka į atmosferą išmetamo anglies dioksido kiekio sugeria augalija (daugiausia miškai) ir vandenynas. Todėl vertinamas ne tik išmetamo anglies dioksido kiekis, bet ir sugeriamas kiekis arba kitaip pašalinimas modernių anglies dioksidą šalinančių technologijų pagalba. Kita dalis anglies dioksido ir kitos „šiltnamio“ efektą sukeliančios dujos lieka atmosferoje 50 – 200 metų. [9] Remiantis Lietuvos Respublikos Statistikos departamento statistiniais duomenimis, pateiksime teršalų, išmetamų į aplinką, kiekį atskirais laikotarpiais. (žr. 4 lentelę) 4 lentelė Teršalų išmetimas į atmosferą (Aplinkos ministerijos duomenys; tūkst. tonų) Rodiklis 1995 1996 1997 1998 1999 2000 2001 2002 2003 Iš viso 152,1 148,9 137,6 147,8 120,0 91,2 98,3 94,2 88,2 Kietųjų 11,8 10,3 9,7 7,3 5,8 4,8 5,4 4,7 4,7 Dujinių ir skystųjų 140,3 138,6 127,9 140,5 114,2 86,4 92,9 89,5 83,5 sieros dioksido 54,7 63,0 60,9 74,5 55,3 31,0 35,4 29,7 21,1 anglies oksido 14,6 26,2 14,8 25,9 23,8 21,2 20,0 21,0 21,5 azoto oksidų 13,3 13,9 24,5 14,8 13,4 11,1 10,4 11,0 11,6 sieros rūgšties, t 34,9 37,4 35,5 47,7 39,7 19,2 15,2 16,4 14,7 fluoro junginių, t 57,6 47,9 35,6 49,6 28,1 21,0 18,0 22,2 24,3 chloro, t 1,8 1,7 1,6 1,3 0,7 0,6 0,5 0,4 1,0 kitų 40,0 35,5 27,7 25,3 21,6 23,1 27,1 27,8 29,3 Šaltinis. LR Statistikos departamentas. Apžvelgiant į 4 lentelę matome, kad lyginant 2003 m. su 1995 m. teršalų išmetimas į atmosferą žymiai sumažėjas, išskyrus anglies oksido dujas, kadangi labai sparčiai didėja automobilių srautai. Manome, kad teršalų išmetimo sumažėjimui įtakos turi pagrindinės ekonominės priemonės, taikomos šiuo metu aplinkosaugos srityje – tai mokesčiai už aplinkos teršimą ir valstybinius gamtos išteklius. Apie transporto išskiriamų anglies oksido kiekio padidėjimą galima spręsti pagal autotransporto skaičiaus didėjimą tiek Lietuvoje, tiek ir visame pasaulyje. Remiantis LR statistikos duomenimis pateiksime autotransporto skaičiaus kitimo tendencijas Lietuvoje 1995-2003 m. (žr. 5 lentelę) 5 lentelė Kelių transporto priemonių skaičius (metų pabaigoje) 1995 1996 1997 1998 1999 2000 2001 2002 2003 Autotransporto iš viso, vnt. 879791 924524 1024935 1129849 1233651 1317716 1280096 1333114 1414806 Šaltinis. LR Statistikos departamentas. Remiantis 5 lentelės duomenimis grafiškai pavaizduosime šias kitimo tendencijas. 1 pav. Autotransporto priemonių skaičiaus kitimo tendencijos 1995-2003 m. Akivaizdu, kad kasmet autotransporto skaičius sparčiai auga. Jeigu lyginsime 2003 m. su 1995 m., tai matome, kad autotrasporto priemonių padaugėjo net 61 %, t.y 535015 vnt. Panašios autotransporto skaičiaus kitimo tendencijos yra ir visame pasaulyje (žr. 2 paveikslą) 2 pav. Automobilų skaičius pasaulyje. [2, 691] Išskiriami šie sektoriai, kurie savo veikloje išskiria dujų kiekius sukeliančius „šiltnamio“ efektą: 1. Energetikos sektorius: A. Kuro ir degalų deginimas: 1. Energetikos pramonė; 2. Apdirbamoji pramonė ir statyba; 3. Transportas; 4. Kiti sektoriai (gyvenamasis ir kt.); 5. Kita. B. Trumpalaikiai išmetimai naudojant kurą: 1. Kietas kuras; 2. Nafta ir gamtinės dujos. 2. Pramoniniai procesai: A. Mineraliniai produktai; B. Chemijos pramonė; C. Metalo gamyba; D. Kita gamyba; G. Kita. 3. Tirpiklių ir kitų produktių naudojimas. 4. Žemės ūkis: A. Vidurių fermentacija; B. Mėšlo tvarkymas; C. Ryžių kultivavimas; D. Žemės ūkio paskirties žemė; E. Savanų deginimas; F. Žemės ūkio produkcijos likučių deginimas laukuose; G. Kita. 5. Žemėnaudos pasikeitimas ir miškotvarka: A. Miško ir kitos medžio biomasės išteklių pasikeitimas; B. Miško ir pievų pasikeitimas; C. Tvarkomų žemių apleidimas; D. CO2 išmetimai ir sugėrimas į dirvą; E. Kita. 6. Atliekos: A. Kietų atliekų šalinimas ant žemės; B. Nuotekų tvarkymas; C. Atliekų deginimas; D. Kita. [3, 5] Kaip jau anksčiau minėta, vienas iš aplinkos teršimo sektorių, savo veiklos procese išskiriančių dujų kiekius sukeliančius „šiltnamio“ efektą – transportas. Transportas jau seniai yra pagrindinis taršos šaltinis. Lietuva įsipareigojus Europos Sąjungai (ES), kad bendradarbiaudama kartu su kitomis šalimis sieks sumažinti neigiamą transporto sektoriaus poveikį aplinkai. Priimtos valstybės programos, atskiros ūkio šakų strategijos, vyriausybės nutarimai numato pagrindines kuro kokybei bei kuro kokybės kontrolei gerinti, švaresniam ir alternatyviam kurui skatinti, aplinkosaugos priemonėms griežtinti, eismo srautams optimizuoti ir pan. Didelį poveikį klimato kaitai turi ir geležinkelio transportas. Kadangi šiuo metu naudojamų šilumvežių ir elektrovežių amžiaus vidurkis siekia 20 metų. Geležinkelio transporto sektorius imasi šių aplinkosauginių priemonių, siekiant sumažinti klimato kitimo tendencijas: naujų ekologiškai švarių medžiagų naudojimas, atsisakymas naudoti pavojingąsias medžiagas ir pan. Lėktuvai taip pat prisideda prie klimato atšilimo. Jų išmetamos medžiagos veikia atmosferos sudėtį. Dujos keičia atmosferos „šilnamio“ dujų koncentraciją, spartina kondensacinių (inversinių – taip vadinamu lėktuvų kuro išpylimo ore) pėdsakų formavimąsi. Visi šie veiksniai keičia pasaulio klimatą. Skaičiuojant išskiriamų teršalų kiekį 100 keleivių km, aviacija yra didžiausias aplinkos teršėjas iš visų transporto rūšių (3 paveikslas). Numatoma, kad ir toliau didės keleivių srautai, atitinkamai didės ir kuro sąnaudos. Tačiau manoma, kad techninė pažanga leis mažinti išmetamų teršalų kiekį, ko pasekoje oro erdvės bus maksimaliai optimizuotos. [2, 685] 3 pav. Įvairių transporto rūšių išskiriami teršalai, skaičiuojant 100 keleivių km. Pastaba. Aviacija 1 – tolimųjų reisų aviacija; Aviacija 2 – vietinė aviacija [2, 702] 3. KIOTO PROTOKOLAS Reagavimas į klimato kaitos problemas reikalauja visuotinių pastangų. Subalansuota plėtra - tai bendras daugiau nei 180 šalių, pasirašiusių Kioto protokolą, tikslas. Beveik visos pramoninės šalys įsipareigojo mažinti bendrą išmetamų „šiltnamio“ efektą sukeliančių dujų kiekį 2008-2012 m. Kioto protokolas įsigaliojo 2005 m. vasario 16 d. Kioto protokolo pagrindu, Lietuva, kaip ir Europos Sąjunga, įsipareigojo iki 2008 - 2012 metų sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas 8 % lyginant su baziniais 1990 metais. Kioto protokolas įvedė tris mechanizmus, papildančius nacionalinę veiklą, siekiant realaus, ilgalaikio, išmatuojamo bei rentabilaus išmetamų „šiltnamio“ efektą sukeliančių dujų mažinimo: švarios plėtros mechanizmo projektus (CDM), bendro įgyvendinimo (JI) programą ir tarptautinę prekybą taršos leidimais (IET). Bendro įgyvendinamo projektų mechanizmas – tai dviejų šalių susitarimas, kurio pagrindu vienos šalies subjektai (įmonės) investuoja į kitoje šalyje įgyvendinamus projektus, kuriais siekiama sumažinti CO2 išmetimus konkrečiuose taršos šaltiniuose (toliau tekste – „Projektai“) toje kitoje šalyje, už tai gaudama iš pastarosios taršos mažinimo vienetus. Tai reiškia, kad viena šalis, kurios pramonės įmonėms CO2 sumažinimo kaštai yra labai dideli, investavusi į kitoje šalyje įgyvendinamus Projektus, už investuotas lėšas gauna atitinkamą kiekį taršos mažinimo vienetų iš kitos šalies, kurios įmonėms CO2 sumažinimo išlaidos yra žymiai mažesnės. Tokiu būdu laimi tiek šalis investuotoja, sutaupiusi savo vietinių įmonių lėšas, kurios turėtų būti skiriamos gamybos proceso modernizavimui, tiek šalis taršos mažinimo vienetų pardavėja, kurios įmonėms sumažėja naujų Projektų įgyvendinimo kaštai. Todėl galima teigti, kad bendro įgyvendinamo projektų mechanizmų esmė – vienos šalies lėšų, investuotų į kitoje šalyje įgyvendinamus Projektus, transformavimas į taršos mažinimo vienetus. Taršos leidimų prekybos mechanizmas – tai dviejų šalių susitarimas, kurio pagrindu vienos šalies subjektai (įmonės) perka iš kitos šalies subjektų (įmonių) apyvartinius taršos leidimus. Šio mechanizmo esmė yra labai panaši į bendro įgyvendinamo projektų mechanizmo esmę. Skirtumas tarp minėtų mechanizmų yra tik tas, kad taršos leidimų prekybos mechanizmo pagrindu viena šalis ne investuoja lėšas į kitoje šalyje vykdomus Projektus, o perka iš kitos šalies apyvartinius taršos leidimus. Švarios plėtros mechanizmas – tai susitarimas, kurio pagrindu viena šalis investuoja į kitoje šalyje, kuri nėra įtraukta į Protokolo I-ąjį priedą, įgyvendinamus Projektus, už tai gaudama iš pastarosios taršos mažinimo vienetus. Tačiau pastarasis mechanizmas Lietuvai nėra aktualus, kadangi vargu ar Lietuva artimiausiu metu investuos savo lėšas į Projektus besivystančiose šalyse (pavyzdžiui Kambodžoje arba Mongolijoje). Apibendrintai galima paminėti, kad skirtumas tarp bendro įgyvendinamo projektų ir švarios plėtros mechanizmo – “Projekto įgyvendinimo vieta”, o skirtumas tarp bendro įgyvendinamo projektų ir taršos leidimų prekybos mechanizmo – “atskirose šalyse nustatyti skirtingi CO2 emisijos limitai”. Bendra šių mechanizmų taikymo vertė yra ta, kad investicijos į taršos mažinimą atliekamos toje vietoje (globalia prasme), kur jos gali būti panaudojamos efektyviausiai. [9] Ne per seniausiai įsigaliojęs Kioto protokolas – vienas ryškiausių ir akivaizdžiausių mėginimų spręsti klimato šiltėjimo problemą. Požiūriai į šį projektą akivaizdžiai skiriasi. Kaip rašė Šiaurės Vokietijos dienraštis „Welt”, „jei dramatiškiausi nuogąstavimai dėl ateities klimato teisingi, tai Kioto procesas to nepakeis, bet geriausiu atveju tik kelerius metus šiltėjimą pristabdys”. Paryžiaus laikraštis „Liberation” protokolą pavadino „mažyčiu žingsneliu diplomatijai, tačiau didžiuliu šuoliu žmonijai”. JAV bendrovėms „bus sunku laikytis vienišių pozicijos pasaulyje, daug kur besivadovaujančiame Kioto protokolu – joms sunku bus priešintis reguliavimui ir viešajai nuomonei tose šalyse, į kurias amerikiečiai investuoja”. Pagrindiniai JAV argumentai „prieš” buvo paremti tuo, jog protokolo nepasirašo Indija ar Kinija, vienos labiausiai augančių ekonomikų pasaulyje, todėl Kioto protokolas yra beprasmis. Be to, JAV pabrėžė, kad Kioto protokolas yra ekonomiškai nenaudingas. Joms pritarė ir protokolo nepasirašiusi Australija. Būtent joje 1990 metais buvo sukurta Lavoisier grupė (Lavoisier group), kurios griežtos kalbos Kioto protokolo, „šiltnamio“ efekto klausimais erzina entuziastingai nusiteikusius aplinkosaugininkus. Šios grupės nuomone, Kioto protokolas riboja Australijos suverenitetą, pats protokolas, pasak jų, nėra reikalingas, nes klimato šiltėjimas yra natūralus procesas, todėl „šiltnamio“ efektas yra tik mitas. 2004 metais Melburne šia tema buvo išleista Viljamo Kininmonto knyga „Klimato kaita: natūralus pavojus” (William Kininmonth „Climate Change: A Natural Hazard). [4, 18] 4. TARŠOS LEIDIMŲ RINKA 2003 metų spalio 13 dieną buvo priimta Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2003/87/EC, nustatanti prekybos „šiltnamio“ efektą sukeliančių dujų išmetimo apyvartiniais taršos leidimais sistemą Bendrijoje. Pagal šią direktyvą nei vienos ES valstybės (tame skaičiuje ir Lietuvos) nustatytų ūkio šakų įmonė negalės vykdyti veiklos, susijusios su anglies dvideginio emisijomis, nepateikusi atitinkamo kiekio apyvartinių taršos leidimų. Taigi, Europoje formuojasi visai nauja ir unikali rinka, nei viena ES šalis šioje srityje neturi didesnės patirties ir Lietuva šioje vietoje neatsilieka nuo kitų šalių. Anglies dvideginis (CO2) iki šiol nebuvo laikomas teršalu Lietuvoje. Šis teršalas susidaro deginant bet kokį kurą ir priklauso tik nuo sudeginto kuro kiekio ir rūšies, bet ne nuo degiklių kokybės ar filtrų, galinčių mažinti kitų, „klasikinių“ teršalų kiekius. Didžiausia tarša gaunasi deginant mazutą, orimulsiją, akmens anglį ir durpes. Gamtinių dujų tarša šiuo atžvilgiu yra maždaug 30 % mažesnė, o atsinaujinantys energijos ištekliai (šiaudai, mediena, kt.) laikomi neutraliu CO2 atžvilgiu kuru. Vargu ar artimiausiu metu Lietuvos ekonomika išaugs tiek, kad tarša „šiltnamio“ efektą sukeliančiomis dujomis viršys Kioto protokole numatytą Lietuvos įsipareigojimą sumažinti taršą 8%, lyginant su 1990 metų taršos lygiu. Šiuo metu tarša šiltnamio efektą sukeliančiomis dujomis nesiekia net 40 %, lyginant su 1990 metų tarša. Tačiau negalime tikėtis, kad ES Komisija suteiks Lietuvai teisę savo įmonėms padalinti daugiau apyvartinių taršos leidimų, nei mes patys sugebėsime įrodyti, kad mums jų realiai reikia. Europos Sąjunga nori išvengti situacijos, kai įmonės ES naujose narėse turės „nereikalingų“ apyvartinių taršos leidimų, kuriuos galės išmesti į rinką, neįgyvendinant jokių „šiltnamio“ efektą sukeliančių dujų emisijas mažinančių priemonių. Taigi, įmonėms reikėtų būti atsargioms ir nepervertinti diegiamų CO2 emisijas mažinančių priemonių efekto, numatyti, kad dalis energijos bus generuojama, deginant rezervinį, didesnes emisijas sukeliantį kurą, taip pat įmonės turėtų numatyti galimą plėtrą, uždarant mažesnes katilines ir centralizuojant energijos gamybą. Pramonės įmonės turėtų nenuvertinti gamybos plėtros ateityje. [9] Prekyba apyvartiniais taršos leidimais leidžia pritraukti lėšas, investuojant į efektyvias technologijas, atsinaujinančių energijos resursų išnaudojimą. 2005-2007 metų periodu numatyta, jog apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemoje dalyvauja tokių sričių įmonės: • Energetika (įrengimai, kurių nominali galia >20MW); • Naftos perdirbimas; • Kokso gamyba; • Mineralinių medžiagų apdirbimas: ◦ Cemento gamyba (įrengimai, kurių našumas didesnis nei 50 t/d); ◦ Stiklo gamyba (įrengimai, kurių našumas didesnis nei 20 t/d); ◦ Keramikos gamyba. • Celiuliozės, popieriaus, kartono gamyba; • Metalo ir plieno gamyba. Lietuvoje apyvartiniai taršos leidimai bus paskirstyti 93-is įrengimus valdantiems 61-am veiklos vykdytojui. Didžioji dalis šių įrengimų priklauso energetikos sektoriui. [8] 4.1. Prekybos apyvartiniais taršos leidimais principas Prekyba apyvartiniais taršos leidimais pirmą kartą buvo panaudota JAV praeito šimtmečio aštuntą dešimtmetį ir užsirekomendavo kaip efektyvus taršos mažinimą skatinantis mechanizmas. Daugumą atvejų gamta nukenčia vienodai kurioje vietoje tarša bebūtų vykdoma. Tačiau išlaidos taršos prevencijai skirtingose vietose yra skirtingos. Aišku, kad taršos sumažinimo kaštai skirtingose įmonėse, naudojančiose skirtingas technologijas, žaliavas, kurą, yra skirtingi. Todėl kai kurioms įmonėms yra pigiau vykdyti savo emisijų sumažinimo įsipareigojimus ne patiems investuojant į taršą mažinančias priemones, bet sumokant tam tikrą mokestį kitai įmonei arba kitais žodžiais – nusiperkant apyvartinius taršos leidimus iš kitos įmonės. Įmonės, parduodančios apyvartinius taršos leidimus, savo ruožtu, gauna papildomas lėšas taršą sumažinantiems projektams įgyvendinti tokiu būdu šiuos projektus padarydamos greičiau atsiperkančiais. Prekyba apyvartiniais taršos leidimais nukreipia lėšas ten, kur jos yra panaudojamos efektyviausiai. Išlošia tiek apyvartinių taršos leidimų pirkėjas, sutaupęs lėšas, reikalingas taršai sumažinti, tiek apyvartinių taršos leidimų pardavėjas, taršą mažinantiems projektams pritraukęs papildomas lėšas, tiek tarpininkai, vykdantiems savo prekybos tarpininkavimo verslą. Aišku, kad prekyba apyvartiniais taršos leidimais yra įmanoma tik esant tam tikrai šio verslo aplinkai, ribojančiai taršą ir išduodančiai taršos leidimus, tuo pačiu sukurdama šių leidimų vertę. 4.2. Verslo apyvartiniais taršos leidimais aplinka Pasaulyje Pirmieji prekybos apyvartiniais taršos leidimais pavyzdžiai buvo susiję su azoto ir sieros junginių taršos leidimų prekyba. Tačiau perspektyviausia yra laikoma prekyba taršos anglies dvideginiu (CO2) bei kitomis visuotinį klimato atšilimą veikiančių dujų (taip vadinamų šiltnamio dujų) leidimais. CO2 yra natūralus ir neišvengiamas organinio kuro degimo produktas. Šių emisijų sumažinimas yra įmanomas tik efektyviau naudojant energiją, mažinant energijos nuostolius gamybos, transportavimo ir vartojimo srityse, vietoje naftos produktų ir akmens anglies deginant gamtines dujas arba CO2 atžvilgiu neutralų atsinaujinantį kurą. 1992 metais Rio de Žaneire (Brazilija) buvo priimta Jungtinių Tautų bendrosios klimato kaitos konvencija, kurioje pramoninės Pasaulio valstybės iškėlė tikslą stabilizuoti šiltnamio dujų emisijų kiekius. Vėliau buvo prieita prie išvados, kad šis tikslas gali būti pasiektas tik esant griežtiems išsivysčiusių šalių įsipareigojimams ir 1997 metų Kiote (Japonija) išsivysčiusių pasaulio šalių atstovai iškėlė konkretų tikslą 2008-2012 metais sumažinti klimato atšilimą veikiančių dujų emisijų kiekius vidutiniškai 5,2%, lyginant su 1990 metų lygiu. Šie taip vadinami Kioto protokolai visuotinai įsigalios, protokolus ratifikavus 50-čiai išsivysčiusių valstybių, atstovaujančių daugiau nei 50% šiltnamio dujų emisijų. Kioto protokoluose numatyta, kad išsivysčiusios valstybės savo įsipareigojimus gali vykdyti, perkant apyvartinius taršos leidimus iš kitų išsivysčiusių šalių, taip pat – vykdant bendrus projektus kitose šalyse ir investuodami į taršą mažinančius projektus besivystančiose šalyse. Iki šiol tik keletas iš Kioto protokolus pasirašiusių šalių parlamentų yra ratifikavę šią sutartį (Rumunija, Slovakija). Daugelyje kitų Pasaulio išsivysčiusių šalių (JAV, Kanadoje, Japonijoje, Australijoje, Rusijoje) aukščiausiu lygiu vyksta karštos diskusijos ar Kioto protokoluose užfiksuoti įsipareigojimai šioms valstybėms nebus per sunkūs ir kokia bus šių įsipareigojimų įvykdymo daroma našta kiekvienos iš šių šalių ekonomikai. „Opozicijos“ Kioto protokolų ratifikavimui lyderiais yra Džordžo Bušo administracija, kuri atstovauja vieną iš labiausiai nuo 1990 metų pažengusių ekonomikų o tuo pačiu ir labiausiai padidėjusius šiltnamio dujų kiekius. JAV neatsisako pačios emisijų ribojimo idėjos, tačiau siekia pakeisti Kioto protokoluose numatytus įsipareigojimus alternatyviais emisijų suvaržymais, labiau skatinančiais efektyvų energijos vartojimą, o ne apribojančiais bendrus emisijų kiekius, kuriuos pasiekti, augant ekonomikai, yra labai sunku. Europos Sąjungos šalys 1998 metais pasirašė tarpusavio naštos palengvinimo sutartį, pagal kurią dalį gamtosauginių vienų Europos Sąjungos šalių įsipareigojimų perėmė kitos Sąjungos šalys. Tokiu būdu tokių valstybių, kaip Danija arba Švedija įsipareigojimai sumažinti šiltnamio dujų emisijas tapo dar griežtesni, kai tuo tarpu kai kurių ekonomiškai silpnesnių Europos Sąjungos narių (Portugalija, Graikija) įsipareigojimai tapo mažesni ir šioms šalims netgi leidžiama padidinti emisijas virš 1990 metų lygio. Europos Sąjunga yra laikoma Kioto protokolų ratifikavimo proceso lydere. 2001 metų spalio mėnesį buvo parengtas Europos parlamento ir Tarybos direktyvos projektas, kur yra apibrėžiama prekybos taršos šiltnamio dujomis leidimų schema. Pagal šią schemą Europos Sąjungos šalys jau nuo 2005 metų turi pradėti prekybą emisijų šiltnamio dujomis leidimais. Kai kurios Europos Sąjungos šalys (Didžioji Britanija ir Danija) jau šiuo metu yra įgyvendinusios prekybos taršos CO2 dujomis leidimais sąlygas savo vidaus rinkose. Danijoje elektros energijos gamintojai yra privaloma tvarka įpareigoti nuo 2000 metų kas metai sumažinti CO2 emisijas po 1 mln.t nuo 23 mln.t iki 20 mln.t. 2003 metais. Elektros energijos gamintojai gali prekiauti apyvartiniais taršos leidimais tarpusavyje, neįvykdžius jiems uždėtų įsipareigojimų, jie privalo mokėti 40 Danijos kronų baudą už kiekvieną viršytą teršalų toną. Šiomis baudomis surinktos lėšos yra panaudojamos energetiškai efektyvių projektų rėmimui. Didžiojoje Britanijoje, skirtingai nuo Danijos, dalyvavimas emisijų taršos leidimais rinkoje yra savanoriškas. Šios rinkos dalyviams yra suteikiamos aplinkosauginių mokesčių lengvatos. Rinkos dalyvių ratas yra didesnis, nei Danijoje. Rinkos dalyviui viršijus jam nustatytas taršos normas, jis netenka visų aukščiau paminėtų aplinkosauginių mokesčių lengvatų. 2002 metų balandžio mėnesį Didžiojoje Britanijoje prasidėjo prekyba apyvartiniais taršos leidimais. CO2 emisijų leidimai taip pat yra ribojami Masačusetso valstijoje (JAV), kur egzistuojantys elektros energijos gamintojai privalo sumažinti CO2 dujų emisijas savo elektrinėse, arba įsigyti apyvartinius taršos leidimus, investuodami į kitus taršą šiltnamio dujomis mažinančius projektus. Visos iki šiol paminėtos apyvartinių taršos leidimų rinkos kol kas yra vietinės, taršos leidimais gali prekiauti tik vietiniai ūkio subjektai tarpusavyje. Tačiau yra numatyta artimiausiu metu, įsigaliojus tarptautinėms prekybos taršos leidimais taisyklėms, šias rinkas išplėsti, atveriant galimybes įsigyti taršos leidimus ir iš užsienio. Kai kurios stambios korporacijos (British Petroleum, Shell) yra savanorišai įsipareigojusios sumažinti šiltnamio dujų emisijas savo valdomose kompanijose bei įdiegusios vidinės prekybos taršos leidimais tarp korporacijos narių taisykles. 4.3. Lietuvos pozicija tarptautinės prekybos apyvartiniais taršos leidimais rinkoje Lietuva, kaip ir daugelis kitų pramoninių valstybių, iki šiol dar nėra ratifikavusi Kioto protokolų. Lietuvoje, skirtingai, nei kitose šalyse, iki šiol Kioto protokolai viešojoje nuomonėje yra minimi labai fragmentiškai ir praktiškai nei viena vyriausybė ar politinė partija iki šiol neturėjo aiškesnės pozicijos Kioto protokolų ratifikavimo ar tuo labiau – vietinės bei tarptautinės prekybos apyvartiniais taršos leidimais klausimu. Pasaulyje Lietuva yra laikoma Europos Sąjungos satelite ir manoma, kad Europos Sąjungai ratifikavus Kioto protokolus, automatiškai tą patį padarys ir Lietuva. Iki šiol Lietuvoje dėmesys daugiau buvo sukoncentruotas į įsipareigojimus, kuriuos privalo įvykdyti Europos Sąjungos narystės siekiančios šalys, tačiau Europos Sąjungai ratifikavus Kioto protokolus, tikėtina, kad didesnis dėmesys bus skirtas ir šiems įsipareigojimams vykdyti. Pagal Aplinkos ministerijos įvertinimus 1998 m. anglies dvideginio emisijos dėl pramonės smukimo sudarė tik apie 41% nuo 1990 m. lygio. Taigi, lyg ir yra apyvartinių taršos leidimų perteklius, kurį Lietuva galėtų realizuoti tarptautinėje taršos leidimų rinkoje. Tačiau yra apskaičiuota, kad uždarius Ignalinos AE ir elektros energijos gamybą sukoncentravus Elektrėnų elektrinėje, Lietuvos ūkio subjektų CO2 emisijos viršytų Lietuvai skirtas normas. Taigi, Lietuvai reikėtų investuoti į elektros energijos gamybą termofikacinėse jėgainėse, kitus energiją tausojančius projektus arba ieškoti galimybių įsigyti apyvartinius taršos leidimus užsienyje. Šiuo metu Ūkio ministerijai pateiktame Lietuvos aplinkos apsaugos ekonominių veiksnių plėtros iki 2015 m strategijos projekte yra numatytos ambicijos iki 2005 metų ribotu mastu įdiegti apyvartinių taršos leidimų sistemą, taip pat įdiegti CO2 mokestį. Jei tai pavyks įgyvendinti, jau po trijų metų ūkio subjektai galės tarpusavyje prekiauti naujo tipo preke - apyvartiniais taršos leidimais. [8] 5. CO2 dujų emisijų skaičiavimas Kaip jau buvo anksčiau minėta, viena iš priežasčių sukeliančių klimato kitimą anglies dioksido CO2 dujos. Šiame skyriuje kaip tik ir aptarsime šių dujų emisijos apskaičiavimą. Nuo 2005 m. įsigaliojus apyvartinių taršos leidimų (ATL) prekybos sistemai Europos Sąjungoje, sistemoje dalyvaujančios įmonės privalo parengti bei patvirtinti išmetamo CO2 monitoringo (apskaitos) planą kiekvienam savo valdomam įrenginiui (jų Lietuvoje kol kas yra 93). Monitoringo planas turi būti rengiamas kiekvienais metais prieš kalendorinių metų pradžią. Operatoriai privalo laikytis monitoringo plane numatytų CO2 apskaitos metodų rengdami monitoringo ataskaitas. Monitoringo gairės numato, kad CO2 apskaita turi būti vykdoma su skirtingu tikslumu priklausomai nuo bendro CO2 kiekio išsiskiriančio iš įrenginio. Skirtinga skaičiavimo metodologija bei reikalavimai tikslumui yra taikomi priklausomai nuo metinio CO2 emisijų kiekio išsiskiriančio iš įrenginio. Visi įrenginiai skirstomi į tris kategorijas: 1. 500 kilotonų CO2 per metus. 5.1. CO2 emisijos kurą deginančiuose įrenginiuose Energiją generuojančių įmonių realios CO2  emisijos yra paskaičiuojamos, atsižvelgiant į faktines kuro sąnaudas. Naudojama formulė: CO2-emisijos=Kuro sąnaudos[TJ] * Emisijos faktorius[tCO2/TJ] *Oksidacijos koeficientas Kuro sąnaudos turi būti pateiktos energetine jo verte ir išreikštos teradžiauliais (TJ). Todėl šiam kiekiui įvertinti reikia tiek duomenų apie natūralaus kuro sąnaudas, tiek apie kuro šiluminę vertę. Emisijos faktorius nurodo kiek CO2 išsiskiria, sudeginus vieną vienetą kuro.  Oksidacijos koeficientas paprastai įvertina tai, kad ne visa kure esanti anglis oksiduojasi dėl netobulo degimo. Kuro sąnaudos. Kuro sąnaudos gali būti skaičiuojamos dviem būdais: 1. Pagal suvartoto kuro kiekį. 2. Pagal pirkto kuro kiekį įvertinant kuro kiekio pasikeitimus kuro saugykloje. 6 lentelėje pateikiami reikalavimai matavimo prietaisų tikslumui nustatant suvartoto kuro kiekį: 6 lentelė Matavimo prietaisų tikslumas nustatant suvartoto kuro kiekį Įrenginio kategorija Kuro sąnaudų metodas Įsigyto kuro kiekio + kuro atsargų pokyčio metodas Dujiniam ir skystam kurui Kietam kurui Dujiniam ir skystam kurui Kietam kurui A ±5.0 % ±7.5 % ±4.5 % - B ±2.5 % ±5.0 % ±2.0% ±4.5 % C ±1.5 % ±2.5 % ±1.0% ±2.0% Kuro šiluminė vertė. Kuro šiluminės vertės nustatymo metodas yra naudojamas  priklausomai nuo to kokiai kategorijai įrenginys priklauso. Lietuvai būdingos šiluminės kuro vertės yra paimamos iš lentelių tokioms įrenginių kategorijoms: A, B (500 kt CO2 per metus) – dujiniam ir skystam kurui, B, C (>50 kt CO2 per metus) – kietam kurui. Šaliai būdingos kuro šiluminės vertės pateikiamos paskutiniame nacionaliniame „šiltnamio“ efektą sukeliančių dujų inventoriuje (Nacionalinė ataskaita JT Bendrajai klimato kaitos konvencijai). Kadangi paskutinėje (antroje) nacionalinėje ataskaitoje šiluminės kuro vertės nepateiktos, laikinai gali būti imamos kuro šiluminės vertės pateiktos Nacionaliniame aplinkos taršos leidimų paskirstymo plane. Šiuos duomenys pateiksime 7 lentelėje. 7 lentelė Kuro šiluminė vertė Naudojamas kuras Kuro šiluminė vertė TJ/kt Žalia nafta 42,64 Mazutas 40,32 Orimulsija 27,63 Dyzelinis/krosninis kuras 42,85 Suskystintos dujos 46,46 Tepalai 41,90 Durpės 8,65 Akmens anglis 21,60 7 lentelės tęsinys Naudojamas kuras Kuro šiluminė vertė TJ/km³ Mediena 6,675 Naudojamas kuras Kuro šiluminė vertė TJ/Mnm³ Gamtinės dujos 33,47 Kuro šiluminės vertės matavimus gali atlikti pats įrenginio operatorius, įgaliota laboratorija arba kuro tiekėjas. CO2 emisijų faktoriai. Lietuvai būdingi CO2 emisijų faktoriai yra pateikiami paskutiniame nacionaliniame „šiltnamio“ efektą sukeliančių dujų inventoriuje. CO2 emisijų faktoriai iš inventoriaus gali būti naudojami tokių kategorijų įrenginiams: 1. A, B (50 kt CO2/metus) – kietam kurui, įrenginio operatorius privalo apskaičiuoti emisijų faktorių kiekvienai kuro partijai. Emisijų faktoriai gali būti nustatomi įrenginio operatoriaus, įgaliotos laboratorijos arba kuro tiekėjo. Paskutinėje (antroje) Nacionalinėje ataskaitoje JT Bendrajai klimato kaitos konvencijai CO2 emisijų faktoriai nepateikti, todėl laikinai galima naudoti Tarpvyriausybinės klimato kaitos grupės (IPCC) 1996 m. gairėse pateiktus skaičius (žr. 8 lentelę). 8 lentelė CO2 emisijų faktoriai Naudojamas kuras Emisijų faktorius [tCO2/TJ] Žalia nafta 73,3 Mazutas 77,4 Orimulsija 80,7 Dyzelinis/krosninis kuras 74,1 Suskystintos dujos 63,1 Tepalai 73,3 8 lentelės tęsinys Naudojamas kuras Emisijų faktorius [tCO2/TJ] Durpės 106,0 Akmens anglis 94,6 Gamtinės dujos (sausos) 56,1 Metanas 54,9 Vandenilis 0,0 Biokuras 0,0 Oksidacijos faktorius. Visoms įrenginių kategorijoms naudojančioms dujinį ir skystą kurą yra naudojama oksidacijos vertė  0,995. Kietą kurą naudojantiems įrenginiams yra naudojamos tokios oksidacijos vertės: 1. A kategorijos (50 kt CO2 per metus) kategorijų įrenginių operatoriai oksidacijos faktorius apskaičiuoja pagal anglies kiekį pelenuose. Kuro bandiniams imti ir jo žemutinei šiluminei vertei, anglies kiekiui ir emisijos faktoriui nustatyti taikomos tvarkos grindžiamos atitinkamais Europos standartų komiteto (CEN) standartais. Jei CEN standartų nėra, taikomi ISO arba nacionaliniai standartai. 5.2. CO2 emisijos pramonės įrenginiuose CO2 emisijos iš gamybos procesų yra apskaičiuojamos pagal šią formulę: CO2 emisijos = veiklos duomenys [t arba m3] x emisijos faktorius [t CO2 / t arba m3] x konversijos koeficientas Veiklos duomenys grindžiami sunaudotu medžiagos kiekiu, našumu arba gamybos išeiga ir išreiškiami t arba m³. Į pradinėse medžiagose esančią anglį, kuri proceso metu nevirsta CO2, atsižvelgiama nustatant konversijos koeficientą.  Degimo procesai, vykstantys pramoniniuose įrenginiuose, stebimi ir pranešami tai pat kaip energijos gamybai skirtuose degimo įrenginiuose. Procesų metu vykstančios CO2 emisijos yra vertinamos, skaičiuojant kiek buvo sunaudota žaliavos arba kokia buvo gamybos išeiga.    Naudojami CO2 emisijų faktoriai, vertinant CO2 emisijas proceso metu skylant karbonatams į CO2. Vertinama pagal sunaudotų žaliavoje esančių karbonatų skaičių arba pagal gamybos proceso metu susidariusių oksidų kiekį. 9 lentelė CO2 emisijų faktoriai Naudojamos medžiagos Emisijų faktorius [tCO2/t] CaCO3 0,440 MgCO3 0,522 Na2CO3 0,415 Ba CO3 0,223 Išeiga Emisijų faktorius [tCO2/t] Klinkeris 0,525 CaO 0,785 MgO 1,092 Proceso metu CO2 emisijos susidaro cemento bei kalkių gamyboje, naftos produktų gamyboje, stiklo ir keramikos gamybos įmonėse. [8] 6. Klimato kaitos padariniai Žmonių veiklos sukelta klimato kaita yra didžiausia grėsmė mūsų planetai. Besaikis ir netaupus anglies, naftos naudojimas sukelia neprognozuojamas klimato kaitos pasekmes. Be to, milžinišku greičiu eikvodami baigtinius gamtos ištelkius (akmens anglį, naftą ir kt.), žmonija nenumaldomai lekia link katastrofos – tų išteklių baigties. Paskaičiuota, kad tokiais pačiais tempais naudojant naftą, jos atsargos Žemėje baigsis maždaug po 50 metų. Dėl šios priežasties būtina plėtoti technologijas, kurios įgalintų kaip galima daugiau ir efektyviau naudoti atsinaujinančius vietinius energijos šaltinius – vėją, saulę, vandenį, biomasę ir geoterminę energiją. Atsinaujinantys vietiniai energijos šaltiniai svarbūs ir ekonomikos augimui. Lietuva kasmet išleidžia apie 3000,0 mln. litų importuojamiems pirminės energijos ištekliams – jie sudaro apie 95 % visų energijos išteklių Lietuvoje. Susidomėjimas vietinio atsinaujinančio kuro panaudojimo galimybėmis išaugo Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, ypač tuomet, kai nebebuvo lengvai pasiekiami Rusijos naftos ir anglies produktai. 2002 m. atsinaujinantys ir vietos energijos ištekliai jau sudarė 8-9 % kuro balanso. Ekspertai apskaičiavo, kad padidinus tokių išteklių naudojimą, atsinaujinantys energijos ištekliai gali sudaryti 14-15 % viso Lietuvoje naudojamo kuro, ir taip pasiekti numatytas Europos Sąjungos atsinaujinančiųjų energijos išteklių panaudojimo normas kiekvienai ES narei (tai padaryti Lietuva turi iki 2020 m.). 10 lentelė Atsinaujinančiųjų energijos išteklių sunaudojimo normos Atsinaujinantieji energijos ištekliai Suvartojimas MWh Potencialas, MWh/metus 2002 m. 2010 m. 2020 m. 2020 m. Mediena 7670 9500 9800 9800 Šiaudai 50 500 1500 3590 Komunalinės atliekos 0 0 460 800 Sąvartynų dujos 40 140 280 100 Biodujos 300 10 lentelės tęsinys Atsinaujinantieji energijos ištekliai Suvartojimas MWh Potencialas, MWh/metus 2002 m. 2010 m. 2020 m. 2020 m. Geoterminė energija 110 110 110 800 Mažos hidroelektrinės 350 460 580 500 Didelės hidroelektrinės 1000 Saulės energija 0 0 0 1300 Vėjo energija 0 290 850 850 Biodegalai 0 720 720 2250 Iš viso: 8220 11 720 14 300 21 290 Šaltinis: Danish Energy Management A/S 2003 m. atlikto tyrimo “Atsinaujinančiųjų ir vietinių energijos išteklių naudojimo didinimas Lietuvoje“ duomenys. [6] Galime daryti išvadas, kad klimato kaita sukelia sekančius padarinius: 1. Žmogaus sukelta klimato kaita yra didžiausia grėsmė mūsų planetai. Žemės rutulio ateitis priklauso tik nuo mūsų pačių . 2. Besaikis ir netaupus anglies, naftos ir gamtinių dujų naudojimas sukelia neprognozuojamas klimato kaitos pasekmes. 3. Per 2003 metų sausrą Europoje žuvo 33 tūkstančiai žmonių - tai įspėjimas mums! Tai buvo karščiausia vasara per pastaruosius 500 metų. 4. Dėl klimato kaitos kyla potvyniai ir sausros, prarandamas ketvirtadalis planetos augalų bei gyvūnų rūšių, gali būti nušluotos nuo žemės paviršiaus ištisos valstybės. 5. Klimato kaita yra mūsų gyvenimo būdo pasekmė. Tai gali nužudyti milijonus žmonių visame pasaulyje. Labiausiai kenčia skurdžių šalių gyventojai. 6. Organinio kuro pramonė priklauso nuo anglies, naftos bei gamtinių dujų vartotojų. Vyriausybės skiria dalį mokesčių mokėtojų pinigų šiai pramonei subsidijuoti. 7. Mums nereikia atsisakyti elektros ir grįžti prie žvakių. Mes galime ir privalome energiją naudoti efektyviai! 8. Anglis, nafta ir gamtinės dujos neturi ateities. Vieną dieną šie ištekliai pasibaigs. Atsinaujinanti energija pasirengusi juos pakeisti. 9. Klimato problemas pasaulio šalių vyriausybės turi spręsti kartu, tačiau iniciatyvą turi rodyti turtingos šalys, nes klimatas kinta dėl jų kaltės. 10. Veiksmai siekiant sustabdyti klimato kaitą sustiprins šalių ekonomiką, sukurs naujas darbo vietas ir pagerins mūsų gyvenimo kokybę. 11. Aplinkos apsauga prasideda Mūsų namuose: Mes galite pradėti saugoti gamtą DABAR. [7] Taigi galime teigti, kad negrįžtamai praėjo laikas, kuomet gamta pati sugebėdavo neutralizuoti žmogaus sukeltus negatyvius padarinius. Kadangi pastaruoju metu aplinka teršiama tiek, kad gamta pati savaime apsivalyti jau nebegali. Todėl sutrinka nusistovėjusi pusiausvyra ir atsiranda sunkiai sprendžiamos ekologinės problemos, tokios kaip klimato kaita ir pan. [1, 308] IŠVADOS Aplinkos apsaugos problemos yra vienos iš opiausių ir globaliausių. Neveltui kovo 20 d. minima Pasaulinė žemės diena Neaišku, koks būtų globalinės temperatūros kaitos pobūdis, jei žmonija nebūtų ėmusi taip intensyviai keisti savo aplinkos. Nežinomos ir trumpų (nuo kelių dešimtmečių iki kelių šimtmečių) natūralių šiltesnio ar šaltesnio klimato laikotarpių formavimosi priežastys. LITERATŪRA 1. Jakutis A., Petraškevičius V. ir kt. Ekonomikos teorijos pagrindai. – Kaunas, 2002. – 344 p. 2. Vilniaus Gedimino technikos universitetas. Transportas: technologijos, ekonomika, aplinka, sveikata. Monografija. Vilnius: Technika. 2003, - 876 p. 3. Aplinkos ministerija. Šiltnamio efektą sukeliančių dujų inventorius // Techninė ataskaita Nr.26, 2004 gegužė, p. 17. 4. Baubinaitė I. Mums rūpi Žemės planeta? // Atgimimas, 2005 m. kovo 25-31 d., Nr.12, p. 18. 5. Rimkus E. Klimato kaita: modeliai, prognozės, faktai // Geografijos metraštis, 1999, 32 tomas, p. 428. 6. Aplinkos informacijos centras // www.apicentras.lt 7. Aplinkosauginė organizacija // www.atgaja.lt 8. Inžinerinė konsultacinė įmonė „Ekostrategija“ // www.ekostrategija.lt 9. Lietuvos Aplinkos apsaugos investicijų fondas // www.laaif.lt 10. Lietuvos Respublikos statistikos departamentas // www.std.lt

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!