Krikštynos ir krikštatėviai

Lietuvių krikštynų senovinės apeigos žinomos tik iš istorinių šaltinių, atsiradusių jau po krikščionybės įvedimo ir krikštynų liaudiškųjų papročių, kurie siejami su pagonybe. Manoma, kad pagoniškųjų vardynų vieni svarbiausių elementų buvo apeiginis įvardijamojo maudymas, nešiojimas apie židinį ir kūmystės paprotys.
Pasak XV – XVI a. istorinių šaltinių, lietuviai, susirgus bažnyčioje krikštytam kūdikiui, maudydavo jį upėje arba šaltinyje ir manydavo, kad tuo nuplausią jo krikščioniškąjį vardą, o duodami naują, dažnai paukščių, medžių arba žvėrių vardą, tikėdavo kūdikį pagysiant ir įgausiant jų savybių. Matyt, kurį laiką gyvavo dvivardystė: greta oficialaus vardo asmuo turėjo ir pagonišką vardą, ilgainiui tapusį pavarde. Krikščionybei įsigalėjus, tas maudymas virto tradiciniu kūdikio prausimu prieš krikštynas.
Iki pat XX a. lietuviai išlaikė paprotį kviesti į krikštynas daug kūmų (Biržų apylinkių turtingieji valstiečiai kviesdavo jų 5-6 poras, o klaipėdiškiai net iki 10 porų ). Pagoniško aukojimo liekana laikoma ir apeiginis pribuvėjos samčiu užmuštos vištos valgymas, išvežus kūdikį krikštyti į bažnyčia (M. Lietuvoje), gaidžio ir vištos nukirsdinimas ant slenksčio (Valkininkų apylinkėse).
Lietuvių liaudis ilgai vengė krikščioniškų krikštynų, o ir joms įsigalėjus, daugelis namų apeigų su krikščionybe turėjo nedaug bendra. Parvežus pakrikštytą kūdikį iš bažnyčios, namie buvo keliamos vaišės, turtingesnių tėvų didesnes, neturtingų — mažesnės, arba jų visai nebūdavo.
Krikštynų papročiai turėjo daug magijos, erotikos, komizmo. Tikėta, kad dėl to būsiąs laimingas kūdikio gyvenimas, tėvai toliau būsią vaisingi, o sukeltas juokas nukreipsiąs nuo kūdikio ir gimdyvės ligas ir mirtį. Labai svarbi visų krikštynų apeigų veikėja- pribuvėja (bobutė). XX a., tėvams norint duoti vaikui seną lietuvišką vardą vėl atgijo dvivardystė: šalia pagal bažnyčios kanonus duodamo šventojo vardo į parapijos krikšto knygas būdavo antruoju įrašomas ir lietuviškasis.
iandien retai kas laikosi visų senovinių krikštynų papročių, bet dauguma jų – išlikę. Priimta, kad krikšto drabužiais pasirūpintų krikštamotė, kad ji užsakytų tortą (kadaise pati kepdavo „bobą“), po krikštynų priprasta nešti lauktuvių bendradarbiams, vadinamąją „lėlės koją“.
Mūsų proseneliai laikėsi nepalyginamai daugiau tradicijų. Dažniausia krikštynos...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!