Kupiškio miesto plėtros analizė

KAUNO TECHNOLOGIJOS UNIVERSITETAS SOCIALINIŲ MOKSLŲ FAKULTETAS VIEŠOJO ADMINISTRAVIMO KATEDRA KUPIŠKIO MIESTO PLĖTROS ANALIZĖ Įvado į miestų planavimą ir plėtrą savarankiškas darbas Tikrina: Dokt. J. Piliutytė Atliko: SM 3/8 gr.stud. I. Jablonskaitė KAUNAS, 2006 ĮŽANGA Ne kiekvienas Lietuvos administracinis – teritorinis darinys vadinamas kraštu. Kupiškio rajonas ir Kupiškio kraštas – tarytum sinonimai. Kupiškio rajonas yra įsikūręs Lietuvos šiaurės rytuose, Panevėžio apskrityje. Kupiškio krašte yra šešios seniūnijos: Kupiškio, Alizavos, Noriūnų, Skapiškio, Subačiaus ir Šimonių. Kupiškis – nedidelis šiaurės rytų Lietuvos miestas, įsikūręs tarp dviejų upių, Kupos ir Lėvens. Rasti archeologiniai radiniai liudija, kad Kupiškio teritorijoje žmonių gyventa jau nutirpus paskutiniams ledynams t.y. apie VIII – VII tūkst. prieš Kristų. Tai buvo dar labai nedidelės atklystančių iš pietinių Lietuvos rajonų žvejų, augalinio maisto rinkėjų ir medžiotojų grupelės. Kupiškio kraštas išaugino itin gausų būrį inteligentų, daug prisidėjusių prie Lietuvos valstybės atkūrimo XX a. pradžioje ir jos atgimimo XX a. pabaigoje. Atkurta Lietuvos Nepriklausomybė keičia Kupiškio kraštovaizdį, ekonomiką ir kultūrą, žmonių materialinį ir dvasinį gyvenimą. Šiandien Kupiškis – jaukus ir patrauklus rajono centras, puoselėjantis praeities tradicijas ir kuriantis malonią aplinką kupiškėnams ir svečiams. Darbo tikslas: atlikti Kupiškio miesto plėtros analizę. Darbo uždaviniai: • Supažindinti su Kupiškio miesto kilme; • Atskleisti miesto buvusias ir esamas funkcijas; • Apibūdinti topografinius ir hidrografinius Kupiškio miesto bruožus; • Sudaryti miesto plėtros laiko skalę. Darbo objektas - Kupiškio miestas. Metodika - mokslinės literatūros analizė. 1. Kupiškio miesto kilmė, buvusios ir esamos funkcijos Kupiškis – nedidelis šiaurės rytų Lietuvos miestas (žr. 1 pav.). Dabartinis Kupiškis, įsikūręs Kupos ir Lėvens santakoje – rajono Savivaldybės, administracijos, kultūros ir vietos pramonės centras. Vardą miestas gavo iš Kupos upelio. XVI a. Kupiškio miestas statėsi prie pagrindinio Vilniaus – Rygos kelio, kuriuo kupiškėnų išauginti linai pasiekdavo net vakarų Europą. Kupiškio miesto valstiečiai su rokiškėnais dalijosi geriausių prekinių linų auginimo šlove, čia buvo jų prekybos centras (1, p. 12). 1 pav. Kupiškio panorama Kupiškio kraštas gerokai išsiskiria iš kitų Lietuvos miestų. Tai Aukštaitijos dalis, pasižyminti jai vienai būdingu reljefu, gamtos ir istoriniais paminklais, savita tautosaka ir įdomiais papročiais. Vienas svarbiausių Kupiškio miesto savitumų yra iš baltų genties, vadinamos sėliais, paveldėta ir iki šių dienų išlaikyta kupiškėnų tarmė. „Oi, Kupiškio miestas yra visaip slaunas ...“ – šie žodžiai ataidi iš kupiškėnų liaudies poetės U. Tamošiūnaitės eilėraščio, išdainuoto maždaug prieš 100 metų (3, p. 128). Miestas įdomus ne vien tarme, bet ir didele pagarba istorinei patirčiai ir sodietiškos kūrybos tradicijoms. Kupiškėnai dainingi, svetingi ir padirbėję mėgstantys pasilinksminti žmonės. Išskirtinės yra kupiškėnų vestuvės. Vietos vaidybos mėgėjai prieškario Lietuvos laikais ir sovietmečiu vestuvių ritualus ir papročius sėkmingai perkėlė į sceną. 1965 metais atsiradęs Etnografinio liaudies teatro kolektyvas vaidindamas spektaklį „Senovinės kupiškėnų vestuvės“ per 20 metų sužavėjo visą Lietuvą, siekė Lenkiją ir Latviją. Daugiau kaip 600 kartų parodytas spektaklis tapo lietuvių tautos Atgimimo šaukliu ir simboliu. 1983 m. duris atvėrė nauji Kupiškio kultūros namai (žr. 2 pav.). Kupiškio kultūros centre dirba puikūs ir kūrybingi specialistai, jautriai jaučiantys laiko ir žmonių poreikių pulsą. Minias žmonių sukviečia tarptautiniai festivaliai: kultūrų festivalis „Lingaudala" Kupiškyje. Žiūrovai pamėgo respublikines šventes, organizuojamas kultūros centre. Tai vaikų dainos festivalis „Dainų lietutis", šiuolaikinio šokio šventė „Polėkis“. 2 pav. Kupiškio kultūros namai Kupiškio miesto žmonės darbštūs, gamta graži. Gerai išplėtotas automobilių kelių tinklas, geležinkelis jungiasi su Panevėžiu ir Daugpiliu Latvijoje. Kupiškio miesto įmonių darbuotojai gamina sviestą ir pieno miltelius, silikatines plytas, perdirba medieną, kasa durpes, plėtoja pažintinį turizmą (5). Pirmą kartą į rašytinius šaltinius Kupiškio vardas pateko 1480 m., kai į Krokuvos universitetą studentu užsirašė Stanislovas Jonaitis iš Kupiškio. Istoriniuose šaltiniuose – kaip Lietuvos valdovo Žygimanto Senojo miestelis – Kupiškis pirmąsyk paminėtas 1529 m. 1561 – 1565 m. Kupiškis buvo valsčiaus centras ir priklausė Upytės, o kiek vėliau – Ukmergės pavietams (3, p.247). Pirmoji bažnyčia pastatyta 1616 m. Vietoj senosios 1746 m. pastatyta nauja medinė bažnyčia. Per miestelio gaisrą 1781 m. bažnyčia sudegė. 1791 m. suręsta nauja. Ji buvo trinavė, turėjo 3 altorius. 1908 m. įkurtas Lietuvių katalikų blaivybės draugijos skyrius, kuris 1909 m. įsteigė arbatinę. Kupiškyje 1790–1791, 1798–1801 ir 1814 m. kunigavo poetas Antanas Strazdas. Kupiškio klebono ir dekano kanauninko S. Janulevičiaus rūpesčiu pagal profesoriaus Konstantino Rončevskio projektą 1900 - 1914 m. pastatyta dabartinė mūrinė bažnyčia (senoji nugriauta 1903 m.). 1921 m. rugsėjo 7 d. vyskupas Pranciškus Karevičius bažnyčią konsekravo. Per Pirmąjį pasaulinį karą į Rusiją išvežti 3 varpai. 1931 m. įsigyti 3 nauji plieniniai ir įkelti į bažnyčios bokštą. Varpinė 1935 m. nugriauta. Panemunėlio klebonas Kazimieras Mockus 1936 m. įrengė altariją ir čia gyveno(5). 1781 m. įsteigta pirmoji Lankasterių šeimos mokykla. Kupiškį keliskart nusiaubė gaisrai, tačiau 1873 m. nutiestas Daugpilio – Šiaulių – Liepojos geležinkelis padėjo jam atsigauti ir pamažėle augti, nepaisant karų ir okupacijų padarytų žaizdų. Pirmasis istorinę Kupiškio krašto praeitį paviešino miškininkas P. Matulionis, kupiškėnų tarme parašęs ir 1981 m. Amerikoje išspausdinęs apybraižą „Kupiškis ir kupiškėnai“. Beveik iki XX a. vidurio Kupiškis garsėjo nagingais amatininkais – linkikų (važių) meistrais, molinių indų žiedėjais, kalviais (2, p. 45). Šviesų atminimą pelnė ilgametis nepriklausomos Lietuvos Kupiškio valsčiaus viršaitis J. Bukėnas. Jis buvo daugelio švietimo, kultūros įstaigų, draugijų ir kooperatyvų steigėjas. Centrinė miesto aikštė vadinama žymaus architekto Lauryno Stuokos – Gucevičiaus vardu (žr. 3 pav.) Aikštės akcentas – menininko Henriko Orakausko medžio skulptūrų kompozicija „Kupiškėnų vestuvės“, primenanti kelis dešimtmečius gyvavusį žinomą visoje Lietuvoje folkloro kolektyvą „Senovinės kupiškėnų vestuvės“ (žr. 4 pav.). 3 pav. Kupiškio Lauryno Stuokos – Gucevičiaus aikštė 4 pav. Medžio skulptūrų kompozicija „Kupiškėnų vestuvės“ Šiandieninis Kupiškio miestas tituluojamas muziejumi po atviru dangumi. Miesto jaukias gatves, skverus ir pagrindinę aikštę puošia daugybę skulptūrų ir originalių mažosios architektūros paminklų. Kopėčiomis ir dangaus besileidžiantis angelas, nešantis žemės gyventojams savo sparną (žr. 1 priedą), šaligatviu kartu su miestelėnais kažkur skubantis didžiulis metalu spindintis paukštis, ant margaspalve vaivorykšte papuoštos buvusios kareivinės sienos pasodintas kareivis (žr. 1 priedą), kaldinto metalo rankos ir kitos materialinę formą įgavusios originalios idėjos džiugina ne tik kupiškėnus, bet ir miesto svečius (1, p. 28). 2. Topografiniai ir hidrografiniai bruožai Kupa - miesto istorijos pradžia, maža upelė, tekanti į Lėvenį – didelių tarptautinių vandenų pradžia (žr. 2 priedą). Kupos upė brangi miestelėnams, kasdien net 6 tiltais Kupiškėnai pereina skersai upę. Miesto įmonių darbuotojai, moksleiviai, nevyriausybinės organizacijos 2002 m. ėmėsi tvarkyti Kupos pakrantes – išvalė upės vagą, iškirto menkaverčius krūmus ir medžius, įrengė pėsčiųjų takus, trumpalaikio poilsio aikšteles, Kupos slėnis tapo patrauklia poilsio zona (žr. 5 pav.) (4, p. 23). 5 pav. Kupos slėnio parkas 1984 m. ją užtvenkus, įregistruotos 828 ha ploto ir 25 km ilgio Kupiškio marios (žr. 6 pav). Tai ir aplinkinių rajonų žmonių mėgstamos poilsio, sveikatingumo ir sporto objektas. 6 pav. Kupiškio marios Miesto kūrimosi pradžia – piliakalnis šiaurinėje Kupiškio dalyje Lėvens ir Aukštupio santakoje (žr. 7 pav.). Archeologiniai radiniai ir istorikų įžvalgos liudija, kad XII a. ant jo buvo suręsta medinė pilis. Apie jos apylinkėse vykusias nuožmias kovas su priešais byloja iš amžių glūdumos atplaukę padavimai ir legendos. Dabar piliakalnis yra mėgstama kupiškėnų poilsio vieta. Nuo aukštos piliakalnio kalvos atsiveria Kupiškio ir apylinkių panorama. Iš lūpų į lūpas perduodamas padavimas byloja, kad Kupiškio piliakalnį supylę bepypkiuodami du milžinai: baigę pypkiuoti pelenus iškratydavę ten, kur jų pypkės susisiekdavo. Ilgainiui iš pypkių pelenų ir susidarė kalnas, Kupiškio piliakalnis - ankstyviausia miestelio užuomazga (3, p. 65). 7 pav. Kupiškio piliakalnis Kerelių piliakalnis – ryškus brūkšniuotosios keramikos kultūros paminklas, davęs svarbiausios medžiagos apie kultūrą, egzistavusią nuo I tūkst. pr. Kr. II pusės iki pat I tūkst. vidurio po Kr. Tai vienintelis piliakalnis, leidęs atkurti nenutrūkstamą jos raidą (žr. 8 pav.). 8 pav. Kerelių piliakalnis Kupiškio pietinėje dalyje telkšo Šepetos pelkė, susiformavusi poledynmečiu iš dviejų ežerų, o pasak legendos atsiradusi prasmegus žemėn miestui. Šepetos pelkės durpynas buvo pradėtas eksploatuoti 1939 metais. Tada pelkė buvo nusausinama ir tik aplinkiniuose Pašepečiu miškeliuose dar galima rasti tikrosios pelkės liekanų (5). 3. Demografiniai pokyčiai metams bėgant 9 pav. Kupiškio miesto gyventojų kitimas metams bėgant Kupiškio miesto gyventojų skaičius kito metams bėgant. Tai lėmė įvairios priežastys. 1655 – 1661 m. Kupiškis nukentėjo kare su Maskva ir Švedija. 1781 m. Kupiškyje įvyko didelis gaisras. Tų metų lapkričio 29 d. buvo atlikta miesto iliustracija: rasta, kad sudegė 59 sodybos (19 – katalikų, 40 – žydų). Sudegė 8 žydų bravūrai, bažnyčia, klebonija ir 5 klebonijos jurisdikos gyventojų sodybos. 1785 m. liepos 27 d. Kupiškyje vėl kilo gaisras, sudegė 19 katalikų namų (2, p. 178). 1822 m. Kupiškio parapijoje gyveno 5809 žmonės. 1833 m. statistikos duomenimis, Kupiškyje gyveno 1032 žmonės (544 vyrai, 488 moterys). 1839 m. Kupiškio miestelyje buvo 18 valstiečių, 45 miestelėnai ir 71 žydų kiemas, iš viso gyveno 759 žmonės (2, p. 189). Pokariniai kaip ir prieškariniai Lietuvos gyventojų trėmimai neaplenkė ir Kupiškio rajono. 1947 m. gruodžio – 1948 m. balandžio mėnesio trėmimas, buvo išvežti 246 asmenys. 1949 m. iš Kupiškio apskrities buvo numatyta išvežti 172 šeimos, o rezerve – dar 36 (2, p. 223). 1950 m. vyko trys nedideli trėmimai. Žymiai didesnis buvo 1951 m. rudenį. Per tris kartus rugsėjo – lapkričio mėnesiais iš Lietuvos išvežė 5139 šeimas. Iš viso sovietmečiu iš Lietuvos buvo ištremta apytikriai 128 068 žmonės. Didžiausias gyventojų skaičius Kupiškio mieste yra užfiksuotas 1993 m. viso mieste gyveno 9292 žmonės. 2005 metais Kupiškio mieste gyveno 8036 žmonės. 1 Lentelė Gyventojai pagal tautybes Metai Lietuviai Rusai Lenkai Baltarusai Kitos tautybės 1959 96,5% 2,8% 0,2% 0,2% 0,3% 1970 97,5% 2,1% 0,1% 0,1% 0,2% 1979 96,7% 2,4% 0,3% 0,3% 0,3% 1989 96,5% 2,4% 0,3% 0,3% 0,5% 2001 96,4% 2,4% 0,2% 0,2% 0,8% 10 pav. Kupiškio miesto gyventojai pagal tautybes 4. „Kupiškio miesto gyvavimo ciklai“ 1529 m. buvo išleistas dokumentas su vietovių, turėjusių mokėti pinigines prievoles Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Žygimantui Senajam, sąrašu. Jame pirmą kartą paminėtas ir Kupiškio vardas. Vietovė pažymėta ir pirmuosiuose Lietuvos žemėlapiuose (žr. 3 priedą). 1561 – 1565 m. minimas Kupiškio valsčius. 1657 m. Kupiškio seniūnas buvo didikas Vilhelmas Tyzenhauzas. Kupiškio mietas metams bėgant augo palaipsniui, daugėjo sodybų, kratuvių, smuklių. Tai daugiausia lėmė seniūnas. 1738 m. Kupiškio seniūniją valdė Ukmergės seniūnas Benediktas Tyzenhauzas. Miestelyje tuo metu buvo 30 sodybų ir 1 smuklė (2, p. 89). 1765 m. Kupiškio mieste buvo 42 lietuvių sodybos. 1789 m. Kupiškio seniūnija valdoma Adomo Čartoriskio. Miestui tuo metu priklausė 36 valakai žemės, katalikų gyventojų buvo 47 sodybos, žydų sklypininkų – 35. Nuo 1812 m. Kupiškio valdytojas – grafas Mykolas Tiškevičius. Kupiškis daug kartų degė. Kupiškio miestelyje buvo mūrinė, dengta lentomis, tvirta Lankasterio tipo mokykla. Ji pastatyta 1823 m. Mokykloje – erdvi klasė ir nedidelis mokytojų kambarys. 1833 m. Kupiškyje buvo 2 mūriniai ir 146 mediniai namai, medinė bažnyčia, mokykla, 3 krautuvės, 12 smuklių. 1839 m. Kupiškio dvare minimi 26 pastatai. 1845 – 1848 m. Kupiškio miestelyje minimos 9 gatvės ir turgavietė. Iš viso buvo 107 sodybos. 1862 m. tapo valsčiaus centru. 1866 m. buvo sudarytas Kupiškio miestelio planas (žr. 11 pav.)(2, p. 99) 11 pav. 1866 m. Kupiškio miestelio planas 1869 m. buvo parengtas naujas Kupiškio dvaro žemės planas, kuriame parodyta miestelio ir kaimų užimama žemė, sodybų ir dirbamos žemės rėžių išdėstymas. 1872 m. įsteigta valdinė pradžios mokykla. Kupiškis pradėjo smarkiau augti 1873 m., kai buvo nutiestas Daugpilio – Panevėžio – Radviliškio geležinkelis. XIX a. antroje pusėje Kupiškyje buvo dideli Rygos pirklių linų sandėliai. Tuo laikotarpiu miestelyje gyveno 3742 žmonės, daugiausia žydai. Pagrindinis jų verslas buvo prekyba. Miestelio lietuviai vertėsi žemdirbyste, amatais. 1885 – 1904 m. veikė slapta mokykla, rengusi daraktorius. 1888 m. įsikūrė draudžiamos lietuviškosios literatūros platinimo punktas. 1915 – 919 m. ir 1946 – 1950 m. Kupiškis – apskrities centras (3, p. 56). 5. Kupiškio miesto plėtros laiko skalė 6. Kupiškio miesto plėtros planai Šiuo metu Kupiškio miestas turi abu planus: tiek bendrąjį, tiek strateginį miesto planus. Kupiškio rajono plėtros iki 2010 metų strateginis planas – tai Kupiškio rajono plėtros strategija, kurioje atsispindi Kupiškio krašto vizija, prioritetai, tikslai ir preliminarūs projektai, užsibrėžtiems siekiams įgyvendinti (5). Strateginis planas buvo rengiamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta „Strateginio plano metodika“, LR vidaus reikalų patvirtinta ministro patvirtinta „Regionų plėtros planų parengimo ir atnaujinimo metodika“, Bendrojo programavimo dokumentu (BPD) 2004 – 2006 metams, Nacionaline darnaus vystymosi strategija ir kitais Lietuvos Respublikos teisės aktais, įstatymais, nutarimais, Europos Sąjungos direktyvomis, reglamentuojančiais atskirų socialinio – ekonominio sričių klausimus, kurie buvo nagrinėjami ir sprendžiami Kupiškio rajono plėtros iki 2010 metų strateginiame plane (5). Kupiškio rajono plėtros iki 2010 metų strateginį planą rengė Lietuvos regioninių tyrimų instituto specialistai. Buvo glaudžiai bendradarbiaujama su 5 tikslinių grupių, atstovaujančių skirtingus interesus, nariais. Kad strategija būtų įgyvendinta veiksmingai, numatyti atskirų sektorių plėtros tikslai: • Žmogiškųjų išteklių ir socialinės gerovės plėtra; • Gamybos ir paslaugų sektoriaus plėtra; • Gyvenamosios aplinkos darni plėtra; • Žemės ūkio kaimo plėtra. Bendrasis Kupiškio miesto planas – tai svarbus strateginis ir teisinis dokumentas, kuriuo nustatomi miesto plėtros politikos tikslai ir uždaviniai, prioritetai ir veiksmai. Šiuo metu Kupiškio miestas vadovaujasi dar 1981 m. parengtu Kupiškio miesto išplanavimo projektu (genplanu) ir 2002 m. atlikta jo korektūra, nes naujasis bendrasis planas dar tik bus rengiamas 2006 – 2007 metams. Yra gautos ES SF lėšos šiam projektui. Šį miesto planą rengs Kupiškio miesto savivaldybės administracija. 7. Svarbiausios Kupiškio miesto problemos Kupiškio miesto gyventojų skaičiaus mažėjimas - viena pagrindinių problemų. Tai lemia ir išaugusi gyventojų migracija, ir mirtingumas, kurio jau nebekompensuoja gimusių skaičius. Didžiausią dalį migruojančių iš Kupiškio miesto sudaro vidurinę mokyklą baigę jaunuoliai, išvykstantys tęsti mokslą, dirbti miestuose, užsienyje. Jaunimui išvykstant mažėja Kupiškio krašto intelektinis, kultūrinis ir verslo potencialas. Taigi, labai svarbus gyventojų profesinės kvalifikacijos kėlimas, tai yra vienas iš svarbiausių veiksnių, užtikrinančių vietovės plėtrą, garantuojančių gyventojų užimtumą ir papildomas pajamas. Bedarbystė – aktuali daugelio miestų problema, taip pat neaplenkia ir Kupiškio miesto. Taip yra todėl, kad mažėja darbo vietų pasirinkimas. Vasaros metu darbo vietų pasirinkimas platesnis, nes daugelis kupiškėnų darbuojasi tvarkydami Kupiškio miesto aplinką (dirba viešuosius darbus). Taip pat mažas gyventojų aktyvumas, bei maža pramogų pasiūla. 8. Kupiškio miesto simboliai Kupiškio etnografijos muziejus įkurtas didikų Čartoriskių 1823 m. įsteigtos mokyklos akmens mūro pastate, kur saugomi materialinės ir dvasinės kultūros daugelio kartų sukaupti turtai. 1984 metais muziejus priėmė pirmuosius lankytojus (žr. 12 pav.). Muziejuje laukia etnografijos ir tautodailės ekspozicijos, o parodų salėse – nuolat rengiamos profesionalaus meno bei tautodailininkų, moksleivių kūrybos darbų parodos (1, p. 3). Pagrindinėje muziejaus salėje įrengta nuolatinė etnografijos ekspozicija, atspindinti XIX a. pabaigos – XX a. pradžios Kupiškio ir aplinkinių kaimų gyventojų buitį, papročius ir tradicijas. 12 pav. Kupiškio etnografijos muziejus Iš bet kurios Kupiškio vietos ar apylinkių matomi du grakštūs Kupiškio Kristaus Žengimo į dangų bažnyčios, statytos 1900 – 1914 m., bokštai. Bažnyčia, turinti neogotikos bruožų, yra viena didžiausių šiaurės rytinėje Lietuvos dalyje (žr. 13 pav.). Vieną iš trijų – didįjį ąžuolinį altorių puošia A. Przeslanskio tapytas paveikslas „Kristaus Žengimas į dangų“. Bažnyčioje yra vyskupo Kazimiero Paltaroko bareljefas, sukurtas garsaus XX amžiaus pradžios menininko Petro Rimšos (3, p. 16). 13 pav. Kupiškio Kristaus Žengimo į dangų bažnyčia Miškininko, XX a. pradžios tautinio atgimimo puoselėtojo, Lietuvos mokslinės miškininkystės pradininko profesoriaus Povilo Matulionio – muziejus atidarytas 1990 metais (žr. 14 pav.). Projektą parengė miškininkas, Druskininkų muziejaus „Girios aidas“ direktorius A. Valavičius (3, p. 22). 14 pav. Povilo Matulionio muziejus 1682 metais Mikalojus Pacas leido Kupiškio žydams statytis maldos namus, kurie rašytiniuose šaltiniuose minimi 1722 m. XIX a. pabaigoje miestelyje į šiaurę nuo rinkos aikštės stovėjo trys sinagogos. Iki šiol išlikę Kupiškio žydų didieji maldos namai (dabartinė biblioteka). 2004 m. čia atidengta memorialinė lenta su 815 Kupiškio krašte nužudytų žydų pavardžių (4, p. 28). Žilą Kupiškio praeitį mena trys išlikę vėjo malūnai, išsibarstę mieste: Nochemo Šmito vėjo malūnas dariaus ir Girėno gatvėje, Juozo Vanago – Malūnų gatvėje, Kazimiero Bočiulio – Atgimimo gatvėje. 15 metų Kupiškyje gyvenęs ir kūręs dailininkas Henrikas Orakauskas mieste paliko daug mažosios architektūros darbų – skulptūrų ir metalo plastikos kūrinių: „Besileidžiantį angelą“, „Merkurijų“, „Ąsotį“, „Kupiškėnų vestuves“, „Avinėli pasipurtyk“, „Laiko spiralę“, „Ikariuką“, „Svečią“, „Balandžius“ ir „Amūrą“ (žr. 1 priedą). 9. Miesto ateities vizija Kupiškis – jaukus ir patrauklus rajono centras. Tai – ekologiškas miestas, tausojantis gamtinę aplinką, kuri yra pritaikyta miesto gyventojų poreikiams. Kupiškyje sparčiai didėja investicijos į verslą ir infrastruktūrą. Kupiškyje – turizmo ir paslaugų centras. Kupiškyje gyvena kūrybinga, nuolat besimokanti visuomenė. Tai miestas patogus miestiečiams, patrauklus investuotojams ir svetingas atvykstantiems žmonėms. Kupiškį, savo gimtąjį miestą, po 15 - 20 metų įsivaizduoju, kaip turizmą plėtojantį Lietuvos miestą, su didesne darbo pasiūla bei įvairesniu kultūros įstaigų bei pramogų pasirinkimu. APIBENDRINIMAS Kupiškis – nedidelis šiaurės rytų Lietuvos miestas, įsikūręs tarp dviejų upių: Kupos ir Lėvens. Tai rajono savivaldybės administracijos, kultūros ir vietos pramonės centras. Vardą miestas gavo iš Kupos upelės. Archeologų radiniai leidžia manyti, kad Kupiškio apylinkėse žmonių gyventa jau III – II tūkst.. pr. Kr. Iš radinių pagal piliakalnį spėjama, jog XIII amžiuje po Kristaus čia būta medinės gynybinės pilies. Istoriniuose šaltiniuose – kaip Lietuvos valdovo Žygimanto senojo miestelis – Kupiškis pirmąsyk paminėtas 1529 m. 1561 – 1565 m. jis buvo valsčiaus centras, priklausė Upytės, o vėliau – Ukmergės pavietams. Per Kupiškį tuomet ėjo pagrindinis kelias iš Vilniaus į Rygą. 1561 m. tapusį valsčiaus centru, net tris kartus nusiaubė ugnis. Po 1866 m. gaisro išsiskirstę gyventojai įkūrė apymiesčio Aukštupėnų, Račiupėnų ir Smilgių kaimus. Sudegusį miestelį 1873 m. pro Kupiškį nutiesto Daugpilio – Radviliškio geležinkelio, pagyvinusio prekybą javais ir linais, trauka. Pirmasis istorinę Kupiškio praeitį paviešino miškininkas P. Matulionis, kupiškėnų tarme parašęs ir 1891 m. Amerikoje išspausdinęs apybraižą „Kupiškis ir Kupiškėnai“. Beveik iki XX a. vidurio Kupiškis garsėjo nagingais amatininkais – linkikų (važių) meistrais, molinių indų žiedėjais, kalviais. Šiandien Kupiškis – jaukus ir patrauklus rajono centras, puoselėjantis praeities tradicijas ir kuriantis malonią aplinką kupiškėnams ir svečiams. Kupiškio miesto gyventojų kasmet mažėja, tai lemia ir išaugusi migracija, ir mirtingumas, kurio jau nebekompensuoja gimimų skaičius. Pagrindiniai Kupiškio miesto objektai yra Kupiškio etnografijos muziejus, Povilo Matulionio muziejus, Kristaus Žengimo į dangų bažnyčia. NAUDOTA LITERATŪRA 1. Aukštikalnis V. Kupiškio kraštas. Kupiškio rajono savivaldybės taryba, 1998. 2. Merkys V. Kupiškio kraštas. Vilnius, 1997. 3. Kupiškis. Vilnius: VYZDYS, 2000. 4. Kupiškis / B. Aleknienė, Ž. Aukštikalnis, V. Buzonas, A. Jasaitis. Vilnius, 1999. 5. Prieiga per Internetą:

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!