Kūrybos procesas. Kūrybos laisvė

 KŪRYBOS PROCESAS IR KŪRYBOS LAISVĖ Vienas pagrindinių teatro pedagogikos klausimų – kaip paruošti aktorių. Šis klausimas ypač aktualus kalbant apie vaikų ir moksleivių teatrinę kūrybą. Ruošiant aktorių ir profesionaliai, ir saviveiklinei scenai, pedagogui iškyla tokie uždaviniai: 1. formuoti aktorių – asmenybę, t.y. mąstantį žmogų su gėrio ir blogio samprata, su savitomis idėjomis, moraliniais ir etiniais principais; 2. formuoti aktorių –„instrumentą“ režisieriaus idėjomis ir siekiams perteikti; 3. formuoti aktorių – kūrėją, kuriantį meninį paveikslą scenoje. Mokinių teatras turi specifinius tikslus ir uždavinius, kuriuos sąlygoja mokyklinė veikla. Pedagogas, dirbantis su vaikų kolektyvu, turi ne tik gerai išmanyti sceninės kūrybos, bet ir ugdymo būdus, įgalinančius vaiką kurti veidmenį. Prieš pradedant kalbėti apie šio proceso specifiką vaikų teatriniame kolektyve, reikia trumpai aptarti, kaip šį kūrybinį procesą apibūdina patyrę aktoriai, teatro praktikai. Šiuo metu kūrybinio proceso mechanizmas rūpi daugeliui mokslo sričių: psichologijai, filosofijai, estetikai. Daugeliu atvejų apsiribojama kūrėjų psichologinių ypatybių studijavimu, kūrybai palankaus klimato problemomis, intelekto ir kūrybos ryšiais. Aktorių savistatos medžiaga dėl aktorinio kūrybinio proceso specifiškumo užima ypatingą vietą kūrybinio proceso tyrinėjimuose. Aktoriaus kūryba yra dalis kolektyvinės teatrinės kūrybos. Be viso kolektyvo veiklos ji priklauso ir nuo žiūrovų dalyvavimo. Tokiu būdu žiūrovai taip pat turi tiesioginę įtaką kūrybiniam procesui. Aktorius vienu metu yra kūrėjas, ir kūrybinė medžiaga. Jam reikalinga pastovi savistaba ir savikontrolė, būtinybė puoselėti savo vidaus pasaulį, siekti kuo geriau jį pažinti, apmąstyti ir įvertinti. Galima sakyti, kad K.Stanislavskio mokyklos aktoriaus sugebėjimai stebėti save yra pakankamai gerai išvystyti. Remiantis teatro praktikų darbais, memuarine literatūra, pastabomis, laiškais ir t.t., kūrybinį procesą galima suskirstyti į keletą etapų. (Šią medžiagą yra surinkęs ir aptaręs Estijos Tartu universiteto mokslininkas psichologas K.Chango (48). 1.Medžiagos rinkimo ir vaidmens ruošimo etapas. Dauguma teatro praktikų (P.Karatyginas, E.Vachtangovas, A.Efrosas) pažymi, kad kūrybai reikia sąžiningai ir kruopščiai ruoštis, nes turi praeiti tam tikras laiko tarpas, kad užfiksuota medžiaga „susigulėtų“ pasąmonėje. Visi jie pažymi, kad kuria pasąmonė, o sąmonė jai paruošia medžiagą, kuria paskui galima manipuliuoti. Tokiu būdu daroma išvada, kad reikia gerai „pažinoti“ personažą, nes tik gerai žmogų pažįstant galime nuspėti jo elgseną tam tikromis sąlygomis. V.Nemirovičius – Dančenka taip pat pažymi, kad kuriant vaidmenį svarbu surinkti kuo daugiau medžiagos, ją kruopščiai išstudijuoti. Pagrindiniu informacijos šaltiniu nurodomi – autoriaus tekstas, paties aktoriaus gyvenimo patyrimas bei režisieriaus nurodymai. Dauguma praktikų dramaturgo tekstą laiko aktoriaus meno pagrindu. Todėl rekomenduojama personažo kūrimą pradėti nuo pažinties su autoriaus kūryba. Autoriaus tekste (dramoje) randama ir herojaus aplinka, išryškėja jo poelgių logika, pati personažo esmė. Būtina atkreipti dėmesį į autoriaus stilių, žiūrėti į personažą ir į visą pjesę nūdienos akimis. Realistiniame teatre ypač pabrėžiamas teatro meno ryšys su gyvenimu. Apie gyvenimiškosios medžiagos svarbą nemažai yra rašę M.Ščepkinas, K.Stanislavskis, G.Tovstonogovas, pažymėdami, kad konkretiems vaidmenims galima panaudoti daug gyvenimiškų detalių. Iš aktorių prisiminimų aišku, kad svarbiausiu faktoriumi, kuriant vaidmenį, yra režisierius. Režisierius privalo padėti ir padeda kuriant vaidmenį. Dažniausiai režisierius yra kūrybinės minties žadintojas. Tačiau literatūroje aprašomi ir tokie atvejai, kada režisieriaus aktyvumas nepadeda aktoriaus kūrybai. Dauguma aktorių labiausiai vertina režisierių, padedantį aktoriui kurti, o ne nurodantį „kaip kurti“, gerbiantį aktoriaus nuomonę ir individualybę. Šie išvardinti šaltiniai – toli gražu ne visa medžiaga, kuria naudojasi vaidmenį kuriantis aktorius. Svarbūs yra ir istoriniai šaltiniai, biografinė literatūra, kitų aktorių įtaka ir t.t. 2.Vaidmens suvokimas. Kitas svarbus ir pakankamai savarankiškas etapas kūryboje yra vaidmens suvokimas surinktos ir susintetintos medžiagos pagrindu. Pabrėžiama, kad būtina suprasti personažo mintis ir jausmus. Vaidmens suvokimas – tai ir savo asmeninio santykio su personažu išsiaiškinimas, ir savitos vaidmens kūrybinės traktuotės radimas. Dauguma aktorių pastebi, kad svarbu įsivaizduoti save esamosiose aolinkybėse, save „personažo kailyje“. Svarbu užduoti sau ir tokį klausimą: „Kaip aš elgčiausi šioje situacijoje?“. Norint suprasti vaidmenį galutinai, pirmiausia reikia rasti charakteringus to personažo bruožus arba „vaidmens grūdą“, kaip sakė K.Stanislavskis, bei nustatyti pagrindinę jo veiksmų kryptį – ištisinį veiksmą. Vaidmens esmės supratimo keliai skirtingi. Kai kada aktoriui vaidmuo iškyla palaipsniui. Ne vienu atveju vaidmens suvokimui padeda, atrodo, neesminiai, antraeiliai dalykai (atsitiktinai išgirstas pokalbis, balsas, rūbo detalė ir pan.). 3.Vaidmens gimimo momentas. Tie kūrybiniai momentai, kada gimsta vaidmuo, aktoriams ilgai išlieka atmintyje. Jie gimsta nelauktai, netikėtai (o tai paaiškinama tuo, kad kuria ne mūsų sąmonė, o pasąmonė) ir gana retai. Šio kūrybinio momento priežastys gali būti labai skirtingos: gyvenimo paveikslai, režisieriaus pastabos ir t.t., tačiau jie visą laiką susiję su vaidmens esmės suvokimu surinktos medžiagos pagrindu. Vaidmens gimimą teatro praktikai apibūdina kaip „susilietimą su vaidmeniu“. J.Vachtangovas rašė, kad kelias, nurodytas autoriaus, teisingas, logiškas ir kitoks negali būti, jei po to aktorius pats „susivilios pagyventi“ tomis sąlygomis, jis jau bus persikūnijęs ir savitas. Taigi, svarbu, kad aktorius „pajustų“ personažą, kad personažas užvaldytų visą aktoriaus dėmesį, tada vaidmuo „įaugs į kūną ir sielą“, tapdamas aktoriaus dalimi. Kada įvyksta šis susiliejimas, gimsta būdingos tam vaidmeniui išraiškos priemonės (logiškai išplaukiančios iš personažo charakterio) – rankų mostai, eisenos ypatybės ir t.t. 4.Vaidmens išraiška. Dažniausiai vaidmens išraiška traktuojama kaip kūrybinio proceso pabaiga. Vaidmens kūrimas ir jo išraiška yra labai susiję, kadangi aktorius yra pats ir kūrėjas, ir kūrybinė medžiaga. Idėjos atskleidimas iš esmės priklauso nuo išraiškos priemonių, tačiau ir pati idėja sąlygoja išraiškos priemonių pasirinkimą. G.Tovstonogovas yra paminėjęs, kad pačios išraiškos priemonės nėra, nei geros, nei blogos, jų kokybė išaiškėja tik iš santykio su pjesės idėja. Dauguma aktorių pabrėžia, kad sėkmingai surastos išraiškos priemonės gali iš esmės padėti aktoriui suvokti vaidmeniį ir jį išreikšti. Norint rasti tinkamą formą vaidmens išraiškai, pirmiausia reikia teisingai nustatyti vaidmens uždavinius, kuriuos jungia ištisinis veiksmas. Išraiškos gimimo būdai kiekvienam aktoriui yra specifiški. Vienas „lipdo“ išraišką iš gabaliukų, kitas iškart siekia visumos. M.Čechovas rašo, kad aktorius turi išstudijuoti kiekvieną vaidmens bruožą ir savo vaizduotėje jį pamatyti. Visi praktikai pažymi, kad vaidmens raiškos procese labai svarbūs du faktoriai – partneriai ir publika. Partneriai, kaip ir žiūrovai, gali padėti, gali ir trukdyti. Spektaklio metu aktoriai visą laiką kreipiasi į žiūrovus. Visi teatro praktikai teatrinio meno tikslu laiko įtaką žiūrovams (B.Brechtas, B.Šou, G.Tovstonogovas, M.Marešalis ir kiti). Žiūrovų reakcija aktoriaus kūrybai turi labai didelę įtaką. Netgi pažymima, kad publikos reakcija gali koreguoti vaidmenį. Tokiu būdu, remiantis, teatro praktikų savistabos ir stebėjimų rezultatais, galima daryti išvadą, kad vaidmens sukūrimas – labai individualus procesas. Tačiau šiame procese galima išskirti bendrus etapus: 1.Medžiagos rinkimas ir pasiruošimas darbui su vaidmeniu. 2.Vaidmens suvokimas (supratimas, įprasminimas). 3.Vaidmens gimimas. 4.Vaidmens išraiška. Meninės kūrybos procesas ypatingas tuo, kad kartais gali vykti intuityviai. Galima nurodyti kelis pagrindinius faktorius, turinčius įtakos vaidmens kūrimui: 1)faktoriai, specifiški teatro menui – autoriaus tekstas, režisierius, partneriai, žiūrovai, tam tikros išraiškos priemonės; 2)bendrasocialiniai faktoriai, turintys įtakos gyvenimo stebėjimo pagrindu; 3)subjektyvūs faktoriai. Specifinių ir socialinių faktorių įtaką aktoriaus kūrybai tiesiogiai priklauso nuo aktoriaus asmenybės. Kas padeda ir kas trukdo sėkmingam aktoriaus kūrybos procesui? Menas, tame tarpe ir aktoriaus, yra savita veikla, kuri reikalauja iš žmogaus tam tikro pasirengimo, vidinių pastangų, ir, aišku, talento prielaidų, kurios gali būti daugiau ar mažiau išugdytos. Aktorinėje veikloje žmogus pritaiko tam tikrus gabumus, juos plėtoja ir tobulina. Nuolat išmėginamų ir „treniruojamų“ kūrybinių gebėjimų pagrindu formuojasi žmogaus individualybė. Tokiu būdu bet kokio aktorinio parengimo metu padagogams iškyla uždavinys – ne tik perteikti gerą patyrimą, bet ir ugdyti asmenybę, pasaulėžiūrą, ertybių orientaciją. Savo ruožtu kūrybinis žmogaus potencialas priklauso nuo daugelio asmeninių savybių (fizinių duomenų, temperamento, emocionalumo ir pan.). kiekvienas kūrybos etapas tiesiogiai arba netiesiogiai susijęs su žmogaus polinkiais, poreikiais ir jausmais. Kūrybą stimuliuoja smalsumas, poreikis save gerai vertinti, sulaukti pripažinimo, tikslo pasiekimas ir pan. Yra ir tokių jausmų, kurie slopina kūrybines galias. A.Lukas nurodo tris pagrindinius jausmus, slopinančius kūrybą: tingumas, perdėtas savikritiškumas ir baimė, kuri yra pats pavojingiausias, kaustantis vaizduotę ir iniciatyvumą jausmas, ypač būdingas žmonėms, trokštantiems pasisekimo (10; 73). Viena iš priežasčių, trukdančių aktoriui scenoje perteikti žmogaus vidinius išgyvenimus – kūrybos viešumas, sąlygiškumas ir netiesa, kurie slypi pačioje teatro specifikoje. Aktorius turi kartoti svetimą tekstą, svetimus veiksmus, kuriuos sugalvojo dramaturgas, paklusti savo veiksmams režisieriui, kuris nori spektakliui išsakyti vieną ar kitą idėją. Aktorius nėra savarankiškas. Jo kūryba priklauso ir nuo dramaturgo teksto, ir nuo režisieriaus sumanymo. Aktorius – savotiškas vertėjas, nes literatūrinį pjesės tekstą, parašytą pirmiausia skaitymui, jis turi išversti į veiksmą – teatro kalbą. Ir šis „vertimas“ vyksta žiūrovų akyse, nes žiūrovai susirenka visų pirmiausia pamatyti, o ne paklausyti. Taigi aktoriaus veiksmų kalba turi būti išraiškinga ir meniška. Tokiu būdu aktorius turi būti ne tik „vertėjas“, bet ir kūrėjas. Ir kuria jis apibendrintą realų personažą. Kai kuriuos personažo bruožus žiūrovo vaizduotė sukuria pati (stebint atitinkamus aktoriaus veiksmus), kai ką nereikšmingo atmeta, bet personažas gyvena scenoje realų gyvenimą. Aktoriui, kuriančiam scenoje personažo charakterį, iš vienos pusės įtaką daro jo paties nuomonė ir įspūdis apie personažą, iš kitos pusės – autoritetų ir kritikos nuomonė apie pačią pjesę, ir apie jo kuriamą personažą. Tai paaiškinama tuo, kad kiekvienas žmogus turi racionaliąją ir emocionaliąją puses – protą ir jausmus. Aktoriui iškyla sunki problema – rasti „aukso vidurį“, t.y. savo sprendimą ir tinkamas jam išraiškos priemones. Šis momentas yra nepaprastai svarbus ir sudėtingas. Apie šias problemas savo darbuose namažai rašė K.Stanislavskis. Jis teigia, kad nuo pačių pirmųjų žingsnių į sceną žmogus susiduria su įvairiausiomis problemomis. Vien tai, kas kasdieniniame gyvenime žmogui įprasta ir gerai žinoma, tie veiksmai, kuriuos žmogus buityje atlieka automatiškai, nesusimąstydamas, tiesiog „pamirštami“, vos žmogus pakyla į sceną. Trinka judesių koordinacija, atsiranda nervingumas, įtampa. Reikia daug darbo ir pastangų, kad žmogaus judesiai ir veiksmai scenoje būtų tokie pat organiški ir natūralūs kaip gyvenime. Nekontroliuojama įtampa scenoje – tai problema, su kuria susiduria kiekvienas teatro pedagogas. Kaip padėti žmogui, besiruošiančiam vaidinti scenoje, šią problemą spręsti? Rusų teatro pedagogas B.Zachava yra pasakęs, kad galima su šia problema susitvarkyti, suteikus būsimam aktoriui tinkamų gilių žinių, nes žinios teikia žmogui pasitikėjimo savimi, pasitikėjimas savimi gimdo vidinę laisvę, o vidinė laisvė savo ruožtu atpalaiduoja žmogaus kūną, mintis padiktuoja kūnui plastinę veiksmo išraišką. Čia, kalbant apie žinias, nereikia painioti jų su žmogaus išsilavinimu, nes ne visada žmogus, pasižymintis protu ir išsilavinimu, jaučiasi scenoje laisvai, ir, atvirkščiai – nieku ypatingu nepasižymintis gali scenoje jaustis laisvai ir nepriklausomai. Kada kalbama apie žinias, kurios leidžia aktoriui laisvai jaustis scenoje, turima omenyje tai, kad žmogus turi gerai suvokti savo galimybes, savo psichofizinį aparatą, turi mokėti ir sugebėti tomis žiniomis pasinaudoti veiksmams scenoje. Anot S.Gipijaus, tą kūrybinės psichotechnikos trenažo aktorius negalės savęs pažinti (27; 20). Kalbant apie būdus žmogaus susikaustymui scenoje pašalinti, reikia trumpai aptarti kūrybinės laisvės sampratos problemą. Žmogus, būdamas visuomenės narys, atspindi tos visuomenės išsivystymo lygį. Tuo pačiu žmogaus veikla atspindi visuomenės socialines bei kultūrines problemas. Kūrybą šiuo atveju galima traktuoti kaip žmogaus veiklą siekiant tobulinti tikrovę. Žmogaus veikla ir laisvė priklauso nuo socialinių prielaidų ir individualių – psichologinių savybių. Tokiu būdu žmogaus aktyvumą galima nagrinėti kaip žmogaus laisvės matą. Dauguma psichologų, nagrinėdami žmogaus charakterio, valios, intelekto problemas, remiasi aktyvumo analize. B.Teplovas, A.Brušlinskis, P.Anochinas savo darbuose pabrėžia, kad aktyvumas pasireiškia ne tik temperamento prasme, bet ir bendrųjų bei specialiųjų (profesinių, tame tarpe ir ktorinių) sugebėjimų aspektu. Būtina atkreipti dėmesį ir į žmogaus valios pasireiškimo mechanizmą, nes žmogaus valia svarbi laisvo sprendimo pasirinkimo galimybių aspektu. Valia tampriai susijusi su žmogaus sąmone, jo veiksmais, emocijomis, tai yra ypatinga žmogaus savybė. Glūdinti žmogaus charakteryje, valia pirmiausia pasireiškia kliūčių nugalėjimu. Su kliūtimis visų pirma susiduria kūrybinė asmenybė, norėdama „pakeisti pasaulį“, t.y., norėdama įveikti atskirų asmenų ar grupės inerciją, kovodama prieš standartinius ir stereotipinius sprendimus. Kurdamas nestandartinius tarpusavio santykius, toks žmogus turi žinoti, kad nebus išvengta asmeninio pobūdžio konfliktų, bet tie konfliktai turėtų būti suvokiami tik kaip laikina kliūtis, kitaip reikėtų atsisakyti savo mąstymo būdo, savo veiksmų ir pasiduoti visuomeninės nuomonės stereotipams. Matome akivaizdų žmogaus valios pasireiškimą. Kokios problemos pirmiausia iškyla žmogui, besiruošiančiam vaidinti scenoje? Dauguma teatro pedagogų, teatro praktikų mano, kad nuo pat pirmųjų žingsnių į sceną kolektyvo vadovas turi atkreipti dėmesį į žmogaus orientaciją – gebėjimą greitai ir esmingai analizuoti tikrovės reiškinius ir juos apibendrinti. Būsimasis aktorius turi gerai suvokti tikrovės reiškinius, išskirti esmę, ją išanalizuoti, o po to bandyti ją perteikti scenoje veiksmu. Pats sunkiausias etapas šiame procese – išraiška. Dažnu atveju žmogui lengviau įvardinti ir teoriškai išanalizuoti gyvenimišką situaciją nei scenoje tai parodyti. Matyt, taip yra todėl, kad, žmogus, viską puikiai suvokdamas protu, bijo parodyti savo jausmus scenoje, manydamas busiąs nesuprastas. Tokiu būdu problema kyla paties žmogaus viduje – emocinis pradas užgniaužiamas nenorint pasirodyti juokingam, visuomenės nesuprastam, bijant neatitikti visuomeninės nuomonės standartų ir stereotipų. Baimė „apsijuokti“ ginčytis su kolektyvo nuomone, noras paklusti autoritetams užgniaužia žmoguje jo tikrąjį „aš“, verčia naudotis kažkur matytomis, pripažintomis išraiškos priemonėmis, slopina tikrąją kūrybą. Su šia psichologinio ir aktorinio susikaustymo problema susiduria kiekvienas teatro pedagogas. Atlikėjas šiuo atveju tampa pasyvus – laukia išganingų režisieriaus ar pedagogo nurodymų. Pats to nesuvokdamas, žmogus bijo ieškoti tinkamų išraiškos priemonių. PAGRINDINIAI AKTORINĖS PSICHOTECHNIKOS ELEMENTAI I.Veiksmas Šiandieninis teatras turi savo specifinių bruožų, savų ypatumų, tačiau išlaiko pagrindinę realizmo tendenciją. “Kai kurie režisieriai mano, kad režisūros šiuolaikiškumas – nutolime nuo tiesos, nuo realizmo, nuo buities... Tokiame požiūryje nėra šiuolaikiškumo nė šešėlio.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!