Liaudies menas ir drabužiai

 Audiniai Liaudies menas yra kiekvienos tautos medžiaginės ir dvasinės kultūros dalis. Jis išraiškingai kalba apie tautos gyvenimo būdą, darbus bei siekius, parodo paprastų žmonių grožio supratimą, jo savitumus, kurie susiformuoja, veikiami tam tikrų istorinių, socialinių, ekonominių krašto sąlygų. Liaudies meno dirbiniams būdingas gaivališkas gyvenimo teigimas, gilus, sveikas realizmas. Greta kitų lietuvių liaudies meno šakų ypač svarbią vietą liaudies gyvenime užima audiniai , įvairūs audimo būdais, medžiagomis, savo raštais bei spalvų deriniais. Per daugelį šimtmečių lietuvių liaudies audinių dekoratyviniai savitumai išsikristalizavo į tam tikras pastovias meno vertybes. Feodalizmo ir iš dalies kapitalizmo laikotarpiu namų gamybos audiniai liaudies buityje buvo labai reikalingi. Iš jų buvo siuvami kasdieniniai drabužiai darbui, šventiniai drabužiai įvairioms iškilmingoms progoms, dar kitais- puošiama buitis. Lietuvės merginos, prieš ištekėdamos, stengdavosi susikrauti kuo didžiausią kraitį- prisiausti pilnas „margąsias skryneles“ audinių. Jų turėjo užtekti ne tik savo šeimynai aprengti, ne mažiau reikėjo ir dovanoms įvairių reikšmingų liaudies gyvenimo įvykių metu- per vestuves, krikštynas, laidotuves ir panašiai. Mūsų audiniams būdingas aiškus medžiagos pajautimas, įvairus raštų komponavimas, subtilūs spalviniai deriniai, faktūrinis sprendimas. Visa tai kalba apie lietuvės moters kūrybinės minties lakumą, drąsą, išradingumą, bei skonį. <...> Kaip sena yra audinio technika, taip seni ir dažymo būdai. Dažoma būdavo natūraliais dažais- žievėmis, medžių šakomis, lapais, uogomis, pelkių rūdimis, suodžiais ir tik žymiai vėliau- cheminiais dažais. Ilgainiui šioje srityje atsirado didelė patirtis bei nuostabus sumanymas. Vietinės medžiagos, naminis gamybos būdas apsprendė drabužiams skirtų audinių išvaizdą, tam tikrą jų charakterį ir gana kuklų asortimentą. Spalvinius derinius liaudies audėjai diktavo ją supanti gamta, kraštui būdingas koloritas. Šiandien iš audinių mes galime išskaityti visą liaudies audėjos dvasinių santykių kompleksą- jos temperamentą, gyvenimo būdą, grožio pajautimą, kultūrą. Audiniai drabužiams buvo audžiami daugiausia dviem, keturiom, šešiom, aštuoniomis nytimis. Yra drobulių, austų šešiolika nyčių. Naudotas kaišymo, rinktinis, pešiotinis, gipsinis, atlasinis audimo būdai, išgaunant įvairius pagražinimus, raštus bei faktūras. Medžiaga, raštų motyvų parinkimas, jų proporcijos, kompozicija, spalvos priklausė nuo audinio paskirties. Lietuvių liaudies tradicijos audiniams būdingi geometriniai arba stilizuoti dangaus kūnų bei augaliniai motyvai. XIXa. Antroje pusėje, plintant priekiniam- piniginiam ūkininkavimo būdui,vis dažniau pradedama naudoti cheminius dažus bei medžiagų pusfabrikačius- medvilnę, skaisgiją bei šilkvilnę. Pirmiausia fabrikiniai gaminiai paplito Suvalkijoje ir Žemaitijoje, kur kapitalizmas vystėsi sparčiau. Tačiau drabužiams pirktinių medžiagų valstiečiai naudojo plyginti nedaug. Buvo perkami batai, kai kurios valstietės pirkdavosi viršutiniam apdarui „angerkoms“ gelumbę, šilkines, „tiulines“ skareles, kašmyrines bei atlasines skaras, liemenėms- brokatą, šilką, aksomą, pasipuošimui- karolius, kaspinus ir panašiai.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!