Lietuvių darbo, vestuvinės, karinės dainos bei raudos

Pirmieji smulkiosios lietuvių tautosakos rinkinėliai ir rinkiniai, sudaryti XVII – XVIII amžiuje, turi neprilygstamą vertę tautosakos mokslui, jos istorijai ir raidai nušviesti, periodizacijai nustatyti. Jie nepaprastai reikšmingi ir kultūros bei literatūros istorijai kaip pirmosios ryšių su tautosaka, dvasine liaudies kultūra užuomazgos. Kaip seniausi gyvosios kalbos paminklai, labai svarbūs tie rinkiniai ir kalbos mokslui, lietuvių kalbos istorijai. Būdamas gyvas kūrybinis liaudies žodis, yra nepakeičiamas liaudies buičiai, ideologijai, klasikiniams santykiams amžiais pažinti.
Milžiniškas lietuvių liaudies dainų lobynas (500 000 vienetų) sukauptas per pastaruosius du šimtmečius. Stoka ankstesnių užrašymų, nekalbant apie vieną kitą užuomina, neleidžia konkrečiau spręsti apie ankstyvesnes dainos raidos stadijas, apie iš tolimos praeities išsaugotą vaizdų, temų branduolį. Sąlygiškai, atsižvelgdami į muzikines ypatybes ir dainų pamėgimą, didžiąja dainų epocha, suformavusia poetinį stilių, laikome XVI a. pabaigą — XVII a.
XIX a. apie dainavimą kalbama kaip apie silpstantį, nors dar visiškai neseniai, gyvųjų kartų menamą klestėjusį paprotį. Mums prieinamos XIX a. bei vėlesnio laiko liaudies lyrikos kalboje — žodyne, sintaksėje, iš dalies ir fonetikoje siekiama dėsningai įtvirtinti bendrinės kalbos formas. Lygiai taip pat dainose galima įžvelgti ir vieningą poetiškumo normą, panašų meninio subrendimo laipsnį įvairiose etninėse srityse. Tačiau išlieka ryškūs regioniniai dainų stiliai: dzūkų lyrizmas, susiformavęs išplėtoto vienbalsinio dainavimo pagrindu, ir ypač aukštaičių daugiabalsių sutartinių lakoniška ir šiurkštoka poezija.
Pirmoji daina gimsta iš didelio noro dainuoti, nepaprasto poezijos pasiilgimo. Bene todėl ji tokai trumpa. Tiek joje ūpo, smagumo, jog ištrūksta ji į vyturio aukštį — kas negirdėjo, kaip užtraukia ją atsilošęs solistas „Aš išdainava-a-au!..“ — bet ilgai nebetęsiama ir baigiasi jau trečiuoju posmu. Kadangi daina atrodo lyg šūkis visam skyriui, tai joje ir ieškome prasminio rakto.
Vienintelis principas, kuriuo įmanoma aprėpti visą dainų masyvą, yra žanrinė klasifikacija. Tokia klasifikacija pateikia sinchronišką liaudies poezijos pjūvį, ir ribos čia tarp žanrų tik atskirais atvejais turi užtektinai tvirtą etnografinį, psichologinį, meninį—stilistinį pagrindą. Taip gana griežtai skiriami tradiciniai apeiginiai žanrai,...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!