Meilės samprata istoriniame kontekste bei meilės raiška

ĮVADAS Žmonės anaip tol negalvoja, kad meilė nėra svarbi. Jie ištroškę jos; žiūri be galo daug filmų apie laimingą ir nelaimingą meilę, girdi šimtus banalių dainų, bet vargu ar kas galvoja, jog mylėti galima mokytis (Berdiajevas, Fromas, Veiningeris, 1999). Daugelis meilės uždavinį pirmiausia suvokia kaip tapti mylimu, o ne mylinčiu, gebančiu mylėti. Taigi jiems problema yra – kaip būti mylimu, kaip būti mylėtinu. Šio tikslo jie siekia įvairiais būdais. Vienas – jį dažniausiai renkasi vyrai – tai siekti pasisekimo, valdžios ir turto, kiek tik leidžia socialinė padėtis. Kitas, paprastai naudojamas moterų, tai siekti patrauklumo, rūpinantis savo kūnu, drabužiais ir t.t. Kiti būdai pasidaryti patraukliu naudojami ir vyrų, ir moterų: išmokti malonių manierų, būti įdomiu pašnekovu, būti paslaugiu, kukliu, mandagiu. Dauguma būdų tapti mylimu yra tokie patys, kokius žmonės naudoja siekdami sėkmės, norėdami „įsigyti draugų ir daryti įtaką kitiems žmonėms“. Iš tikrųjų tai, ką dauguma mūsų kultūros žmonių laiko vertu meilės, iš esmės tėra tik populiarumo ir seksualinio potraukio mišinys (Berdiajevas, Fromas, Veiningeris, 1999). Žmonės yra įsitikinę, kad meilė yra objekto, o ne sugebėjimo uždavinys. Jie galvoja, kad mylėti yra paprasta, tik sunku rasti tinkamą objektą savo meilei arba pasiekti jo meilės (Berdiajevas, Fromas, Veiningeris, 1999). Galima pabrėžti, jog kiekviena tauta meilės jausmą išreiškė individualiai. Graikijoje meilės samprata buvo gan įdomi. Vyrų ir jaunų berniukų santykiai išryškino tą tikrąjį meilės jausmą. O kalbant apie senovės Romą, meilė jau reiškė heteroseksualius santykius. Tačiau vėlgi, būtina pabrėžti, jog tokia dviejų žmonių meilė neturėjo nieko bendra su vedybomis. O viduramžiuose meilė buvo suprantama dvejopai: tai ir aistroje įrėminti flirto žaidimai bei rimti moraliniai siekiai. Taigi, kad ir kaip ji bebūtų apibrėžiama, meilė – universali ir nekintanti, paliečianti kiekvieną nepriklausomai nuo epochos, padėties, turto, amžiaus ar išvaizdos [3]. Kalbant apie šiuolaikinę meilę, galima būtų teigti, jog ji remiasi materealizmo pagrindu. Pinigai valdo ne tik visą pasaulį, bet ypač ir jaunas, simpatiškas merginas, kurios dėl gražaus rūbo, dėl kosmetikos galėtų atsiduoti pagyvenusiam, pinigų turinčiam vyrui. Tačiau nors pinigai ir užima didelę dalį mūsų visų gyvenimo vis tiek meilė buvo, yra ir bus [5]. Tikslas: Atskleisti meilės sampratą istoriniame kontekste bei išsiaiškinti jos raišką. Uždaviniai: 1. Nustatyti meilės objektus ir atskleisti jų esmę. 2. Apibrėžti meilės koncepciją amžių sandūroje. 3. Atskleisti šiuolaikinės meilės ypatumus. 1. Meilės objektai Meilė – tai ne ryšys su tam tikru žmogumi; tai yra santykis, charakterio nuostata, lemianti visuminį žmogaus sąryšį su visu pasauliu, taigi ne vien su meilės objektu. Jei asmuo myli tik vieną žmogų ir yra abejingas kitiems, tai bus ne meilė, o simbiotinis ryšys, arba išplėstas egoizmas. Vis dėlto dauguma žmonių yra įsitikinę, kad meilėje svarbiausia – objektas, o ne gebėjimas mylėti. Jie net tiki, jog jų meilės stiprumo įrodymas ir yra tai, kad jie nemyli nieko kito, tik „mylimą“ asmenį“. Kadangi asmuo nesuvokia, kad meilė yra sielos galia, jis tiki, kad svarbiausia yra rasti tinkamą objektą, o po to viskas eis savaime. Tai gali būti palyginta su žmogumi, kuris norėdamas tapyti nesimoko šio meno, o pareiškia ieškąs tinkamo objekto, kai atras jį, tada puikiai tapys. „Jei aš iš tiesų myliu žmogų, aš myliu visus žmones, aš myliu pasaulį, aš myliu gyvenimą. Jei aš kažkam sakau: aš tave myliu, turiu būti pasirengęs sakyti: aš tavyje myliu visus, aš per tave myliu visą pasaulį, aš per tave myliu ir save“. Tai, kad meilė yra nuostata. Liečianti viską, ne tik išskirtinį žmogų, nereiškia, kad nėra skirtumų tarp įvairių meilės tipų, priklausomai nuo objekto, kuris yra mylimas (Fromas, 1992). 1.1 Broliška meilė Broliška meilė – tai ryšio su visais žmonėmis, žmogiškojo solidarumo, žmogiškosios vienybės išgyvenimas. Čia įžvelgiama atsakomybė, rūpestis, pažinimas, pagarba kiekvienam žmogui, noras padėti jam gyvenime. Apie šią meilės rūšį Biblija sako: „mylėk savo artimą kaip pats save“. Broliškoji meilė yra meilė visiems žmonėms. Ji remiasi nuovoka, kad visi mes esame vienodi. Talento, inteligencijos, pažinimo skirtumai yra nežymūs, palyginti su pačia žmogiškumo esme, bendra visiems žmonėms. Tam, kad būtų pajaustas šis tapatumas, būtina įsismelkti nuo išorės prie esmės. Jei vienas žmogus su kitu žmogumi bendrauja tik išoriškai, jis mato tik skirtumus, tik tai, kas juos skiria. Bet jei tas žmogus įsiskverbia į gelmę, suvokia judviejų tapatumą, brolybės faktą. Broliškoji meilė yra meilė tarp lygių, bet, aišku, net ir lygūs nėra visada „lygūs“; tik tiek, kad visi mes esame žmonės, visi reikalingi pagalbos. Bet tas pagalbos poreikis nereiškia, kad vienas yra bejėgis, o kitas galingas. Bejėgiškumas yra praeinanti sąlyga. Gebėjimas atsistoti ir eiti savo kojomis yra pastovus ir visiems bendras. Taigi meilė bejėgiui, meilė vargšui ir svetimam yra broliškos meilės pradžia (Fromas, 1992). 1.2 Motinos meilė Motinos meilė yra besąlygiškas vaiko gyvenimo ir jo reikmių įtvirtinimas. Vaiko gyvenimo įtvirtinimas turi du bruožus: pirmasis – rūpestis ir atsakomybė, kurie yra būtini norint išsaugoti vaiko gyvybę ir jį auginti. Antrasis bruožas tai nuostata, skiepijanti vaiko meilę gyvenimui, diegianti jam jausmą, kad gyventi yra nuostabu. Motinos meilė gyvenimui yra tokia pat užkrečianti kaip ir jos nerimas. Abi nuostatos labai veikia vaiko asmenybę. Ryšys tarp motinos ir vaiko pačia savo prigimtimi reiškia nelygybę, čia vienam reikia visokeriopos pagalbos, kitas ją teikia. Dėl savo altruizmo ir nesavanaudiškumo motinos meilė gali būti laikoma aukščiausia meilės išraiška ir švenčiausiu emociniu ryšiu. Atrodo, kad tikras motiniškos meilės laimėjimas – tai ne jos meilė mažam kūdikiui, bet augančiam vaikui. Iš tikrųjų didžiuma motinų myli savo vaiką tol, kol jis yra mažas ir dar visiškai nuo jos priklausomas. Daugelis moterų nori vaiko, džiaugiasi naujagimiu ir trokšta juo rūpintis. Ir taip yra nepaisant to, kad pačios nieko negauna iš kūdikio, išskyrus gal šypseną ir pasitenkinimo išraišką veide (Fromas, 1992). Motina kūdikį jaučia kaip savo pačios dalį, todėl jos meilė ir rūpestis gali virsti tik jos narcisizmo patenkinimu. Bejėgis ir visiškai priklausantis nuo motinos valios vaikas natūraliai patenkina į valdingumą ir savininkiškumą linkusios moters savimeilę. Motina perkelia save į kūdikį, ši meilė teikia jos gyvenimui prasmę ir reikšmingumą. Bet vaikas turi augti ir tapti visiškai atskira būtybe. Pati motinos meilės esmė yra rūpintis vaiko augimu, iš to kyla poreikis atskirti vaiką nuo savęs. Motina ne tik neturi trukdyti, bet turi norėti ir skatinti vaiko savarankiškumą. Kaip tik šioje pakopoje motinos meilė tampa ypač sunkiu uždaviniu, nes reikalauja nesavanaudiškumo, gebėjimo duoti viską ir nereikalauti nieko, linkėti tik laimės mylimam. Šioje pakopoje motinos neretai suklumpa ir nesugeba įgyvendinti motiniškos meilės paskirties. Narciziška, valdinga, savininkiška motina sėkmingai gali būti mylinčia motina tik tol, ko1 vaikas yra mažas. Tik iš tiesų mylinti moteris, kuri yra laimingesnė duodama, negu imdama, kuri tvirta savo egzistencijoje, gali likti mylinčia motina, kai vaikas pradeda nuo jos tolti. Motinos meilė augančiam vaikui, meilė, kuri nieko netrokšta sau, iš tiesų yra sunkiausiai pasiekiama ir labiausiai apgaulinga meilės forma, turint omeny, kaip lengva buvo motinai mylėti mažą kūdikį. Tik įveikdama šį sunkumą, moteris gali tapti iš tiesų mylinčia motina. Moteris, kuri negali taip mylėti, gali būti nuostabi motina tik tol, kol vaikas mažas, ir negali būti tokia mylinčia motina, kuri siekia vaiko atsiskyrimo ir net po atsiskyrimo sugeba jį toliau mylėti (Fromas, 1992). 1.3 Erotinė meilė Erotinė meilė siekia visiško susiliejimo, vienybės su kitu asmeniu. Savo prigimtimi ji yra išskirtinė ir neuniversali, tai, ko gero, pati apgaulingiausia meilės rūšis. Pirmiausia, ji dažniausiai painiojama su staigiu "įsimylėjimu"; staigiu visų barjerų, egzistavusių iki tol tarp dviejų svetimų žmonių, subyrėjimu. Šis staigus intymumo išgyvenimas savo prigimtimi esti trumpalaikis. Po to, kai svetimi pažįsta vienas kitą intymiai, nebelieka barjerų, kuriuos reikėtų įveikti. Jei čia butų siekiama didesnio kito žmogaus pažinimo, jei butų suvoktas kito žmogaus asmenybės neaprėpiamu­mas, jis niekada netaptų neįdomus ir barjerų įveikimo stebukl­as būtų galimas kasdien iš naujo. Bet daugumai žmonių jų pačių asmenybė, lygiai kaip ir kitų, yra labai greitai perprantamos ir greitai išsemiamos. Jiems intymumas pasiekiamas tiesiogiai per seksualinį kontaktą. Kadangi jie kito asmens atskirtumą supranta kaip fizinį atskirtumą, tai fizinis susiliejimas jiems reiškia atskirtumo įveikimą. Šis artumo būdas ilgainiui vis labiau ir labiau silpnėja. Tada jau siekiama meilės kitam asmeniui, naujam nepažįstamajam. Ir vėl svetimas yra paverčiamas „artimu" asmeniu, ir vėl įsimylėjimo jausmas tampa įkvepiančiu ir intensyviu, ir vėl jis ima silpnėti ir baigiasi troškimu naujos pergalės, naujos meilės. Viską lydi iliuzija, kad nauja meilė iš esmės skirsis nuo ankstesniųjų. Šias iliuzijas labai stiprina seksualinio potraukio apgaulingumas (Fromas, 1992). Seksualinis potraukis siekia susijungimo. Tai anaiptol nėra vien tik fizinis apetitas, skausmingos įtampos pašalinimas. Seksualinį potraukį gali sužadinti vienatvės nerimas, noras valdyti ar būti val­domu; tuštybė, noras žeisti ar net sunaikinti "iš meilės" (Fromas, 1992). Atrodo, kad seksualinis potraukis gali būti sužadintas ar lengvai susietas su bet kuria stipria emocija, iš kurių viena yra meilė. Kadan­gi seksualinis potraukis daugumai žmonių yra susijęs su meile, jie dažniausiai mano, kad myli vienas kitą, jei jaučia vienas kitam fizinį potraukį. Meilė gali sužadinti troškimą suartėti lytiškai; šiuo atveju fizinis ryšys neturi ydingo godumo, noro valdyti ar būti valdomam, o yra kupinas švelnumo. Jei lytinis potraukis nėra įkvėptas meilės, jei erotinė meilė kartu nėra ir broliška meilė, tai tegali būti trumpalaikis orgazminis ryšys. Lytinis suartėjimas trumpam sukuria vienybės iliu­ziją, nors be meilės ši "vienybė" palieka du svetimus žmones tokius pat svetimus, kokie jie buvo anksčiau. Kartais tai verčia juos gėdytis ar net neapkęsti vienas kito, nes, kai iliuzijos išsisklaido, jie dar labiau pajunta savo svetimumą (Fromas, 1992). Dažnai erotinės mei1ės išskirtinumu klaidingai vadinamos savinin­kiškumo apraiškos. Neretai galima stebėti du žmones, "mylinčius" tik vienas kitą, ir nieko daugiau. Jų meilė iš tiesų yra egoizmas: tai yra du žmonės, tapatinantys save vienas su kitu, sprendžiantys vienišumo problemą, perkeldami ją nuo vieno ant dviejų individų pečių. Jie jaučiasi įveikę vienišumą, bet kadangi lieka atskiri nuo likusios žmonijos, lieka atskirti ir nuo vienas kito ir susvetimėję sau; Jų bendrumo jausmas tėra tik iliuzija. Erotinė meilė pasirenka vieną, bet myli tame žmoguje visą žmoniją, visa, kas gyva. Čia renkamasi tik ta prasme, kad galima atsiduoti visiškai ir visa esybe tik vienam asmeniui. Erotinė meilė atmeta meilę kitiems tik lytinio susijungimo, visuminio ir pilnavertiško įsipareigojimo aspektu, bet ne gilios broliškos meilės prasme (Fromas, 1992). Taigi erotinė meilė yra visiškai individua­1i, nepasikartojantis potraukis tarp dviejų išskirtinių asmenų tai yra ne kas kita, o valios aktas. Taigi klaidinga yra mintis, kad ryšys gali lengvai iširti, jei nėra sėkmingas, kaip ir tai, kad ryšys neturėtų iširti jokiomis aplinkybėmis (Fromas, 1992). 1.4 Meilė sau Daugelis žmonių yra įsitikinę, kad dora – mylėti kitus, o save mylėti – nuodėmė. Manoma, jei žmogus myli save, vadinasi, nemyli kitų, taigi meilė sau yra savanaudiškumas. Froidas manė, kad meilė yra libido pasireiškimas, ir jei libido yra nukreiptas į kitus – tai meilė, o kai į save meilė sau. Tuo pačiu tai reiškė, kad meilė kitiems ir meilė sau yra priešingi dalykai. Tačiau, jei mylėti savo artimą kaip žmogų yra dorybė, tai turėtų būti vertybė ir meilė sau. Nėra tokios žmogaus sampratos, kuri neapimtų ir jo paties. Biblijos išmintis: „Mylėk savo artimą kaip patį save“ teigia, kad pagarba savo paties vientisumui ir nepakartojamumui, meilė ir savo paties savasties pažinimas neatsiejami nuo pagarbos, meilės ir supratimo kito žmogaus individualybei. Vadinasi meilė kitiems ir meilė sau nėra priešybės. Atvirkščiai, meilė sau būdinga visiems, kurie geba mylėti kitus. Tai reiškia, kad jei individas gali mylėti, jis myli ir save; jei jis gali mylėti tik kitus, jis iš viso nesugeba mylėti (Fromas, 1992). Meilė sau daug kam gali sietis su savanaudiškumu. Tačiau savanaudiškas žmogus domisi tik savimi, nori visko tik sau, nejaučia jokio pasitenkinimo duodamas, o tik gaudamas. Toks žmogus pasaulį vertina tik tuo požiūriu, ką iš jo galima gauti; jis nesidomi kitų reikmėmis, nereiškia pagarbos jų orumui ir asmenybės vientisumui. Jis iš tikrųjų negali matyti nieko, išskyrus save; viską vertina tik pagal naudą sau; iš esmės jis nepajėgus mylėti (Fromas, 1992). Tai įrodo, kad savanaudiškumas ir meilė sau ne tik kad netapatūs, bet iš tikrųjų vienas kitam priešingi dalykai. Savanaudis žmogus myli save ne per daug, bet per mažai. Nors atrodo, kad jis per daug rūpinasi savimi, iš tiesų jis tik nesėkmingai mėgina paslėpti ar kompensuoti nevykusį rūpinimąsi savo realia savastimi. Savanaudžiai žmonės iš tiesų nėra pajėgūs mylėti kitų, bet jie lygiai taip pat nepajėgūs mylėti ir savęs (Fromas, 1992). Meilę sau geriausiai apibūdina Meisterio Eckharto žodžiai: „Jei jūs mylite save, jūs mylite ir visus kitus, kaip patys save. Jei jūs mylite kitą asmenį mažiau negu save, tai jums nepavyks iš tiesų pamilti nė savęs“ (Fromas, 1992). 1.5 Meilė Dievui Žmogaus troškimas mylėti kyla iš vienišumo jausmo, kuris sukelia poreikį įveikti vienatvės nerimą per sąryšio išgyvenimą. Religinė meilės forma, kuri vadinama meile Dievui, psichologiškai niekuo nesiskiria. Ją sukelia būtinybė įveikti vienatvę ir rasti sąryšį. Iš tiesų meilė Dievui gali būti tokia pat įvairialypė, kaip ir meilė žmogui, tik dažnai gali skirtingai reikštis (Fromas, 1992). Patriarchalinis požiūris verčia mylėti Dievą kaip tėvą; suvokti jį kaip teisingą, griežtą, nes jis baudžia ir atlygina; Matriarchalinės religijos požiūriu mylėti Dievą kaip visa apglėbiančią motiną; tikėti jos meile, ir nesvarbu, kuo būti: vargšu, bejėgiu, nuodėmingu, ji vis tiek mylės ir neiškeis į nieką kas beatsitiktų, ji vis vien išgelbės, išvaduos, atleis (Fromas, 1992). Akivaizdu, kad dauguma žmonių savo asmeniniame vystimesi nėra peržengę šio infantiliško lygmens, tuo pačiu tikėjimas Dievu daugumai žmonių nėra tikėjimas kiekvienam padedančiu tėvu. Nors šią religijos sampratą jau yra įveikę didieji žmonijos mokytojai, visgi, daugumai žmonių ji ir toliau tebelieka vyraujančia religijos forma (Fromas, 1992). Tikrai religinis asmuo, suvokiantis monoteistinės religijos esmę, nieko neprašo, nieko nelaukia iš Dievo, jis myli Dievą ne kaip vaikas myli tėvą ar motiną. Dievas jam yra simbolis, kuriuo žmogus savo vystimosi pradinėse pakopose yra išreiškęs visumą to, ko žmogus siekia; dvasinio pasaulio erdvę, meilę, tiesą, teisingumą. Jis tiki principais, kuriuos reglamentuoja Dievas, jis ieško tiesos, gyvena meilėje ir teisingume ir laiko gyvenimą tiek vertingu, kiek jame yra galimybių vis geriau atskleisti savo žmoniškąsias galias. Mylėti Dievą, reikštų aistringai siekti visiškai atskleisti savo gebėjimą mylėti, o šito įgyvendinimą kiekviename iš mūsų simbolizuoja „Dievas“. Vakaruose vyraujančioje religinėje sistemoje meilė Dievui yra iš esmės tas pats, kas ir tikėjimas į Dievą, į Dievo buvimą, Dievo teisingumą, Dievo meilę. Dievo meilė iš esmės yra mintis (Fromas, 1992) 2. Meilės samprata Meilė – neatsiejama Vakarų kultūros dalis. Nuo seniausių laikų garbinama mene ir gyvenime, įamžinta nemirtinguose kūriniuose, ji atrodo universali ir nekintanti, paliečianti kiekvieną, nepriklausomai nuo epochos, padėties, turto, amžiaus ar išvaizdos. Ar nekeista, kad garsiosios Sapfo aprašyti „meilės ligos“ simptomai išliko tokie pat per 25 amžius: tai mikčiojimas, nuraudimas, širdies virpėjimas, silpnumas, išbalimas ir pan. [3]. Mes jau nuo vaikystės esame ruošiami šiam jausmui. Vaikiškose pasakose nuolat susiduriame su meilės ir kovos dėl savo išrinktojo ar išrinktosios motyvu. Literatūra, kino filmai, įvairios masinės informacijos priemonės mums kasdien pateikia įprastus meilės įvaizdžius. Nors vakarietiškos meilės sampratos užuomazgos siekia antikinę Graikiją, tačiau laikui bėgant ji gerokai keitėsi. Įdomu, kad kadaise „meilė“ dažniausiai apibūdindavo homoseksualius santykius. Pavyzdžiui, senovės Graikijoje meile buvo vadinami vyrų ir jaunų berniukų santykiai, o minėtieji Sapfo „meilės ligos“ simptomai apibūdino vienos moters jausmus kitai. Senovės Romoje meilė jau reiškė heteroseksualius santykius, tačiau ji neturėjo nieko bendro su vedybomis. Meilė buvo neatsiejama nuo apgavystės ir svetimoteriavimo – tai įrodo garsaus I amžiaus romėnų poeto Ovidijaus veikalas „Meilės menas“, mokantis žaidimo, kurio svarbiausios taisyklės buvo apgavystė bei meilikavimas. Vakarietiška kultūra įvairiais būdais skatina meilės jausmus. Jis mus moko, kad praktiškai kiekvienas žmogus įsimyli, ir tai apakina žmones tam tikrus savo jausmus įvardinti kaip „meilę“. Viduramžius žymi „garbinančios“ meilės idealas. Ši meilė apėmė tokius skirtingus elementus, kaip nesantuokinė aistra ir religinis krikščioniškas dievinimas, stereotipiški flirto žaidimai ir rimti moraliniai siekiai, išdavystė ir ištikimybė, džiaugsmas ir kančia. Beje, žinomiausi šios meilės pavyzdžiai – „Tristanas ir Izolda“, „Lanselotas ir Ginevera“ – tai pasakojimas apie santuokinę neištikimybę. Kadangi vedybos buvo sudaromos atsižvelgiant ne į jausmus, o į šeimos interesus, meilė dažniausiai buvo sutinkama už santuokinių ryšių ribų. Garbinanti meilė suformavo nuomonę, kad meilė – abipusis jausmas, kuriame aistra neatsiejama nuo pagarbos jausmo objektui. Ši ideologija, susiformavusi XI amžiuje, iki šiandien išliko Vakarų kultūrinės tradicijos dalis. Literatūriniuose viduramžių tekstuose įsimylėjėliai buvo raginimai įveikti savo drovumą, ir, kas keisčiausia, jei vyras dūsautojas pernelyg užsidūsauja ir nesiryžta „veiksmui“, moteris raginama imtis gan įžūlios provokacijos. Pavyzdžiui, jai leidžiama paklausti, ar tik jis neturi kokios draugužės. Tačiau vyrui drąsuoliui suteikiama laisvė „įjungti fantaziją“ ir to ypatingojo galutinio etapo malonumų paįvairinimo pasimokyti tiesiog iš gamtos. „Išradingas vyras naudojasi daugybe sueities būdų, mėgdžiodamas keturkojus ir paukščius, nes tie įvairūs būdai, pritaikomi pagal kiekvienos šalies papročius ir kiekvieno asmens polinkius, įkvepia moterims meilę, draugystę ir pagarbą“ [3]. Tačiau bet koks skandalingesnis „išsišokimas“ santykiuose su priešinga lytimi buvo laikomas nuodėme, kurią tekdavo išpirkti kančiomis: moteris, kuri griebėsi „erotinio arklio“ – smerktiniausio būdo mylėtis – už patirtą malonumą atgailaudavo gimdydama, o vyras (kalbama net apie dvasios tėvus (!) privalėjo dešimt dienų ar net keletą mėnesių kankintis vengdamas mėsos, pieno, tenkindamasis džiovintais vaisiais ir vandeniu [3]. Kilusi iš aristokratijos nesantuokinių meilės žaidimų, romantiškos meilės idėja buvo įskiepyta į buržuazijos vedybų instituciją. Puritoniškoji buržuazija Anglijoje pašventino vedybas bei šeimą ir pasmerkė aristokratų santuokinę neištikimybę. Puritonai apibrėžė vedybas kaip partnerystę, paremtą draugyste, pasitikėjimu, ištikimybe ir skaistybe iki vedybų. Tačiau tiki XVIII amžiuje, kai vidurinė klasė tapo pagrindine visuomenės gyvenimą lemiančia jėga, romantiškos meilės idėją visuotinai pradėta sieti su vedybomis. XX amžiaus seksualinės bei kultūrinės revoliucijos pakeitė meilės, sekso ir vedybų taisykles bei reikšmę. Tačiau meilė išliko stipriai išgyvenama emocija, ir intymūs ryšiai tebeužima labai svarbią vietą žmonių gyvenime. Vienas to įrodymų – įvairios su meilės jausmu siejamos tradicijos bei įvaizdžiai, kurių Vakarų kultūroje tikrai gausu. Bene žymiausia šiai progai skirta šventė – Šv. Valentino diena, kuri jau daugelį amžių švenčiama vasario 14 dieną. Šios meilės šventės ištakos siejamos dar su Senovės Roma. Romos imperijoje vasario 14 diena buvo Junonos, Romos dievų ir deivių karalienės, švente. Junona taip pat buvo moterų bei vedybų deivė. O vasario 15 dieną Romos gyventojai švęsdavo Luperkalijas. Pasak legendos, Romos galybės priešaušryje būsimo galingo miesto apylinkėse klajoję daugybė piktų vilkų, ir romėnai kreipęsi į Luperkusą, avių ir piemenų dievą, prašydami jo pagalbos ir apsaugos. Ši diena buvo ir pavasario šventė, kadangi tuometinis kalendorius skyrėsi nuo mūsų dienų, ir vasaris buvo pavasario pradžia. Romos armijoms įsiveržus į dabartinės Prancūzijos bei Britanijos teritorijas I a. pr. Kr., čia taip pat prigijo Luperkalijų papročiai, tarp jų – ir „meilės loterija“ [3]. Na, o Valentino dienos atsiradimas siejamas net su dviem Valentinais. Pasak vienos legendų, Valentinas buvo vienas pirmųjų krikščionių. Tada naujoji religija reiškė pavojų ir mirtį. Už pagalbą krikščionių kankiniams jis suimtas, nuteistas ir pasodintas į kalėjimą. Kalėdamas jis išgydęs aklą prižiūrėtojo dukrą. Sužinojęs apie šį stebuklą, žiaurus imperatorius įsakęs nukirsti Valentinui galvą. Savo mirties rytą jis nusiuntęs prižiūrėtojo dukrai atsisveikinimo laiškelį, kurį pasirašęs “Nuo tavo Valentino“. Kitas istorijos minimas Valentinas gyvenęs imperatoriaus Klaudijaus II laikais, kuomet Roma dalyvavo daugybėje kruvinų ir nesėkmingų kovų. Klaudijui Žiauriajam nuolatos trūkę karių. Imperatorius nusprendęs, kad to priežastis – Romos vyrų nenoras palikti savo šeimas ir mylimąsias, todėl įsakęs tuojau pat nutraukti visas sužadėtuves bei uždraudęs kariams tuoktis. Gerasis Valentinas nepaklusęs imperatoriui – jis padėjęs krikščionių kankiniams bei slapta tuokęs įsimylėjusias poras; už šiuos gerus darbus Valentinas buvęs suimtas ir Romos prefekto nuteistas mirti. Jo aplankyti kalėjime atėję daugybė jaunuolių, kurie pro langą į vienutę jam mėtę gėles ir raštelius. Jis nukankintas 269 metų vasario 14 d. Taigi Valentino mirties diena sutapo su senųjų Luperkalijų švente. Įsigalint krikščionybei, jaunos religijos autoritetai siekė išstumti pagoniškus dievus bei jų garbinimo šventes. Žmonės nenoriai atsisakydavo įprastų švenčių bei tradicijų, todėl dažnai senosioms šventėms tik būdavo suteikiamas naujas vardas ir prasmė. 496m. popiežius Gelazijus paskelbė vasario 14-ją. Šv. Valentino diena. Taip Luprekalijos tapo Valentino diena [3]. Luperkalijos buvo ne tik pavasario, bet ir meilės šventė. Šios dienos išvakarėse buvo žaidžiama „meilės loterija“. Romos mergaičių vardai buvo surašomi ant popieriaus skiaučių ir sumetami į ąsočius. Jaunuoliai traukdavo jų vardus ir tapdavo merginos palydovu šventės metu. Kitas šios šventės paprotys buvo jaunų kilmingų Romos vyrų šėlimas Romos gatvėse, švaistantis ožkos odos rimbais. Jaunos moterys būriuodavosi gatvėse, laukdamos šventų rimbo kirčių, nes buvo tikima, jog taip jos taps vaisingos. Šie ožkos odos rimbai buvo vadinami februa, o plakimas – februario. Abu šie pavadinimai kilę iš lotyniško žodžio „tyrumas“. Iš šio žodžio kildinamas ir daugelio pasaulio kalbų vasario mėnesio pavadinimas [3]. „Meilės loterija“ išliko ir viduramžių riterių laikais – Anglijoje merginių ir jaunuolių vardai būdavo surašomi, įdedami į dėžutę ar vazą ir traukiami poromis. Kiekviena pora keisdavosi dovanomis, o mergina tapdavo vaikino Valentina tiems metams. Ant savo drabužių rankovės jis nešiodavo prisisegęs jos vardą, ir jo pareiga buvo rūpintis ir ginti savo damą. Šis be galo senas paprotys vasario 14d. Traukti mylimojo vardą ilgai buvo tikrai meilės pranašystė, kuri neretai baigdavosi vedybomis. Todėl nepaisant religijų ir dievų kaitos, vasario 14d. Per amžius išliko meilės, dovanų ir prisipažinimų švente [3]. Istorija mini meilės laiškų tradiciją, siekiančią XV amžių. Jaunasis Orleano hercogas, mūšio metu paimtas į nelaisvę, daugelį metų kalėjo Londono Taueryje. Savo žmonai jis rašė vieną meilės poemą po kitos, ir jos buvo vadinamos „Valentinais“. Britų muziejuje iki šiol išsaugota apie 60 šių poemų [3]. 3. Šiuolaikiška meilė Šiais laikais meilę galima apibūdinti ne kaip jausmą, o kaip tam tikrą materialų dalyką, kurį galima nusipirkti. Būtent taip turtingi pagyvenę vyrai nusiperka jaunų merginų kūną, mintis, bet labai retai – meilę. Tačiau galbūt tai jiems ir atstoja tą meilę. Juk ir tokios parsiduodančios merginos labiau vertina ne žmogų, o pinigus. Tokia šių laikų kasdienybė. Prie to jau priprantame ir toleruojame: tokių santykių niekas nesmerkia, priima kaip natūralų dalyką [4]. Vis dėl to meilė yra jausmas, o ne prekė arba tiesiog nuvalkiotas, visur minimas, žodis, kuris turėtų reikšti kažką labai gražaus. Bet kiek žmonių, tiek ir nuomonių: vieniems meilė yra kito žmogaus šypsena arba vidinis jo pasaulis, kitiems – tai tiesiog visur sutinkamas žodis. Ligoniui meilė yra nuoširdus artimųjų rūpestis, vaikui meilė- tai gražus žaislas ar koks nors saldainis, išsipusčiusiai „fyfai“ meilė yra pilna piniginė, benamiui meile gali tapti keli praeivio numesti centai, menininkams meilė yra įkvėžimo šaltinis, šeimininkų apleistam šuniukui meilę atstoja bent kiek šiltesnis žmogaus žvilgsnis [4]. Visgi taip yra tik teoriškai, o iš tikrųjų mažai kas iš mūsų supranta, kas yra tikra meilė. Ar šiuolaikinis, visada užsiėmęs, amžinai kažkur skubantis žmogus gali pastebėti artimųjų nuotaiką? Ar gali atsižvelgti į kito žmogaus svajones ir lūkesčius? Dažniausiai ne, nes kiekvienas yra paskendęs savo mintyse ir darbuose. Gal bent retkarčiais reikėtų stabtelėti ir pažvelgti į kitus, gal bent tada pajaustume kažką panašaus į tikrą meilę kitam, ne tik sau [4]. Taigi pirmiausia meilę reikėtų jausti; o tik po to apie ją kalbėti. O mylimam žmogui reikėtų ne sakyti „ myliu“, o pasistengti parodyti, kad jauti jam meilę – reikia stengtis atskleisti savo jausmus, o ne iškalbą [4]. XX amžiaus seksualinės bei kultūrinės revoliucijos pakeitė meilės, sekso ir vedybų taisykles bei reikšmę. Tačiau meilė išliko stipriai išgyvenama emocija, ir intymūs ryšiai tebeužima centrinę padėtį žmonių gyvenime. Daugumai žmonių meilė tebėra svarbi vertybė. Tiesa, realiame gyvenime sutinkama meilė gerokai skiriasi nuo literatūroje, įvairiose visuomenės informavimo priemonėse pateikiamo meilės stereotipo. Kaip rodo pastarųjų metų tyrimai, abejotina pati „vienos ir vienintelės“ meilės idėja – žmonės prieš susituokdami dažniausiai jau būna keletą kartų išgyvenę meilės jausmą. Meilė staiga, „iš pirmo žvilgsnio“, taip pat retas reiškinys. Meilė – palaipsniui vykstantis procesas, šis jausmas ateina po tam tikro pažinties ir pakartotinių susitikimų periodo. Galiausiai, atmesdami teiginį, kad meilė nugali visas kliūtis ir barjerus, įvairių mokslininkų tyrimai ne kartą patvirtino, kad didžioji dalis vedybų įvyksta tarp vyrų ir moterų, priklausančių tai pačiai klasei, rasei, religijai, panašaus išsilavinimo ir net fizinio patrauklumo lygiui. Kiek šokiruojantis tyrimų rezultatas- tai, kad vyrai pasirodė esantys romantiškesni nei moterys. Nors vyrai ir linkę įsimylėti greičiau ir lengviau, lyginant su moterimis, moterys pasirodė greičiau ir lengviau „atšąlančios“ savo jausmų objekto atžvilgiu, bent jau priešvedybiniuose santykiuose. Būtent moterys dažniau nutraukia santykius, o vyrai linkę daugiau išgyventi dėl nutrūkusių meilės ryšių. Pasirodė, jog vyrai romantiškesni, o moterys pasižymi praktiškesniu požiūriu bei linkę mažiau vadovautis savo jausmams. Šį skirtumą paaiškina lyčių nelygybė socialiniu ir ekonominiu atžvilgiu. Moterys yra labiau ekonomiškai priklausomos nuo vedybų, nei vyrai, todėl pasirinkdamos netinkamą vedybų partnerį , jos rizikuoja nukentėti daugiau [5]. Pastaraisiais metais socialiai nustatytos „meilės santykių vystimosi pakopos“, tokios kaip susitikinėjimas, asmeninės sužadėtuvės, viešas sužadėtuvių paskelbimas, ir galiausiai vedybos (pageidautina visam gyvenimui), kurių kiekvienoje buvo leistinas skirtingo lygio seksualinis intymumas, prarado savo reikšmę. Įsipareigojimų vienam asmeniui seka užleido vietą eilei santykių su skirtingais asmenimis. Vedybos prarado savo išskirtinumą ir patvarumą. Porų santykiai yra labiau asmeniški, bet mažiau stabilūs ir patvarūs. Vienos ir vienintelės meilės ideologija išnyko. Meilė toli gražu nebėra siejama su vedybomis kaip natūralia ir savaime suprantama asmeninių santykių pasekme. Tačiau santykiai taip pat vystosi tam tikra seka. Modernioje visuomenėje daugumą įsimylėjėlių susitinka kaip nepažįstami žmonės, todėl jų santykiai turi pereiti tris pakopas: pirma, pora turi turėti galimybę susitikti ir pajusti potraukį vienas kitam. Antra, jie turi ištirti kito asmens interesus ir nuostatas, kad įsitikintų, ar jie yra suderinami ir ar jiems patinka vienas kito draugija. Tačiau, jei išsivysto eilę lūkesčių ir įsipareigojimų tarpusavio santykių atžvilgiu, jeigu apskritai nusprendžia juos pradėti. Vėliau, jei santykiai tampa ilgalaikiais, jie pereina į labiau rutinizuotą ir įpareigojančią fazę [5]. Pastaraisiais metais sąryšis tarp meilės ir vedybų vėl silpnėja; tačiau nors meilė ir seksas nebėra būtinai siejami su vedybomis, intymumo ir meilės vertybės išlieka svarbios daugelio žmonių gyvenime [5]. IŠVADOS 1. Dauguma žmonių yra įsitikinę, kad meilėje svarbiausia tinkamas objektas, o ne gebėjimas mylėti. Priklausomai nuo objektų skiriamos šios meilės rūšys: • broliška meilė – tai meilė visiems žmonėms. Čia įžvelgiama atsakomybė, rūpestis, pažinimas, pagarba kiekvienam žmogui, noras padėti jam gyvenime. • motinos meilė – tai besąlygiškas vaiko gyvenimo ir jo reikmių įtvirtinimas, kuris reiškiasi rūpesčiu, atsakomybe bei nuostata skiepyti vaikui meilę gyvenimui. • erotinė meilė – tai tokia meilė, kuri siekia visiško susiliejimo, vienybės su kitu asmeniu. • meilė sau - tai pagarba savo paties vientisumui ir nepakartojamumui bei savo paties savasties pažinimas. • meilė Dievui – tai yra iš esmės tas pats, kas ir tikėjimas į Dievą, į Dievo buvimą, Dievo teisingumą, Dievo meilę. 2. Meilė – neatsiejama Vakarų kultūros dalis. Nuo seniausių laikų garbinama mene ir gyvenime, įamžinta nemirtinguose kūriniuose, ji atrodo universali ir nekintanti, paliečianti kiekvieną, nepriklausomai nuo epochos, padėties, turto, amžiaus ar išvaizdos. Nepaisant to, kad jau Senovės Romoje meilė jau reiškė heteroseksualius santykius, ir neturėjo nieko bendro su vedybomis, ar, kad Viduramžius žymi „garbinančios“ meilės idealas, kuris apėmė apėmė tokius skirtingus elementus, kaip nesantuokinė aistra ir religinis krikščioniškas dievinimas, stereotipiški flirto žaidimai ir rimti moraliniai siekiai, išdavystė ir ištikimybė, džiaugsmas ir kančia, tačiau visi ji turėjo vieną žodį jausmams išreikšti: tai – meilė. 3. Šių laikų meilė yra paslėpta po materializmo šydu. Viskas yra vertinama pinigais, moters meilė taip pat ne išimtis. Vyrauja stereotipas, jog vyresni, turtingesni vyrai savo gyvenimo palydovę renkasi jaunesnę ir patrauklesnę, sužavėdamas ją savo materialinėmis vertybėmis, moteris, atsidėkodama savo išrinktajam paaukoja savo jaunystę. Bet kaip ten bebūtų, bet vis tiek nors ir išreikšta pinigine išraiška, meilė nenublanksta šiandieniniame gyvenime: ji stipri ir pasiaukojanti, ji ne išdidi ir nesipuikuojanti. LITERATŪRA 1. Berdiajevas N., Fromas Ė., Veiningeris O. Meilės menas. – Vilnius, 1999, p. 15-30. 2. Čepulkauskaitė, I. Meilės istorija [interaktyvus]. [žiūrėta 2007 balandžio 3d.]. Prieiga per internetą:

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!