Menzulinė nuotrauka

1. Menzulinės nuotraukos esmė Menzulinė nuotrauka – senas dabar rečiau naudojamas topografinės nuotraukos būdas. Nuo tacheometrinės nuotraukos ji skiriasi tuo, kad ją atliekant naudojami kitokie prietaisai ir technologija. Taškų padėtis plane taip pat randama poliniu būdu, tačiau kryptys braižomos iš karto plane. Planas su horizontalėmis sudaromas tiesiog lauke, todėl greitai pastebimi ir ištaisomi netikslumai. Tačiau, palyginti su tacheometrine nuotrauka, ją atliekant ilgesnė lauko darbų trukmė, sunku automatizuoti plano sudarymo eigą. Svarbiausi prietaisai, naudojami darant menzulinę nuotrauką, yra menzula 1 ir kipregelis 2 (12.1 pav.). Ant menzulos lentos tvirtinamas popieriaus lapas, vadinamas planšete, o kipregeliu matuojama. Menzula statoma nuotraukos pagrindo taške (stotyje) A, planšetė orientuojama pagal pagrindo kryptį AB. Nuotraukos taško, pavyzdžiui piketo C padėtis plane c randama kipregeliu išmatavus atstumą AC ir pagal jo liniuotės briauną plano masteliu atidėjus šį atstumą. Taip plane gaunami visi situacijos objektų ir reljefo nuotraukos taškai. Taškų altitudės taip pat matuojamos kipregeliu. 2. Menzula Menzulą 1590 m. sukonstravo Altdorfo prie Miuncheno universiteto profesorius Johanas Richteris, pravarde Pretorius. Mensula – lotynų kalbos žodis, lietuviškai reiškiantis staliuką. Menzulą sudaro lenta 1, kelmelis 2 ir stovas 3 (12.2 pav.). Lenta medinė 60*60 cm. Prie jos prisegama planšetė, kurioje braižomas planas. Lenta sraigtais tvirtinama prie kelmelio. Kelmelio kėlimo sraigtais ją galima gulsčiuoti. Atpalaidavus veržimo sraigtą, menzulos lentą galima sukti apie vertikaliąją ašį. Tvirtinimo sraigtu 4 kelmelis tvirtinamas prie stovo. Menzulos komplektui dar priklauso centravimo šakutė 6 su svambalu 5 menzulai stotyje centruoti, pailga orientavimo busolė ir skėtis. 2.1. Menzulos priedai Prie menzulos turi būti šie pagalbiniai prietaisai: 1) centravimo šakutė, reikalinga planšetės taškui centruoti ties atitinkamu vietovės tašku; 2) gulsčiukas – planšetei nustatyti į horizontalinę padėtį; 3) busolė – planšetei orientuoti (kampams 1 ir 2 nustatyti); 4) kipregelis – prietaisas, kuriuo išvedamos per kampo kraštines vertikalinės plokštumos ir, pagal kipregelio liniuotę išbrėžus linijas, susidaro šių plokštumų susikirtimo linijos planšetėje; be to kipregelio tolimačiu matuojami linijų ilgis ir taškų aukščių skirtumas . Centravimo šakutė. Ji daroma iš medžio arba iš tokio metalo, kuris neveikia magnetinės rodyklės. Norint planšetę centruoti, viršutinis šakutės galas priglaudžiamas prie planšetės taško a ir menzula perstatinėjama bei sukama taip, kad svambalas atsirastų ties atitinkamu vietovės tašku A. Darant nuotraukas 1:5000 ir smulkesniu masteliu, šakutė nebenaudojama, tada centruojama iš akies, nes centravimo klaida yra mažesnė už mastelio tikslumą Gulsčiukas yra reikalingas planšetei nustatyti horizontaliai. Dažniausiai gulsčiukas (su kipregeliu) dedamas ant planšetės taip, kad jo ašis būtų maždaug lygiagreti dviejų padėklo keliamųjų sraigtų krypčiai. Šiais sraigtais burbulėlį įplukdžius į nulinį punktą, gulsčiukas pasukamas 900 kampu ir tuomet burbulėlis nustatomas viduryje trečiuoju keliamuoju sraigtu. Šie veiksmai kartojami tol, kol gulsčiuko burbulėlis nebenukrypsta, kai gulsčiukas yra bet kurioje padėtyje. Busolė naudojama planšetei nustatyti taip, kad visos plane išbrėžtos linijos būtų orientuotos pasaulio šalių atžvilgiu. (kartais naudojama apskrita busolė, kurios žiedas padalytas nuo 0 iki 360o.). Menzulinė busolė tikrinama taip kaip ir paprasta busolė, skirtumas tik tas, kad čia dar reikia patikrinti, ar busolės nulinis skersmuo (CD) yra lygiagretus dėžutės briaunai (AB). Nustačius busolę taip, kad rodyklės galai rodytų nulius, pagal dėžutės briauną pieštuku išbrėžiama linija. Atkėlus dėžutę į šalį, linijoje įsmeigiama adatėlė ir ant jos uždedama iš dėžutės išimta rodyklė. Jei rodyklės galai sutampa su linijos kryptimi, – busolė teisinga. Kipregelis yra svarbiausiais plano braižymo įrankis, nes juo vizuojama į vietovės taškus, pagal jį brėžiamos linijos ir matuojami atstumai į taškus. Be to, kipregeliu matuojami polinkio kampai, reikalingi linijų horizontalinėmis projekcijomis ir taškų aukščių skirtumui rasti. Žemiau duodami kipregelio atskirų dalių pavadinimai ir nurodoma jų paskirtis. Paveiksle kipregelis pavaizduotas iš šono, kitame – iš galo: 1. Žiūronas – vizavimo ir atstumų matavimo priemonė; žiūrone yra siūlelių tinklelis su tolimatiniais siūleliais. 2. Žiūrono veržiamasis sraigtas. 3. Žiūrono mikrometrinis sraigtas mažiems žiūrono pasukimams apie jo horizontalinę ašį. 4. Žiūrono sukimosi ašis. 5. Vertikalusis skritulys polinkio kampams matuoti. Jis aklinai pritvirtintas prie žiūrono ašies (sukant žiūroną, kartu sukasi vertikalinis skritulys). Skritulys padalytas ne visas, o tik nuo 300 iki 360o (0o) ir nuo 0 iki 60o. Šitokia tvarka padalos sužymėtos du kartus – vienas nulis yra prie okuliaro, kitas – antrame skersmens gale – prie objektyvo. Atskaitos didėja pagal laikrodžio rodyklę. 6. Gulsčiuko mikrometrinis sraigtas, kuriuo nustatomas vertikalinio skritulio gulsčiukas. Atskaitant vertikaliniame skritulyje, gulsčiuko burbulėlis turi būti nuliniame punkte. 7. Kolona – tarpinė dalis, jungianti žiūroną su liniuote. 8. Kipregelio liniuotė kryptims brėžti planšetėje. 9. Gulsčiukas planšetei nustatyti į horizontalinę padėtį. 10. Kolonos prietaisiniai sraigteliai. 11. Vertikalinio skritulio gulsčiukas. 3. Principinė kipregelio schema Kipregelį pradėta naudoti XIX a. pradžioje vietoj liniuotės su dioptrais. Prietaiso pavadinimas kilęs iš vokiečių kalbos žodžio kippen – sukti – iš prancūzų kalbos žodžio regle – liniuotė. Kipregeliu galima fiksuoti vietovės kryptį ir nubrėžti ją plane, išmatuoti atstumą iki taško, aukščių skirtumą bei altitudę. Kipregelį sudaro metalinė liniuotė 7, kurios viduryje įtaisyta kolonėlė 5, laikanti vertikalųjį skritulį 2 ir žiūroną 1 (12.3 pav). Nomograminių kipregelių limbuose nubraižytos ir nomogramos. Limbe apskaičiuojama brūkšniniu mikroskopu. Prie vertikaliojo skritulio yra gulsčiukas 3 arba optinis mechaninis kompensatorius. Kitas gulsčiukas 4 yra prie žiūrono. Jis skiriamas vizavimo ašiai nustatyti horizontaliai. Trečias gulsčiukas 6 pritvirtintas prie liniuotės. Juo gulsčiuojama menzulos lenta. Šiuo metu gaminami ir naudojami tik nomograminiai kipregeliai. Lietuvoje naudojami nomograminiai kipregeliai KA-2 ir KH (“KN”). Šiuo metu gaminamas tik kipregelis KH. 3.1. Menzulos ir kipregelio tikrinimas Menzula turi tenkinti tokias sąlygas: 1. Viršutinis planšetės paviršius turi būti tiksli (tiesi) plokštuma. Jei priglaudus tikslios liniuotės briauną, ji įvairiomis kryptimis liečia visais savo taškais planšetės paviršių, tai plokštuma yra tiesi. Planšetė, kurios paviršius nelygus, tikslesniam darbui netinka. 2. Planšetės viršutinė plokštuma turi būti statmena vertikalinei menzulos sukimosi ašiai – PP VV (žr.9.4 pav.). Patikrintu gulsčiuku horizontaliai nustatyta planšetė sukama ratu apie vertikalinę ašį ir žiūrima, ar gulsčiuko burbulėlis nenukrypsta. Jei burbulėlis nukrypsta, menzulą reikia remontuoti. 3. Menzula turi būti neišklibusi – tvirta. Kipregeliu nuvizavus į kokį nors tašką ir lengvai palietus planšetę, siūlelių sankryža neturi nukrypti nuo taško į kurį buvo vizuota. Kipregelis turi tenkinti tokius reikalavimus: 1. Gulsčiuko ašis turi būti lygiagreti liniuotės apatinei plokštumai ll||pp (9.6pav.). Pastačius kipregelį ant planšetės, pagal liniuotės nuožulniąją briauną pieštuku išbrėžiama linija ir keliamaisiais sraigtais įplukdomas gulsčiuko burbulėlis į nulinį punktą. Liniuotė su gulsčiuku apsukama 180o ir priglaudžiama iš kitos linijos pusės. Jei burbulėlis nuo vidurio nuslinko, tai gulsčiuko pataisiniais sraigteliais jis grąžinamas atgal per pusę nukrypimo. Pataisius reikia dar ir patikrinti. 2. Žiūrono vizavimo ašis turi būti statmena žiūrono sukimosi ašiai – zzhh (9.7 pav.). Pastačius kipregelį ant horizontaliai nustatytos planšetės, vizuojama į kokį nors ryškų tašką ir pagal kipregelio liniuotę išbrėžiama linija a1b1 (9.9 pav.). Žiūronas verčiamas per zenitą ir, apsukus kipregelio liniuotę 180o. vėl vizuojama į tą patį tašką ir pagal liniuotės briauną brėžiama linija a2b2. Jei abi linijos nesutampa (tarp savęs sudaro kampą k), tai rodo, kad kipregelis turi kolimacinę klaidą. Klaidai pašalinti kampas k dalijamas pusiau, ir prie pusiaukampinės ab priglaudžiama kipregelio liniuotė. Po to siūlelių tinklelis šoniniais pataisiniais sraigteliais pastumiamas taip, kad siūlelių sankryža sutaptų su pasirinktu tašku. 3. Žiūrono sukimosi ašis turi būti lygiagreti liniuotės apatinei plokštumai – hh||pp. Pastačius kipregelį ant horizontalios planšetės, vizuojama į kokį nors aukštai pasirinktą tašką N (9.8 pav.). 4. Paskui žiūronas atsargiai (kad nepajudėtų liniuotė) sukamas apie jo ašį, leidžiant objektyvą žemyn, ir horizontaliai paguldytoje matuoklėje pagal vertikalinį siūlelį daroma atskaita n1. Pervertus žiūroną per zenitą ir apsukus kipregelį 180o, vėl vizuojama į tą patį tašką (N) ir, pasukus žiūroną į matuoklę, daroma atskaita n2. Jei atskaitos nelygios, vadinasi, žiūrono sukimosi ašis nėra lygiagreti liniuotės apatinei plokštumai. Klaidai pašalinti atleidžiami sraigteliai, kuriais kolona pritvirtinta prie liniuotės ir, atitinkamame krašte pakišus ploną varinės skardos ar popieriaus plokštelę, sraigteliai vėl priveržiami. Tikrinama tol, kol abiejose žiūrono padėtyse taško N projekcija būna viename matuoklės taške n (t.y. n1=n2). Šią sąlygą galima tikrinti ir svambalu, kaip daroma tikrinant teodolitą. 5. Žiūrono kolimacinė plokštuma turi eiti per liniuotės nuožulniąją briauną arba turi būti jai lygiagreti. Plokštuma, kurią išbrėžia vizavimo ašis, sukant žiūroną apie jo ašį vadinama kolimacine plokštuma. Kipregelis dedamas ant planšetės ir vizuojama į tolimą, tačiau gerai matomą daiktą (stulpą, bokštą ir pan.) ir pagal liniuotės briauną išbrėžiama ilga linija. Linijos galuose įsmeigiamos dvi adatėlės ir per jas vizuojama į pasirinktąjį daiktą. Jei adatėlės daikto neuždengia, tai žiūrono kolimacinė plokštuma nėra lygiagreti liniuotės nuožulniajai briaunai. Kai kurie kipregeliai taisomi kolonos pasukimu. Jei kolonos pasukti negalima, tai tokiu kipregeliu visą laiką reikia dirbti, kai skritulio padėtis ta pati (SD arba SK). Tokiu atveju paklaida turės įtaką tik linijų orientavimui – visos išbrėžtos linijos bus pasuktos tuo pačiu kampu, bet kampai tarp linijų bus teisingi. Be visų aukščiau minėtų kipregeliui keliamų reikalavimų, dar reikia rasti ir vertikalinio skritulio nulio vietą (NV). Kadangi darant menzulinę nuotrauką atstumai dažniausiai matuojami tolimačiu, tai prieš darbą reikia rasti kipregelio tolimačio konstantą K. 4. Menzulinės nuotraukos atlikimas Pagrindo sudarymas. Norint atilikti menzulinę nuotrauką, pirmiausiai reikia nuotraukiniame plote sudaryti nuotraukos pagrindą. Tam tikslui vietovėje, pasirinkus tam tikrą skaičių taškų, sudaromi teodolitiniai ėjimai bei poligonai. Išmatavus ėjimų linijas bei kampus, apskaičiuojamos taškų koordinatės. Jei numatoma kartu daryti ir reljefo nuotrauką, tai geometriniu niveliavimu išmatuojami visų ėjimo (bei poligono) taškų aukštis. Šie taškai, kurių koordinatės ir altitudės yra žinomos, sudaro matuojamos teritorijos nuotraukos planinį ir aukščių pagrindą. Darant didesnių plotų nuotraukas, teodolitiniai ėjimai rišami prie aukštesnės kategorijos geodezinio pagrindo (trianguliacijos, poligonometrijos) punktų. Atlikus matavimus vietovėje ir apskaičiavus nuotraukos pagrindo koordinates bei altitudes, paruošiama planšetė. Gero braižomojo popieriaus (vatmano) lapas, kuriame bus braižomas planas, sudrėkinamas šlapia kempine, o jo apatinė pusė ištepama plonu klijų sluoksniu. Kai popierius klijuojamas tiesiog prie lentos, patartina ištepti išplaktu kiaušinio baltymu. Taip paruoštas popierius klojamas ant lentos, uždengiamas švaraus popieriaus lapu ir, iš vidurio į kraštus braukiant delnais, išlyginamas taip, kad popierius gerai prisiglaustų prie lentos, kad tarp lentos ir popieriaus neliktų oro pūslių. Planšetei gerai išdžiuvus, joje išbrėžiami plano rėmeliai ir koordinačių tinklas. Po to pagal koordinates paklojami visi pagrindo taškai. Mažo ploto nuotraukai, kai nereikia didesnio tikslumo, nuotraukos pagrindas sudaromas grafiškai. Lygioje vietoje parenkama linija – bazė AB (9.10 pav.), ir juosta tiksliai išmatuojama. Bazės ilgis parenkamas priklausomai nuo nuotraukos mastelio: pagal duotojo mastelio planą ji turi būti ne trumpesnė kaip 7-10 cm. Paskui visame matuojamame plote parenkamas tam tikras skaičius taškų taip, kad iš kiekvieno taško būtų galima matyti daugiau aplinkinių taškų ir kad, gretimus taškus tarpusavy sujungus, susidarytų ištisas trikampių tinklas. Trikampiai turi būti artimi lygiakraščiams trikampiams. Šitoks nuotraukos pagrindas vadinamas geometriniu tinklu. Taškų tankumas priklauso nuo nuotraukos mastelio ir vietovės reljefo. Viename kvadratiniame kilometre reikia parinkti vidutiniškai 3-5 taškus. Bazės galuose ir visuose geometrinio tinklo taškuose įkalami kuolai ir pastatomos gairės. Paženklintą vietovėje geometrinį tinklą reikia išbraižyti planšetėje. Šiuo atveju darbas pradedamas visai švariame popieriuje. Menzula pastatoma apytikriai viename bazės gale, pavyzdžiui, taške A (9.11) ir laisvai parenkama šio taško padėtis planšetėje taip, kad bazė ir visas plotas tilptų planšetėje. Pirmiausiai kiekvienoje stotyje pastatytą menzulą reikia centruoti, nustatyti planšetę į horizontalinę padėtį ir orientuoti. Jei nuotrauka daroma masteliu 1:5000 arba smulkesniu, menzula centruojama iš akies. Centravimo klaida, jei ji ne didesnė už mastelio tikslumą, neturi įtakos plano sudarymo tikslumui. Darant nuotraukas stambesniu masteliu (1:1000, 1:500 ir t.t.), centruojama šakute. Menzulą orientuoti, vadinasi, planšetę nustatyti taip, kad planšetės linijos būtų lygiagrečios atitinkamoms linijoms vietovėje. Orientuoti galima busole arba pagal liniją. Orientuojant planšetę busole, reikia kad planšetėje būtų iš anksto išbrėžta linija, vaizduojanti magnetinį meridianą. Busolės briauna glaudžiama prie linijos, atleidžiama rodyklė ir palaukiama, kol ji liaujasi judėjusi. Po to, atleidus veržiamąjį sraigtą, planšetė sukama tol, kol magnetinės rodyklės galai maždaug sutaps su nuliniais brūkšniais. Visai tiksliai baigiama orientuoti sukant planšetę mikrometriniu sraigtu. Orientavimo busole tikslumas yra maždaug 15-30’. Daug tiksliau orientuojama pagal liniją. Šį orientavimo būdą galima taikyti tik tada, kai planšetėje yra jau bent du vietovės taškai. Menzulos paruošimas darbui atliekamas tokia tvarka. Iš pradžių planšetė orientuojama ir nustatoma horizontaliai tik apytikriai (iš akies). Po to menzula perstatoma taip, kad planšetės taškas a (9.11 pav.) būtų ties vietovės tašku A. O paskui šie veiksmai dar kartą atliekami jau tiksliai, tik atvirkščia tvarka: pirmiau centruojama, paskui nustatoma į horizontalinę padėtį ir orientuojama. Šiuo atveju menzula pirmiausiai pastatyta bazės gale A. Laisvai pasirinktas planšetėje taškas a centruotas ties vietovės tašku A. Planšetė orientuota busole priglaudus busolę prie išbrėžtos meridiano krypties ŠP. Jei plane yra nubrėžtas rėmelis, šoninę rėmelio liniją galima panaudoti kaip meridiano kryptį ir prie jos priglausti busolę (tokia busolės padėtis 9.11 pav. Parodyta punktyrinėmis linijomis prie planšetės dešiniojo krašto). Baigus menzulos nustatymo stotyje darbus, glaudžiama kipregelio liniuotė prie taško a ir vizuojama į kitame linijos gale (taške B) pastatytą gairę. Pagal liniuotės briauną per tašką a brėžiama linija ab1­ ir, ant jos atidėjus išmatuotą bazės ilgį, gaunamas taškas b – bazės galo B padėtis planšetėje. Paskui vizuojama į visus aplinkinius iš A matomus taškus ir per planšetės tašką a brėžiamos kryptys. Jos pratęsiamos už plano rėmelių ir čia užrašomi krypčių pavadinimai A-1, A-2 ir t.t. Pratęsimų reikia planšetei orientuoti, nes prie ilgesnių linijų tiksliau priglaudžiama liniuotė. Baigus darbą stotyje A, tikrinamas menzulos orientavimas. Priglaudus kipregelio liniuotę prie linijos ab, žiūrima, ar vertikalinis žiūrono siūlelis uždengia taške B stovinčią gairę. Jei siūlelis taško B neuždengia, tai taisomas menzulos orientavimas ir kartojamas krypčių brėžimas. Po to menzula pernešama į tašką B. Planšetės taškas b centruojamas ties bazės galu B, o orientavimas jau atliekamas pagal liniją BA. Kipregelio liniuotė glaudžiama prie linijos ba ir planšetė sukama tol, kol vertikalinis siūlelis uždengs taške A pastatytą gairę. Paskui vizuojama į visus aplinkinius geometrinio tinklo taškus ir per tašką b brėžiamos kryptys. Iš abiejų bazės galų (a ir b) išbrėžtų atitinkamų krypčių susikirtime gaunami taškai 1,2,4 ir 5. Šitoks taškų nustatymo būdas vadinamas tiesioginiu užkirtimu. Ar teisingai nustatyta taško padėtis, tikrinama užkertant jį ne mažiau kaip iš trijų taškų. Baigus darbą taške B ir patikrinus, ar nepasikeitė orientavimas, menzula statoma viename iš jau nustatytų taškų, pavyzdžiui, taške 5. Planšetė orientuojama pagal liniją 5-A ir tikrinamas orientavimas pagal liniją 5-B. Jei taške B stovinti gairė sutampa su vertikaliniu žiūrono siūleliu, tai rodo, kad abi kryptys (5-a ir 5-b) ir taškas 5 nustatyti teisingai. Paskui priglaudus liniuotę prie planšetės taško 5, vizuojama į taškus 1 ir 4 ir brėžiamos kryptys. Jei šios kryptys eina per taškus, jau esančius planšetėje, daroma išvada, kad šie taškai (1 ir 4) nustatyti teisingai. Panašiai tikrinami ir kiti taškai. Taško 3 iš bazės galo A nematyti. Jo padėtį galima nustatyti užkirtimais iš taškų B,2 ir 4. Geometrinio tinklo taškų aukščių skirtumas dažnai nustatomas trigonometriniu niveliavimu. Atliekant taškų užkirtimus, kartu matuojami ir vertikaliniai kampai, kai padėtys SD ir SK (visos kryptys brėžiamos, kai skritulys yra toje pačioje padėtyje). Vertikalinis kampas matuojamas iš abiejų kiekvienos linijos galų (pirmyn ir atgal). Du kartus išmatuoti aukščių skirtumai neturi skirtis daugiau kaip 4 cm kiekvienam 100m horizontalaus atstumo. Vertikalinis kampas matuojamas vizuojant viduriniu siūleliu į gairės viršų. Todėl reikia pastatyti taškuose gaires ir išmatuoti jų aukštį. Aukščių skirtumas paskaičiuojamas pagal formulę čia D – horizontalusis atstumas tarp geometrinio tinklo taškų; matuojamas grafiškai iš planšetės;  – vertikalinis kampas; i – instrumento aukštis – atstumas nuo žemės paviršiaus iki horizontalaus žiūrono vizavimo ašies (okuliaro centro). Kiekvienoje stotyje išmatavus nuotolį b (9.12 pav.) ir prie jo pridėjus pastovų aukštį a, gaunamas i; v – gairės aukštis. Geometrinio tinklo taškų altitudėms apskaičiuoti bent vieno taško altitudė turi būti nustatyta geometriniu niveliavimu. Jei plotas nedidelis ir arti nėra reperio, laisvai pasirenkama sąlyginė altitudė. Kai matuojamame plote yra nors du taškai su žinomomis koordinatėmis, šie taškai paklojami planšetėje ir iš jų užkirtimais nustatomi geometrinio tinklo taškai. Situacijos ir reljefo nuotrauka. Situacijos kontūrų būdingi taškai paprastai nutraukiami poliniu būdu išmatuojant atstumus nuo stoties kipregelio tolimačiu. Taškų parinkimas ir jų nuotrauka daroma panašiai, kaip ir darant tacheometrinę nuotrauką, skirtumas tik tas, kad vietoj krypties kampo matavimo čia brėžiama linija vizuojamojo taško kryptimi, ir, pagal mastelį atidėjus atstumą, iš karto gaunama taško padėtis plane (planšetėje). Pavyzdžiui, norint padaryti pievos ir ariamos žemės kontūrų nuotrauką, menzula, pastatyta stotyje M (9.13 pav.), centruojama, nustatoma horizontaliai ir orientuojama (pagal linija MN). Po to, priglaudus kipregelio liniuotę prie taško m, vizuojama į būdinguose kontūro taškuose (1,2,3,…) pastatytą matuoklę. Kiekvieną kartą pagal tolimatinius siūlelius matuoklėje daromos atskaitos ir apskaičiuojamas horizontalinis atstumas nuo stoties iki būdingo taško. Skriestuvu iš mastelinės liniuotės atidėjus apskaičiuotą atstumą, randama kontūro taško padėtis planšetėje. Sujungus taip gautus taškus, gaunamas vietovės kontūro planas. Darant situacijos nuotrauką, dažniausiai kartu daroma ir reljefo nuotrauka. Taškų aukščių skirtumai matuojami trigonometriniu niveliavimu. Pastačius matuoklę būdingame reljefo taške ir kipregelio liniuotę priglaudus prie stoties taško, viduriniu siūleliu vizuojama į pažymėtą matuoklėje instrumento aukštį ir pagal tolimatinius siūlelius matuoklėje daromos atskaitos. Po to nustačius gulsčiuką horizontaliai, daroma vertikalinio skritulio atskaita. Kol matuoklė pernešama į kitą tašką, vykdytojas skaičiuoja atstumą, atideda jį duotuoju masteliu plane, apskaičiuoja taško altitudę, užrašo ją greta taško plane ir pieštuku brėžia situaciją. Taip padaroma visų aplink stotį esančių taškų nuotrauka maždaug 100–200 m spinduliu. Paskui pieštuku išbrėžus horizontales, patikrinus, ar nepasikeitė planšetės orientavimas, menzula pernešama į gretimą stotį. 5. Menzulinės nuotraukos pagrindas Menzulinei nuotraukai pagrindas sudaromas įprastine tvarka. Jį sudaro vietovėje laikinaisiais ženklais paženklinti taškai, kurių koordinatės randamos teodolitinių ėjimų arba sankirtų būdu, o altitudės – techninės niveliacijos būdu. Darant nuotrauką, šiuose taškuose statoma menzula. Tačiau darant visos teritorijos nuotrauką, tų taškų dažniausiai neužtenka. Todėl parenkamos papildomos stotys. Šių stočių padėtys plane randamos menzula. Taikomas polinis ir sąvarų būdai, menzulinės grafinės sankirtos bei menzuliniai ėjimai. Smulkesnių mastelių topografinėse nuotraukose menzula sudaromas ištisinis geometrinis tinklas, pakeičiantis teodolitinius ėjimus. Polinis ir sąvarų būdai. Menzula pastatoma nuotraukos pagrindo taške B ir kruopščiai orientuojama (pvz., pagal kryptis BA ir BC; 12.11 pav., a). Kipregelio liniuotė priglaudžiama prie taško b ir žiūronu nutaikoma į papildomą stotį P. Kipregeliu (geriau rulete) išmatuojamas atstumas BP ir taško P aukščio skirtumas stoties atžvilgiu. Pagal liniuotės briauną plane brėžiama kryptis b-p ir joje plano masteliu atidedamas atstumas BP. Taip gaunama būsimosios stoties padėtis p. Menzula perkeliama į stotį P ir orientuojama pagal kryptį PB (12.11 pav., b). Taško p padėtis tikrinama pakartotinai išmatuojant atstumą PB. Jeigu matomas kitas atramos taškas, pavyzdžiui, C, tai, priglaudus planšetėje kipregelio liniuotę prie taško c, žiūronu vizuojama į vietovės tašką C ir brėžiama kryptis p–c. Krypčių b–p ir p–c sankirtoje vėl gaunama taško p padėtis. Taško P altitudė tikrinama išmatavus ją atgal į tašką B. Paprastai ir tiksliai papildomos stoties padėtis gaunama sąvarų būdu. Šiuo atveju papildoma stotis S vietovėje ženklinama linijos (pvz., AD) tęsinyje Rulete matuojami atstumai AS ir SD (12.11 pav.,b). Atidėjus plano masteliu šiuos atstumus, gaunama taško s padėtis planšetėje. Tiesioginė ir šoninė sankirtos. Tiesioginės sankirtos atveju reikia rasti papildomos stoties P padėtį planšetėje p ir jos altitudę (12.12 pav.). Menzula statoma taške A, centruojama ir kruopščiai orientuojama. Per planšetės tašką a vizuojama į tašką P ir pagal kipregelio liniuotę brėžiama kryptis 1. Paskui menzula perkeliama į tašką B, orientuojama ir , vizuojant per tašką b į P, brėžiama kita linija 2. Krypčių 1 ir 2 sankirtoje bus taškas p. Tikrinama iš trečios stoties, pavyzdžiui, C, brėžiant trečiąją kryptį. Visos trys kryptys turi susikirsti viename taške p. Sankirtos kampas γ neturi būti smailus ar bukas (30o

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!