Merce Cunninghamas

Moderniojo šokio pasaulyje brendo nauja revoliucija. 6-ajame dešimtmetyje daugelis choreografų ėmė tyrinėti šokio prigimtį. Nors ankstesni moderniojo šokio atlikėjai sukūrė naujų šokio technikų ir temų, dažniausiai jie laikėsi formalių baleto vertybių. Buvo manoma, kad choreografijoje būtini aiškiai apibrėžti principai, kurie būtų choreografinio meistriškumo rodiklis. Muzika ir scenografija besąlygiškai tarnavo choreografo užmojams. Manyta, jog šokėjai privalo turėti specialios šokio technikos įgūdžius. Choreografas atlikdavo tapytojo vaidmenį, kuris parinkdavo žiūrovui reginius ir sutelkdavo dėmesį į tam tikrus atlikėjus ar skirtingas scenos vietas. Visas scenos vaizdas buvo lyginamas su įrėminta judančia tapyba.
Šią teoriją sugriovė Merce‘o Cunninghamo, Paulo Tayloro ir kitų choreografų darbai. Atsisakius reikalavimo, kad šokis turi pasakoti istoriją arba perteikti emocijas, buvo žengtas lemtingas žingsnis moderniojo šokio revoliucijos link. Nors tai nebuvo labai radikalus požiūris, tačiau atsisakę siužeto choreografai galėjo eksperimentuoti su šokio forma. Prasidėjo plėtros periodas. Nebeliko vienintelės vyraujančios baleto koncepcijos. Kiekvienas choreografas turėjo savų idėjų, savų sekėjų ir kritikų. Kiekvienas sava vizija praturtino vis besikeičiantį šokio pasaulį.
Merce Cunninghamas (1919- 2009) legendinis amerikiečių choreografas ir šiuolaikinio šokio reformatorius. Gimė Vašingtone, baigė Cornisho šokio ir teatro mokyklą (dabar Cornisho menų kolegija). Nuo 1939 iki 1945 metų šoko pas Martha Graham (jis atliko pamokslininko vaidmenį Apalačų pavasaryje). Choreografiją pradėjo kurti 5-ojo dešimtmečio pradžioje. 1953 m. įkurta Merco Cunninghamo šokio trupė. Bendradarbiaudamas su kompozitoriumi avangardistu Johnu Cage‘u, padėjo jam įgyvendinti savo idėjas.
Cunninghamo darbuose choreografija, scenografija ir muzika buvo traktuojamos kaip savarankiškos dalys: nors muzika skambėjo tuo pačiu metu, kai buvo šokama, o scenografija užėmė tą pačią erdvę, nė vienas iš šių kūrinio elementų nebuvo susijęs šokiu.
Cunninghamas išlaisvino choreografiją nuo tradicinių geros kompozijos principų, nuo minties, kad kiekvienam šokiui būtina aiškiai nustatyta pradžia, vidurys ir pabaiga. Jo įsitikinimas, kad „bet kas gali sekti po bet ko“, tinka ir didlės apimties vienetams, tokiems kaip šokio dalys, ir mažesniems, pavyzdžiui judesio frazėms. Kitaip nei tradiciniuose baletuose ir moderniuosiuose...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!