Gyventojų migracijos raiška Lietuvoje

ĮVADAS AKTUALUMAS. Vienas šiuolaikinės visuomenės raidos bruožų yra nepaprastai išaugęs gyventojų migracinis mobilumas, ypač būdingas pokomunistinėms šalims, tarp jų ir Lietuvai. Kaip ir daugelyje Vidurio ir Rytų Europos šalių, Lietuvoje vykstantys politiniai, socialiniai, bei ekonominiai pokyčiai padarė esminį poveikį tarptautinės migracijos procesui. Šiuo metu dėl įvairių priežasčių ne tik išaugo migracijos mastas ir pasikeitė geografija, bet keičiasi ir jos tipai. Kadangi migracija persipina su ekonomine, kultūrine ir politine sąveika ir ją keičia, galima tikėtis, kad bus paveiktos visos šios sritys. Remiantis statistikos departamento duomenimis, 1990-2007 metais, įvertinant deklaruotus ir nedeklaruotus išvykimus iš Lietuvos, emigravo apie 473,5 tūkstančiai žmonių. Tai patvirtina, jog emigracija tebeturi didelę įtaką Lietuvos gyventojų skaičiaus mažėjimui, masinio darbo jėgos išvykimui, protų nutekėjimui. Kai kurios migracijos formos turi net kriminalinį atspalvį (nelegali migracija, prekyba žmonėmis ). Tad tyrimų migracijos srityje aktualumas nekelia abejonių. Tačiau nors ši problema itin aktuali, mokslinių tyrimų ir tyrėjų šioje srityje Lietuvoje yra neadekvačiai mažai. Tik 1989 - 1990 metais pradėta, galima sakyti, nauja socialinių mokslų kryptis Lietuvoje- tarptautinės gyventojų migracijos tyrimai. DARBO OBJEKTAS- gyventojų emigracija Lietuvoje. DARBO TIKSLAS- ištirti gyventojų emigracijos raišką Lietuvoje. Siekiant užsibrėžto tikslo yra nagrinėjami šie uždaviniai: 1. Išsiaiškinti migracijos sampratą ir jos rūšis; 2. Aptarti pagrindines migraciją aiškinančias teorijas; 3. Atskleisti migraciją lemiančius veiksnius; 4. Išanalizuoti tarptautinius emigracijos mastus Lietuvoje; 5. Aptarti emigracijos tarptautiniu mastu priežastis ir pasekmes Lietuvoje. TYRIMO METODAI: teorinėje dalyje naudojome lyginamąją mokslinės literatūros analizę, sintezę ir klasifikaciją. Praktinėje dalyje naudojome duomenų analizę. DARBO STRUKTŪRA: PIRMOJE DALYJE- atskleidėme migracijos sampratą, išsiaiškinome migracijos rūšis ir pateikėme ją įtakojančius veiksnius, taip pat aptarėme sukurtas migracijos teorijas. ANTROJE DALYJE- analizavome ir praktiškai pateikėme emigracijos mastus Lietuvoje ir šalis, į kurias vykstama dažniausiai ir kokios priežastys tai lemia. Teorinėje darbo dalyje daugiausia naudotasi užsienio ir Lietuvos autorių moksliniais darbais, empiriniais tyrimais (D. Held „Globaliniai pokyčiai“, A. Sipavičienė „Tarptautinė gyventojų migracija Lietuvoje: modelio kaita ir situacijos analizė“, G. Kasnauskienė „Demografijos pagrindai“). Praktiniams vertinimams ir pastebėjimams pagrįsti dėl savo naujumo, koncentracijos ir vaizdumo buvo naudojama straipsniuose, statistikos departamente ir internete pateikiama informacija. DARBO APIMTIS. Darbą sudaro įvadas, dvi dalys, išvados. Pagrindinė darbo medžiaga aprašyta 28 puslapiuose, įskaitant 7 lenteles, 4 paveikslus, taip pat pateikiamas 1 priedas. Panaudotos literatūros sąrašą sudaro 18 šaltinių. 1.TEORINIAI MIGRACIJOS RAIŠKOS ASPEKTAI Šioje dalyje pabandysime apžvelgti migracijos sampratą, migracijos rūšis ir jų klasifikaciją. Taip pat aptarsime sukurtas migracijos teorijas, jų vystymąsi iki šių laikų ir kaip jos įtakoja šių laikų migraciją. Taip pat paanalizuosime veiksnius lemiančius migraciją. 1.1.Migracijos samprata Migracija yra sudėtingas, sunkiai apibūdinamas ir išmatuojamas procesas. Žodis migracija (kilęs iš lotynų kalbos žodžio „migratio“ – kėlimasis, kraustymasis) reiškia žmonių kėlimąsi gyventi laikinai arba visam laikui į kitą vietą toje pačioje šalyje arba iš vienos šalies į kitą. Nuo seniausių laikų žmonės nepasižymėjo sėslumu. Priešistoriniais laikais daugiausia migruodavo dėl aplinkos veiksnių (klimato kitimo, maisto atsargų, derlingesnių žemių, medžioklės plotų). Šiuolaikinę migraciją sąlygoja jau ne klimatas ar aplinkos veiksniai, o socialinės politinės jėgos. Tarptautinės migracijos pradžią galima laikyti XIV-XV amžius-didžiųjų geografinių atradimų laikotarpį. Naujų žemių atradimas leido europiečiams migruoti ir kurtis naujose vietose. Jau tuomet daug Europos gyventojų (Iš Ispanijos, Portugalijos, Anglijos) vyko į pavojingas keliones ir kūrė kolonijas visame pasaulyje – Kinijoje, Indijoje, Afrikoje ir dabartinėje Brazilijoje. Tačiau iki pat XIXa. didžiausią migrantų srautą sudarė ne europiečiai, persikeliantys į Ameriką, o vergai, kurie prievarta buvo pervežti iš Afrikos į Naująjį pasaulį. Europiečių imigrantų tuomet buvo du kartus mažiau negu vergų iš Afrikos. XIXa. pradžioje prasidėjo didžioji migracija iš Europos į Ameriką. Tai buvo didžiausia tarptautinė migracija žmonijos istorijoje: į abu Amerikos žemynus atvyko 75 mln. migrantų. Emigruodavo daugiausia žmonių iš Europos, o imigruodavo į Šiaurės ir Pietų Ameriką. Didžiosios ir ilgosios imigracijos į Šiaurės Ameriką metu atvykę darbininkai ėmėsi eksploatuoti gamtos turtus, steigė fermas ir fabrikus. Daugelis tautų įnešė indėlį į šių žemynų nacionalinę kultūrą ir ekonomiką, padidino šių valstybių kultūrinę įvairovę (D.Prakapienė,2007). Apibendrinus galima teigti, kad visa žmonijos istorija yra nepertraukiamas žmonių ir tautų judėjimas. Per pastaruosius keletą dešimtmečių technologijų ir komunikacijų progresas labai išplėtė gyventojų migracijos galimybes. Globalizacija praėjusiame dešimtmetyje labai pakeitė migracijos procesus (D.Held ,,Globaliniai pokyčiai‘‘), sąlygojo teritorinių migracijos tipų įvairovę. Tad keičiasi ir migracijos samprata. Iš esmės nebėra vieno migracijos apibrėžimo. Šiuo metu migracija suprantama gerokai plačiau. Konkrečiame nacionalinio lygmens politiniame, socialiniame, ekonominiame kontekste migracijos (migracijos rūšių) apibrėžimai labai skiriasi. Dabartinės migracijos dalyvių yra daug, tačiau galėtume išskirti keletą jų apibrėžimų: • Migrantas – tai asmuo, persikeliantis iš vienos gyvenamosios vietos į kitą. Imigrantų ir emigrantų sąvokos siejamos su asmenimis, kurie keliasi gyventi iš vienos valstybės į kitą ilgam laikui ar nuolat gyventi. Emigrantas – asmuo, išvykęs gyventi iš tėvynės į kitas šalis 6 mėn. (metams) ar ilgesniam laikotarpiui. Imigrantas – asmuo, kuris gyvena užsienyje 6 mėn. (metus) ar ilgiau ir kuris atvykęs į šalį paskelbia apie ketinimą likti toje šalyje 6 mėn. (metus) ar ilgiau. • Pabėgėlis – tai asmuo, kuris gyvena už savo gimtosios šalies ribų ir negali arba nepageidauja sugrįžti dėl persekiojimų, rasės, realigijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialiniai grupei ar dėl nepalankios viešosios nuomonės. • Aukštos kvalifikacijos ir verslo migrantas – vadovas, aukštos kvalifikacijos vadybininkas, profesionalas, techninis darbuotojas ar kitoks panašus specialistas, kuris juda daugianacionalinių korporacijų ir tarptautinių organizacijų vidaus darbo jėgos rinkoje ar siekia susirasti darbą tarptautinėse darbo jėgos rinkose. • Repatriantas – tai asmuo, kuris buvo karo ar civilis pabėgėlis, prievarta perkeltas iš tėvynės ir dabar sugrižo atgal. • Nelegalūs migrantai – tai žmonės, kurie atvyksta į šalį dažniausiai ieškodami darbo be būtinų dokumentų ir leidimų. Migraciniam procesui apibūdinti dažnai naudojamas demografinės lygybės elementas yra migracijos saldo-tai skirtumo tarp atvykusių ir išvykusių skaičius. Migracijos saldo gali būti teigiamas arba neigiamas skaičius. Jis išreiškiamas absoliučiais skaičiais arba 1000-iui gyventojų. Dar vienas kiekybinis elementas, apibūdinantis migraciją, yra migracijos neto. Jei atvykusių žmonių skaičius viršija išvykusių, tuomet bus neto imigracija, jeigu priešingai-neto emigracija. Šios sąvokos yra vartojamos tik tarptautinei migracijai apibūdinti. Migracijos apimtis yra dar vienas migracijos matas. Tai yra absoliutus migrantų (atvykusių ir išvykusių) skaičius, tenkantis valstybei, miestui ar rajonui per tam tikrą laikotarpį (mėnesį, metus). Migracijos intensyvumas-migrantų (atvykusių ir išvykusių) skaičius per tam tikrą laikotarpį (metus, dešimtmetį), tenkantis 1000 ar 10000 tam tikros šalies ar rajono gyventojų. 1.2. Migracijos rūšys Gyventojų pasiskirstymui, jų skaičiui bei sudėčiai, be natūraliojo gyventojų prieauglio, turi įtakos gyventojų judėjimas – migracija. Migracija vyksta tik tada, kai persikėlimų metu kertamos administracinės tam tikrų teritorijų ribos. Migracija, atsižvelgiant į įvairius rodiklius ir veiksnius, yra skirtingai klasifikuojama. G.Kasnauskienė (2006) skiria dvi pagrindines migracijos rūšis: vidinę ir tarptautinę (arba išorinę, susijusią su valstybės sienos kirtimu). Tarptautinė migracija išmatuojama remiantis vizų registracija, pasienio punktų duomenimis apie kertančius valstybės sieną asmenis. Vidinių persikėlimų registracija priklauso nuo atskirų šalių statistikos ypatumų bei valstybės numatytų reglamentuojančių dokumentų (D.Prakapienė,2007). Vidinė migracija vyksta valstybės viduje ( tarp atskirų regionų, administracinių rajonų, miestų) . Šis procesas vyksta visose šalyse, tačiau, pasak D. Prakrapienės (2007), vidinės migracijos kryptys labiau būdingos ekonomiškai stiprioms valstybėms. Remiantis G. Kasnauskiene pagrindinės vidinės migracijos kryptys: kaimas – miestas, kaimas – kaimas, miestas –miestas ir miestas – kaimas. Vidinės migracijos vienas iš pavyzdžių yra Jungtinėse Amerikos Valstijose vykstanti gyventojų migracija iš rytinių Paatlantės sričių į naujas pramonės sritis, vakaruose esančias prie Ramiojo vandenyno. Taip pat toje pačioje šalyje vykusi intensyvi migracija iš pietų į šiaurę į Didžiųjų ežerų pramonės sritį. Šia kryptimi daugiausia migruoja juodaodžiai gyventojai. Kitu pavyzdžiu galėtume laikyti Rusiją, kurioje vidaus migraciją į Sibirą ir tolimuosius rytus prasidėjo XVII a., kur per kelis šimtmečius migravo daugiau nei keliasdešimt milijonų gyventojų. Šiuo metu migracijos kryptis Rusijoje pasikeitė –vis daugiau gyventojų iš tolimųjų platybių keliasi gyventi į Rusijos europinę dalį (D. Held ,,Globaliniai pokyčiai‘‘). Išorinė arba tarptautinė migracija vyksta tuomet, kai yra kertamos kitų valstybių sienos (teritorinės ribos). Tarptautinė arba išorinė migracija yra skirstoma įvairiai. Labiausiai paplitęs migracijos klasifikavimo būdas yra pagal išvykimo kryptį: emigracija ir imigracija. Emigracija - procesas, kai išvykstama iš vienos šalies apsigyventi kitoje. Imigracija - kitos šalies gyventojų antplūdis į kurią nors šalį, norint joje apsigyventi. Remiantis D. Pakrapiene ir R.Kasnauskiene, migracija pagal trukmę gali būti pastovioji arba nuolatinė (išvykęs žmogus daugiau jau nesugrįžta į ankstesnę gyvenamąją vietą) ir laikinoji (išvykusieji po kurio laiko sugrįžta į ankstesnę gyvenamąją vietą). Laikinosios migracijos trukmė nėra tiksliai apibrėžta. Prie laikinosios migracijos yra priskiriama ir sezoninė, kuri kartais dar vadinama švytuokline (gyventojų išvykimas ir parvykimas iš namų į darbą trumpesniam nei paros laikotarpiui). Sezoninė migracija vyksta tuomet, kada žmonės išvyksta neilgam laikui (sezonui) žemės ūkio ar kitokiems darbams. Migracija pagal teisėtumą yra skirstomą į legalią ir nelegalią. Pagal migracijos motyvus išskiriama į darbo jėgos, mokymosi, šeimyninę. Darbo jėgos migracija yra ekonominės prigimties, kurios pagrindinis tikslas - padidinimas ekonominių galimybių ir pagerinimas gyvenimo sąlygų. Šeimų migracija vyksta tuomet kai migrantų šeimos nariai atvyksta pas imigrantus į jų naująsias šalis. Dar vienas migracijos suskirstymo būdas yra pagal apsisprendimo savarankiškumą: priverstinė ir savanoriška migracija. Priverstinė migracija yra tuomet, kada sprendimą migruoti priima kiti asmenys, neatsižvelgdami į to asmens norus, arba dėl išorinių priežasčių, tokių kaip gamtos stichijos. Prie priverstinės galėtume priskirti ir deportaciją (ištrėmimas, nutvėrimas). Asmenys, kurie priima sprendimą migruoti ar ne ir į kur migruoti patys, yra priskiriami prie savanoriškos migracijos būdo. Taip pat migracija galėtume išskirti ir pagal kriminogeninį pobūdį - prekybą žmonėmis. Šios įvairios migracijos skirstymo rūšys gali ir sutapti, nes konkretus migracijos atvejis gali būti priskirtas įvairioms rūšims. Todėl dėl migracijos rūšių įvairovės migracijos procesą yra gana sunku išmatuoti. 1.3.Migracijos veiksnių analizė Kaip teigia Dalia Prakapienė, kiekvieno individo sprendimą migruoti lemia nepalankūs jo gimtinės veiksniai ir palankūs veiksniai ten, kur jis vyksta. Nepalankius veiksnius galima įvardinti kaip bedarbystę, maisto stoką, rasinę ir religinę diskriminaciją, ekonominius sunkumus. Būtina paminėti ir palankius veiksnius, skatinančius migraciją – tai darbas, geras atlyginimas, pigi žemė, puiki galimybė siekti mokslo aukštumų, politinė ir religinė laisvė. Taigi žmogus sąmoningai ieško geresnių gyvenimo sąlygų ir neretai tam nesutrukdo net tas faktas, kad reikia palikti tėvynę, artimuosius ir draugus. Viena iš pagrindinių savanoriškos migracijos priežasčių yra didelė darbo pasiūla ir nepalyginamai didesni atlyginimai. Pastaraisiais dešimtmečiais šis veiksnys įtakojo masinę emigraciją iš Lietuvos į Vakarų Europą. Prie ekonominių ir socialinių veiksnių galima priskirti ir mažesnius mokesčius. Sparčiai kylant kainoms rinkoje ir lėtai didėjant atlyginimams, žmonės ieško alternatyvų, kurios padėtų išspręsti kilusias finansines problemas. Kaip jau buvo minėta, dažnai žmogus pasiryžta migruoti dėl geresnių gyvenimo sąlygų. Ne mažiau svarbus savanoriškas veiksnys, lemiantis migraciją, yra socialinės garantijos ir paslaugos. Neturtingos šalies piliečiams taip pat yra aktualus klausimas, susijęs su geresniu švietimu ir sveikatos apsauga. Todėl dažnai tokių valstybių piliečiai, siekdami geresnių socialinių garantijų, migruoja į ekonomiškai stiprias šalis (žr.1 lentelė). 1 lentelė Trumpas migracijos priežasčių suklasifikavimas Priverstinės migracijos priežastys Savanoriškos migracijos priežastys Savanoriškos migracijos kliūtys • religinis persekiojimas (žydų, pirmųjų anglų kolonistų Amerikoje) • karai bei ginkluoti konfliktai • politinis persekiojimas • vergovė, priverstiniai darbai • maisto trūkumas • stichinės nelaimės: potvyniai, žemės drebėjimai, ugnikalnių išsiveržimai • ekologinės nelaimės • darbo pasiūla • didesni atlyginimai ir mažesni mokesčiai • naujų žemių panaudojimas • teritorinė ekspansija • prekyba ir ekonominė ekspansija • socialinės garantijos ir paslaugos • migracijos kontrolė ir ribojimas • lėšų migracijai stoka\ • nepakankama kvalifikacija ir išsilavinimas • žinių apie teises, prievoles, galimybes naujoje vietoje stoka • ligos • šeimyninės aplinkybės Šaltinis: Sudaryta autorių pagal Prakapienė, Dalia (2007 m.), Demografijos pagrindai. Kita vertus, mokslinėje literatūroje identifikuojamos ir priverstinės migracijos priežastys. Viena iš jų yra netoleruojamos tam tikros tautos ar rasės, pavyzdžiui: Pirmojo ir Antrojo pasaulinio karo metais buvo masiškai žudomi žydai, todėl didelė šios tautos žmonių dalis migravo į vakarų Europą ar JAV. Tuo metu dar viena priverstinė migracijos priežastis buvo politinis persekiojimas, kada politikai dėl tam tikrų priežasčių buvo ieškomi, kad būtų įvykdyta mirties bausmė, o jie, siekdami išvengti nuosprendžio, emigruodavo į kitas valstybes. Stichinės nelaimės: potvyniai, žemės drebėjimai, ugnikalnių išsiveržimai - dar viena priverstinė priežastis, skatinanti migraciją ir didinanti jos srautus. Žmonės, vedami savisaugos instinkto, turi palikti savo namus. Dažnai daugelis ten ir nebegrįžta, nes gamtos jėgos negailestingai sugriauna visa, kas tik buvo aplinkui (žr.1 lentelė). Migracijos veiksnius nagrinėja daug teorijų, kurias toliau ir aptarsime. 1.4. Migracijos teorijos Jau nuo seniausių laikų žmonės migruodavo į kitas valstybes. Vieni persikeldavo dėl geresnių gyvenimo sąlygų, kiti turėdavo priverstinai persikelti gyventi į kitą vietą, tačiau iki šiol nėra sukurta universalios migracijos teorijos, kuri paaiškintų migracijos prigimtį, veiksnius, srautų formavimąsi. Įvairios teorijos aiškina migracijos proceso sudedamąsias dalis ir aspektus. Dominuojanti teorinė prieiga yra ekonominė. Dar pirmosiose migracijos teorijose buvo akcentuojama migracijos ekonominė kilmė. Daugiau nei prieš šimtą metų Ravenšteinas, suformulavęs migracijos dėsnius, pareiškė, kad svarbiausios migracijos priežastys yra ekonominės. Jo idėjos tapo vėlesnių migracijos teorijų pagrindu, kurios pasitvirtina šiuolaikiniame gyvenime (Gindra Kasnauskienė ,,Demografijos pagrindai‘‘). Tačiau pastaruoju metu varijuojant migracijai, plečiasi ir migracijos procesus aiškinančių teorijų ribos. Migraciją tiria keletas mokslo šakų. Tai praplečia migracijos supratimą, galimybes išsiaiškinti specifinių migracijos tipų prigimtį, procesą, pasekmes. Tačiau ir kitų mokslų migracijos teorijų prieigose ekonominio požiūrio akcentai lieka svarbūs.. Lentelėje pateikėme keletą migracijos teorijų, kurios atskleis žmonių migracijos priežastis (žr.2 lentelė). 2 lentelė Migracijos teorijos Ravenšteino migracijos dėsniai Remdamasis 1881 metų Anglijos ir Velso gyventojų surašymo duomenimis Ernestas Džordžas Ravenšteinas 1885 metais sudarė pirmąją migracijos teoriją. Pagrindiniai dėsningumai buvo: 1. Kiekvienam migrantų srautui egzistuoja priešingas beveik tokio pat dydžio srautas. 2. Miestų gyventojai linkę mažiau migruoti negu kaimo gyventojai. 3. Dauguma migrantų įsikuria netoli ankstesnės gyvenamosios vietos. 4. Migracija iš kaimo į miestus ir atvirkščiai vyksta keliais etapais. 5. Moterys yra labiau linkusios migruoti negu vyrai. 6. Iš tolimųjų kraštų atkeliavę migrantai dažniausiai įsikuria didžiuosiuose miestuose. Taigi Raveinšteinas nustatė, kad migracija priklauso nuo atstumo, gyventojų skaičiaus ir jų tankumo. Anot jo, ekonominiai motyvai yra svarbiausias migraciją lemiantis veiksnys. Pažymėtina, kad daugelis šių dėsnių yra aktualūs ir šiandienos migracijai. 2 lentelės tęsinys Ekologinės teorijos Ekologinės teorijos yra antroji šiuolaikinių migracijos teorijų kryptis, aiškinanti migraciją visuomenės lygmeniu. Pagrindiniai dėsniai: 1. Pusiausvyra tarp gyventojų skaičiaus, visuomenės struktūros, technologijų ir aplinkos. (Jeigu pasikeis vienas iš šių veiksnių, tai gyventojų skaičius padidės arba sumažės). 2. Migracija iš kaimų į miestus ir iš kaimų į miestus. Tai priklauso nuo technologijų pasikeitimų kaimuose ir pramonės sektoriaus augimo mietuose. Taigi ekologinis modelis geriausiai nusako migraciją lemiančias socialines sąlygas ir migracijos kryptis. Stūmos ir traukos teorijos Remiantis Raveinšteino teorijos dėsniais 1966 metais Everestas Ly nustatė bendruosius veiksnius, kurie buvo svarbūs migracijos hipotezėje: 1. Stūmos ir traukos veiksniai, susiję su išvykimo ir atvykimo vieta. (Užimtumo galimybių įvertinimas, gyvenimo sąlygos, klimatas, kultūrinis gyvenimas, laisvalaikio leidimo galimybės bei išlaidos). 2. Kliūtys, kylančios migruojant- fiziniai ir politiniai barjerai. (Fiziniai- kalnai, vandenynai, dykumos. Politiniai- migracijos įstatymai, kurie neįleidžia žmonių į šalį arba jų neišleidžia). 3. Asmeniniai veiksniai. (Asmens ir šeimos charakteristikos, tokios kaip šeimos dydis ar žmogaus žinios apie gyvenimo sąlygas atvykimo vietoje). Neoklasikinė migracijos teorija 1954 metais neoklasikinę migracijos teoriją sumanė V. A. Liujis. Sudaryti šią migracijos teoriją paskatino ekonominis augimas esant neribotai darbo pasiūlai. Pagrindiniai dėsningumai: 1. Darbo pasiūla keičiasi ir darbo jėga migruoja iš tradicinių sričių į modernias, kur darbo užmokestis yra didesnis. 2. Netolygus geografinis kapitalo ir darbo pasiskirstymas. Taigi šią migracijos teoriją labiausiai lemia individualūs žmonių sprendimai, kurios priima racionaliai apmastę visas galimybes. Naujoji ekonominė migracijos teorija Šią teoriją praeito amžiaus 9-tojo dešimtmečio pabaigoje išplėtojo O. Starkas ir R. Lukasas. Neoklasikinės migracijos teorijos modeliu pabrėžia migrantų namų ūkių ir šeimų vaidmenį migracijos procese. Svarbiausios priežastys: 1. Vietinių rinkų nepastovumas, gyvenimo lygio rizikos draudimo trūkumas, kredito nepasiekiamumas, emigrantų piniginės perlaidos namiškiams. 2. Tikėtinos pajamos kitose šalyse ir rizika keliaujant. Naujoji teorija pabrėžia piniginių perlaidų svarbą ir įvairių migracijos ir socialinio- kultūrinio tos srities konteksto tarpusavio priklausomybę. Šaltinis: Sudaryta autorių pagal Kasnauskienę, Gindrą. (2006 m.),,Demografijos pagrindai‘‘. 2.TARPTAUTINIŲ EMIGRACIJOS MASTŲ LIETUVOJE ANALIZĖ Šioje dalyje apžvelgsime migracijos mastus Lietuvoje. Analizuosime emigracją lemiančius veiksnius ir į kurias šalis dažniausiai yra emigruojama bei aptarsime emigracijos pasekmes Lietuvai. 2.1.Tarptautinės migracijos mastai Lietuvoje Migracijos procesus Lietuvoje daugiausia lemia ekonominiai ir socialiniai veiksniai. Didelę įtaką turi ir globalizacijos procesai. 1990m. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, emigraciniai srautai pradėjo sparčiai didėti. 2004m. Lietuvai tapus ES nare ir įsigaliojus laisvam asmenų judėjimui, emigracija dar suintensyvėjo. Per pastaruosius aštuoniolika metų kasmet gerokai daugiau šalies gyventojų emigruodavo negu imigruodavo. Remiantis statistikos departamento duomenimis, 2001–2007m. emigravo 195,2 tūkst. šalies gyventojų, imigravo – 43,2 tūkst. žmonių, neigiamas migracijos saldo sudarė 152 tūkst. gyventojų. Lietuva – viena iš ES valstybių narių, išsiskiriančių didžiausiu neigiamu migracijos saldo 1000-iui gyventojų. Remiantis išankstiniais Europos Bendrijų statistikos tarnybos duomenimis, 2007m. tik penkiose ES narėse migracijos saldo 1000-iui gyventojų buvo neigiamas: Lietuvoje (-1,5), Lenkijoje (-0,5), Latvijoje (-0,3), Bulgarijoje (-0,2) (žr.1 priedas). Šaltinis:sudaryta autorių pagal statistikos departamento gyvenamosios vietos deklaravimo duomenis 2001-2007 metais 1 pav. Tarptautinė migracija Lietuvoje Lietuvoje 2001-2007 metais migracijos saldo buvo neigiamas, tai rodo kad daugiau deklaravusių savo išvykimą asmenų buvo išvykusių nei atvykusių gyventi į šalį.Ypač didelis migracijos saldo buvo 2004 metais (-2,8). Nors emigracijos mastai nuo 2005-2007 metų sumažėjo daugiau nei 1,7 tūkst., tačiau migracijos saldo vis tiek liko neigiamas(žr. 1 pav ). Remiantis SD duomenimis, deklaravusių ir nedeklaravusių išvykimo gyventojų skaičius 2007 m. buvo 26,5 tūkst. Lietuvos gyventojų, iš jų daugiau kaip pusė (52,1% visų išvykusiųjų) gyventojų deklaravo išvykimą. 2007 m. emigravo 1,3 tūkst. (4,7%) gyventojų mažiau negu prieš metus. Daugiausia – 48,1 tūkst. gyventojų – išvyko 2005 metais (žr.2 pav). Šaltinis Sudaryta autorių pagal SD duomenis deklaravusių ir nedeklaravusių išvykimo asmenų. 2 pav. Emigracijos srautai 2001-2007m. 2007m. emigravusios moterys sudarė 53 procentus, o vyrai – 47 procentus. 2001-2007 metais daugiausia emigravusių asmenų buvo susituokę. 2007 metais iš emigravusių žmonių daugiausiai buvo susituokę vyrai ir moterys, vyrų-2368, o moterų 2558. Daugiau kaip du trečdaliai (67%) 18 metų ir vyresnio amžiaus išvykusių moterų buvo nesusituokusios, išsituokusiosios ar našlės (2006 m. – 56%). Apie 38 procentus 18 metų ir vyresnio amžiaus išvykusiųjų vyrų buvo susituokę (2006 m. – 35%). 2001 m. daugiau kaip pusę (57%) 18 metų ir vyresnio amžiaus emigrantų sudarė susituokusios moterys ir susituokę vyrai (55%). Kai tuo tarpu 2001 – 2007m., deklaravusių savo išvykimą į užsienio valstybę našlių skaičius sumažėjo beveik 300 (žr. 3 lentelė). 3 lentelė Emigrantai, deklaravę išvykimą pagal lytį ir santuokinę padėtį   Iš viso Santuokinė padėtis nebuvo susituokę susituokę našliai išsituokę nenurodyta 2001–2002 Iš viso 11805 3327 6678 553 990 257 Vyrai 6069 1997 3443 69 426 134 Moterys 5736 1330 3235 484 564 123 2003 Iš viso 9108 2393 4373 290 738 1314 Vyrai 4189 1200 2114 46 319 510 Moterys 4919 1193 2259 244 419 804 2004 Iš viso 12675 5234 5948 258 1235 - Vyrai 5858 2651 2677 35 495 - Moterys 6817 2583 3271 223 740 - 2005 Iš viso 12923 5360 5625 275 1663 - Vyrai 6178 2807 2600 34 737 - Moterys 6745 2553 3025 241 926 - 2006 Iš viso 10328 4140 4481 213 1494 - Vyrai 4941 2178 2097 28 638 - Moterys 5387 1962 2384 185 856 - 2007 Iš viso 11218 4305 4926 271 1716 - Vyrai 5264 2144 2368 44 708 - Moterys 5954 2161 2558 227 1008 - Šaltinis: http://www.stat.gov.lt/lt/pages/view/?id=2204 2.2.Emigracijos išvykimo šalys Dabartinę Lietuvos migraciją lemia ekonominės problemos šalyje. Nedarbas, mažos algos veikia kaip išstumiantys veiksniai, formuojantys emigracines nuostatas. Nuolatinis migrantų darbo poreikis - tai svarbiausia migracijos priežastis. Neretam, net ir nelegaliam, migrantui mokamas menkas darbo užmokestis yra didelė ekonominė paspirtis namų ūkio ekonomikai gerinti. Todėl nenuostabu, kad esant uždaroms darbo rinkoms tikslo šalyse pagrindine migracijos priežastimi nurodomas - darbas. Šaltinis: Sudaryta autorių pagal SD duomenis 3 pav. Emigrantai pagal būsimą gyvenamąją vieta (valstybę) 2007m. Pagrindiniais duomenimis minimalaus ir vidutinio darbo užmokesčio lygis Lietuvoje ir pagrindinėse migracijos tikslo šalyse: Jungtinėje Karalystėje, Vokietijoje, Airijoje, Jungtinės Amerikos Valstijose ir Prancūzijoje, skiriasi daugiau nei 8 kartus. Nuo 2000 - tųjų metų didžiausi migracijos srautai buvo į ekonomiškai stiprias Europos Sąjungos šalis, viena iš jų- Jungtinė Karalystė. Į kurią 2007 metais emigravo 33% lietuvių (žr. 3pav.). Žmonės vilioja didesnės užmokesčio galimybės ir aukštesnis pragyvenimo lygis. Dažniausiai žmonės dirba nelegalius darbus, kurie net neatitinka jų išsilavinimo lygio, tačiau ši šalis vis labiau atveria darbo rinką, todėl migracija į Jungtinę Karalystę nemažėja. Lietuvos statistikos atliktais duomenimis iš dešimties žmonių šeši prieš vykdami dirbti Lietuvoje buvo bedarbiai, kas šeštas emigravęs buvo specialistas: gydytojas, mokytojas, dėstytojas ir pan., ar aptarnavimo sferos ir prekybos darbuotojas: pardavėjas, kasininkas ir pan. Kas aštuntas emigruojantis buvo aukštos kvalifikacijos (statybos pramonės įmonių) arba nekvalifikuotas darbininkas. Pastaruoju metu didžioji dalis migracijos vyksta dėl toje šalyje pasilikusių giminaičių ir draugų įtakos. Maždaug pusę migrantų emigravo ne su visa šeima, todėl dabar daugelis žmonių vyksta į Jungtinę Karalyste gyventi kartu su savo šeima ir kurti gyvenimą toje šalyje. Taip pat neatmetamas migracijos veiksnys tai aukštasis mokslas šioje šalyje. Vis daugiau jaunimo renkasi įgyti mokslą prestižiniuose Anglijos universitetuose ir savo ateitį sieja su didesnėmis karjeros galimybėmis užsienyje. Daugiausiai emigruoja vyrai, o moterys kiek mažiau. Vyrai dažniausiai emigruoja dėl tokių priežasčių kaip žemas išsimokslinimas ir negalėjimas susirasti gerai apmokamą darbą Lietuvoje, o taip pat noras išlaikyti šeimą. Vyrai užsienyje greičiau susiranda gerai apmokamą darbą, tačiau tokie darbai dažniausiai reikalauja didelės fizinės jėgos. Moterys mažiau linkusios emigruoti, jos yra imlesnės mokslui, todėl pirmenybę skiria išsimokslinimui, o tik tada darbui užsienyje. Silpnosios lyties atstovės taip pat mažiau emigruoja dėl šeimyninių priežasčių: nenori palikti Lietuvoje mažamečių vaikų, sergančių tėvų ir kt. Taigi matome, kad didžioji dalis Lietuvos emigrantų renkasi Jungtines Karalystes kaip pragyvenimo šaltinį ir aukštojo išsilavinimo įgijimo šalį. Taip pat jie atsižvelgia į tai, jog ši šalis yra ekonomiškai stipri valstybė. Kitos taip pat nemažai svarbios emigracijos tikslo šalys yra Airija, Vokietija ir Jungtinės Amerikos Valstijos. Kaip ir daugelis kitų šalių emigrantų, taip ir lietuviai renkasi šias šalis kaip išvykimo tikslo šalis iš Lietuvos. Lietuvių emigrantai kaip išvykimo tikslo šalį Airiją renkasi du kartus daugiau negu Vokietiją. Į Airiją 2000- siais metais išvyko apie 16% lietuvių, o į Vokietiją 8%. Tradiciškai viena pagrindinių po Jungtinės Karalystės išvykimo šalių išlieka Jungtinės Amerikos Valstijos, į kurias 2006 metais emigravo 21% Lietuvos piliečių. Emigraciją į JAV lemia aukštas ekonomikos lygis šioje šalyje. Tačiau šiuo metu yra nusistovėjusi amerikiečiams labai nepalanki situacija, nes mažėja amerikiečių atlyginimai, o iš jų darbo vietų amerikiečius stumia emigrantai, bet tai nekelia jokio pavojaus šalies ekonominei raidai. Manheteno institute buvo atliekamas nelegalios migracijos tyrimas, kuriame nutarta kontroliuoti nelegalios migracijos procesą šalyje - emigrantams lengviau leisti tapti šios šalies gyventojais ir sudarytos palankesnės įsidarbinimo galimybės. Lietuvoje taip pat buvo pasirašytas vizų rėžimas ir priimtas įstatymas, numatantis, kad nuo šiol vykstantiems į JAV nebereikės vizų. Šis reiškinys svarbus tiek Lietuvos emigrantams Jungtinėse Amerikos Valstijose, kiek ir norintiems vykti į ją. Tai ateityje turėtų padidinti lietuvių emigraciją į JAV. Taigi matome, kad pagrindinė migracijos išvykimo iš Lietuvos problema yra darbas ir geresnis atlyginimas. Didžiąją dalį emigrantų sudaro bedarbiai ir neišsimokslinę žmonės, kurie trokšta geresnio pragyvenimo kitoje šalyje. Tačiau yra matoma tendencija, kad didėja ir išsilavinusių emigrantų dalis. Pasitvirtino teiginys, jog stipriai ekonomiškos šalys vilioja emigrantus iš Lietuvos ir kitų valstybių. Anglija, JAV, Airija ir Vokietija sudaro palankias sąlygas emigrantams, todėl didelė dalis emigrantų renkasi būtent šias valstybes. 2.3.Emigraciją Lietuvoje skatinantys veiksniai Veiksniai, apsprendžiantys migracijos proceso plėtrą, labai įvairūs ir veikia įvairiais lygmenimis: tarptautiniu, šalies, gyvenvietės/bendrijos ir šeimos/namų ūkių lygmeniu. Naudojantis pastaraisiais metais atliktais tyrimais ir išanalizuotais nuolatiniais migracijos procesais, galime įvardyti pagrindines veiksnių grupes, lemiančias šių dienų tarptautinę migraciją. Pasak Audros Sipavičienės, vienas iš pagrindinių migraciją lemiančių veiksnių yra Lietuvoje vykstantys socialiniai ekonominiai procesai. Nedarbas, mažos algos, nepasitenkinimas esamu gyvenimu, socialinių garantijų trūkumas dažniausiai formuoja emigracines nuostatas (žr. 4 lentelė). 4 lentelė Priežastys lemiančios migraciją   Procentai Ekonominės priežastys, iš jų: 42 Darbai 8,4 Darbo paieška 1,3 Komercija 32,3 Verslo kelionės 3,5 Studijos, kvalifikacijos kėlimas 15,5 Šeimos ir draugų lankymas, iš jų: 27 Dėl šeimyninių priežasčių 8,4 Giminių ir draugų lankymas 18,6 Kitos priežastys, iš jų: 12 Sveikata 0,4 Sporto ir kultūros renginiai 5,8 Religinės misijos 0,9 Darbo reikalai ( vairuotojai, gidai ir pan.) 3,1 Kitos priežastys 1,8 Šaltinis: AV\ TRS Tyrimo (1998- 2000 m.) duomenys Remiantis tarptautinės migracijos organizacijos atliktų tyrimų duomenimis, migracija dėl darbo pastaraisiais dešimtmečiais yra problemiškiausia migracijos sritis, susijusi su legalaus ir nelegalaus darbo paieška. Neretam migrantui net ir menkas užmokestis, mokamas nelegalams, yra didelė ekonominė paspirtis namų ūkiui. Tad nenuostabu, kad net esant uždaroms darbo rinkoms tikslo šalyse, pagrindine migracijos priežastimi 2001m. nurodomas darbas – dirbti vyko 54,4 proc. migrantų ir tik 10,7 proc. respondentų kaip migracijos tikslą nurodė išvykimą mokytis. Plečiant ES ribas, vis daugiau šalių atveria savo darbo rinkas, todėl migracija dėl ekonominių priežasčių vis auga. Remiantis 2006m. Statistikos departamento tyrimo duomenimis, galima teigti, kad migrantai renkasi ES senbuves, t.y. Didžioji Britanija, Airija, Vokietija, Ispanija. Šį pasirinkimą įtakoja didelis darbo užmokesčio skirtumas, taip pat šešėlinė ekonomika Vakarų valstybėse, sudaranti iki penktadalio BVP, kuri kuria nelegalios darbo jėgos paklausą (žr. 5 lentelė). 5 lentelė Migrantai pagal šalį į kurią išvyko ir išvykimo priežastį Šalis Mokytis (proc.) Dirbti (proc.) Kita (proc.) Nenurodė (proc.) Iš viso Airija 2,3 83,7 9,4 4,5 683 Baltarusija 16,6 12,2 63,4 7,7 637 Danija 15,9 63,7 15,5 4,9 724 Ispanija 1,1 75,1 16,9 6,9 3107 JAV 11,1 43,7 39,3 5,9 3669 Jungtinė Karalystė 18,4 56,5 20,1 5,0 3242 Lenkija 32,9 26,9 34,3 5,9 681 Rusija 13,4 45,1 36,2 5,3 2913 Švedija 11,2 58,6 24,8 5,4 797 Ukraina 5,2 30,8 58,7 5,4 315 Vokietija 8,5 51,5 32,6 7,4 4771 Iš viso 10,7 54,4 29,1 5,8 27079 Šaltinis: Stankūnienė, Vlada. (2006 m.), Lietuvos gyventojai: struktūra ir demografinė raida. 2001 metų gyventojų surašymo duomenys. Kaip teigia Dalia Prakapienė knygoje „Demografijos pagrindai“, didesnės profesinio tobulėjimo, savirealizacijos, karjeros galimybės užsienyje – kitas labai svarbus veiksnys, skatinantis migruoti, ypač aukštos kvalifikacijos darbo jėgą ir specialistus. 2004 m. Lietuvai tapus ES nare ir vis labiau atsiveriant darbo rinkoms Europoje, šio veiksnio įtaka dar labiau turėtų išaugti. Plačiai išplitusi ES migracijos politika, kuri skatina darbo jėgos mobilumą, didina tarptautinės migracijos srautus taip paveikdama ekonomiškai silpnų šalių darbo rinką. Kadangi Lietuvos gyventojų migracijos procesai atkartoja trečiųjų šalių tendencijas, tikėtina, kad ES politika veikia ir veiks iš vidaus. Tačiau Lietuva, atiduodama savo darbo jėgą ir specialistus, susiduria su panašiomis problemomis, kaip ir ES senbuvės. Tad socialinė ekonominė plėtra yra vienas iš alternatyvių būdų emigracijos srautams mažinti. Pastaruoju metu esant nestabiliai situacijai darbo rinkoje ir nepakankamai išplėtotai socialinio draudimo sistemai, migraciją skatina ir noras sumažinti socialinę riziką.Šį veiksnį galima traktuoti kaip bandymą prieiti prie alternatyviųjų pajamų šaltinių, nepriklausančių nuo ekonominės padėties svyravimų Lietuvoje ir ypač konkrečiame regione/gyvenvietėje. Taigi bent vieno šeimos nario pasiuntimas dirbti į užsienį tampa lygiaverte ekonomine strategija. Statistikos departamento atlikti tyrimai rodo, kad išplėtota migracijos infrastruktūra, kaip ir veikianti šešėlinėje ekonomikoje per neformalius tinklus ar paremta draugystės/giminystės ryšiais, palengvina migracinių nuostatų įgyvendinimą, o neretai ir pati tampa migracijos veiksniu. Anot Dalios Prakapienės, vis sparčiau migracijai virstant verslu, pirminiai veiksniai gali būti nustumti į šoną, nes esant dideliems pelnams, kai kurie migraciją lemiantys veiksniai įgauna net ir kriminalinį atspalvį. Kita vertus, įvairios socialinės institucijos ar privačios firmos, įkurtos, siekiant suteikti reikiamą pagalbą į nelaimę patekusiems migrantams, dažnai tampa ekonominės migracijos kanalu. Nelabai smagu, bet šiandienos švietimo sistema yra orientuota ne į kokybę, bet į kiekybę, todėl dalis vidurinę mokyklą baigusių jaunuolių išvyksta mokytis į užsienio šalis ir taip tampa migracijos procesų dalimi (www.specialistuporeikis.npi.lt). Atotrūkis tarp studijų programų ir darbo rinkos poreikių reiškia, kad į rinką patenka itin daug „profesionalų“, kurie negali rasti darbo gimtojoje šalyje arba dirba ne pagal savo specialybę. Aukštąjį išsilavinimą turinčių žmonių dirba tokio išsilavinimo nereikalaujantį darbą. Šis faktas tampa dar vienu migraciją lemiančiu veiksniu. Beveik visi migrantai siekia to paties tikslo – sukaupti kapitalą verslui pradėti ar kitoms svarbioms išlaidoms. Šią strategiją Lietuvos situacijoje galime pamatyti nekilnojamo turto rinkoje. Nekilnojamojo turto kainų kilimas pastaruoju metu ištiko būtent dėl didelių kapitalo įplaukų iš užsienio šalyse dirbančių Lietuvos piliečių, kitaip tariant emigrantų. Todėl būsto įsigijimas yra įvardijamas kaip vienas iš trumpalaikio ar vidutinio laikotarpio migracijos tikslų. Be objektyvių veiksnių, migraciją veikia ir įvairūs menami užsienio valstybių privalumai bei susiformavę mitai, ,,kad migracija išspręs visas problemas‘‘. Tad viešoji nuomonė taip pat gali daryti nemažą įtaką formuojant migracijos srautus bei lemti politinius sprendimus. 2.4.Emigracijos pasekmės Lietuvai Emigracija stipriai veikia Lietuvos gyventojų skaičiaus mažėjimą, yra prarandamas jaunimas, todėl tai ateityje atsilieps tiek kitų demografinių procesų eigai (santuokai, gimstamumui, šeimai), tiek darbo ištekliams - juos gali tekti importuoti iš trečiųjų šalių. Taip pat migracija turi didelės įtakos kvalifikuotos darbo jėgos praradimui - dar kitaip vadinamam ,,protu nutekėjimui‘‘. Lietuvių emigracija turi ir nemažai teigiamų pasekmių, kurios yra dažniausiai nepastebimos ir nepanaudojamos. Visų pirma tai mažinimas įtampos darbo rinkoje ir visuomenėje, išsprendimas ekonominių problemų šeimoje tokių kaip skurdas, bedarbystė (A.Sipavičienė, 2006). Taip pat emigrantai kasmet persiunčia ar perveža pinigus, kas skatina migracinių pinigų panaudojimą investicijoms Lietuvos rinkoje. Taip pat emigracija skatina kultūrinius mainus ir yra įgyjama patirtis iš užsienio valstybių. Dabar plačiau panagrinėkime, kokią įtaką daro migracija gyventojų skaičiui ir jo sudėties pokyčiams. Visų pirma dėl emigracijos gyventojų skaičius mažėja, didėja amžiaus disbalansas ir intensyvėja gyventojų senėjimo procesas. Remiantis SD duomenimis, 2008 m. pradžioje Lietuvoje gyveno 3366,4 tūkst. gyventojų, t. y. 18,5 tūkst. mažiau negu 2007 m. pradžioje. 2001–2007 m. jų sumažėjo 120,6 tūkst., arba 3,5 procento. Dėl neigiamo migracijos saldo 2007 m. gyventojų skaičius sumažėjo 5,2 tūkst., 2001–2007 m. – 39,3 tūkst. Daugiausia emigruojant darbingo amžiaus asmenims, vis didesnę šalies gyventojų dalį sudaro pagyvenę (60 metų ir vyresnio amžiaus) asmenys. 2008 m. pradžioje pagyvenusių asmenų buvo 690,8 tūkst., arba 20,5 procento (2001 m. pradžioje 19,3 %). Remiantis Eurostato demografinėmis prognozėmis, 2060 m. pradžioje Lietuvoje gyvens 2547,7 tūkst. žmonių, t. y. 818,7 tūkst. mažiau negu 2008 m. pradžioje. Tikėtina, kad 2060 m. pradžioje du penktadalius (40,9%) šalies gyventojų sudarys pagyvenę žmonės ir vienam pagyvenusiam asmeniui teks vienas darbingo amžiaus asmuo, šiuo metu – 3. Praradimas jaunimo yra dar viena svarbi problema Lietuvai. Daugiausia dėl emigracijos prarandama 25–29 metų amžiaus gyventojų. 2007 m. jie sudarė apie 18 procentų visų emigrantų, 20–24 ir 30–34 metų amžiaus gyventojai – po 13 procentų (2006 m. atitinkamai – 20, 15 ir 12%). 2001 m. 20–24 ir 25–29 metų amžiaus gyventojai sudarė po 14 procentų, 30–34 – 11 procentų. 60 metų ir vyresnio amžiaus gyvento-jai 2007 ir 2006 m. sudarė tik apie 4 procentus visų emigrantų (2001 m. – 8%) (žr. 4 pav.). Šaltinis: sudaryta autorių pagal statistikos departamento duomenis deklaravusių išvykimą asmenų 2001 ir 2007 metais. 4 pav. Emigrantai pagal amžiaus grupes Šių dienų migracijos kontekste ,,protų nutekėjimas‘‘ laikomas viena labiausiai nerimą keliančių problemų Lietuvoje, kaip ekonominio potencialo plėtros stabdys. Aukštos ir aukščiausios kvalifikacijos specialistų trūkumas yra jaučiamas daugelyje mokslo sričių (medicina, inžinerija, informatika). Didžiausia įtaka daro aukštųjų mokyklų nepakankamos programos atitinkančios dabartinės Lietuvos darbo rinkos poreikius, todėl ,,protų nutekėjimas‘‘ ypač jaunimo yra suprogramuotas. Šiuo metu šalies darbo rinka kol kas yra orientuota į žemesnės kvalifikacijos darbuotojų poreikį (www.specialistuporeikis.npi.lt). Lietuvai tapus ES nare ir atsiveriant darbo rinkoms, yra mažiausiai kliūčių įsidarbinti kitose šalyse. Nors protų nutekėjimas kelia didelį susirūpinimą, realių veiksmų, bandant susigrąžinti ar bent juos panaudoti, sprendžiant svarbias Lietutuvai problemas, beveik nėra. Bandymai palaikyti ryšius su išvykusiais mokslininkais virtualioje erdvėje turi daugiau simbolinę nei realią praktinę naudą. Remiantis SD duomenimis 2005-2007 metais ypač padidėjo aukštos kvalifikacijos išvykstančių darbuotuojų skaičius (6,1 %.). Šiuos duomenis parodo nedeklaravę išvykimo emigrantai pagal išsilavinimą. Šis faktas dar kartą patvirtina, kad aukštos kvalifikacijos darbuotojų praradimas yra skaudi problema Lietuvai (žr.6 lentelė). 6 lentelė Emigrantai, nedeklaravę išvykimo pagal kvalifikacijos lygmenį   2001–2002 2003 2004 2005 2006 2007 Iš viso, tūkst. 19,5 10,9 16,0 28,1 13,0 12,0 Palyginti su 15 metų ir vyresnio amžiaus emigrantų, nedeklaravusių išvykimo, skaičiumi,% Aukštos kvalifikacijos darbuotojai 17,9 12,0 20,2 11,4 14,6 17,5 Žemesnės kvalifikacijos darbuotojai 5,1 8,3 12,2 10,7 9,2 10,8 Kvalifikuoti darbininkai 16,8 29,4 18,4 18,2 24,6 18,3 Nekvalifikuoti darbininkai 5,1 8,3 1,2 3,6 12,3 4,2 Profesija nežinoma 55,1 42,0 48,0 56,1 39,3 49,2 Šaltinis: http://www.stat.gov.lt/lt/pages/view/?id=2204 Taip pat didėja ir išsilavinusių emigrantų dalis. 2007 m. beveik kas ketvirtas 16 metų ir vyresnio amžiaus emigrantas buvo baigęs aukštąją ar aukštesniąją mokyklą (2006 m. – kas penktas, 2001 m. – kas devintas). Dauguma (68%) šio amžiaus emigrantų turėjo vidurinį, specialųjį vidurinį ir pagrindinį išsilavinimą, (2006 m. – 58%, 2001 – 62,1%). Lietuvoje be neigiamų pasekmių yra įvardijama ir keletas teigiamų. Visų pirma tai įtampos mažinimas darbo rinkoje. Bedarbystės mažinimas yra vienas iš būdų padidinti ekonominę šalies gerovę. (žr.7 lentelė) 7 lentelė Emigravusių asmenų ir bedarbių skaičius (2001-2005 m.) Metai (laiko charakteristika) 2001 2002 2003 2004 2005 Emigravusių skaičius 7253 7086 11032 15165 15571 Bedarbiai Statistikos departamento duomenimis, tūkst.. 284 224,4 203,9 184,4 132,9 Šaltinis: Statistikos departamentas www.std.lt Kaip matome iš 7 lentelės, emigruojančių žmonių skaičius yra akivaizdžiai susijęs su bedarbių skaičiumi Lietuvoje. Lietuvoje nedarbingumas mažėja, nes viena iš priežasčių yra padidėjusi lietuvių emigracija. 2002 metais Lietuvoje bedarbių sumažėjo nuo 284 tūkst. iki 224,4 tūkst., tai yra 60,4 tūkst. Nuo 2002 iki 2003 metų bedarbių skaičius sumažėjo 21,5 tūkst. 2004 metais bedarbių Lietuvoje sumažėjo iki 18,5 tūkst. 2005 metais bedarbystė sumažėjo ryškiausiai, net 51,5 tūkst.Taigi galima daryti išvadą, kad, didėjant emigravusių žmonių skaičiui, bedarbystė 2001 – 2005 metais tai pat mažėjo. IŠVADOS Apibendrinus šį darbą, galima teigti, kad migracija visame pasaulyje turi didelę įtaką šiuolaikinės visuomenės raidai. Lietuvoje šio proceso svarba yra tokia pat aktuali, turinti įtakos daugelyje gyvenimo sričių, tokių kaip gyventojų skaičiaus mažėjimas, amžiaus struktūros pokytis, kvalifikuotos darbo jėgos praradimas ir kiti. Taigi, atliekant šį darbą, buvo prieita prie šių išvadų: • didžiausią migracijai įtaką daro ekonominiai ir politiniai veiksniai; • migracijos veiksniams aiškinti sukurtų teorijų yra daug, tačiau universalios teorijos, kuri paaiškintų migracijos prigimtį, veiksnius, srautų formavimąsi, iki šiol nėra sukurta; • Lietuvoje emigraciją lemia daugelis veiksnių, bet viena iš pagrindinių migravimo priežasčių yra darbas; • didžiąją emigrantų dalį sudaro bedarbiai ir neišsimokslinę žmonės, tačiau matoma tendencija, kad didėja išsilavinusių emigrantų skaičius; • dėl emigracijos 2001 – 2007m. Lietuvoje gyventojų skaičius sumažėjo 120,6 tūkst. arba 3,5%; • emigracijos mastai nuo 2005 – 2007m. sumažėjo 1,7 tūkst., tačiau migracijos saldo liko neigiamas; • Lietuvos gyventojų migracijos mastai mažėja, tačiau ypač didėja jaunimo praradimas (25 – 29 m.). 2007m. jie sudarė apie 18%; • Lietuvos emigracijos srautai labiausiai nukreipti į ekonomiškai stiprias ES šalis. 2006m. daugiausiai emigravo į Jungtinę Karalystę – net 33% Lietuvos gyventojų; • 2001 – 2005m. didėjant emigracijos srautams Lietuvoje, ypač sumažėjo bedarbių apie 150 tūkst.; • 2007m. daugiausiai emigravo moterys, tai sudaro 53%, kai tuo pačiu metu vyrai – 47%. Literatūra 1. KASNAUSKIENĖ, Gindra. (2006 m.), Demografijos pagrindai. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla. (173-228 psl.). ISBN 9986-19-933-6. 2. HELD, David. (2002 m.) Globaliniai pokyčiai: politika, ekonomika ir kultūra. Vilnius: Margi raštai. (316-359 psl.). ISBN 9986-09-242-6. 3. STANKŪNIENĖ, Vlada. (2006 m.), Lietuvos gyventojai: struktūra ir demografinė raida. Vilnius: Statistikos departamentas. (159-167 psl.). ISBN 9955-588-93-4. 4. SIPAVIČIENĖ, Audra. (2006 m.), Tarptautinė gyventojų migracija Lietuvoje: modelio kaita ir situacijos analizė. Vilnius: Multiidėja. (17- 24psl.). ISBN 9955-697-03-2. 5. PRAKAPIENĖ, Dalia (2007 m.), Demografijos pagrindai: mokomoji knyga. Kaunas: Šviesa. (143 psl.). ISBN 5-430-04651-5. 6. STATISTIKOS DEPARTAMENTAS. (2007 m.), Lietuvos gyventojų tarptautinė migracija 2007. Vilnius: Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės.(60 psl.). ISSN 1822-6035. 7. Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (2008), Statistika (duomenų bazės), [interaktyvus], [žiūrėta 2007 m. lapkričio 10 d.], Prieiga per internetą

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!