Kultūros istorijoje kito ir dramos žanras, ir teatro raiška. Antikos graikų teatras sukūrė tragediją, komediją ir satyrų dramą, viduramžių liturginę dramą keitė misterija, miraklis, moralitė, farsas, soti. Renesanso epochoje atsirado liaudies drama ir teatras, pramintas commedia dell'arte, o tragedija praturtėjo individo ir visuomenės konfliktais, užgimė istorinės kronikos, populiarėjo komedija. Baroko drama sintetino įvairias meno rūšis, plėtojo vaidybiškumą, akcentavo simbolinę ir alegorinę raišką. Klasicizmo tragedija pasižymėjo trijų vienumų reikalavimu. Klasicizmo epochoje klostėsi analitinė ir psichologinė teatro kryptis, komedija buvo siejama su didaktika. Šviečiamojo amžiaus drama kritikavo religinį fanatizmą ir tamsuoliškumą, tuometis teatras atsinaujino buitinėmis satyrinėmis pjesėmis, komedijomis, miestiečių drama. Buvo plėtojama istorinė drama. Racionaliąją švietimo dramą išstūmė aistringoji romantizmo drama, kuri skelbė menininko kūrybos laisvę, akylai stebėjo gėrio ir blogio kovą. XIX a. viduryje ir pabaigoje klostėsi realistinė, socialinė, psichologinė bei natūralistinė, simbolistinė, estetizmo dramos, kurios grindė kelią XX a. novatoriškiems modernizmo dramos eksperimentams.
Modernizmas (pranc. moderne - naujas, šiuolaikinis), XIX a. II pusės - XX a. naujoviškų meno krypčių teorija ir praktika, sukūrusi estetinių kriterijų, komponavimo ir stilistikos sistemą, kuri neigė tikrovės atspindėjimo funkciją, formavo kūrinį iš įvairių subloginio mąstymo lyčių, skelbė meno autonomijos šūkius, pradžioj turėjusius antiburžuazinio protesto, vėliau estetizmo reikšmę. Reiškė naujųjų laikų civilizacijos subrandintą meninę savimonę, kuri pasišovė būti istorijos progreso balsu. Opozicija klasicizmo, romantizmo, realizmo estetinėms normoms, maištas prieš amžinąsias vertybes ir autoritetus ženklino nuolat kintančio modernizmo raidą. Žmogaus dvasinė krizė - pagrindinė situacija, simbolistų suvokiama kaip nulemta visatos priešybių, ekspresionistų aiškinama individo nereikšmingumu masinės industrializacijos ir pasaulinių karų epochoje, siurrealistų traktuojama kaip pasąmonės veikla, absurdo teatro suprantama kaip totalinio būties absurdiškumo nuostata. Nevienalytė ir modernizmo meninė sandara, kaupta per ištisą šimtmetį tarpusavyje polemizuojančių krypčių, besiorientuojanti į eksperimentą, žanrinių formų difuziją, dinamišką kompoziciją, jungianti simboliką ir daiktiškumą, miesto panoramą ir mitą, intelektualines sąvokas ir alogizmą, įteisinusi XX a. meninėje apyvartoje erdvės ir laiko kaitą, asociacijų tinklą, sąmonės...
Šį darbą sudaro 2237 žodžiai, tikrai rasi tai, ko ieškai!
★ Klientai rekomenduoja
Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?
Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!
Norint atsisiųsti šį darbą spausk ☞ Peržiūrėti darbą mygtuką!
Mūsų mokslo darbų bazėje yra daugybė įvairių mokslo darbų, todėl tikrai atrasi sau tinkamą!
Panašūs darbai
Atsisiuntei rašto darbą ir neradai jame reikalingos informacijos? Pakeisime jį kitu nemokamai.
Pirkdamas daugiau nei vieną darbą, nuo sekančių darbų gausi 25% nuolaidą.
Išsirink norimus rašto darbus ir gauk juos akimirksniu po sėkmingo apmokėjimo!