Molekulinės fizikos ir termodinamikos teorija

9.1. Statistinis ir termodinaminis tyrimo metodai Molekulinė fizika – fizikos mokslo šaka, tirianti bet kurios agregatinės būsenos kūnų fizikines savybes juos sudarančių dalelių sąveikos ir šiluminio judėjimo požiūriu. Jos pagrindinis uždavinys – medžiagos makroskopinių savybių tyrimas, remiantis mikroskopine jos sandara ir žinant, kad: 1) kūnai sudaryti iš dalelių – molekulių, atomų ar jonų; 2) dalelės nuolat ir netvarkingai juda; 3) dalelės tarpusavy sąveikauja – stumia ar traukia vienos kitas. Molekulė – mažiausia stabili medžiagos dalelė, pasižyminti pagrindinėmis tos medžiagos savybėmis. Atomas – mažiausia cheminio elemento dalelė, sudaryta iš branduolio ir apie jį skriejančių elektronų. Kiekvieną kūną sudaro daugybė dalelių, pavyzdžiui, 1 cm3 vandens yra apie 3,3⋅1022 molekulių. Todėl pagrindinis molekulinės fizikos, kaip mokslo, tyrimo objektas yra statistinis. Todėl tik daugelio dalelių sistemai būdingos tokios savybės, kurios apibūdinamos fizikiniais dydžiais: temperatūra, slėgiu, šiluminiu laidumu, klampa ir pan. Jie išreiškia vidutinį atskirų molekulių poveikį. Be to, daugelio dalelių sistemai būdingi statistiniai dėsningumai, t. y. tokie priežastiniai ryšiai, kurie tik tikimybiškai apibūdina galimas būsenas. Tačiau šie dėsningumai ir dėsniai yra objektyvūs ir išreiškia tiriamųjų reiškinių priežastinius sąryšius. Termodinamika – fizikos mokslo šaka, tirianti makroskopinių kūnų sistemas šiluminiu požiūriu, nesigilinant į jose vykstančių reiškinių mikroskopinę prigimtį. Todėl termodinaminis tyrimo metodas taikomas sistemos vienos rūšies energijos virsmams kitos rūšies energija nagrinėti. Pačią termodinaminę sistemą sudaro visuma makroskopinių kūnų, kurie sąveikauja tarpusavyje ir su kitais kūnais ir dėl to keičiasi energijos. Sistema, kuri nesąveikauja su išoriniais kūnais ir dėl to nesikeičia su jais nei energija, nei medžiaga, vadinama izoliuotąja. Pagrindinis termodinaminio metodo tikslas – ištirti termodinaminės sistemos būseną. 9.2. Sistemos būsena.Termodinaminiai parametrai. Būsenos lygtis. Procesas Sistemos būseną apibūdina makroskopinių dydžių visuma: slėgis, tūris, temperatūra, savitoji varža, įmagnetėjimas, lūžio rodiklis ir kt. Jos termodinaminę būseną apibūdina termodinaminiai parametrai: slėgis, savitasis tūris ir temperatūra. Termodinaminė būsena yra stacionari, kai visų jos parametrų vertės laikui bėgant nekinta. Kai visų stacionarios būsenos sistemos dalių parametrų vertės vienodos, tai tokia būsena vadinama pusiausvirąja. Jei dėl kokių nors priežasčių ši būsena sutrinka, sistema savaime grįžta į pusiausvyrąją būseną. Šis procesas vadinamas relaksacija. Per relaksacijos trukmę τ termodinaminio parametro nuokrypis nuo pusiausvirosios vertės sumažėja e = 2,72 kartų. Pusiausviroji būsena p ir V, p ir T ar V ir T būsenos diagramoje vaizduojama tašku (9.1 pav.). Kai sistema iš vienos pusiausvirosios būsenos pereina į sekančias, sakoma, kad sistemoje vyksta pusiausvirasis termodinaminis procesas. Bet kurios būsenos parametrai tarpusavy susieti būsenos lygtimi: f(p,V,T)=0 (9.1) Konkretus šių parametrų sąryšis priklauso nuo tiriamojo objekto ir sąlygų. Pavyzdžiui, idealiųjų dujų būsenos lygtis – Klapeirono lygtis – yra tokia: , (9.2) čia m – dujų masė, M – jų molio masė, R – universalioji dujų konstanta. Prisiminsime, kad idealiosiomis dujomis laikomos tos, kurių: 1) molekulių tarpusavio atstumai dideli palyginti su jų matmenimis; 2) molekulės tarpusavy nesąveikauja; 3) molekulės susiduria absoliučiai tampriai ir juda nuo susidūrimo iki susidūrimo tiesiai ir tolygiai. 9.3. Molekulinės kinetinės teorijos pagrindinė lygtis Tarkime, kad stačiakampio gretasienio formos inde yra idealiosios dujos. Apskaičiuosime dujų slėgį į ploto S sienelę B, statmeną ašiai Ox (2 pav.). Kiekviena masės m0 molekulė, prieš atsitrenkdama į sienelę B greičiu , kurio projekcija Ox ašyje lygi, turi impulsą , o atšokusi -. Kadangi smūgis tamprusis, greičių moduliai lygūs (v = v0). Molekulės impulso pokytis , o pokyčio projekcija Ox ašyje . Sienelei perduotas impulsas lygus Molekulių labai daug, ir kiekviena jų smūgio metu perduoda sienelei tokį patį impulsą. Per laiką ∆t sienelę pasiekia visos molekulės, esančios tūryje Jų skaičius Reikia atsižvelgti į tai, kad vidutiniškai tik pusė molekulių juda sienelės B link (kita pusė – link sienelės A): Visas impulsas, per laiką perduotas sienelei B: Įvertinkime tai, kad ne visos molekulės juda tuo pačiu greičiu . Kūno impulso pokytis yra lygus jėgos impulsui: Kadangi molekulių greičiai ir impulsai skirtingi, tikslinga naudoti vidutinę jėgą, o ji yra proporcinga ne greičio kvadratui , o greičio kvadrato vidurkiui . Molekulės greičio modulio kvadratas , o jo vidurkis Kadangi molekulės juda chaotiškai, todėl vyraujančių judėjimo krypčių nėra, t.y. Taigi, , arba . Sienelę veikiančios vidutinės jėgos impulsas , o jėga - . Slėgis, kaip žinome, skaitine verte lygus jėgai, veikiančiai paviršiaus ploto vienetą, todėl dujų molekulių slėgis į sienelę , čia - vienos molekulės slenkamojo judėjimo vidutinė kinetinė energija. Paskutinioji išraiška vadinama molekulinės kinetinės teorijos pagrindine lygtimi. Sulyginę dvi slėgio išraiškas, gauname Bolcmano lygtį: iš čia . Iš jos seka, kad dujų temperatūra tiesiogiai proporcinga molekulės vidutinei kinetinei energijai. Temperatūra, kurioje molekulės chaotiškojo judėjimo vidutinė kinetinė energija lygi nuliui, vadinama absoliutiniu nuliu. Šioje temperatūroje, pagal klasikinę fiziką, turėtų išnykti chaotiškasis slenkamasis judėjimas. Iš kvantinės mechanikos seka, kad ir absoliutinio nulio temperatūroje atomai svyruoja apie pusiausvyros padėtis, kas yra patvirtinta eksperimentais. 9.4. Maksvelio ir Bolcmano skirstiniai. Barometrinė formulė Molekulių pasiskirstymas pagal greičio modulius. Maksvelio skirstinys. Pusiausvirosios būsenos dujų molekulių chaotiškąjį judėjimą bene pirmasis teoriškai ištyrė anglų fizikas Dž.Maksvelis (1831-1879). Jis nustatė, kad dujų molekulių greičių vertės ganėtinai skirtingos. Pasinaudodamas tikimybių teorija, 1850 m. Maksvelis gavo molekulių pasiskirstymo pagal greičių modulius dėsnio matematinę išraišką. Maksvelis įsivaizdavo, kad dujos sudarytos iš didelio skaičiaus n vienodų molekulių. Tarp jų yra dn molekulių, kurių greičių moduliai yra intervale v ÷ v+dv. Tada dydis dn/n rodo, kokią viso molekulių skaičiaus n dalį sudaro molekulės, kurių greičiai yra nuo v iki v+dv. Turėtų būti aišku, kad šis santykinis molekulių skaičius dn/n yra proporcingas greičių intervalo pločiui dv ir priklauso nuo greičio v, šalia kurio išskirtas intervalas dv: čia f(v) – tam tikra greičio funkcija , vadinama molekulių pasiskirstymo pagal greičių modulius funkcija. Jos matematinė išraiška tokia: . Iš jos gauname molekulių skaičių dn . Ši išraiška vadinama Maksvelio skirstiniu. Funkcijos f(v) grafikai, atitinkantys skirtingas temperatūras, pateikti 9.3 paveikslėlyje. Iš f(v) formulės seka, kad , kaiir, o funkcijos maksimalią vertę atitinka tam tikras greitis vt, vadinamas tikimiausiuoju. Jo vertė surandama iš funkcijos ekstremumo sąlygos (išvestinė greičio atžvilgiu lygi nuliui): Jeigu žinomas greičių intervalas dv, pasinaudoję grafiku, galime nustatyti santykinį molekulių skaičių dn/n, kurių greičiai yra tame intervale. Savo skaitine verte jis lygus užbrūkšniuotam plotui. Iš čia išplaukia, kad ploto, ribojamo pasiskirstymo funkcija visa kreive, skaitinė vertė lygi 1, t.y. Maksvelio skirstinys taikytinas ten, kur dalelių šiluminis judėjimas aprašomas klasikinės nereliatyvistinės mechanikos dėsniais. Pasinaudoję Maksvelio dėsniu, gautume tokias azoto molekulių greičių vertes 150 oC temperatūroje: (0÷100 m/s) - 0,6% visų molekulių, (100÷300 m/s) - 12%, (300÷500 m/s) – 30%, 500÷700 m/s) - 29%, (700÷1000 m/s) -23%, virš 1000 m/s) – 5,4%. Apie 59% visų molekulių greičiai yra (300÷700 m/s) intervale, t.y. tikimiausio greičio 150 oC temperatūroje (500 m/s) srityje. Statistiniai molekulių greičiai. Molekulinėje kinetinėje teorijoje be tikimiausio greičio vartojamos dar dvi molekulių greičio sąvokos: a) vidutinysis greitis ; b) vidutinysis kvadratinis arba šiluminis greitis . Barometrinė formulė. Bolcmano skirstinys. Tiek išvedant pagrindinę molekulinės kinetinės teorijos lygtį, tiek ir Maksvelio skirstinį nebuvo įvertintos dujų molekules veikiančios pašalinės jėgos ir manyta, kad užimame tūryje molekulės pasiskirstę tolygiai. Tačiau bet kokių dujų molekulės yra visų pirma Žemės gravitacijos jėgų lauke. Dėl gravitacijos jėgų iš vienos pusės ir šiluminio molekulių judėjimo iš kitos pusės didėjant aukščiui virš Žemės paviršiaus tiek oro slėgis, tiek ir molekulių koncentracija mažėja. Išvesime slėgio priklausomybės nuo aukščio formulę idealizuotam atvejui, kai gravitacijos jėgų laukas vienalytis, temperatūra pastovi, molekulių masė vienoda. Jeigu aukštyje h atmosferos slėgis p, tai aukštyje h+dh jis bus p+dp (dpCV). Idealiųjų dujų pastovaus tūrio molinė šiluma . 9.8. Adiabatinis procesas. Jo lygtis ir grafikas Adiabatiniu vadinamas procesas, kuriam vykstant nėra termodinaminės sistemos šilumos mainų su aplinka . Artimi adiabatiniams yra visi greitaeigiai procesai bei procesai sistemose, apgaubtose šilumai mažai laidžia izoliacija. Pirmasis termodinamikos dėsnis adiabatiniam procesui užrašomas taip: arba , t.y. termodinaminė sistema atlieka atlieka darbą savo vidinės energijos sąskaita. Kadangi , o , gauname: (*) Išdiferencijavę idealiųjų dujų būsenos lygtį, gauname lygybę , kurią padalijame iš (*): . Atskyrę kintamuosius ir įvertinę, kad , gauname . Integruojame ; ; Pertvarkome arba . Paskutinioji lygtis vadinama adiabatės arba Puasono lygtimi, -Puasono koeficientu. Adiabatinio proceso diagrama (adiabatė) atvaizduojama hiperbole (9.6 pav.). Atkarpa 1-3 atitinka adiabatinį suspaudimą, atkarpa 1-2 – išsiplėtimą. Šio proceso metu atliktas darbas (skaitine verte lygus užbrūkšniuotam plotui) mažesnis, negu izoterminiame procese, nes dujoms adiabatiškai plečiantis, jos atvėsta, o izoterminio proceso metu temperatūra nekinta. Dažnai naudojamos ir kitokios adiabatės išraiškos, gaunamos iš idealiųjų dujų būsenos lygties: ; ; . Šio proceso metu atliktas darbas (skaitine verte lygus užbrūkšniuotam plotui) mažesnis, negu izoterminiam procese. Taip yra todėl, kad, dujoms adiabatiškai plečiantis, jos atvėsta, o izoterminiam procese temperatūra pastovi. 9.9. Pirmasis termodinamikos dėsnis ir jo taikymas idealiųjų dujų izoprocesams Energijos tvermės dėsnis, apimantis šiluminius procesus, vadinamas pirmuoju termodinamikos dėsniu. Jis teigia: termodinaminės sistemos pilnutinės energijos pokytis ∆W yra lygus gautojo šilumos kiekio Q ir išorinių jėgų atlikto darbo A* sumai: . Termodinaminės sistemos pilnutinė energija W lygi jos pilnutinės mechaninės ir vidinės energijos U sumai: . Dažnai termodinaminėje sistemoje vyksta tik tokie procesai, kuriuose jos pilnutinė mechaninė energija išlieka pastovi. Tada pilnutinės energijos pokytis lygus jos vidinės energijos pokyčiui, ir pirmasis termodinamikos dėsnis išreiškiamas taip: . Šilumos kiekiu vadinama energija, perduota termodinaminei sistemai vienu iš šilumos perdavimo būdų (šilumos laidumu, konvekcija, šilumos spinduliavimu). To paties kūno dalys, aplinka ir kūnas, atskiri kūnai gali perduoti vienas kitam vidinę energiją, jeigu jų temperatūros yra skirtingos. Toks procesas ir vadinamas šilumos perdavimu. Praktiniu požiūriu labai svarbi termodinaminė sistema yra šiluminė mašina. Gautąjį šilumos kiekį ji sunaudoja savo vidinei energijai padidinti ir darbui A atlikti: . Kai sistemai suteikiamas elementarusis šilumos kiekis Q, pirmasis termodinamikos dėsnis užrašomas taip: . Pirmasis termodinamikos dėsnis yra teisingas kiekvienam šiluminiam procesui, nors procesų vyksmo krypties nenusako. Dujų plėtimosi darbas. Sakysime, cilindre yra dujos, uždarytos judriu nesvariu ploto S stūmokliu. Besiplėsdamos (pvz., jas šildant) dujos paslenka stūmoklį nykstamai mažu atstumu dl, atlikdamos elementarųjį mechaninį darbą: . Pilnasis dujų atliktas darbas, joms pereinant iš būsenos „1“ į būseną „2“, apskaičiuojamas sumuojant elementariuosius darbus: . Šis darbas skaitine verte lygus figūros po procesą atvaizduojančia kreive plotui . Izochorinio proceso metu dujos, aišku, darbo neatlieka , vykstant izobariniam procesui, darbas tiesiogiai proporcingas tūrio pokyčiui: . Vykstant izoterminiam procesui: . Izochorinis procesas . Jeigu termodinaminei sistemai šilumos kiekis suteikiamas izochoriškai, ji nesiplečia ir darbo neatlieka . Tada sistemai suteiktas šilumos kiekis sunaudojamas tik vidinei energijai padidinti: . Suintegravę gautume tokią išraišką: . Izobarinis procesas . Izobarinio proceso metu termodinaminė sisrema (dujos) plečiasi ir atlieka darbą: Atėmę vieną iš kitos Mendelejevo ir Klapeirono lygtis ir gauname Tuomet dujų plėtimosi darbas . Iš paskutiniosios lygybės išplaukia universaliosios dujų konstantos R fizikinė prasmė: R skaitine verte lygi 1 molio idealiųjų dujų atliktam darbui, kai jų temperatūra pakyla 1K. Pirmasis termodinamikos dėsnis izobariniam procesui užrašomas taip: . Izoterminis procesas. (T = const). Termodinaminės sistemos (dujų) izoterminio proceso metu atliktas darbas: . Kadangi izoterminiame procese termodinaminės sistemos vidinė energija nekinta, visas šilumos kiekis sunaudojamas darbui atlikti: . Siekiant, kad procesas tikrai būtų izoterminis, besiplečiančioms dujoms reikia perduoti šilumos kiekį, ekvivalentišką atliekamam darbui. 9.10. Karno ciklas ir jo naudingumo koeficientas Cikliniai procesai. Cikliniu procesu arba ciklu vadiname tokį procesą, kai termodinaminė sistema po keleto pakitimų sugrįžta į pradinę būseną. Ciklas būsenos diagramose (p,V), (p,T) ir t.t. atvaizduojamas uždara kreive, o jo pradžia ir pabaiga – tuo pačiu tašku. Termodinaminė sistema, kuri cikliniame procese pasikeičia energija su kitais kūnais, vadinama darbine medžiaga (dujos, garai). Sakykime, vykstant cikliniam procesui (žiūr. pav.), darbinė medžiaga iš pradžių plečiasi iki tūrio V2, o po to suspaudžiama iki pradinio tūrio V1. Kad ciklo metu atliktas darbas būtų teigiamas, kreivė, vaizduojanti plėtimąsi, turi eiti aukščiau kreivės, vaizduojančios suspaudimą. Vadinasi, plėtimosi metu slėgis, o kartu ir temperatūra turi būti aukštesni nei suspaudimo metu. Norint šią sąlygą patenkinti, plėtimosi metu darbinei medžiagai reikia duoti šilumos, o spaudžiant dalį šilumos atiduos ji pati. Užrašykime pirmąjį termodinamikos dėsnį ciklo dalims AaB ir BbA. Jei sistemos vidinės energijos vertes taškuose A ir B pažymėsime U1 ir U2, gausime: , čia Q1 – plėtimosi metu termodinaminės sistemos gautas šilumos kiekis, A1 – sistemos atliktas darbas, skaitine verte lygus figūros AaBV2V1 plotui. Suspaudimo metu (kreivė BbA) pašalinės jėgos sistemos atžvilgiu atlieka darbą A2, o sistema atiduoda aplinkai šilumos kiekį Q2. Pirmasis termodinamikos dėsnis suspaudimui: . Darbas A2 skaitine verte lygus figūros BbAV1V2 plotui. Ciklo metu atliktas naudingas darbas skaitine verte lygus plotui, apribotam kreivėmis AaB ir BbA, arba darbų A1 ir A2 skirtumui: . Matome, kad ne visa ciklo metu gautoji šiluma virsta darbu. Kad šiluminė mašina dirbtų cikliškai, būtina dalį šilumos, nepavertus jos darbu, atiduoti aplinkai. Šiluminės mašinos darbo efektyvumas apibūdinamas jos naudingumo koeficientu: . Jei šiluminė mašina dirba tokiu pačiu ciklu, tik atvirkščia tvarka, tai darbinė medžiaga plėtimosi metu iš aplinkos paima šilumos kiekį Q2 , esant žemesnei temperatūrai, o suspaudimo metu atiduoda šilumos kiekį Q1 aplinkai, kurios temperatūra aukštesnė. Šiuo atveju darbą atlieka pašalinės jėgos dar labiau atšaldydamos žemesnės temperatūros aplinką, kurioje darbinė medžiaga plečiasi. Tokia mašina vadinama šaldymo mašina arba šaldytuvu. Jos naudingumo koeficientas . Karno ciklas. Idealiosios Karno mašinos naudingumo koeficientas. Norint realizuoti ciklinį procesą, jį reikia sudaryti iš izoterminių ir adiabatinių procesų, kadangi tik pastarieji yra grįžtamieji. Tokį ciklą pirmasis sudarė S.Karno. Darbine medžiaga Karno pasirinko idealiąsias dujas. Trumpai panagrinėkime tiesioginį Karno ciklą (9.7 pav.). Sakykime, idealiosios dujos yra būsenoje 1: Jų tūris V1, slėgis p1, temperatūra T1. Paimdamos iš šaltinio, kurio temperatūra taip pat T1, šilumos kiekį Q1 dujos izotermiškai plečiasi iki tūrio V2. Nesuteikdami dujoms daugiau šilumos, leiskime joms toliau plėstis adiabatiškai iki tūrio V3. Šio proceso gale dujų temperatūra sumažėja iki T2. Po to šios temperatūros dujos izotermiškai suspaudžiamos iki tūrio V4. Suspaudimo metu aušintuvui jos atiduoda šilumos kiekį Q2. Dar kartą suspaudę dujas adiabatiškai iki pradinio tūrio V1 gauname grįžtamąjį ciklą, vadinamą Karno ciklu. Izoterminiame procese sistemos vidinė energija nekinta (U=const), todėl visas iš šildytuvo gautas šilumos kiekis Q1 sunaudojamas besiplečiančių dujų darbui atlikti, pereinant iš būsenos 1 į būseną 2: . Adiabatiškai plečiantis (2 – 3), šilumos mainų su aplinka nėra, todėl besiplečiančios dujos darbą atlieka savo vidinės energijos sąskaita: ; Izotermiškai (T2=const) suslegiamos (3 – 4) dujos atlieka neigiamą darbą ir aušintuvui atiduoda šilumos kiekį Q20. Taigi, vykstant negrįžtamiesiems procesams uždaroje sistemoje, jos entropija didėja, vykstant grįžtamiesiems entropija nekinta. Kadangi visi gamtoje vykstantys procesai yra negrįžtamieji, todėl realiuose procesuose entropija tik didėja. Ši išvada labai svarbi ir vadinama antruoju termodinamikos dėsniu. 10. Pernešimo reiškiniai Judant dujų molekulėms, jos palyginti lėtai pereina iš vieno erdvės taško į kitą, nes, nepaisant didelių greičių, kryptingam jų judėjimui kliudo nuolatiniai susidūrimai. Tačiau atskirais atvejais kryptingas judėjimas vis tik stebimas ir juo paaiškinami vadinamieji pernešimo reiškiniai – difuzija, šilumos laidumas, vidinė trintis arba klampa. Difuzija. Jeigu vienos rūšies dujų molekulių koncentracija vienoje erdvės dalyje skiriasi nuo jų koncentracijos kitoje dalyje, tai, laikui bėgant, dėl chaotiškojo dujų molekulių judėjimo jų koncentracijos išsilygins. Molekulės iš ten, kur jų koncentracija didesnė, pereis į erdvės dalį, kur jų koncentracija mažesnė. Sakykime, nagrinėjamųjų dujų molekulių koncentracija ir tankis kinta išilgai Ox ašies (pav.). Tada pro statmeną ašiai plotelį ∆S per laiką ∆t pereis medžiagos masė , (*) čia D – difuzijos koeficientas, - medžiagos tankio gradientas. Ši formulė išreiškia Fiko dėsnį. Minuso ženklas rodo, kad medžiaga pernešama tankio mažėjimo kryptimi. SI vienetų sistemoje difuzijos koeficientas matuojamas m2/s. Skaitine verte jis lygus medžiagos masei, perneštai pro ploto vienetą per laiko vienetą esant vienetiniam tankio gradientui. Pasinaudojant dujų molekuline kinetine teorija, galima įrodyti, kad . Šilumos laidumas. Jeigu dujų sluoksnių temperatūros nevienodos, šiluma iš šiltesnio sluoksnio pereina į šaltesnį. Šilumos kiekis ∆Q, perneštas pro ploto ∆S paviršių per laiką ∆t yra proporcingas temperatūros gradientui ∆T/∆x: čia λ – šilumos laidumo koeficientas. Skaitine verte jis lygus pro ploto vienetą per laiko vienetą perneštam šilumos kiekiui. Minuso ženklas rodo, kad šiluma pernešama temperatūros gradientui priešinga kryptimi. Galima būtų įrodyti, kad šilumos laidumo koeficientas Šilumos laidumo koeficientas nuo dujų slėgio nepriklauso gana plačiame slėgių intervale, nes ρ ~ p, o

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!