Monetarinė politika Europoje

Įvadas Dar gerokai iki Suvestinio Europos akto parengimo ekonomistai pabrėždavo, kad, norint, jog valstybių narių ekonomikos veiktų panašiai, t.y. siekiant konvergencijos, visą savo potencialą jos turi naudoti kartu. Ekonominė ir pinigų sąjunga buvo suvokiama kaip sunkus, tačiau būtinas ir pageidaujamas žingsnis tolesnės pažangos link. Nuo 2002 m. sausio 1 d. dvylika Europos šalių visam laikui atsisakė savo nacionalinių valiutų ir įsivedė visoms bendrą valiutą - eurą. Per keletą dienų daugiau nei 14 milijardų euro banknotų ir 50 milijardų euro monetų pakeitė beveik tokį pat skaičių nacionalinių valiutų banknotų ir monetų. Euro įvedimas turėjo įtakos daugiau nei 300 milijonų žmonių ir tai buvo iki šiol neregėto masto operacija. Dabar keliaujant pinigus keisti tereikia vieną kartą, nes nuo šiol pakanka turėti vienos valiutos. Pavyzdžiui, nusprendę apsilankyti Italijos muziejuje, už įėjimą galime susimokėti iš kelionės Graikijoje likusiomis euro monetomis, o už pietus Prancūzijoje galime atsiskaityti euro banknotais, išsiimtais iš bankomato Ispanijoje ir t.t. Visa tai padeda taupyti ir laiką, ir pinigus. Kainos nurodomos ta pačia valiuta, todėl paprasčiau jas lyginti ir teisingai pasirinkti prekę. Taip pat nebelieka jokios valiutų svyravimo rizikos. Palūkanos ir infliacija daug mažesnės. Perkame, parduodame ir skolinamės daug didesnėje ir konkurencingesnėje rinkoje, todėl valdyti verslą yra daug paprasčiau ir pigiau. 1. Pinigų sąjungų esmė Pinigai, kaip ekonominė kategorija, dažnai asocijuojasi su valstybės suverenitetu ir yra viena iš svarbiausių jo išraiškos formų. Pinigų sąjunga per visą žmonijos istoriją nebuvo ir iki šiol nėra plačiai paplitusi valstybių pinigų sistemų organizavimo forma. Nėra visuotinai priimtino ir pinigų sąjungos apibrėžimo. Dažniausiai jos apibrėžiamos kaip ekonominės zonos, kuriose vykdoma bendroji pinigų politika ir cirkuliuoja bendrieji pinigai arba kelių šalių pinigai, tačiau tik kaip bendrųjų pinigų išraiškos forma. Literatūroje išskiriami pinigų sąjungų trys pagrindiniai bruožai: 1) bendrieji pinigai arba kelių šalių visiškai konvertabilūs ir nustatytu kursu keičiami pinigai; 2) pinigų politika nustatoma sąjungos lygiu, nėra nacionalinės pinigų politikos autonomijos; 3) valiutos išorinio keitimo kurso bendra politika. Yra dar vienas labai svarbus pinigų sąjungų sąvokos veiksnys, tai yra valstybių politinė valia stiprinti pinigų sąjungą ir paremti ją vykdant iždo, ekonominę, struktūrinę ir kitas nacionalines politikas. Bendrųjų pinigų zonos, įkurtos aneksuojant ir kitaip inkorporuojant į kitą valstybę suverenias teritorijas, negali būti vadinamos pinigų sąjungomis. Literatūroje retkarčiais analizuojamas buvusios Tarybų Sąjungos pinigų sistemos žlugimas nėra būdingas, kadangi tuometinė rublio pinigų sistema negali būti laikoma pinigų sąjunga. Rublio pagrindu funkcionavusi pinigų sistema iširo kaip tik dėl tos priežasties, jog nebuvo politinės valios ją sukurti ir nebuvo suformuotos ekonominės politikos priemonės, kad ji galėtų tapti pinigų sąjunga. Sąvoka pinigų sąjunga tam tikra prasme yra artima ir terminui „pinigų integracija“. „Visiška pinigų integracija“ iš esmės reiškia pinigų sąjungos negrįžtamąjį sukūrimą. Kai kurie autoriai pinigų sąjungų kategorijai priskiria ir tokius junginius, kuriuos sudarančios mažos šalys ar teritorijos turi tam tikrą suverenitetą ir naudoja kitos šalies pinigus kaip mokėjimo priemones. Be valstybių narių ekonominės ir pinigų sąjungos Europoje, dalis autorių sako esant dar 91 teritorinį darinį, naudojantį tokią pinigų kurso politiką. Jų didžiąją dalį sudaro įvairios teritorijos ir valstybės, turinčios specialius atskirų šalių pinigų naudojimo susitarimus su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis, Jungtine Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalyste, Prancūzija, Italija ir Australija. 1.1. Buvusių pinigų sąjungų esminiai bruožai Pinigų sąjungų veiklos istorinė patirtis yra nevienareikšmė. Dauguma jų egzistavo neilgai. Būtent dėl šios priežasties kartais pasakoma abejonių ir dėl ekonominės ir pinigų sąjungos Europoje ateities. Tam tikros išvados gali būti formuluojamos analizuojant iki šiol egzistavusias pinigų sąjungas. Tyrinėtojai išskiria šias pastarųjų šimtmečių svarbiausias pinigų sąjungas: • Vokietija buvo suvienyta į politinę ir ekonominę sąjungą 1860 metais; • Italijos regionai nesėkmingai bandė jungtis į politinę ir ekonominę sąjungą 1860 ir 1870 metais; • Jungtinių Amerikos Valstijų federacija sudaryta po pilietinio karo; • Šveicarijos atskiri kantonai laipsniškai jungėsi nuo 1850 metų, o 1870 metais buvo įvesta bendra valiuta; • Vokietijos ir Austrijos pinigų sąjunga, sukurta 1857 metais, gyvavo daugiau kaip 10 metų; • Lotynų Amerikos pinigų sąjunga, sukurta 1865 metais, išsilaikė per 60 metų; • Skandinavijos pinigų sąjunga gyvavo nuo 1872 iki 1931 metų. Iš šių išvardytų sąjungų tokie dariniai išliko tik Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Šveicarijoje. Tačiau dabar šios sąjungos taip transformavosi, jog faktiškai nesiskiria nuo kitų federacinių valstybių pinigų sistemų. 2. Ekonominė ir pinigų sąjunga Europoje Ekonominė ir pinigų sąjunga yra logiškas bendrosios rinkos žingsnis visiškai suvienytos Europos link. Mintis apie vieningą valiutą Bendrijos kuluaruose gimė daugiau nei prieš 30 metų. Dar EEB kūrimo pradžioje (1957 m. Romos sutartis) kaip iš gausybės rago pasipylė siūlymai derinti ir vienodinti nacionalines pinigų politikas ir eiti bendros, visoje Bendrijoje naudojamos valiutos link. Panaikinus vidinius Bendrijos narių užsienio prekybos muitus ir vietoje jų įvedus bendrą išorinį muitų tarifą, valiutinė konsolidacija buvo natūrali ir pagrįsta. Nesunku buvo pastebėti, kad, įsteigus pinigų sąjungą, išnyktų rizika, susijusi su valiutų kursų svyravimais: daug lengviau būtų palyginti tų pačių produktų kainas, o tai skatintų komercinę veiklą Europoje. Tačiau nuo teorijos, perėjus prie praktinių sprendimų ir veiksmų, visoms be išimties šalims iškilo daug kliūčių. Pagrindinė iš jų – lengvai pastebimi šalių ekonominės brandos skirtumai: • atlyginimų lankstumas, susijęs su profsąjungų aktyvumu; • svyravimai darbo rinkoje ir darbo mobilumas; • taikomų fiskalinių sistemų ypatumai; • nevienodi ekonomikos augimo tempai ir jos atvirumas; • pinigų sistemai vadovaujančių nacionalinių institucijų tarptautinė reputacija. Skirtinga šalių ekonominė branda lėmė skirtingus interesus, o šie – skirtingus reikalavimus pinigų sąjungai. 2.1. Pinigų stabilumas ir Europos monetarinė sistema Nežiūrint svarbių prieštaravimų siekiant EPS 7 dešimtmetyje, domėjimasis pinigais niekada nemažėjo. Mini-gyvatė buvo visada pagrindinių susitarimų centre. Daug profesionalių ekonomistų lygiagrečiai vystė Europos piniginio vieneto kūrimo koncepciją. To pasekoje 1979 m. kovo mėnesį buvo įkurta Europos monetarinė sistema (EMS). Tai buvo Prancūzijos-Vokietijos iniciatyva. Pradžioje tai buvo susitarimas tarp Didžiojo Trejeto, vėliau įsitraukė ir kitos Europos šalys, bet Anglija nusprendė likti greta. EMS sukurta kaip priemonė mažinant EB valiutų kitimo normų nestabilumą, kuris, pasak daugelio ekonomistų, turėjo žalingus efektus realiai ekonomikai, ypač prekybai, investicijoms ir augimui. Susirūpinimas bendra rinka siejosi tik su žemės ūkiu. EMS kūrimo iniciatyva išryškėjo ir dėl tos priežasties, kad nebuvo akivaizdžių poslinkių kuriant tarptautinę pinigų sistemą ir nesimatė perspektyvų stabilizuojant valiutų keitimo normas artimiausioje ateityje. Valiutos keitimo normų stabilumą sąlygojo auganti nacionalinių ekonomikų konvergencija ir ypač infliacijos lygis, EMS buvo sukurta kaip svarbi priemonė prieš infliaciją ir jos sukūrimas pabrėžė Vokietijos politikos prioritetus prieš kitas EB šalis. EMS – tai Europos „gynybos mechanizmas“ prieš JAV „švelnų nesirūpinimą“, esant vakuumui Karterio Administracijoje. Europos kooperacija stiprėjo tuo metu, kai JAV lyderio pozicijos sumažėjo. Dar kartą valiutinė integracija dalinai naudojama ir politiniams tikslams. EMS apėmė fiksuotas, bet reguliuojamas valiutos keitimo normas. Viena iš naujovių – Europos piniginio vieneto sukūrimas (European Currency Unit, ECU), kurį sudarė kiekvienos EB valiutos fiksuotas kiekis, įtraukiant ir tas, kurios nedalyvavo Valiutos keitimo mechanizme (Exchange rate mechanism, ERM). Šių kiekių peržiūrėjimai buvo numatyti kas penki metai. Dvi revizijos buvo 1984 ir 1989 ir jos įtraukė naujai įstojusių trijų šalių valiutas. Kiekvienos valiutos svoris ECU priklauso nuo tos šalies ekonominės ir prekybos galios, be to buvo pastebima aiški tendencija orientuojantis į stipresnes valiutas, t.y. Vokietijos markę ir Olandijos guldeną. 2.2. Mastrichto sutartis Europos Sąjungos sutartis, pasirašyta 1992 m. vasario 7 d. Mastrichte (Olandijoje). Ši sutartis įsigaliojo 1993 m. lapkričio 1 d. Jos pagrindinės užduotys: sukurti Europos Bendrijos, apimančios bendrosios rinkos ir pinigų sąjungos, bendros žemės ūkio politikos ir kitus ekonominės integracijos reikalus, sąjungą; rūpintis bendra užsienio ir saugumo politika (Common Foreign and Security Policy, CFSP), taip pat bendradarbiauti teisingumo ir vidaus reikalų srityse. Europos Parlamentas turėjo realią įstatymų leidybos ir kontrolės teisę. Taip Europos Ekonominė Bendrija tapo Europos Sąjunga. 1992 metais buvo sutarta, kad valstybės narės pasirengimas pereiti prie bendros valiutos bus vertinamas pagal penkis kriterijus. Šie kriterijai vadinami Mastrichto kriterijais. Mastrichtas – tai miestas, kuriame buvo pasirašyta šiuos kriterijus apibrėžusi sutartis. Mastrichto kriterijai yra tokie: • kainų stabilumas: infliacija negali būti didesnė už trijų ES valstybių narių, kuriose infliacijos lygis yra žemiausias, infliacijos vidurkį daugiau kaip 1,5 procentinio punkto; • biudžeto deficitas (skirtumas tarp valstybės pajamų ir išlaidų): bendrojo šalies biudžeto deficitas negali sudaryti daugiau kaip 3 % BVP; • skola: valstybės skola turi būti ne didesnė kaip 60 % BVP, tačiau šalis, kurios skolos ir BVP santykis yra didesnis, gali įsivesti eurą, jei jos skola sparčiai ir tolygiai mažėja; • ilgalaikės palūkanų normos: šios normos negali būti didesnės už trijų ES valstybių narių, kuriose infliacijos lygis yra žemiausias, praėjusių metų ilgalaikių palūkanų normų vidurkį daugiau kaip 2 procentiniais punktais; • valiutų kursų stabilumas: šalies nacionalinė valiuta turi būti stabili ir mažiausiai dvejus metus neperžengti nustatytų svyravimo ribų. Šias ribas nustato Europos valiutų keitimo mechanizmas – valstybių narių, norinčių susieti savo piniginį vienetą su euru, laisvai pasirenkama sistema. 3. Pinigų (MONETARINĖ) politika Europos bendrųjų pinigų sukūrimas yra susijęs su visiškai nauju ekonominiu mąstymu. Jį galima pavadinti revoliucija ekonominėje teorijoje. Šis ekonominės ir pinigų sąjungos aspektas nėra labai akcentuojamas Europos Sąjungos oficialiuose dokumentuose ar mokslinėje literatūroje, tačiau jis yra vienas iš kertinių ekonominės ir pinigų sąjungos funkcionavimo aspektų. Iki praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio pradžios vyravo tvirtas įsitikinimas, jog egzistuoja ilgalaikė priklausomybė tarp infliacijos ir nedarbo lygių. Visuomenei dėl to tenka pasirinkti aktyvesnę ekonomiką, jeigu ji sutinka toleruoti didesnę infliaciją. Tokia nuostata suponuoja mintį, jog pinigų politikos sprendimai yra politinė veikla, apimanti atskirų visuomenės grupių naudos vertinimą, palyginti su visuomenės kitos grupės nuostoliais. Tikėjimas ekonomisto Albano V. Filipso kreivės stabilia priklausomybe nuo infliacijos ir nedarbo susvyravo, kai JAV ekonomistas, Nobelio premijos laureatas Miltonas Fridmenas ir ekonomistas Edmundas Filpsas nustatė: nors pinigų politika ir turi didelį laikiną poveikį ekonomikai trumpalaikiu laikotarpiu, tačiau jos poveikis užimtumo ir ekonomikos augimui ilgalaikiu laikotarpiu nėra labai svarbus. Miltonas Fridmenas ir vadinamojo monetaristų mokykla taip pat kvestionavo ir pinigų politikos stabilizuojantį vaidmenį. Jie argumentavo, jog egzistuoja ilgas, skirtingas ir neaiškus lagas tarp pinigų politikos įgyvendinimo momento ir poveikio realizavimo praktikoje. Supratimas, jog pinigų politikos naudojimas stabilizavimo tikslais yra sudėtingas ir kad aktyvios pinigų politikos sprendėjai gali nesugebėti patikimai vykdyti įsipareigojimus išlaikyti žemą infliaciją, lėmė nuostatą, jog centrinio banko pagrindinis tikslas turėtų būti kainų stabilumas. Todėl pinigų politika gali būti vertinama kaip labiau techninė nei politinė veikla. Centrinio banko funkcija yra ne įvertinti visuomenės atskirų grupių gerovės variantus, bet sukurti priemones, užtikrinančias ilgalaikę mažą ir stabilią infliaciją. Todėl pagrindinis Europos centrinio banko bendrosios pinigų politikos, už kurią jis yra atsakingas, tikslas yra apibrėžtas Mastrichto sutartyje: palaikyti kainų stabilumą. Šalių daugiametė praktinė patirtis ir daugelis ekonominių studijų patvirtina teiginį, jog geriausias būdas, kaip pinigų politika gali prisidėti sudarant prielaidas ekonomikai augti ir kelti gyventojų gerovės lygį, yra nuolat išlaikyti kainų stabilumą. Europos centrinio banko valdančioji taryba akcentuoja šio proceso 5 aspektus, padedančius pasiekti ekonomikos augimo ir užimtumo aukštą lygį. Visų pirma kainų stabilumas padidina kainų skaidrumą ir sudaro galimybes tiksliau nustatyti kainų santykinius pasikeitimus. Šitaip įmonėms ir vartotojams yra lengviau priimti sprendimus, susijusius su investicijomis ir vartojimu. To padarinys – sudaromos galimybės efektyviau paskirstyti išteklius rinkose. Antra, taip yra mažinami infliacijos rizika ir palūkanų realių normų lygis bei didinamos investavimo intencijos. Be to, kainų stabilumas padeda išvengti papildomų išlaidų, susijusių su apsidraudimu nuo infliacijos. Taip pat jis sumažina pajamų ir turto perskirstymą, atsirandantį dėl didelės infliacijos ir defliacijos. Galiausiai kainų stabilumas padidina grynųjų pinigų laikymo naudą, nes infliacija veikia kaip grynųjų pinigų laikymo mokestis. Taigi kainų stabilumas yra ilgą laikotarpį optimalią gerovę užtikrinanti pinigų politika, kadangi stabilizuoja įmonių pelno maksimizavimą ir panaikina užimtumo bei gamybos apimties svyravimus, atsirandančius dėl kintančių kainų. Todėl kainų stabilumas gali būti traktuojamas kaip ypač svarbi viešoji prekė ir piliečių gerovę stiprinanti priemonė. Ši išvada taip pat paremta ekonominių tyrimų rezultatais, patvirtinančiais, jog šalys, kuriose yra mažesnė infliacija, turi vidutiniškai greitesnius ekonomikos augimo tempus ilgalaikėje perspektyvoje. Monetarinę politiką susidaro: Grynųjų pinigų kiekio apyvartoje kontroliavimas. Šiuolaikiniais laikais, daugiausiai pinigų yra laikoma elektroniniame pavidale, mažesnė dalis yra popieriniai pinigai. Valstybė nustato kokia rezervinė pinigų dalis turi būti bankuose nuo jiems patikėtų pinigų. Didesnis grynųjų pinigų kiekis ir rezervas bankuose mažiną pinigų multiplikaciją, o tuo pačiu ir infliaciją. Palūkanų normas. Valstybė pradeda skolintis pinigus už nacionaline valiutą, tokių būdu nurodo kokiomis orientacinėmis palūkanomis bankams skolinti pinigus. Įprastai valstybės paskolos palūkanos yra mažesnės negu bankų palūkanos kitiems klientams, nes valstybė laikoma patikimesniu partneriu ir reikia mažiau išlaidų kontroliuoti jos mokumą. Valiutos kurso kontroliavimas. Valstybė kontroliuoja savų pinigų kursą. Tam imamasi įvairių priemonių, dažniausiai tai reguliuojama per valstybės biudžeto deficitą, koreguojant palūkanas, superkant nuosavą valiutą panaudojus kitų valstybių valiutų rezervus ar ją dalinai ar net visiškai devalvuojant. Pinigų spausdinimas. Valstybė rūpinasi pinigų saugumu, techniniu apsaugojimu nuo valiutos klastojimo, taip pat numato kupiūrų dydį, nominalą, įvairių nominalų kiekį. Tarybų Sąjungos vadovas Nikita Chruščiovas nuvažiavęs į JAV ir pamatęs dolerius 1961 m. įvedė tokius pakeitimus: nurodė rublius spausdinti mažesnius dydžiu o nominalą padarė 10 kartų mažesnį (nubraukė po nulį). Taip pat nurodė visas kainas ir atlyginimus skaičiuoti 10 kartų mažesnėmis kainomis. Atgavus Lietuvai nepriklausomybę pirmieji atspausdinti litai buvo nepatenkinamos kokybės ir siekiant nacionalinę valiutą apsaugoti nuo klastojimo buvo nuspręsta litus spausdinti geresnės kokybės. 3.1. Pinigų politikos perdavimo mechanizmas Europos centrinio banko valdančiosios tarybos sprendimais siekiama palaikyti kainų stabilumą, todėl ypač svarbu, kaip Europos centrinio banko pinigų politikos sprendimai veikia kainų lygio raidą. Procesas, kurio eigoje pinigų politikos sprendimai veikia ekonomiką apskritai ir ypač kainų lygį, vadinamas pinigų politikos perdavimo mechanizmu. Pinigų politikos impulsai yra perduodami vadinamaisiais perdavimo kanalais. 3.2. Efektyvumo prielaidos Europos Sąjungos valstybės narės – atvirosios rinkos ekonomikos šalys. Jose vyrauja laisvosios konkurencijos principai. Todėl pinigų politika turi būti sumodeliuota taip, kad ji efektyviai veiktų tokioje aplinkoje ir nepažeistų konkurencijos. Pinigų politikos veiksmingumą ekonominėje ir pinigų sąjungoje visų pirma lemia naudojamos priemonės ir procedūros: kaip Europos centrinio banko operacijos veikia pinigų rinką, taip pat ir perdavimo mechanizmas – tai yra, kaip finansų rinkos ir institucijos perduoda Europos centrinio banko impulsus ekonomikai. Europos centrinis bankas pinigų politiką orientuoja taip, kad naudodamasis galimybe veikti bankų likvidumą ir palūkanas rinkoje jis gali kartu daryti įtakos bankų paskolų pasiūlai ir ekonomikos paklausai, susijusiai su pinigais ir paskolomis. Savo tikslams siekti Europos centrinis bankas naudoja pinigų politikos priemones, kurios iš esmės yra Europos centrinių bankų sistemos netiesioginės operacijos pinigų rinkoje. Tai reiškia, kad impulsai perduodami per pinigų kainą ir skolinimosi politiką ekonominėje ir pinigų sąjungoje. Europos centrinių bankų sistema atsisako pinigų politikos tiesioginių priemonių: paskolų limitų arba administraciniu būdu nustatomų palūkanų normų paskolų rinkoje ir kitų. Pinigų politikos netiesioginių priemonių privalumai yra: lankstumas, efektyvumas, konkurencijos skatinimas ir finansų rinkos visų dalyvių vienodas traktavimas. Europos Sąjungos teisės sistema apibrėžia pinigų rinkos du svarbius principus. Pirma, vyriausybėms draudžiama skolintis iš nacionalinių centrinių bankų. Antra, vyriausybės negali turėti lengvatų skolindamosi iš finansų institucijų, palyginti su kitais rinkos dalyviais. Jeigu viena institucija, kad ir vyriausybinė, turi pranašumą, tai ištekliai rinkoje pasiskirsto netolygiai, mažėja konkurencija, ir išteklių pasiskirstymo efektyvumas yra mažesnis. Tik laisvosios rinkos ekonomika ir skaidri konkurencija garantuoja, kad ištekliai pasiskirstys efektyviai ir kils visuomenės gerovė. Netiesioginių priemonių efektyvumui pasiekti yra būtinos tam tikros sąlygos. Pirmiausia rinkos infrastrukūra turi būti tolygi. Didelė ir gerai veikianti pinigų, tarpbankinių indėlių ir vertybinių popierių rinka sudaro sąlygas atvirosios rinkos operacijoms atlikti ir nesukelia palūkanų normų didelių nukrypimų. Savo ruožtu tam reikia ir rinkos priežiūros gerų standartų, operatyvios ir veiksmingos mokėjimų sistemos. Finansų institucijos taip pat turi būti saugios ir konkurencingos. Nesaugios institucijos yra itin jautrios palūkanų normų didėjimui, o tai skatina jas priešintis pinigų politikos griežtinimui. Finansų sektorius turi būti gerai išplėtotas, prižiūrimas ir saugus, kad finansiniai ištekliai operatyviai ir mažomis sąnaudomis judėtų tarp deficitinių ir perteklinių ūkio subjektų. Jeigu to nėra, didėja indėlių ir paskolų palūkanų lygių skirtumas, finansinio tarpininkavimo institucijų sąnaudos, mažėja Europos centrinio banko gebėjimas operatyviai perduoti impulsus ekonomikai. Be minėtų prielaidų efektyvumui užtikrinti, labai svarbus yra ir makroekonominis stabilumas. Atvirosios rinkos operacijoms vykdyti yra būtinas aukštos kokybės užstatas (įkaitas). Juo dažniausiai būna trumpalaikiai vyriausybės vertybiniai popieriai. Palūkanų normų dideli svyravimai yra nepriimtini, nes gali išprovokuoti kredito institucijų nemokumą. Išvados • Pinigai, kaip ekonominė kategorija, dažnai asocijuojasi su valstybės suverenitetu ir yra viena iš svarbiausių jo išraiškos formų. • Pinigų sąjunga per visą žmonijos istoriją nebuvo ir iki šiol nėra plačiai paplitusi valstybių pinigų sistemų organizavimo forma. • Dažniausiai pinigų sąjungos apibrėžiamos kaip ekonominės zonos, kuriose vykdoma bendroji pinigų politika ir cirkuliuoja bendrieji pinigai arba kelių šalių pinigai, tačiau tik kaip bendrųjų pinigų išraiškos forma. • Pinigų sąjungų veiklos istorinė patirtis yra nevienareikšmė. Dauguma jų egzistavo neilgai. • Šiuo metu pasaulyje veikiančios ekonominė ir pinigų sąjunga Europoje, Vakarų Afrikos ekonominė ir pinigų bei Rytų Karibų pinigų sąjungos ir Centrinės Afrikos ekonominė ir pinigų bendrija labai skiriasi viena nuo kitos tiek potencialu, tiek ir ekonominės integracijos laipsniu. • Mintis apie vieningą valiutą gimė seniai. EEB kūrimo pradžioje (1957 m. Romos sutartis) kaip iš gausybės rago pasipylė siūlymai derinti ir vienodinti nacionalines pinigų politikas ir eiti bendros, visoje Bendrijoje naudojamos valiutos link. • Europos monetarinė sistema sukurta kaip priemonė mažinant EB valiutų kitimo normų nestabilumą, kuris, pasak daugelio ekonomistų, turėjo žalingus efektus realiai ekonomikai, ypač prekybai, investicijoms ir augimui. • Europos monetarinė sistema funkcionavo 13 metų ir buvo pagrindas kuriant naująją ekonomine ir pinigų sąjungą. • Mastrichto sutartis įsigaliojo 1993 m. lapkričio 1 d. Jos pagrindinės užduotys: sukurti Europos Bendrijos, apimančios bendrosios rinkos ir pinigų sąjungos, bendros žemės ūkio politikos ir kitus ekonominės integracijos reikalus, sąjungą; rūpintis bendra užsienio ir saugumo politika, taip pat bendradarbiauti teisingumo ir vidaus reikalų srityse.. • 2002 m. sausio 1 d. pradedami naudoti įvairių euro nominalų banknotai ir monetos. • Sąjungos teikiama nauda auga intensyvėjant prekybai tarp valstybių. Didesnė ekonominė integracija reiškia didesnę naudą, gaunamą iš valiutos keitimo sandorių kaštų panaikinimo. • Pagrindinis Europos centrinio banko bendrosios pinigų politikos, už kurią jis yra atsakingas, tikslas yra apibrėžtas Mastrichto sutartyje: palaikyti kainų stabilumą. • Procesas, kurio eigoje pinigų politikos sprendimai veikia ekonomiką apskritai ir ypač kainų lygį, vadinamas pinigų politikos perdavimo mechanizmu. Literatūra 1. Hix S. Europos Sąjungos politinė sistema. Vilnius, 2006. 567 p. ISBN 9955-682-02-7. 2. Mayer Th. Pinigai, bankai, ekonomika/ Th. Mayer, J. S. Duesenberry, R. Z. Aliber. Vilnius, 1995. 639 p. ISBN 9986-02-045-X. 3.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!