Politinė filosofija. Konspektas

1. POLITINĖ FILOSOFIJA KAIP PRAKTINĖ FILOSOFIJA (JOS OBJEKTAS IR PRASMĖ) – KODĖL JŪSŲ NUOMONE YRA SVARBU STUDIJUOTI POLITINĘ FILOSOFIJĄ Aristotelis įvedė teorinės ir praktinės filosofijos perskyrą. Savo laiku teorinei filosofijai Aristotelis priskyrė matematiką bei fiziką, tad natūralu, jog šiandien teorinės filosofijos samprata, palyginus su aristoteliškąja, gerokai pakito. Tačiau to negalima pasakyti apie praktinės filosofijos sampratą. Pagrindinės praktinės filosofijos dalimis laikomos dvi disciplinos: 1. Etika arba moralės filosofija. 1. Politinė filosofija. Paprasčiausias skyrimas šių dalių: etika nagrinėja, kaip žmogus turi valdyti pats save, o politinė filosofija – kaip riekia valdyti kitus. Tačiau evoliucionuojant politinei filosofijai, politinės valdžios įgyvendinimo būdų bei jos legitimumo problemą, kadaise laikytą pačia svarbiausia, jau senokai iš politinės filosofijos dėmesio centro išstūmė kiti klausimai. Dabar ją domina visų pirma tai, kokiais principais turi vadovautis politiškai organizuota visuomenė. Principai, nagrinėjami politinėje filosofijoje: 1. teisingumas. 1. Laisvė. 1. Lygybė. Politinė filosofija yra praktinės filosofijos dalis, nes ji nagrinėja praktines problemas, kurios kyla, kuomet iškyla klausimas – kokiais principais turi vadovautis politiškai organizuota visuomenė. Politinė filosofija yra normatyvinė disciplina. Ji kelia 3 rūšių klausimus: 1. kokia visuomenės institucinė sąranga yra tinkama 1. kokiais standartais remiantis turi būti vertinamos socialinės institucijos 1. kaip pagal vertinimo standartus atrenkama ir pateisinama tinkama institucinė sąranga Atsakymai į 1 kl. nurodo institucijų tinklą, kuriam teikiama pirmenybė, į 2 kl. padeda nustatyti ir ginti moralinius suvaržymus, kurių turėti laikytis tinkamos institucijos, ir idealus, kuriuos jos turėtų įgyvendinti, į 3 kl. sudaro tai, ką galėtume pavadinti politine teorija Politinė filosofija yra praktinė filosofija – tai filosofija, kuri apmąsto visuomenę ir žmonių veiklą joje. Aristotetelis visus mokslus suskirstė į 3 sferas: 1. TECHNE (menai, amatai) – ją atitinkanti veikla POEISIS (gamyba) 1. PHRONESIS (praktinis žinojimas) – ją atitinkanti veikla PRAXIS (veiksmas, veikla) 1. SOPHIA (filosofija) – ją atitinkanti veikla THEORIA (teorija) Politinė filosofija yra praktinė filosofija, nes ji atitinka 2 sferą – praktinį žinojimą. Politinės filosofijos tikslas yra teisinga veikla (veiksmas), o ne tiesa (teorija). Teisinga, gera veikla įmanoma tik politinėje bendruomenėje. Žmogaus prigimtis yra sociali, žmogus yra politinis gyvūnas. Žmogus negali klestėti būdamas vienas. Tačiau ne visos bendruomenės yra politinės. Iš pradžių atsiranda šeima, jos apsijungia ir tik tada atsiranda politinė bendruomenė. Žmogus pasiekia laimę tik politinėje bendruomenėje, tik tuomet pilietis gali patenkinti visus savo poreikius, atskleisti savo potencijas. 1. Politinė filosofija kaip praktinė filosofija. Kodėl svarbu studijuoti politinę filosofiją? Tiek Britanijoje, tiek ir JAV universitetuose yra politinių mokslų, arba lietuviškai “politologijos”, departamentai, kuriuose studijuojama labai platus žinių laukas, susijęs su politika apskritai. Studijuojantys “politologiją” ar “political science” studijuoja įvairias disciplinas, taro jų ir politinę filosofiją. Taigi ji šia prasme viena iš politologijos arba kitaip politinių mokslų disciplinų. Tačiau tarp politinės filosofijos ir politinių mokslų siaurąja prasme egzistuoja akivaizdūs skirtumai: 1. Neutrali faktų analizė; 2. Politologija labiau remiasi kiekybiniais metodais, 3. Politikos mokslams mažiau rūpi tyrėjas kaip socialinis dalyvis; 4. Politinė filosofija yra labiau. Normatyvinė - ji kalba ne tik kas yra, bet ir kas turėtų būti. Aristotelis pažinimą suskirstė į 3 dalis: techne (techninis įgūdis, išmanymas), phronesis (paktinė išmintis) ir sophia (teorinė išmintis). Jos pasireiškia atitinkamose srityse: poesis, praxis, teoria. PF domisi tik parxis, kuri vyksta pilietinėje visuomenėje. Žmonės, užsiiminėjantys poesis (trankų darbu), negali užsiiminėti politika, dalyvauti viešėjame gyvenime, nes praxis veikla reikalauja laisvo laiko.) Geram gyvenimui politikiškai besiorganizuojančioje bendruomenėje yra reikalinga išmintis (fronesis). Ji yra viena pagrindinių dorybių, reikalingų pasiekti bendrąjį gėrį valstybėje. Tad praktika šia prasme yra išimtinai susijusi su politiniu/pilietiniu gyvenimu ir su politine veikla Geram politiniam gyvenimui reikalingos ir kitos dorybės - teisingumas (daikaosune), drąsa (andreia), ir nuosaikumas (sofrosune). Tokiu būdu politinė filosofija kaip praktinė filosofija yra susijusi ir su tuo, ką įpratę vadinti etika/morale. PF kalba ne tik apie institucijas, bet ir apie vertybes. PF dažniausiai klausia kiek politinės idėjos yra prasmingos šiandien. PF atlieka socialinės kritikos funkciją (tokia samprata pirmiausia ateina iš Marxistinės paradigmos: nepakanka tik aprašyti ir analizuoti socialinę realybę, reikia ją vertinti ir kritikuoti, o gal net ir pakeisti). PF taip pat atlieka pilietinę funkciją – kelia politinės kultūros lygį, taip pat pažintinę, aiškinamąją funkciją. Pagrindinės PF ir teorijos kategorijos: bendrasis gėris (Aristotelis), suverenumas (moderni sąvoka) ir valstybė, pilietybė ir pilietiškumas, teisingumas, lygybė, laisvė, žmogaus prigimtis etc. PF skirstoma į antikinę, viduramžių, renesanso, modernybę (naujieji laikai) ir postmodernizmas. 2. KOKS POLITINĖS FILOSOFIJOS SANTYKIS SU MORALĖS FILOSOFIJA: KURIAM MODELIUI JŪS LABIAU PRITARIATE: PLATONO IR ARISTOTELIO AR LOCKO IR NOZICKO? PAGRĮSKITE Politinės filosofijos ištakos glūdi moralės filosofijoje: ji ieško teisingumo ir gėrio principų. Tačiau kitaip negu moralės filosofija, ji taiko šiuos principus ne asmeniniam elgesiui, bet neasmeninėms institucijoms, prievrat įtvirtintoms normoms, konvencijoms ir įpročiams. Čia klausiama ne to, kaip turėtume gyventi ar elgtis, o – kokias institucijas, koordinuojančias mūsų veiksmus ir gyvenimus, turėtume pripažinti. Politinė filosofija viena ar kita prasme yra moralės filosofijos vedinys. Politinėje filosofijoje, ypač klasikinėje, daug dėmesio buvo skiriama valstybei bei jos institucijoms, bendriausioms valdžios ir valdymo problemoms. Tačiau keliant klausimą, kokia yra geriausia valstybės valdymo forma (o šis kl. iki XIX a. buvo, regis, pagrindinis politinėje filosofijoje), paprastai buvo klausiama, kokie yra moraliniai socialinių ir politinių institucijų pagrindai. Žodžiu „geriausia“ klausime „Kokia yra yra geriausia valstybės valdymo forma“ paprastai irgi buvo teikiama moralinė prasmė. Todėl vienas iš būdų apibrėžti, ką nagrinėja politinė filosofija, ypač jei norima ją aičkaiu atskirti nuo politinės teorijos yra tox: Politinė filosofija vertina socialinę organizaciją, ypač valdžią ir valdymą, etiniu, moraliniu požiūriu. Taip suprantama politinė filosofija gali būti laikoma moralinės filosofijos dalimi, kuriai rūpi kaip pateisinti politinės valdžios teisingo naudojimo būdus bei identifikuoti klaidingus, ir nustatyti reikalavimus, kuriuos individai galėtų kelti valstybei ir vienas kitam, pobūdį. Tradicinę politinę filosofiją ypač domino kl., kox gyvenimas valstybėje yra geras moraline prasme ir kokia turi būti valstybė, gebanti jį laiduoti. Joje buvo svarstoma įstatymų, teisingumo, geriausios valdymo formos, indivų teisių ir pareigų prigimtis. Nuostata, kad tarp moralės filosofijos ir politinės filosofijos egzistuoja glaudus ryšys, ryškiai matyto Platono raštuose. Gėrio idėja yra ne tik individualių žmonių siekinys. Valstybė turi sudaryti sąlygas jos siekti. Tam valstybė turi būti reikiamai organizuota. Ji turi būti ne tik politinė, bet ir dorovinė organizacija. Aukščiausias valstybės valdymo principas, anot Platono, yra teisingumas, kai kiekvienas atlieka tas funkcijas, kurios būtinos visumai harmoningai funkcionuoti. Valstybė yra tarsi mikropasaulis, kuris atitinka kiekvieno žmogaus ir jo sielos mikropasaulį. Tris sielos dalis – protingąją, aistringąją, juslinę – atitinka ir trys visuomenė luomai – valdovų (filosofų), sargybinių ir gamintojų – bei trys dorybės: išmintis, narsumas ir nuosaikumas. Jas visas sieja teisingumas ir būtent todėl jis yra svarbiausias valstybės valdymo principas. Naujaisiais laikais moralės filosofijos ir politinės filosofijos problematikos ryšį ypač pabrėžė utilitaristai. Jų nuomone, didžiausio žmonių skaičiaus didžiausias laimės principas yra tiek individo elgesio, tiek ir politinių institucijų sprendimų vertinimo kriterijus. Geri yra tie politiniai sprendimai, kurie daugumai žmonių teikia laimę, o blogi – kurie daugumai jų sukelia skausmą. Šiuolaikinė politinė filosofija kiek mažiau nei tradicinė skiria dėmesio valstybės valdymo ir valdžios teisėtumo klausimams. Ją labiau domina politiniai principai, kuriais remiantis vertinama politika, įstatymai ir institucijos. Tačiau savo turiniu ar bent pobūdžiu principai, nagrinėjami politikos filosofijoje, iš esmė yra moraliniai. Jų specifika, lyginant su grynai moraliniais principais yra, matyt, ta, kad tai yra ne gero individualaus, o gero visos visuomenės gyvenimo principai. Jų įgyvendinti visuomenėje eilinis individas negali. Jis gali siekti teisingumo, laikyti save laisvu, lygiu kitiems ir turinčiu tam tikrų teisių, bet politinės filosofijos požiūriu svarbiau tai, kad visa visuomenė laikytųsi tam tikrų principų. Teisingumą, laisvę, lygybę ir žmogaus teises kaip tik ir galima įvardyti kaip pamatinius politinius principus. JAV ir D.Britanijoje skirtumo tarp politinės filosofijos ir etikos nėra. Čia sekama Aristoteliu. 2 Pozicijos: 1. Platonas „Valstybėje“ išdėsto valstybės koncepciją. Valstybės struktūra: 3 luomai ir 3 sielos dalys. Platonui natūralu apmąstyti makro lygį, o po to mikro (visuomenė – siela). Klasikinė filosofijos tradicija – politika svarbesnė už etiką. Distinkcijos tarp politinės filosofijos ir moralės filosofijos nėra. Pvz., Aristotelio „Nikomacho etika“ – etinis traktatas, bet skirtas politikams, nes tai valstybės reikalų studijavimas. Taigi, klasikinė filosofija nemato skirtumo tarp politikos ir moralės, o net jei ir bandoma atskirti, kaip dabar, tai galima teigti, jog klasikinei politinei filosofijai politika yra svarbesnė sąvoka už moralę. Popperis priešinasi šiai pozicijai, nes mano, jog tai gali baigti totalitarizmu. 3. Locko ir Nozicko filosofijoje išsakoma kita pozicija. Lockas – individai iš prigimties laisvi ir turėdami prigimtinį teisingumo jausmą gali būti moralūs. Tai yra ikipilietinėje būsenoje – prigimtyje. Visgi gali iškilti tam tikri nesutarimai, nes nėra valdžios, o visi yra lygūs ir laisvi. Taigi, prigimtinė būklė yra nepatogi ir nestabili, todėl reikia valstybės, kada žmonės nebyliai susitaria atiduoti savo prigimtines teises politinei valdžiai. Tačiau politinė valdžia turi apsiriboti gyvybės, nuosavybės apsauga. Pirmiausia yra prigimtinės žmogaus teisės ir laisvės ir jos negali būti pažeidžiamos, politinė valdžia turi būti minimali. Tai vėliau išsako ir Nozickas. Lockas aiškiai pasako – individai iš prigimties moralūs, taigi moralė yra svarbiau už politiką. Moralė – pirma ir ji svarbesnė už politiką. Kolektyvizme Marxas - moralė lygu politikai Makiavelis – atskiria moralę ir politiką 2. Politinės filosofijos santykis su moralės filosofija: kuriam modeliui labiau pritariate Platono ir Aristotelio ar Loko ir Noziko? Platonas teisingumo sampratą ima pristatinėti pasiūlydamas trisluoksnę sistemą (3 sluoksniai valstybėje – 3 sluoksniai žmogaus sieloje). Sielos dalys: protas, geismas bei maitinimasis ir reprodukcija. Jas atitinka dorybės – išmintis, drąsa ir nuosaikumas. Taip politinė valstybės samprata yra pritaikoma etinei/psichologinei sielos sampratai. Toks socialinius procesus aiškinantis būdas gali būti įvardintas holizmu – politika turi ontologinį pirmumą ir yra svarbesnė nei etika/moralė. Aristotelio atvejis: politika kaip disciplina yra pirmiau ir svarbesnė už etiką („Nikomacho Etika“ yra sudedamoji „Politikos“ dalis). Aristotelis kiek pakoreguoja Platono teiginius, tačiau tęsia jo pradėtą tradiciją. Aristotelio pozicija – politinė bendruomenė yra svarbiau už individą, nes kokybine prasme pirmumas reiškia ne chronologinį pirmumą. Šeimos funkcija kokybine prasme yra reprodukcija ir maitinimasis, tad jei būtų tik šeimos, gyvenimas nebūtų geras. Politinė bendruomenė yra aukščiausias darinys kokybine prasme, nes atsiranda filosofinio, laisvo laiko, pilietybės (laisvų ir lygių individų vienas kito valdymas pasikeičiant) poreikių patenkinimas. Tik čia galima pasiekti eudaimoniją (aukščiausiasis pasiekiamas gėris). Modernūs mąstytojai perima ontologinio individo pirmumo idėją. Etika ir moralė yra pirmiau, nes individai yra iš gamtos, prigimties, jie turi prigimtines teises – laisvę į saviraišką ir kt. Pilietinė bendruomenė turi saugoti turimas teises. Tai parodo Loko politinio kontrakto idėja: žmonės iš pat pradžių yra laisvi ir lygūs; turi prigimtinio proto įrašytus moralinius dėsnius. Taigi dar prieš susiburdami į politinę visuomenę, jie turi aiškias moralines normas. Toks moralinis ir metodologinis individualizmas yra dar būdingesnis R. Nozickui: jis aiškiai pasako, kad moralė yra pirmiau už politiką ir kaip tik moralinės normos, kurios saugo prigimtines individų teises, turi reglamentuoti ir reguliuoti politikos apimtį ir turinį. 3. Loginis pozityvizmas Loginio pozityvizmo atstovai – tai Rudolfas Karnapas (Rudolf Carnap, 1891-1970), Oto Noiratas (Otto Neurath, 1882-1945), Moricas Šlikas (Moritz Schlick, 1882-1936), Hansas Reichenbachas (Hans Reichenbach, 1891-1953), kurių dauguma buvo susitelkę į tarp pirmojo ir antrojo pasaulinių karų egzistavusį, taip vadinamą, Vienos ratelį. Šie anglų ir austrų pozityvistai bei lingvistinės filosofijos atstovai pasisakė prieš bet kokį metafizinį mąstymą ir gynė požiūrį, jog tam tikras dalykas gali būti laikomas tikru tada ir tik tada, jei yra įrodytas logiškai ir taikant mokslinius metodus. Jų požiūriu visi metafiziniai (vertybiniai) teiginiai yra beprasmiai. Loginis pozityvizmas gerokai susilpnino švietėjišką tikėjimą absoliutinėmis tiesomis ar įrodomomis vertybėmis. Šios metodologinės krypties atstovai, kaip ir daugelis kitų sociologų – filosofų, siekė išspręsti fundamentalią socialinių mokslų epistemologijos problemą - kaip suskurti į dėsnius panašių teiginių visumą analogišką gamtos mokslams. Loginio pozityvizmo šalininkų įsitikinimu pasaulio pažinimo pretenzijos gali būti grindžiamos tik patyrimu, todėl mes niekada neturime pagrindo teigti egzistuojant ką nors, kas pranoksta galimą patyrimą. Niekada negali būti tikėtina ir tikra, kad egzistuoja, pavyzdžiui, nestebimos struktūros, jėgos, giluminiai instinktai ir dialektiniai procesai. Tokie dalykai negalimi, nes pati kalba apie juos yra beprasmiška, nebent ji suprantama kaip perkeltinė kalba apie patyrimo reguliarumus. Pažinimas grindžiamas konkrečiais stebiniais, tad bendrieji teiginiai gali pretenduoti į žinias tik būdami patvirtinti patyrimo. Jų įsitikinimu visos mokslo šakos plėtotųsi daug sparčiau, jei atsisakytų patyrimu nepagristų dalykų. Jie griežtai atmetė etiką, estetiką, metafiziką, teologiją, nes jos pretenduoja į žinias, kurių negali patvirtinti joks patyrimas. Ši srovė ir jos idėjos susilaukė daug kritikos. K. R. Popperis teigė, jog politikos mokslų nepakanka vien patikrinti. Jis pasiūlė falsifikacijos metodą: ją turi būti galima paneigti, ji turi būti atvirai kritikuojama ir pan. Kiti loginio pozityvizmo kritikai: Ch. Taylor’as, A. Mackyntair’as. Jie teigė, jog socialiniai mokslai negali pasiekti gamtos mokslų tikslumo, jų paskirtis – nėra to siekti. Jie taip pat pozityvistus kritikavo už nevertybiškumo atsisakymą. Jie teigė, kad socialiniai mokslai neišvengiamai vertybiški. Politinė filosofija yra labiau vertybiška nei politinė teorija. Loginis pozityvizmas pabrėžia jog vertybės ir faktai yra skirtingi dalykai. Tik faktus reikia nagrinėti, o vertybės yra mūsų emocijos ir jos yra ne moksliškos. Loginis pozityvizmas visiškai atskyrė vertybes nuo faktų. 3. Loginio pozityvizmo įtaka politinei filosofijai. Ar socialiniai mokslai gali būti nevertybiški? XX a. PF smarkiai įtakojo loginis pozityvizmas, kurio pradininkas – Vitgenštainas, bandęs sukurti idealią kalbą. Anot jo, metafizika – fikcija, nes kelia pernelyg gilius klausimus, o sąvokos neatitinka aiškiai suvokiamų objektų (pavyzdžiui: bendroji valia (Rousseau), bendrasis gėris (Aristotelis), tautos dvasia (Hegelis), aukščiausias gėris, ir t.t). Filosofija turi būti pagrįsta aiškiais, logiškais teiginiais. Kitaip toks mokslas yra nemoksliškas. Jo pėdomis sekė Ayer, teigęs, kad mokslai turi būti moksliški. Pozityvistinio judėjimo esmė – atskirti empirinius politikos mokslus ir filosofiją. Filosofija tapo pagalbine, jos funkcija – analizuoti kalbą, metodus. Tai reiškė, kad ji turėjo tapti nevertybiška. Buvo tikima, kad socialiniai mokslai pasieks gamtos mokslų tikslumą, norėta sukurti objektyvią metodologiją. Tačiau tokie bandymai nepavyko, susilaukė daug kritikos – vienas pagrindinių kritikų – Poperis. Jis pasiūlė falsifikacijos metodą – politinė teorija gera, jei ją galima paneigti, falsifikuoti. Taylor, McIntayre teigia, kad soc. mokslai negali pasiekti gamtos mokslų tikslumo, o, be to, tai nėra galutinė jų užduotis. Tai neįmanoma visų pirma dėl to, kad žmonės yra laisvi - jie gali rinktis. Teigiam, kad soc mokslai yra neišvengiamai vertybiški, o, be to, pačios vertybės yra faktai. Vertybių analizė yra vertinga, nes parodo, kas visuomenėje yra blogai, o kas gerai. 4 KLAUSIMAS  Politinė filosofija, kaip teorinis diskursas apie politiką, tampa diskurso politika (joks diskursas nebėra politiškai neutralus, todėl klasikinė politinė teorija, kaip socio-politinių fenomenų racionali, bešališka analizė ir modeliavimas, darosi nebepriimtina); Taip, veikiama prielaidų apie racionalumo "prigimtį", politinė problematika persipina su lingvistine, o politinė filosofija - su kalbos filosofija (Derrida politiniai apmąstymai yra dekonstrukcijos, t.y. pirmiausia tam tikro tekstų analizės "metodo", taikymas fundamentalioms politinėms sąvokoms [tokioms kaip "įstatymas", "autoritetas", "teisingumas", "brolybė", "kosmopolitizmas", etc.] bei išryškinimas paties šio formalaus "metodo" politinių implikacijų; Lyotardas politiką tapatina su frazių sąryšio diskurse problema, o Baudrillardas savo postpolitinę tezę taip pat grindžia poststruktūralistinėmis prielaidomis); Pakinta ne tik politinės filosofijos diapazonas, bet ir tikslai (nebetikima teorinio proto galia pagrįsti, paaiškinti, reformuoti, kritikuoti sociumą, ir nemanoma, kad šito reikia: Derrida ir Lyotardas tik nurodo neapibrežtos "kitokios politikos" [other politics] paieškų poreikį, o vėlyvojo Baudrillardo politinė "teorija" tik siekia pademonstruoti bet kokios politinės artikuliacijos apskritai principinę negalimybę), ir tekstų stilius (klasikinė filosofinio traktato struktūra prieštarautų tam, ką juo norima pasakyti; pasak kritikų, pats noras išvengti šio prieštaravimo dar kartą jį atstato). 6. Pagrindinių praktinės filosofijos srovių (Deontologijos, utilitarizmo ir dorybių etikos) trūkumai ir privalumai. Utilitarizmas (utility – nauda). Pradininkas Benthamas. Jis tikėjo, kad visą moralę ir normas valdo malonumų siekis. Geras utilitaristas yra tas, kuris stengtųsi, kad malonumą patirtų kuo daugiau žmonių. Visi malonumai kokybiškai lygūs. Benthamas mano, kad norint rasti visuotines žmogaus elgesio taisykles, pirmiausia būtina iškelti aukščiausią tikslą, kuris visų veikimui ir elgimuisi galėtų būti bendras galutinis siekimo taškas. Toks tikslas tegali būti didžiausia laimė didžiausiam žmonių skaičiui arba malonumų sumos pasaulyje didinimas ir nemalonumų mažinimas. Žinoma, kiekvienas pirmiausia siekia savo laimės, be tai, kad žmonės susiję vienas su kitu ir priklauso vienas nuo kito, turi leisti jiems suprasti, jog savam interesui geriausiai galima tarnauti tada, kai savos laimės siekimas suderinamas su visų laimės siekimu. Jo kritikas J.S.Millis. vertingais mes vadiname tuos objektus, į kuriuos nukreiptas mūsų siekimas, tikrasisi mūsų siekimų tikslas yra malonumas, taigi mes tikslų siekiame ir juos vertiname dėl jų sukeliamų malonumų arba atsižvelgiant į juos. Vėliau šis malonių išdavų vaizdinys asociatyviai susyja su minėtu tikslu, apie kurį mes iš patirties žinome, kad jia apskritai tokias išdavas turi, ir nesvarbu, ar jos tokios bus man šiuo ar kitu konkrečiu atveju. jo idėja – kokybinis malonumų skirtumas. Kultūrinį malonumą J.S.Millis laikė aukštais, o sekso, maišto – žemesniais. Deontolignė politinė filosofija. Pradininkas – I.Kantas, pasekėjas J.Rawls. I.Kanto politinė filosofija – deontologinė – formali ir paremta pareigos jausmu. (čia nežinau gal apie kanto gerą valią ir pan rašyti) Kantas teigia, reikia būti laisvam, t. y. pačiam apsispręsti, laikytis absoliutaus dorovės dėsnio, gerbti žmogų savo ir kito asmenyje, būti sąžiningam, teisingam, nuoširdžiam, nemeluoti, vykdyti pareigas savo paties atžvilgiu (pvz., tobulėti – morališkai ir fiziškai) ir kito atžvilgiu (pvz., padėti žmogui, daryti jam gera, būti dėkingam už paslaugas). Kantas sukūrė deontologinę, arba principų, etiką, kuri reikalauja laikytis moralinių proto maksimų, nepaisant konkrečių veiksmo rezultatų. Gyvendami ne idealiai sukonstruotame, o realiame sudėtingų santykių bei procesų pasaulyje, negalime moraliniuose sprendimuose neatsižvelgti į padarinius, kuriuos sukeliame savo veiksmais ir kuriuos privalome numatyti. Vadinasi, dabarties etika negali tenkintis mikromoralės lygmeniu ir turi adekvačiai reaguoti į naujus iššūkius bei racionaliai spręsti iškylančias globalines problemas. Rawls tęsia sutarties teorijos tradiciją. Jo teorijos pagrindas, kad visuomenė nežino kokia jų padėtis iki susitarimo apie pagrindines taisykles ir normos ir jie nežino, tai sukurs teisingus įstatymus ir teisingumo normos nešališkos, objektyvios. Dorybių etika politinėje filosoijoje: hermeneutinė prieiga. Dorybių etika mažai žinoma politinėje filosofijoje. Hermeneutika – filosofija suprantama kaip interpretavimo menas , svarbi kalbos problema. Hermeneutika- ne mokslas, o filosofjos atšaka. Schleirmacher pirmasis ėmė kalbėti apie filosofinę supratimo reikšmę. Kalbėjo apie istorinių tekstų interpretavimą. Dilthey toliau vystė hermeneutinę filosofiją, tačiau fundamentaliau, atskirdamas tiksliuosius mokslus nuo humanitarinių.Perskyros esmė – gamtos mokslų metodas kitoks: humanitariniai moklsai remiasi kitų pagrįstu supratimu, o gamtos mokslai – aiškumu. Aiškinimas vs supratimas. Humanitariniai mokslai turi tapti tokie pat tikslūs kaip ir gamtos mokslai, t.y. metodai turi sutapti. Koks yra istorinio teksto supratimo filosofinis pagrindas?turime suprasti autoriaus tikrąsias intencijas, o kad tai suprastume reikia žinoti itin daug: istorijos kontekstą. Heidegger – jam supratimas svarbus kaip pažinimo funkcija. Jis labai įtakotas buvo aristotelio. Apskritai Xxa. Hermeneutinė prieiga perėmė Aristoteli tradiciją. Gadameris “Tiesa ir metodas” priima Heidegger ir Aristotelio praktinę filosofiją. Pagrindinis dalykas dėl ko kritikuoja Dilthey – tai pozityvizmo momentas, hermeneutika negali turėti tikslaus metodo. Gadamerio interpretavimo esmė yra tikslus teksto supratimas ir atkartojimas. Autoriaus tekstas negali būti visiškai tiksliai suvoktas, negali būti peršokta istorinė distancija ir tai trukdo jį visiškai suvokti. Suvokimi tikslas yra pati interpretacija, ką gauname iš teksto. Dorybių etikos viena iš pagindinių prielaidų yra susijusi su tradicija – proto kaip tokio nėra, tai tik tam tikrų kultūrinių saitų padarinys. a) protas susijės su dorybe (pagal Aristotelį). Mes negalime būti racionalūs nesuformavę tam tikrų įpročių ir dorybių. Aristotelio tradicijoje yra keturios dorybes: išmintis, drąsa, teisingumas ir nuosaikumas/susivaldymas. Žmonės neturintys šių dorybių nebus racionalūs. b) Klestėjimas. Tai nėra statiška būsena, tai žmonių gyvenimo funkcija. Klestėjimas įmanomas tuomet, kai žmogus sugeba išreikšti savo talentus, potencijas. Materija panaudodama potencijas gali aktualizuotis į tam tikrą formą. Potencija – savo talentų aktualizavimas. Kad galėtume aktualizuoti turime žinoti savo gyvenimą. c) Telos/tikslas. Aristotelisi r McIntyre kalba apie skirtumą tarp išorinių ir vidinių gėrybių. Išorinis- turtas, prestižas, statusas visuomenėje – ką galima paveldėti atsitiktinai. Vidinės gėrybės susijusios su praktika arba veikla. Vidinės ir išorinės gėrybės gali būti susijusios (pvz. Bethemas gera futbolistas, nes gerai įvaldė praktiką). Nors da-nai vid. Ir išor. Gėrybės nesutampa. McIntyre jei žmogus nori pasiekti vidines gėrybes, tai neįmanoma pdarytibe tam tikrų moralinių ir intelektualinių dorybių. Vidinis praktikos gėris yra susijęs su moralinėmis ir intelektualinėmis dorybėmis. Praktika; moralinė kultūrinė tradicija; gyvenimo vienovė/konkretūs tikslai. Gyvenimą reikia suprasti kaip tam tikrą noratyvą, turime sugebėti sekti sau ir kt. Savo gyvenimo istoriją, suvokti vienovę. Su politine filosofija tai susiję per trečią elementą, nes yra įmanoma bendrojo gėrio samprata. Juk politika pagal Aristotelį viešas gvenimas siekiant bendrojo gėrio. 7. Kokie yra pagrindiniai deontologinės normatyvinės teorijos trūkumai ir privalumai? Deontologija – etika, sprendžianti pareigos problemą. Terminą sukūrė anglas Dž. Bentamas. Jis vadino deontologija visą dorovės teoriją. Dorovinės vertybės – tai ilgalaikis tikėjimas tuo, kad tam tikras veiklos principas ar egzistencinis idealas yra asmeniškai ar visuomenine prasme pirmenybinis kokių nors alternatyvų arba priešingų veiklos principų ar egzistencinių idealų atžvilgiu. Deopntologinė teorija siejama su I.Kantu. Šiuo metu su J.Rowlsu. Teigiama, kad yra fundamentalios moralės normos ir doroviniai įstatymai, o ne mūsų veiksmų pasekmės. Reikia suformuluoti pagrindines vertybes ir principus ir jų besąlygiškai laikytis. Pagrindiniai moraliniai dėsniai – nemeluoti, nevogti, nežudyti. J. Rawlso teorija yra viena iš deontologinės etikos versijų. Terminas "deontologija" yra kilęs iš graikiško žodžio reiškiančio pareigą, deontologinė etika giliausia prasme yra "pareigos etika" ( pareiga paklusti moralės taisyklei). Deontologinės etikos teorijos išreiškia pažiūrą, kad moralės standartai turi būti grindžiami moralinės pareigos principais; moralinės pareigos principai yra absoliutūs; pavyzdžiui, apibrėžiant moralės normas ar vertinant kokius nors veiksmus moralumo požiūriu, jų negali nusverti kokie nors kiti gėrio, teisingumo ar naudos kriterijai. Deontologai ginčijasi su utilitaristais: utilitaristai moralės principus grindžia bendro naudingumo požiūriu, veiksmus kaip moralius ar nemoralius vertina jų pasekmių požiūriu ("išlaidų-naudingumo" analizė). Deontologai tvirtina, kad utilitarizmas nepagrįstai remiasi išankstine prielaida, kad žmogus gali numatyti bei pilnai valdyti savo veiksmų būsimas išdavas: deontologų požiūriu, žmogus kol kas tam yra nepajėgus, todėl nepagrįstai svarbus išdavų prognozės vaidmuo utilitarizmo teorijoje tik iškreipia moralaus gyvenimo sampratą. Mes neturi pagrindo su tokiu pasitikėjimu kalbėti nei apie savo aukščiausius (galutinius) tikslus, nei apie priemones jiems įgyvendinti. Mūsų prognozėms bei kalkuliacijoms nuolat ir nuolat pakiša koją kitų žmonių reikalavimai, interesai bei teisės. Kitų teisės apibrėžia mūsų pareigas: mes privalome mokėti skolas, paisyti sutarčių, vykdyti pareigas Šeimos nariams ir t.t. O šios pareigos neturi jokio ryšio su kokiais nors mūsų naudos išskaičiavimais. Deontologai taip pat mano, kad formuluodamas moralės sprendinius, utilitarizmas pernelyg mažai dėmesio skiria būtajam laikui, nes jis yra orientuotas į dabartį ir ateitį. Deontologai laikosi požiūrio, kad praeities veiksmai yra mūsų dabartinių pareigų sąlyga. Jei aš kažką esu pažadėjęs ar sudaręs sutartį, tuomet aš privalau laikytis duoto žodžio ar susitarimo sąlygų, esu jų saistomas; aš privalau vykdyti tai, ką esu pažadėjęs, nepriklausomai nuo to, kokių pasekmių dabarčiai ar ateičiai galėtų turėti duoto žodžio laikymasis ar nesilaikymas. Utilitaras sakytų taip, kad moralės taisyklės gali reikalauti, kad atsižvelgtume į praeities veiksmus, tačiau to reikia tik tam, kad minimizuotume žalą bei maksimizuotume teigiamas išdavas. Juk nevykdydami pareigų šalims, su kuriomis sudarėme sutartis, mes žlugdytume moralę, sugriautume pasitikėjimą, reputaciją, padarytume žalos svarbiausioms visuomenės institucijoms, sukeltume streikus ir taip toliau. Tuo tarpu deontologas atsakytų, kad deramą moralinę perspektyvą apibrėžia pareiga kaip tokia, o ne jos laikymosi ar nesilaikymo pasekmės. Taigi, nors ir pasitaiko, kad deontologai ir utilitaristai taiko tas pačias normas praeities įsipareigojimams, tačiau jų pagrindimo motyvai skiriasi. Deontologai pabrėžia, kad veiksmų vertę nusako jų motyvai, o ne pasekmės, ypač pareigos motyvai. Utilitaristai sutinka, kad motyvai yra svarbus veiksnys, tačiau aiškina, kad deramus motyvus lemia subjekto ketinimas maksimizuoti teigiamas išdavas. Norėdami suvokti deontologo požiūrį į moralinius veiksmo motyvus, įsivaizduokime tris žmones, atliekančius tą patį veiksmą - t.y. siunčiančius maisto atsargas Somalio badaujantiesiems. Tarkim, kad pirmas žmogus šį veiksmą atlieka tikėdamasis būti paskirtas į politinį postą, antras - tikėdamasis, kad šis veiksmas bus naudingas jo verslui, o trečias taip pasielgė, tiesiog jausdamas moralinę pareigą teikti paramą. Visų veiksmas tas pats, o štai motyvai - skiriasi. Trečiojo asmens motyvas, skirtingai nei pirmų dviejų, buvo pagrįstas moraline pareiga, o ne savanaudišku interesu. Deontologinė filosofijos teorija. Deontologinė filosofijos teorija – tai etinė teorija, kuri savo išeities tašku laiko pareigą, kaip svarbiausią žmogaus gyvenimo faktą. Tai griežta pareigos etinė teorija. Etika, kurios pagrindas pareiga, vadinama deontologine. (deontos – lotyniškai pareiga) Ryškiausias atstovas – I. Kantas. Kanto pažiūros. Aukščiau visko protas. Žmogus elgiasi dorai, jei paklūsta proto balsui, proto diktatui. Tam, kad paklustu proto balsui būtina b) laisvas žmogaus apsisprendimas (jei vagi iš baimės būti sučiuptas, tai tik iš šalies gali atrodyti moralu. Turi laisvai apsispręsti nevogti, nes taip sako protas) b) valia – vidinė jėga, leidžianti įvykdyti, ką nusprendei, klausydamas proto. Iš čia ateina išsireiškimas “gera valia”. Gera valia – tokia, kuri padeda veikti pagal pareigos dėsnius. Iš kur tie dėsniai? Žmogus pats, savo protu susikuria elgesio taisykles. Šias taisykles Kantas vadina maksimomis. (būk teisingas, būk malonus, nevok) Jei tokia taisyklė (maksima) gali būti visuotine, tinka visiems, ji virsta dėsniu, kurio privaloma laikytis visiems. Tokį dėsnį Kantas vadina kategoriniu imperatyvu. Pagrindinis Kanto kategorinis imperatyvas (griežtas įsakymas) susideda iš dviejų dalių: 1. Elkis taip, kad tavo elgesio taisyklė galėtų tapti visuotiniu elgesio dėsniu 1. Elkis taip, kad žmogus niekada nebūtų tik priemonė, bet visada būtų tikslas. Pirmasis imperatyvas – dorovės. Jis labai panašus į pagrindinę moralės taisyklę – elkis taip, kaip norėtum, kad su tavim būtų elgiamasi. Galima pasakyti ir kitaip – nedaryk to, ko nenorėtum, kad kiti tau darytų, arba – nieko neskriausk ir visiems, kam gali, padėk. Kantas siūlo kelti klausimą, kas būtų, jei taip elgtųsi visi? Pavyzdžiui, jei visi žadėtų iš anksto žinodami, kad netesės, pažadai apskritai netektų prasmės. Antrasis imperatyvas – pareigos. Jei pirmasis skirtas sau, tai antrasis nukreiptas į kitą žmogų, reikalauja į jį atsižvelgti, jį gerbti, žiūrėti į žmogų kaip į asmenybę, o ne kaip į tai, kas naudinga. Antrasis imperatyvas reikalauja žmonių lygybės, verčia atsižvelgti į pareigas ir atsakomybę visiems individams. Suinteresuotojų analizei reikia atsižvelgti į šias Kanto etikos nuostatas: 1. Daugumos neiškelti aukščiau už individą, už jo gerovę 2. Nustatyti individo, (įtraukto į sprendimus), poreikius pasirinkimo galimybes, nustatyti, kokios informacijos jam reikia, norint apsaugoti jo gerovę. 3. Įvardinti kiekvieną manipuliaciją, apgaulę, prievartą, kuri galėtų būti panaudota prieš individus, įtrauktus į sprendimą. 8. Kokie yra pagrindiniai utilitarizmo ir dorybiu etikos skirtumai ir panašumai? Utilitarizmas (lot.k. naudingas) yra viena iš reikšmingiausių dabartinės empiristinės etikos pakraipų. Jis šliejasi prie britiškojo empirizmo etikos, pirmiausia prie T. Hobso, D. Hiumo ir D. Smito pozicijų. Utilitarizmo pradininku laikomas J. Bentamas. Be jo, utilitarizmo klasikais laikomi J. St. Milis ir H. Sidgwikas. Mūsų amžiaus pirmoje puseje utilitarizmas buvo smarkiai kritikuojamas. Maždaug nuo 1950m. vis labiau buvo bandoma jį atgaivinti ir plėtoti. Tačiau lygiagrečiai atsirado ir plati utilitarizmo kritika. Diskusija neprarado aktualumo ir dabar. “Utilitarizmu” dabar vadinamas gana platus filosofinės etikos pozicijų spektras, kurį galima išskirti daugeliu požiūrių. Vis dėlto galima nusakyti tuos esminius tipiškai utilitaristiniais laikomus požiūrius. Remsimes O. Hofe, utilitaristinę nuostatą nusakančiu kaip keturių principų kombinaciją. Ši principų kombinacija turėtų įgalinti vertinti poelgius ir normas remiantis empiriniu-racionaliu pagrindu. Nors pagrindinė pozicija implikuoja empirinę nuostatą, ji neimplikuoja diferencijuoto antropologinio ir fundamentinio etinio pamato, kurį bandė pateikti, pavyzdžiui, Hiumas. Kaip normatyvinė etika utilitarizmas norėtų pateikti santykinai paprastą, empiriškai apibrėžiamą moralinio vertinimo kriterijų. Aprašysime kiekvieną principą atskirai. Remsimes vien moraliniais poelgių vertinimais. 1) Pasekmių principas. Moralinis poelgių vertinimas pagrįstas vien laukiamomis poelgių pasekmėmis, išdavomis arba padariniais. Tad nėra tokių poelgių, kurie būtų moraliniu požiūriu teisingi ar neteisingi patys savaime, nepriklausomai nuo jų imanentiškų savybių bei pasekmių. Moralinis poelgio vertinimas vertina tik poelgio sukeltus padarinius. Šis principas dar vadinamas teleologiniu principu (gr. k. tikslas, pasekmė) ir priešinamas deontologiniam (gr. k. privalo). Deontologinės pozicijos paremtos prielaida, jog poelgiai gali būti moralūs ar nemoralūs patys savaime, t. y. dėl jų imanentiškos sandaros ir nepriklausomai nuo jų sukeliamų pasekmių. Utilitaristas atmeta tokį imanentišką vertinimą ir visus poelgius moraliniu požiūriu vertina tik remdamasis padarinių skaičiavimu. 2) Naudingumo principas. Kokiais kriterijais įvertinamos poelgio pasekmės? Utilitaristas atsako: kriterijus yra poelgio pasekmių naudingumas realizuojant savaiminę gėrybę. Tad skaičiuojant pasekmes, reikia nustatyti tą mąstą, kuriuo poelgio pasekmės gali prisidėti prie savaiminio gėrio realizavimo. Naudingumą utilitaristas sieja ne su savavališku bet kokiu tikslų pasirinkimu, o su savaimine gėrybe kaip aukščiausia vertybe arba aukščiausiu gėriu. Tad naudingumo kriterijus paremtas savaiminės gėrybės teorija. 3) Hedonizmo principas. Kaip empiristinė pozicija, utilitarizmas gali apibrėžti savaiminę gėrybę hedonistiškai. Ji yra žmogiškų poreikių bei interesų tenkinimas, t. y. malonumas, džiaugsmas, laimė. Į klausimą, apie kokius poreikius bei interesus čia kalbama, utilitaristai atsako tolerantiškai: kiekvienas, planuodamas savogyvenimą, nustato savo preferencijas ir kartu – savojo hedonistinio skaičiavimo profilį. Savaiminė gėrybė yra žmogaus laimė. Kas tą laimę sudaro – kiekvienas asmuo sprendžia pats. Taip hedonistiškai traktuojama gėrybė suskyla į praktiškai begalinę subjektyvių preferencijų, polinkių bei interesų įvairovę. Todėl utilitaristinį gėrybės pobūdį nulemia ne laimės kokybinis turinys, bet laimės jausmo kiekybė, nepriklausomai nuo kokybinio turinio. Bentamas bandė išplėtoti vien kiekybinį hedonizmo skaičiavimą, pagal kurį atsisakoma bet kokių kokybinių skirtumų ir džiaugsmas ar kančia kvantifikuojami homogeniškai (pagal intensyvumą, trukmę, patikimumą, artumą). Kitaip negu Bentamas, Milis bando atstovauti kokybiniam hedonizmui, pavyzdžiui, remtis skirtumais tarp dvasinių ir juslinių, aukštesnių ir žemesnių džiaugsmų ar poreikių. Gerai žinomas Milio posakis, kad “geriau būti nepatenkintu žmogumi, negu patenkinta kiaule”. 4) Socialinis principas. Utilitarizmas atmeta egoistinį hedonizmą. Moralinėje sąskaitoje svarbu ne vien paties veikiančiojo laimė, bet laimė visų, kuriuos tas poelgis liečia, svarbu “kuo didesnio žmonių skaičiaus kuo didesnė laimė” (Bentamas), o galiausiai apskritai visų žmonių socialinė nauda. Socialinė nauda čia dažiausiai interpretuojama kaip kvantitatyvi-adityvi: skaičiuojant pasekmes, žiūrima kuo didesnės socialinės naudos sumos arba kuo didesnio naudos vidurkio. Kalbėdami apie poelgį, galime taip apibendrinti: ”Moralės požiūriu poelgiai tik tada yra teisingi, kai jų padariniai optimalūs visiems su tais pačiais poelgiais susijusiems žmonėms”. Dorybių teorija greta normų ir veiklos tikslų yra pagrindinė tradicinės etikos tema. Klasikinė dorybės sąvoka remiasi Platonu, Aristoteliu. Klasikinė dorybės sąvoka apibrėžiama trim atžvilgiais: 1) Protas ir polinkis. Juslinės malonumo-nemalonumo motyvacijos sritis, apimanti mūsų polinkius, aistras, afektus, jausmus ir t. t. Platono ir Aristotelio supratimu, nėra tik gamtinio priežastingumo mechanizmų rezultatas. Veikiau ji turi ypatingą ryšį su dvasiniais žmogaus sugebėjimais, taigi – su protu ir valia. Tik vegetaciniai gyvybės procesai vyksta nesąmoningai, pagal gamtinį priežastingumą, o mūsų juslumas, taip pat ir mūsų polinkiai tam tikra prasme priklauso ir nuo mūsų valios. Dėl to žmogus gali formuoti ir lavinti savo polinkius. Taigi tam tikra prasme nuo mūsų visiškai priklauso, ar mes mielai darome tai, kas dera arba yra protinga. Šiuo požiūriu sensualumo formavimas yra moralinė problema. Jei tai, ką liepia pareiga, aš darau nenoriai, tai šis pareigai priešiškas afektas yra tam tikro moralinio silpnumo ar menkumo požymis. Moraliai tobulas žmogus, taigi “dorybingasis” Platono ir Aristotelio požiūriu taip suformavo ir išlavino savo sensualumą, kad jis gera daro noriai ir daugiau neturi jokių pareigai priešiškų afektų. 2) Dorybės sąvoka. Klasikinės etikos supratimu dorybė yra įgyta savybė, įgalinanti tam tikrus vertingus veiklos būdus. Etines dorybes Aristotelis atskiria, viena vertus, nuo dianoetinių (t. y. teorinių, pvz., mokslo, išminties), o kita vertus, nuo pojetinių (t. y. susijusių su darymu ir gaminimu, taigi nuo meistriškumo ir įgūdžių). Etinės dorybės įgalina gerą veiklą. Jos yra habituacijos, kurių dėka morališkai gera veikla tam tikra prasme tampa antrąja mūsų prigimtimi. Be to, lemiamas vaidmuo tenka polikiams arba malonumui. Mat etinė dorybė įgyjama tada, kai jusliniai polinkiai atitinkamoje praktikos srityje yra protingai suformuoti, taip, kad gera daroma lengvai, mielai ir su džiaugsmu. Dorybė įgyjama praktiniu įpročiu, taigi mokantis. Priešinga dorybei pozicija yra yda, savybė, kuri kai kuriose praktikos sferose neprotingą, blogą veiklą tam tikra prasme daro mūsų antrąja prigimtimi. 3) Gyvenimo forma. Dorybės sąvoka mums atveria moralinės gyvenimo formos perspektyvą, kurioje galiausiai kalbama apie visą žmogaus gyvenimą. Laisvas apsisprendimas su visais atskirais poelgiais būdingas visam žmogui. Viena vertus, jis paliečia jo asmeninį vientisumą kaip protingos ir jusliškos būtybės vienybę, o kita vertus, gyvenimo proceso vientisumą kaip laisvės iškeltą moralinį uždavinį. Kalbama ne tik apie tai, kaip elgtis, kad geri būtų atskiri poelgiai, bet apie tai, kaip pačiam tapti geru ir gyventi gerą gyvenimą. Dorybių teorijos siekis morališkai formuoti gyvenimą įgalino atsirasti dorybių suskirstymo ir architektoninio sisteminimo bandymams. Čia kalbama apie dorybių lenteles. Nors Aristotelis perima iš Platono svarbiausių dorybių teorijos pagrindines mintis, bet jas įtraukia į platesnę dorybių lentelę, išskirdamas dianoetines (teorines) ir etines (praktines)dorybes. Todėl “dorybę” jis suvokia platesne prasme kaip vertingos žmogiškos veiklos habituaciją. Dianoetinės dorybės suskirstytos į dvi grupes. Pirmoji būdinga protui tiek, kiek ji grynojoje teorijoje remiasi tuo, ko negali pakeisti žmogaus veikla. Kita grupė būdinga protui tiek, kiek ji remiasi tuo, kas gali būti pakeista žmogaus veikla. • Pirmajai grupei priklauso protas kaip pirmųjų pažinimo principų savybė, išmintis kaip žinojimas to, kas “iš prigimties verčiausia” ir mokslas kaip iš principų išvedamas žinojimas. • Antrosios grupės išsiskaidymo pagrindas yra dvi sferos to, ką gali pakeisti žmogaus veikla. Pirmoji – tai praktikos tikrąja prasme sritis, taigi moralinę reikšmę savaime vertingo elgesio sritis. Šia praktika remiasi praktinis protas, kurio dorybė yra protingumas. Kita yra darymo, gaminimo arba formavimo sritis, kurios vertė glūdi pagamintame kūrinyje. Pojetinio arba techninio proto dorybė yra sugebėjimas, meistriškumas. Etinės dorybės yra tos, kuriose kalbama apie protingą (juslinių) afektų formavimą ir lavinimą. Čia Aristotelis dorybės protingumą apibrėžia kaip vidurį tarp ydingų kraštutinumų. Pvz., drąsa yra vidurys tarp nutrūktgalviškumo ir bailumo. Etinių dorybių įvairovė atsiskleidžia visuomeninio gyvenimo, t. y. ekonomikos, piliečių visuomeninių tarpusavio santykių ir politikos kontekste. Šiuo atžvilgiu didžiausia dorybė yra teisingumas, nes tai dorybė, kuri santykiuose su aplinkiniais kiekvienam paskiria jam priklausančią dalį atsižvelgiant į pusiausvyrą arba tam tikrą lygybę. Aristotelio dorybių etikoje tipiškas etinių dorybių įpynimas į politinės valstybės duotą teisę ir etosą. Todėl jo etika nesiekia išplėtoti diferencijuotą pareigos teoriją ir pagrįsti normas. Veikiau protingos ir doros normos kaip nenuginčijamos reikšmės, funkcionuoja gyvame politiškai-teisiškai sutvarkyto, iš anksto nustatyto socialinio gyvenimo etose. Šiame gyvenime pasirodo atskiros etinės dorybės, tarkime, pinigų ir turto srityse, siekiant autoriteto visuomeninėje tarnyboje, tarpusavyje kalbantis ar bendraujant. Taigi kalbama ne apie dorovinių normų išvedimą iš pirmųjų principų ir jų abstraktų pagrindimą, bet apie tai, kad dorovė glūdi duotame socialiniame gyvenime ir atrandama konkrečiai egzistuojančių ir reikalaujančių dorybių dėka. Pagrindinę aristoteliškos dorybių etikos tendenciją atgaivino šiuolaikinis neoaristotelizmas, pavyzdžiui A. MacIntyre’o veikalas “Dorybės praradimas”. Autorius griežtai pasisako prieš moderniosios etikos subjektyvizmą ir, remdamasis Aristoteliu, pritaria dorybių teorijai, teigiančiai dorovę glūdint konkrečiuose socialiniuose kontekstuose ir tradicijose. Kartu pagal šią teoriją skiriami trys dorybių etikos lygmenys: 1) Pirmajame kalbama apie dorybes konkrečiuose praktikos srityse. Čia “praktika” laikoma kiekviena koherentiška ir kompleksinė socialiai pagrįstos, kooperatyvios žmogiškos veiklos forma. Skirtingose praktikos srityse žmonėms tenka skirtingi socialiniai vaidmenys. Konkrečiame socialiniame kontekste paprastai gana aišku, kokio tobulumo (dorybės) kiekvienu atveju reikalauja tam tikras socialinis vaidmuo. Be to, socialinių vaidmenų dorybės yra nukreiptos į gėrybes, kurios yra neatskiriamos nuo šios praktikos, tai reiškia, kad jų įgijimas yra gėris visai praktiškai veikiančiai bendrijai. Dorybė yra įgyta žmogiška savybė, kurios turėjimas ir naudojimas apskritai mums suteikia galimybę pasiekti tam tikrai praktikai būdingas dorybes, o jos trūkumas veiksmingai kliudo siekti tokių gėrybių. 2) Antrajame lygmenyje kalbama apie atskiro žmogaus gero gyvenimo, taigi viso žmogaus gyvenimo, kuris gali būti pavadintas geru, tikslą ir naratyvinę tvarką. Taigi iškyla klausimas apie galutinį tikslą. MacIntyre’o manymu, plačiai gyvenimo formai, peržengiančiai vaidmenines dorybes praktikos srityse, būdinga ieškoti gėrio. Jis įgalina mus sutvarkyti kitas gėrybes, išplėsti savo supratimą apie dorybių tikslą ir turinį, ir suprasti dorumo ir pastovumo vietą gyvenime. Geras gyvenimas žmogui yra gyvenimas, praeinantis ieškant gero gyvenimo žmogui, o tokiam ieškojimui būtinos dorybės yra tos, kurios mus įgalina suprasti, kas be to ir kas dar yra žmogui geras gyvenimas. 3) Trečiąjį lygmenį apibūdina tai, kad mano gyvenimas glūdi istorijoje tų bendrijų, iš kurių aš kildinu savo identitetą. Su socialiniais vaidmenimis ir gyvenimą formuojančiu galutinio tikslo ieškojimu aš visada esu supančiose tradicijose, kurios mane apibrėžtai kontekstualizuoja (pvz., šeima, profesija, miestas, tauta, religija, kultūra). Kartu gyva tradicija yra istoriškai išplėsta ir socialiai įkūnyta argumentacija. Glūdėjimas tradicijoje reikalauja dorybės, t. y. turėti jausmą tradicijų, kurioms priklausoma arba kurios iškyla. Šia prasme MacIntyre’o dorybių etikos normatyvumas glūdi socialiniuose kontekstuose ir tradicijuose; jo nereikia kiekvieną kartą pagrįsti ar išvesti iš pirmųjų principų, bet galima parodyti ir atrasti konkrečiuose socialiniuose kontekstuose. Pagrindinis utilitarizmo principas – kuo daugiau laimės, kuo didesniam skaičiui žmonių. Utilitarizmo orentacija yra į pasekmes. Dorybių etikos pagrindinė idėja, kad etika koncentruojasi ne į universalius moralinius dėsnius ir ne į pasekmes, o į tai, kokios mūsų vidinės moralinės nuostatos. Viskas sukasi apie moralinį subjektą. Pagrindinis moralinio subjekto tikslas – tam tikrų teigiamų charakteristikų, dorybių išsiugdymas. 9. Dvi moralios politicos versijoa:Aristotelis ir Platonas vs modernus koletyvizmas.kokie jų pranašumai, skirtumia, privalumai ir pavojai. Aristotelis politinę filosofiją suvokė kaip praktinę filosofiją ir ji turėjo ryšį su moralės filosofija. Koks santykis tarp moralės it politikos? Platonas pasiūlo trisluoksnę visuomenę. Žmogaus siela irgi iš trijų sluoksnių. Politinės valstybės samprata pritaikoma individo sampratai.. I.Protas – protingoji sielos dalis;II geismas – geidžiančiojis sielos dalis; III.maitinimas ir repeodukcija. Šioms trims sielos raidoms dalims yra trys dorybės: išmintis, drąsa, nuosaikumas. Politika svarbiau nei moralė. Teisingumas Platonui: teisingumas tiek atskiri sluoksniai,tiek atskiros sielos dalys funkcionuoja teisinga tvarka.tada kai valdo protas ir kiekvienas atlieka savo funkcijas. Aristotelis tęsia pradėtą tradiciją, bet švelniau. Aristotelis suskirsto praktinę filosofiją į politiką ir etiką. “politika” yra pirmesnė ir svarbesnė (Platoniškas motyvas).”Etika” – sudedamoji politicos dalis. Kam skirti veikalai? Aristotelio Politika jauniems dorybingiems žmonėms, koks yra kaip žmogaus tikslas (telos)?Politika kalba apie teisingą ir gerą politinę santvarką kaip pilietybė priklauso nuo santvarkos.Etika apie dorybes ir skirtingus įpročius.Ethos – paprotys , įprotis. Dorybė įgyjama, o ne paveldima. Įprotis susijęs su dorybe.”politika” svarbiau nei “Etikos” bet tam, kad galėtum studijuoti politiką, turi turėti atitinkamos dorybės. Ontologinis politinės bendruomenės pirmumas. Arsitoteliui politinė bendruomenė svarbiau už individą, nes kokybės prasme šis pirmumas reiškia svarbumą Tačiau tas pirmumas nėra kolektyvizmas. Šeimos funkcija – reprodukcija + maitinimasisi. Kaime yra socializacija, bet to nepakanka. Politinėje bendruomenėje pilnavertis gyvenimas, daugiau įmanoma patenkinti poreikių. Gali daluvauti politinėje valdžioje, politinė bendruomenė yra svarbesnė gero gyvenimo atžvilgiu. Aristotelis valstybės gyvenimą suvokė kaip bendrąjį reikalų tvarkymą aukščiausiojo gėrio vardan. Klasikinis senovės graikų požiūris į moralę ir politiką radikaliai skiriasi nuo modernaus/liberalaus požiūrio į santykį tarp moralės ir politikos. Platonas: Valstybės trečios knygos pabaigoje yra išdėstoma trijų politinių sluoksnių/kastų valstybės koncepcija. Ji vėliau yra pritaikoma trijų dalių sielos koncepcijai išdėstytoje septintoje knygoje. T.b. politinė valstybės samprata yra pritaikoma etinei/psichologinei sielos sampratai. Toks socialinius procesus aiškinantis būdas gali būti įvardintas holizmu – politika turi ontologinį pirmumą ir yra svarbesnė nei etika/moralė. Kolektyvizmo problema: Platonas kaip į totalitarizmą linkęs kolektyvistas. Valstybė yra svarbesnė už pavienį individą. Tačiau holizmas, kaip kalba ir Ch. Taylor, nebūtinai sutampa su kolektyvizmu. Aristotelio atvejis: politika kaip disciplina yra pirmiau ir svarbesnė už etiką – Nikomacho Etika yra sudedamoji Politikos dalis. Ontologinis politinės bendruomenės pirmumas. Moralė reiškia beveik tą patį ką ir Etika (tai mokslas apie moralę). Politika viešųjų reikalų visuomenėje tvarkymas. Politikoje slypi galios aspektas todėl, kad politiką vykdo valstybė ir ji turi galios monopoliją. Modernusis kolektyvizmas. Esmė –akcentuoja antikinį bendrąjį gėrį. Skirtumas nuo Aristotelio , kuris klabėjo apie bendrąjį gėrį polyje, tai kad Russo kalba apie tautą, naciją, kuri išeina už miesto ribų, kalba apie valstybę modernia prasme. Ruso visuomenės sutartyje kalba apie pradinę pol. Visuomenę įkurinčią sutartį. Soc. Sutartis įsteigianti pol. Visuomenę dėl kurio žmogus atsisako savo suverenumo deleguodamas jį valstybei, įsteigia valstybę atiduodami suverenumą, sukuria benrąją valią. Tad skirtumas tarp moralės ir politicos išnyksta 10. Moralės ir politikos derinimo problema: J.Locke, R.Nozick, J.Rawls. Privalumai ir trūkumai J.Locke ir R.Nozick. Šie du mąstytojai kėlė klausimą: kokie yra fundamentalūs moraliniai principai? Lokas politinę veiklą traktavo instrumentiškai: ji sukuria laisvės rėmus arba sąlygas, kad pilietinės visuomenės individai galėtų siekti savo tikslų. Tad pilietybė individui užkrauna įpareigojimus ir teises, pareigas ir galias, suvaržymus ir laisves. Valdžia egzistuoja tam, kad apsaugotų piliečių, geriausiai suprantančių savo interesus, teises ir laisves; tad reikia apriboti valdžios apimtį ir ją suvaržyti praktiškai, kad būtų garantuojama didžiausia įmanoma kiekvieno piliečio laisvė. Loko pilietinė visuomenė vis dar visiškai sutampa su politine sritimi, ir čia pilietinė visuomenė dar neatskiriama nuo valstybės. Tai tik tobulesnė forma, kuria gali būti įgyvendinta prigimtinė laisvė, lygybė ir nepriklausomybė. Tačiau Lokas uždeda apribojimus tariamam istoriniam procesui, kurie nėra pakankamai griežti, kad garantuotų tokią pamatinio teisingumo sampratą, kuri būtų priimtina laisviems ir lygiems moraliniams asmenims. Loko doktrina socialinius moralinių asmenų santykius nepagrįstai padaro priklausomus nuo atsitiktinių istorinių bei socialinių veiksnių, neturinčių nieko bendra su jų laisve ir lygybe ir galiausia griaunančių jų laisvę ir lygybę. R.Nozickas savo teisingumo sampratą grindė Loko nusakytu individo teisių neliečiamybės principu. Nozickas pradeda nuo to, kad individai turi teises, kurių nei asmuo, nei grupė negali pažeisti. Žmonės turi teisę į nuosavybę, į pačius save. Abu šie autoriai teigia ontologinį individo pirmumą. Šią idėją iš Loko perima visi vėlesni mąstytojai. Tiek Lokui, tiek Nozickui etika ir moralė yra pirmiau – individai iš gamtos, iš prigimties turi prigimtines teises tokias kaip laisvė į saviraišką ir kt. Pilietinės bendruomenės pareiga yra saugot šias mūsų ir taip jau turimas teises. Pasak Nozicko, jeigu gerbiame autonomiją, tai būtina pripažinti kiekvieno individo teisę į savo kūną, taip pat ir į savo paveldėtus gebėjimus. Savo genetiškai paveldėtų talentų negalime „valdyti“ drauge su visuomene. Arba esame autonomiškos būtybės ir privalome be išimties patys kontroliuoti savo paveldėtus talentus, arba šie talentai yra bendro visuomenės išteklių fondo dalis, bet tada mes nesame tikrai autonomiški. Teisės apibrėžia individą supančios moralinės erdvės ribas: šioje erdvėje jis turi teisę reikalauti, kad kiti nesikištų į jo gyvenimą; jis taip pat turi teisę pasilikti sau viską, ką sugeba sukurti šioje erdvėje. Vadinasi, moralinis išorinių išteklių statusas kūno toks pat kaip ir kūno vidinių išteklių moralinis statusas. Iš pagarbos autonomijai visuomenė privalo netrukdyti laisvai naudotis individualiomis teisėmis. Nozickas pasiūlė minimalios valstybės idėją, kuri egzistuojanti tik tam ,kad saugotų teises, kurias žmonės turi prigimtinėje būsenoje. Tačiau šie autoriai neatkreipė dėmesio į vieną šiandieninę moralės ir politikos derinimo problemos aspektą, kurį pastebėjo J.Rawls. Šis autorius susikoncentruoja ties moralinio pliuralizmo idėja. Jis teigia, jog moralė negali būti tiesiai perkeliama į politiką. Tam tikras atotrūkis tarp moralės ir politikos yra dėl moralinių priežasčių atsirandantis dalykas. Moderni visuomenė, Rawls teigimu, neįsivaizduojama be moralinių, religinių ir filosofinių doktrinų pliuralizmo, kuris yra natūrali žmonių naudojimosi savo protu pasekmė. Toks moralinių doktrinų pliuralizmo pripažinimas iš esmės keičia politikos supratimą. Pliuralistinės visuomenės piliečiai turi atsisakyti pretenzijų į visuomenės sutvarkymą pagal vieną kokią nors moralės doktriną. Politinių dalykų svarstyme turi dalyvauti tik tam tikra žmonių moralinių įsitikinimų dalis. Politika turi būti pagrįsta specifine gėrio samprata, nesusivedančia į jokią moralės doktriną. Rawlsas yra įsitikinęs, kad jo siūloma teisingumo koncepcija, įvedanti „nežinojimo uždangos“ situaciją, kurioje asmenys pasirinktų du pamatinius ir visiems priimtinus teisingumo principus, yra pajėgi atlikti dvilypį uždavinį – susilaukti politinio piliečių pritarimo ir kartu likti neutrali jų moralinių įsitikinimų atžvilgiu. Piliečiai turi sutarti dėl politinių visuomenės sutvarkymo principų, palikdami nuošalyje visus tarpusavio moralinius nesutarimus. Pliuralistinė visuomenė turi būti grindžiama politine koncepcija, už kurios nebestovi jokia moralinė doktrina. Autorius yra įsitikinės, kad jo teisingumo koncepcija leidžia sukurti moralią politiką. Nors kita vertus jis ir neslepia, jog nori atskirti moralinio gėrio ir politinio teisingumo klausimus. Tačiau taip pat pabrėžia, kad tai nėra visiškas moralės ir politikos atskyrimas. 11. kl. Moralės ir politikos nesuderinimumas: Machiavelis, Nietzsche, A.Schweitzeris N.Machiavelis (N.M). Jei moralė visuomenėje pašlijusi, jei valdovui galima ateiti nemoraliomis priemonėmis, taip ir bus, nes žmonės iš prigimties yra egoistai, savanaudžiai, o jėga, kuria ir disponuoja valdovas, ir valstybė, yra vienintelė galia laikanti visuomenę drauge. Moralė, religija- tik priemonės politinei galiai stiprinti.. Machiavelis neteigia, kad gerai ateiti į valdžią nemoraliomis priemonėmis. Dorybingas tas, kuriam rūpi valstybės gėris ir valdžią ateina vedamas virtum (šlovės) siekio. N.M. filosofija pagrįsta šiais teiginiais: * tikslas pateisina priemones; * nugalėtojai neteisiami, teisiami nugalėtieji. N.M. rašo beveik tik apie valdymo mechanizmą, apie priemones, kuriomis stiprinamos valstybės, apie politiką, kuri padėtų joms išplėsti savo galią, ir apie klaidas, dėl kurių valstybės žlunga ar yra sunaikinamos. Kone vienintelis jo dėmesio objektas- politinės ir karinės priemonės; N.M. jas beveik visai atskiria nuo religinių, moralinių bei socialinių motyvų ir atsižvelgia tik į jų poveikį politinėms priemonėms. Jeigu monarcho elgesys atitikdavo įprastines dorovės normas, buvo sakoma, kad valdovas geras, o jei ne- blogas. N.M. parodė, kad valdovai ir respublikos savo valdžiai išsaugoti naudoja bet kokias priemones, būtinais atvejais- labai žiaurias. Tačiau jis atskiria elgesio normas valdančiajam elitui nuo masėms skirtų elgesio normų. Jis siūlo radikalų dvejopo moralės kriterijaus modelį: vienas valdovui, o kitas pavieniams piliečiams. Pirmasis vertinamas pagal tai, kaip sėkmingai išlaiko ir stiprina savo valdžią; antrasis- kaip stipriai jo elgesys veikia socialinę grupę. Taigi, jis pateisino amoralių priemonių naudojimą tam, kad valdovas pasiektų savo tikslą: “Kiekvienas supranta, kad girtinas yra valdovas, tesintis savo žodį ir gyvenantis sąžiningai ir be vylių, tačiau mūsų laikų patirtis rodo, jog didžius darbus nuveikė valdovai, kurie maža tepaisė duoto žodžio ir mokėjo pergudrauti žmones; tokie valdovai galiausiai įveikdavo tuos, kurie elgėsi garbingai”( N.M. rinktiniai raštai). Tačiau dėl žmonių moralinio sugedimo geras valdymas esą pasidaro neįmanomas. Elgesio taisyklių atskyrimas yra įvardijamas kaip “makiavelizmas” (sabine, p.366). Valdovas, kaip valstybės kūrėjas yra netik už įstatymų ribų, bet jeigu įstatymai sukuria moralę, tai ir už moralumo ribų. Moralinės normos ir taisyklės jam nesvarbu, nes svarbiausias kriterijus- politinių priemonių panaudojimas stiprinant valstybę. Vardan šio tikslo, visos priemonės leistinos. Pateisina skriaudas: “žmonėms reikia prisimeilinti, arba visai jų nepaisyti, nes žmogus gali atkeršyti už menkas skriaudas, o už dideles- negali, tad žmogui skriaudas reikia daryti taip, kad nereikėtų bijoti keršto už jas.( N.M. rinktiniai raštai) F.Nietzche. Jis įvardijamas kaip amoralistas, jėgos propaguotojas. Moralė- silpnųjų išmistas. Vergų vs. ponų moralė- vergų moralė ateina per krikščionybę ir tai tik silpnųjų idėjinė revoliucija arba resentimentas- tai silpnųjų valios galiai strategija, reakcija susiformavusi viduje, jausmu, sentimentu. Reakcija tampa resentimentu, keršto dvasia. F.Nietzche radikaliai teigė, jog politikoje negali būti jokių kalbų apie moralę. Wille ruz macht- valia galiai. Galima išskirti dvi distinkcijas: * gera vs. prasta; * gėris vs. blogis. F.N.domisi kaip moralė transformuojasi. Jo moralės geologija skirta tam, kad suabejoti moralės verte. Ikikrikščioniškoje visuomenėje vyravo stipriojo vertybės- drąsa, veržlumas ir kt. Vergai per kunigų kastą ėmė manipuliuoti stipriųjų vertybėmis, todėl įvyko jų perkainojimas. Nėra objektyvios, visuotinai įpareigojančios moralės; kiekvieno moralė yra tokia, kokia reikalinga jo gyvenimiškiems tikslams ir kokia atitinka jo jausmus, simpatijas. Vieno moralė yra tokia, kuri jo paties akyse pateisina tai, ko jam norisi; kito tokia, kuri jam teikia taip trokštamą ramybę; dar kito tokia, kuri jam leidžia atkeršyti priešams. Žmonės gali to net nežinoti, tačiau iš tiesų jų moralės šaltiniai yra tik tokie. Kiekvieno moralė yra tokia, kokia yra jo prigimtis. Esmiškiausiu žmonių skirtumu Nietzsche laikė tai, kad vienų prigimtis yra stipri, o kitų silpna. Dėl to skiriasi stipriųjų ir silpnųjų moralė, arba, kaip pasakytų Nietzsche, yra ponų moralė ir vergų moralė. Stipriųjų prigimčiai būdinga vertinti asmeninę garbę ir gerą vardą, ryžtingumą, tvarkingumą, veiklos patikimumą, ryžtingą savo užmojų įgyvendinimą, tokie yra esminiai jų pranašumai. Visai kitokie silpnieji; jie privalo vertinti tai, kas jiems gali padėti jų silpnume, gailestingumą, geraširdiškumą, meilę, altruizmą, saikingumą. Paties Nietzsche's požiūris minėtoji ponų moralė visais atžvilgiais buvo visiškai priešingas tuomet vyraujančiai moralei. Pagrindinės jo prielaidos buvo tokios: 1) gyvenimo vertingumo prielaida: tik gyvenimas yra besąlygiškai vertingas, ir iš jo atsiranda visa, kas yra apskritai vertinga; 2) stipriojo laisvės prielaida: laisvas gali būti tik tas, kuris turi pakankamai jėgos užsitikrinti sau laisvę; 3) nelygybės prielaida: žmonės nėra lygūs, yra geresni ir blogesni priklausomai nuo to, kiek jie turi savyje gyvybingumo ir jėgos. Nietzsche's kaltinimai tuometinei moralei buvo trejopi: 1) kad ji remiasi klaidinga psichologija ir todėl neatsižvelgia į įgimtus instinktus, dėl to jos principai neatitinka prigimties; 2) kad jos pamatai yra fiktyvūs ji kalba apie poelgius, kokių nebūna, apie valią, kokios nėra, apie sąžinę, kurios nėra, būtent: apie neegoistiškus poelgius, apie laisvą valią ir apie moralinį sąžiningumą; 3) kad praktinės jos pasekmės yra neigiamos ji ugdo vidutinybes. Moralė „nuleidžiama“ iki individualaus žmogaus moralės. A.Scweitzeris. XX.a. filantropas. Pagrindinis etikos principas- aukojimasis kitų labui ir gerovei. Etika altruistiška. Politika kaip valstybingumo pagrindas, kas gerai valstybei, savo esme kalkuliuoja tai, kas naudinga visai visuomenei. Politika negali akcentuoti atskiro individo. Moralė betarpiškai susiėjusi su politika. [„Skirtingai nei Nyčė, Schweitzerio valia gyventi yra susijusi su rūpesčiu kito noru gyventi: iš noro gyventi kyla savęs tobulinimo siekis bei gyvenimo ir pasaulio teigimas, o iš čia ir kitų noro gyventi teigimas. Pastarasis reikalauja savo gyvenimo neigimo, kuris turi derintis su gyvenimo teigimu. Tad etiką sudaro šių trijų dalių darna. Tai Schweitzeris vaizdingai nusako taip: "etika - tai paslaptingas trijų tonų sąskambis, kuriame gyvenimo teigimas ir pasaulio teigimas skamba kaip pagrindinis tonas kvintos intervalu. Terciją sudaro gyvenimo neigimas" [14,307]. Taigi Schweizeris formuluoja gyvenimo teigimo ir jo neigimo įtampą. Kai ši įtampa ima slūgti arba imama dirbtinai glaistyti, etika žlunga. Ši įžvalgi mintis atveria esmiškai konfliktišką etikos sampratos perspektyvą, kurią fiksuoja dar Nietzsche: nemylėdamas savęs, negali mylėti kito; tam, kad galėtum kažką duoti, turi turėti "gėrio taurę", o tai reikalauja nuolatinės, atsiribojančios pastangos ją kurti. Tačiau etika negali egzistuoti be gyvo mąstymo, todėl kyla klausimas: kokiu apmąstymu ir žinojimu turi remtis etika? Atsakymas išplaukia iš to, kas jau buvo pasakyta. Schweitzeris vienareikšmiškai formuluoja: etinis žinojimas turi kilti ne iš išorinio pasaulio stebėjimo, bet iš pačio noro gyventi; ne iš išorės, bet iš vidinio egzistencinės patirties apmąstymo. "Pažinimas, kurį aš pasiekiu per norą gyventi, yra turiningesnis už gaunamą stebint pasaulį" [14,297]. Bet tokį vidinį žinojimą tiesiog galima vadinti tikėjimu, nes jis negali būti pagrįstas objektyviais, išoriniais faktais, bet gali būti tik intersubjektyviai komunikuojamas. Tai patvirtina ir pats Schweitzeris sakydamas: "mano žinojimas pesimistiškas, bet mano tikėjimas optimistiškas" [21, 576]. Taigi, sukūręs tikėjimu grįstą savęs tobulinimo ir aukojimosi kitų labui etiką, Schweitzeris formuluoja pagrindinį jos principą - didžią pagarbą gyvybei – principą“] pagal A.Bielskį. A.Šveiceris, prisipažindamas, kad “užuot mėginęs aštriuose ginčuose pasiekti savo idėjų pripažinimo”, jis “nusprendęs paversti savo gyvenimą savo argumentu”. “Aš privalau ginti tai, - teigė jis, - kuo tikiu, šio gyvenimo, kuriuo aš gyvenu, ir šio darbo, kurį atlieku, terminais. Užuot skelbęs savo tikėjimą kaip Dievo egzistavimą mumyse, aš pamėginsiu padaryti taip, kad mano gyvenimas ir mano darbas kalbėtų apie tai, kuo aš tikiu. Jam moralė- visko pagrindas. 11. Moralės ir politikos nesuderinamumas: Machiavellis, Nietzsche, A. Schweitzeris Politikos ir moralės santykiai visada buvo sudėtingi, todėl istorijos eigoje buvo daug bandymų aiškinti politikos ir moralės santykį. Remiantis logika, turint du kintamuosius – politiką ir moralę – galima išvesti keturias pagrindines jų tarpusavio santykio aiškinimo galimybes: 1. Harmoniško moralės ir politikos santykio aiškinimas; 1. Politikos iškėlimas aukščiau moralės; 1. Moralės iškėlimas aukščiau politikos; 1. Politikos ir moralės nesuderinamumas. Taigi politikos ir moralės nesuderinamumas – tai ketvirtoji moralės ir politikos santykio aiškinimo galimybė, kuri numato visišką šitų dviejų fenomenų atskyrimą, nes jos egzistuoja atskirose nesijungiančiose erdvėse. B. G Kapustinas pateikia tris politikos ir moralės nesuderinamumo priežastis: 1. Bet kurios politikos tikslas yra pasiekti visuotinę gerovę. Tačiau politikoje „valstybės gerovė“ yra suvokiama išimtinai tik jos „autonomijoje“, o ne „piliečių gerovėje ir laimėje“. 2. Politika visuomet yra kolektyvinis veiksmas, o valdžia gali būti suvokiama kaip tam tikra organizacija, kuriai yra būdinga (kaip ir visoms organizacijoms) subordinacija ir specializacija. Politika daro neįmanoma idealią įstatymo kūrėjo ir vykdytojo simetriją ir visuotinį protingų būtybių teisėtų veiksmų suvokimą. 3. Politika visada yra valdžios jėgų veikimas ir jų tarpusavio sąveika. Didelį vaidmenį valdžioje atlieka individo moralinės savybės ir moralinės viršenybės aplinkybės. Tam tikrais atvejais moralė gali pati pasireikšti jėga ir sukurti tam tikras valdžios sroves. Moralės jėgos realizavimas tai procesas, kai žmogus, galintis išlaisvinti save nuo aklos savo jausmų įtakos, gali panaudoti kitų žmonių jausmus savo tikslams (Jokubaitis). Moralės atskyrimas nuo politikos, Kapustino teigimu, nebūtinai pasireiškia „ideologijos kritika“. Moralės ir politikos atskyrimas gali būti pasiekiamas, remiantis instrumentiniu ir normatyviniu racionalumu, kuriuo remiantis politika tampa moralės įtakoje. Galima teigti, kad tai yra iš esmės pagrindinė šiuolaikinio politikos mokslo kryptis. Taip pat reikia pažymėti, jog moralės ir politikos atskyrimas, tai vien tik teorinė, praktiškai nerealizuojama galimybė. Norint ją realizuoti, politiką reikėtų traktuoti kaip visiškai amoralią, jokių dorovinių suvaržymų nepripažįstančią žmonių veiklos sritį. Šią teorinio aiškinimo perspektyvą pasirinkę autoriai turėtų ginti pačią brutaliausią, pačią žiauriausią politiką, paremtą nuolatiniu genocidu. Tačiau net ir tokiu atveju jiems nepavyktų visiškai pabėgti nuo moralės. „Amoralios politikos“ sąvoka savaime numato tam tikros moralinės pozicijos teigimą (Jokubaitis). Vakarų politinės minties aiškinimo tradicijoje moralės ir politikos atskyrimo nuopelnai dažnai priskiriami Nicollo Machevelliui. Tačiau tai nepagrįsta šio autoriaus pažiūrų interpretacija. Tokio uždavinio realizavimas aiškiai pranoksta jo jėgas. Machevellis siūlė daug kuklesnį dalyką – „naudotis blogiu ir gėriu – nelygu koks reikalas“ (Makiavelis 1992, p. 60).Šiame pasakyme glūdi raktas jo kaip amoralaus politiko problemai išspręsti. Machevellis siūlo naudotis ne tik amoraliomis, bet ir moraliomis priemonėmis. Iš tikrųjų jis sau leido daugybę amoralių pasiūlymų, tačiau niekada nenorėjo visiškai atskirti moralės ir politikos. Jis gan aiškiai suprato, kad amoralus politikas yra pasmerktas nenuoseklumui: neigdamas vienas moralines vertybes, jis neišvengiamai turi teigti kitas. Būtent todėl vienuose savo darbų puslapiuose jis siūlo valdovui naudotis amoraliomis priemonėmis, o kituose ragina rūpintis savo pavaldinių dorove (Jokubaitis, 2001, p.18). Mano nuomone, Machevellis siūlo rūpintis pavaldinių dorove, nes dori piliečiai – tai valstybės vidinio stabilumo garantas. Machevellis aiškiai supranta, kad politika negali visiškai atitrūkti nuo moralės. Taigi Machevellį galima būtų priskirti prie antrosios pozicijos šalininkų, iškeliančių politiką pirmiau moralės. [Machiavellis. Politikos tikslai kilnesni nei paprasto žmogaus tikslai. Politikoje bendražmogiškos, krikščioniškos normos negalioja. Machiavellis gali būti suprastas kaip utilitaristas – amoralumas vardan bendrojo gėrio. Virtu (dorybė) – kaip kilnumo siekis stiprybė, siekiant kilnaus tikslo. Machiavellis kalbėdams apie dorybę, teigia, kad ji nugalės likimą. Machiavellis nuomone, supuvusių papročių visuomenė nebus stabili visuomenė. Gerus papročius ir įstatymus galima sukurti taikiomis priemonėmis. Geri įstatymai kyla iš noro taikiomis teisinėmis priemonėmis išspręsti fundamentalias problemas. O geri įstatymai formuoja gerus įpročius. Taigi Machiavellis nėra amoralus.] – iš Bielskio paskaitos. A. Schweitzeris. „Kultūra ir etika“. Autorius teigia, kad egzistuoja tam tikros kultūros nuostatos. Po Pirmojo Pasaulinio karo Vakarų kultūra patyrė nuosmukį – etinį nuosmukį. Šis nuosmukis yra susijęs su filosofijos ir ypač etikos nesugebėjimu kurti optimistinę pasaulėžiūrą, nes tik optimistinė nuostata gali sukurti veiksmingą etiką. Dabartiniu metu žmonių filosofinės žinios apie pasaulį yra pesimistinės: žmonių gyvenimas beprasmis, neįmanoma savo egzistavimo paaiškinti pasaulio esme ir reikšme. Optimizmas kyla iš noro gyventi kaip instinkto, kuris kyla iš žmogaus vidaus. O šalia optimizmo turi būti ir kito gyvenimo teigimas. Todėl etikos tikslas – teigti kito norą gyventi. Tai galima suvokti kaip tam tikrą altruizmą – elgtis taip, kad kitas norėtų gyventi. Taigi, Schweizeris surormulavo tikėjimu grįstą savęs tobulinimo ir aukojimosi kitų labui etiką. Bet reikia pažymėti, kad tai yra kito žmogaus, ne kolektyvo teigimas gyventi. Čia iškyla klausimas: Ar politika yra suderinama su tokia moralės samprata? Šiuo atveju politikai tektų rinktis ar paremti atskirą individą, ar laikytis viešojo intereso. Taigi A. Schweitzeris konstatuoja, kad politika ir etika nesuderinama, nes etika pernelyg maksimalistinė, o politika laikosi viešojo intereso. Iškyla privataus ir viešo intereso nesuderinamumas. B. Nietzsche. Jo neigimas visų galimų moralių, yra persmelktas etiniu diskursu. Todėl prieš pradedant analizuoti jo "etines" pažiūras būtina trumpai aptarti platesnį jo filosofijos kontekstą. Nietzche teigia, kad visa Vakarų civilizacija išgyvena krizę. Bei suformuluoja labai drastišką mintį, kad Dievas mirė. Taip šis autorius suabejoja ne tik krikščionišku-antikiniu paveldu, bet ir paneigia moderno visagalio proto, mokslo ir progreso fikciją. Nietzshei vienintelis tikrai akivaizdus dalykas, kuris slypi už bet kokio mokslo, bet kokios filosofijos yra žmogaus kaip visai esinijai įstatymus kuriančio subjekto valia galiai. Valia galiai – tai pagrindinis mūsų instinktas, nuolatos save peržengiantis. Tai nuolatinis siekis stiprinti save ir savo sugebėjimus, siekis save nugalėti ir peržengti. Tačiau reikia pažymėti, kad valia galiai savo esme yra orientuota tik į save, čia nėra jokio kito teigimo dėl kito. Nietzsche kritikuoja krikščionybės meilės sampratą teigdamas, jog pastaroji kyla iš baimės ir silpnumo, kad tai yra vergų moralės norma. Vergų moralė – nepripažįsta valios galiai kaip pagrindinio instinkto, o apgaudinėja save, užkertą kelią tikėjimui. Nietzsche’s meilė pasireiškia kūrybingu dalinimusi savąją kūryba. Nietzsche’s meilė tolimui reiškiasi per dovanojančią dorybę. Tačiau šios dovanojančios dorybės negalima laikyti altruizmu – tai greičiau yra savimeilė. Nietzsche’s mąstysena bei jos akcentai (galia valiai, "Dievas mirė", amžinojo grįžimo idėja) visą realybę imanentizuoja. Tai iš esmės atveria reliatyvistinę perspektyvą, kuomet griežtos distinkcijos sunyksta, kuomet vieni fenomenai transformuojasi į savo priešingybes. Pasauly, taigi ir žmogaus gyvenime, realiai neegzistuoja dualistinės griežtai nesutaikomos priešybės, esmės. Blogis papildo gėrį, lygiai kaip gėris gali išsiskleisti kaip blogis. Meilė neegzistuoja be neapykantos. Karas ir kova atneš daugiau naudos nei minkštaširdiška užuojauta bei viskam nusileidžianti meilė. Kas tikrai pastovu ir akivaizdu - tai valia skleistis, įsitvirtinti bei iš naujo save peržengti. Valia viešpatauti yra visų būties esinių esmė. Todėl ir dorybė Nietzschei - tai valios teigimas, paklusimas jai bei jos realizavimas. Visa, kas menkina bei stelbia valią yra nusižengimas, "blogis. Meilė ir savimeilė, altruizmas ir egoizmas susilieja į vieną - kuriančią bei save teigiančią valią, valią anapus gėrio ir blogio. Tad įsigilinus į šio autorių pažiūras kyla klausimas: kaip yra galima etika, meilė bei Dievo patirtis po Nietzsche’s? Ar tikrai Nietzsche nepalieka jokios galimybės etikai kaip gėrio ir blogio mąstymui? Nejau Dievas iš tikrųjų visiems laikams mirė? Kad atsakyti į šiuos klausimus, reikia pabrėžti, jog Nietzsche numarina tradicinį Dievą, kuris visų pirma reiškė antjusliškumo sritį. Kuri "nuo Platono, o tiksliau sakant, nuo vėlyvosios graikiškos ir krikščioniškos Platono filosofijos interpretacijos laikų suvokiama kaip teisingiausias ir tikriausias pasaulis. Tad "Dievas mirė" reiškia Dievo kaip logiškai mąstomo bei apskritai komunikuojamo Dievo mirtį. Todėl visa, kas lieka nūdienos stabų saulėlydžio situacijoje gali būti tik nekomunikuojamas tikėjimas Dievu, kuris kyla iš gelmės nulemto apsisprendimo. 12. Ką turėjo omeny Machevellis teigdamas, kad politikoje negalioje visiems bendri moraliniai principai, bei tai, jog sukurti ir išsaugoti laisvą santvarką pagedusių papročių visuomenėje beveik neįmanoma? Pirmiausia reikia pradėti nuo to, kad Makiavelis išskiria pagoniškojo pasaulio moralę ir krikščionišką moralę. Jo nuomone, krikščioniškais idealais tikintys ir juos praktikuojantys žmonės, iš principo negali sukurti patenkinamos žmonių bendruomenės. Nes tai kas paprastai laikoma krikščioniškosiomis dorybėmis yra neįveikiamos kliūtys, kurios trukdo kurti visuomenę, kurią jis nori matyti. Taigi Makiavelis kritikuoja krikščionybę už tai, kad ši stipriai, klestinčiai valstybei trukdo, siūlo netikusias dorybes, pati rodydama blogą moralinį pavyzdį. Kita vertus, idealią krikščionišką visuomenę sukurti trukdo žmonių prigimtis. Makiaveliui būdingas deterministinis požiūris į žmones, „kad žmonės gerai elgiasi tik reikalo verčiami“ ir “elgiasi taip, kaip jiems liepia jų prigimtis“. Makiavelis taip pat apriboja krikščioniškosios laisvosios valios vaidmenį ir skatina moralinį neprincipingumą bei reliatyvizmą. Makiavelis teigia, kad neįmanoma suderinti krikščioniškų dorybių su priimtina, stabilia, energinga, stipria visuomene. Todėl žmonės turi rinktis, bet kartu pažymi, kad krikščioniškojo gyvenimo pasirinkimas reiškia savęs pasmerkimą politinei impotencijai. Taigi, anot autoriaus, politikoje bendražmogiškos, krikščioniškos normos negalioja. Makiavelis gali būti suprastas kaip utilitaristas – amoralumas vardan bendrojo gėrio. Jam virtu (dorybė) – kaip kilnumo siekis stiprybė, siekiant kilnaus tikslo. Machiavellis kalbėdams apie dorybę, teigia, kad ji nugalės likimą. Anot Makiavelio, pasaulis yra blogas ir jo blogis yra neišvengiamas, todėl su tuo blogiu reikia skaitytis ir jį išnaudoti. Tokiame pasaulyje reikia griebtis politinių žaidimų, tobulinti valdžios technologiją, vieninteliu kriterijumi laikant veiklos efektyvumą. Galima išskirti šiuos pagrindinius Makiavelio patarimus „geram“ valdovui: 2 Priklausomai nuo situacijos galima naudoti terorą arba gerumą. Griežtumas daug efektyvesnis daugelyje situacijų, tačiau žmogiškumas tam tikrose situacijose duoda geresnius vaisius. 2 Galima sužadinti baimę, bet ne neapykantą, nes neapykanta valdovą sunaikins. 2 Geriausia, kai žmonės skursta ir gyvena nuolatinėje karo parengtyje, nes tai yra priešnuodis dviem didžiausiems sąmoningo klusnumo priešams – ambicijai ir nuoboduliui. Tokiu atveju pavaldiniai visada jaus didžiųjų žmonių, kurie juos valdytų poreikį. 2 Visuomenėse yra pageidautina konkurencija – susiskirstymas į klases, - nes tai reikiamai sumažina energiją ir ambiciją. 2 Turi būti remiama religija, net jei ji būtų klaidinga, svarbu, kad ji saugotų socialinį solidarumą ir palaikytų vyriškumą ugdančias dorybes 2 Malones turi suteikti pats valdovas, bet juodą darbą, turi atlikti kiti, nes paskui jie, o ne valdovas turi būti kaltinami. O tinkamu metu nukirsdindamas jų galvas, valdovas gali įgyti palankumą; nes labiau negu laisvę žmonės mėgsta kerštą ir saugumą. 2 Bet kurį savo veiksmą valdovas turi pateikti kaip ypatingą malonę. 2 Norėdamas padaryti nusikaltimą valdovas neturėtų reklamuotis iš anksto, nes kitaip priešai sunaikins jį greičiau nei jis juos. 2 Drastiškus veiksmus reikia atlikti vienu kirčiu, o ne pakopomis. 2 Nebūti apsuptam pernelyg galingų tarnų; pergalingų generolų geriausia atsikratyti, nes kitaip jie atsikratys jūsų. 2 Valdovas gali būti nuožmus ir valdžią naudoti įbauginimui, tačiau privalo nelaužyti savo paties įstatymų, nes kitaip griautų socialinį pasitikėjimą. 2 Žmonės turi būti arba glostomi, arba naikinami; nuosaikumas ir neutralumas – visada yra pražūtingi. 2 Valdovai turi gyventi nuolatiniu karo laukimu. Taip pat Makiavelis teigia, kad žmogus iš prigimties negali būti apdovanotas vien dorybėmis ir vien dorai elgtis, todėl išmintingas valdovas turi vengti tų ydų, per kurias gali netekti valdžios, o dėl savybių, kurios tuo negresia, tai jų turi saugotis kiek tik galėdamas, bet jei neįstengia to padaryti, gali per daug nesivaržyti. Be to, valdovas gali nebijoti būti apkaltintas ydomis, be kurių sunku išlaikyti valdžią, nes viską gerai apgalvojus paaiškėja, kad esama dalykų, iš pažiūros atrodančių dorybėmis, o ištiktųjų artinančių pražūtį, bet yra ir tokių, kurie iš pažiūros yra ydos, o iš tiesų garantuoja saugumą ir gerovę. O be kaip pastebi Makiavelis, didžius darbus nuveikė valdovai, kurie maža tepaisė duoto žodžio ir mokėjo pergudrauti žmones; tokie valdovai galiausiai įveikdavo tuos, kurie elgėsi garbingai. Taigi amoraliam politikui būdingų savybių neturėjimas garantuoja nesėkmę, nes tai padaro neįmanomas sąlygas, kuriose galėtų vystytis normalūs žmonės (ne šventieji ir atsiskyrėliai). Makiavelis teigia, kad valdovas gali kovoti dviem būdais: pirma, įstatymais, antra, jėga. Bet pabrėžia, kad valdovas turi mokėti gerai veikti tiek vienu, tiek kitu būdu. Valdovui nėra būtina turėti dorybių, bet jis privalo atrodyti jas turįs. Makiavelio nuomone, turėti dorybių ir jų laikytis yra kenksminga, o atrodyti, kad jas turi, naudinga. Reikia suprasti, kad valdovas, ypač naujas valdovas, negali vadovautis visu tuo, dėl ko žmonės yra laikomi gerais, kadangi, norėdamas išsaugoti valstybę, dažnai esti priversti sulaužyti savo žodį, nepaisyti artimo meilės, žmoniškumo ir religijos. Taigi Machiaveliui moraliniai standartai nėra priklausomi nuo politinių. O versdamas politinį veikėją spręsti pasirinkimo tarp valstybės sėkmės ir privačios dorybės dilemą Machiavelis kelia grėsmę tradicinei moralei. Anot Berlino, Makiavelis nėra sadistiškas; jis nepiktnaudžiauja poreikiu naudoti žiaurumą ar apgavystę tam, kad būtų sukurta ar išlaikyta tam tikros rūšies visuomenė, kuria jis žavisi ir kurią jis siūlo. Jo žiauriausi pavyzdžiai ir pamokymai tinka tik situacijoms, kai gyventojai visiškai sugedę ir reikalauja stiprių priemonių sveikatai atstatyti, t.y. kai naujas valdovas paima valdžią ar kai tenka įvykdyti revoliuciją prieš blogą valdovą. Ten, kur visuomenė palyginti tvirta ar kur valdžia yra tradicinė, ten visiškai netiktų vartoti smurtą dėl smurto, nes jo rezultatai būtų destruktyvūs socialinei tvarkai, o tuo tarpu valdžios tikslas yra sukurti tvarką, harmoniją, neįveikiamumą. Machiavellis nuomone, supuvusių papročių visuomenė nebus stabili visuomenė. Tačiau gerus papročius ir įstatymus galima sukurti ir taikiomis priemonėmis. Geri įstatymai kyla iš noro taikiomis teisinėmis priemonėmis išspręsti fundamentalias problemas. O geri įstatymai formuoja gerus įpročius. Taigi Machiavellis nėra amoralus. Anot Jokubaičio, Makiavelis siūlo naudotis ne tik amoraliomis, bet ir moraliomis priemonėmis. Iš tikrųjų jis sau leido daugybę amoralių pasiūlymų, tačiau niekada nenorėjo visiškai atskirti moralės ir politikos. Jis gan aiškiai suprato, kad amoralus politikas yra pasmerktas nenuoseklumui: neigdamas vienas moralines vertybes, jis neišvengiamai turi teigti kitas. Būtent todėl vienuose savo darbų puslapiuose jis siūlo valdovui naudotis amoraliomis priemonėmis, o kituose ragina rūpintis savo pavaldinių dorove. Makiavelis aiškiai supranta, kad politika negali visiškai atitrūkti nuo moralės. Taigi kadangi politikos ir moralės nesuderinamumo modelis yra praktiškai nerealizuojama teorinė galimybė, Makiavelį galima būtų priskirti prie antrosios pozicijos šalininkų, iškeliančių politiką pirmiau moralės. 13. Ar teiginys, jog politika turi būti morali yra teoriškai korektiškas? Jei taip, kaip jūs apibrėžtumėte moralią politiką? Politikos ir moralės suderinamumo problemas sprendė nevienas filosofas, mąstytojas. Moralė ir politika grindžiamos skirtingais principais. Jų nesuderinamumas grindžiamas dėl politikoje slypinčio galios efekto. Tačiau vieni tyrėjai pritaria, kad morali politika įmanoma, kiti tai neigia. Moralios politikos šalininkas V.Havel: „nepolitiška politika“, kuri pagrįsta žmonių jausmais, turi rūpintis žmonėmis, būti humaniška, laikytis moralinių normų. Nepolitiškumą minėtas autorius pateikia kaip priešpriešą sovietų vykdytai politikai, kuri nepaisė žmonių teisių, negarantavo laisvių. Kiek kitokį požiūrį pateikia, taip vadinami modernaus konservatizmo atstovai (E.Burke, B.Disrael), kurie smerkia revoliucijas, nes šios griauna nusistovėjusią tvarką. O pasak E.Burke, tik nusistovėjusios normos garantuoja gero gyvenimo galimybę, staigios permainos viską sugriauna. Jis rėmėsi Platonu, Aristoteliu (revoliuciniu keliu į valdžią ateina tironai). Politika turi stengtis išsaugoti egzistuojančias moralės normas bei būti morali. B.Disrael „vienos tautos konservatizmo“ pradininkas, socialinės nelygybės mažinimo šalininkas. Skurde gyvenančius tautiečius reikia remti vien todėl, kad jie tautos dalis. Modernus kolektyvizmas. Akcentuoja antikinį bendrąjį gėrį, bet tai jau ne bendras polio, o valstybės, tautos nacijos bendrasis gėris. Visuomeninės sutarties šalininkų aiškinimuose skirtumas tarp moralės ir politikos išnyksta, nes socialinė sutarties dėka politinė visuomenė atsisako dalies savo suvereniteto , o suverenumo atidavimas sukuria bendrąją valią. [Politika ir etika yra skirtingi fenomenai, turintys visiškai kitus diskursus. Politika yra betarpiškai susijusi su viešuma ir bendruoju reikalu, tuo tarpu etika visų pirma turi reikalą su konkrečiu žmogumi, jos santykis reiškiasi, kaip sakė Levinas, veidas į veidą. Be to, politikai yra būtina jėga, štai kodėl ji visuomet yra daugiau ar mažiau prievartaujanti. Tuo tarpu etika yra tai, kas visiškai priešinga jėgai, o jos santykiai yra asimetriški (Levinas) ta prasme, jog ji visko reikalauja tik iš savęs, bet ne iš kito. Todėl etiką ir politiką išskiria būtent jėga. Paprastas politikos moralistų kalbėjimas apie moralią politiką yra nekaltas ir nepavojingas. Jis yra daugių daugiausia teoriškai nekorektiškas. Tačiau etikos ir politikos primygtinis apjungimas yra pavojingas reiškinys. Jis susijęs su paternalistine kolektyvizmo politikos samprata. Apjungus politiką ir moralę, moralė yra traktuojama išimtinai visuomeniškai, o jos pamatinis individualumas yra redukuojamas. Santykis veidas į veidą kolektyvistinėje etikoje išnyksta, o pagrindinis jos principas tampa aukojimasis visuomenės, valstybės, “Didžiosios idėjos” labui. Tokiu būdu moralės ribos yra išplečiamos teisės, vadinasi, ir privatumo sąskaita. Politikas vadovaujasi ne visiems bendrais įstatymais, bet abstrakčiais kolektyvistinės moralės imperatyvais. Taip politikas tampa ne tik valstybės galva, bet ir moralinis-dvasinis lyderis. Tad skirtumų tarp moralės, etikos ir politikos nepaisymas bei jų apjungimas yra esminė totalitarizmo atsiradimo sąlyga, vadinasi, svarbiausia prievartos priežastis. Tad etika ir politika yra iš principo nesuderinami fenomenai, tarp kurių visuomet turi išlikti įtampa. Jei ji ima slūgti, sunaikinama ne tik etika, bet išsigimsta ir politika. Tai yra dėl to, jog amoralus žmogus niekada nebus geras politikas, kuris sąžiningai atliks visus savo politinius, pilietinius ar visuomeninius įpareigojimus. Vadinasi, antropologiniame kontekste etika yra pagrindas, kuris įgalina, jog žmogus, veikiantis politikoje, elgsis taip, kaip reikalauja politika - tvarkyti bendruosius reikalus. Tuo tarpu amoraliam žmogui, kuris visuomet rūpinasi savimi ir kuris bet kokiu atveju pateisina tik save, nuolat kils pagunda pasinaudoti tarnybine padėtimi savais tikslais. Todėl etika ir moralė, kaip visuomenę sutelkiantys fenomenai, yra vieni iš svarbiausių politikos formavimosi faktorių. Tik visuomenė, kurios nariai sugeba solidarizuotis su kitais, kurie be savų reikalų gali rūpintis ir bendraisiais ir identifikuoti save su kitais, gali tikėtis sukurti politišką valstybę, teisinę santvarką bei atvirą ir laisvą pilietinę bendruomenę. Todėl drįstu teigti, jog išbristi iš politinės ir ekonominės krizės labiausiai galima tik savanoriškai kylančio visuomenės etinio bei moralinio atgimimo dėka.] iš Bielskio bakalauro- išvados. Morali politika, tai visuomenės interesams tarnaujanti ir jos suformuluotais principais besivadovaujanti, besiremianti politika. 14. Lock‘e politinės laisvės samprata: individo ir valdžios santykis. Ar jus įtikina Locke‘iškas problemos sprendimas? Laisvės problema ir jos nagrinėjimas egzistavo jau antikos laikais, tačiau esmine tampa XVIa. pabaigoje, o labiausiai- XVIIa. Locke nagrinėjo politinės laisvės ir politinės tolerancijos problemas. Pagrindiniai jo argumentai „Laiške apie toleranciją“- religingumas ir galimybė praktikuoti konkretų tikėjimą yra kiekvieno asmens laisvas reikalas. Todėl politinė valdžia negali kištis į religinius reikalus, nes jos funkcionavimo principai visai kiti. Niekas individui negali pasakyti kaip reikia tikėti. Visos religinės bendruomenės ir jų doktrinos yra vienodai teisingos, todėl kad tikėjimas yra vidinis ir politinė valdžia negali kištis. Locko tolerancijos pagrindas: mes negalime žinoti, kuri religija grynai teisinga, o kadangi nežinome absoliučios tiesos, tai turime toleruoti ir kitas bendruomenes. Pereidami iš prigimtinės būklės į pilietinę, žmonės praranda tik laisvę patiems bausti jų prigimtinių teisių pažeidėjus. Valdžia nedaro nieko daugiau, o tik saugo teises, kurias jie turėjo anksčiau. Tad Loko požiūris į prigimtinį žmogų yra kur kas mažiau pesimistinis negu kitų ikiliberalių individualistų. Kodėl žmogus nori išsiskirti su savo laisve, savo viešpatija ir priklausyti nuo kokios nors kitos valdžios galios ir vadovavimo? Lokas į šį klausimą atsako taip: “ kad visi kartu gintų savo gyvybes, laisves bei valdas- tai , ką vadinu bendru vardu – nuosavybe.” Taigi didysis ir svarbiausias tikslas, dėl kurio žmonės vienijasi į valstybes ir paverčia save pavaldžiais vyriausybėms, yra jų nuosavybės apsauga; jai garantuoti Prigimtinėje būklėje trūksta daugelio dalykų: *Sukurto, įtvirtinto, viešai pripažinto įstatymo, kuris būtų priimtas bendru susitarimu ir pripažintas gėrio bei blogio matu ir bendru matu sprendžiant visus jų tarpusavio nesutarimus; * žinomo ir nešališko teisėjo, įgalioto spręsti visus nesutarimus pagal tam tikrą įstatymą; * galios paremti ir palaikyti teisingą sprendimą ir jį deramai įvykdyti. Nors žmonės, susiburdami į visuomenę, dėl jos išsižada lygybės, laisvės ir vykdomosios galios, kurias jie turėjo prigimtinėje būklėje, atiduodami įstatymų leidimo valdžiai teisę naudoti jas, kaip to prireiks visuomenės labui, tačiau kiekvienas tai daro tik siekdamas geriau apsaugoti save, savo laisvę ir savo nuosavybę. Pirmykštės sutarties aktas yra susitaikymas, kuriuo teisė bausti pavedama valdantiems organams ir asmuo pasiduoda įstatymams, nustatomiems visuomenės arba jos atstovų. Pirmoji susitaikymo dalis turi savy vykdomos valdžios užuomazgą, įterpiant į ją ir teismo valdžią; antroji dalis turi savy įstatymų leidėjų valdžios pradžią. Valstybėje, sukurtoje pagal prigimtinę teisę, esamoji valdžia yra aukščiausioji ta, kuri leidžia įstatymus; jos klauso bet kuri kita valdžia; jos teisių ribos nustatomos tuo, kurios teisės jai pavestos, darant sutartį. Įgyvendinant laisvę yra svarbu, kad įstatymų leidžiamoji ir vykdomoji valdžios nebūtų tose pačiose rankose. Valdžia, nesutampanti su visuomene, yra paleidžiama arba pakeičiant įstatymų leidžiamosios valdžios vietą, arba atimant pasitikėjimą, kurį jai suteikė liaudis. Bet koks pasikėsinimas į valdinių gyvybę, laisvę arba nuosavybę yra ipso facto negaliojantis, o įstatymų leidžiamoji valdžia, daranti šiuos pažeidimus, praranda teisę į savo galią. Šiuo atveju valdžia grįžta liaudžiai, kuri turi nauju konstitucinės įstatymų leidybos aktu numatyti naują įstatymų leidžiamąją valdžią. Johnas Locke : individo ir valdžios santykis Naujųjų laikų valstybės ir individo santykio bei pilietinio ugdymo sampratą formuluoja Johnas Locke’as . Šios sistemos šiuolaikiškumą būtų galima įvardyti subjektiškumo sąvoka. Subjekto - objekto dichotomija įveikiama perkeliant šią priešpriešą į patį individą. Individas pagal prigimtinės teisės įstatymą turi teisę turėti save kaip savo paties objektą. Jis yra tas, kuris turi teisę valdyti save arba turėti save kaip savo paties nuosavybę. Į šią teisę logiškai įtraukiamas draudimas disponuoti kitu. Atsisakydamas teisės valdyti kitą ir paversdamas šį principą visuotinio elgesio principu, individas įgyja laisvę neapibrėžtos kitų žmonių valios atžvilgiu. Ir atvirkščiai, leisdamas sau tariamą laisvę kėsintis į kito žmogaus asmenį, individas leidžia kitam valdyti save ir praranda teisę valdyti save bei prigimties įstatymo teikiamą saugumą. Pagal šią schemą būtina individo savirefleksija: norint pažinti visų pirma reikia suvokti save kaip savo paties objektą, taigi reikia sugebėti save supriešinti su pačiu savimi (sąmonė, kaip sugebėjimas save supriešinti su pačiu savimi). Šio proceso metu pažinimas, kaip tikrovės neigimas, paneigiamas dar kartą - reflektuojant patį pažinimo aktą (pažinimas, o ne tikrovė, tampa pažinimo objektu). Šiuo dvigubu neigimo aktu ir įsteigiamas individas, kaip specifinis (,,nenatūralus”) pažinimo subjektas, peržengiantis gamtinį, natūralų pažinimo lygį ir pereinantis į specifinį, žmogišką santykio tipą. To dar negana: šis santykis turi būti ekstrapoliuojamas kitam individui: turi būti pripažinta ir jo teisė būti tokiu pačiu reflektuojančiu, save valdančiu individu. Norėdamas tapti individu, subjektas turi įveikti minėtas pakopas: 1) suvokti save kaip savo paties objektą (subjektiškumas), 2) savireflektyviai suvokti šio savo santykio specifiškumą (meta–subjektinis lygis) ir 3) perkelti šį savo santykį bet kuriam kitam individui (intersubjektiškumas), nes tik šiam santykiui tapus visuotiniu, jis pats įgyja teisę realizuoti savo subjektiškumą. Banali, tačiau nuolat išslystanti iš sąmonės akiračio aksioma: tik autonomiškas subjektas gali būti subjektu (perfrazuojant - tik autonomiškai mąstantis individas gali būti piliečiu. Tik įsisąmonindami save tampame savimi, tik įsipilietindami tampame piliečiais. Neįmanoma sukurti svetimos sąmonės akto, neįmanomas eksterioriškai ar eksteritoriškai egzistuojantis pilietiškumas. Net ir bendros visiems žmonėms vertybės egzistuoja tik žmoguje ir tik tuo atveju, jei jos tampa asmeninėmis vertybėmis). Tik ekstrapoliuojantis subjektiškumą subjektas gali tikėtis realizuoti savo subjektiškumą. Ir atvirkščiai - objektiškumą ekstrapoliuojantis subjektas (kitus laikantis objektais) rizikuoja pats tapti kito asmens elgesio objektu. Pilietinio aktyvumo kriterijumi tampa nebe išoriškai demonstruojami kiekybinio aktyvumo aktai, o kokybinis savirefleksijos, mąstymo kritiškumo matmuo bei nuolatinės savikūros paradigma. Tik autonomiškas, individualus, o ne anonimiškas, mąstantis, save refleksijos aktu įsteigiantis asmuo gali būti pilietinės ir politinės visuomenės subjektu. Pagal senąją lotynų kalbą pilietis - visada individas: jis yra in–dividuum, graikiškojo atomos atitikmuo - nedalijamas į atskiras pilietines funkcijas dėmuo. Pilietinės funkcijos nėra kažkas, ką galima įsivaizduoti egzistuojant atskirai nuo individo, tai nėra kažkas, ką galima įdiegti į individo sąmonę be jo pastangos, jam nežinant arba prieš jo paties valią. Šiuo atveju iškyla atsakomybės idėja, kaip būtina ir neišvengiama pilietiškumo dimensija. Tik turintis teisę spręsti, keliantis sau tikslus ir ieškantis būdų šiems tikslams realizuoti individas gali būti atsakingas už šio pasirinkimo pasekmes. Turintis teisę klysti pilietis gali pasirinkti netinkamus socialinius tikslus ir neadekvačius elgesio modelius, tačiau tik toks pilietis gali veikti pagal atsakomybės padalijimo principą. Asmeninės atsakomybės galimybė suteikia piliečiui unikalumo bei individualumo šansą. Aišku, kad čia slypi ir egalitarizmo principo pagrindai. Visi piliečiai yra lygūs juridinės teisės valdyti save aspektu. Nė vienas iš jų neturi šios teisės daugiau nei mažiau. Taigi J.Locke’o teorija sintetina laisvės, lygybės ir saugumo principus. Protas yra būtina visų pilietinių principų realizavimo prielaida. Sąmoningai reflektuojami principai veikia laisvo, atsakingo individo pasirinkimo valios erdvėje. Jie negali egzistuoti kaip išoriniai, prievartiniai individo sąmonės veiksniai, o tik kaip vidinio egzistencinio apsisprendimo ir pritarimo principai. Tik sąmoningas ir logiškai neišvengiamas vidinis pritarimas (įsipilietinimas) paverčia juos asmeninėmis į vertybes orientuotomis elgesio paradigmomis. Loginis būtinumas suteikia joms nesuinteresuotų, tačiau tuo pat metu į vertybes orientuotų moralinių maksimų statusą. Tik tokiame kontekste socialinė tikrovė įgyja racionalumo aspektą ir tik tokioje socialinėje tikrovėje pilietinis ugdymas įveikia klasikinį šviečiamojo pobūdžio ugdymą. Išaiškėja, kad pilietiškumas nėra vien tam tikrų elgesio normų, politinių principų bei juridinių taisyklių išmanymas, todėl pilietinis ugdymas negali apsiriboti sąmoningumo vystymu. Pažintinių gebėjimų vystymas sukuria kritinio mąstymo ir moralinio atsakingumo nuostatos formavimosi prielaidas, tačiau čia iškyla galimybė atskirti ir supriešinti faktus ir vertybes, pastarosioms suteikiant savarankišką statusą ir nagrinėjant bei propaguojant jas atskirai, izoliuotai, paverčiant jas blyškiomis negyvomis abstrakcijomis ir atskiriant žinojimo bei elgesio paradigmas. Pilietinių idealų žinojimas ir pilietiškas elgesys gali tapti savotiškais nesusisiekiančiais indais arba tiesiog pilietiškumo alternatyvomis. Johnui Locke’ui pilietinio ugdymo sistema visų pirma yra filosofinių prielaidų socialinio realizavimo procesas. Laisvės, lygybės ir saugumo principus kiekvienas aktualina remdamasis protu ir laisvo pasirinkimo bei apsisprendimo galimybe. Pilietinis ugdymas - tai sudarymas ir propagavimas tokių visuomeninių sąlygų, kurioms esant protas laisvai pasirenka disponavimo savimi galimybę, pasilikdamas sau prerogatyvos teisę ir asmeninio įsipilietinimo laisvę procesas. 15. I.Kanto laisvės kaip moralinės autonomijos paskata. Ar jūs sutinkate, kad neįmanoma būti laisvam be moralės? Moralė yra vidinė individo valia, kuri pasireiškia ir yra „pati savaime“, be jokio tikslo. Taigi, žmogus I.Kanto teorijoje pasižymi iš patyrimo, empiriškai neišvedama moraline prigimtimi. Moralės neįmanoma primesti iš šalies. Moralę grindžia individualus moralinės pareigos įsisąmoninimas. Žmogus nuo kitų gyvų būtybių skiriasi, nes turi protą ir mąsto. Be to žmogui dar duota geroji valia, kuri neišugdoma, neįgyjama patyrimo būdu ir kitais empiriniais (patirties) būdais. Geroji valia egzistuoja be konkretaus tikslo. I.Kantas įvairius klausimus aiškino ir grindė, pasiremdamas transcendentalinį metodą- suvokiamas aprioriškai, kaip esantis už patyrimo ribų ir įtakojantis jį (Stöckis A. Filosofijos istorijos bruožai.-Kaunas. 1926. P.- 274-275). Geroji valia yra už empirinio pasaulio ribų, ji transcendentalinio „pasaulio“ kategorija. Valia laiduoja žmogui galimybę suvokti tikrąją gyvenimo laimę ir tikslą bei nukreipia teisinga kryptimi jo siekiant. Geroji valia yra aukščiausias ir vertingiausias gėris, nes ji yra gera pati savaime, ne dėl kokių nors išorinių priežasčių. Kiekviename žmoguje yra moralinis principas, kuris pasižymi įpareigojimu ir „būtina sąlyga, kad žmogus pasijustų vertas būti laimingas“(Kantas I. Dorovės metafizikos pagrindai.- Vilnius. 1980. P.-15). Egzistuoja visiems žmonėms, a priori galiojantis dorovės dėsnis, kuris kiekviename subjektyviame praktiniame prote pasireiškia kaip kategoriškai įpareigojantis, t.y jokiais empiriniais motyvais, išoriniais veiksniais (afektais, instinktais, jausmais, aistromis) neįtakojamas, principas (Anzenbacher A. Etikos įvadas.- Vilnius. 1998. P.- 55.). Todėl I.Kanto piešiamas žmogus pateikiamas kaip „nelaisva empirinė būtybė ir laisva protinė būtybė“(Kuzmickas B. Kategorinis imperatyvas I.Kanto etikoje// Problemos. –Vilnius. 1975. Nr.2(14). P.-10). I.Kantas dorovės sampratą aiškina pasiremdamas pareigos sąvoka, kuri atitinka gerosios valios principus ir taip pat nukreipia žmogų tikrosios laimės siekimo kryptimi. Tai patvirtina pats I.Kantas: „užsitikrinti sau laimę- pareiga, nes nepasitenkinimas savo padėtimi [...] galėtų virsti didžiule pagunda nesilaikyti pareigos. [...] ieškoti sau laimės, remiantis ne polinkiais, o pareiga; tik tada žmogaus elgesys turėtų tiesioginę moralinę vertę“(Kantas I. Dorovės metafizikos pagrindai.- Vilnius. 1980. P.-23.. Taigi, moralumą, dorą elgesį I.Kantas suvokia tik kaip poelgį, kurį nulemia supratimas ir noras dorai elgtis, kai asmuo dorai elgiasi negalvodamas apie laukiamus rezultatus. Kad poelgis būtų doras, moralus, žmogus turi atsiriboti nuo visų jį įtakojančių išorinių veiksnių- tiek galimos materialinės naudos, tiek malonių būsenų ar pojūčių (pvz. garbės, pripažinimo, autoriteto įgijimo ir pan.). Turbūt sunku būtų, o greičiau net neįmanoma rasti žmogų, kurio elgesio neįtakotų galimos pasekmės. Konkretų žmogaus atliekamą veiksmą nuolat lemia tam tikros priežastys. Moralinio elgesio dėsniai I.Kantas teigia, kad skirti blogį nuo gėrio yra įgimta proto savybė. Ir jo visuotinis moralės dėsnis yra formalus, nesusiėjęs su konkrečiomis moralinėmis pasirinkimo variacijomis. I.Kantas sunkiai suvokiamą moralaus elgesio teoriją paaiškina išskirdamas dėsnius-kategorinius impretyvus: 1. „elkis tik pagal tokią maksimą, kuria vadovaudamasis tu kartu galėtum norėti, kad ji taptų visuotiniu dėsniu“(Kantas I. Dorovės metafizikos pagrindai.- Vilnius. 1980. P.-52). 2. „elkis taip, kad nei savo asmenyje, nei kieno nors kito asmenyje niekada žmogaus nepanaudotum vien kaip priemonės, o visada kaip tikslą“(Kantas I. Dorovės metafizikos pagrindai.- Vilnius. 1980. P.-62). Pirmasis dėsnis reiškia, kad prieš priimdamas sprendimą konkrečioje situacijoje ir ruošdamasis atlikti konkrečius veiksmus, apmąstyk, ar norėtum, kad taip pat pasielgtų kiti žmonės. Pasverk, kas tuomet būtų, jei visi taip pasielgtų. Antrasis kategorinis imperatyvas teigia, kad kito žmogaus ir savęs negalima naudoti kaip priemonės siekiant norimo tikslo. „Asmuo nėra vien tarsi daiktas „įpintas“ į gamtinio priežastingumo determinizmų bei reliatyvių tikslų tinklą, bet proto faktu jis autonomiškai kelia save kaip savaiminį tikslą. Tačiau, kai aš šitaip suvokiu save kaip asmenį ir tikslą, tai kartu suvokiu ir visus kitus žmones kaip asmenis, kaip man lygias protingas būtybes ir savaiminius tikslus“(Anzenbacher A. Etikos įvadas.- Vilnius. 1998. P.- 57). Abu šie dėsniai betarpiškai susiėję- tik abiejų dėsnių reikalavimų laikantis, atliekamas poelgis laikomas moraliu. Suformuluotas visuotinės moralės dėsnis žmogų įpareigoja laikytis tam tikrų elgesio taisyklių, bet nenurodo konkrečių poelgių. I.Kantas teigia, kad šis įpareigojimas yra ne išorinė paskata, o paties žmogaus kaip protingos būtybės valios suformuluota (suvokiama!) vidinė paskata. 2. Laisvės samprata Žmogaus vertinama valdžia, turtai, garbė, malonumai, sveikata tarsi supančioja žmogų ir paverčia belaisviu, todėl toks žmogus nėra laimingas. I.Kantas mano, kad bet koks priklausymas nuo išorinių faktų reiškia, kad žmogus yra nelaimingas. Bet jei asmuo vadovaujasi savo protu, valia jo poelgiai atitinka kategorinio imperatyvo reikalavimus, tai žmogus yra vertas laimės ir jaučiasi laisvas. Laisvės I.Kanto teorijoje betarpiškai susiėjusi su valia: „valia yra gyvų būtybių, kiek jos protingos, priežastingumo rūšis, o laisvė būtų tokia to priežastingumo savybė, kai valia gali veikti nepriklausomai nuo pašalinių ją sąlygojančių priežasčių [...]“(Kantas I. Dorovės metafizikos pagrindai.- Vilnius. 1980. P.-84). Taigi, žmogaus vienokį ar kitokį veikimą apsprendžia paties žmogaus valia, jis vadovaudamasis savo protu, kuriam kategorinis imperatyvas yra visa ko pamatas, atlieka konkretų veiksmą. Kadangi valia yra „ikipatyrimo“ lygmenyje, tai jos neįtakoja materialaus pasaulio veiksniai, štai čia ir pasireiškia žmogaus laisvė, laisvė spręsti nepriklausomai nuo realaus pasaulio charakteristikų ir įtakų. Iš to suvokiama, kad filosofo laisvė yra valios laisvė ir ji skiriasi nuo dažniausiai suvokiamos laisvės sampratos. Kasdieniame gyvenime žmogus siekia naudotis veikimo ir apsisprendimo laisve- neįtakojamu apsisprendimu laisvai veikti pagal savo pasirinktus veiklos būdus, nustatytą veiklos kryptį. Tačiau tai dažniausiai suvokiama kaip nepriklausymas nuo kitų asmenų, tačiau šią laisvę riboja išorinės aplinkybės. Tai empirinio pobūdžio laisvės. Autorius kalba apie transcendentalią laisvę, kuri sutapatinama su gerąja valia. Geroji valia pati savaime lemia tokį žmogaus elgesį, kurį pavertus maksima ir universalizavus, gali būti visuotiniu dėsniu. Geroji valia veikia laisvai, nepriklausomai nuo jokių įtakų, tad lyg ir pateikiamas apibendrinimas: „laisva valia ir dorovės dėsniams paklūstanti valia yra tas pat“(Kantas I. Dorovės metafizikos pagrindai.- Vilnius. 1980. P.-85). Taigi, veikimas pagal moralės dėsnius, jų laikymasis yra žmogaus laisvė. Šiai laisvei būdinga nepriklausymas nuo gamtinio priežastingumo ir susiliejimas su moralės autonomiškumu. Transcendentinę laisvę galima suvokti kaip pasirinkimo laisvę- moralės dėsnis įpareigoja elgtis pagal pareigos reikalavimus, o dėsnio laikymasis yra laisvo pobūdžio- nepriklausomas nuo kitų priežasčių. Tačiau šis momentas gali būti ginčytinas- moralės dėsnis t.y. kategorinis imperatyvas, pagal žodžio sąvoką yra „liepiantis“, „įsakomas“- taigi lyg ir prieštarauja laisvės turiniui. Nors šis paklusimas yra niekieno neverčiamas, o „užprogramuotas“ žmogaus viduje, vis tiek turi prievartinių savybių. Nes priešingu atveju, šiai moralinei pareigai kylant iš vidaus, žmogus turėtų ja ir gyventi (vadovautis), tačiau realiame pasaulyje žmonės renkasi kitokį gyvenimo būdą, proto valia leidžiasi įtakojama išorinio pasaulio veiksnių, tuomet ji virsta heteronomiška arba bloga valia. Vadinasi laisvės, kuri yra laisvos valios savybė žmogui nepakanka, jis ieško kitokios jo formos. I.Kantas su tuo nesutiktų, nes visi empirinio pasaulio priežastingumai, pagal jį, žmogų pančioja ir įpareigoja. Toks žmogus I.Kantui nemoralus, todėl kategoriškai priimama, kad jis nelaisvas. Bet tai tik vienpusis įrodymas, nes juk iškyla tam tikras prieštaravimas- laisvė ir įpareigotas veikimas. Įpareigotas, iš anksto nuspręstas, nulemtas, tai kur čia laisvė? Žinoma, galima elgtis ne pagal visuotinį dėsnį ir vadovautis empiriniais veiksniais priimant sprendimą ir siekiant tikslo. Kanto laisvės samprata Labai aktuali I. Kanto etikoje yra laisvės problema. Laisvė moralės autonomijos teorijoje — tai valios nepriklausomybė nuo jokių sąlygų. Kito duotas įsakymas, kito autoritetas daro žmogų priklausomą, sakytume, jį pavergia. Tačiau, I. Kanto nuomone, protas pats kuria moralinio elgesio principus ir jiems paklūsta tik iš pagarbos. Todėl, paneigus laisvę, I. Kanto etika netektų prasmės. Bet kaip įrodyti laisvę? Čia ir yra problema. Pažinimo teorijoje I. Kantas įrodinėjo, kad laisvė yra proto sukurta idėja ir teorinis protas įrodyti jos negali. Teorinis protas operuoja tik reiškiniais, o laisvė — ne reiškinys. Jutimams ji neprieinama. Jos negalima stebėti, negalima paliesti. Tuo tarpu praktiniam protui ji yra būtiną. Todėl pats protas reikalauja tą idėją priimti kaip postulatą. Jei tikima moraline pareiga, tai reikėtų tikėti ir tuo, kad valia ir protas patys pajėgia sukurti sau dėsnius. Laisvės problemą I. Kantas sprendžia dualistiškai. Jis galvoja, kad gamtoje, reiškinių pasaulyje laisvės nėra. Čia reiškiniai vienas kitą sąlygoja taip, kad visi jie sudaro tvirtą grandinę, iš kurios nė vienas negali išsilaisvinti tiek, kad savarankiškai pradėtų naują eilę. Todėl laisvė nėra ir negali būti pažinimo teorijos objektas ir jos ieškoti reikėtų ne reiškinių pasaulyje, o kažkur kitur, gal būt, kokioje nors aukštesnėje sferoje. Išbristi iš tos problemos I. Kantas mėgina, remdamasis savo teorija apie „daiktus savyje" ir jų sukeliamus reiškinius. Jei reiškiniai ir „daiktai savyje" reikštų tą patį, „jei reiškinys ir yra „daiktas pats savaime", tai laisvės išgelbėti negalima". Pažinimo teorijoje I. Kantas sakė, kad reiškinių tvarką sukuria protas. Tai, gal būt, protas — jei jis pajėgia tvarkyti ir formuoti reiškinius — pats yra laisvas. Matyt, tada reikėtų sutikti, kad laiko, erdvės, priežasties, veiksmo ir kitos proto sukurtos formos paties proto neliečia. Jis turėtų lyg ir iškilti virš jų. Tik tokiu atveju, I. Kanto supratimu, galima būtų paaiškinti, kodėl laisvės pažinti negalima. Pagal šį mąstytoją, pažįstamas tik empirinis pasaulis, o laisvė turėtų priklausyti tik minčiai prieinamai sričiai. Laisvę reikėtų priimti kaip postulatą, patikėti, kad ji yra. Apie žmogų galima pasakyti tai, kad jis — ypatingas gamtos kūrinys. Kūnu, empirinėmis savybėmis žmogus priklauso reiškinių pasauliui. Čia jis yra sąlygojamas daugybės aplinkybių: priežastingumo, erdvės, laiko ir kt. Todėl empirinis žmogus, I. Kanto požiūriu, laisvas būti negali. Jis, lyg nusviesas akmuo, turėtų paklusti tam impulsui, kuris jį išjudina. Reiškinių pasaulyje kiekvienas įvykis ar veiksmas, vy kstas tam tikru momentu, būtinai priklauso nuo praėjusio momento. O tai kas praėjo, jau nėra žmogaus dispozicijoje. Todėl kiekvieną veiksmą sąlygoja ir tokios aplinkybės, kurios nuo veikėjo jau nepriklauso. Visa tai, anot I. Kanto, ir turėtų reikšti, kad reiškinių pasaulyje žmonės nėra laisvi. Tačiau žmogus iš visos gamtos išsiskiria tuo, kad jis turi protą. Kaip protinga būtybė, jis, mąstytojo žodžiais, ir galėtų priklausyti kitam, tik mintimi suvokiamam pasauliui ir ten turėtų būti laisvas. Dvilypumą, priklausymą dviem skirtingiems pasauliams I. Kantas įžiūri ir žmogaus charakteryje. Pastarąjį taip pat sąlygoja auklėjimas, išsilavinimas, iš kitų perimtos nuomonės ir daug kitų dalykų. Pagaliau, kai žmogus veikia, vadovaudamasis savo polinkiais, troškimais, kai jį užvaldo labai stipri aistra, per kurią jis nieko kito nemato, tada žmogus nėra laisvas. Pažįstant tokį charakterį, atrodo, iš anksto galima būtų numatyti veiksmus, kuriuos jis padiktuotų. Tačiau i žmogaus charakterį galima pažvelgti ir proto požiūriu, pasvarstyti, kiek tas, ar kitas veiksmas priklauso nuo paties žmogaus, jo proto. I. Kantas sako, kad, taip pažvelgę, įžiūrėtume kitą tvarką, negu gamtoje. Juk pareigos vykdymas taip pat siejamas su būtinumu, tiktai visai kitos rūšies, negu gamtoje. Gamtoje, priežastingai susietų reiškinių grandinėje, beprasmiška kalbėti apie pareigą. Intelektas paprastai konstatuoja, kas gamtoje yra, buvo ar bus. Pareigos būtinumą nustato pats žmogus, jo protas. Jis pats ir prisiima vykdyti pareigą. Todėl empiriniam charakteriui, I. Kanto manymu, turėtų būti priešpastatomas kažkoks kitas, intelektualus charakteris, kuris priklausytų tik protui ir būtų laisvas. Galima net galvoti, kad iš to protui priklausomo charakterio ir išaugo empirinis, kaip viena iš daugelio galimybių, virtusi tikrove. I. Kantas galvoja, kad vidinė žmogaus laisvė — tai ne fikcija. Ją liudijanti moralė, sąžinė, kaltės pajautimas ir kt. Nusikaltimą gali išteisinti kiti, atsižvelgdami į aplinkybes. Tačiau, jei pats nusikaltėlis suvokia protu, kad jis galėjo pasielgti ir kitaip, jis jaučiasi kaltas. Todėl, I. Kanto požiūriu, laisvė, kurią teorinis protas laiko tik idėja, neduodančia jokio supratimo apie asmenybę, praktiniam protui yra kažkas tikra. Ji veikia ir reiškiasi visur, kur elgiamasi moraliai. Intelektas jos neįrodo, bet žmogus tiki, kad ji yra. Analogiškai I. Kantas samprotauja apie sielos nemirtingumą, dievo buvimą. Teorinis protas tų idėjų, kaip ir laisvės, įrodyti negali. Tačiau praktinis protas priima jas kaip proto postulatus. Nemirtinga siela priimama kaip moralinės pažangos sąlyga, o dievas — kaip teisingumo garantija. Koncepciją apie žmogaus priklausomybę dviem skirtingiems pasauliams sąlygoja metafizinis I. Kanto galvojimas. Tačiau negalima nepastebėti, kad, spręsdamas santykį tarp teorinio ir praktinio proto,mąstytojas iš dalies jau pralaužia ankstesnę metafizinę galvoseną. Jo teorijoje praktinis protas yra savitas pažinimo teorijos analogas, kuris siekia dargi toliau, negu teorinis protas. Tokiais samprotavimais I. Kantas pabrėžia praktinio proto, praktikos reikšmę, suteikdamas jai pirmenybę. „Kiekvienas interesas galų gale yra praktinis, ir netgi spekuliatyvaus proto interesas yra sąlygojamas ir įgyja tikrą prasmę tik pritaikytas praktikoje". I. Kanto mintį apie praktikos reikšmę ir primatą vėliau perima ir užakcentuoja J. Fichtė (Fichte, 1762— 1814). Taigi, vokiečių klasikai parodė kelią, kuriuo einant buvo įveikta senoji metafizika, viešpatavusi net materialistų galvosenoje. „Viso ligšiolinio materializmo — įskaitant ir feuerbachinį — pagrindinis trūkumas yra tas, kad daiktas, tikrovė, jutimingumas, imamas

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!