Šiuolaikinės valstybės samprata bei piliečiai ir vyriausybė

ŽMOGUS IR VALSTYBĖ 1.Šiuolaikinės valstybės samprata. 2.Piliečiai ir vyriausybė. 1.Šiuolaikinės valstybė samprata Šiuolaikinio pasaulio politiniame žemėlapyje galima suskaičiuoti per 170 valstybių. Tiek visa Žemės rutulio teritorija, tiek visi mūsų planetos gyventojai yra susiskirstę į atskiras valstybes. Kokie yra svarbiausi valstybės elementai? 1.Valstybė yra žmonių bendrija. Akivaizdu, kad be žmonių negali būti valstybės, jos nebuvo ir negalėjo būti, kol nebuvo žmogaus, jos negali būti ten, kur nėra žmonių. Pavyzdžiui, Antarktida yra tik teritorija, o ne valstybė. Kita vertus, net ir atsiradus žmonėms, jie gana ilgą laiką egzistavo be valstybės. 2.Valstybė yra įsikūrusi tiksliai nustatytoje teritorijoje. Suprantama, kad valstybė negali atsirasti ir be apibrėžtos teritorijos. Štai žydų tauta glaudžiais kultūriniais ir religiniais ryšiai buvo susijusi su žmonių bendrija, tačiau ilgą laiką negalėjo tyrėti savo valstybės, kadangi neturėjo savo teritorijos, o buvo išsibarsčiusi po įvairius kraštus. Žydų valstybė – Izraelis – galėjo atsirasti tik 1948 metais, kada Jungtinių Tautų Organizacijos nutarimu Palestinoje buvo skirta teritorija šiai valstybei įkurti. Taigi teritorija – tai viena svarbiausių valstybės egzistavimo sąlygų, ir jeigu kokiame nors apibrėžtame sausumos plote yra įsikūrusi viena valstybė, tai tame plote negali būti jokios kitos valstybės, negali reikštis kitos valstybės vyriausybės valdžia. Nors teritorija yra būtina sąlyga valstybės egzistavimui, tačiau teritorijos dydis, sausumos ploto fizinės savybės, žemės gelmių turtai, geografinė padėtis ir kita pačiam valstybės egzistavimui yra antraeilis dalykas. Vatikano plotas 44 ha, Lichtenšteino – 158 kv.km, o Rusijos – per 17 milijonų kv.km, Kanados – beveik 10 milijonų kv.km. Arba štai Japonija neturi didelių žemės plotų, žemės gelmių turtų, energijos šaltinių, tačiau niekas nebejoja, kad ši valstybė neturi ateities. Kita vertus, teritorija, jos kokybė, neabejotinai daro ryškią įtaką valstybės gyvenimui ir vyriausybės politikai. Abejotina, ar Anglija savo laiku būtų galėjusi tapti galingiausia valstybe, jei būtų įsikūrusi saloje, o kur nors Vidurio Europoje. Šveicarijai būtų daug sunkiau iškovoti ir išlaikyti nepriklausomybę bei neutralumą, jei ji būtų ne Alpėse, o prie Baltijos jūros. Valstybės, įsikūrusios salose, gali egzistuoti turėdamos mažesnį gyventojų skaičių ir jaustis daug saugiau negu didesnės valstybės kontinente (palyginkim Islandiją ir Lenkiją). Ši neabejotinai egzistuojantį ryšį tarp valstybės politikos ir jos valdomos teritorijos tiria net specialus mokslas – geopolitika. 3.Kiekviena valstybė turi savo vyriausybę. Valstybė yra neįsivaizduojama be vyriausybės. Jei žmonių bendrija, gyvenanti apibrėžtoje teritorijoje neturi savo vyriausybės, tai ji negali būti laikoma valstybe. Kai Vokietija 1939 metais užpuolė Lenkiją ir sutriuškino jos kariuomenę, o prezidentas ir ministrų kabinetas turėjo pasitraukti iš buvusios valstybės teritorijos, tai ir pati Lenkijos valstybė laikinai nustojo egzistavusi. Tačiau vien šių trijų elementų dar neužtenka, kad kokią nors žmonių bendriją būtų galia laikyti valstybe. Vokietijos socialdemokratų partija veikia tik Vokietijos teritorijoje, tačiau šios žmonių grupės vis dėlto nelaikome valstybe. Pagaliau daugelis žmonių bendrijų, gyvenančių apibrėžtoje teritorijoje turi vyriausybę - savo vietinę valdžią. Tačiau vargu ar kas ims ginčyti, kad Kauno apskritis, Palenkės vaivadija ar Bavarijos žemė yra valstybės, o ne konkrečių valstybių sudėtinės dalys. 4.Valstybė yra nepriklausoma nuo kitų bendrijų ir yra kitų valstybių pripažįstama. Būtent nepriklausomybė išskiria valstybę iš ,kitų žmonių bendrijų tarpo. Tai reiškia, kad valstybė, skirtingai nuo kitų socialinių grupių, gali savarankiškai ir nepriklausomai nuo kitų valstybių, tvarkyti visus savo vidaus ir užsienio reikalus. Suprantama, kad tikrovėje nepriklausomybė nėra tokia ryški ir akivaizdi. Šiuolaikiniame pasaulyje visos valstybės yra viena su kita susietos ekonominiais ir politiniais saitais, įvairiais įsipareigojimais ir sutartimis. Tačiau didelė tarpusavio ryšių įvairovė nereiškia, kad dingsta ir pati nepriklausomybė. Nepriklausomybė reiškia ne atsiribojimą nuo kitų valstybių, bet galimybę laisvai, atsižvelgiant į savo interesus tuos įvairiausius ryšius nustatyti ar nutraukti. Kitaip tariant, nepriklausomybė – tai laisvo pasirinkimo galimybė. Pagrindinis valstybės nepriklausomybės įrodymas – tai jos, kaip tokios, tarptautinis pripažinimas. Tai reiškia, kad ne tik žmonių bendrija, gyvenanti apibrėžtoje teritorijoje laiko save valstybe, bet ir tai, kad kitos valstybės sutinka gerbti ir pripažinti tą nepriklausomybę. VALSTYBĖ IR TAUTA. Niekas tiksliai negali pasakyti kada, kaip ir kodėl atsirado pirmosios valstybės, tačiau išlikusios žinios apie ankstesniais laikais egzistavusias valstybes leidžia teigti, kad valstybė tokiu pavidalu, kokį mes matome šiandien, atsirado ne iš karto ir palyginti ne taip jau seniai. Anksčiau nebuvo stengiamasi apriboti valstybių teritorijas griežtai nustatytomis sienomis, o atvirkščiai – buvo stengiamasi kurti kuo didesnę arba tų laikų žmonių įsivaizdavimu tiesiog vieną pasaulinę valstybę. Ryškiausias šios tendencijos pavyzdys – tai Romos imperija, egzistavusi pirmaisiais mūsų eros amžiais. Ankstyvaisiais viduramžiais pasaulinio Romos viešpatavimo atkūrimo idėją ypač rėmė katalikų bažnyčia, kuri tikėjosi tapti pagrindine dvasine jėga, cementuojančia naują imperiją. Šią idėją ėmėsi įgyvendinti vienas galingiausių tų laikų valdovas Karolis Didysis (768 – 814). Laiminamas popiežiaus Leono III jis įkūrė Šventąją Romos imperiją, kuri apėmė didžiąją dalį Europos. Praktiškai ši imperija gyvavo tik iki Karolio Didžiojo mirties, nes jo įpėdiniai vieningos valstybės išsaugoti nepajėgė, tačiau formaliai ji išsilaikė beveik tūkstantį metų. Kita vertus, nors ir būdama fikcija, ji galėjo daryti gana ryškią įtaką formaliai jai priklausančių kraštų politiniam ir kultūriniam gyvenimui ar net atvirai kištis į vidaus reikalus. Naujaisiais laikais šiuolaikinė valstybės atsiradimą skatino sustiprėjęs prekybos ir pramonės vystymasis. Besikuriančiai pramonei reikėjo daug laisvai samdomų darbininkų, o tam reikėjo panaikinti baudžiavą; prekybai vystytis lengviausia buvo ten, kur prekės galėjo būti pervežamos be įvairių išorinių trukdymų – plėšimų, muitų ir pan. O tokias sąlygas galėjo užtikrinti tiktai pakankamai valdžios turinti ir pakankamai didelę teritoriją valdanti vyriausybė. Moderni valstybė ne tik sudarė palankesnes sąlygas pramonei ir prekybai, bet ir pati tiesiogiai galėjo paremti ūkio vystymąsi tiesiogiai finansuodama stambius fabrikus, prekybinį laivyną, susisiekimo kelių statybas. Iš kitos pusės, stambaus masto prekybos ir pramonės suklestėjimas sukūrė tokias sąlygas, kurioms esant modernios valstybės sukūrimas pasidarė įmanomas. Taigi modernios valstybės atsiradimas – sudėtingas ir daugialypis procesas. Iš vienos pusės, tai visuomenės apsisprendimo rezultatas, sąlygotas pakitusio gyvenimo būdo, o iš kitos pusės, tai atsiradusios naujos galimybės efektyviau panaudoti valdžią visuomeninių reikalų tvarkymui. Tuo metu žmonėms mažai rūpėjo, kokiai valstybei ir kokiai tautai jie priklauso, dauguma žmonių gyveno izoliuotuose kaimuose, kuriuose vyravo natūrinis ūkis, ir nelabai žinojo apie tolimesnius kraštus, kuriuos pasiekti buvo gana sudėtinga. Kartais per kaimus traukdavo kariuomenė, tačiau valstiečiams mažai rūpėjo, kokiam karaliui ji priklauso, dag svarbiau buvo, kad kareiviai nepradėtų plėšikauti. Valstybių sienų nustatymą labiausiai lėmė tokie veiksniai, kaip karinių pajėgų santykis ar valdovų tarpusavio susitarimai. Todėl tų laikų politiniame žemėlapyje buvo galima aptikti tiek tokių valstybių, kurių teritorijoje gyveno viena ir ta pati tauta, tiek ir tokių, kurių gyventojų sudėtis buvo labai marga tautiniu požiūriu. Pirmasis impulsas, pažadinęs žmonių tautinius ir patriotinius jausmus, buvo Didžioji Prancūzų revoliucija. Absoliutinės monarchijos krachas Prancūzijoje nebuvo palankiai sutiktas kaimyninių valstybių vyriausybių, kurios karine intervencija siekė atstatyti „tvarką“ Prancūzijoje. Tačiau išorinė grėsmė suvienijo prancūzus ir pirmą kartą žmonijos istorijoje žmonės stojo į kovą už savo valstybę kaip už savo valstybę, tapo ne valstybės valdiniais , bet ir savo valstybės piliečiais. O naujoji armija kariavo ne už valdovą, ne už pinigus, o už savo tėvynę, už savo tautos laisvę. Tokia armija savo dvasiniu tvirtumu, sutelktumu ir ryžtingumu gerokai pranoko visas tuometines Europos valstybių armijas ir sugebėjo ne tik apginti Prancūziją, bet ir vedama Napoleono nukariauti kone visą Europą. XIX amžiaus pradžia, Napoleono laikų karai, ir yra laikomi tautinių valstybių formavimosi pradžia. Žmonių suinteresuotumas savo valstybės reikalais, jų tautinės sąmonės prabudimas iš Prancūzijos išplito į kitus kraštus. Kitos tautos taip pat pajuto, kad gali gyventi ir tvarkytis savarankiškai. Pagrindinė idėja, kuri jungė ir įkvėpė tautas buvota, kad kiekvienai tautai reikia susiorganizuoti į savo valstybę tam, kad kiekviena tauta galėtų turėti visas netrukdomas ūkinio, socialinio ir kultūrinio augimo galimybes. Taigi nuo to laiko vis didesnę reikšmę pradeda įgauti tautų apsisprendimo principas. Tai reiškia, kad kiekviena tauta, siekianti sukurti ar jau sukūrusi savo valstybę, nebesuinteresuota prisijungti kuo didesnes teritorijas, bet siekia vienyti tokią teritoriją, kur ji sudarytų daugumą gyventojų. Kadangi kiekviena tauta turi savo teritorinį apsigyvenimo plotą, tai ji gali iš anksto apsiskaičiuoti, kokioje teritorijoje ji nori ir gali savo valstybę įsteigti, koks valstybės plotas yra pakankamas, kad tauta galėtų normaliai vystyti savo ūkį ir kultūrą. Viena vertus, tautinis valstybės formavimo principas skatino jungtis į vieną tautinę valstybę tokias teritorijas, kurios istoriškai buvo įsikūrusios kelios valstybės, bet gyveno vienos tautos gyventojai. Kita vertus, tautų išsivadavimo judėjimas ardė ir skaldė tokias valstybes, kurios buvo sujungusios kelių tautų gyvenamus plotus. Nors kai kurios daugiatautė valstybės buvo pakankamai galingos, tačiau nė viena jų neatsilaikė prieš nacionalinį išsivadavimo judėjimą. XIX amžiuje buvo ardoma ir skaldoma Turkijos imperija (įsikuria tautinės serbų, rumunų, bulgarų, albanų valstybės), XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje pradeda irti Austro-Vengrija, Rusija ir Vokietija. Ilgą laiką vienintelė jėga, skatinusi modernios valstybės atsiradimą, buvo karalių valdžia. O visi šie tautinių valstybių susikūrimo pavyzdžiai labai akivaizdžiai rodo, kad svarbiausiu modernios valstybės kūrimosi ir vystymosi veiksniu tapo priklausančių viena tautai žmonių ir net kiekvieno atskiro žmogaus energingas suinteresuotumas, prieš kurį negali atsilaikyti ir pačios galingiausios pasaulio valstybės. Šiandien niekas negali abejoti, kad nepriklausoma 1918-1940 metų Lietuvos Respublika ir 1990 metais vėl atkurtoji nepriklausomybė yra ne kieno nors dovana, bet lietuvių tautos laimėjimas, jos žmonių energingo suinteresuotumo turėti savo valstybę išraiška. Lietuvos pavyzdys taip pat įtikinamai rodo, kad kiekvienos tautos kelias į nepriklausomos ir savarankiškos valstybės sukūrimą nėra lengvas ir paprastas, kadangi tikrovėje šis siekis susiduria daugybe sunkiai įveikiamų, o kartais ir visai neįveikiamų kliūčių. Nors daugelis tautų yra sukūrusios savo tautines valstybes, vis dėl to šiuolaikiniame pasaulyje sunku rasti valstybę, kurio tautiniu požiūriu būtų visiškai vienalytė. Azijoje ir Afrikoje tautų ir valstybių sienos praktiškai nesutampa nė vienoje valstybėje, nes sienos čia buvo nubrėžtos ne pagal tautinį požymį, o pagal senąsias kolonijinių valdų ribas. Kurdų tauta gyvena net keturiose valstybėse – Turkijoje, Irane, Irake, Sirijoje. Indijoje gyvena daugiau kaip 800 skirtingų kalbų kalbantys žmonės. Europoje, nors daugumos valstybių teritorijos daugmaž atitinka teritorines tautų apsigyvenimo ribas, praktiškai kiekvienoje valstybėje gyvena tautinės mažumos, t.y. didesnės ar mažesnės tautinės bendrijos, dėl vienokių ar kitokių priežasčių atsidūrusios kitos tautos dominuojamoje valstybėje. Pirma. Ne visos tautos yra pakankamai gausios, kad galėtų įkurti ir išlaikyti savo valstybes, todėl jų apsigyvenimo plotas neišvengiamai patenka į stipresnės valstybės teritorijos sudėtį (lapiai, sorbai, Rusijoje, Kinijoje – labai daug). Antra. Paribio zonose kelios tautos paprastai būna susimaišę, todėl niekas negali vienareikšmiškai nubrėžti ribos tarp dviejų tautinių valstybių taip, kad skirtingų tautybių gyventojai liktų skirtingose pusėse (Lietuva – Lenkija, Vokietija – Danija, vengrai – Serbijoje, Slovakijoje, Rumunijoje, Ukrainoje). Trečia priežastis - emigracija ir kolonializmas, kai dėl vienokių ar kitokių priežasčių į vienos tautos valstybės teritoriją atvyksta gyventi kitų tautų žmonės (Skandinavijoje – emigrantai ir Azijos ir Afrikos, Alžyre – prancūzai, Latvijoje – rusai). Tautinių mažumų buvimas kiekvienai valstybei sukelia daugybę problemų. Tautinės mažumos nė kiek nemažiau už didesnes tautas nori išsaugoti savo nacionalinį savitumą, užsitikrinti palankias sąlygas savo kultūriniam gyvenimui. Todėl šios problemos reikalauja vienokio ar kitokio sprendimo, suderinančio tiek tautinių valstybių, tiek jose gyvenančių tautinių mažumų interesus ir užkertančio kelią tautinei nesantaikai ir konfliktams. Galimi trys sprendimo būdai. Pirmas – fizinis sunaikinimas arba priverstinis nutautinimas. Tai nežmoniška, tačiau istorijoje tokių atvejų buvo. Antras – teritorinė savivalda (autonomija), ji galima, jei tautinė mažuma gyvena koncentruotai. Šiuo atveju išsprendžiant vienos tautinės mažumos problemą tuo pačiu sukuriama nauja problema, nes teritorinės autonomijos ribose automatiškai gali atsirasti kitos mažumos, kurios savo ruožtu gali pradėti reikalauti savo interesų apsaugos. Be to, visuomet išlieka užmaskuoto valstybinio separatizmo pavojus. Trečias – kultūrinė autonomija, kuri veikia visoje valstybės teritorijoje, jis galimas ten, kur tautinė yra pasklidusi visoje valstybės teritorijoje. Tautinė mažuma išsirenka savo kultūrinę taryba, o valstybė tos tarybos žinion perduoda visus reikalus, kurie yra susiję su tautinės mažumos poreikiu apsisaugoti nuo nutautėjimo, jai perduodama atitinkamų mokyklų ir kultūros įstaigų valdymas. SUVERENITETAS. Kiekvienoje valstybėje egzistuoja įvairios žmonių grupės ir bendrijos, susivienijimai, kuriuose susiklosto tam tikri valdžios santykiai, kurie reiškiasi ir tarp šių socialinių grupių. Kuo didesnė valstybė, tuo labiau valdžios santykiai jos viduje susipina ir netgi susipainioja. Tad valstybei, kaip vieningai žmonių bendrijai, iš viso būtų sunku ir sudėtinga apsispręsti, jei tarp visų besireiškiančių valdžių nebūtų išskirta viena – aukščiausioji – valdžia, kuri visais be išimties klausimais turėtų teisę tarti galutinė žodį. Ši valstybėje veikianti aukščiausioji ir galutinė valdžia yra vadinama suverenitetu. Paprastai suverenitetas yra skirstomas į vidinį ir išorinį. Vidinis suverenitetas aukščiausioji valdžia valstybės viduje, o išorinis suverenitetas – paprasčiau kalbant, pati valstybės nepriklausomybė. Viduramžiais prancūziškas žodis „suverenas“ reiškė stambų žemvaldį, kuris visiškai nepriklausomas ir niekam nepavaldus savo valdų šeimininkas. Pradėjus kurtis centralizuotai valstybei, karaliai vienu ar kitu būdu pajungė savo valdžiai buvusius nepriklausomus didikus, kurie iš suverenų virto karaliaus valdiniais. O didžiausiu ir stipriausiu suverenu tapo karalius, tad jo aukščiausia valdžia buvo pradėta vadinti suverenitetu. Kai Anglijoje ir Prancūzijoje įvyko demokratinės revoliucijos, suvereniteto savininko klausimas pasidarė žymiai painesnis ir sudėtingesnis. Tad kam priklauso aukščiausioji valdžia šiuolaikinėje valstybėje? Atrodytų, kad aukščiausioji ir galutinė valdžia tvarkyti visus žmonių bendrijos reikalus turėtų priklausyti vyriausybei. Juk jei vyriausybė nebūtų tokia valdžia, kuriai privalo paklusti visi be išimties piliečiai, tai vyriausybė negalėtų valdyti valstybės, o ir pati valstybė negalėtų egzistuoti. Kita vertus, kova prieš monarchiją rėmėsi idėja, kad suverenitetas turi priklausyti ne valdovui, ne jo vyriausybei, o visai žmonių bendrijai, susijungusiai į valstybę, t.y. valstybės tautai. Ir būtent tauta prireikus turi teisę nušalinti netinkamą valdovą ir vyriausybę. Tad, pagal tautos suvereniteto idėja, aukščiausioji valdžia priklauso ne vyriausybei, o visiems valstybės piliečiams. Vadinasi tikrasis suvereniteto savininkas šiuolaikinėje valstybėje išties yra tauta, tautos suverenitetas yra realizuojamas per valdžios rinkimus ir referendumus svarbiausiais valstybės gyvenimo klausimais. O visais kitais atvejais parlamentas ir vyriausybė praktiškai įgauna teisę daugumą valstybės politikos klausimų spręsti savarankiškai. Todėl išeina, kad šiuolaikinėje valstybėje suverenitetas nebėra sutelktas nedidelės žmonių grupės – vyriausybės – ar net vieno žmogaus rankose, o galima sakyti yra „išdalintas“. Dalį politinių klausimų sprendžia visa tauta, bet didelę dalį sprendimų gali priimti ir vyriausybė, neatsiklausdama kiekvieną kartą tautos. Kitaip tariant, tauta tarsi perleidžia dalį savo kompetencijos vyriausybei, kuriai suteikiama teisė valdyti valstybę, spręsti šios nepriklausomos žmonių bendrijos politinius klausimus. Tačiau tauta visuomet išlieka tikruoju ir galutiniu suvereniteto savininku, kadangi visuomet išlieka jos kompetencija – parinkti sau tinkamą, arba nušalinti nepateisinusią pasitikėjimo vyriausybę. Šiuo atžvilgiu suverenitetą galima palyginti su suraikytu pyragu, kurios dalys yra padalintos tarp dviejų pagrindinių valdžios turėtojų. Tačiau suverenitetas, nors ir „suraikytas“ valstybėje visuomet išlieka, kadangi visada išlieka tas, kas tą „pyragą“ raiko ir dalija, t.y. valstybės tauta, ir tas, kas to“ pyrago“ dalį priima ir vartoja, o pareikalavus turi sugražinti atgal, t.y. vyriausybė. 2.Piliečiai ir vyriausybė. Piliečiai. Kiekviena šiuolaikinė valstybė turi pilietybės institutą. Pilietybės turėjimas reiškia tai, kad asmuo, gyvenantis valstybės teritorijoje, oficialiai yra pripažįstamas valstybės nariu, o ne svetimšaliu. Svetimšaliai, arba nepiliečiai irgi gali gyventi valstybės teritorijoje, dalyvauti tos žmonių bendrijos ūkiniame ir kultūriniame gyvenime. Tačiau piliečiai savo valstybės atžvilgiu turi tam tikrų teisių bei tam tikrų pareigų, kurių neturi ir negali turėti svetimšaliai kartu atitinkamų teisių ir pareigų savo piliečių atžvilgiu turi ir valstybė bei jos vyriausybė. Kartu atitinkamų teisių ir pareigų savo piliečių atžvilgiu turi ir valstybė bei jos vyriausybė. Šiuolaikinėse valstybėse pagrindinė teisė, kurios neturi svetimšaliai yra teisė rinkti ir būti renkamiems į valstybės valdymo institucijas bei užimti postus tam tikrose valstybės valdymo institucijose. Daugelyje šalių ne piliečiai, nuolatos gyvenantys toje valstybėje ir mokantys nustatytus mokesčius, turi teisę dalyvauti rinkimuose į vietos savivaldos organus. Na, o pagrindinės piliečių pareigos – tai savo valstybės išleistų įstatymų, Vyriausybės bei kitų valstybės valdžios institucijų juridinių aktų laikymasis bei mokesčių valstybei mokėjimas. Daugelyje valstybių pilietybė yra įgyjama gimstant, bet atsižvelgiama į tai, kokioje valstybėje žmogus gimė ir kokios valstybės piliečiai buvo jo tėvai. Tačiau ne visi žmonės gimsta savo valstybės teritorijoje, ne visada abu tėvai turi tos pačios šalies pilietybę, kartais ir pats žmogus, tapęs pilnamečiu, dėl įvairių priežasčių nusprendžia atsisakyti savo šalies pilietybės it tampa kitos šalies piliečiu. Yra du pagrindiniai principai, kuriais grindžiamas pilietybės gavimas ir atitinkami valstybių pilietybės įstatymai. Tai vadinamosios ius soli (lot. saulės teisė) ir ius sangvinis (lot. kraujo teisė). Ius soli reiškia, kad pilietybė suteikiama visiems tiems (arba beveik visiems), kurie yra gimę tos valstybės teritorijoje, t.y. po jos saule. Taip yra Didžioje Britanijoje, Kanadoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose ir daugelyje Lotynų Amerikos valstybių. Kitur pilietybė grindžiama daugiau ius sangvinis, kas reiškia, kad šiuo atveju gimimo vieta yra nereikšminga. Lemiama reikšmė priklauso vaiko tėvų pilietybei, t.y. jo kraujui. Kokios pilietybės yra vaiko tėvai, tokią pilietybę paveldi ir vaikas. Tačiau paprastai nė vieno iš šių principų taikymas nebūna grynas, nes prie jų prisideda ir kitos pilietybės įstatymo normos, kurias kiekviena valstybė nustato savo nuožiūra, atsižvelgdama į savo tradiciją ir konkrečią situaciją. Dėl pilietybės įstatymų skirtumų vienas ir tas pats asmuo gali įsigyti dvi ar net tris pilietybes. Pavyzdžiui, jei vokiečių šeimai, kuri laikinai gyvena JAV, gimsta vaikas tai jis gali įsigyti ir Vokietijos, kur galioja ius sangvinis principas, ir JAV, kur galioja ius soli principas, pilietybes. O dar po kiek laiko apsigyvenęs trečioje šalyje gali įsigyti dar vieną pilietybę, jeigu tik tos šalies įstatymai numato tokią galimybę. Ius soli principas. Nuosekliausiai taikomas JAV. Todėl JAV pilietybę gali gauti kiekvienas asmuo, gimęs šioje šalyje, nepriklausomai nuo to, kokią pilietybę turi jo tėvai. Net nelegaliai į JAV atvykusių svetimšalių, turistų ar šiaip bet kokių perėjūnų vaikas, jeigu tik jis gimsta JAV teritorijoje, turi teisę į šios šalies pilietybę. Vienintelė išimtis – diplomatai, jų vaikai, gimę JAV, šios valstybė pilietybės negauna. Tačiau JAV savo pilietybę suteikia ir svetur gimusiam vaikui, jeigu bent vienas jo tėvų yra JAV pilietis. JAV piliečiais gali tapti ir imigrantai, joje išgyvenę bent penkerius metus, susituokus su JAV piliečiu šis laikas sutrumpėja iki trejų metų. Taip pat reikia išlaikyti anglų kalbos ir JAV santvarkos ir istorijos egzaminą. Dvigubos pilietybės JAV nepripažįsta, bet praktiškai nesiima jokių veiksmų prieš JAV pilietį, kurį ir kita valstybė laiko savo piliečiu. Priimdamas JAV pilietybę svetimšalis iškilmingai prisiekia be jokių išlygų atsisakyti ištikimybės bei pavaldumo savo buvusiai ar bet kokiai kitai valstybei. O iš gimusio JAV jokia priesaika apskritai nereikalaujama. Kanadoje irgi galioja ius soli, tačiau ji pripažįsta antrą pilietybę ir net formaliai nereikalauja atsisakyti kitos valstybės pilietybės. Ius sangvinis taikymo tipiškas atvejis yra Vokietijos pilietybės įstatymai. Čia pilietybė paveldima tik iš tėvų, gimimas Vokietijos teritorijoje nesuteikia jokių teisių į pilietybę. Ilgą laiką pilietybė buvo paveldima tik tėvo linija, nuo 1975 metų svarbu, kad bent vienas iš tėvų būtų Vokietijos pilietis. Svetimšaliui įgyti pilietybę gana sudėtinga, reikia išgyventi Vokietijoje 10 metų (sutuoktiniui – 5), įvykdyti tam tikrus reikalavimus, be to prašymas gali būti tesimo atmestas. Vokietijos įstatymai numato atskirą „tautinio vokiečio“ kategoriją, kuri apima vokiečių kilmės asmenis, atvykusius iš Rytų Europos. Vokiško kraujo turintiems ir pajėgiantiems tai įrodyti svetimšaliams teikiama daug lengvatų. Lietuvoje pilietybė įstatymiškai buvo reglamentuota iš karto po Nepriklausomybės atkūrimo, visi tuo metu gyvenę Lietuvoje turėjo teisę į Lietuvos pilietybę, apsisprendimui buvo skirtas konkretus terminas. Po to pilietybės įstatymas buvo ne kartą tobulinamas. Lietuvoje pagrindinai remiamasi ius sangvinis principu - suteikiant teisę į pilietybę ne tik vaikams, bet ir vaikaičiams bei provaikaičiams. Tai sąlygojo, kad daug žmonių buvo priversti emigruoti į vakarus, nemažai buvo išvežta į rytus. Ius soli principas galioja vaikams, gimusiems Lietuvoje, tik tuo atveju, jei tėvai neturi pilietybės, arba jie yra nežinomi. Pamažu griežtesni apribojimai keliami ir migrantams, norintiems įgyti Lietuvos pilietybę. Vyriausybė ir piliečiai. Visuomenės gyvenime galima stebėti pačių įvairiausių valdžios pasireiškimo formų. Pirmuoju atveju įvairiems reikalavimams, nurodymams galima paklusti ar nepaklusti – tai apsisprendimo reikalas. Suaugę vaikai gali, bet neprivalo klausyti tėvų nurodymų, darbdaviai gali, bet neprivalo vykdyti profsąjungų reikalavimų. Antruoju atveju valdžios sprendimai yra privalomi. Vienintelė socialinė grupė, kurios sprendimai yra privalomi visiems piliečiams yra vyriausybė, taigi vyriausybės valdžia savo piliečiams turi ypatingą išskirtinį pobūdį. Vyriausybė turi teisę įsakinėti privalomai, nes jos valdžia yra įteisinta. Įteisinta valdžia remias tuo, kad viena socialinė grupė sutinka, kad kita socialinė grupė ją valdytų ir kad jie įsipareigoja paklusti vyriausybės nurodymams. Skirtumas tarp įteisintos ir neteisėtos valdžios galima atskleisti tokiu pavyzdžiu: susitikimo tiek su plėšiku, tiek su mokesčių inspektoriumi rezultatas yra toks pats – pilietis netenka savo pinigų. Tačiau plėšiko valdžia yra neteisėta, ir pilietis neprivalo plėšiko klausyti. Tuo tarpu mokesčių inspektoriui pilietis pinigus privalo atiduoti, nes jo veikla yra teisėta. Įteisinta veikla pasireiškia ne tik vyriausybės veikloje, ji gali pasireikšti tarp tam tikrų asmenų ar grupių besireiškiančiuose valdžios santykiuose. Niekam nekyla abejonių, kad kariai turi vykdyti karininkų įsakymus, įteisintą valdžia turi sporto varžybų teisėjas: jis gali sustabdyti žaidimą, paskirti nuobaudas žaidėjams, fiksuoti taisyklių pažeidimus. Tačiau ir karininko, ir teisėjo tesėta valdžia yra ribota, ji galioja tik tam tikru laiku ir tam tikroje vietoje. Tuo tarpu vyriausybė yra unikali, t.y. vienintelė, socialinė grupė valstybėje, kurios visa valdžia yra įteisinta valdžia. Kad ir kokius klausimus ji spręstų, kad ir kokioje valstybės reikalų sferoje ji veiktų, vyriausybės sprendimai jos piliečiams yra privalomi visuomet ir visur. Tačiau tai nereiškia, kad vyriausybės valdžia apskritai yra beribė, kad ji gali tvarkyti absoliučiai visus visuomenės reikalus. Yra ir tokių reikalų, į kuriuos ji neturi teisės kištis (tikėjimo ar netikėjimo laisvė, politinės pažiūros ir t.t.). Paprastai vyriausybės veiklos sferos ribos yra nurodomos šalies konstitucijoje, tačiau jei piliečiai nesipriešina, vyriausybė kartais siekia reglamentuoti ir įvairiausias gyvenimo smulkmenas. Tai atskiras klausimas, kokius visuomenės reikalus turi tvarkyti vyriausybė, o kokias problemas žmonės gali išspręsti ir be vyriausybės pagalbos. Tačiau ten, piliečiai sutinka, kad vyriausybė veiktų, ten jos valdžia remiasi ne įtikinėjimu, ne papirkimu ar kitokiais valdžios šaltiniais. Šiuo atveju vyriausybės veikla visada yra įteisinta valdžia, kuriai visiems privalu paklusti. Įteisinta valdžia gali pasiremti tiek žmonių pasitikėjimu, tiek ir piliečių suteikta teise panaudoti prievartą prieš tuos asmenis, kurie neklauso vyriausybės. Todėl ji yra efektyvesnė valdžios rūšis, turinti didelį pranašumą prieš kitas valdžios rūšis. Paprastai, dauguma žmonių vyriausybės valdžiai, jos nurodymams paklūsta patys, suprasdami ir vertindami vyriausybės išleistus įstatymus kaip protingus ir reikalingus. Žinoma, visada atsiranda asmenų kurie nesilaiko nustatytų įstatymų, taisyklių, įvyksta ir žmogžudysčių, ir vagysčių, ir greičio viršijimo keliuose. Todėl jeigu vyriausybė ir yra priversta naudoti jėgą prieš pažeidėją ar nusikaltėlį, dauguma piliečių tokioms vyriausybės akcijoms būna linkusi pritarti. Vis tik jėgos naudojimas įgyvendinant vyriausybės politiką yra greičiau išimtis negu bendra taisyklė. Nors vyriausybė ir turi teisę panaudoti prievartą nepaklusniems elementams sutramdyti, tačiau jos įteisinta valdžia daugiau remiasi piliečių sutikimu jai paklusti. Legitimumas. Jei valstybės valdžia daugiau remiasi piliečių sutikimu jai paklusti negu galimybe bet kada panaudoti prievartą, kyla klausimai: kaip užtikrinamas toks piliečių paklusnumas savo vyriausybei? Ar visada valstybės valdžios sprendimai yra pripažįstami tesėtais? Visi šie klausimai ir sudaro vadinamąją valdžios legitimumo (lot. legitimus reškia tesėtas) problemą. Jokia vyriausybė neišlaikys valdžios, jeigu jos piliečiai nepripažins jos teisėta veikla, jokia prievarta čia nepadės. Todėl visoms vyriausybėms gyvybės ar mirties klausimas yra įtikinti piliečius, kad ji tikrai yra teisėta vyriausybė, kad ja galima pasitikėti. Paprastai vyriausybės naudojasi daugeliu priemonių, kurias apibendrinta galima suskirstyti į keturias grupes. 1.Rezultatyvi piliečių vyriausybė, kuri labiausiai atitinka piliečių lūkesčius ir poreikius. Paprastai kiekvieno šalies piliečiai reikalauja iš savo vyriausybės elementarių dalykų – viešosios tvarkos užtikrinimo, valstybės teritorijos ir sienų saugumo, ekonominio augimo, tautos kultūros klestėjimo ir t.t. Jei vyriausybė susidoroja su šiais valstybės uždaviniais tai ji savo piliečių akyse įgauna pasitikėjimą, jos valdžia laikoma teisėta, priešingu atveju - jos teisė valdyti vis daugiau piliečių ima atrodyti abejotina. (Pasitikėjimas Hitlerio valdžia nuo jo atėjimo į valdžią nuolat augo, net ir karo pabaigoje net ir kalbos negalėjo būti apie jo vyriausybės pakeitimą). Dažnai rezultatyvios politikos pasekmė yra ta, kad vyriausybė ir ypač jos lyderis pradedami laikyti nepakeičiamais, turinčiais ypatingų sugebėjimų ir savybių spręsti visuomenės gyvenimo problemas. Pagaliau tokios valdžios legitimumas imamas grįsti ne tiek konkrečiais pasiektais rezultatais, o daugiau „stebuklingomis“ vado savybėmis. Tokia valdžia kartais vadinama charizmatine, pagal graikišką žodį „charizma“ – stebuklinga žmogaus savybė, savotiška Dievo dovana, kokios eiliniai žmonės neturi. Todėl tas asmuo, kuris turi charizmą, tuo pačiu turi ir teisę valdyti kitus eilinius mirtinguosius. Tačiau net ir charizmatinė valdžia negali ilgai išsilaikyti, jeigu ji nepasiekia gerų rezultatų. 2.Vyriausybė laikoma teisėta iš įpročio, jei jos valdžia krašte išsilaiko ilgesnį laiką. Tokiu atveju dauguma žmonės paprastai prisitaiko prie tokios vyriausybės politikos ir vyriausybei atkrinta rūpestis nuolat įrodinėti piliečiams, kad ja reikia pasitikėti. Jei vyriausybės priešininkų yra nedaug vyriausybė paprasčiausiai gali su ja susidoroti panaudodama jėgą, tačiau nesukeldama didesnių neramumų visuomenėje, kuri iš įpročio išlieka rami ir paklusni (situacija Lietuvoje 1960 – 1980 m .m.). 3.Vyriausybės lyderiai turi didelių nuopelnų valstybei bei yra tos pačios tautybes (tikėjimo) kaip ir dauguma valstybės piliečių. Ši forma paprastai susiklosto naujai susikūrusiose valstybėse. Jų pirmosios vyriausybės dar neišbuvo valdžioje pakankamai ilgai, kad žmonės imtų jomis pasitikėti, jos paprastai negali labai greitai pasiekti apčiuopiamų rezultatų tvarkydama visuomenės reikalus. Tuo labiau, kad naujai susikūrusios valstybės turi žymiai daugiau problemų, daugelį iš kurių kitos valstybės jau seniai yra išsprendę. Daugelis naujų valstybių vyriausybių turi piliečių pasitikėjimą todėl, kad tų vyriausybių lyderiai iki tol vadovavo kovai už nepriklausomybę (Dž.Vašingtonas, V.Landsbergis), pirmąsias vyriausybes sudarydavo partijos, kurios daugiausia prisidėjo prie nepriklausomybės iškovojimo (Indijoje – Nacionalinis kongresas, Izraelyje – Darbo partija, Lietuvoje – Sąjūdis ir t.t.). 4.Vyriausybe parenkama ir valdo pagal iš anksto nustatytas ir suderintas procedūras. Daugelyje karalysčių buvo nusistovėjusi tradicija, kad aukščiausioji karaliaus valdžia pereina paveldėjimo keliu, o kas yra paveldėtojas nustatoma iš anksto. Jei būdavo pažeidžiamos procedūros, sostas užimamas savavališkai, dažniausiai kildavo pilietiniai karai. Kitas pavyzdys – šiuolaikinių demokratinių valstybių vyriausybes, kurios yra sudaromos pagal visuotinių demokratinių rinkimų rezultatus. Kadangi demokratiniuose rinkimuose piliečiai gali pasirinkti jiems tinkamus politikus ir partijas, tai laimėjusi dauguma sudaro vyriausybę, kuri paprastai turi didelį piliečių pasitikėjimą. Pergalė demokratiškuose rinkimuose yra labai stiprus vyriausybės valdžios legitimumo pagrindas, nors visuomet kažkam gali ir nepatikti tokiu būdu sudaryta vyriausybė ar jos lyderis. Baigiant galima padaryti tokią išvadą. Kuo mažiau vyriausybei reikia remtis prievarta ir kuo daugiau piliečių paklūsta jai savanoriškai, tuo labiau jos valdžia yra teisėta. Ir atvirkščiai, kuo daugiau vyriausybei reikia naudotis prievarta, kad įgyvendintų savo politiką, ir kuo mažiau piliečių [paklūsta savo noru – tuo mažiau tokios vyriausybės veikla yra teisėta. Vyriausybės ir piliečių konfliktai. Piliečių protestas ir pasipriešinimas vyriausybės politikai gali įgauti pačias įvairiausias formas, panagrinėsime tris pagrindines konfliktų tarp piliečių ir vyriausybių rūšis. 1.Pilietinis nepaklusnumas. Tai tokia pasipriešinimo forma, kai piliečiai viešai protestuoja ne prieš vyriausybę, o prieš konkrečiai nurodytus jos sprendimus ar įstatymus. Pradininkas Mahatma Gandis, kuris vietoj ginkluotos kovo iškėlė neprievartinio pasipriešinimo idėją – reikia tiesiog nepaklusti konkretiems valdžios įstatymams, kurie žmonių gyvenimą daro nepakeliamu. Kai įstatymui nepaklūsta keletas žmonių su jais nesunku susidoroti, bet jei atsisakys paklusti visa tauta, visas kraštas – vyriausybei nepakaks nei policininkų, nei kalėjimų. Tad vyriausybei liks tik viena – atšaukti nepriimtiną įstatymą. M.L.Kingas Alabamos valstijoje pakvietė negrus boikotuoti visuomeninį transportą, kadangi jiems nebuvo leidžia sėdėti. Kuomet viešojo transporto sistema atsidūrė prie bankroto ribos, teko nusileisti negrų reikalavimams. Pilietinio nepaklusnumo akcijos apima platų vyriausybės poveikių spektrą nuo individualių bado streikų iki teroristinių akcijų. Pilietinio nepaklusnumo akcijos buvo rengiamos Lenkijoje, Čekoslovakijoje, Atgimimo laikotarpiu jų netrūko ir Lietuvoje. 2.Pilietiniai karai. Šiuo atveju žymi piliečių dalis protestuoja apskritai prieš vyriausybės politiką, o vyriausybė, remdamasi ją palaikančiais piliečiais, ryžtasi panaudoti jėgą. Jei vyriausybės šalininkų ir priešininkų jėgos apylygės, abi pusės turi ginkluotas pajėgas, tada kyla pilietinis karas („Pietiečiai“ ir „šiauriečiai“ Amerikoje XIX amžiuje, Rusija, Ispanija – XX amžiuje).Pilietiniai karai visuomet yra labai didelė nelaimė valstybei. Jų metu kraštas ne tik netenka daugybės žmonių, nuniokojamas ūkis. Bet baisiausia, kad pilietinio karo metu žmonės yra priversti žudyti savo tautiečius ir bendrapiliečius. Visa tai palieka neišdildomus pėdsakus žmonių sąmonėje ir suluošina jų dvasią ilgiems metams. 3.Revoliucija. Piliečiai irgi protestuoja apskritai prieš vyriausybę ir jos politiką, tačiau šiuo atveju konfliktuojančių jėgų pusės yra nelygios. Nepasitenkinimas vyriausybe yra apėmęs visą visuomenę, jos neremia jokia reikšmingesnė piliečių grupė. Vyriausybė netgi negali pasiremti net jėga, nes represinės struktūros arba nesikiša į konfliktą ar netgi pereina į piliečių pusę. Todėl revoliucijos metu senoji vyriausybė yra pašalinama ir pakeičiama nauja, turinčia piliečių pasitikėjimą. Svarbiausias revoliucijos požymis yra kardinalus vyriausybės politikos turinio pasikeitimas. Todėl jos negalima tapatinti su valstybiniais perversmais, kariniais pučais, kuomet pasikeičia valdanti grupuotė politikos turinys iš esmės išlieka toks pats. Klasikinis revoliucijos pavyzdys – Didžioji prancūzų revoliucija, vykusi XVII a. ir nuvertusi absoliutaus monarcho valdžią, kurios politika pasidarė nepriimtina didžiajai Prancūzijos gyventojų daugumai. Ne visos revoliucijos buvo sėkmingos, kai kurios peraugo į pilietinius karus, kai kurios buvo numalšintos pasikeitus jėgų pusiausvyrai (1905 m. revoliucija Rusijoje) arba įsikišus užsienio interventams (Vengrija 1956 m.). Revoliucijos ir pilietiniai karai kyla palyginti retai. Visuotinis piliečių nepasitenkinimas vyriausybėmis paprastai bręsta labai ilgai. Pagaliau protinga vyriausybė visada turi šansą imtis reformų, pradėti įgyvendinti savotišką revoliucija „iš viršaus“ ir palaipsniui atsisakyti visuomenei nepriimtinos politikos. DEMOKRATIJA IR DIKTATŪRA 1.Demokratija ir diktatūra. 2.Rinkimai demokratinėje valstybėje. 3.Partijos šiuolaikinėje valstybėje. 1.Demokratija ir diktatūra. Išvertus ir graikų kalbos „demokratija“ reiškia liaudies valdžia. Antikos Graikijos miestuose-valstybėse, kurie buvo palyginti nedideli, visi piliečiai reguliariai rinkdavosi. Šiuose susirinkimuose buvo sprendžiami visi svarbiausi valstybės gyvenimo klausimai ir renkami pareigūnai, kuriems buvo pavedama tuios nutarimus įgyvendinti. Tad antikoje „demokratija“ iš tikrųjų tiesiogiai ir buvo liaudies valdžia, nes faktiškai tokios valstybės vyriausybę sudarė visi miesto-valstybės piliečiai. Šiuolaikinė demokratija iš esmės skiriasi senosios. Šiandien ne tik visi valstybės piliečiai, bet ir visi miesto gyventojai tiesiog fiziškai negalėtų sutilpti į kokią nors aikštę ar salę ir juo labiau ką nors nuspręsti dėl valstybės politikos. Todėl šiuolaikinė demokratija yra netiesioginė, o atstovaujamoji demokratija. Mūsų laikais valstybę piliečiai valdo ne tiesiogiai, per savo išrinktus atstovus, kurie sudaro valstybės vyriausybę. XVII – XVIII amžiuje Anglijoje ir Prancūzijoje buvo nuverstos absoliutinės monarchijos, o monarcho suverenitetas buvo pripažintas tautų nuosavybe. Tuomet ir pradėjo kurtis pirmosios demokratinės valstybės: Prancūzija, Didžioji Britanija, Jungtinės Amerikos Valstijos. Pamažu demokratinę valdymo formą perėmė daugelis Europos ir kitų žemynų valstybės, o šiandien demokratija yra laikoma universalia vertybe, kurios įgyvendinimo siekia praktiškai visos pasaulio tautos. Kiekvienos valstybės vyriausybė siekia bent jau vaizduoti, kad ji yra sudaryta demokratiniu būdu. Net patys didžiausi pasaulio diktatoriai mėgsta skelbtis, kad jie yra tikrieji savo tautos atstovai, kad juo remia jei ne 100, tai bent 99% valstybės piliečių. Nors rinkimų procesą galima iškreipti, rinkimų rezultatus suklastoti, tačiau pačios demokratijos dar niekam suvaidinti nepavyko. Demokratija arba yra, arba jos nėra, kadangi yra pakankamai aiškūs ir paprasti kriterijai, kurie leidžia pakankamai tiksliai atskirti demokratiją ir jos priešybę – diktatūrą. Demokratiją nuo diktatūros galima atskirti pagal daugybę įvairių požymių, mes aptarsime du pačius svarbiausius ir pagrindinius principus. Pirmasis – valdžios atsakomybė savo tautai, savo valstybės piliečiams. Tai reiškia, kad vyriausybė, sudaryta iš tautos atstovų, turi reguliariai atsiskaityti prieš savo rinkėjus konkurenciniu pagrindu kas keleri metai rengiamuose laisvuose rinkimuose. Tik tada, kai rinkėjai nustatytu laiku turi galimybę pasirinkti iš kelių besivaržančių kandidatų atstovauti tautos interesams ir tokiu būdu nuspręsti, ar senoji vyriausybė turi būti nušalinta, ar ji gali toliau tęsti savo politiką – galima sakyti, kad valstybėje viešpatauja demokratija. Antrasis demokratijos požymis – konstitucinis valstybės valdžios apribojimas. Tai reiškia, kad valdžia nors ir yra atsakinga už visuomenės bendruosius reikalus, tačiau neturi teisės kištis ir reglamentuoti visas be išimties žmogaus gyvenimo sferas. Demokratija yra grindžiama idėja, kad visi žmonės iš prigimties yra laisvi ir lygūs. Todėl kiekvienas asmuo turi turėti galimybę nevaržomai naudotis savo teisėmis, kurios jam priklauso pagal prigimtį ir kurių niekas – nei kiti asmenys, nei pati valstybės valdžia negali nei suteikti, nei atimti. Kaip svarbiausios teisės gali būti paminėtos – teisė į gyvybę, teisė į laisvą žodį, teisė į neliečiamybę. Suprantama, šios teisės nėra absoliučios, tačiau demokratijoje jos yra ribojamos ne vyriausybės, o to fakto, kad žmonės gyvena. Todėl vienas žmogus, naudodamasis savo teisėmis, negali pažeisti kitų žmonių teisių. Tik tada, kai žmogus pažeidžia kitų žmonių teises, demokratinės valstybės valdžia turi teisę įsikišti ir apriboti pažeidėjo teises ar net pritaikyti numatytą atitinkamiems atvejams bausmę. Visais kitais atvejais žmonės demokratinėje valstybėje gali nekliudomai ir nevaržomi valdžios reglamentavimo naudotis savo teisėmis. Tam, kad įsitvirtintų demokratija, reikia didelės visuomenę sudarančių žmonių ir socialinių grupių santarvės ir besąlygiško demokratijos principų pripažinimo. Jei visuomenėje vyrauja arba atsiranda pakankamai stipri ir įtakinga politinė jėga, kuri nebrangina demokratijos principų, tai ir pati demokratija tampa nebeįmanoma. Daugelis šiuolaikinių valstybių turi aibę sudėtingų problemų, kurių įveikimas reikalauja didelių piliečių pastangų ir susitelkimo, todėl esant tokioms sąlygoms labai lengva suskaldyti visuomenę, suorganizuoti karinį perversmą ar stambų antivyriausybinį judėjimą, išnaudojant gyventojų nepasitenkinimą esama padėtimi. O iš čia išplaukia realus pavojus demokratijai, atsiveria galimybės veržtis į politinę valdžią politinėms jėgoms, kurioms noras valdyti yra svarbesnis už demokratijos išsaugojimą. Todėl nenuostabu, kad dar nemažas pasaulio valstybių skaičius yra valdomas nedemokratiškai, dažna išsivadavusi ar naujai susikūrusi valstybė sugeba pasiekti visų politinių jėgų santarvės ir išsaugoti ištikimybę demokratijai., dažna išsivadavusi ar naujai susikūrusi valstybė sugeba pasiekti visų politinių jėgų santarvės ir išsaugoti ištikimybę demokratijai. Demokratijos priešingybė diktatūra reiškiasi įvairiomis formomis, bet visų jų esmę sudaro minėtų demokratijos principų pažeidimas ar net absoliutus ir totalinis jų atmetimas. Pagal diktatūros represyvumo pobūdį yra skiriami du pagrindiniai jos tipai: autoritarizmas ir totalitarizmas. Autoritarinis valdymas arba autoritarizmas (autoritaire /pranc./ - neginčijama valdžia) – tai tokia nedemokratinio valdymo rūšis, kurios sąlygomis valdžia nėra atsakinga savo piliečiams. Tai reiškia, kad valstybėje nevyksta reguliarūs ir laisvi rinkimai, kad yra varžomos piliečių politinės teisės ribojama ar draudžiama politinių organizacijų ir partijų veikla, cenzūruojama žiniasklaida. Autoritarinis valdymas paprastai remiasi kariškiais ir susiformuoja po karinių perversmų, po politinių demokratijos krizių, su kuriomis valstybės politinės jėgos nebepajėgia susitvarkyti teisėtomis, konstitucinėmis priemonėmis, o visam kraštui pradeda grėsti chaosas ir nacionalinė katastrofa. Būtent panašios priežastys ir sukėlė Lietuvoje 1926 metų perversmą, kurio rezultatas buvo autoritarinio rėžimo įsitvirtinimas. Naujoji valdžia paleido tautos atstovų susirinkimą – Seimą, atsisakė rengti naujus rinkimus, įvedė karo padėtį su griežta cenzūra, sustabdė politinių partijų veiklą ir t.t. Vis dėlto autoritarizmo sąlygomis išlieka kai kurių demokratijos elementų pasireiškimo galimybė, leidžiama ribota opozicijos veikla. O svarbiausia – vyriausybė paprastai nevaržo ir nekontroliuoja piliečių ūkinės ir kultūrinės veiklos, leidžia veikti nepolitinio pobūdžio bendrijoms ir organizacijoms, kurios išlieka nepriklausomos nuo vyriausybės. Taip Lietuvoje po 1926 metų perversmo žmonių gyvenimas nepatyrė didesnių sukrėtimų, išskyrus galimybę dalyvauti Seimo ir prezidento rinkimuose. Esant autoritariniam valdymui Lietuvoje, valdžia sugebėjo perorganizuoti ūkį pasaulinės ekonominės krizės metu (1928 – 1932), , kultūriniame gyvenime toliau vyko po nepriklausomybės atgavimo poslinkiai į gerąją pusę: daugėjo gimnazijų, plėtėsi aukštosios mokyklos, nemaža Lietuvos piliečių, gavę valstybės stipendijas studijavo užsienyje. Totalitarizmas – tokia nedemokratinio valdymo rūšis, kurioje ne tik pažeidžiami, bet apskritai atmetami ir paneigiami demokratijos principai. Vyriausybė yra ne tik neatskaitinga savo tautai, bet ir galutinai sunaikina ribą tarp viešųjų ir privačių reikalų. Totalitarinės valstybės valdžia imasi kontroliuoti ir reglamentuoti visas be išimties žmonių gyvenimo sferas nepriklausomai nuo to ar tai būtų politinių partijų veikla, ar ūkininkavimas ar pagaliau privatus šeimos gyvenimas. Nors totalitarinis rėžimas formaliai leidžia ir net reikalauja iš piliečių aktyvaus gyvenimo politiniame procese, tačiau iš tikrųjų yra nuo politikos visiškai atriboti, kadangi visur ir visada yra reikalaujama vienos nuomonės, o laisvamanybė yra persekiojama ir baudžiama. Ryškiausi totalitarinių valstybių pavyzdžiai – tai Hitlerio fašistinė Vokietija ir Stalino Tarybų Sąjunga. Štai Tarybų Sąjungoje formaliai egzistavo nevalstybinės visuomeninės politinės organizacijos: komjaunimas, moterų sąjunga ir t.t., tačiau realiai jų veikla buvo griežta reglamentuojama vienintelės partijos vyriausybės. Štai po 1975 metų šalyje ėmė kurtis vadinamosios Helsinkio grupės, kurių nariai siekė registruoti ir skelbti visus atvejus, kai valdžia pažeidinėdavo žmogaus teises, kurias ji buvo viešai įsipareigojusi gerbti. Šių grupių lyderiai ir nariai buvo pradėti persekioti, pasodinti už grotų ar patalpinti į psichiatrines ligonines. Šitaip su savo politiniais priešininkais galėtų pasielgti it autoritarinis rėžimas. Totalitarinė santvarkos esmė atsiskleidė, kad valdžia pati pradėjo kurti bei organizuoti „Helsinkio grupes“. Formaliai šios grupės buvo nepriklausomos, tačiau jos visiškai neaptiko jokių rimtų žmogaus teisių pažeidimo atvejų. Fašistinėje Vokietijoje totalitarinė prigimtis ryškiausiai pasireiškė negailestingomis žydų represijomis. Žydai buvo naikinami ne todėl, kad jie priešinosi ar kovojo prieš Hitlerio valdžią, o vien todėl, kad jie buvo žydai. Arba štai iš Vokietijos moterų vienu metu buvo reikalaujama gimdyti vaikus nepriklausomai nuo to, ar jos ištekėjusios , ar ne, o specialios tarnybos turėdavo tikrinti naujagimius, ir silpnus bei invalidus vaikus likviduoti. Hitlerio Vokietija netaikė griežtos reglamentacijos ekonomikai, o Tarybų Sąjungoje ir ekonomika buvo nacionalizuota, o laisva verslininkystė ir privati nuosavybė buvo uždrausta. 2.Rinkimai demokratinėje valstybėje. Rinkimai buvo naudojami antikos Graikijoje, viduramžiais kai kuriuose kraštuose būdavo renkami karaliai. Šiuolaikiniai rinkimai atsirado XVII a. pabaigoje - IX pradžioje, pradėjus įgyvendinti demokratinį valstybės valdymo būdą – juose dalyvauja visi valstybės piliečiai, rinkimų rezultatai turi didelę svarbą visam vyriausybės ir jos politikos likimui. Pagrindinis demokratinio valdymo principas yra tas, kad visa valdžia priklauso žmonėms, tautai. Tačiau tauta savo valdžią įgyvendina netiesiogiai, o per renkamus atstovus. Taigi rinkimų paskirtis ir yra demokratijos įgyvendinimas, tautos atstovų išrinkimas ir valstybės valdžios suformavimas Rinkimų procedūros metu visi valstybės piliečiai – rinkėjai iš daugelio pasiūlytų kandidatų išsirenka tuos asmenis, kuriais jie labiausia pasitiki ir kuriems sutinka suteikti teisę valdyti valstybę. Tiesa, valstybės valdžia gali būti sudaroma ir be rinkimų, tokiu atveju jos legitimumas (teisėtumas) yra grindžiamas ne demokratiškai išreikšta tautos valia, o tradicija, vado charizma ar net atvira prievarta. Tačiau tik rinkimų būdu sudaryta valdžia turi patį tvirčiausią pagrindą savo įteisintai valdžiai, savotiškai neabejotinai teisėtos valdžios aureolę. Dėl to rinkimai plačiai naudojami ir tokiose valstybėse, kurių niekaip neišeina pavadinti demokratiškomis. Rinkimai dažnai yra tiesiog patogus būdas nedemokratiškai vyriausybei visuomenės ir kitų valstybių akivaizdoje vaizduoti save kaip tikros demokratijos įsikūnijimu. Rinkimai buvo pradėti naudoti tam, kad būtų galima įgyvendinti demokratiją. Tačiau kartą išrasti rinkimai (panašiai kaip dinamitas, branduolinė reakcija) buvo pradėti naudoti visai kitiems tikslams, kadangi jie yra labai gera priemonė valdžios teisėtumui užtikrinti. Taip yra dėlto, kad rinkimai yra pakankamai sudėtinga procedūra, todėl visada yra galimybių kurioje nors vietoje rinkiminį procesą netgi nežymiai pažeisti, suklastoti, ir rinkimai iš demokratijos įgyvendinimo priemonės virsta propagandiniu spektakliu. Rinkimų organizavimo procesas susideda iš kelių pagrindinių sudėtinių dalių bei etapų: 1.Rinkimų teisės nustatymas. Rinkimų teisė – tai piliečių teisė dalyvauti rinkimuose bei būti išrinktiems ir atstovauti tautai valstybės valdžioje. Ji skirstoma aktyviąją (rinkti) ir pasyviąją teisę (būti išrinktam). Rinkimų teisės nustatymas – tai vienas svarbiausių rinkimų elementas, nes vienoks ar kitoks jos sprendimas nulemia tai, kaip praktiškai bus įgyvendinta demokratija, visos tautos teisė rinkti savo atstovus. Demokratijos principai skelbia, kad rinkimuose dalyvauja visa tauta, tačiau akivaizdu, kad praktiškai tai tiesiog neįgyvendinama. Kiekviena tauta susideda iš daugybės skirtingų žmonių, todėl prieš rinkimus reikia labai tiksliai nustatyti, kurie piliečiai turi teisę rinkti tautos atstovus ir kas gali būti išrinktas. Cenzų šalininkai aiškina, kad rinkti tautos atstovus, kurie valdys valstybę yra sudėtingas ir atsakingas darbas, todėl ši teisė turi būti patikėta tiktai tiems žmonėms, kurie yra labiausiai tinkami ir geriausiai tam pasiruošę. Tokiais samprotavimais buvo grindžiamas vienokių ar kitokių apribojimų arba cenzų piliečių rinkimų teisei įvedimas. Tarp įvairių naudotų cenzų galima paminėti: amžiaus, lyties, išsilavinimo, sėslumo, turto, tarnybos kariuomenėje apribojimus. Kita besiginčijanti pusė visos tautos atstovų rinkimų teisės cenzų apribojimus laiko demokratijos pažeidimu, nes piliečių dalyvavimą rinkimuose laiko ne pareiga, ne tarnyba tautai, o neatimama kiekvieno piliečio teise. Visuotinės rinkimų teisės šalininkai neabejotinai yra daug pasiekę ir dauguma cenzų yra panaikinti. Moterys rinkimų teisę Didžiojoje Britanijoje gavo 1948 metais, JAV – 1920, o po Antrojo pasaulinio karo – Prancūzijoje, Italijoje, Graikijoje ir kituose Europos kraštuose. Turto cenzas XX a. pabaigoje apskritai jau niekur nebuvo taikomas. Norint suformuoti tikrai teisėtą ir demokratinę valdžią, reikia leisti dalyvauti visiems, išskyrus tik mažamečius, bepročius ir nusikaltėlius. 2.Valstybės teritorijos padalijimas ir rinkimų apygardas. Rinkimų apygarda – tai tokia valstybės teritorijos dalis, kurios ribose yra skaičiuojami ir sumuojami rinkėjų balsai. Apygardos paprastai dar dalijamos į apylinkes, tačiau rezultatai yra sumuojami pagal apygardas, todėl būtent apygarda yra pagrindinė rinkimų politinės kovos arena. Pagal apygardos ribų išsidėstymą kompaktiškai gyvenantys vienos partijos rėmėjai gali būti suskaidyti į kelias apygardas – tokiu būdu partijos galimybes laimėti rinkimus gerokai sumažėja. Ir atvirkščiai – apygardų ribos gali išsidėstyti taip, kad vienos partijos šalininkų tam tikroje apygardoje atsiranda labai daug – šiuo atveju tos partijos galimybės laimėti rinkimus konkrečioje apygardoje padidėja. 3.Rinkėjų sąrašų sudarymas reikalingas tam, kad būtų galima kontroliuoti balsavusių rinkėjų skaičių bei išvengti apgaulių, kad vienas ir tas pats asmuo negalėtų balsuoti keliose apylinkėse. 4.Kandidatų iškėlimas ir registravimas. Įvairiose valstybėse kandidatai keliami pagal nustatytas taisykles. Paprastai kandidatus iškelia ir remia politinės partijos ar kitos politinės organizacijos, dažnai įstatymai leidžia ir pačiam iškelti savo kandidatūrą. Jeigu kokias nors kandidatūras pasiūlyti yra trukdoma, tai tuo apribojama ir piliečių pasirinkimo galimybė. Kita vertus, pernelyg didelis kandidatų skaičius irgi gali apsunkinti pasirinkimą. Siekiant reguliuoti kandidatūrų iškėlimo procesą yra naudojama kandidatų registracija rinkimų komisijoje. Registruojami tik tie kandidatai ir tik tiems leidžiama dalyvauti rinkimuose (t.y. balotiruotis), kurių iškėlimas atitinka iš anksto nustatytas taisykles. Labiausiai paplitusi taisyklė – tai reikalavimas, kad kandidatas surinktų tam tikrą kiekį jį tremiančių piliečių parašų. Jei kandidatą remia didelė partija, judėjimas ar dar kokia organizacija, tai ši sąlyga nėra sunki. Jei kandidatas nesurenka reikiamo parašu kiekio, jis neregistruojamas ir jam neleidžiama balotiruotis, nes neįtikėtina, kad jam pavyktų laimėti. Kartais dar kandidatai turi įnešti piniginį užstatą, kurį atgauna tik rinkimus laimėjęs kandidatas. 5.Rinkimų kampanija – tai laikas nuo kandidatų iškėlimo ir registracijos iki rinkimų dienos ar kito nustatyto termino, pvz., 36 val. iki rinkimų pradžios. Tuo metu kandidatai ir juos remiantys patikėtiniai ir politinės partijos organizuoja susitikimus su rinkėjais, aiškina jiems savo programines nuostatas, įtikinėja ir agituoja rinkėjus. Rinkimų agitacijai paprastai yra išleidžiama daug pinigų – reikia mokėti už patalpų nuomą, laiką radijuje, televizijoje, agitacinės medžiagos spausdinimą ir platinimą. Pinigų naudojimas rinkimų kampanijoje paprastai yra reguliuojamas įstatymu. Priešrinkiminės kampanijos metu vyksta viešos kandidatų ir politinių partijų diskusijos, disputai. Visų šių renginių tikslas – paveikti rinkėjus, įtikinti juos balsuoti už vieną ar kitą kandidatą ar partiją. Viena svarbiausių problemų – rinkimų agitacijos formų, metodų ir finansavimo teisinis reglamentavimas, siekiant sudaryti vienodas sąlygas visiems rinkimų dalyviams. 6.Balsavimas vyksta iš anksto nustatytą dieną. Jo metu kiekvienas rinkėjas asmeniškai atvyksta į rinkimų apylinkę, kur jam turi būti sudarytos sąlygos slaptai užpildyti rinkimų biuletenį. Paprastai balsavimo dieną yra draudžiama bet kokia rinkimų agitacija, kad apsisprendę rinkėjai nebūtų trikdomi ir galėtų ramiai balsuoti už pasirinktą kandidatą. 7.Rinkimų rezultatų nustatymas ir mandatų suteikimas – tai baigiamoji rinkimų proceso fazė. Pirmiausia kiekvienoje apylinkėje suskaičiuojami joje balsavusių rinkėjų balsai ir rezultatai pristatomi apygardos komisijai. Apygardose balsavimo rezultatai yra susumuojami pagal iš anksto nustatytą balsų skaičiavimo ir laimėjusio kandidato nustatymo sistemą. Įvairiose šalyse yra taikomos skirtingos balsų skaičiavimo ir rezultatų nustatymo sistemos. Pagaliau pasiekęs pergalę rinkimuose kandidatas pripažįstamas išrinktu ir gauna mandatą, t.y. įgaliojimus ir teisę užimti tas pareigas, dėl kurių varžėsi, vietą miesto taryboje, parlamente ar prezidento postą. RINKIMŲ SISTEMOS. Kiekvienoje valstybėje nustatoma sava rinkimų sistema, kuri yra pritaikyta prie konkrečios politinės realybės. Apibendrinus visą įvairovę galima skirti du pagrindinius rinkimų sistemų tipus. Pati seniausia ir paprasčiausia yra daugumos atstovavimo arba mažoritarinė (majoritaire /pranc../ -dauguma). Kita sistema, kuri buvo pradėta naudoti XIX a. antroje pusėje – proporcingo atstovavimo arba proporcinė. 1.Mažoritarinė sistema. Taikant šią sistemą valstybės teritorija yra padalijama į tiek apygardų su daugiau ar mažiau vienodu rinkėjų skaičiumi, kiek numatyta išdalinti mandatų. Iš kiekvienos apygardos išrenkama tik po vieną kandidatą kuris šioje apygardoje surinko daugiausia balsų. Šioje sistemoje gali būti du variantai. Jei taikoma paprastosios daugumos sistema, tai pergalei rinkimuose pasiekti pakanka laimėti paprastą apygardos rinkėjų daugumą. Tokia sistema taikoma Didžiojoje Britanijoje, Japonijoje. Jei taikoma absoliučios daugumos sistema, tai pergalei reikia surinkti absoliučią daugumą rinkėjų balsų, t.y. 50% + 1 balsas. Jei nė vienas iš kandidatų negauna absoliučios daugumos, tenka organizuoti antrą turą, į kurį patenka du kandidatai, surinkę daugiausia balsų pirmajame ture. Mažoritarinė sistema yra labai paprasta ir suprantama, tačiau turi ir trūkumų. Vienas didžiausių trūkumų yra tas, kad net ir mažą persvarą gavęs kandidatas laimi rinkimus ir gauna mandatą, o pralaimėjusio kandidato balsai „pražūna“. Ypač daug balsų pražūna, kai taikomas paprastos daugumos variantas. Taip pat taikant šią sistemą, galimi netgi tokie kuriozai, kada daugiau balsų gavusi partija (skaičiuojant ne pagal apygardas, o visos valstybės mastu) gauna mažiau vietų parlamente. Mažoritarinė sistema yra palanki didžiosioms partijoms, kadangi kitoms partijoms yra nedaug šansų laimėti rinkimus tose apygardose, kuriose varžosi dviejų pagrindinių partijų atstovai. Mažoms partijoms belieka arba prisidėti prie kurios nors iš didelių partijų arba išnykti iš politinio gyvenimo. Mažoritarinės sistemos privalumas yra tas, kad ji verčia visas politines jėgas mesti tarpusavio nesutarimus, rietenas, jungtis, grupuotis į dvi pagrindines partijas ar partijų blokus. Stipri dviejų partijų konkurencija skatina abi partijas nuolat atnaujinti savo programas ir prisitaikyti prie rinkėjų reikmių. Užtenka prarasti vos keletą procentų balsų ir galima pralaimėti rinkimus. Proporcinė sistema. Jos idėja labai paprasta – atstovaujamos turi būti visos partijos, tačiau ne vienodai, o proporcingai per rinkimus gautų balsų skaičiui. Ši sistema yra palankesnė įvairioms mažumoms ir mažoms partijoms, nes už jas paduoti balsai nepražūna, bet irgi yra atstovaujami. Rengiant rinkimus pagal proporcinę sistemą apygardoje yra renkamas ne vienas atstovas, o proporcingai rinkėjų balsavimo rezultatams paskirstomi keli ar net keliolika mandatų. Apygardos šiuo atveju yra žymiai didesnės, pagaliau ir visa valstybės teritorija gali būti laikoma viena rinkimų apygarda. Kitaip sakant naudojant proporcinę rinkimų sistemą yra sudaromos ne vienmandatinės, o daugiamandatės rinkimų apygardos. Kiekviena partija sudaro savo kandidatų sąrašą visiems apygardai skirtiems mandatams užimti. O rinkėjai balsuoja ne už vieną ar kita konkretų asmenį, o būtent už vienos ar kitos partijos pateiktą sąrašą. Taigi išskirtinė proporcinės sistemos savybė yra ta, kad čia varžosi ne atskiri asmenys, pretenduojantys į mandatą, o partijos. Po balsavimo, suskaičiavus kiek už kokį sąrašą buvo atiduota balsų, mandatai proporcingai padalinami visoms partijoms, kurios peržengia rinkimų „barjerą“ (3 – 7%) arba jo gali ir nebūti. Mandatai paprastai atitenka eilės tvarka pagal partijos sudarytus sąrašus, kurie dar gali būti papildomai reitinguojami rinkimų metu. Sudėtingiausia problema, su kuria susiduria ši rinkimų sistema - tai proporcijų apskaičiavimo formulės pasirinkimas. Mat priklausomai nuo pasirinktos formulės rezultatai gali būti palankesni arba didesnėms, arba mažesnėms, arba vidutinėms partijoms. Kiekviena valstybė sprendžia šią problemą savaip, tai priklauso nuo įvairių politinių jėgų tarpusavio santykio. Todėl kiekvienoje valstybėje yra naudojamos vis kitokios proporcijų skaičiavimo formulės bei įvairios tų pačių formulių modifikacijos. Proporcinės sistemos pranašumas yra tas, kad šiuo atveju yra sunaudojama žymiai daugiau rinkėjų balsų, o savo atstovus gali turėti ne tik didelių partijų šalininkai, bet ir mažumų atstovai. Kartais yra labai svarbu, kad valstybės valdyme dalyvautų ne tik daugumos, bet ir mažumų atstovai, kurie galėtų atstovauti savo interesams. Kitas privalumas – kam nors pasitraukus (numirus, atsistatydinus etc.) nereikia rengti pakartotinių rinkimų, nes jo vietą automatiškai užima kitas kandidatas iš partijos sąrašo. Proporcinės sistemos trūkumas – rinkėjai balsuoja ne už konkretų asmenį, o už partiją, tad rinkėjai negali kontroliuoti, kokie konkrečiai asmenys bus išrinkti. Šis trūkumas susilpnėja, kai partijų sąrašai yra reitinguojami. Proporcinė sistema skatina partijų skaičiaus didėjimą, stambių partijų skaidymąsi ir fragmentaciją į mažesnes partijas. Todėl taikant šią sistemą valstybėje visada susiklosto daugiapartinė sistema. Nors iš pirmo žvilgsnio partijų įvairovė atrodo yra sveikintinas dalykas, tačiau partijų gausybė apsunkina tiek valstybės valdymą, tiek ir rinkėjų pasirinkimą. Siekiant apriboti partijų fragmentaciją kartais įvedamas minimalaus atstovavimo „barjeras“, kuris partijų koalicijoms paprastai būna didesnis. Ši sistema silpnina ir partijų atsakomybę savo rinkėjams, nes kelių procentų praradimas mažai ką reiškia, nes partija nors ir praras keletą mandatų, bet vis tiek bus atstovaujama. Galimas ir mišrus variantas, kuomet pusė valdžios atstovų yra renkami pagal mažoritarinę ir pusė pagal proporcinę sistemą, tokiu atveju yra kompensuojami abiejų sistemų trūkumai, tačiau sumažėja ir privalumai. Pagal mišrią sistemą rinkimai rengiami Vokietijoje, Lietuvoje. 3.Partijos šiuolaikinėje valstybėje. Partija (pars /lot./ - dalis) – tai visuomenės dalis, žmonių organizacija, kurios tikslas – siekti valstybinės valdžios. Be abejo, ir kitos socialinės grupės, organizacijos, profsąjungos gali turėti politinių tikslų, siekti paveikti vyriausybės politiką viena ar kita linkme. Tačiau politinės partijos siekia daugiau – jos pačios nori įgyti teisėtą valdžią valstybėje, pačios sudaryti vyriausybę ir pačios formuoti bei įgyvendinti politiką. Politinės partijos atsirado neseniai, kartu su šiuolaikine valstybe, kaip demokratijos ir visuotinės rinkimų teisės įgyvendinimo pasekmė. Politikai pradėjo burtis į partijas siekdami labai konkretaus tikslo – geriau susiorganizuoti ir palengvinti sau rinkiminę kovą. Tačiau greitai paaiškėjo, kad partijos yra tiesiog nepamainomas išradimas, kuris ne tik padeda laimėti rinkimus, bet ir leidžia geriau organizuoti valdymą valstybėje. Tad šiandien partijos yra neatskiriama valstybės politinės sistemos dalis, kuri užtikrina įvairių piliečių interesą atstovavimą bei tampa reikšmingu ryšio kanalu tarp profesionalių politikų, valstybės valdžios ir juos remiančių eilinių piliečių. Partijos organizacija ir paskirtis. Šiandien partijos tapo nepakeičiamu politinių procesų dalyviu, tačiau pradinis jų kūrimo tikslas buvo siauresnis. Ir iki demokratinės santvarkos įtvirtinimo valstybės valdžia buvo pakankamai sudėtinga organizacija, apimanti didžiulį kiekį įvairių oficialių pareigūnų. Iki įsigalinti demokratijai, šias pareigas žmonės galėdavo užimti paveldėjimo ar paskyrimo metu, o kartais valstybinę tarnybą būdavo galima ir nusipirkti. Tuo tarpu demokratijoje visus svarbiausius valstybinius postus nuo valstybės galvos iki seniūno gali užimti tik išrinkti, arba iš išrinktų institucijų paskirti asmenys. Jei anksčiau svarbias valstybines paskaitas skirstė vos keletas asmenų (Karalius, gubernatorius, vaivada), kuriuos buvo galima kaip nors paveikti ar nupirkti, tai įvedus rinkimų procedūrą padėtis pasikeitė iš esmės. Juk neįmanoma įkalbėti ar papirkti šimtų ir tūkstančių rinkėjų, kad jie balsuotų už vieną ar kitą kandidatą. Kada politikų sėkmė tapo susieta su daugybės rinkėjų valios pasireiškimu, iškilo problema – kaip vienam politikui palaikyti ryšį su daugybe rinkėjų, kaip geriau sužinoti jų interesus ir pageidavimus, kaip išaiškinti ir išreklamuoti savo rinkiminę poziciją, kaip tapti tikru rinkėjų atstovu? Ir čia į pagalbą atėjo tarpininkai - įvairūs klubai ir organizacijos, kuriose bendraudavo kandidatai ir rinkėjai. Laipsniškai įvairūs klubai ir organizacijos išplisdavo po visą valstybės teritoriją. Vienos politinės orientacijos klubas steigdavo savo filialus įvairiuose miestuose ir taip virsdavo klubų sistema, kuri veikdavo jau visos valstybės mastu. O per tokią klubų sistemą ryšį su rinkėjais galėdavo nustatyti jau nevienas ar kitas kandidatas, o ištisos jų grupuotės ir susivienijimai. Susikūrus klubų sistemai visos valstybės mastu, pirma, buvo galima užtikrinti, kad nebus prarandamas ryšys su rinkėjais, net jeigu kas nors ir persikeldavo kitur. Atvykęs gyventi į kitą vietą žmogus galėdavo rasti panašaus pobūdžio klubą, kurio politinė orientacija jam buvo labiausiai priimtina. Antra, politikas, remiamas išplitusio klubų tinklo, galėdavo keliauti po visą šalį, agituoti ir susitikinėti su įvairių regionų rinkėjais. Dėl to atsirado net poreikis specialiai samdyti aktyvistus, kurie dirbtų visą šitą organizacinį darbą, agituoti už vieną ar kitą kandidatą ar partiją. Taip ir gimsta politinės partijos. Tačiau politine partija negali būti laikoma tik siekiančių valdžios bendraminčių politikų grupė, nors jie ir nuspręstų pasivadinti partija. Politinė partija galutinai susiformuoja tik tuomet, kai ji tampa stipria organizacija, turinčia savo programą, statutą, organizacinį aparatą ir pakankamą kiekį partijos narių, kurie remia programą ir laikosi statuto. Politinių partijų registravimą ir veiklą paprastai reglamentuoja atitinkami įstatymai, registruojant partiją yra patikrinama ar partijos programa ir statutas neprieštarauja šalies Konstitucijai ir įstatymams. Statute paprastai būna apibrėžiamas kriterijus, pagal kurį asmuo gali būti laikomas partijos nariu ar rėmėju. Jei kuris nors pilietis nusprendžia įstoti į partiją, tai jis turi praeiti statute numatytas procedūras, o tapęs partijos nariu ir gavęs nario pažymėjimą turi mokėti nario mokestį ir dalyvauti partijos veikloje. Partijų organizacinę struktūrą paprastai sudaro vietinės organizacijos, kurios kuriamos teritoriniu principu, ir centriniai, koordinaciniai organai bei frakcijos, savivaldybių tarybose bei parlamentuose. Viena svarbiausių sėkmingos partijos veiklos sąlygų yra jos veiklos finansavimas. Pagrindinis partijų veiklos finansavimo šaltinis tai surenkamas nario mokestis, kurio dydis yra nurodomas partijos statute. Kitas šaltinis - partijos rėmėjų lėšos – paprastai būna griežtai reglamentuojamas įstatymais. Kai kuriose valstybėse partijoms yra leidžiama užsiimti ribota ūkine veikla (leidyba, paslaugos etc.), todėl čia partijos gali gauti pajamų iš partijai priklausančių įmonių ar organizacijų. Kitose šalyse partijos yra finansuojamos iš valstybės biudžeto, skiriamų lėšų kiekis dažniausia priklauso nuo gautų rinkėjų balsų kiekio. Visose šalyse siekiama užtikrinti partijų finansavimo skaidrumą, tačiau gana dažnai pasitaiko ir nelegalaus finansavimo iš įvairių suinteresuotų grupių ar asmenų. Nors daugumoje šalių įstatymai draudžia partijoms gauti paramą iš užsienio, tačiau gyvenime visada yra galimybė tuos įstatymus apeiti. Niekam ne paslaptis, kad buvusi TSRS, JAV, Kinija, Izraelis remia ar yra rėmusios kitų šalių politines partijos, kurios laikėsi palankios toms valstybėms politinės linijos. Taigi partija – tai profesionalų politikų ir juos palaikančių eilinių piliečių organizacija, siekianti laimėti rinkimus ir sudaryti valstybės vyriausybę. Tačiau kartais partijos yra naudojamos ir kitiems tikslams, kadangi partinė organizacija yra mechanizmas, įgalinantis vieną žmonių grupę (partijos vadovybę) lengvai kontroliuoti ir valdyti eilinius partijos narius. Pavyzdžiui, kokios nors partijos vadovybė, nesitikėdama laimėti demokratiškus rinkimus, gali panaudoti savo organizaciją bandymams įvykdyti valstybinį perversmą ir užgrobti valdžią jėga. Partinės organizacijos taip pat gali būti efektyvi piliečių mobilizacijos priemone vienai ar kitai politinei akcijai ar net sukilimui prieš nedemokratinį rėžimą. Kai Vokietija okupavo daugelį Europos šalių, tų valstybių politinės partijos, pasirėmė savo organizacinėmis struktūromis ir tapo pasipriešinimo organizatorėmis. Kad to nebūtų, kai 1940m. buvo okupuota Lietuva, buvo uždraustos visos politinės partijos ir areštuoti visi įtakingesni politikai. Galu gale partijos yra ne tik politikos įgyvendinimo priemonė, bet ir sudaro galimybes politinei karjerai. Praktiškai visose demokratinėse valstybėse tapti žymiu politiku kur kas lengviau, jei aktyviai dalyvaujama kurios nors partijos veikloje. Partinę sistemą sudaro visos šalyje veikiančios partijos ir jų tarpusavio santykiai. Paprastai partinės sistemos yra klasifikuojamos pagal valstybėje veikiančių partijų kiekį ir dydį. 1.Jau minėta, kad proporcinė rinkimų sistema skatina susiformuoti daugiapartinę sistemą, kurios sąlygomis paprastai veikia 3 – 4 panašaus įtakingumo bei dydžio partijos ir aibė mažesnių partijėlių, kurių vienos išnyksta, kitos atsiranda (Švedija, Lietuva). Rinkėjų valia paprastai išskirsto rinkėjų balsus taip, kad viena iš partijų negali dominuoti ir valdyti valstybę. Tokiu atveju formuoti vyriausybę imasi koalicija -kelios partijos, kurių atstovai parlamente sudaro daugumą. Tarpusavio konsultacijų ir derybų būdu jos susitaria, kokia bus ministrų kabineto politika, kas imasi atsakomybės už konkrečią politikos sritį, kaip bus pasiskirstyti ministrų portfeliai. Vyriausybinė koalicija paprastai vadinama pozicija, o likusios partijos, kurios neremia vyriausybės, - opozicija. Šioje sistemoje kartais apskritai neįmanoma suformuoti vyriausybę, kurią remtų parlamento dauguma, tada formuojama „mažumos vyriausybė“, kurią remiantys parlamentarai nesudaro daugumos, bet opozicija nėra vieninga ir nesugeba sudaryti galingos koalicijos. Daugiapartinės sistemos palydovas yra vyriausybės krizės, kurias iššaukia parlamentinės daugumos pasikeitimas – pasikeitus kurios nors frakcijos ar netgi keleto parlamentarų pozicijai vyriausybės neremia parlamento dauguma ir vyriausybė turi atsistatydinti arba yra atstatydinama. Italijoje vyriausybinės krizės labai dažnos, Skandinavijoje – retos, Lietuvoje dar nebuvo nė vienos Seimo kadencijos, kurios metu būtų išsilaikiusi ta pati vyriausybė. Daugiapartinės sistemos privalumas – kuomet partijų yra daug, jos gali atstovauti įvairiausių visuomenės sluoksnių interesams – nuo stambių verslininkų iki tautinių mažumų. Trūkumas – dažnų vyriausybės krizių galimybė, nes sąlygas gali diktuoti keli parlamentarai, arba mažos partijos gali šantažuoti, regzti intrigas, kelti ypatingus reikalavimus. 2.Taikant mažoritarinę rinkimų sistemą dažniausia susiformuoja dvipartinė sistema. Formaliai nėra jokių teisinių kliūčių veikti didesniam partijų kiekiui, tačiau naudojama rinkimų sistema kitoms partijoms, išskyrus dvi stambiausias, nelieka jokių šansų laimėti rinkimus ir pretenduoti į vykdomąją valdžią. Todėl dvi stambiausios partijos dalinasi apie 80 – 90% rinkėjų balsų, bet nė viena jų nelaimi daugiau negu 50 – 60% rinkėjų paramos. Trečios įtakingos partijos iškilimas dvipartinės sistemos sąlygomis yra mažai tikėtinas, nebent visuomenės gyvenime įvyktų esminių permainų, skatinančių rinkėjus atiduoti savo balsus naujai susiformavusiai partijai. Tačiau dvipartinė sistema ir vėl neišvengiamai atsistato, nes kuri nors iš trijų partijų rinkėjų valia pasmerkiama prarasti įtaką ar net suskilti.(Leiboristų partijos atsiradimas iš dvipartinės sistemos išstūmė liberalus). Dvipartinės sistemos didžiausias trūkumas – rinkėjai turi mažesnes galimybes pasirinkti, tas pasirinkimas yra sudėtingesnis, nes partijos siekia įtikti kuo didesniam rinkėjų skaičiui, todėl jų programos yra labai aptakios ir nuosaikios, jose nėra išreiškiami specifinių piliečių grupių interesai. Pranašumas – dvipartinė sistema užtikrina didesnį vyriausybės stabilumą ir vyriausybės krizės yra labai retos, kadangi valdančiajai partijai nereikia sudarinėti koalicijų, nereikia su niekuo dalintis teisės į vykdomąją valdžią, todėl ji pati viena formuoja ministrų kabinetą. Kitas pranašumas – didelis vyriausybės stabilumas susiderina su rinkėjų galimybe pašalinti nepateisinusią pasitikėjimo partiją iš vykdomosios valdžios per artimiausius rinkimus. Net ir pralaimėjusi keliais procentais jis iš karto turi užliesti visą vykdomąją valdžia konkuruojančiai partijai. Daugiapartinėje sistemoje partija, net ir praradus dalies rinkėjų pasitikėjimą, gali dalyvauti valdančiojoje koalicijoje ir dalyvauti valdančioje koalicijoje. Trečias privalumas – padidina politinių partijų atsakomybę ir pasirengimą valdyti valstybę. Kadangi nė viena iš dviejų partijų nėra garantuota, kad išliks valdžioje ar nuolat liks opozicijoje, tai kiekviena iš jų visada yra pasirengusi sudaryti savo vyriausybę. Todėl dažnai opozicinės partijos numatyti kandidatai užimti ministrų postus, jeigu pasisektų laimėti rinkimus, vadinami „šešėliniu kabinetu“. O kol partija yra opozicijoje, „šešėlinis kabinetas“ nuolat seka ir analizuoja veikiančio kabineto darbą ir prireikus kritikuoja jį parlamento debatuose. 3. Partinė sistema su viena dominuojančia partija. Kartais demokratinėse valstybėse dėl vienokių ar kitokių istorinių aplinkybių susiklosto, kad ilga laiką valdžioje išsilaiko ta pati politinė partija (40 metu valdžioje išsilaikė Švedijos socialdemokratai, Izraelyje – Darbo partija, Indijoje – Indijos nacionalinis Kongresas, ypač ilgai Meksikoje išsilaiko Revoliucijos partija). Tačiau paprastai visos partinės sistemos su viena dominuojančia partija anksčiau ar vėliau evoliucionuoja į daugiapartinę ar dvipartinę. Paprastai išauga ir sustiprėja opozicinės partijos, arba pati dominuojanti partija suskyla į kelias mažesnes partijas, nes nesugeba atstovauti visuomenės interesų įvairovei. 4.Vienpartinė sistema. Ji gali egzistuoti tik diktatūrinėse nedemokratinėse valstybėse. Netgi kalbos požiūriu tai paradoksas – juk viena sistema tiesiog neturi su kuo sudaryti sistemos. Vienpartinė sistema, skirtingai nuo dominuojančios partijos sistemos, reiškia, kad visų partijų veikla ir dalyvavimas politikoje yra draudžiamas ir persekiojamas, o demokratiniai rinkimai, kurių metu piliečiai turėtų galimybę pasirinkti iš kelių kandidatų, apskritai nepraktikuojami. Todėl vienintelė likusi partija iš esmės jau net nebėra partija. Ji virsta eilinių partijos narių bei kitų piliečių kontrolės mechanizmo dalimi. Dar daugiau, ta vienintelė partija faktiškai pakeičia valstybės valdymo institucijas ir paverčia juos tik savo valdžios dekoracija. (TSRS ir smetoninė Lietuva). Jei partinės institucijos pakeičia valstybės organus, tai ir pati valstybė ir jos institucijos pamažu nunyksta, kadangi valstybės organai tiesiog tampa nebepajėgūs veikti savarankiškai. Todėl valstybėse, kuriose žlugo vienpartinė diktatūra, pereiti prie daugiapartinio valdymo yra labai sudėtinga, kadangi nuolat tvyro vienokios ar kitokios diktatūros atsiradimo galimybė. VALDŽIOS SĄRANGA VALSTYBĖJE 1. Valstybės konstitucija. 2.Geografinis valdžios suskirstymas. 3. Valstybės valdymo formos. 1.Valstybės konstitucija. Politiniams procesams demokratinėje šalyje didelę įtaką turi ir valstybės valdžios sąranga. Valstybės valdžia – tai ne tik nepaprasta valstybės piliečių grupė, turinti didelius įgaliojimus, bet ir pati yra pakankamai didelė ir sudėtinga organizacija. Ją galima palyginti su sudėtingu mechanizmu, o tiksliau su organizmu, kurio veiklos rezultatas – politiniai sprendimai ir jų įgyvendinimas. Todėl labai dažnai politinio sprendimo turinį lemia ne tik įvairių visuomenėje veikiančių politinių jėgų, partijų ir interesų grupių tarpusavio santykis, bet ir tai, kaip funkcionuoja šalies valdžia, kokiu būdu ir kaip greitai joje gali būti padarytas sprendimas bei kaip užtikrinamas jo įgyvendinimas. Šiuolaikinių valstybių valdžios sąranga paprastai yra užfiksuojama specialiame pagrindiniame įstatyme – Konstitucijoje (constitutio /lot./ - nustatymas, sutvarkymas). Konstitucijoje paprastai yra nustatoma valstybės santvarka, įvairių valdžios grandžių sandara, kompetencijos pasiskirstymą tarp įvairių jos sudėtinių dalių, taip pat valstybės piliečių teisės ir pareigos. Konstitucijoje, kaip pagrindiniame valstybės įstatyme, savo pradžią gauna ir jai negali prieštarauti visi valstybėje priimami įstatymai, vyriausybės sprendimai poįstatyminiai aktai. Antikoje ir viduramžiais valstybės valdžios legitimumas buvo grindžiamas dieviška valdžios kilme ar nusistovėjusiomis tradicijomis, todėl konstitucija šiuolaikine prasme buvo tiesiog nereikalinga. Konstitucijos atsirado tik naujaisiais laikais, pradėjus įgyvendinti demokratinį valdymo būdą. Konstitucijos gali būti rašytinės ir nerašytinės. Rašytinė konstitucija – vientisas išskirtinis dokumentas, reglamentuojantis visas svarbiausias valstybės gyvenimo sferas (daugumoje šalių) arba kelių konstitucinių įstatymų visuma (Suomija, Švedija). Pirmoji valstybė konstitucija žmonijos istorijoje yra JAV konstitucija, kuri buvo sukurta ir priimta 1787 metais po Amerikos laisvės ir nepriklausomybės karo prieš Anglijos karalių, kad į vieningą valstybę susijungė atskiros valstijos. Europoje pirmoji rašytinė konstitucija buvo priimta Prancūzijoje 1789 metais, ji įteisino valstybės santvarkos pakitimus po Didžiosios Prancūzų revoliucijos. Prie pirmųjų rašytinių konstitucijų priklauso ir Lenkijos-Lietuvos valstybėje (Žečpospolita) 1791 metų gegužės 3 dieną paskelbta konstitucija, tačiau 1795 metais ši valstybė žlugo, tad ši konstitucija liko neįgyvendinta. Rašytinę konstituciją priima steigiamasis susirinkimas (Italija), referendumas (Prancūzija), arba išleidžia šalies vadovas (Iranas) arba aukščiausioji valstybinės valdžios institucija. Rašytinė konstitucija būna arba vienas aktas (daugumoje šalių) Konstitucijos keitimo ir papildymo tvarką paprastai nustato pačios konstitucijos, ši tvarka yra sudėtingesnė negu priimant paprastus įstatymus. Lietuvoje pirmąją nuolatinę demokratinę konstituciją Steigiamasis Seimas priėmė 1922 metais, 1928 m. Prezidentas A.Smetona, pritariant Ministrų kabinetui, priėmė naują konstituciją, neprisilaikant procedūros, nustatytos 1922 m. konstitucijoje. Ji suteikė plačias teises prezidentui: leisti įstatymus, skirti ir atleisti Vyriausybę, bet kada savo nuožiūra paleisti Seimą. 1938 metais buvo priimta autoritarinį režimą įvirtinanti konstitucija, pagal ją visa valdžia priklauso valstybės prezidentui; jam buvo pavaldūs visi valstybės organai, o jis niekam nepavaldus, niekam neatskaitingas ir niekieno neatšaukiamas. Dabartinė Lietuvos Konstitucija buvo priimta 1992 metų spalio mėn. visuotiniame referendume. Nerašytinė konstitucija susideda iš daugelio įstatymų, konstitucinių papročių ir precedentų (D.Britanija, Naujoji Zelandija). Vienas pagrindinių konstitucijų problematikos klausimų geografinis valdžios pasiskirstymas valstybėje. Kadangi kiekviena valstybė yra įsikūrusi apibrėžtoje teritorijoj, tai visapusiškam jos valdymui ir kontrolei užtikrinti teritorija padalijama į smulkesnius administracinius vienetus – provincijas, apskritis, departamentus, sritis, žemes, seniūnijas, kurie turi savo valdžios institucijas. Kiekviena valstybė savaip nustato savo teritorijos administracinį pasiskirstymą. Tuomet ir iškyla klausimas, kaip turi būti padalinta kompetencija tarp centrinės valstybės vyriausybės, įsikūrusios sostinėje, ir provincijoje veikiančių valdžios organų. Čia galimi įvairūs valdžios (de)centralizacijos variantai. Kita svarbi valstybės valdžios sąrangos problema, kurios vienoks ar kitoks sprendimas visada užima reikšmingiausią vietą konstitucijoje – tai nustatymas to, kas ir kaip atlieka dvi pagrindines valdžios funkcijas – įstatymų leidimą (dažnai ši funkcija vadinama lotynišku terminu legislatyvinė) ir įstatymų vykdymą (lot. egzekutyvinė). Paprasčiau kalbant, konstitucija turi nustatyti, kuri valdžios grandis konkrečiai formuluoja apsisprendimo vienu ar kitu reikalo turinį (t.y. vykdo įstatymų leidžiamąją funkciją) ir kas garantuoja jau priimto apsisprendimo vykdymą ar priimto įstatymo laikymąsi (t.y. atlieka vykdomąją funkciją). Demokratinių valstybių praktikoje galimi įvairūs konstitucinio sprendimo variantai, numatantys tiek dviejų funkcijų atskyrimą ir jų suteikimą skirtingiems valdžios organams; tiek ir abiejų funkcijų sutelkimą vienose rankose. 2.Geografinis valdžios suskirstymas. Šiandien praktiškai nėra nė vienos šiuolaikinės valstybės, kurios teritorija ir gyventojai nebūtų suskirstyti į smulkesnius ir centrinei valdžiai pavaldžius administracinius vienetus, o centrinė vyriausybė savo kompetenciją vienaip ar kitaip nebūtų pasidalinusi su smulkesniais ir sau pavaldžiais dariniais. Atitinkamai ir pati kompetencija yra skirstoma į pagrindinę ir išvestinę. Išvestinė kompetencija – tai tokia kompetencija, kurios turinį sudaro aiškiai ir tiksliai išvardintos ir nurodytos funkcijos, kurias vienas valdžios organas patiki ir perduoda kitam valdžios organui. Pagrindinė kompetencija – tai tokia kompetencija, į kurią įeinančios funkcijos nėra griežtai ir aiškiai apibrėžtos, o jų turinį sudaro visa tai, kas lieka po išvestinės kompetencijos išskyrimo. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad šios sąvokos yra gana sudėtingos, tačiau jos tampa kur kas aiškesnės išnagrinėjus skirtingus valstybės valdžios sąrangos tipus. Priklausomai nuo to, kaip tarpusavyje „pasidalina“ valdžią centrinė valdžia ir vietinė valdžia yra skiriami trys skirtingi valdymo sąrangos tipai: unitarinė (vieninga) valstybė, federacija ir konfederacija. 1.Unitarinė valstybė – tai tokia valstybė, kurioje bendroji kompetencija priklauso centrinei valdžiai, o išvestine kompetencija naudojasi vietinės valdžios institucijos. Tai reiškia, kad centrinė valdžia iš savo pagrindinės kompetencijos kai kurias funkcijas gali perduoti sau pavaldžioms vietinėms valdžios institucijoms. Pavyzdžiui, Danija yra unitarinė valstybė, todėl jos centrinė valdžia turi teisę tvarkyti visus valstybinius reikalus. Tačiau Danijos centrinė valdžia yra perdavusi tokius visuomenės bendro gyvenimo reikalus, kaip: socialinis aprūpinimas, kelių priežiūra, vaikų darželiai, vidurinių mokyklų sistema ir dar kai kurias funkcijas tvarkyti vietinėms savivaldybėms. Be to, Danijoje vietinės savivaldybės turi teisę iš joms pavaldžios teritorijų gyventojų rinkti specialius vietinius mokesčius minėtų reikalų tvarkymui finansuoti. Tokiu būdu unitarinė valstybė priklausomai nuo to, kiek kompetencijos yra perduota vietinėms valdžios institucijoms ir kiek jos pasilieka sau centrinė valdžia, gali būti centralizuota daugiau arba mažiau. Gali nutikti netgi taip, kad centrinė valdžia gali pasilikti sau visiškai mažai funkcijų, o didžiausiąja dalį perduoti vietinei valdžiai. Bet, net ir esant dideliam decentralizacijos laipsniui, tokia valstybė vis tik išlieka unitarinė, nes kompetencijų paskirtis ir jų paskirstymo principas išlieka nepasikeitęs – centrui priklauso pagrindinė, o vietinei valdžiai tik išvestinė kompetencija. Todėl centro valia vietinės valdžios kompetencija bet kada gali būti sumažinta arba padidinta. 2.Federacinė valstybė. Čia kompetencijos pasiskirstymas vyksta priešinga kryptimi. Skirtingai nuo unitarinės valstybės, šie valstybiniai dariniai yra ne vieningos, o sudėtinės valstybės, kurios atsiranda susijungus į vieną valstybę kelioms valstybėms, kurios anksčiau buvo unitarinėmis, ar kitokiems istoriškai ir kultūriškai savitiems kraštams. Čia pagrindinė kompetencija priklauso sudėtinę valstybę sudarantiems nariams, o išvestine kompetencija naudojasi naujai įsteigtos valstybės centrinė valdžia. Todėl federacijos konstitucijose paprastai būna išvardinta ne tai, kokias funkcijas vykdo sudėtinės valstybės nariai, o tai, kokios funkcijos yra pavedamos vykdyti įsteigtai centrinei valdžiai. Gali nutikti taip, kad centrinės valdžios kompetencija bus labai plati, o vietinių valdžios organų labai siaura, tačiau tai nekeičia kompetencijų pasiskirstymo principo – pirminis valdžios šaltinis yra sudėtinės valstybės nariai, o centro valdžia tėra viso labo tik išvestinė. Ir jeigu kokia nors funkcija ar reikalas yra neįtrauktas į centro kompetenciją ir neįvardintas konstitucijoje, tai, vadinasi, jis yra likęs pagrindinės kompetencijos savininkams federacijos nariams. 3.Konfederacinė valstybė. Kuo skiriasi federacija nuo konfederacijos? Pagrindinis šių formų skirtumas yra tas, kad konfederacijos centro išvestinė yra pačių konfederacijos narių suteikta ir visuomet gali būti atsiimta atgal. Tai yra praktiškai tas pats kaip ir unitarinėje valstybėje, tiktai kompetencijos perdavimas vyksta priešinga kryptimi – ne iš centro į pavaldžias vietinės valdžios institucijas, o iš konfederacijos narių į konfederacijos centrą. Konfederacijos paprastai net nesudaro vieningos valstybės, jos greičiau yra tik glaudžios bendrų interesų suvienytos valstybių sąjungos. Tuo tarpu federacijoje yra kiek kitaip. Čia sudėtinės valstybės centras, nors jo kompetencija ir yra išvestinė, pats „užsigrobia“ kompetencijų paskirstymo teisę. Todėl federacinėje valstybėje, nors pagrindinė kompetencija priklauso federacijos nariams, nariai patys negali nuspręsti, kokius reikalus jie perduoda centrinei valdžiai, o kokius pasilieka sau. Federacijos nariams belieka tenkintis tik ta kompetencija, kurią centras teikiasi jiems palikti. Jeigu federacinėje valstybėje centrinė valdžia yra toks „grobikas“ ir gali kiek tik nori kompetencijos sau pasiimti kyla klausimas, kuo praktiškai federacinė valstybė skiriasi nuo unitarinės valstybės? Bet, nežiūrint į dominuojantį centro vaidmenį, skirtumas tarp šių dviejų valstybės valdžios sąrangos tipų vis tik išlieka. Unitarinėje valstybėje tie reikalai, kurių centrinė valdžia neperduoda vietinei valdžiai, automatiškai lieka jai. O federacinėje valstybėje tos funkcijos ir reikalai, kurių savavališkai nepasiima centrinė valdžia, automatiškai lieka federacijos narių dispozicijoje. Štai galima palyginti Lietuvą ir Vokietiją. Pirmoji yra unitarinė valstybė, o antroji – federacinė, kurią sudaro 15 žemių. Lietuvoje švietimo reikalus tvarko centrinė valdžia Vilniuje, bet dalį funkcijų yra delegavusi apskričių ir savivaldybių švietimo skyriams. Centrinė valdžia gali padidinti ar sumažinti vietinių švietimo skyriaus kompetenciją, gali apskritai juos panaikinti. Tuo tarpu Vokietijos centrinė valdžia savo žinion yra perėmusi valstybės gynybos, užsienio politikos ar dar kitus reikalus. Tačiau švietimo reikalais centrinė valdžia, įsikūrusi Berlyne, visiškai nesirūpina, jie yra palikti federacijos narių – Žemių valdžios žinioje. Suprantama, politinė tikrovė visuomet yra sudėtingesnė negu teorinis skirstymas. Ne visada lengva ir paprasta nustatyti, kokį geografinio valdžios suskirstymo modelį valstybei, kaip suvereniai žmonių bendrijai, reikėtų pasirinkti ar jau pasirinktą keisti tinkamesniu. Paprastai federacinė valdymo struktūra yra būdinga didelėms valstybėms, kurių teritorijose gyvena žmonių bendrijos, pakankamai ryškiai besiskiriančios savo kalba, kultūra ar politikos tradicijomis. (JAV, Kanada, Brazilija, Australija, Vokietija, Indija). Federalizmas yra tarsi savotiškas kompromisas, kuris siekia suderinti ir atskirų federacijos narių savitumą ir didelės valstybės vientisumą. Federacinė valdymo struktūra savo gyvybingumą ryškiausiai parodė JAV ir Vokietijoje. Kita vertus, federalizmas ne visuomet pasiteisina, nes, kaip jau buvo minėta, centrinė valdžia šiomis sąlygomis turi dideles galimybes naudoti savo valdžią ir plėsti savo kompetenciją federacijos narių savarankiškumo sąskaita. Net tokioje demokratinėje šalyje kaip Kanada federalizmas nepajėgia užtikrinti politinio stabilumo. Taip yra todėl, kad istoriškai susiklostė, jog daugumoje Kanados provincijų gyvena angliškai kalbančių piliečių dauguma, ir tik Kvebeke daugumą sudaro prancūziškai kalbantys kanadiečiai. Todėl Kvebeke kartkartėmis sustiprėja įtaka separatistinių jėgų, kurios pasisako už šio federacijos nario pasitraukimą iš vieningos Kanados valstybės. Paprastai tokie reikalavimai yra keliami, kai centrinė valdžia nori perimti daugiau teisių iš federacijos narių, netgi tokių, kurios nėra tiesiogiai susijusios su prancūzų tautiniais interesais. Didžioji dauguma šiuolaikinių pasaulio valstybių yra pasirinkusios unitarinę valdymo formą. Kita vertus, kadangi federacinėmis dažniausiai būna didžiosios valstybės, tai jų teritorija sudaro beveik pusę Žemės rutulio teritorijos, o jose gyvena daugiau nei trečdalis Žemės gyventojų. Konstitucijos nustatytas geografinis valdžios suskirstymo būdas yra labai svarbus politinės tikrovės elementas, tačiau realų gyvenimą ne mažiau veikia ir susiklosčiusios valstybių politinio gyvenimo tradicijos bei politinių jėgų pusiausvyra. Todėl visiškai įmanoma, kad unitarinės valstybės administraciniai dariniai gali turėti daugiau valdžios ir mažiau priklausyti nuo centro, negu kai kurių federacinių valstybių nariai. Štai unitarinės Japonijos centrinė valdžia kontroliuoja mažiau nacionalinio biudžeto (62%) negu federacinės Australijos (78%).Todėl galima teigti, kad federacinės Australijos valdymo struktūra yra labiau centralizuota negu unitarinės Japonijos. Unitarinių Prancūzijos ir D.Britanijos situacija atrodo panašiai – centrinė valdžia kontroliuoja 74% ir 76%. Tačiau vietinės savivaldos organai šiuose kraštuose visiškai skirtingai gali naudotis jų dispozicijoje esančiais pinigais. D.Britanijoje centrinė valdžia į šį reikalą praktiškai nesikiša, tuo tarpu Prancūzijoje pagal ilgaamžę tradiciją Paryžiaus kontrolė yra labai stipri, todėl vos ne kiekvieną stambesnį pinigų panaudojimo projektą vietinė valdžia turi derinti su centrine valdžia. Pagaliau galimi ir tokie atvejai, kai konstitucijoje užfiksuota federacinė kokios nors valstybės valdymo struktūra apskritai neatitinka politinės tikrovės. Štai Tarybų Sąjunga skelbėsi esanti sudėtinė sąjunginė valstybė, sudaryta iš 15 suverenių respublikų. Ir pati Sąjunga, ir kiekviena respublika turėjo savo konstitucijas, kuriose buvo užfiksuotas tam tikras valdžios suskirstymas tarp centrinės valdžios Maskvoje ir kiekvienos sąjunginės respublikos valdžios. Tačiau nagrinėjant šias konstitucijas ne taip lengva nustatyti, kokia valstybė buvo Tarybų Sąjunga – konfederacija, federacija ar unitarinė valstybė. Kiekvienos respublikos konstitucijoje buvo užrašyta, kad respublika pasilieka sau teisę išstoti iš Tarybų Sąjungos. Vadinasi, ji konfederacija, nes šį klausimą respublikos gali spręsti pačios nepriklausomai nuo centro valios. Tačiau TSRS konstitucijoje buvo parašyta, kad sąjungą sudarančioms respublikoms paliekama teisė pasitraukti. Vadinasi TSRS – federacija, nes šią teisę ne pačios respublikos pasilieka sau, o centras kilniaširdiškai sutinka ją palikti. Tačiau šiandien palieka, o rytoj gali apsigalvoti ir nebepalikti. Pagaliau ir respublikų, ir Sąjungos konstitucijose buvo užfiksuota, kad jei atskiros respublikos įstatymas prieštarauja sąjunginiam, tai galioja Sąjungos įstatymas. Pagal šį straipsnį išeitų, kad TSRS yra centralizuota unitarinė valstybė, nes tik tokioje valstybėje centrinė valdžia gali priimti įstatymus bet kurioje politikos sferoje. Tad federalizmas gali tarnauti ne pagal savo paskirtį, o visiškai kitiems tikslams. Tai būdinga nedemokratinėms valstybėms, kurios paprastai pasižymi didele valdžios koncentracija centrinės valdžios rankose. Tuomet formaliai konstitucijoje užfiksuota federacinė tokios valstybės struktūra gali būti kaip savotiška širma, maskuojanti tikrąją reikalų padėtį. 3.Valstybės valdymo formos. Aukščiausieji šiuolaikinių demokratinių valstybių valdymo organai yra parlamentas, ministrų kabinetas ir valstybės vadovas. Nuo to kaip šie organai yra sudaryti, kokie yra jų tarpusavio santykiai, priklauso galimos skirtingos pasekmės politikai, valstybės reikalų tvarkymui. Parlamentas (parler/pranc./ - kalbėti) – tai tautos išrinktų atstovų susirinkimas, o kartu tai yra svarbiausias demokratijos požymis. Demokratinis valdymas be parlamento yra neįsivaizduojamas. Būtent parlamentui tauta per visuotinius rinkimus paveda spręsti svarbiausius valstybės klausimus ir suteikia teisę kalbėti tautos vardu. Parlamentų sudėtis ir struktūra paprastai yra iš anksto nustatoma konstitucijose. Pagal savo struktūrą parlamentas gali būti sudarytas iš vienų arba iš dviejų rūmų. Jeigu parlamentas susideda iš dviejų rūmų, tai vieni iš jų laikomi žemesniaisiais, o kiti – aukštesniaisiais. Dviejų rūmų buvimas motyvuojamas tuo, kad taip galima užtikrinti gilesnį ir detalesnį įstatymų ir kitų valstybės reikalų nagrinėjimą, atsižvelgti į daugiau įvairiais būdais išrinktų atstovų nuomonių. Tautos atstovai į skirtingus parlamento rūmus yra renkami skirtingais būdais, jie gali būti renkami ir skirtingu laiku, ir skirtingos trukmės kadencijoms. Pavyzdžiui, į JAV parlamentą, kuris vadinamas Kongresu ir susideda iš dviejų rūmų yra renkami taip: į žemuosius rūmus kiekviena JAV valstija išrenka proporcingą valstijos gyventojų skaičiui atstovų kiekį, o į aukštuosius rūmus – Senatą – kiekviena valstija nepriklausomai nuo savo gyventojų skaičiaus renka po du senatorius. Panaši sistema yra taikoma ir kitose didesnėse valstybėse – D.Britanijoje, Prancūzijoje, Lenkijoje. Mažesnėse valstybėse paprastai renkamas vienų rūmų parlamentas (Latvija, Estija, Norvegija, Islandija). Kai kuriose valstybėse ši valstybės valdymo institucija vadinamai bendrai priimtu vardu, t.y. Parlamentu (D.Britanija, Indija, Italija), kitose gali būti vadinami skirtingais vardais Seimas(Lietuva, Sejm – Lenkija, Saeima – Latvija), Kongresas (JAV), Nacionalinis susirinkimas (Prancūzija), Rada (Ukraina), Dūma(Rusija) ir t.t. Parlamento nariai skirstosi į frakcijas pagal savo politines pažiūras partiniu pagrindu. Jei šalyje veikia dvipartinė sistema, tai ir parlamente vyrauja dvi stambiausios frakcijos, esant daugiapartinei sistemai frakcijų paprastai būna daugiau. Valstybės vadovas – tai aukščiausias valstybės pareigūnas, valstybės reprezentantas tiek šalies viduje, tiek santykiuos su užsienio valstybėmis. Valstybės vadovo funkcijas demokratinėse valstybėse atlieka arba karalius, kuris savo titulą gauna paveldėjimo keliu, arba prezidentas, kuris gali būti tiesiogiai ar netiesiogiai renkamas pačios tautos arba parlamento. Ministrų kabinetas – tai aukščiausias valstybės valdymo organas (vykdomoji valdžia), susidedantis iš valstybinio valdymo centrinių žinybų vadovų – ministrų. Įvairiuose kraštuose ministrų kabinetas gali būti vadinamas įvairiais vardais – ministrų taryba, administracija arba tiesiog vyriausybe. Ministrų kabinetui vadovauja ministras pirmininkas (dar vadinamas premjeru, kancleriu, valstybės ministru etc.). Galimas ir toks atvejis, kad ministrų kabinetui tiesiogiai vadovauja pats valstybės vadovas – karalius arba prezidentas. Šių trijų pagrindinių valstybės valdžios sudėtinių dalių – parlamento, valstybės vadovo ir vyriausybės – paskirtį, funkcijas ir tarpusavio santykius detaliai ir konkrečiai nustato kiekvienos valstybės konstitucija. Priklausomai nuo to, kaip konstitucija paskirsto valdžios funkcijas, kokią valstybės valdymo dalį gauna kiekvienas iš aukščiausiųjų valdymo organų, ir susiformuoja vienas iš galimų šiuolaikinės demokratinės valstybės valdymo būdų. Vienas iš jų – parlamentinis valdymas, kadangi šiuo atveju didžiausią ir reikšmingiausią vietą valstybės valdyme turi parlamentas. Kitas – prezidentinis valdymas, nes čia didžiausia valdžia yra sutelkta prezidento rankose. Parlamentinis valdymas arba parlamentarizmas. Šiuo atveju aukščiausioji valdžia priklauso parlamentui. Ši parlamento viršenybė prieš kitas valdžios institucijas remiasi tuo, kad jis yra vienintelė valdžios įstaiga, tiesiogiai renkama piliečių ir turinti tiesioginius tautos įgaliojimus. Todėl parlamentas ne tik turi teisę priimti visiems privalomus įstatymus, bet ir parinkti bei paskirti ministrą pirmininką ir visą ministrų kabinetą, kuriam yra pavedama tiesiogiai valdyti valstybę, vykdyti parlamento nutarimus, užtikrinti priimtų nutarimų galiojimą ir laikymąsi. Tad ministrų kabinetas viso labo yra tik atsakingas parlamentui specialus komitetas, kuris praktiškai tvarko valstybinius reikalus. Kabineto nariai paprastai kartu būna ir parlamento deputatai, galintys dalyvauti balsavime bei įstatymų projektų svarstyme. Ministras pirmininkas taip pat parenkamas iš deputatų, juo paprastai tampa parlamentą sudarančios daugumos lyderis. Ministrų kabinetas dirba tol, kol jį remia ir juo pasitiki parlamento deputatų dauguma. Ta pati dauguma prireikus balsavimo būdu gali nuspręsti nušalinti kabineto narius iš užimamų pareigų ir paskirti kitą ministrą pirmininką ir kitą kabineto sudėtį. Kitas parlamento viršenybės požymis – tai valstybės vadovo pavaldumas parlamentui. Parlamentas skiria lėšas, reikalingas karaliaus, jo šeimos, jo rezidencijos išlaikymui. O jeigu valstybė pagal konstituciją yra ne monarchija, o respublika, tai parlamentinio valdymo sistemoje ir patį prezidentą išrenka parlamentas. Taigi pagrindinis parlamentinio valdymo bruožas - tai visos valdžios sukoncentravimas viename centre. Čia nėra valdžios pasiskirstymo principo, veikiančio prezidentinio valdymo sistemoje. Todėl ir valstybės vadovas, ir kabinetas yra atsakingi parlamentui. Parlamentarizmo gimtinė yra D.Britanija, Būtent šioje valstybėje natūraliu evoliucijos keliu per daug metų susiformavo dabar daugelyje demokratinių šalių veikianti valstybės valdžios sąrangos forma. D.Britanijos parlamentas palaipsniui iš monarcho patariamojo organo virto į aukščiausiąjį valstybės valdžios organą, o karaliui beliko tik valstybės vadovo simbolinės bei reprezentacinės funkcijos. Kadangi šios šalies valdymo sistema ir šiandien yra ryškiausias parlamentarizmo pavyzdys, tai juo labiausiai juo ir remsimės nagrinėdami, kaip praktiškai funkcionuoja ši forma, kokie jos pranašumai ir trūkumai. Šiuolaikinės D.Britanijos parlamentas susideda iš žemųjų Bendruomenių rūmų ir aukštųjų – Lordų rūmų. Bendruomenių rūmai susideda iš 651 tautos atstovo, kuriuos šalies piliečiai renka pagal mažoritarinę sistemą. Tokia sistema padeda įsitvirtinti dvipartinei sistemai, todėl nuo Pirmojo pasaulinio karo rinkiminė kova vyksta tarp dviejų partijų – konservatorių ir leiboristų. Bendruomenių rūmų darbas skirstomas į keturias pagrindines dalis: įstatymų leidybą; finansų kontrolę, įskaitant biudžeto tvirtinimą; kabineto kontrolę; diskusijas einamosios politikos klausimais. Kiekvienas įstatymas praeina tris svarstymus (skaitymus). Parlamento darbe didelį vaidmenį vaidina Bendruomenių rūmų pirmininkas – spikeris (speak/angl/ - kalbėti). Spikerį pasiūlo daugumą turinti partija, o jį patvirtina karalius. Pagal parlamentinę tradiciją spikeris turi būti bešališkas ir nepriklausomas nuo bet kokios partijos, todėl jis formaliai atsisako narystės partijoje. Spikeris vadovauja posėdžiams, jis gali atstovo kalbą nutraukti atstovo klausimą pateikti ministrui ir iš viso neleisti svarstyti to ar kito klausimo. Kai dalyvauja spikeris, kvorumui reikia 40 deputatų, jei jis nedalyvauja – virš 600 deputatų. Aukštieji D.Britanijos parlamento rūmai – Lordų rūmai – sudaryti ne iš demokratinių rinkimais išrinktų deputatų, bet iš asmenų, turinčių pero titulą pagal paveldėjimą arba suteiktą karaliaus. Į šių rūmų sudėtį įeina renkamieji perai: 16 Škotijos perų, kuriuos iš savo tarpo renka visi Škotijos perai penkeriems metams ir 15 Airijos perų, renkamų iki gyvos galvos. Lordų rūmų narių skaičius nėra griežtai apibrėžtas, paprastai juose būna apie 800 narių. Lordų rūmų pirmininkas vadinamas lordu kancleriu. Iki 1911 metų Lordų rūmai turėjo teisę atmesti įstatymus, [priimtus Bendruomenių rūmų, dabar jie beturi teisę sulaikyti įstatymų įsigaliojimą vieneriems metams. Be to, Lordų rūmai vykdo daug teisminių funkcijų, jie yra aukščiausia apeliacinė D.Britanijos teismų institucija. Ministrų kabinetas yra pavaldus bei atsakingas parlamentui ir visų pirma Bendruomenių rūmams. Jei pareiškiamas nepasitikėjimo votumas, ministrų visas solidariai kabinetas privalo atsistatydinti arba paleisti parlamentą ir paskirti naujus rinkimus. Tokia situacija vadinama vyriausybės krize. Jei kabinetas ryžtasi paleisti parlamentą, jo likimas priklauso nuo naujojo parlamento sudėties. Jei po rinkimų susidaro parlamento dauguma palanki kabinetui ir jo politikai – kabinetas išlieka, jei rinkimų rezultatai būna nepalankūs kabinetui visties reikia atsistatydinti. Ministrų kabineto vadovas yra ministras pirmininkas, paprastai tai laimėjusios partijos lyderis, kurį formaliai paskiria karalius. Ministrų kabineto narius savo nuožiūra kviečiasi ministras pirmininkas iš savo partijos narių, visi ministrai turi būti vienų kurių nors parlamento rūmų deputatai, pavaduotojai – iš kitų rūmų. Taip suformuotas kabinetas pajėgia užsitikrinti greitą ir garantuotą savo teikiamų įstatymų priėmimą, parlamentas patvirtina virš 95% kabineto pasiūlytų įstatymų projektų. Tačiau neteisinga būtų manyti, kad parlamentinio valdymo sistemoje parlamentas virsta tik kabineto parengtų įstatymų tvirtintoju ir nebeturi jokio politinio svorio. Parlamentarizmo esmė yra ta, kad visa valdžia yra sutelkta viename centre, todėl teisingiau būtų sakyti, kad visus valstybės reikalus tvarko parlamentas ir kabinetas kartu. Juk ir pats kabinetas galų gale atsiranda iš parlamento, o ne atvirkščiai. Be to, parlamentas atlieka dar aibę svarbių valstybės valdymo funkcijų, kurių atlikti kabinetas būtų nepajėgus. Pirma, parlamente vyksta viešas įstatymų projektų svarstymas, kuriame dalyvauja ir opozicinės partijos, čia jos turi galimybių paveikti priimamus sprendimus ar bent viešai išreikšti savo požiūrį. Viešas projektų aptarimas taip leidžia dar iki jų priėmimo išryškinti trūkumus, galimas naujas problemas ir atkreipti į tai kabineto dėmesį. Antra, išlieka kabineto atsakomybė parlamentui, parlamentas gali vertinti kabineto politiką, kritikuoti ją bei teikti pasiūlymus kabinetui. Čia vėl ypač svarbus vaidmuo tenka opozicijai, kuris atstovai gali pareikalauti iš kabineto narių ataskaitos, gali pateikti ministrui specialų paklausimą, į kurį pastarasis privalo viešai atsakyti. Pagaliau parlamentas yra savotiškas specialiai pasirengusių dirbti vyriausybėje žmonių rezervas. Štai D.Britanijos parlamente nuolat daugiau kaip 200 žmonių tuo pat metu dirba vykdomosios valdžios struktūrose. Ir beveik du trečdaliai deputatų yra dirbę arba tikisi dirbti kabinete bei jam pavaldžiose struktūrose. Ministras pirmininkas, prieš užimdamas ši postą, turi prieš tai tapti savo partijos frakcijos parlamente lyderiu, gauti likusiųjų kolegų pasitikėjimą. O tam reikia ilgai dirbti parlamente, gerai pasirodyti daugybėje parlamentinių debatų, parodyti savo intelektą ir sugebėjimus įvairiose parlamentinėse situacijose. Todėl parlamentą galima laikyti ir savotiška politikų mokykla, rengiančia juos dirbti vykdomosios valdžios struktūrose. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad parlamentarizmas gali normaliai funkcionuoti ir be valstybės vadovo institucijos. Tačiau negalima pamiršti, kad be tų svarbių darbų valstybės valdymo darbų, kuriuos atlieka parlamentas ir jo paskirtas kabinetas, lieka labai svarbi valstybės reprezentavimo, jos atstovavimo vidaus politikoje ir santykiuose su užsienio šalimis funkcija. Jeigu valstybės konstitucija nenumato valstybės vadovo institucijos, tai šios funkcijos neišvengiamai turi atitekti arba parlamento spikeriui, arba ministrui pirmininkui, o tai kelia įvairias kolizijas bei nesveiką konkurenciją (Lietuva 1990 – 92 metais).Demokratinėse valstybėse šią funkciją atlieka karalius (D.Britanija, Skandinavijos šalys) arba specialiai parlamento renkamas prezidentas (Vokietija, Latvija, Estija, Čekija). Parlamentarizmo pranašumas yra tas, kad valstybės valdžia čia yra vieninga, sutelkta viename centre, valdančiajai partijai, jei gali kontroliuoti valdančiąją daugumą, labai paprasta vykdyti savo politiką, tai daro politiką efektyvesne, lengviau priimti svarbius ir skubius politinius sprendimus. Kitas pranašumas - aišku kas yra atsakingas už priimtus sprendimus ir vykdomą politiką. Parlamentinėje sistemoje valdančiosios partijos kontroliuoja ir kabinetą, ir daugumą parlamente, tai jai ir atitenka visa atsakomybė už rinkiminių pažadų vykdymą. Niekas kitas negali būti apkaltintas už rinkimų pažadų nevykdymą, ir rinkėjai, aiškiai žinodami, kokios partijos buvo valdžioje, gali arba paremti jos politiką, arba pašalinti ją iš valdžios atiduodami balus kitai partijai. Tačiau dėl tų pačių priežasčių galim nurodyti ir parlamentarizmo trūkumą – nukenčia mažumos, jų politiniai interesai net minimaliai nepatenkinami, nes nėra būdų pažaboti daugumos valdžią. Tiesa, tokia vieninga dauguma susiklosto toli gražu ne visada, ypač jei valstybėje yra daug partijų, o rinkimai vyksta pagal proporcinę sistemą. Tuomet nė viena partija negali laimėti absoliučios daugumos, todėl tenka sudarinėti koalicijas, kurios ne visuomet būna tvirtos, dėl ko gali kilti vyriausybių krizės. Jei šitokia situacija kartojasi labai dažnai, tai apsunkinamas valstybės valdymas, galimybės vesti ilgalaikę politiką. Dažna vyriausybių kaita atitolina pribrendusių politinių problemų sprendimą, o kartu mažina piliečių pasitikėjimą valstybės valdžia ir demokratija apskritai. D.Britanijoje ir Skandinavijos šalyse parlamentinio valdymo sistema pasiteisino, nes šiuose kraštuose dažniausiai susiklosto stabili parlamentinė dauguma. Italijoje vyriausybės keičiasi kas metai ir dažniau, Lietuvoje per 15 metų – 13 vyriausybių. Politinis nestabilumas Vokietijoje 1918 -1933 metais atvedė į Hitlerio diktatūros įsigalėjimą. Pokario Prancūzijoje taip pat veikė parlamentinė valdymo sistema, bet dėl nuolatinių vyriausybių krizių jos buvo atsisakyta ir pereita prie prezidentinio valdymo. Prezidentinis valdymas – tai tokia konstitucinė demokratinės valstybės valdžios sąrangos forma, kurioje griežtai nustatytas vadinamasis valdžios suskirstymo principas: įstatymus leidžiantis organas (parlamentas) ir vykdomoji valdžia (vyriausybė) yra vienas nuo kito nepriklausomi ir kiekvienas veikia pagal konstitucijos nustatytą kompetenciją. Prezidentinio valdymo atveju egzistuoja du valdžios centrai – parlamentas ir vykdomoji valdžia (vyriausybė). Tai reiškia, kad vyriausybė negali kontroliuoti parlamento, nustatyti jo darbotvarkės, bet ir kabinetas nėra atsakingas parlamentui. Nepriklausomai nuo daugumos ir mažumos santykio parlamente, kabinetas vykdo savarankišką politiką, o ministrai išbūna savo postuose konstitucijos numatytą laiką. Todėl prezidentinio valdymo sistemoje negali būti vyriausybės krizių ar dažnų vyriausybės sudėties kitimų. Svarbiausia šių dviejų valstybės valdžios centrų nepriklausomybės garantija yra atskiri parlamento ir prezidento rinkimai. Kiekvienas jų teisę valdyti gauna ne viena iš kito, o tiesiogiai iš tautos. Vis tik daugiau valdžios tenka prezidentui, kuris paprastai yra ne tik valstybės, bet ir kabineto vadovas. Jis turi teisę paskirti ministrą pirmininką arba pats eiti jo pareigas, parinkti ministrų kandidatūras. Kadangi galioja valdžių suskirstymo principas, ministrai negali tuo pat metu būti ir parlamento deputatais. Parlamentui paprastai paliekama tik teisė pritarti arba motyvuotai atmesti prezidento pasirinktas kandidatūras, o siūlyti savo kandidatų parlamentas negali kandidatų. Abu valdžios centrai turi vienas kitam padėti valdyti valstybę, derinti tarpusavio veiksmus ir, svarbiausia, vienas kitą kontroliuoti, kad būtų laikomasi įstatymų demokratijos principų. Prezidentas nekontroliuoja parlamento, tačiau turi teisę sustabdyti parlamento priimtus įstatymus ir gražinti juos naujam svarstymui (suspensyvinio veto teisė). Ir tik pagal konstitucijoje numatytą procedūrą parlamentas kvalifikuota dauguma gali įveikti prezidento veto. Parlamentas negali pareikalauti ataskaitos iš prezidento ir jo kabineto, bet tvirtina prezidento pasirinktus kandidatus bei turi teisę teisti kabineto narius ir patį prezidentą, jei pastarieji nusižengia teisėtumui (impeachment/angl/ - apkalta). Todėl dažnai prezidentinio valdymo sistema simboliškai yra lyginama su „stabdžių ir atsvarų“ mechanizmu. Ten, kur yra du konfliktuojantys valdžios centrai (prezidentas – parlamentas) tarp jų neišvengiamai kyla sunkiai sprendžiamų ginčų, kurių reguliavimui ir kontroliavimui konstitucija ir numato trečią valdžios instituciją – Konstitucinį Teismą. Šis teismas, remdamasis pagrindiniu šalies įstatymu sprendžia ginčus tarp įstatymus leidžiančiosios ir vykdomosios valdžios, o kartu ir pats tampa galinga trečiąja valdžia nustatytu būdu kontroliuojanti pirmąsias dvi valdžias. Parlamentarizme Konstitucinis teismas yra nereikalingas, nes visa valdžia priklauso vienam centrui. Tačiau tai pavojinga, nes teoriškai dauguma gali daryti ką nori ir net pakeisti konstituciją. Todėl pastaruoju metu ir kai kurios valstybės su parlamentiniu valdymu yra įsteigusios Konstitucinį teismą, kuris nors kiek ribotų galimą savivalę. Skirtingai nuo parlamentarizmo, kuris išsirutuliojo natūraliu evoliucijos keliu, prezidentinis valdymas yra dirbtinė konstrukcija, konstitucijų kūrėjų fantazijos ir darbo rezultatas. Pirmoji valstybė, kurioje buvo įvestas prezidentinis valdymas – Jungtinės Amerikos Valstijos. Prezidentas čia užima du postus – valstybės vadovo ir vyriausybės vadovo. Kaip valstybės vadovas jis reprezentuoja valstybę, yra savotiškas jos simbolis bei nominalus vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas. Kaip kabineto atstovas jis vadovauja administracijai (taip čia vadinamas kabinetas ir jam pavaldžios institucijos) skiria ministrus, kurie yra atsakingi ne parlamentui, o jam pačiam. JAV prezidentą piliečiai renka netiesioginiais rinkimais pagal paprastosios daugumos sistemą, išrinkdami kiekvienoje valstijoje tiek prezidento rinkikų, kiek renkama toje valstijoje deputatų į aukštuosius ir žemuosius parlamento rūmus. Kartu su prezidentu JAV yra renkamas viceprezidentas, kuris yra tiesioginis prezidento pavaduotoju pastarajam išvykus į užsienį, susirgus ar mirus, ne rinkimai vyksta tik kas ketveri metai. Prezidentinio valdymo sistema yra paplitusi daugelyje demokratinių šalių – Meksika, Kosta Rika. Prezidentinio valdymo privalumas – garantuojamas nuolatinis ir aiškus vadovavimas valstybės politikai ir išvengiama vyriausybės nestabilumo ir krizių, kadangi prezidentas turi tiesioginį asmeninį mandatą gautą iš rinkėjų. Prezidentinio valdymo trūkumas – žymiai sunkiau nustatyti vieno ar kito politiko atsakomybės laipsnį už vykdomos politikos padarinius. Pavyzdžiui, prezidentas siūlo priimti svarbų įstatymą, o parlamentas gali šį įstatymą atmesti ir netgi nesvarstyti. Kas kaltas? Dėl to mažėja rinkimų reikšmė, nes rinkėjams neaišku, kas atsakingas už vieną ar kitą politiką, ką vertėtų paremti ir ką nubausti neišrinkimu, o politika per rinkimus gali labai daug žadėti, kadangi galės paaiškinti kad kitas valdžios centras jiems trukdo įgyvendinti savo pažadus. Tokiu atveju per prezidento rinkimus daugiausia dėmesio kreipiama į kandidatų asmenybės patrauklumą ir simpatiškumą. Dar vienas trūkumas – valstybės vadovo ir vyriausybės vadovo pareigų suteikimas tam pačiam asmeniui. Simboliškas valstybės atstovavimas eiliniams valstybės piliečiams yra pakankamai reikšmingas, skatina patriotizmo jausmus, o tai labai gyvybingas valstybės stiprybės šaltinis. Akivaizdu, kad valstybės piliečiams yra reikalingas asmuo, kuris įkūnytų jų pagarbą valstybei, todėl yra parankiau, kad šią funkciją atliktų žmogus, tiesiogiai neįsitraukęs į kasdieninės politikos rutiną. Trūkumų turi ir parlamentinis ir prezidentinis valdymas, todėl susiformavo ir tarpinė demokratinio valdymo forma – pusiau prezidentinis valdymas. Prancūzijoje 1958 metais buvo paskelbta Penktoji Respublika, kas reiškė perėjimą nuo parlamentarizmo prie pusiau prezidentinio valdymo. Prezidentas tiesioginiais rinkimais renkamas 7 metams, kuris skiria ministrą pirmininką. Prezidentas skiria premjerą ne savo nuožiūra, o, gerbdamas visuotinę rinkimų teisę, tą asmenį, kurį remia parlamento dauguma. Ministras pirmininkas ir jo kabinetas kartu yra atskaitingi ir parlamentui, balsų dauguma Nacionalinę asamblėja gali juos nušalinti, o prezidentas turi teisę paleisti parlamentą. Taip buvo sukurta labai lanksti valdymo sistema, kuri gali gerai prisitaikyti prie susiklosčiusios politinės situacijos. Kai prezidentūrą ir parlamento daugumą kontroliuoja ta pati partija (koalicija), valstybės vyriausybė veikia kaip prezidentinio valdymo sąlygomis, skirtumas tik tas, kad nėra didelių prieštaravimų tarp parlamento ir vyriausybės, nėra ir politinių priėmimo vilkinimo, atsakomybės savininko užmaskavimo ir kitų prezidentinio valdymo trūkumų. Jei prezidentūrą ir parlamentinę daugumą kontroliuoja skirtingos orientacijos politinės jėgos, tai valdymas iš esmės virsta parlamentiniu. Tuo laikotarpiu prezidentui tenka valstybės vadovo funkcijos, tarptautinių santykių, gynybos ir kiti strategiškai svarbūs įgaliojimai, bet kasdienės politikos reikalus tvarko ir šalį valdo kitų partijų sudarytas kabinetas remdamasis parlamentine dauguma. Taigi ši sistema net ir nekeičiant konstitucijos, tačiau susiklosčius kitokiam politinių jėgų išsidėstymui gali „važiuoti dviem greičiais“, t.y. nuo prezidentinio valdymo pereiti prie parlamentinio ir atvirkščiai. Nėra vienintelio tobulo valstybės valdymo modelio, kiekviena šalis turi atsižvelgti į savo tradicijas, politinių partijų sistemą bei daugelį kitų faktorių. Nemažai valstybių, pereinančių iš diktatūros į demokratiją (Rusija, Ukraina, Lietuva), prancūziškame modelyje įžvelgia gerą pavyzdį ir vertą dėmesio patirtį. POLITINĖS DOKTRINOS 1.Liberalizmas. 2.Socializmas. 1.Liberalizmas. Politinė doktrina /doctrine /lot/ - mokymas, instrukcija) - tai tarpusavyje susijusių ir vien iš kitos išplaukiančių politinių idėjų junginys. Dauguma žmonių susiduria su politika ir suvokia ją kaip tik remdamiesi politinių doktrinų išvadomis. Dar daugiau politinės doktrinos dažnai lemia ir žmonių politinę elgseną. Vienaip žmogus elgiasi, kai įžvelgia vyriausybėje sau priešišką ir pavojingą jėgą; kitaip jei laiko vyriausybę nereikalinga biurokratų sankaupa, ir dar kitaip, kai yra įsitikinęs, kad kaip tik vyriausybė turi rūpintis jo ir jo vaikų gerove. Taigi politinės doktrinos atsiranda ir susiformuoja todėl, kad jos yra naudingos žmonėms. Politinės doktrinos leidžia pagrįsti vienokią ar kitokią elgseną, vienokią ar kitokią politinę poziciją. Be to, kiekvienas žmogus remdamasis turima doktrina gali daug geriau ir greičiau susiorientuoti sudėtingame politikos įvykių pasaulyje. Juk kiekvieną dieną žiniasklaida pateikia mums daugybę pranešimų apie įvykius mūsų krašte ir visame pasaulyje. Tiesiog fiziškai būtų neįmanoma kiekvieną įvykį išgvildenti taip, kad būtų galima suprasti visas jo priežastis ir numatyti visas galimas pasekmes. Bet jei visus įvykius vertinsime remdamiesi tam tikra idėjų sistema arba doktrina, tai viskas atrodys daug paprasčiau: nes tie principai, kurių laikomės, padės mums geriau suvokti, kokie tie įvykiai yra – geri ar blogi.. Suprantama, politinės doktrinos, jas sudarantys principai, veikiami naujų politinių procesų, naujų įvykių vystosi ir tobulėja, arba, atvirkščiai, žūsta, atsisakoma jų kaip netikusių ar pasenusių. Tačiau, nors doktrinos vystosi ir kinta kartu su visu politiniu procesu, jos, palyginus su pastaruoju, yra daug pastovesnės. Ir netgi tada, kai doktrina jau nebegali paaiškinti tikrovės, jos pateikiami vertinimai yra akivaizdžiai absurdiški, dar kurį laiką tam tikras kiekis užsispyrusių žmonių laikosi tokios doktrinos, tiki jos principų teisingumu. Politinės doktrinos svarbios ir reikšmingos ne tik atskiriems asmenims kaip priemonė, lengvinanti politikos suvokimą ir įvertinimą. Politinės doktrinos kartu yra ir politikos kūrimo, politinės veiklos priemonė, lengvinanti politikos suvokimą ir įvertinimą. Kiekvienas žmogus asmeniškai gali pasakyti, kokia politika jam patinka, kokia yra naudinga, o kokios jis nepageidautų. Jei pilietis yra turtingas, gauna nemažas pajamas, tai jam visiškai nenaudinga bus tokia vyriausybės politika, kuri sieks įgyvendinti didžiules ir brangias socialines programas padidinto pajamų mokesčio sąskaita. Tačiau tokia vyriausybės politika bus priimtina tiems piliečiams, kurie gauna menkas pajamas, ir jie būtinai parems tuos politikus, kurie žadės įvesti progresinį pajamų mokestį ir vykdyti būtent tokią politiką. Tačiau nei vieni, nei kiti politikai neargumentuos savo pasiūlymų tuo, kad tai bus naudinga kuriai nors žmonių grupei. Pasakyti, kad negalima didinti pajamų mokesčio, nes tai bus nenaudinga turtingiems piliečiams – būtų labai blogas argumentas. Juk politika visų pirma yra visos visuomenės bendrieji reikalai. Todėl ir bet kurį politinį pasiūlymą reikia argumentuoti ne egoistine nauda, grupiniais interesais, o stengtis visokeriopai pademonstruoti, kad jūsų pasiūlymas yra kaip tik naudingas efektyviam bendrųjų visuomenės tvarkymui. Šiam tikslui paprastai tarnauja politinės doktrinos, kurios padeda konkrečių visuomenės grupių konkrečius politinius tikslus pateikti kaip visuomenės poreikius. Politinės doktrinos leidžia politinį reikalavimą suformuoti užmaskuota forma, todėl politikui, kuris atstovauja turtingesniųjų visuomenės sluoksnių interesams, nereikia naudotis blogais „politiniais argumentais“. Remdamasis atitinkama politine doktrina jis gali labai nesunkiai įrodyti, kad pajamų mokesčio padidinimas tai žingsnis, kuris būtų naudingas visiems: ir turtuoliams, ir neturtingiems. Liberalų argumentacija būtų tokia: pajamų mokesčio didinimas ir surinktų papildomų lėšų skyrimas socialinėms reikmėms būtų kvailystė. Tai nieko nepakeistų ir netgi pablogintų situaciją. Tuo tarpu, jeigu mokesčio nedidinsime, tai verslininkai galės tuos pinigus panaudoti gamybos plėtrai. O tai reikštų, kad ir vėl ateitų laikas ekonominiam pakilimui, atsirastų naujų darbo vietų ir mokesčių bus surenkama daugiau. Kaip matyti, čia remiamasi labai paprasta doktrina. Jeigu visuomenėje yra turtingų žmonių ir jie kapitalą paleistų apyvarton, tai dėl to laimėtų visa visuomenė. Propaguodamas tokią doktriną politikas gali tikėtis žymiai didesnio balsų skaičiaus rinkimuose, negu atvirai gindamas vien tik turtingesniųjų visuomenės sluoksnių interesus. Taigi politinės doktrinos labai puikiai tarnauja siūlomų politinių sprendimų argumentavimui. Tačiau nereikia manyti, kad jos ir tėra kuriamos vien tik savanaudiškam interesų ir tikslų maskavimui. Kiekviena politinė doktrina kaip tarpusavyje susijusių ir viena iš kitos išplaukiančių idėjų junginys turi savo vidinę logiką ir toli gražu negali būti kažkam naudingas ar nenaudingas savo pilna apimtimi. Paprastai joks politikas nuosekliai nesilaiko vienos kurios nors doktrinos, o siekia pasinaudoti tais įvairių doktrinų teikiamais argumentais, kurie labiausiai atitinka politinės kovos ar susiklosčiusios politinės situacijos poreikius. Tuo tarpu doktrina, nors ji gali būti tiesiogiai panaudota politikoje ir tam tikru momentu išreikšti kurio nors visuomenės sluoksnio interesus, pirmiausia išplaukia iš bendresnių pažiūrų į valstybę ir jos santvarką ir visada remiasi bendresniu požiūriu į žmogaus prigimtį, jo santykius su valstybe ir vyriausybe. Kaip tik todėl žymiausias ir įtakingiausias politines doktrinas kūrė ne ir kuria ne profesionalūs politikai, o mąstytojai filosofai (liberalizmą – Dž.Lokas ir Dž.S.Milis, F.A.Hajekas socializmą – K.Marksas, E.Fromas, konservatizmą – E,Burke, F.Šatobrianas, O.Špengleris). 1.Liberalizmas. Glaustai apibūdinant liberalizmą, pažymėtina, kad tai yra politinė doktrina, teigianti individualios laisvės prioritetą prieš visas kitas politines vertybes. Viduramžių Europos visuomeninės santvarkos pasižymėjo griežtu žmonių susiskirstymu į atskirus ir uždarus luomus bei tvirtai nusistovėjusia tų luomų tarpusavio hierarchija. Praktiškai kiekvieno žmogaus gyvenimas jau iš anksto būdavo užprogramuojamas pagal jo luominę priklausomybę. Daugelyje Europos kraštų valstiečiam apskritai buvo draudžiama palikti gyvenamąją vietą, iš jų buvo reikalaujama ištikimybės ir paklusnumo savo patronui. Amatininkų cechai ir gildijos vadovavosi labai griežtais statutais, kuriuose buvo smulkiai reglamentuojama, kas ir kaip leidžiama gaminti, kiek dirbinių gaminti, kaip jie turi būti laikomi, kam parduodami ir t.t. Prekyba buvo varžoma įvairių taisyklių, egzistavo kai kurių prekių monopolis, vietiniams žemvaldžiams reikėjo mokėti muitus. Dvasinis visuomenės gyvenimas buvo kontroliuojamas ir prižiūrimas Bažnyčios, kuri griežtai reikalavo laikytis tikėjimo dogmų, o prasižengusius bausdavo (Dž.Bruno, G.Galilėjus). XV-XVI amžiuje iš lėto, o XVII-XVIII a. jau sparčiai vystėsi stambioji gamyba ir prekyba. Pamažu visuomenėje atsirado naujas – stambių pramoninkų ir prekybininkų – sluoksnis. Tačiau norint plėtoti stambaus masto prekybą ir pramonę, reikia didelius prekių kiekius pervežinėti dideliais atstumais, reikia sutelkti dideles žmonių mases miestuose, kad stambieji pramoninkai turėtų iš kur pasisamdyti darbo jėgos. Taip pat labai svarbus nevaržomas jokiomis dogmomis mokslo vystymasis bei jo laimėjimų taikymas gamyboje. Šie nauji poreikiai ir susidūrė su visais aukščiau minėtais suvaržymais. Būtent tada ir prireikė naujos politinės doktrinos, kuri pateisintų ir pagrįstų reikalavimą pakeisti nusistovėjusią tvarką. Štai tada ir pradeda formuotis liberalizmas, kurio pagrindinis devizas – laisse fair (pranc.,skaityti lese fer). Pačiais žymiausi liberalizmo teoretikai yra Džonas Lokas (1632 – 1704) ir Džonas Stiuartas Milis (1806 – 1873). Loko „Antrajame traktate apie pilietinę valdžią“ pirmą kartą pagrindiniai liberalios pasaulėžiūros elementai kristalizavosi į nuoseklią intelektualinę tradiciją, prasiveržusią galingu, nors dažnai susiskaldžiusiu ir prieštaringu politiniu sąjūdžiu. Praktiškai anglų liberalizmas, tuo metu kovodamas su monarchiniu absoliutizmu, ryžtingai reikalavo įstatymų saistomos parlamentinės valdžios, kartu pabrėždamas susivienijimo ir privačios nuosavybės laisvę. Būtent šiuos anglų politinės patirties aspektus Lokas teoriškai įprasmino savo pilietinės visuomenės sampratoje: pilietinė visuomenė – tai laisvų, lygių prieš įstatymą, nesaistomo jokio bendro tikslo, bet gerbiančių vienas kito teises žmonių visuomenė. Pilietinė visuomenė, apie kurią mąstė Lokas nebuvo naujas dalykas anglų istorijoje. Anglų visuomenė savo teisinėmis tradicijomis, nuosavybės įstatymais, šeimos gyvenimu ir moraline kultūra buvo individualistinė visuomenė keletą šimtmečių. Remdamasis kaip tik šia kelių šimtų metų senumo individualistine visuomene ir ekonomine raida, Lokas plėtojo savo idėjas apie pilietinę visuomenę, vadovaujamą apribotos valdžios. Pagal Loką , prigimtinės teisės įkūnija sąlygas, kiurių mums reikia ginant ir saugojant savo gyvybę pagal Dievo mums duotus prigimtinius įstatymus. Pagal šiuos įstatymus mes turime laisvės ir nuosavybės įgijimo teisę, kurios niekas negali varžyti. Bet, kadangi išliekame Dievo nuosavybe, negalime visiškai ar galutinai atsisakyti savo laisvės, pavyzdžiui, parsiduodami vergijon, ir mums neleistina atimti savo pačių gyvybės nusižudant. Kaip Dievo kūriniai mes galime nekliudomai valdyti gamtą bei objektus, kuriuos patys pagaminome, bet šia savo laisve džiaugiamės ir naudojamės pagal Dievo duotus įstatymus. Šitaip Lokas liberalios nuosavybės teises pagrindžia krikščioniškuoju teizmu. Lokas išryškina asmens nuosavybės teisės ir individo laisvės ryšių temą: jis aiškiai supranta, kad asmeninė nepriklausomybė negalima be privačios nuosavybės, saugiai apgintos įstatymo. Po Loko aiškinimas, kad pilietinė visuomenė negalima be plačiai pasklidusios asmeninės nuosavybės, tampa viena iš svarbiausių liberalių kūrinių temų, ir kaip tik ši įžvalga yra didžiausias Loko indėlis į liberalizmą. Jo tezė, kad laisvė virsta niekais nesant tikros teisės į privačią nuosavybę, paliko ryškią žymę politiniame mąstyme, ir ji suteikia anglų liberalizmui vieną iš jo skiriamųjų bruožų. Prigimtinę būklę Lokas įsivaizduoja kaip visuomeninę būklę, kur žmonės apskritai yra taikingi, geravališki ir vadovaujasi jiems žinomais prigimtinio įstatymo reikalavimais. Žmonės kuria suverenią valdžią ne todėl, kad be jos pradėtų naikinti vienas kitą (Hobsas: visų karas su visais), bet todėl, kad prigimtinėje būklėje jiems nepatogu būti teisėjais savo pačių bylose. Žmogaus silpnybė, dėl, kurios, pasak Loko, atsiranda pilietinė valdžia – tai paprastas nesugebėjimas išlikti nešališkam. Be to, pereidami iš prigimtinės būklės į pilietinę, žmonės praranda tik laisvę patiems bausti jų prigimtinių teisių pažeidėjus. Valdžia nedaro nieko daugiau, o tik saugo teises, kurias jie turėjo anksčiau. Lokas yra iš tų liberalų, kurie nemato jokių neįveikiamų kliūčių, kad įsitvirtintų nuolatinė laisva visuomenė. Milis savo etikoje atsisako hedonizmo, pripažįsta, kad visuomenės gerovė yra visų geros valios žmonių rūpesti, laisvė neliečiamybė, savigarba ir asmens individualumas laikomi esminiu gėriu nepriklausomai nuo jų indėlio į laimę. Visa Milio liberalios visuomenės samprata grindžiama tokiais moraliniais įsitikinimais. Būdingiausias ir patvariausias Milio indėlis į politinį mąstymą yra jo esė „Apie laisvę“. Kaip pasakė pats Milis ankstesnieji liberalai troško liberalios valdžios ne siekdami laisvės, o manydami, kad tai bus veiksminga valdžia. Tuo tarpu Miliui mąstymo ir tyrinėjimo laisvė, diskusijų laisvė, savikontrole paremto moralinio vertinimo ir veiksmų laisvė buvo gėrybės pačios savaime. Milis tikėjo, kad intelektualinė ir moralinė laisvė yra apskritai naudinga ir visuomenei, kuri ją suteikia, ir individui, kuris ja naudojasi, jo įrodinėjimo dalis nėra utilitarinė. Sakydamas, kad visa žmonija neturi teisės nutildyti vieną atskalūną, jis iš tikrųjų teigė, kad nuomonės laisvė, teisė būti įtikintam, o ne priverstam yra esminis moraliai brandžios asmenybės bruožas. Jo nuomone, liberali visuomenė yra tokia visuomenė, kuri pripažįsta šitą teisę ir taip formuoja savo institucijas, kad ši teisė būtų įgyvendinta. Kaip ir visi liberalai, Milis labai įtarus valdžios ir visų jos įpročių atžvilgiu. Jo manymu, kad ir ką bedarytų valdžia, ji greičiausia tai padarys blogai, todėl jis teikė pirmenybę individualiai iniciatyvai. Milio ekonominę teoriją, kaip ir jo socialinę filosofiją apskritai, iš tikrųjų lėmė kilnus moralinis pasipiktinimas kapitalistinė visuomenės neteisybėmis. Pasak jo, ši visuomenė skirsto darbo produktą „beveik atvirkščiai proporcingai įdėto darbo kiekiui“. Milio indėlį į liberalizmo filosofiją galia apibūdinti ketveriopai. Pirma, pagrindinė Milio etikos idėja buvo pagarba žmonėms, nuostata, kad juos reikia traktuoti su derama pagarba orumui, kurio yra verta moralinė atsakomybė ir be kurio negali būti šios atsakomybės. Antra, Milio liberalizmas pripažino politinę ir visuomeninę laisvę savaiminiu gėriu ne todėl, kad ji tarnavo aukštesniam tikslui, o todėl, kad laisvė yra tikroji žmogaus atsakingumo sąlyga. Trečia, laisvė yra ne tiktai individualus, bet ir visuomeninis gėris. Nuomonės nutildymas jėga yra prievarta asmens, kuris jos laikosi, atžvilgiu ir atima iš visuomenės tą naudą, kurią ji galėtų turėti iš laisvo tyrinėjimo ir nuomonių kritikos. Ketvirta, liberalios valstybės funkcija laisvoje visuomenėje yra ne negatyvi, bet pozityvi. Valstybė negali padaryti savo piliečių laisvų tik susilaikydama nuo įstatymų leidybos arba pripažinti, kad laisvės sąlygos egzistuoja tik todėl, kad buvo pašalinti teisinio veiksnumo apribojimai. Didžiausią įtaką politinė liberalizmo doktrina turėjo Didžioje Britanijoje ir jos valdytuose kraštuose. Tai visiškai suprantama, Anglija buvo pirmoji valstybė, kurioje įvyko ir stulbinančių rezultatų pasiekė pramoninis perversmas. 1832 liberalų partija laimėjo daugumą D.Britanijos parlamento rinkimuose ir galėjo sudaryti savo vyriausybę. Anglijos žemės ūkis ilgai naudojosi rinka, kurią saugojo grūdų muitai, nes pigus maistas visiškai atitiko Anglijos pirklių ir fabrikantų interesus. Patiems fabrikantams, turėjusiems pranašesnę technologiją nei kitose šalyse, kol kas visai nereikėjo valstybės paramos. Šiomis sąlygomis laisvos [prekybos politika visiškai atitiko jų interesus. 1846 metais Anglija iškilo kaip pirmoji moderni industrinė valstybė, vykdanti tipišką liberalią nevaržomos prekybos politiką. XIX a. antrosios pusės Anglija gali būti pagrįstai laikoma istoriniu liberalios civilizacijos pavyzdžiu. A.Tailoras tai aprašo anglų gyvenimo būdą: „Iki 1914 m. rugpjūčio įstatymą gerbiantis anglas galėjo nugyventi gyvenimą beveik nepastebėjęs, kad egzistuoja valstybė, išskyrus pašto tarnybą ir policiją. Jis galėjo gyventi kur norėjo ir kaip norėjo. Jis neturėjo oficialaus numerio ar asmens tapatumo kortelės. Jis galėjo keliauti svetur ar palikti šalį be paso, ar kokio nors oficialaus dokumento. Jis galėjo išsikeisti savo pinigus į bet kuriuos kitus be suvaržymų ar apribojimų. Jis galėjo pirkti prekes iš bet kurios pasaulio šalies tokis pačiomis sąlygomis, kuriomis jis pirko jas savo šalyje. Taip pat ir užsienietis galėjo praleisti savo gyvenimą šioje šalyje be leidimo ir neinformuodamas policijos Kitaip negu Europos kontinento šalyse, valstybė nereikalavo iš savo piliečių atlikti karinę tarnybą. Anglas panorėjęs galėjo įsirašyti į reguliariąją kariuomenę, į laivyną ar teritorines pajėgas. Panorėjęs jis galėjo nekreipti dėmesio į nacionalinės gynybos reikalavimus. Pasiturintys gyventojai kartais buvo šaukiami atlikti pareigų prisiekusiųjų teismuose. Visais kitais atvejais valstybei talkino tik tie, kurie norėjo. ...Valstybė nesikišo į suaugusių piliečių gyvenimą“. Jungtinių Amerikos Valstijų 1789 metų konstitucijoje nuosekliai buvo įtvirtintas valdžių suskirstymo principas bei įtvirtintos asmens laisvių ir teisių garantijos. Ir iki šiolei JAV valstybinė santvarka iš esmės liko nepakitusi. Jos gyvybingumą galima laikyti dideliu liberalizmo politinės doktrinos ir jos šalininkų laimėjimu. Europos kontinente liberalizmo įtaka buvo ryški XVII a. pabaigoje – XIX a. pradžioje, tačiau čia jis neužvaldė žmonių protų taip stipriai, kaip kad anglosaksų šalyse. Politinė liberalizmo raida Vokietijoje buvo sustabdyta aštuntajame dešimtmetyje, grįžus prie protekcionizmo ir Bismarkui pradėjus vykdyti gerovė valstybės politiką. Katalikiškoje Europoje – Prancūzijoje, Italijoje, Ispanijoje – liberalizmo likimas buvo susijęs su įvairiomis nacionalizmo atmainomis ir liberaliems sąjūdžiams šiose šalyse nepavyko sukurti bent kiek patvaresnės konstitucinės laisvės apsaugos sistemos. O nuo XIX a. pabaigos liberalizmą čia nukonkuravo konservatizmo ir socializmo politinės doktrinos iš dalies atmesdamos, bet iš dalies perimdamos bei modifikuodamos atskiras liberalizmo puoselėtas idėjas. XIX a. paskutiniais dešimtmečiais jau būta augančio antiliberalizmo ženklų, o Pirmasis pasaulinis kelias paliko tik skeveldras iš liberalios tvarkos pradėdamas karų ir tironijų epochą. Žlugus senosioms valstybėms, visur atsirado nacionalistinių sąjūdžių, paprastai turinčių kelis liberalius elementus, o Vokietijoje ir Rusijoje į valdžią atėjo totalitaristiniai rėžimai, padarę savo gyventojams milžinišką žalą ir nuslopinę laisvę didesnėje civilizuoto pasaulio dalyje. Tarpukario Anglijoje revizionistiniai liberalai mėgino laikytis vidurio tarp senos kapitalistinės tvarkos ir naujų socialistinių idealų, bet intelektualų galvose daugiausia vyravo marksistinės doktrinos, kurios liberalią epochą vaizdavo tik kaip pasaulio raidos į socializmą fazę. Iki prasidedant Antrajam pasauliniam karui, atrodė, kad liberalus idealas baigė savo gyvenimą ir kad ateitis priklauso kitoms politinės doktrinoms. Po antrojo pasaulinio karo liberalizmo idėjas plėtojo F.A.Hayekas („Kelias į vergovę“, „Laisvės konstitucija“), K.Poperis (‚Atvira visuomenė ir jos draugai“), I.Berlinas („Dvi laisvės sąvokos“) bei kiti. Aštuntojo dešimtmečio viduryje liberalios klasikinės ekonomikos teorijos atgimimas buvo viešai pripažintas, Hayekui ir Friedmanui gavus Nobelio premijas. Ypač pažymėtina Hayeko knyga „Kelias į vergovę“, kurioje jis suformuluoja drąsią ir šokiruojančią tezę, priešingą visų pažangiam įsitikinimui. Ši tezė teigia, kad nacizmo šaknys glūdi socializmo teorijoje ir praktikoje.Be to, Hayekas aiškino, kad Vakarų šalys, vykdydamos socialistinę politiką, laikui bėgant gali susilaukti totalitarinės ateities. Kad Vakarų civilizacijos ateitis būtų pakenčiama, reikėjo, kad socialistiniai idealai būtų atmesti ir kad būtų sugrįžta į apleistą klasikinio liberalizmo kelią – apribotos valdžios ir įstatymo viršenybės kelią. Ši Hayeko tezė anglosaksų pasaulyje buvo ignoruojama ir netgi niekinama, ji buvo reikšminga Vokietijoje pridėdama jėgų neoliberalios minties srovei, pagrindusiai staigų ekonominės politikos panaikinimą, kuris sukėlė pokario ekonomikos stebuklą. Hayekas taip pat suvaidino lemiamą vaidmenį steigiant Mont Pelegrino draugiją, kuri palaikė klasikinių liberalių idealų gyvybę pokario dešimtmečiais, kai jie buvo apleisti ir niekinami kaip anachronistiški. Poperis teigė, kad Vakarų intelektualinė tradicija buvo priešiška liberaliai civilizacijai tiek, kiek dominuojančios filosofinės nuostatos skatino autoritarinė požiūrį į pažinimo teoriją. Priešingai Platono, Aristotelio, Hegelio ir britų empiristų filosofija, Poperis iškėlė idėją, žmogiškasis pažinimas neturi pagrindų, o formuojasi kritikuojant ir neigiant teorijas ir hipotezes. Politiniame gyvenime, pasak Poperio, proto kelias buvo dalinės socialinių institucijų reformos, o ne socialinio gyvenimo pakeitimas urmu. Poperio knyga turėjo didelę įtaką ne tik profesionaliajai filosofija, kaip epistemologinis ir moralinis liberalizmo pagrindimas ji patraukė ir kai kurių politikų dėmesį. Pagrindinė liberalizmo tezė yra labai paprasta ir lengvai suprantama – visi žmonės iš prigimties yra lygūs. Bet kokie išoriniai žmogaus laisvės suvaržymai ir apribojimai turi būti atmesti. Tačiau kiekvienas žmogus yra ir visiškai atsakingas pats už save ir už tai, kad naudodamasis savo laisve netrukdytų to daryti kitiems. Iš šios idėjos seka ir visi kiti svarbiausi liberalizmo politinės doktrinos teiginiai: 1.Žmonės turi turėti galimybę naudotis visomis laisvėmis – pradedant intelektualine (žodžio, spaudos, religijos) ir baigiant nevaržoma ūkine ekonomine veikla. Liberalizmo požiūriu valstybei nedera kištis į visuomenės ūkinį gyvenimą, iš jos reikalaujama tik vieno – leisti veikti (pranc.. – laisses fair, skaityti lese fer), nes niekas negali geriau patenkinti visuomenės poreikių už privačius asmenis, kurie, siekdami asmeninės naudos, didesnio pelno, neišvengiamai tarnauja visiems žmonėms, nes turi gaminti tik tokias prekes, kurias kiti žmonės perka, teikti tik tokias paslaugas, kurios tikrai yra reikalingos ir t.t. 2.Vieno asmens valdžia kitam asmeniui jau pati savaime yra blogis, nes ji pagal apibrėžimą yra susijusi su prievarta ir reikalavimu paklusti. Tačiau valstybėje valdžia yra vis tik reikalinga, nes ji turi apsaugoti žmonių gyvybę ir nuosavybę nuo plėšikų ir prievartautojų, ji turi padėti išspręsti įvairius ginčus, kylančius tarp privačių asmenų ir t.t. Pagaliau svarbiausias valstybinės valdžios uždavinys yra saugoti visų žmonių laisvę, kad vieno žmogaus laisvė netrukdytų kito žmogaus laisvei. Tai ir viskas. Jokių kitokių uždavinių negali ir neturi imtis. Ji yra reikalinga tik kaip „naktinis sargas bei „bešališkas teisėjas“. 3.Kadangi valstybės valdžios uždaviniai yra labai riboti, tai jos valdymas turi būti suorganizuotas taip, kad būtų užkirstas kelias bet kieno ir bet kokia piktnaudžiavimo valdžia. Todėl liberalizmo požiūriu geriausia valstybės valdymo forma yra demokratija, kurioje yra įteisintas valdžios skirstymas į tris nepriklausomas ir viena kitą kontroliuojančias valstybinės valdžios šakas. 2.Socializmas. Liberalizmo iššūkį senajai viduramžių santvarkai rėmė ne tik labiausiai suinteresuotas prekybininkų ir pramoninkų elitas, bei ir dauguma eilinių žmonių valstiečiai ir ypač samdomieji darbininkai. Pastariesiems buvo priimtina Liberalizmo idėja, kad visi žmonės iš prigimties yra laisvi, lygūs prieš įstatymą turi teisę vystyti savo gabumus. Ne mažiau patraukli atrodė ir liberaliosios demokratijos samprata, kurios nuoseklus įgyvendinimas ir samdomiesiems darbininkams atvertų galimybes dalyvauti politikoje, siekti tokių sprendimų, kurie būtų palankūs darbininkams. Todėl iki pat XIX a. vidurio darbininkai buvo aktyvūs liberalizmo doktrinos šalininkai. Pavyzdžiui, D.Britanijoje iki pat 1900 metų daugelis darbininkų profesinių sąjungų lyderių aktyviai rėmė ir derino savo veiksmu su liberalų partija. Tačiau XIX a. antroje pusėje liberalizmo įtaka darbininkams ėmė silpnėti. Vienas iš pagrindinių liberalizmo teiginių buvo tas, kad politinė valdžia turi kuo mažiau kištis į privačius žmonių reikalus, kuo mažiau juos reglamentuoti. Tuo tarpu samdomojo darbo žmonės, gyvendami vien iš atlyginimo ir labai priklausydami nuo galimybės susirasti darbą, buvo pačioje blogiausioje socialinėje būklėje, palyginti su kitomis visuomeninėmis grupėmis. Todėl darbininkija, priešingai liberalizmo nuostatoms, kaip tik iš vyriausybės ir tikėjosi susilaukti rimtos paramos šioje srityje, tuo labiau, kad atsirado galimybė įvesti savo atstovus į vyriausybę. Valstybinis draudimas netekus darbo, parama skurstantiems, , valstybinis darbo sąlygų ir darbo dienos trukmės reglamentavimas ir kt. – šie darbininkų iškelti reikalavimai pasidarė nesuderinami su liberalizmu ir pagrindiniais jo principais. Socializmo doktrina perėmė liberalizmo teiginį, kad visi žmonės iš prigimties yra lygūs ir turi turėti lygias galimybes vystyti it pritaikyti savo gabumus bei susikurti sau gerovę. Tačiau, skirtingai nuo liberalų, socializmas teigė, kad žmonių laisvė ir lygybė turi būti ne tik užrašyta įstatymuose, bet ir turėti materialų ekonominį pagrindą. Jei visuomenė yra susiskaldžiusi į socialines grupes, viena iš kurių yra turtinga ir klestinti, o kita vos pajėgia sudurti galą su galu, tada liberalizmo skelbiama laisvė ir lygybė tampa viso labo tik gražiais žodžiais. Liberalų propaguojama laisvė praktiškai priklauso stipriesiems, tai laisvė, dėl kurios vis labiau tampa nelaisvi silpnieji. Įmonių savininkų laisvė spręsti darbo sąlygų klausimus reiškia samdomųjų darbininkų laisvės apribojimus, gyvenamųjų namų savininkų laisvė priimti sprendimus riboja gyventojų laisvę spręsti savo būsto klausimus, žemės sklypų savininkų laisvė priimti sprendimus dėl pakrantės ir paplūdimių užstatymo riboja kitų žmonių laisvę būti gamtoje. Todėl socializmas šalia laisvės principo pabrėžia kitas, jau besiskiriančias nuo liberalizmo, grynai socialdemokratines vertybes – socialinę lygybė, socialinis teisingumas ir solidarumas. Būtent šių vertybių įgyvendinimas ir yra svarbiausia sąlyga, be kurios neįmanoma pasiekti tikrosios asmens laisvės ir visuotinės gerovės. Pačiu žymiausiu socializmo teoretiku yra laikomas Karlas Marksas (1918 – 1883). Marksas gimė Vokietijoje, Reino provincijoje, Tryro mieste. Baigė Berlyno universiteto Filosofijos fakultetą, kur klausė Hegelio paskaitų ir priklausė jaunųjų hegelininkų sparnui, ir pradėjo dirbti liberalaus laikraščio korespondentu, vėliau tapo jo redaktoriumi. Kai liberalioji 1948 metų revoliucija Vokietijoje pralaimėjo, Marksas buvo priverstas emigruoti iš Vokietijos ir visą likusį gyvenimą praleido Londone, kur ir palaidotas. Ten dirbo amerikiečių laikraščio „New York Tribune“ korespondentu, tačiau pagrindinį dėmesį skyrė politinės ekonomijos studijoms, kurių rezultatas buvo stambaus ekonomikos veikalo „Kapitalas“ išleidimas. Savo socialinę teoriją Marksas kūrė transformuodamas savo mokytojo Hegelio filosofiją. Liberali politinė mintis vystėsi daugiausia plėtodama dvi svarbiausias socialines ar moralines idėjas: kad politika yra išskirtinai neprievartinio nesuderinamų interesų suderinimo menas ir kad vieninteliai veiksmingi būdai tai padaryti yra demokratinės procedūros. Todėl ji niekada nepripažino dviejų svarbiausių Hegelio socialinės filosofijos prielaidų. Pirma, kad visuomenė yra dinamiška pusiausvyra dviejų priešingų jėgų, kurių tarpusavio įtampa bei kova sukelia socialinius pokyčius, ir antra, kad visuomenės istorija yra vidinė tų pačių jėgų evoliucija. Jei Hegelis tais veiksmingais istorijos vienetais laikė tautines kultūras, tai Marksas tautų kovą pakeitė socialinių klasių kova. Šitaip jis pašalino skiriamuosius hegelizmo, kaip politinės teorijos bruožus – nacionalizmą, konservatizmą ir antirevoliucinį pobūdį – ir pavertė jį nauju labai galingu revoliuciniu radikalizmu. Iš marksizmo kilos svarbiausios XIX a. partinio socializmo formos ir pagaliau šiuolaikinis komunizmas, nors žinoma ir buvo padaryta reikšmingų pakeitimų. Sekdamas Hegeliu Marksas dialektiką laikė galingu loginiu metodu, vieninteliu pajėgiu atskleisti visuomenės raidos dėsnius, todėl jo filosofija buvo istorijos filosofija. Pirma, kiekvieno socialinio pokyčio pagrindu jis laikė jo būtinumą ar „neišvengiamumą“, tačiau šis terminas, sujungiantis priežastinį paaiškinimą ir moralinį pateisinimą, taip ir liko pakankamai neapibrėžtas. Antra, socialinių pokyčių varomąja jėga Marksas laikė kovą, o galutiniu lemiamu veiksniu – galią ir galia yra ekonominė , o ne politinė: politinę galią Markso teorijoje lemia ekonominė padėtis. Trečia, jo nuomone, neatrodė, kad kovodamos dėl valdžios abi pusės savo labui galėtų taikiai susitarti. Marksas labai abejojo, ar žmogaus įžvalgumas ir geri ketinimai gali pakeisti socialinių jėgų veikimą, o dėl savo temperamento ir remdamasis savo socialine teorija jis beveik netikėjo, kad ekonomines blogybes galima pašalinti įstatymais. Marksas iš tiesų vylėsi ir tikėjo, kad jo revoliucinis radikalizmas sukurs socializmą, socialinę lygybę ir tikrąją laisvę, kurios papildys politinės demokratijos teikiamą lygybę ir laisvę. Bet jis faktiškai nepateikė argumentų, kodėl reikėtų manyti, kad radikalizmo jėgos politika praktiškai bus mažiau autoritarinė negu konservatyvaus nacionalizmo jėgos politika. Todėl jo socialinei filosofijai buvo būdingas prieštaravimas tarp jo demokratinių siekių ir vidinės jo sistemos logikos. Markso laikais tai neišryškėjo, nes jo numatyta socialinė revoliucija niekada netapo politine praktika. Tai pasidarė aišku tik revoliucinio marksizmo komunistinėje versijoje. Marksas sukūrė filosofijos istorijos raidos teoriją, ir pasirinkęs išeities tašku Europos ekonominę bei socialinę istoriją, jis padarė keletą prognozių apie kryptį, kuria pasuks tolesnė raida. „Komunistų partijos manifeste“ jis rašo: „Visa istorija – tai klasių kovos istorija“, klasių kovą kvalifikuodamas kaip ekonominę kovą dėl gamybos priemonių valdymo ir gamybos rezultatų paskirstymo. Kaip galutinį istorijos punktą Marksas įsivaizdavo socialistinę visuomenę, t.y. tokią visuomenę, kurioje kova dėl gamybos priemonių nutrūksta. Markso nuomone, šis galutinis punktas būtų pačių gamybinių jėgų techninių pokyčių išdava, nes būtų sukurta pakankamai daug išteklių visuotinei gerovei užtikrinti. Dėl to klasių kova taptų nereikalinga. Štai, kodėl pagal Marksą, kapitalizmas buvo būtina ir paskutinė, galutinį stadija prieš šuolį į socializmą. Tik kapitalizmo sąlygomis išsilaisvino jėgos, gebančios sukurti pakankamą visiems galutinio produkto apimtį. Bet kapitalizmui būdingas nesugebėjimas naudoti šiais jėgas ir teisingai skirstyti darbo rezultatus turėtų neišvengiamai atvesti į chaosą ir krachą. Po to turėjo įvykti proletarinė revoliucija, o jos rezultatas turėjo būti neklasinė visuomenė. Kitaip sakant, socialistinė visuomenė buvo įsivaizduojama kaip neišvengiama istorijos raidos išdava, o ne kaip organizuotas politinis aktas. Iš esmės Markso teorijos atmeta politiką kaip priemonę įtakoti visuomenę, nes pagal jas, vystymąsi reguliuoja ekonomikos ir technikos procesai, priklausantys nuo kažkokio dėsningumo. Pagrindiniu Markso pagrindiniu susidomėjimo objektu buvo klasių tarpusavio santykiai. Marksizmas teigė, kad visa žmonijos istorija tai nuolatinė klasių kova, kad nuolat viena klasė išnaudoja kitą klasę. Štai viduramžių Europoje viešpataujančioji klasė buvo bajorija, kurią nuo valdžios revoliucijos pagalba nustūmė naujai susiformavusi kapitalistų arba buržuazijos klasė. Dabar kapitalistai viešpatauja Europoje, bet kartu jie sukūrė ir naują – samdomųjų darbininkų arba proletariato – klasę, kurią dabar negailestingai išnaudoja. Yra neteisinga, kad darbininkų klasė, savo skaičiumi žymiai gausesnė už buržuaziją, yra pastarosios išnaudojama ir nuolat stumiama į skurdą. Todėl pagrindinis darbininkų klasės interesas – paimti valdžią į savo rankas ir tą valdžia panaudoti visiškam klasių panaikinimui, kas tolygu socialinės lygybės ir teisingumo įtvirtinimui. Markso teorija pasirodė labai patraukli darbininkams ir jų politiniams lyderiams, nes ji išaiškino jiems, kad savo varganos padėties kalti ne jie patys (kaip teigė liberalizmas), o buržuazija, kuri juos negailestingai išnaudoja. Be to, marksizmas neapsiriboja tokiu susiklosčiusios padėties įvertinimu ir teigė, kad ją galima ištaisyti paimant politinę valstybės valdžią ir įgyvendinant politiką, kuri labiausiai atitiktų proletariato interesus. Jei XIX a. viduryje buvo tik kelios dešimtys socialistų, tai to paties amžiaus pabaigoje socialistų partijos, stipriai remiamos gausios darbininkų klasei, pasidarė vienos didžiausių ir įtakingiausių Vakarų Europos šalyse. XIX a. pabaigoje buvo parengtos kelios politinės strategijos procesui spartinti; jas galima pavadinti Markso mokslinių teorijų politiniu antstatu. Pagrindinis klausimas dėl ko į dvi dalis suskilo darbininkų judėjimas buvo: kaip pasiekti, kad darbininkų klasė galėtų įtakoti visuomenę? Marksas ir Engelsas, kurie tuo metu jau buvo mirę, nebuvo galutinai išreiškę savo požiūrio į tai, ar darbininkų klasę turi perimti valstybės valdymą taikiu būdu, pasiekusi pergalę demokratiniuose rinkimuose, ar turi veržtis į valdžią beatodairiško revoliucinio perversmo keliu. Revoliucijos šalininkai teigė, jog valdžią galima paimti tik prievartos būdu, nuvertus senąją sistemą, viską reikia pradėti iš naujo. O reformų šalininkai skelbė, kad valdžią galima išsikovoti taikiu būdu ir po to, nuosekliai įgyvendinant reformas, pertvarkyti visuomenę. Politinės valdžios iškovojimų būdai sąlygojo tolesnę partijų politinę bei ideologinę raidą. Iš revoliucionierių mokyklos išsirutuliojo komunistų partijos, o iš reformistų – socialdemokratų; toliau jos vystėsi visiškai skirtingais keliais. Istorijos perspektyva rodo, kad tokie samprotavimai formavosi įtakojant išorės aplinkybėms, kuriomis socialistų partijos galėjo veikti vienoje ar kitoje šalyje. Rusijos socialistai, žiauriai persekiojami caro slaptosios policijos, rizikuodami atsidurti tremtyje Sibire, rinkosi revoliucinius metodus. V.Lenino vadovaujamų bolševikų sėkmė Rusijoje sukėlė skilimą visame socialistiniame sąjūdyje, revoliucinio kelio šalininkų atsirado beveik visose šalyse. Šie marksizmo pasekėjai įvardino save komunistais. Komunistų partijos pasirinko vienpartinį modelį, t.y. politinę diktatūrą, taip šalies ūkio valstybinį valdymą. Rusijos komunistai bandydami su valstybės pagalba pertvarkyti visuomenės gyvenimą, ne tik nerealizavo beklasės visuomenės idealo ir nesukūrė visuotinės gerovės, bet atvirkščiai, jų valdžia pavirto į neregėto žiaurumo despotišką totalinę diktatūrą, pražudžiusią daugelį milijonų žmonių gyvybių. Šiuo metu komunizmas, kaip politinė doktrina, akivaizdžiai prarado savo pozicijas, tačiau žmonių, tikinčių komunistinėmis idėjomis, neabejotinai išliks. Kaip rodo patirtis, net ir tada, kai politinė doktrina nebegali paaiškinta tikrovės, o jos pateikiami vertinimai atrodo absurdiški, dar kurį laiką tam tikras kiekis užsispyrusių žmonių tiki jos principų teisingumu. Vis tik daugelis Vakarų Europos socialistinių partijų lyderių buvo demokratijos šalininkai, tuo labiau, kad jie jau gana ilgą laiką dalyvavo savo valstybių parlamentų darbe ir tokiu būdu galėjo atstovauti darbininkijos interesams. Todėl Vakarų Europos socialistai, nors irgi persekiojami valdžios, bet vis dėlto turėdami galimybę veikti egzistuojančios sistemos sąlygomis, pasirinko reformų kelią. Ši marksizmo atmaina save vadino socialistais demokratais arba sutrumpintai socialdemokratais. Socialdemokratų partijos pasirinko demokratiją ir daugiapartinę sistemą, kurioje rinkos ekonomika, reguliuojama politiniai sprendimais, teikė galimybę pasiekti norimų socialinių rezultatų. Socialdemokratams pavyko pasiekti didesnių laimėjimų ir duoti darbininkijai daugiau naudos už komunistus. Socialdemokratai aktyviai dalyvaudami savo šalių politiniame gyvenime ne kartą laimėjo rinkimus ir buvo suformavę savo ministrų kabinetus. Pavyzdžiui, Švedijoje socialdemokratų partija valdžioje išbuvo per 40 metų (1932 – 1976) ir per tą laiką galėjo daug nuveikti gerindama darbininkų klasės socialinę ir ekonominę padėtį. Panaši situacija yra ir kitose Skandinavijos šalyse, socialdemokratai ne kartą buvo valdžioje Vokietijoje, Prancūzijoje, D.Britanijoje (leiboristai), šiuo metu Europos Sąjungoje daugiau negu pusėje šalių socialdemokratai yra valdžioje. Socialdemokratija visuomet pabrėžia šias vertybes: lygybė, laisvė, taika, pagarba žmogaus teisėms ir žmogaus orumui, lyčių lygybė, demokratija, socialinis teisingumas, solidarumas tarp kartų ir tautų, gerovės pasidalinimas, pagarba kultūrinei ir religinei įvairovei, žmogaus gyvenimo kokybė, moterų ir vyrų lygios galimybės, kolektyvinis atsakomybės pasidalijimas tarp tautų, viešųjų ir privačių veikėjų, diskriminacijos bet kuriomis formomis atmetimas, socialinės, taip pat skaitmeninės atskirties mažinimas. Šiuolaikiniame pasaulyje pagrindinės socialdemokratinės vertybės išliko tos pačios. Jos įtvirtintos Paryžiaus deklaracijoje, kuri buvo priimta XXI Socialistų internacionalo kongresas Paryžiuje 1999 metais. Joje sakoma: „Solidarumas, kaip mūsų tapatybės simbolis, visada skatino kovoti už materialaus turto, švietimo ir sveikatos apsaugos sistemų bei pagyvenusių žmonių priežiūros perskirstymą. Mes vadovaujamės solidarumu, kovodami su lyčių nelygybe bei visomis diskriminacijos formomis. (...) Solidarumas atveria naujas galimybes švietimo ir užimtumo srityje bei kovoje prieš skurdą ir badą. (...) Sustiprėjus demokratiniam socializmui, prasidėjo nuolatinė kova su kapitalizmu“. Šiuolaikiniai socialdemokratai tvirtina, kad modernizacija bei globalizacija nėra nei prielaida, nei priežastimi atsisakyti gerovės valstybės. Pasisakoma prieš įsigalintį neokonservatyvizmą, kuris propaguoja globalinę konkurenciją ir nepaiso socialinių globalizacijos pasekmių bei neturtingų valstybių interesų, ignoruoja tokias daugiašales institucijas kaip Jungtinės Tautos. Tarptautiniuose socialdemokratų dokumentuose pažymima, kad nors gyvenančių skurde žmonių procentas krenta, bet absoliutūs žmonių, gyvenančių skurde, skaičiai niekada nebuvo tokie dideli. Kaip išeitis siūloma labiau koordinuoti valstybių ir organizacijų veiksmus tarptautiniu lygiu. Užsienio politikos srityje socialdemokratai pasisako prieš bet kurios valstybės veikimą vienašališkai, nesuderinus su tarptautine bendruomene. Taigi jie pasisako prieš vienašališkumą ir propaguoja daugiašališkumą. ES baigia kurti vieningą rinką. Dabar Briuselyje ir kitose Europos sostinėse kalbama apie Socialinės Europos sukūrimą. T.y. glaudesnį vienijimąsi ir bendrų standartų taikymą socialinėje srityje. Čia socialdemokratai galėtų užimti drąsesnę poziciją. Tradiciškai socialdemokratai pasisako už tarptautinių konfliktų sprendimą taikiu būdu. Palaikydami kovą su terorizmu, socialdemokratai mato vieną iš terorizmo plitimo priežasčių atotrūkyje tarp turtingos Šiaurės ir skurstančių Pietų. Pažymėtina, kas socialdemokratai tradiciškai daugiau nei dešinieji padeda skurstančioms šalims tiek finansiškai, tiek įvairių programų rėmuose. Labiausiai čia pažengė Danija, Švedija ir Norvegija. Visuotinis užimtumas ir atlyginimas, leidžiantis oriai pragyventi yra pagrindiniai socialdemokratinės politikos tikslai. Socialdemokratinės socialinės politikos esmė yra ne pašalpų dalijimas, o sudarymas žmonėms sąlygų dirbti ir užsidirbti tiek, kad darbingiems pašalpų nereikėtų mokėti. Deja, dar plačiai paplitę mitai (ir taip mano net dalis socialdemokratų), kad socialinių išmokų didinimas yra solidarumo išraiška. Socialdemokratai pasisako už į rinką orientuotą, konkurencingą žemės ūkį, už tolygią kaimo ekonominę bei socialinę plėtrą, puoselėja kultūrinių tradicijų išsaugojimą. Antroji socialdemokratinės socialinės politikos pusė – nedarbingų (vaikų, neįgaliųjų bei pensininkų) aprūpinimas. Jis remiasi visuomenės narių solidarumu. Solidarumo vertybė sudaro pagrindą socialinei sistemai. Per mokesčius ir perskirstymą turtingi gerove dalijasi su neturtingais, sveiki su ligotais, darbingi su nedarbingais, jauni su senais. Solidarumu remiasi socialinio draudimo sistema. Todėl socialdemokratinės socialinės politikos uždavinys – kurti darbo vietas ir įgyvendinti aktyvią užimtumo politiką, o taip pat pasiekti, kad atlyginimas leistų oriai gyventi, o tai sprendžiama per derybas tarp samdomų darbuotojų, darbdavių ir valstybę atstovaujančios vyriausybės, t.y. per trišales tarybas. Tam, kad dirbantieji šiose derybose būtų deramai atstovaujami, socialdemokratai remia profsąjungas. Dar vienas socialdemokratinės politikos uždavinys – perskirstymas. Jis tiesiogiai priklauso nuo mokesčių surinkimo, t.y. nuo dirbančiųjų skaičiaus bei mokesčių mokėjimo sąžiningumo bei mokesčių sistemos. Socialdemokratinė šeimos politika nuosekliai išplaukia iš bendros socialinės politikos: tai – dviejų užmokesčių politika. Jos esmė – vaikus auginančioje šeimoje abu tėvai dirba, o valstybė jiems sudaro sąlygas suderinti darbo ir šeimos pareigas. Tuo tikslu pirmiausia dėmesys kreipiamas į visiems prieinamo ir kokybiško visuomeninės vaikų priežiūros tinklo sudarymą ir universalias išmokas. T.y., parama šeimoms teikiama per visuomeninių vaiko priežiūros įstaigų finansavimą ir universalias išmokas tėvams, auginantiems vaikus. Universalios išmokos skatina lygybę ir mažina pašalpų gavėjų ratą. Be to gerina psichologinį klimatą visuomenėje, nes žmonėms nereikia žemintis, prašant pašalpų. Taip pat labai svarbu, kad didelė paramai šeimai skirtų lėšų dalis nebūtų sunaudojama kontroliuojančių valdininkų aparato sukūrimui ir išlaikymui. Švietimo politika tiesiogiai susijusi su socialine politika, kadangi švietimo sistema parengia žmogų darbo rinkai, o taip pat tobulina dirbančiųjų kvalifikaciją bei perkvalifikuoja juos, esant reikalui. Todėl švietimo sistema visų pirma turi remtis lygių galimybių principu, nes švietimas yra visuomenei būtina paslauga. POLITINĖS DOKTRINOS - 2 1. Konservatizmas. 2. Komunizmas ir fašizmas. 1.Konservatizmas Liberalizmo iššūkis senajai viduramžių santvarkai išprovokavo ir šios šalininkų, visų pirma bajorijos, dvasininkijos ir kitų privilegijuotų sluoksnių reakciją. Šioms socialinėms grupėms prireikė savo doktrinos, kurią būtų galima priešpriešinti didėjančio liberalizmo įtakai. Ir tokia doktrina atsirado – tai buvo konservatizmas (conservatio/lot./ - išlaikyti, išsaugoti). Konservatizmas, kaip ir liberalizmas, gimė Anglijoje. Politiniame leksikone konservatizmas įsigalėjo tik apie 1830 metus, bet jo filosofinę esmę dar 1790 metais išsakė anglų mąstytojas ir politinis veikėjas Edmundas Berkas (Edmund Burke) (1729 – 1797), kuris yra laikomas konservatizmo doktrinos pradininku. Savo garsiojoje knygoje „Apmąstymai apie prancūzų revoliuciją“ įtikinamai parodė, kaip svarbu yra saugoti nusistovėjusią tvarką visuomenėje, kad keisti ją galima tiktai labai iš lėto, veikiant apgalvotai ir atsargiai. Retas atvejis politinės minties istorijoje, kad idėjų sistema būtų taip glaudžiai susijusi su vienu žmogumi ir vienu įvykiu, kaip modernusis modernizmas susijęs su Berku ir jo ugninga reakcija į Prancūzijos revoliuciją. Tiesiog nuostabu, kad pagrindinės konservatizmo temos per pastaruosius du šimtmečius dažnai tik plėtojo temas, kurias Berkas suformulavo su specifine atžvalga į Prancūzijos revoliuciją. Nusistovėjusias žmonių gyvenimo struktūras galima greitai sugriauti, tačiau niekada nepavyksta greitai sukurti naujų. Dėl to žodis „konservatizmas“ vartojamas ne tik konkrečiai politinei doktrinai , bet ir apskritai išreikšti neigiamą asmens nusistatymą permainų atžvilgiu. Konservatorius, tai toks žmogus, kuris visada pasisako už status quo (t.y. esamos būklės) išsaugojimą. Šia prasme konservatizmas gali būti priešinamas radikalizmui (radicalis/lot./ - iš pagrindų, visiškai/, kuris reikalauja greitų ir gilių permainų. Tačiau kaip politinė doktrina konservatizmas istoriškai pirmiausia buvo liberalizmo, o vėliau socializmo kritikas ir oponentas. Žodžiai konservatorius ir konservatizmas Vakarų politikos sferoje pasirodė tik apie 1830 metus, bet jų turinys atsirado gerokai anksčiau. XVIII amžiuje tokios pažiūros rėmėsi emociniu tradicionalizmu, kuris gyvavo palaikomas Bažnyčios ir vis dar gausių teologų, atsidavusių ortodoksijai, filosofai ir istorikai Europos universitetuose, kurie visi, žinoma, buvo religinės orientacijos, akcentavo tradicijas, kuriomis Europa rėmėsi daugiau kaip tūkstantį metų. Be Bažnyčios, visoje Vakarų Europoje buvo dar istoriniai miestai ir gildijos, kurie plintant Švietimo kosmopolitizmui, vis labiau gręžėsi į savo vietinę istoriją, tradicijas, šventuosius, didvyrius, vietinę valdžią ir amatus. Buvo poetų, kompozitorių, menininkų, amatininkų, metraštininkų, kurie užuot vykę ieškoti garbės ir sėkmės į Europos sostines, mielai tenkinosi savo bendruomenės teikiama medžiaga. Žavėjimasis Viduramžiais XIX a. apėmęs tiek protų Anglijoje ir Prancūzijoje, Vokietijoje ir Rytų Europoje buvo pakankamai ryškus jau visą XVII a. Vokietijoje nebuvo tokio vieno miesto, kuris būtų intelektualiai taip užvaldęs naciją, kaip Paryžius ir Londonas savo šalis. Dar gerokai prieš Prancūzijos revoliuciją Berkas aiškiai išsakė antipatiją tipiškai racionalistinei prancūzų švietimo sąmonei ir ypač Ruso. Prancūzijos revoliucija gana stipriai sužalojo kai kurių europiečių natūraliai konservatyvų nusistatymą, tačiau vargu ar kas Europoje galėjo prilygti Berko iškalbingumui puolant jakobinus ir jų leidžiamus įstatymus. Jo nuomone, jakobinai prievartavo Prancūzijos istoriją ir tradicijas, kaip Britanijos Ost Indijos bendrovė – Indijos kultūrą. Jakobinų valdoma Prancūzija esanti „visai kaip užkariauta šalis“, be to, „elgdamiesi kaip užkariautojai“ jakobinai prieš prancūzų tautą naudojo jėgą visai kaip „įsiveržusi kariuomenė“, jakobinai, Berko įsitikinimu, norėjo sunaikinti visas institucijas, kurios trukdė formuoti Revoliucijos žmogų. Jis rašė; „Pasvėrus visas aplinkybes, Prancūzijos revoliucija yra labiausiai stulbinanti iš visų pasaulyje vykusių revoliucijų“. Tikrai totalinį ir nežabotą Revoliucijos pobūdį, Berko nuomone, aiškiausiai liudijo įstatymai, kuriais buvo siekiama sunaikinti arba smarkiai deformuoti tradicinę socialinę santvarką ir kartu susidariusį vakuumą užpildyti naujais valstybės dariniais. Berkas savo knygą paskyrė Prancūzijos revoliucijos radikalių pertvarkymų kritikai, o XIX a. pirmojoje pusėje pagrindinis konservatizmo oponentas buvo liberalizmas. Konservatizmas kritikavo liberalizmą pirmiausiai už tai, kad pastarasis išaukštindamas asmens laisvės idėją kartu propagavo egoizmą, skatino kiekvieną žmogų veikti neatsižvelgiant į aplinkinius. Liberalizmas neįvertino to, kad visuomenė yra kažkas daugiau negu paprastas atsitiktinių žmonių sambūris, aritmetinė jų suma. Visuomenė – tai greičiau žmonių jėgų sandauga, nes veikdami organizuotai ir kartu žmonės gali pasiekti ir nuveikti žymiai daugiau negu kiekvienas atskirai. Todėl svarbiausia vertybė už kurią pasisako konservatizmas – tai nusistovėjusių žmonių tarpusavio santykių tvarkos ir stabilumo išsaugojimas ir puoselėjimas. Iš tiesų žmonės yra daug laimingesni, kai jie jaučiasi esą ne tiek absoliučiai laisvi asmenys, kiek savo šeimos, savo religinės bendruomenės, pagaliau savo tautos nariai ar savo valstybės piliečiai. Tik stabilioje visuomenės sąrangoje kiekvienas žmogus gali susivokti, kokios yra jo realios galimybės, koks jo santykis su kitais žmonėmis ir ką jis turi veikti. Skirtingai nuo liberalizmo, konservatizmas pabrėžia svarbų valstybės valdžios vaidmenį žmonių gyvenime. Būtent Valstybei atitenka užduotis tvarkyti visuomenės bendruosius reikalus taip, kad būtų saugojama ir puoselėjama nusistovėjusi tvarka. Tai nėra lengvas uždavinys, todėl valdžia turi būti naudojamasi išmintingai ir atsargiai. Geriausia, konservatizmo požiūriu, tokia vyriausybė, kuri valdo pastoviai: tuomet jai nėra reikalo skubėti naudotis valdžia savanaudiškiems interesams. Todėl per ilgus amžius nusistovėjusi tvarka su luominiu žmonių susiskirstymu bei paveldima monarcho valdžia nėra kažkoks nesusipratimas ar praeities atgyvena, kaip teigė liberalizmas, o pirmiausia tai yra perilgus amžius susiklosčiusi darbo ir pareigų pasidalijimo visuomenėje išraiška. Kiekvienas luomas atlieka visuomenėje apibrėžta ir reikalingą visai visuomenei funkciją. Ir kaip tik dėl to visi luomai yra tarpusavyje susiję ir reikalingi vienas kitam. Pavyzdžiui, valstiečiai, būdami priklausomi nuo žemvaldžio, turėdavo dirbti jo ūkyje, mokėti duoklę, tačiau, kita vertus, ir žemvaldys buvo įpareigotas rūpintis savo valstiečiais, remti juos stichinių nelaimių metu ar susirgus. Be to, paveldimos monarcho valdžios pobūdis kaip tik labiausiai ir leidžia tikėtis, kad valdžia bus naudojama saikingai ir protingai visos valstybės labui, tuo tarpu dažnas ir lengvabūdiškas vyriausybių keitimas gali sukelti tik chaosą ir piktnaudžiavimų įsisiautėjimą. Kol pagrindinis konservatizmo oponentas buvo liberalizmas, siekęs suardyti „senąją tvarką“, tol ši doktrina, remianti stabilią ir hierarchizuotą visuomenės santvarką su stipria ir atsakinga valdžia, buvo paranki bajorijai. Tačiau politinės doktrinos nepriklausomai nuo to, kokios visuomenės grupės jomis naudojasi, gyvena savarankišką gyvenimą ir vystosi pagal savo logikos dėsnius. Antroje XIX a. pusėje pasibaigus revoliucinių sukrėtimų ir pertvarkymų laikotarpiui, ima klostytis nauja visuomenės santvarka. Bajorija pasidarė nebe tokia didelė ir įtakinga visuomenės grupė, kad galėtų pretenduoti į savarankišką politiką. Luominį susiskirstymą pakeitė naujos socialinės grupės, kurios susidarė dėl stambiosios pramonės ir prekybos suklestėjimo. Pirmiausia tai dvi naujos klasės – buržuazija ir darbininkija. Tačiau šiomis naujomis sąlygomis konservatizmo doktrina ne tik neprarado savo įtakos, bet atvirkščiai – dar labiau sustiprėjo. Tai sąlygojo ryškus socializmo doktrinos šalininkų skaičiaus padidėjimas. Kaip jau buvo minėta, darbininkijos nebepatenkino liberalizmo skelbiamas asmens laisvės principas. Jiems labiau rūpėjo socialinių garantijų, t.y. galimybės susirasti darbą ir uždirbti pakankamą pragyvenimui kiekį pinigų, užtikrinimas. Kaip tik tai savo priešrinkiminių kampanijų metu ir žadėjo socialistai. Socialistai, pirmiausia socialdemokratai, tikėjosi, kad naudojant valstybinį reguliavimą ir valdymą galima ekonomikos vystymąsi pakreipti palankiausia darbininkų interesams linkme, dideles pajamas gaunančius asmenis labiau apmokestinti, o gautas lėšas paskirstyti silpnesniems ir t.t. Tuo tarpu verslininkai, pramoninkai, stambūs prekybininkai ir kiti buvę aktyvūs liberalizmo šalininkai atsidūrė prieš naują grėsmę, prieš naujų kliūčių jų ūkinei veiklai atsiradimo galimybę, todėl atsigręžė į konservatizmą, kaip į doktriną, kuri gali apginti liberalizmo iškovojimus nuo socialistinių reformų. Taip konservatizmas tapo nebe liberalizmo, o socializmo pagrindiniu oponentu. Iš vienos pusės, konservatizmas perėmė ir pradėjo ginti tokias liberalizmo propaguotas vertybes, kaip: lygiateisiškumas prieš įstatymus, demokratinė valstybės valdymo forma ir asmens laisvė bei atsisakė idėjos, kad geriausia valstybės valdymo forma ir asmens laisvė – tai per ilgus amžius nusistovėjęs žmonių susiskirstymas į luomus. O iš kitos pusės, konservatizmas kritikavo socializmą, kadangi pastarasis siūlė valstybės politiką orientuoti pirmiausia į darbininkijos interesus ir tokiu būdu gerokai pagerinti ir pakeisti jų socialinę padėtį. Toks siekimas konservatoriams yra nepriimtinas, nes vieno sluoksnio padėties pakeitimas pažeistų visų kitų socialinių grupių interesus ir suardytų nusistovėjusią visuomenėje santaiką ir tvarką. Be jokios abejonės, nė vienam žmogui negali būti užkirstas kelias praturtėti ir tokiu būdu pakeisti savo socialinį statusą. Tačiau to jis turi siekti individualiai , kaip atskiras asmuo, o ne kaip kurios nors privilegijuotos klasės narys. Tada jo perėjimas iš vieno socialinio sluoksnio į kitą nepažeidžia visos visuomenės interesų ir nesuardo įsigalėjusios tvarkos. Kita vertus, konservatizmas neperėmė liberalizmo propaguotos idėjos, kad valstybė turi kuo mažiau kištis į visuomenės gyvenimą ir apsiriboti „bešališko teisėjo“ ir „naktinio sargo“ funkcijomis. Konservatizmas ir toliau laikosi nuostatos, kad valstybės valdžia turi būti stipri valdžia, nes tik taip ji gali palaikyti ir užtikrinti visuomenėje tvarką ir stabilumą. Valstybė negali atsiriboti nuo visuomenės gyvenimo, o priešingai – turi aktyviai jame dalyvauti it rūpintis visais visuomenės reikalais ir gerove. Vienas iš svarbiausių valstybės uždavinių kaip tik ir turi būti parama patiems silpniausiems ir labiausiai varstantiems piliečiams. Dėl to konservatyviosios partijos galėjo sėkmingai konkuruoti su socialistais ir per rinkimus sulaukti didelės rinkėjų paramos. Konservatizmas labiau negu liberalizmas ir socializmas rūpinosi Bažnyčios, socialinės klasės, šeimos ir nuosavybės teisėmis, kurias kvestionavo prigimtinių teisių teorija taip pat nacionalinė, vis labiau demokratėjanti valstybė. Visose specifinėse konservatyvaus tikėjimo sferose nuolatinė prielaida yra iš istorijos ir socialinės raidos kylanti visos tarpinės tautos struktūros teisė atlaikyti individualizmo ir nacionalizmo antplūdį. Istorija ir tradicija. Esminis konservatyvios politikos elementas yra jos požiūris į istorijos vaidmenį. Konservatizmo požiūriu, istorija yra ne kas kita kaip patirtis, ir pasitikėjimas istorija remiasi būtent pasitikėjimu patirtimi žmonių santykiuose. Žinomas garsus Berko posakis: “Neatsižvelgs į būsimąsias kartas tie, kas nė karto nėra atsigręžę į savo protėvius“. Konservatyviu požiūriu, socialinė tikrovė geriausiai suprantama per istoriją. Mes negalime žinoti, kur esame ir tuo labiau – kur einame, nežinodami, kur buvome. Istorija konservatoriams yra bemaž tokia pat svarbi jėga, kaip biologinės evoliucijos skelbėjui – natūrali atranka. Pastarasis teigia, kad nėra ir negali būti tokio individo, kuris turėtų sprendimo galią, gebančią užveisti naują rūšį. Selekcininkų pastangos nuveikti ką nors daugiau negu dirbti prie šių natūralių kitimo ir vystymosi procesų virst aiškiu farsu. Bet argi ne toks pat farsas yra žmonių pastangos nuveikti šį tą daugiau negu dirbti prie panašių žmonijos istorijos procesų. Ar iš esmės nebuvo farsas ir tragedija žmonių bandymai sukurti naują visuomenę ir pakeisti žmogaus prigimtį 1789 m. Prancūzijoje ir 1917 m. Rusijoje. Tokia yra konservatyvioji istorijos teorija. Nusistatymas ir protas. Berko požiūriu, išankstinis nusistatymas individo sąmonėje įkūnija tą autoritetą ir išmintį, kurie glūdi tradicijoje. Jis aiškino, kad žmonių reikaluose geometrinis protavimo būdas labai menkai tepritaikomas. Žmonių lavėjimui ir tobulėjimui reikia kitokio protavimo, kylančio ne tik iš grynos logikos, bet iš jausmų, emocijų ir didelės patirties. Išankstinis nusistatymas turi savitos išminties, kuri yra pirminė intelekto atžvilgiu. Konservatyviu požiūriu, tik nusistatymas gali vienyti piliečius priešintis tokiai tironijai, kurią valdžios racionalizmas kartais primeta žmonėms. Jų nuomone, valią priešintis, kurią mėgstama kildinti iš vidinių prigimtinių teisių pažinimo arba iš vidinių laisvės instinktų, iš tikrųjų dažniausia skatina nusistatymai, istoriškai palengva susiklostę žmonių sąmonėje – nusistatymai dėl religijos, nuosavybės, atutinės autonomijos ir dėl ilgainiui įprastų socialinės sanklodos vaidmenų. Būtent tai, o ne abstrakčios teisės, yra motyvacijos jėga mūsų gerbiamoje kovoje už laisvę. Autoritetas ir galia. Konservatyvioji autoriteto teorija turi neišdildomą feodalizmo elementą, beveik visi konservatoriai nesidrovėdami žavėjosi Viduramžiais. Valstybė niekad neturi kėsintis į svarbiausiųjų socialinių grupių ir sluoksnių teises bei autonomijas. Ir senieji ir mūsų dienų konservatoriai pirmiausia pabrėžia , kad politinė valstybė privalo kuo mažiau kištis į ekonomikos, visuomenės ir moralės dalykus ir, antra vertus, daryti viską, ką galima, kad stiprėtų ir plėstųsi šeimos, vietinės bendruomenės ir savanoriškų kooperacinių bendrijų funkcijos. Konservatyvaus feodalinio požiūrio į valdžią ir visuomenę palikimas yra pusiau autonomiški organai, laisvi nuo tiesioginės atsakomybės įstatymų leidžiamajai valdžiai arba tautai (Aukščiausias teismas, netiesioginiai senatorių rinkimai iki XX a., netiesioginiai prezidento rinkimai JAV). Konservatyviosios minties istorijoje veltui ieškotume ko nors panašaus į principą „vienas žmogus – vienas balsas“. Laisvė ir lygybė. Laisvė ir lygybė yra visiškai nesuderinamos, toks nesuderinamumas kyla iš priešingų šių dviejų vertybių siekių. Nuolatinis laisvės tikslas yra saugoti individo ir šeimos nuosavybę, apimančią ir materialųjį, ir nematerialųjį gyvenimo aspektus. O lygybei yra būdingas siekis kaip nors perskirstyti arba išlyginti nelygiai turimas materialias ir nematerialias bendruomenės nuosavybes. Kadangi asmeniniai dvasios ir kūno pranašumai nuo pat gimimo būna skirtingi, visos pastangos šią pranašumų įvairovę kompensuoti įstatymais ir valdžios sprendimais tegali suvaržyti žmonių laisvę, ypač stipriausiųjų ir protingiausiųjų. Konservatizmo tradicijoje lygybė tokia pat nepopuliari, kaip liberalus požiūris į asmens laisvę. Funkcijų, vaidmenų ir galios nelygybė socialinėje sanklodoje esanti tokia pat būtina, kaip ir šeimoje. Toks yra visų konservatorių požiūris. Ir tvarkai, ir laisvei esą gyvybiškai būtina socialinė diferenciacija, hierarchija ir veikiau funkcinis, o ne mechaninis konsensusas. Tai yra konservatizmo laisvės ir lygybės filosofijos esmė. Nuosavybė ir gyvybė. „Civilizuotam žmogui nuosavybės teisės yra svarbesnės negu teisė į gyvybę“ – rašė konservatorius Moras. Konservatoriai nuosavybę traktuoja ne tik kaip išorinį žmogaus priedėlį, negyvą žmogaus reikmių tarną. Ji – svarbiausia iš visų civilizacijos vertybių, esminė žmogiškumo ir žmogaus pranašumo viso gamtos pasaulio atžvilgiu. Konservatorių nuomone svarbiausia ir tikroji yra žemės ir nekilnojamojo turto nuosavybė, o ne banknotai, akcijos, obligacijos ir kitos lanksčios nuosavybės formos. Konservatoriai įstatymais ir papročiais (pirmagimystės ir majorato) siekė apsaugoti šeimyninį nuosavybės pobūdį, kad turimas turtas nevirstų netvirta ir galbūt laikina vieno asmens nuosavybe. Disraelis 1870 metais rašė: “Feodalinė sistema gal ir atgyveno, bet jos svarbiausias principas – kad išlaikyti nuosavybę turi būti aukščiausia pareiga – yra geros valdžios esmė“. Ir mūsų dienomis konservatorių sąmonėje vis dar gyvas prisiminimas ir svajonė apie tvirtą nuosavybę, ypač žemę, į nuosavybę, kuri nebūtų gigantiškos korporacijos rankose, nebūtų amorfiška. Religija ir moralė. Iš pagrindinių politinių ideologijų vienintelis konservatizmas akcentuoja Bažnyčios ir krikščioniškos moralės svarbą. Apie gyvybinį religijos vaidmenį geroje visuomenėje Berko „Apmąstymuose..“ kalbama daugiau negu kuria nors kita tema, išskyrus nebent nuosavybę. Religijos funkcija valstybėje irgi atrodė labai svarbi. Visi konservatoriai, nesvarbu, kokios tikybos, religiją laikė svarbiu valstybės ir visuomenės ramsčiu. Politiniam konservatizmui aktualus tik institucinis religijos aspektas. Būtų absurdiška manyti, kad XIX a. konservatoriai buvo dievotesni už liberalus. Religinis tikėjimas arba jo stoka visai nesietini su daugelio anglų ar amerikiečių konservatorių pažiūromis į oficialų religijos statusą. Šis požiūris yra neatskiriamas nuo institucinio, pilietinio oficialumo aspekto. Religijos oficialus statusas padėjo siekti dviejų tikslų: pirma, jis suteikė tam tikrą šventumą gyvybinėms valdžios funkcijoms ir visiems politiniams arba socialiniams saitams. Antra, oficiali, vadinasi ryškiai iškeliama ir visada stipri bažnyčia padeda apriboti valstybės valdžią, visus jos savavaliavimus. Taigi Bažnyčia konservatizmo ideologijoje turi oficialų statusą lygiai tokiu pat būdu, kaip ir valdžia, socialinė santvarka ir tauta. 2.Komunizmas ir fašizmas. Komunizmas. Komunizmo filosofija yra pakoreguota marksizmo versija: iš esmės tai yra Lenino kūrinys, todėl ji dažnai vadinama „marksizmu-leninizmu“. Gana didelį indėlį į komunizmo teoriją bei praktiką įnešė ir L.Trockis, tačiau autoriai komunistai šį indėlį sąmoningai neigia arba menkina, nes vėliau jis buvo pašalintas iš partijos, ištremtas iš Tarybų Sąjungos ir Stalino nurodymu nužudytas Meksikoje. Praktiškai komunizmo idėjas Tarybų Sąjungoje siekė įgyvendinti Stalinas, sukūręs totalitarinę valstybę, pareikalavusią daugelio žmonių aukų. Leninas Rusijoje pasiekė tai, kad marksizmas nugalėjo palyginti industriškai neišsivysčiusioje šalyje, kuri visada buvo atspari Vakarų Europos marksizmui. Jo marksizmo adaptacija Rusijai tapo marksizmo pritaikymu imperializmo amžiui – tačiau ne pačioms imperialistinėms šalims, o menkai išsivysčiusioms jų kolonijoms. Leninizmo sėkmė Rusijoje tokioms šalims atrodė labai patraukli. Todėl leninizmą geriausiai galima apibūdinti kaip marksizmo pritaikymą neindustrinei ekonomikai ir visuomenėms, kuriose gyventojų daugumą sudaro valstiečiai; jo pasaulinę reikšmę lemia tai, kad tokių šalių pasaulyje buvo daug ir tuomet, ir mūsų dienomis. Marksizmas Leninui visada vaidino dvejopą vaidmenį, ir jis tebevaidina jį komunizme. Vienu aspektu marksizmas Leninui buvo tikėjimas arba religinis simbolis, nekvestionuojamas tikėjimo objektas ir todėl – dogma. Šiuo aspektu marksizmas suteikia komunizmui tikėjimo ar visuotinai pripažįstamo idealo vienijančią galią. Leninas dažnai pagrįsdavo politinius sprendimus pacituodamas Markso frazę, kurie turėdavo pasitarnauti kaip lozungas ir kuriuos jis susiedavo su konkrečia politine situacija. Kartu marksizmas Leninui vaidino ir visai kitą vaidmenį: kaip ir Marksas, jis visada sakė, kad filosofija turi būti veiklos vadovas. Šiuo aspektu marksizmas buvo ne statiškas taisyklių rinkinys, bet kolekcija įtaigių idėjų, kurios gali būti taikomos analizuojant situaciją, įvertinant jos galimybes ir pasirenkant efektyviausią veiklos būdą. XIX – XX a. sandūroje Vakarų Europoje marksizmas sugebėjo pasiekti kai kuriuos savo tikslus įstatymų leidybos priemonėmis, tuo pat metu Leninas Rusijoje kuria revoliucinę partiją. Jo teigimu, daug revoliucijos pavyzdžių liudija, kad „organizuotesnė, sąmoningesnė“, geriau ginkluota mažuma primeta savo valią daugumai“, kitaip sakant, revoliucinė partija paima valdžią į savo rankas ir vėliau patraukia daugumą. Leninas teigia, kad buržuazinė valstybė turi pasibaigti prievartine revoliucija, kuri eksproprijuos gamybos priemonių savininkus kapitalistus, perduos nuosavybę darbininkams ir taip sukurs tarpinę visuomenės pakopą, galinčią peraugti į komunizmą. Pripažinimas, kad ne reformų, o tik revoliucijos keliu galima paimti valdžią, kad tik prievartos būdu nuvertus senąją sistemą, galima pradėti iš naujo kurti naują visuomenę, buvo ir yra principinė komunizmo nuostata, skirianti ją nuo socialdemokratijos ideologijos. Būtent iš šios nuostatos išplaukia ir kiti komunistinės ideologijos principai: proletariato diktatūra, vienpartinė sistema, visuomeninė gamybos priemonių nuosavybė ir t.t. Proletariato diktatūra. Po socialistinės revoliucijos yra sukuriama tarpinė visuomenės raidos pakopa – revoliucinė proletariato diktatūra, kuri yra aukštesnė demokratijos forma negu aukščiausia buržuazinės valstybės forma – demokratinė respublika. Leninas teigia, kad proletarinė revoliucija perduos valdžią iš vienos socialinės klasės kitai, ir valstybė, kurią ji sukurs, bus prievartos įrankis, kaip ir ta, kurią ji sugriaus. Naujoji valdžia – „proletariatas, organizuotas kaip valdančioji klasė“, kuriantis sau tinkamą prievartos aparatą, kad priverstų pripažinti savo tikslus likusią neproletarinę ir pusiau proletarinę visuomenės dalį. Tai pareikalaus ilgos, atkaklios, žūtbūtinės kovos, kuri gali būti įvykdyta tiki tvirtai pasiryžus ir negailestingai naudojant jėgą. Proletariato diktatūra turi siekti dviejų tikslų: pirma, ji turi „pajungti išnaudotojų klasę“, kurios pasipriešinimas dešimteriopai padidės ją nuvertus, ir taip išvengti kontrrevoliucijos; antra, ji turi sukurti naują ekonominę ir socialinę santvarką, visų pirma panaikinti privačią gamybos priemonių nuosavybę, perimant jas į visuomenės nuosavybę. Nors naujosios valstybės demokratija yra „organizuotas, sistemingas prievartos naudojimas žmonėms“, tačiau tai yra „daugumos diktatūra mažumai“, todėl ji vis dėlto bus aukštesnė bus aukštesnė demokratijos forma negu „parsidavėliškas ir supuvęs buržuazinės valstybės parlamentarizmas“. Leninas savo knygoje „Valstybė ir revoliucija“ pateikia dviejų pakopų komunistinės visuomenės modelį. Pirmojoje, vadinamoje socializmu, visuomeninė gamybos priemonių nuosavybė panaikins išnaudojimą, taigi įsivyraus tam tikra lygybė, nes kiekvienas gaus tiek, kiek užsidirbs savo darbu. Jos principas yra „iš kiekvieno pagal sugebėjimus, kiekvienam pagal darbą“. Socialinė klasės šioje pakopoje nyksta, o kartu su jomis – slopinimo poreikis, todėl valstybė irgi nyksta. Panaikinus privatinę gamybos priemonių nuosavybę, nepaprastai išaugs gamyba, o tai, kaip tikėjosi Leninas ir visi komunistai, iš esmės pakeis ir žmogaus prigimtį. Galų gale žmonija pasirengs antrajai pakopai – tikrajam komunizmui, beklasei visuomenei, kurioje nebebus slopinimo poreikio, kurioje bus įgyvendinti visiška lygybė ir teisingumas. Tik tokia visuomenė bus pajėgi gyventi pagal principą „iš kiekvieno pagal sugebėjimus, kiekvienam pagal poreikius“. Vienpartinė sistema. Nuostabiai lengva bolševikų revoliucijos sėkmė 1917 m. lapkričio 7 d. iškėlė Leninui visiškai naują problemą: buvusi nelegali ir konspiracinė revoliucionierių grupė turėjo būti paversta vyriausybe. Naujos ekonominės ir socialinės santvarkos sukūrimo uždavinys keliamas pirmiausia partijai, kuri yra visų išnaudojamųjų klasių, dar neįgijusių visiško klasinio sąmoningumo, mokytojas vadovas ir lyderis. Bolševikai galėjo tikėtis, kad lengva jų pergalė lapkričio 7 d. sulauks didžiulės masių paramos, tačiau šią jų viltį greitai išsklaidė jos prastas pasirodymas per rinkimus į Steigiamąjį susirinkimą (Bolševikai gavo tik 24% rinkėjų balsų, o eserai - 40%). Nors partija palaikė šio organo sušaukimą, ji netrukus jį išvaikė ir tuo, kaip vėliau pasakė Trockio, „sudavė formaliai demokratijai geradarišką smūgį, po kurio ji niekada nebeatsigavo“. Bet bolševikai vėl susidūrė su dilema: vienu atveju, ji galėjo priimti kitas partijas į koaliciją (kai kurios iš jų buvo socialistinės ar net marksistinės), tikėdamasi ir toliau vadovauti, bet rizikuodama vieną sykį užleisti valdžią opozicijai, arba, kitu atveju, ji galėjo valdyti viena kaip mažuma, rizikuodama sukelti pilietinį karą. Pasirinkimas faktiškai sukėlė aršią polemiką, po kurios Trockio ir Lenino politika nedaryti kompromisų ir formuoti „vienalytę bolševikų vyriausybę“ tapo partijos politika. Buržuazinės partijos buvo paskelbtos už įstatymo ribų kaip kontrrevoliucinės; kiek vėliau iš pradžių buvo nutildytos, o paskui ir uždraustos socialistų partijos,, taip pat ir marksistų menševikų. 1921 m. jau visos opozicinės partijos buvo išstumtos į pogrindį. Buvo įgyvendinta viena proletariato avangardo reikšmė: partija turėjo būti vienintelis toleruojamas proletariato, kurio vardu ji valdė, ir pusiau proletarų valstiečių atstovas. Dėl valdžios, tai neturėjo būti kokio nors kito valdžios centro, išskyrus partiją, todėl partija galėjo kada nori ir kaip nori tartis su savo valdiniais, kam jie teikia pirmenybę, arba iš viso nesitarti. Kuriant Trečiąjį arba Komunistų internacionalą buvo pateiktas toks apibūdinimas: „Komunistų partija yra pažangiausia, sąmoningiausia ir todėl revoliucingiausia darbininkų klasės dalis.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!