Poreikio augimo dėsnis iš esmės

Darbo ištrauka

Žmogaus vystimosi variklis yra noras patirti malonumą, kas ekonomikos terminu vadinama poreikiu. Gamta mums reiškiasi penkiais lygiais:• Negyvoji;• Augalinė;• Gyvūnas;• Žmogus;• Šaltinis (nuo mūsų paslėptas);Kuriuos atitinka ir norų konstrukcija:• Negyvąją – lytinis potraukis, mitybos poreikis;• Augalinę – turto troškimas;• Gyvūno – garbės, valdžios troškimas;• Žmogaus – žinių troškimas;• Šaltinį – absoliutus pažinimas;Ir kaip kad kiekvieną gamtos mikro ar makro elementą, bet kokį gamtos pasireiškimą sudaro visi šie išvardinti lygiai – negyvasis, augalinis, gyvūno, žmogaus ir šaltinis, kurių kiekvieną sudaro vėl visi penki, ir jų kiekvieną taip pat ir t.t., lygiai taip pat sudarytas ir mūsų esminis gyvenimo variklis – noras (poreikis), kuris ne tik kad yra skirtingose proporcijose kiekviename iš mūsų, bet, tarytum vaizdas besisukančiame kaleidoskope, kinta kartu su laiku, kaip kad kiekviename žmoguje, taip ir visame bendrame organizme – Žmogus.Pradėjus augti poreikiams žmogaus nebetenkino natūralus būvis, t.y. gamtos prieglobstis. Pradėjo formuotis visuomeniniai santykiai, t.y. darbo pasidalijimas ir mainai. Žmonija vystosi, dauginasi, auga poreikių kiekybė ir kokybė, visuomeniniai santykiai darosi vis sudėtingesni. Vieną santvarką keičia kita, vis negalėdama rasti optimalaus sprendimo savo poreikiams patenkinti. Ekonomikos vadovėlyje rašoma – " Poreikis – tai prieštaravimas tarp žmogaus ir jo gyvenimo objektyvių sąlygų, besireiškiantis nepasitenkinimu, arba pasitenkinimo palaikymu, šalinamas aktyvia žmogaus veikla, bet nuolat vėl iškylantis naujomis formomis" [1]. Kodėl taip yra? Kodėl ką ir kiek mes beveiktume – visada liekame alkani? Galime pastebėti, kad poreikis yra pirminė pasitenkinimo sąlyga. Jeigu aš nesu alkanas, gali stalas būti nuklotas gardžiausiais valgiais, kurie man teprilygs teatro butaforijoms. O jeigu aš stipriai išalkęs, akimis pasiruošęs nušluoti visą stalą, tik pradėjęs valgyti jaučiu kaip alkis dingsta kartu su pasitenkinimu, kuris savo maksimumu suspindėjo tiktai pirmojo kąsnio slenkstyje. Todėl patirti pasitenkinimo tikimybės nuostoliai reikalauja kompensacijos, auginančios naują poreikį ir žymiai didesnį.Taigi, poreikiams eksponentiškai augant, formuojasi vis sudėtingesni visuomeniniai santykiai, formuodami naujus socialinius, politinius, bei ekonominius modelius, primenančius sistemos variacijas ieškant optimalaus harmonijos taško. Ir nors filosofų, ekonomistų teorijos pildė vis ilgėjančias knygų lentynas, joks ekonominės teorijos pasiūlytas modelis ilgiau neužsibuvo, negalėdamas atlaikyti poreikio varomosios jėgos. Todėl ekonomistų teorijos lieka knygose, kaip trumpalaikio įvykio prognozės."Kiekviena visuomenė, - sako Marksas -, sukurta ekonominiu pagrindu – tokia yra rūsti žmonių gyvenimo realybė, nes žmonės turi organizuoti savo veiklą, kad galėtų rengtis, maitintis ir turėti pastogę." [1]. Gal ir galima būtų sutikti su Marksu, jei žmogaus poreikiai apsiribotų tiktai pirmuoju sąraše - "negyvuoju" lygiu, kurį turi ir gyvūnai. Tai konstanta – būtinybė, kuri visiškai nepriklauso nuo to, ar žmogus gyvena atsiskyręs, ar visuomenėje, - vis tiek šie natūralūs poreikiai jame gyvuoja. Todėl ir priskiriami "negyvajam" lygiui, kuris puikiai gali reikštis ir be visuomenės. Visuomeninai santykiai prasideda nuo antrojo lygio – "turto troškimo", nes antram, trečiam, ketvirtam lygiams gyvuoti ir vystytis reikalinga konkurencija ( turėti daugiau už kitus, vadovauti kitiems, žinoti daugiau nei kiti ), t.y. reikalingas kitas to paties lygio individas – žmogus, žmonių visuomenė. Ir neatsitiktinai mokslininko ( ketvirtasis lygis ) stereotipas – vienišius, t.y. negalintis priimti kitų nuomonės. ...

Kiti mokslo darbai