Glaustas pasiruošimas psichologijos egzaminui

1.PSICHOLOGIJOS OBJEKTAS, ŠAKOS. KRYPTYS. UŽDAVINIAI. REIKŠMĖ. VIETA MOKSLU SISTEMOJE. Psichologija - mosiąs apie sielą. Žodis "psichologija" kilęs iš graikų kalbos : psyche-siela ir logos-žodis, mokslas. Įvairiuose psichologijos vadovėliuose "psichologijos" terminas apibrėžiamas skirtingai. Psichologija yra mokslas apie psichikos faktus, dėsnius ir mechanizmus. Psichologija yra mokslas, tiriantis psichinius reiškinius, jų kilmę,raidą,reiškimosi forma ir mechanizmus. Psichologijos objektas keitėsi kartu su psichinių reiškinių prigimties aiškinimu. Psichologijos istorijoje psichikos samprata kito nuo mistiško bekūnės sielos pripažinimo iki materialistinio psichikos, kaip specifinės nervų sistemos funkcijos, supratimo. Psichologijos objektas- mokslas apie psichiką, psichika ir jos reiškiniai. Psichika yra psichiniai procesai, psih. būsena ir psich. savybė. Tai yra sudėtingiausia tikrovės sritis. Jausdamas, suvokdamas, mąstydamas žmogus tiria ir pažįsta visus tikrovės reiškinius, kuria įvairias mokslines teorijas, konstruoja sudėtingiausias šiuolaikines mašinas. Psichologijos kryptys: Dvi svarbiausios psichologijos mokslo kryptys: metafizinė ir empirinė psichologija. Metafizinė psich. apskritai mažai verina psichinių procesų empirinę analizę ir jų priežastinio tyšio nustatymą. Traktuodama psich. kaip filosofinės metafizikos dalį, ji savo pastangas nukreipia į „sielos esmės" apibrėžimą, atitinkantį bendrą metafizinės sistemos, į kurią įeina ši psichologija, pasaulėžiūrą. Ir tiktai iš taip apibrėžtos sielos matafizinės sąvokos ji po to siekia kildinti tikrąjį psichologinio patyrimo turinį. Psichoanalizė-žmogaus psichinio gyvenimo vyraujančiu pradu laikė įgimtus potraukius, o svarbiausią iš jų- seksualinį potraukį (libido). Ši teorija susijusi su Froido vardu. Jis teigė, kad šis potraukis stengiasi prasiskverbti į sąmonę ir ją užvaldyti. Žmogaus sąmonė galinti tuos potraukius kontroliuoti. Gestaltpsicholos.Ha. Pagrindinis psichikos duomuo esąs pavidalas (geštaltas). Geštaltpsichologai tyrė suvokimo procesus. Jie padarė išvadą, kad suvokimo procesas- tai regėjimo lauko pertvarkymas į "gerą" pavidalą, atitinkantį vidines organizmo tendencijas. Biheviorizmas Bihevioristai atmetė sąmonę kaip psichologijos objektą ir tyrė organizmo reakcijas į stimulą. Bihevioristai nekreipė dėmesio į tai, kad žmogaus reakcija į stimulus ir situacijas pasireiškia ne judesiais, bet žodžiais, kad tai prasminė reakcija Humanistinė psichologija (žmogaus). Gilinamasi į savąjį "aš" ir savo egzistavimo pažinimą. Svarsto svarbias asmenybės problemas. Humanistinė psichologija asmenybę traktuoja kaip uždarą, šalia visuomenės egzistuojantį pradą. Ji atsisako objektyvaus mokslinio tyrimo metodų, pasikliaudama vien fenomenologiniu aprašymu. Psichologijos šakos: vaiko psichologija. Ja susidomėta jau viduramžiais. Istorinė psichologija (teigia, kad žmogaus pažinimo procesas nebaigtas, todėl nebaigta ir psichinių pažinimo funkcijų raida. Socialinė-tma. mažų grupių, kolektyvų bendravimo psichinius ypatumus. Gerontopsichologija- tiria senų žmonių psichiką. Darbo-tiria racionalaus darbo organizavimo formas. Pedagoginė- tiria pagr. žmogaus ugdymo psichologinius dėsnius; medicininė- padeda patikslinti nervų ir psichinių ligų diagnostiką ir atkurti sutrikusias funkcijas; juridinė-padeda nustatyti padarytą nusikaltimą. Psihogenetika - tiria ar elgsenos formos perduodamos paveldėjimo keliu iš kartos į kartą; psicholingvistika; psichofarmologija- nagrinėja kaip psichiškai aktyvūs preparatai veikia smegenų mechanizmus, valdančius žmogaus elgesį. Psichologija tiria žmogaus psichinę veiklą.. Psichologijos žinios reikalingos ir pedagogo darbui. Psichologijos šakos: 1. Bendroji psichologija tiria žmogaus suvokimą ,emocijas ,procesines darbo komandas. 2. Asmenybės psichologija tiria žmogų kaip asmenybę (bruožus ,elgesį ,charakterį ,temperamentą). 3. Sociologinė psichologija tiria žmogaus elgesį grupėse (bendravimą visuomenėje). 4. Bendravimo psichologija tiria žmogaus bendravimo ypatumus. 5. Vadovavimo psichologija. 6. Darbo psichologija tiria įvairius klausimus susijusius su darbo organizavimu ,procesų optimizavimą ,suderinamumą. 7. Inžinerinė psichologija tiria žmogaus ir sudėtingų procesų optimizavimą,suderinimą. 8. Medicininė psichologija. 9. Sporto psichologija tiria sportines komandas ,žmogaus suderinamumą su sporto šaka , ruošimąsi ir pasirodymą varžybose. 10. Teisinė psichologija. 11. Teisminė psichologija. Uždaviniai.-psichologiios mokslo uždaviniai-išnagrinėti psichinę realybę, taip pat ją klasifikuoti, aprašyti, kiek begalima išaiškinti ir nustatyti jos dėsningumą. Tiesioginis ir galutinis psichologijos mokslo tikslas yra tikrasis psichinės realybės supratimas. 1. Psichologijos uždavinys-kuo aiškiausiai ir kuo išsamiausiai aprašyti psichines apraiškas. 2. Į\u.-psichines apraiškas klasifikuoti (suskirstyti).3.P_:u-surasti principus ir dėsnius, pagal kuriuos psichinis gyvenimas vyksta. Suradus principus, sudaroma jau ir teorija t.y. bendroji pažiūra. Psichologijos reikšmė. Psichologija praturtina filosofijos, sociologijos, technikos ir kt. mokslus žiniomis apie žmonių dvasinį gyvenimą, padeda siekti geresnių rezultatų įv. veiklos rūšyse, užtikrinti asmenybės tobulėjimą dirbant. Psichlog. žinios būtinos kiekvienam žmogui, kad jis galėtų pažinti kitų žmonių ir savo vidinį pasaulį ir galėtų bendrauti su savo šeimos nariais, draugais ir kt. Psichlog. vieta mokslu sistemoje. Psichologijoje susieja visi pagr. mokslai. Atskiro žmogaus pasaulio pažinimas, gyvenimo prasmės supratimas valios ir mąstymo problemų tyrimas psicholog. priartina prie filosofijos mokslų. Mokslų sistemoje esama mokslų, kuria remiasi psichlog. žiniomis. Tai pedagogika, medicina, teisė, vadyba ir technikos mokslai. 2. PSICHIKOS TYRIMO GALIMYBĖS IR BŪDAI. SPECIFINIAI RAIDOS. PEDAGOGINĖS IR SOCIALINĖS PSICHOLOGIJOS TYRIMO BŪDAI. Kiekvienas mokslas, kaip žinių sistema, turi tam tikrų būdų- metodų, kuriais jis renka žinias apie tiriamuosius objektus. Jei kito žmogaus psichikos stebėti neįmanoma, tai lieka vienas būdas- pažinti savo paties vidinį gyvenimą. Psichikos reiškiniai nėra prieinami tiesioginiam stebėjimui. Taip įsitvirtino savistabos metodas, kuris psichologijoje vyravo iki 19 a. Išgyvenimas, vienalaikis stebėjimas deformuoja reiškinius. Kai žmogus pats išgyvena, pats tuos išgyvenimus stebi ir apibendrindamas daro išvadas, ir jos gali netikti kitų individų išgyvenimams. Dėl to imta naudoti ir kiti metodai. Tai yra stebėjimo ir eksperimento metodai. Naudodamas stebėjimo metodus, tiriantysis laukia, kol pageidaujamų reiškinių kils natūralioje veikloje. Stebimi ir registruojami ne patys reiškiniai, o jų išoriniai pasireiškimai-veido mimika, kalbėjimu. Pastebėti pasireiškimai protokoluojami, filmuojami ir iš tų duomenų daromos išvados apie atminties, valios, temperamento ypatybes. Taikant eksperimentu metodus, tiriantysis nelaukia, kol pageidaujamų reiškinių natūraliai atsiras, o specialiai juos sukelia ir stebi. Eksperimentuojant sutaupoma laiko, galima procedūras kartoti, kol išryškėja dėsningumai; reiškiniams sukelti ir registruoti naudojama technika. Psichikos reiškiniams tirti naudojami apklausos, biografinio tyrimo metodai testu metodai. Psichinių reiškinių lygiams nustatyti yra naudojami testu metodai. Testai yra matematiškai sutvarkytos ir patikrintos uždavinių sistemos, kurias sprendžia tiriamasis ir gauna įvertinimus. Aprašomojo pobūdžio strategija (tiriama žmogaus biografija, žmogaus veiklos rezultatus). Stebėjimas tai toks tyrimo metodas, kai fiksuojamas išorinis -žmogaus elgesys ar jo vidiniai pergyvenimai ir iš to daromos išvados apie psichinės veiklos dėsningumus. Stebėjimas gali būti atsitiktinis ir mokslinis. Atsitiktinis tai kasdieninis stebėjimas, neturint iš anksto numatyto tikslo; mokslinis tai sistemingas stebėjimas, kuris turi aiškų tikslą ar atliekamas pagal iš anksto nustatytą planą. Objektyvus stebėjimas tai, kai tyrėjas sistemingai stebi ir fiksuoja kito asmens elgesį. Eksperimentinė strategija. Eksperimentinis tyrimas tai pagal tam tikrą planą sukeltų eksperimentuojamo išgyvenimų stebėjimas. Daug kartų keisdamas žmogų veikiančias sąlygas, eksperimentatorius gali tiksliai nustatyti priežastis, kurios sukelia vienus ar kitus psichinius reiškinius, stebėti tų reiškinių kitimą ir raidą. Pagal psichinių reiškinių įsisąmonino lygį dabartinė psichologija išskiria dvi tyrimo sritis:sąmonę ir pasąmonę. Raidos ir pedagoginės psichologijos tyrimo būdai. 1. "Dvyniu metodas" -kad nustatyti faktorius ir veiksnius, vienos ar kitos psichinės savybės(biologinės-kūno sudėjimas, genai; aplinka).2. Lonsitudini tyrimas.-galima nustatyti kokias žmogaus ypatybes (intelektas, agresyvumas) nekinta visą gyvenimą, o kokios keičiasi. 3. "Dienoraščio metodas"-čia paprastai ilgai stebimas vienas asmuo. 4. Skersinio pjūvio metodas -tiriant lyginami skirtingo amžiaus, bet panašus pagal kitus svarbius požymius žmones. Socialinės psichologijos tyrimo būdai: 1. Suinteresuotas stebėtojas - tyrimo klausimo pasirinkimą lemia tyrinėtojo vertybės, kurios taip pat lemia ir jo lūkesčius rezultatų atžvilgiu. Kontroliuodamas (arba atsisakydamas kontroliuoti) tyrimo eigą, tyrinėtojas gali paveikti galutinį rezultatą. Nereikia tikėtis, kad žiniasklaidos priemonių (kurios yra finansiškai suinteresuotos tabako reklama) atliekami tyrimai patvirtins, jog tabako reklamos draudimas sumažins rūkymą. 2. Ribotai kontroliuojama tyrimo aplinka ~ etika (ir įstatymai) draudžia tokią tyrimo sąlygų kontrolę, kuri galėtų turėti neigiamas pasekmes tiriamiesiems. Taigi tyrimų, ar gavę elektros šoką žmonės bus labiau linkę paklusti, atlikti tiesiog negalima. O kuo mažiau kontroliuojama aplinka, tuo didesnė tikimybė, kad rezultatus iškreips šalutiniai kintamieji (kas tai yra pasiskaityk psichologijos įvado medžiagoje apie tyrimo metodus). 3. Netiesioginis stebėjimas - psichologija tyrinėja vidinius reiškinius (mintis, jausmus ir kt.), kurių tiesiogiai stebėti neįmanoma. Galima stebėti tik klausantis pasakojimų apie tuos reiškinius arba stebėti jų pasireiškimą išoriniame elgesyje. Taip tiriamas reiškinys atsiskiria nuo išoriškai stebimų jo požymių (t.y. elgesio ar pasakojimo). Tinkamai apibrėžti kokiais išoriškai stebimais požymiais pasireiškia konkretus vidinis reiškinys nėra lengva (toks apibrėžimas vadinamas sąvokos operacionalizavimu). Medikams nėra sunku pasakyti, kokie yra išoriniai viduje tūnančio gripo simptomai. O kokie yra meilės simptomai?. 4. Stebimą reiškinį keičiantys metodai - atsakymai į klausimus priklauso ne tik nuo klausimo prasmės, bet ir nuo klausimų eiliškumo, atsakymų variantų ir klausimuose naudojamų žodžių. Jei tiri kažkokio reiškinio svarbą, ji visuomet bus didesnė, jei tą reiškinį nurodysi atsakymų variantuose (pvz. "Kas jums gyvenime svarbiausia: a) meilė b) pinigai c) sveikata d) kita ), nei tuomet, kai tiriamasis jį turės prisiminti (pvz. Nurodykite, kas jums gyvenime svarbiausia? ). Nors "neleisti" ir "uždrausti" reiškia lyg ir tą patį, tačiau atsakydami į klausimus žmonės labiau linkę "neleisti", nei "uždrausti", nes vengia stiprių žodžių. 5. Reiškinio priklausomybė nuo stebėtojo - socialinės psichologijos tyrinėtojas tiria santykius, tačiau tuo pat metu ir jis pats yra tam tikruose santykiuose su savo tiriamaisiais. Tiriamieji paprastai bando spėlioti apie tyrimo tikslus ir dažniausiai nori pateikti tokį atsakymą, kuris leistų jiems pasirodyti "gerais" (kaip jie patys tai supranta) ar šiaip papataikauti tyrinėtojui. Tai keičia tiriamą reiškinį ir iškreipia rezultatus. 6. Reiškinio priklausomybė nuo aplinkos - molekulė, ji ir Afrikoje molekulė. O dėmesys, pyktis, bendravimas ir kiti socialinės psichologijos tiriami reiškiniai Afrikoje yra kitokie. 7. Tiriamieji keičia tyrimo metodus - kad tyrimas būtų objektyvus, visi tyrime dalyvaujantys žmonės turi atsakyti į ta pati klausimą, tai yra tyrimo metodas turi būti vienodas visiems. Tačiau jei įvairūs tiriamieji tą patį klausima skirtingai supranta, tai jau nebėra tas pats klausimas. 8. Gautos žinios keičia stebėtą reiškinį (ir taip save sunaikina) - iš tikrųjų psichologijos toks ir tikslas: padėti atskleisti žmogui savo elgesio priežastis, kad jis po to galėtų rinktis, ar taip toliau elgtis, ar ne. Tačiau žmogus natūraliai siekia pasirinkimo laisvės ir autonomijos, ir jei tik sužino, kad, anot tyrimų, turėtų elgtis vienaip, tai per savo priešgyniavimą būtinai ims elgtis kitaip. Šie Prezidento rinkimai tapo natūraliu tyrimu, efektingai pademonstravusiu neįveikiamą reklamos žiniasklaidoje galią formuojant žmonių apsisprendimą. Šitą tyrimo išvadą išgirdęs brolis lietuvis per kitus rinkimus sau mintyse pasakys: "Ak tu manai, kad mano balsą už reklamos pinigus nupirksi?!" ir specialiai balsuos prieš labiausiai besireklamuojantį kandidatą. Taip ankstesnio tyrimo metu gautos žinios pačios privers save paneigti. Taigi pagrindinis socialinio pasaulio, kaip tyrimo objekto, skirtumas nuo gamtos pasaulio yra jo kintamumas ir aktyvi sąveika tiek su tyrinėtoju, tiek su tyrimo metodais. Todėl į socialinės psichologijos tyrimų rezultatus reikėtų žiūrėti kaip į esamas žinias, o ne kaip į universalius faktus. 3.ASMENYBĖ. JOS STRUKTŪRA, AKTYVUMO FORMOS. POREIKIU. KAIP ASMENYBĖS RAIDOS VAROMOSIOS JĖGOS, HIERARCHINĖ STRUKTŪRA. ASME NYBĖS MOTYVACINĖ SFERA(KRYPTINGUMAS). Asmenybė (persona) - asmens ypatybės, kurias jis įgyja gyvendamas, pastovi jų sistema, nusakanti asmens vietą žmonių bendrijoje. Asmuo tampa asmenybe, kai jis aktyviai veikia ir reiškiasi kaip visybė, jungianti aplinkos pažinimą su išgyvenimais. Asmenybė- tai savojo Aš turėjimas. Žmogus, kaip somatinių, fiziologinių ir psichinių savybių integruota visuma, santykiaujanti su gamtine ir visuomenine aplinka, yra vadinama asmenybe.Asmenybei būdinga aktyvumas (pastangos veikti plačiau, negu to reikalauja situacija ir veikiančiojo padėtis), kryptingumas (pastovi vyraujančių poreikių, tikslų, motyvų, mokymų, interesų, problemų ir įsitikinimų sistema), giluminiai prasminiai procesai, per kuriuos išsikristalizuoja žmogaus sąmoningas santykis su tikrove ir kt. Asmuo savo asmenybę suvokia kaip savąjį Aš. Tai žmogaus savęs vertinimas, savigarba, siekimai, savęs įsivaizdavimas dabar ir ateityje. Vieningo asmenybės struktūros supratimo nėra, todėl, norint atskleisti jos esmę, tikslinga atsakyti į tris klausimus: 1) ką asmenybė vertina ir ko ji siekia; 2) ką ji sugeba; 3) kas ji yrą. Į juos atsakius, aiškėja, kad psichologinę asmenybės struktūrą sąlygiškai galima suskirstyti į šias dalis: kryptingumą (troškimus, norus, ketinimus, poreikius, interesus, polinkius, motyvus, tikslus, vertybines nuostatas, pasaulėžiūrą ir įsitikinimus), temperamentą, charakterį, sugebėjimus, jausmus ir valią. Asmenybės struktūra.Tai asmenybės somatinės, fiziologinės ir psichinės savybės. Somatines ir fiziologines savybes tiria biologijos, fiziologijos, anatomijos mokslai. Psichine asmenybės struktūrą Z. Froidas skirstė į pasąmonės ir savimonės postruktures. Yra išskiriama aktyvioji, impulsyvioji, ibnstiktinė asmenybės pusė. Antrąja asmenybės struktūrinę dalį sudaro normatyvioji asmenybės pusė, pasireiškianti kitų žmonių reikalavimu supratimu ir vidine kontrole. Ši "mane" vadinama asmenybės dalis kontroliuoja, apriboja ir nukreipia impulsyviąja asmenybės veiklą. Trečias asmenybės komponentas-"pats" susidaro iš impulsyviosios-instinktinės ir normatyviosios-reguliuojančios asmenybės pusių sąveikos. Rusų psichologas S. Rubinšteinas siūlė asmenybės struktūrą skirstyti nustatant:ko asmenybė siekia (kryptingumas, nuostatos), ką ji sugeba (gebėjimai, gabumai), kas ji yra (charakteris, temperamentas). Šitas skirstymas orientuotas tik į psichines savybes. Asmenybės struktūrą sudaro trys dalys: tai pasąmoninė dalis Id - kupina seksualinės energijos, veikianti tiesioginio malonumo tuo momentu principu; impulsyvios, stichiškos žmogaus prigimties klodas. Tai žmogaus iracionalūs norai, potraukiai; Super Ego, pripildyta perimto elgesio normų (ką daryti, ko nedaryti?, kaip reikia?, kaip turi būti?), žmogaus idealų, įsitikinimų, vertybių ir sąžinės sritis. Ego - tai sąmoningasis Aš, kurio tikslas - rasti sandėrį su Id, Super Ego ir išorine aplinka arba nuo jų apsiginti, realybės lygmuo. Jis tramdo id. Superego ragina elgtis pagal sąžinę, o ego - kaip liepia blaivus protas. Asmenybėje g.b.labiau išreikštas kuris nors 1 komponentas. Jei dominuoja id - asmenybė nesuvaldoma, impulsyvi ir stichiška; jei ego - racionali, blaiviai mąstanti, kontroliuoja savo emocijas, o jei dominuoja superego - žmogus daug ką idealizuoja, yra atitrūkęs nuo tikrovės. Asmenybės aktyvumo formos ir motyvacinė sfera(krvptingumas). Asmenybės sąveiką su aplinka lemia subjekto aktyvumas. Vienas iš šaltiniu-reikmė. Ji pradeda veikti, kai subjektas pajunta išorinį ar vidinį trūkumą(maisto, veiklos) arba perteklių, slegiantį organizmą. Reikmė sukelia poreikį, kreipiantį individą į objektą, galintį tą poreikį tenkinti. Kitas aktyvumo šaltinis-sąmonė, žinojimas. Tikrovės žinojimas motyvuoja veiklos kryptį, būdą. Asmenybės santykiai su tikrove yra pažintiniai ir emociniai. Emocijos ir jausmai-aktyvumo šaltinis. Svarbų vaidmenį vaidina valia-sunkumus įveikiančio aktyvumo šaltinis. Reikmė, poreikis, sąmonė, žinojimas, emocijos, valia-motyvacijos veiksniai. Vitalinis aktyvumas laiduoja gyvos būtybės egzistavimą. Žmonių bendravimas išugdė socialini aktyvumą. Darbe išsivystė kūrybinis aktyvumas, atskleidęs žmogaus genijų moksle, technikoje ir tt. Tai visuomeninis aktyvumas. Socialinį aktyvumą reguliuoja tam tikra informacija (mokslo, praktikos žinios), reikalavimai (normos, vertybės). Individas adaptuojasi prie aplinkos ir tampa aktyviu kolektyvo gyvenimo nariu, individas įgyja asmeninį ir socialinį statusą. Asmeninis-savo vertės ir vietos kolektyve supratimas, socialinis-asmens padėties ir vertė, kurią jam priskiria kiti kolektyvo nariai. Motyvai- tai, kas "skatina" veikti. Motyvacija-procesas, reguliuojantis asmenybės veiklą ir santykius. Motyvacija pastebima iš veiksmų, ji atsiskleidžia veiksmų ir elgesio kryptyje. Veiklos intensyvumas sako, kad yra motyvacijos. Motyvacijos buvimą nusako veiklos patvarumas. Motyvacija reguliuoja veiklos kryptį, intensyvumą ir patvarumą. Asmenybėje vyksta motyvų kaita. Vieni motyvai gali sukelti vienus veiksmus ir duoti jiems kryptį, kiti-kitus. Motyvas visada veikia šiuo metu, išjudina vidinį ar išorinį veiksmą. Motyvuotas individas pradeda veikti, kai atsiranda tinkama situacija ir objektas poreikiams patenkinti. Motyvacija-motyvų kaitos procesas, reguliuojantis asmenybės veiklos ir santykių kryptį, intensyvumą. Poreikiu hierarchinė struktūra. Maslow teorija. Jis kalba apie žmogaus poreikius, jos išdėsto piramidėje: 1. Fiziologiniai-alkio, troškulio, apsisaugojimas nuo šalčio, karščio. Daug iš jų gyvybei svarbus, jei vienas iš jų nepatenkintas jis tampa dominuojančiu. Jei šitie poreikiai nepatenkinti, tai apie kitus poreikius kalbėti negalima.2. Saugumo- žmogui reikalinga saugi aplinka, stabilumas, tvarka, pasitikėjimas. Kiekvienas žmogus nori jaustis saugiai, siekia išvengti pavojų gyvybei, sveikatai. Saugumą užtikrina įgytos brangenybės(namas). 3. Meilės nepriklausomybės- tai bendras poreikis. Bendraujant žmogus jaučiasi saugiau pagrindinis tikslas tampa priklausyti kokiai nors grupei. Žmogui reikia draugų, šeimos. Priklausomybės poreikis yra meilės poreikis. Meilė pagrįsta simpatija, pasitikėjimu. 4. Savęs vertinimo- kiekvienas nori, kad jo poelgiai, darbai būtų atitinkamai pastebėti ir įvertinti, jei šie poreikiai nepatenkinti gali išsivystyti nepilnavertiškumo jausmas. 5. Saviraiškos- dar vadinamas augimo poreikis. Šį poreikį žmogus patenkina turėdamas savo originalia nuomonę, mokėdamas kritiškai įvertinti žmonių veiklos rezultatus. Daugybė santykių, kurie rodo asmenybės įvairiapusiškumą ir teisingumą, orientuoja mus į tai, kad būtų išskirti asmenybės struktūroje dominuojantys santykiai, kurie parodytų asmenybės kryptingumą. Taigi, asmenybės kryptingumą ir dominuojančius santykius galima apibrėžti pagal: 1) požiūrį į kitus žmones, 2) požiūrį į save, 3) požiūrį į išorinį pasaulį. Asmenybės kryptingumą lemia ir individuali vertybių sistema. Kiekvienai asmenybei būdingos vertybinės orientacijos, pasireiškiančios per vertybes ir nuostatas. Asmenybės kryptingumą požiūrį į kitus žmones, požiūrį į save, požiūrį į išorinį pasaulį. Asmenybės kryptingumą lemia ir individuali vertybių sistema. Kiek vienai asmenybei būdingos vertybinės orientacijos, pasireiškiančios per vertybes, nuostatas. Jos susiformuoja auklėjimo ir paspirties dėka (pastovios ir kinta sunkiai). Bet kokio elgesio pradžia yra poreikis. 4. TEMPERAMENTAS. CHARAKTERIS IR SUGEBĖJIMAI ASMENYBĖS STRUKTŪROJE. Temperamentu vadiname įgimtų centrinės nervų sistemos savybių išraiška. Reikia paminėti ir tai, kad grynų temperamento tipų beveik nepasitaiko. Kiekvieno žmogaus temp rasime visu temp bruožų, tačiau vis dėl to dažniausiai vyrauja kurio nors vieno temp savybės. Temperamentas-pastovios asmenybės savybės, pasireiškiančios psichinių reiškinių intensyvumu tempais. Temperamentas atspindi asmenybės charakterį, bendravimo manieras. Jo savybės priklauso nuo įgimtų kūno anatominių ir fiziologinių ypatybių. Krečmeris žmones pagal kūno struktūrą skirstė į 3 tipus:l.astenikus-vertikaliai ištįsusius žmones su aštriais veido bruožais;2)piknikus-žemus, plačius žmones, linkę tukti. Astenikai atletikai yra labai uždari, piknikai-atviresni, linkę į manijos-depresijos sutrikimus. Šeldono tipologija:!. Viscerotonikas-storokas žmogus, draugiškas;2.somatonikas-atletiškos kūno sudėties, energingas, agresyvus;3.cerebrotonikas-liesas, laikosi socialinių normų, nervingas. Pavlovo struktūra (temperamentas). Sangvinikas-energingas, darbingas, linksmas, draugiškas. Mėgstamas draugijose. Jis yra nepastovus greit supykti ir pamiršt.(žymūs žmonės-Gėtė, Mocartas). Melancholikas-jautrus, nelinkęs bendrauti, vengia draugijų, sunkiai bendrauja, pesimistas (Šopenas, Čiurlionis). Flegmatikas-pasyvus, ramus, lėtas, uždaras taikus. Cholerikas- energingas, linkęs pirmauti, agresyvus, permainingas, optimistas, aktyvus, nerimastingas (Bethovenas). Temperamentų pakeisti neįmanoma- nėra tikslo, nes geriau galėsime bendrauti būdami įvairesnių temperamentų. Į temperamentus būtina atsižvelgti renkantis profesiją. Charakteris - unikalių psichinių savybių, pasireiškiančių asmenybei būdingais poelgiais, visuma. Ch formuojasi temp pagrindu. Ch formavimąsi veikia pasaulėžiūra, jausmai, intelektas, aplinka. Ch pasireiškia visoje asmenybės veikloje, elgesyje, netgi išvaizdoje, kalboje, bendravime. Jo savybes gali formuoti ne tik aplinka bet ir pats žmogus jas sąmoningai keisdamas ir tobulindamas. Charakterio kilmės hipotezės: vieni laikė, kad jis yra sąlygojamas įgimtų savybių, kiti, kad charakteris susiformuoja dėl gyvenimo sąlygų įtakos, o treti, kad jis susiformuoja ir įgimtų, ir socialinėje aplinkoje įgytų savybių pagrindu. Charakteris gali pasikeisti laipsniškai, per ilgesnį laiką. Žmogus gali maskuoti tikruosius savo charakterio bruožus, tačiau jis vis tiek nusiima kaukę ir parodo tikrąjį veidą. Charakterio bruožus geriau pažinsi asmenybei grėsmingose situacijose. Tarpusavyje susijusios psichinių savybių sistemos yra vad. faktoriais. Ketelas skiria tokias priešingas asmenybių poras:agresyvus-paslaugus; išdidus-paprastas ir kt. Faktoriai jungia charakterio bruožus, susijusius su asmenybės nuostatomis į kitus žmones ir patį save. Charakterį sudaro kelios ar net visos žmogaus nuostatos. Vienos nuostatos yra pagrindinės, o kitos nuo jų priklausomos. Žmogaus charakteris yra vieningas tik santykiškai. Charakterio bruožais gali būti nuostatos kitiems žmonėms(hurnaniškumo, draugiškumo ir kt. bruožai). Nuostatos savo profesiniam darbui gali formuoti darbštumo, tingumo, darbo sąžiningumo bruožus. Emociniai charakterio bruožai pasireiškia asmenybės aistringumu ar šaltumu, nuotaikų kaita. Intelektiniai bruožai: proto lankstumas, mąstymo kritiškumas. E. Šprangeris charakterius skirstė į 6 tipus: 1. praktikas(žmogus, krypstąs į ekonomiką, egoistas). 2.teoretikas (individualus, nepraktiškas.3.estetas(džiaugiasi gyvenimo žaismu, nevertina praktinio gyvenimo).4.religingas 5.valdingas(veržiasi vadovauti. 6.socialus žmogus(savo gyvenimo tikslą jis randa kitų laimėje. Jasperso charakterių skirstymas: 1.nihilistai ir skeptikai.2.veiksmo ir romantikos žmonės.3.metafizikai, mistikai. Sugebėjimai. Sugebėiimai-asmenvbės individualios psichinės ypatybės, atitinkančios tam tikros veiklos reikalavimus ir lemiančios tos veiklos sėkmę. Sugebėjimai yra vystymosi ir ugdymo rezultatas, pasiektas išmokimu ir veikla. Sugebėjimų rūšys: bendresni ir specialesni sugebėjimai. Bendresni sugebėjimai būtini bent kelioms veiklos rūšims. Patvarus dėmesys, kūrybiškas mąstymas, tai savybės būtinos bet kokiai sudėtingesnei veiklai. Specifiniai-tam tikrai veiklai būtini sugebėjimai (kalbiniai, muzikiniai. Sugebėjimai skirstomi i intelektinius, percepcinius ir motorinius. Intelektiniai-padeda pažinti žmones, jų grupes, prisitaikyti prie aplinkos; percepciniai-padeda skirti ir suvokti erdvines daiktų ir reiškinių ypatybes, motoriniai-lemia šios rūšies mokėjimų ir įgūdžių formavimąsi, judesių tikslumą. Sugebėjimai skirstomi į rūšis ir pagal veiklos sėkmingumo lygius. Aukštesniems sugebėjimų lygiams pažymėti yra vartojami talentingumo ir genialumo terminai. 5. VALIA. VALIOS PROCESAS. Psichologijos mokslo saulėtekyje valia buvo laikoma pagrindiniu žmogaus aktyvumo šaltiniu, Dievo duota energija, lemiančia žmogaus elgesio nepriklausomumą nuo aplinkos sąlygų. Valia iki šios apibūdinama kaip aukščiausias žmogaus poelgių raidos laipsnis. Ji pasireiškia sąmoningu savo, kaip žmogaus, veiksmų reguliavimu. Valia gali aktyvinti arba slopinti žmogaus veiklą, nukreipti ją į įsisąmonintą tikslą, pagrįstą konkrečiais motyvais. Valia prasideda tikslo pasirinkimu, reiškiasi jo siekimu ir kliūčių nugalėjimu. Žmogui pasirinkti tikslą ir numatyti jo siekimo būdus dažniausiai padeda protas ir jausmai. Galutinį jo pasiekimą lemia valia. Kiekvienos valios veiksmą palaiko koks nors vaizdas, simbolis arba žodžiais išreikšta mintis. Veikiant valiai, mintis šiek tiek užbėga į priekį. Tai vadinama anticipacija. Ji ir išskiria valios veiksmus iš instinktyvių veiksmų. Kitas bendras valios veiksmų bruožas yra ketinimai, pagrįsti įsisąmonintais norais ir motyvais. Žmogaus norai be prievartos - valios laisvė. Žmogus valios laisvės jausmą išgyvena savarankiškai pasirinkdamas ir savarankiškai apsispręsdamas. Valios laisvė sukuria žmoguje vieną vertingiausių jo bruožų -atsakingumo jausmą. Siekiant tikslo reiškiasi dvi valingos veiklos formos: teigiamoji (skatinamoji, aktyvinamoji) ir neigiamoji (slopinamoji arba sulaikomoji). Jas abi ženklina valingas apsisprendimas sąmoningai ir aiškiai ištarti „Taip" arba „Ne". Sąmoningas tikslo ar elgesio būdo pasirinkimas - valios krikštas, laisvo žmogaus požymis. Valia yra sąmoningas aktyvumas, pasirenkant veikimo kryptis ir įveikiant kliūtis, siekiant tikslo. Veiksmų, poelgių, reikalaujančių vidinių ir išorinių kliūčių įveikimo, sąmoningas reguliavimas. Valia atlieka stimuliavimo, reguliavimo ir sulaikymo funkcijas. Stimuliavimo funkcija pasireiškia tuo, kad valios pastangomis žmogus iš pasyvios būsenos pereina į aktyvią pasibaigus pasyviam poilsiui, imasi darbo, pakyla iš miego ir keliasi ir kt. Reguliavimo funkcija. Veikimo reguliavimas vyksta nuolat siekiant bet kokio sudėtingesnio tikslo. Sulaikymo funkciją valia atlieka stabdydama kam nors kliudančius emocijų pasireiškimus(pykčio, nevilties ir pan.), siekimus aukštesnių ar idealių siekimų labui(savo asmeninės laimės aukojimas vaikų gerovei). Galima išskirti 5 žmogaus valios savybes: stiprumą bei energingumą, kryptingumą, atkaklumą bei pastovumą, intensyvumą, sumanumą bei įgudimą ir geravališkumą. Valios savybės: Tikslinsumas-tokia valios savybė, kai asmenybė veikia turėdama aiškiai apibrėžtus tikslus ir veikimo perspektyvas. Sovarankiškumas-im tam tikra autonomija, pasirenkant tikslus, jų siekimo priemones, vertinant savo pasiekimus. Iniciatyvumas-tai valios savybė, padedanti savarankiškai imtis veiklos, kelti naujas idėjas, ieškoti naujų kelių. Iniciatyvūs žmonės ne tik patys veikia kitų neskatinami, bet ir skatina kitus. Ryžtinzumas-savybė, padedanti laiku apsispręsti pasirenkant veikimo tikslus ir priemones. Drąsumas-savybė, padedanti įveikti baimę ir ištižimą pavojingose situacijose. Energingumas priklauso nuo žmogaus fizinių ir dvasinių jėgų lygių. Jis lemia asmenybės iniciatyvumą ir atkaklumą, Savitvarda ir organizuotumas tai savybės, kurios padeda slopinti psichines bei fizines ypatybes (emocijas, alkį ir kt.), trukdančias siekti tikslo. Organizuotumas lemia veikimo planų nustatyta tvarka ir tempais vykdymą. Valios procesas. Valingas veikimas gali būti paprastesnis ir sudėtingesnis.. Jei veikimas buvo paprastas, tai nebuvo ryškios motyvų kovos pasirenkant tikslą, nei susiieškant priemones. Sudėtinguose valios aktuose tikslo siekimas susijęs su motyvų kova. Motyvų kova būdinga numatant tikslo pasiekimo būdus ir priemones. Kiekvienas iš būdų ar priemonių vertinamas pagal kriterijus, kurie yra būdingi asmenybei. Motyvų kova-svarbiausias valingo veikimo komponentas taip pat ir užsibrėžtų siekimų vykdymas. Užsibrėžtų tikslų siekiant iškyla įvairių kliūčių(vidinės, išorinės).Vidinės-neigiamos emocijos, monotonija, kova su nuovargiu; išorinės-įvairios gamtinės kliūtys, daiktų savybės, kitų žmonių pasipriešinimas. Kliūtys gali būti įveikiamos ir ne. Objektyviai įveikiamas kliūtis nugalėti asmenybei gali pritrūkti valios jėgų, ir ji gali nepasiekti tikslo. Keičiantis visuomenės ir asmenybės vertybėms, vyksta daug pasikeitimų, kur dėl motyvų kovos atsisakoma vienų tikslų ir pasirenkami kiti. Pakeisti vertybines orientacijas bei veikimo tikslus-yra daugeliu atvejų valingas tobulesnių veikimo krypčių ieškojimas. Užsibrėždamas ir siekdamas kokių nors tikslų, žmogus pastoviai savo veikimą vertina ir koreguoja. Valia asmenybė pasireiškia kaip save reguliuojanti sistema. Kaip baigiamasis etapas siekiant tikslų pasireiškia valios veiksmų įvertinimas. Asmenybė vertina: ar pasiektas tikslas ar ne. Pasiekimas gali būti įvertintas praktinės naudos, estetinės išvaizdos ir kitais aspektais. Valios ugdymas. Reikia stiprinti intelektinius ir moralinius žmogaus valios pagrindus. Valios ugdymui labai svarbu, kad siekiamas tikslas ir priemones aiškiai atsispindėtų sąmonėje. 6. ASMENYBĖS EMOCINĖ SFERA.EMOCIJOS IR JAUSMAI. JU RŪŠYS IR RAIŠKOS FORMOS. Emocijos yra socialumo sąlyga ir neatsiejama santykių dalis. Jos kyla santykių su kitais žmonėmis metu, informuoja tave ir tavo bendravimo partneres(-ius) apie bendravimo metu vykstančių įvykių reikšmę tavo poreikiams ir leidžia abiem šalims atitinkamai reguliuoti tuos santykius. Emocijos siaurąja prasme yra trumpalaikiai, situaciniai pergyvenimai susiję su biologiniais organizmo poreikiais. Tai vitalinės emocijos kilusios dėl alkio, troškulio. Emocijos plačiąja prasme apima jausmus. Terminas "jausmai" žymi pastovius, aptvarius ir ilgalaikius žmonių pergyvenimus. Jausmai atspindi asmenybės, kaip ir visuomenės nario, santykį su aplinka. Jausmus lemia kulturiniai-dvasiniai poreikiai, susiję su žmonių tarpusavio santykiais. Jausmai yra daugkartinių situacinių emocijų apibendrinimo rezultatas. Jausmai yra būdingi tik socialinei būtybei-žmogui. Emociniai reiškiniai skirstomi į elementarias emocijas ir aukštesniuosius jausmus. Žemesnieji jausmai susiję su biologiniais organizmo poreikiais, o aukštesniuosius jausmus sąlygoja visuomeniniai veiksniai. Atsižvelgiant į trukmę, jėgą ir kilmę skiriamos emocinių reiškinių formos: nuotaikos, afektai, aistros, streso būsenos. Jos gali būti ilgalaikės, patvarios, pastovios ar trumpalaikės(afektai. Stresai). Kiekviena žmogaus veikla sukelia tam tikrą atgarsį j o emocinėje sferoje. Jei darbas monotoniškas, jis gali sukelti nuovargį ar blogą nuotaiką. Jausmai ir emocijos- organizmo netapiškumo santykio su objektyvios tikrovės daiktais ir reiškiniais, tenkinant savo poreikius atspindys, pasireiškiantis tam tikrais išgyvenimais. Emocijų ir jausmų skiriamasis bruožas- išgyvenimas, kurį sukelia tikrovės daiktai. Emocijų ir jausmų funkcijos: 1) impresinė (signalinė)- tai emocinį toną turintys, trumpalaikėse situacijose kilę vaizdiniai. 2) ekspresinė (reguliuojanti)- tai emocijų reguliuojamasis vaidmuo pasireiškia tuo, kad skatina poreikių tenkinimą. Stipriausiai emocijos pasireiškia žmogaus veikloje. Stiprūs išgyvenimai skatina veiklą, dažnai jie atsiliepia žmogaus gyvenimo turiniui Emocijų ir jausmu formos: DEmocinis tonas- tai pojūčių, suvokimų, vaizdinių, o kartais ir minčių sukeltas išgyvenimas, suteikiantis psichiniam procesui tam tikro pasitenkinimo ar nepasitenkinimo atspalvį. 2) Nuotaika- tokia emocinės būsena, kuri ilgiau ar trumpiau nuspalvina žmogaus elgesį ir jo psichinius procesus, tačiau pasireiškia nestipriais išgyvenimais. 3) Afektas- labai audringa, trumpalaikė ir stipri emocinė būsena, pasireiškianti staiga, intensyvia reakcija. 4) Aistra- pakankamai ilga, vienodai intensyvi ir stipri emocinė būsena, stimuliuojanti tam tikrą žmogaus veiklos kryptį. 5) Stresas- tai tokia emocinė reakcija, kuria sukelia netikėta aplinkybė: pavojus, didelis fizinis ar psichinis krūvis, kai reikia greitai nuspręsti, orientuotis nelauktai pakintančiomis sąlygomos. Nuotaikos-tokios emocinės būsenos, kurios ilgiau ar trumpiau nuspalvina žmogaus elgesį ir pasireiškia nestipriais pergyvenimais. Afektai-audiingos, trumpalaikės ir stiprios emocinės būsenos, pasireiškiančios staigiomis, intensyviomis reakcijomis. Afekto būsenoje žmogus nesuvokia ką darąs, nenumato savo veiksmų rezultatų. Aistros-ilgos, vienodai intensyvios ir stiprios emocinės būsenos, stimuliuojančios tam tikrą žmogaus veiklos kryptį. Aistros susiję su valia ir tikslo siekimu. Streso būsenos-emocinės būsenos, kurias sukelia netikėtos aplinkybės: pavojai, kai reikia staigiai priimti sprendimus.Aukštesnieji jausmai yra žmogaus istorinės raidos rezultatas. Jų pobūdį ir įvairumą daug lemia interesai, pažiūros, įsitikinimai, visuomeniniai poreikiai tos visuomenės, kuriai priklauso asmenybė. Moraliniai jausmai-pareigos, atsakingumo. Meilės darbui, pagarbos, draugystės. Intelektiniai jausmai susiję su žmogaus protine veikla, tikrovės suvokimu. Tai žinių troškimo, smalsumo ar nuostabos, pasitikėjimo ar nepasitikėjimo jausmai. Intelektiniai jausmai kyla sprendžiant įvairius praktikos ir teorijos klausimus, pažįstant tai kas nauja ir nežinoma. Estetiniai jausmai kyla suvokiant gamtos, gyvenimo ir meno kūrinių grožį ir suvokiant ir įvertinant žmonių moralinius poelgius, santykius. Praksinius jausmus lemia praktinės veiklos ir jos kaitos niuansai, sėkmė ir nesėkmė. Kiekviena žmogaus veikla sukelia tam tikrą atgarsį jo emocinėje sferoje. Jei darbas monotoniškas, jis gali sukelti nuovargį ar blogą nuotaiką. Praksiniai jausmai yra vienas iš svarbiausių žmogaus aktyvumo, darbo našumo, efektyvumo komponentų, būtų teigiami. Raiškos formos.Emociios ir jausmai pasireiškia žmogaus veiksmuose, poelgiuose bei kalboje. Kalba žmonės gali perduoti sudėtingiausius jausmų niuansus. Emocinės būsenos ir jausmai gali būti išreikšti kalbos intonacija( skriauda, laimė), mimika(laimės, džiaugsmo), gestais(agresyvumo, tolerancijos judesiai), vegetaciniais pakitimais(odos temperatūros kaita, prakaito išskyrimas). 7. DĖMESYS IR DĖMESINGUMAS. DĖMESIO RŪŠYS, YPATYBĖS IR VEIKSNIAI. Dėmesys yra psichinės veiklos nukreipimas ir jos sutelkimas ties tam tikrais objektais. Tai savitas individo nervų sistemos mechanizmas, užtikrinantis jam efektyvų psichinės veiklos organizuotumą. Dėmesio funkciios:\. atrenka iš sudėtingos aplinkos tuos poveikius, kurie yra reikšmingesni už kitus 2. Koncentruoja ir palaiko psichines jėgas ties pasirinktais objektais 3. Reguliuoja išankstinį pasirengimą veiklai, jos vyksmą. Daiktai ir reiškiniai į kuriuos nukrypsta psichinė veikla vadinami dėmesio objektais. Dėmesingumas tai sugebėjimas sutelkti dėmesį. Dėmesio veiksniai; Yra daug veiksnių, lemiančių psichinės veiklos selektyvumą. Suvokimo objektu virsta tik tam tikro intensyvumo poveikiai. Vos juntamus stimulus žmogus išskiria iš triukšmo valios pastangomis. Kuo stimulai stipresni, tuo labiau jie patraukia dėmesį.. Kitas veiksnvs-stimulo naujumas. Monotoniškoje aplinkoje nauji įvykiai sudomina žmones, patraukia jų dėmesį savo neįprastumu. Veiksnys-daiktu spalvingumas. Žmonės teikia pirmenybę spalvotiems objektams. Veiksnys-stimulo struktūriškumas. Dėmesys visada sutelkiamas į veiklos tikslus. Jeigu veiklos tikslas-konkretaus veiksmo išmokimas, tai ir bus dėmesio objektas. Jeigu veiksmas automatizuotas, tada jis tampa priemone kitiems tikslams pasiekti, t.y. dėmesio fonu. Yra glaudus ryšys tarp dėmesio ir asmenybės kryptingumo (poreikių, interesų), nes veiklos tikslai susiję su žmogaus poreikiais, interesais. Dėmesio rūšys: Nuo žmogaus budėjimo būsenos priklauso jo psichinių procesų selektyvumas. Kai žmogus snūduriuoja, jo dėmesys neselektyvus, išsklaidytas, dėmesio objektas susilieja su fonu. O kai žmogus budi, jo dėmesys selektyvus: dėmesio objektas atribojamas nuo fono ir išskiriamas iš jo. Selektyvus dėmesys skiriamas į nevalingą ir valingą. Išskiriamos nevalingo, valingo ir savaiminio dėmesio rūšys. Nevalinga dėmesį sukelia išorinių ar vidinių dirgiklių ypatybės. Jį sukelia stiprūs dirgikliai (aštrus kvapas, ryški šviesa). Šis dėmesys atsiranda be išankstinio tikslo ir jam palaikyti nereikia pastangų. Jis būdingas ir žemesniems gyvūnams. Valingas dėmesys atsiranda turint išankstinį tikslą, o jam palaikyti reikalingos valios pastangos. Jis pasireiškia tada, kai žmogus imasi nepatrauklios, bet būtinos veiklos. Valingą dėmesį reguliuoja pats žmogus. Valia dalyvauja pasirenkant veiklos objektus, koncentruotis prie pasirinkto objekto. Savaiminis dėmesys atsiranda turint išankstinį tikslą ir jam palaikyti nereikia pastangų. Pagal pasireiškimo sferas dėmesį skirstome į: sensorinį (vizualinį, akustinį), intelektinį, motorinį ir emocinį. . DĖM YPATYBĖS: Dplatumas (apimtis ir paskirstymas). Apimt- per trumpą laiką aiškiai suvokiamų objektų kiekis. Paskirst- vienalaikis dviejų veiklų ir jų elementų atlikimas. 2)perkėlimas -sąmonės nukreipimas nuo dėmesio objekto į foną. 3)dėmesio koncentracija - tai sutelktumas į objektą. 4)atsparumas triukšmui 5)patvarumas - apibūdinamas laiko trukme, per kurią žm išlaiko dėmesį į tą patį objektą. 6)svyravimai. Jie vyksta kas l-5s. Dėmesio rūšys: 1) pagal platuma:' a) selektyvus- kai sąmonė nukreipta į vienos rūšies veiklą ar informaciją. a) paskirstytas- kai tenka atlikti 2 ar daugiau veiksnių arba suvokti informaciją, pateikiamą dviem ar daugiau kanalų. 2) pagal pasireiškimo sritį: a) sensorinis: regimasis, girdimasis, lytėjimo, interocepcinis; " b)motorinis; c) emocinis; d) intelektinis; 3) pagal išankstini dėmesio krypties pasirinkimą ir valinga susikaupimo palaikymą: a) valingas- iš anksto numatytas ir valios palaikomas dėmesio objekto išskyrimas iš aplinkos; b) nevalingas- sąmonės nukreipimas į objektą be išankstinio ketinimo išskirti jį iš aplinkos; 4) Dėmesio objektu gali būti išoriniai ir vidiniai reiškiniai. Pagal tai dėmesys gali: a) vidinis- tai sąmonės nukreipimas į vidaus pasaulio įvykius, reiškiasi supratimu ir savimonės aktyvumu. b) išorinis- objektai lokalizuoti išorėje. Dėmesys dar skirstomas: 1) individualus- tai atskiro individo sąmonės nukreipimas į kokį nors daiktą ar veiklą; 2) grupinis- kelių individų sąmonės nukreipimas į bendrą veiklą; 3) kolektyvinis- tai ištiso kolektyvo sąmonės sutelkimas bendrai veiklai; Dėmesio ypatybės- tai bendriausias jo pasireiškimas įv. psichinės veiklos srityse bruožas: 1dėmesio apimtis- tai įvykių suvokiamų per trumpą laiką, kiekis. 2dėmesio paskirstymas- vienalaikis dviejų veiklų ir jų elementų atlikimas; 3dėmesio perkėlimas- sąmonės nukreipimas nuo dėmesio objekto iš pirmos veiklos į antrą. 4dėmesio intensyvumas- tai jo sutelktumas į objektą: labai sutelktas dėmesys- koncentruotas, o menkai- išblaškytas. 5) dėmesio patvarumas ir svyravimai- dėmesio patvarumą skatina teigiamos emocijos. Dėmesio veiksniai: 1) išoriniai: a) stiprumo stimulai- kuo jie stipresni, tuo didesnė tikimybė jiems tapti dėmesio objektu. b) naujumas- daro žmogaus suvokimą jautresnį; c) spalvingumas ir kontrastiškumas- regimiems objektams padeda išsiskirti iš kitų. a) struktūriškumas- žmogui būdinga vidinė tendencija objektus skirti vienus nuo kitų, juos grupuoti ar sudaryti iš jų struktūras; 2) vidiniai: a) emocinis pastiprinimas- emocija- tai individo santykio su objektu išgyvenimas, kuo jis stipresnis, tuo labiau suaktyvėja dėmesys; b) subjekto būsenos- miegant tik ypatingi dirgikliai gali būti dėmesio objektu. 8. JUTIMAS IR SUVOKIMAS. POJŪČIU IR SUVOKIMU RŪŠYS, SAVYBĖS IR YPATUMAI. JUTIMO JAUTRUMAS. JO KITIMAS. KOMPENSACIJA. Jutimas. Gyvas organizmas gali orientuotis aplinkoje ir prie jos prisitaikyti, kai gauna informacijos apie joje vykstančius kitimus. Gyvo organizmo ryšys su išorine aplinka ir jo paties vidiniais būviais palaikomas jutimu. Jutimas-psichinis procesas, atspindintis daiktų ir reiškinių savybes ir organizmo vidinius būvius, kai jie tiesiogiai veikia atitinkamus jutimo organus. Jutimas yra procesas, o jo rezultatas-pojūtis. Pojūčiai-jutiminio pažinimo procesai, kuriais pažįstame tikrovės daiktų ir reiškinių savybes, kai jos veikia jutimo organus. Pojūtis signalizuoja organizmui apie aplinkos įvykius, padeda susiorientuoti juose. Pojūčiu rūšys: Kontaktiniai ir distanciniai pojūčiai. Kontaktįniaį-skonio, skausmo ir kt, distanciniai-regėjimo, girdėjimo. Pasai receptorių m7fifesžyma-išoriniai(regėjimo. girdėjimo), receptoriai yra organizmo paviršiuje; vidiniai-receptoriai yra organizmo viduje. Tai alkio, troškulio, judėjimo pojūčiai. Pagal pažįstamu tikrovės savybių turini skiriami regėjimo, uodimo, skonio, lietimo, temperatūros ir kt. pojūčiai. Regėjimo pojūčiais žmogus gauna apie 80 proc. visos informacijos apie tikrovę. Regėjimo pojūčiams susidaryti svarbiausia receptoriaus dalis yra akies tinklainė. Šviesos pojūčius sukelia ar šviesos generatoriai (saulė, ugnis), ar tų generatorių skleidžiamų bangavimų atspindžiai. Girdėjimo pojūčiu dirgiklis yra oro bangavimai nuo 16 iki 20000 virpesių per sekundę dažnumo. Lėtesni ir dažnesni žmogui daro įtaką, bet girdėjimo pojūčio nesukelia. Girdėjimo pojūčiai teikia informaciją apie garsų aukštumą, intensyvumą, tembrą ir vietą, iš kurios garsai sklinda. Vibracijos pojūčiais juntami oro ar kitų medžiagų virpėjimai. Dar juos vadina-kontaktine klausa. Vibracijos pojūčiai gali padėti pastebėti mašinų gedimus ir kt. Uodimo pojūčiu dirgiklis yra smulkios medžiagų dalelytės, patenkančios į nosies ertmę. Skonio pojūčio dirgiklis yra įvairios medžiagos, ištirpusios vandenyje, seilėse ar kituose skysčiuose. Skonio aparatas skiria saldumo, kartumo, rūgštumo ir sūrumo pojūčius. Lietimo, temperatūros, skausmo ir niežulio pojūčių receptoriai yra išsidėstę odos paviršiuje. Skausmo pojūčius sukelia specifinių skausmo taškų dirginimas ar intensyvus lietimo ir temperatūros receptorių dirginimas. Skausmo pojūčiai praneša apie kenksmingus dirgiklius, kurių reikia vengti. Temperatūros-sukelia aukštesnės ar žemesnės temperatūros už kūno temperatūrą daiktų prisilietimas prie odoje išsidėsčiusių šilumos ir šalčio taškų. Visa tai yra išorinių pojūčių rūšys. Vidinių pojūčių receptoriai yra išsidėstę organizmo viduje. Organinių pojūčių receptoriai yra išsidėstę įvairių vidaus organų srityse. Skiriami sotumo, troškulio, alkio ir kiti organiniai pojūčiai. Pusiausvyros pojūčių receptoriai yra išsidėstę vidinėse ausų srityse. Jie signalizuoja apie žmogaus kūno padėtį žemės svorio centro atžvilgiu. Judėjimo pojūčiais gauname informaciją apie žmogaus kūno dalių judesių vietą, jėgą, greitį. Judėjimo pojūčiai lavinami formuojant darbo, sporto veiklos mokėjimus ir įgūdžius. Suvokimai-daiktų ir reiškinių, veikiančių jutimo organus, pažinimo procesas. Suvokimai yra priskiriami jutiminiam pažinimui. Aplinka veikia žmogų ne kaip izoliuoti pavieniai, o kaip kompleksiniai dirgikliai. Suvokimai yra kompleksinių dirgiklių atspindžiai. Reikšmingą suvokimo dalį sudaro percepciniai judesiai: akių judesiai, rankų čiuopimo judesiai. Suvokimo rūšys: Suvokimai skirstomi i rūšis pagal jutimo organus, kuriais jie gaunami, pagal suvokimais pažįstamus objektus ir pagal asmenybės suvokimu saviorganizacijos lygius a) numatytas- iškyla tikslas ką nors suvokti, sąmoningai ieškoma objektų, stengiamasi pažinti objektus. b) nenumatytas- nėra išankstinio tikslo, nei pastangų ką nors suvokti. Suvokimai yra vadinami suvokiamų objektų vardais:kito žmogaus suvokimas, muzikos suvokimas. Aptarsime erdvės, laiko, judėjimo suvokimo ypatybes. Visi daiktai ir reiškiniai turi erdvinių savybių: dydį, formą ir tt. Daiktų dydžio ir formos suvokimams neužtenka vien regėjimo pojūčių. Daiktų forma, apimties suvokimui reikšmės turi abiem akim regėjimas. Laiko suvokimas yra reiškinių trukmės ir nuoseklumo atspindėjimas. Tai yra laiko pažinimas be jokių išorinių signalų. Žmogus laiką suvokia ir būdamas izoliuotas nuo regėjimo ir girdėjimo įspūdžių. Laiko trukmės suvokimas priklauso nuo žmogaus veiklos turinio. Judėjimo suvokimu vadiname objektų padėties pasikeitimų per tam tikrus laiko tarpus atspindėjimą. Suvokiant objekto judėjimą, suvokiamas ir jo nuotolio nuo kitų kūnų kitimas. Žmogus judėjimą suvokia ir sekdamas akimis judantį objektą. Yra skiriamos nenumatyto (nevalingo) ir numatyto (valingo) suvokimo rūšys priklausomai nuo asmenybės suvokimų saviorganizacijos lygio. Nenumatytu suvokimo atveju nėra išankstinio tikslo, nei pastangų ką nors suvokti; numatyto- atveju iškyla tikslas ką nors suvokti, sąmoningai ieškoma objektų, stengiamasi pažinti objektus. Planingas suvokimas vadinamas stebėjimu. Jutimo jautrumas, jo kitimas, kompensacija. Jautrumas-jutimo organų ypatumas reaguoti į tam tikro intensyvumo dirgiklį ir jo pakitimus. Svarbus jutimo organų ypatumas yra jų prisitaikymas prie dirginimo stiprumo, pasireiškiantis jautrumo pakitimu-adaptacija. Geriau adaptuojasi regos, uoslės, skonio, temperatūros, lėčiau ir blogiau klausos. Dažnai adaptacija pasireiškia jautrumo padidėjimu(pvz. pabuvęs apie 40 min. tamsoje, akys pasidaro labai jautrios šviesai, o pabuvę šviesoje jautrumas sumažėja). Jautrumas priklauso nuo ankstesnio dirginimo pobūdžio, jo intensyvumo ir nuo vėlesnės dirginimo jėgos(pvz. įkišus šaltą ranką į šiltą HO jis atrodys karštas). Jutimus sukelia išoriniai aplinkos veiksniai, kurie sudirgina receptorius odos paviršiuje ir impulsas keliauja į smegenis. Pojūčių rūšys: 1) kontaktiniai- skonio, skausmo ir kt. 2) distanciniai- regėjimo, girdėjimo. 3) pagal receptorius skirstomi: a) eksteroceptoriai- išoriniai, distanciniai receptoriai: jie yra paviršiuje: uoslės, regos, lytėjimo, klausos, odos, skonio. b) gerteroceptoriai- vidiniai receptoriai, esantys mūsų organizmo viduje, audiniuose, vidaus gleivėse; jaučiam kai sutrinka organų veikla. c) pioprioreceptoriai- receptoriai esantys sąnario raiščiuose ir vidinėje ausyje, raumenyse. d) šeštasis jausmas- pojūtis būdingas akliems ir kurtiems, jis kompensuoja kt. pojūčius. 4) Skiriami sotumo, troškulio, alkio ir kiti organiniai pojūčiai. Ypatumai: Erdves suvokimas- visi daiktai ir reiškiniai turi erdvinių savybių: dydį, formą ir 1.1. Daiktų dydžio ir formos suvokimams neužtenka vien regėjimo pojūčių. Daiktų forma, apimties suvokimui reikšmės turi abiem akim regėjimas. Laiko suvokimas- yra reiškinių trukmės ir nuoseklumo atspindėjimas. Tai yra laiko pažinimas be jokių išorinių signalų. Laiko trukmės suvokimas priklauso nuo žmogaus veiklos turinio. Judėjimo suvokimu vadiname objektų padėties pasikeitimų per tam tikrus laiko tarpus atspindėjimą. Suvokiant objekto judėjimą, suvokiamas ir jo nuotolio nuo kitų kūnų kitimas. Žmogus judėjimą suvokia ir sekdamas akimis judantį objektą. 9. ATMINTIS, JOS PROCESAI. RŪŠYS. FORMOS, TIPAI. ATMINTIES VEIKSNIAI. Atmintis- tai sugebėjimas įsiminti, išlaikyti ir atsiminti informaciją. Maksimali atminties funkcija pasižymi jaunystėje, senstant atmintis blogėja, tačiau senstant praeities įvykiai prisimenami geriau. Atmintis yra ankstesnio patyrimo atspindys, kurį sudaro įsiminimas, išlaikymas ir atsiminimas to, kas anksčiau buvo pažinta, išgyventa ir veikta. Atmintis nėra pasyvus įvykių fiksavimas ir atkūrimas. Tai yra aktyvi veikla, kuri vadinama anemine veikla. Ji žmogaus pažinimo veiklos sudedamoji dalis. Atminties procesai vyksta drauge su kitais psichiniais procesais: jutimu, mąstymu. Atminties rūšys: trumpalaikė ir ilgalaikė: išreikštoji (deklaruojamoji) sąmoningas prisiminimas: semantinė (faktai-vardai ir kt), epizodinė (asmeniškai patirti įvykiai). Išreikštoji - tai atsiminimas tų dalykų, kuriuos žmogus sąmoningai žino ir „pareiškia". Ilgalaikė- išlieka neribotą laiką. Ji gali būti: - Semantinė- joje laikoma viskas, kas susiję su kalba: sąvokos, simboliai ir pan. - Epizodinė-konkrečios vietos ir konkretaus laiko įvykiai. Neišreikštoji (nedeklaruojamoji) sąmoningas prisiminimas: procesai (motoriniai ir pažintiniai įgūdžiai), polinkiai: (klasikinis ir operantinis sąlygojimas). Kai dėl amnezijos nesugebama sąmoningai prisiminti, išlieka nepažeistas nesąmoningas gebėjimas mokytis. Sergantieji amnezija gali išmokti, kaip ką nors padaryti - tai neišreikštoji atmintis. Ji darvadinama nedeklaruojamoji atmintis, kadangi nežinoma ir „nepareiškiama" tai, kas žino. Atminties rūšys: Atmintis skirstoma į rūšis pagal konkrečia veiklą: motorinė- judesių ir jų sistemų įsiminimas, saugojimas ir atgaminimas; sensorinė- daiktų ir reiškinių savybių įsiminimas, saugojimas ir atgaminimas. Vaizdinė atmintis skirstoma į regimąją, girdimąją, lytėjimo; emocinė- jausmų ir pergyvenimų įsiminimas, saugojimas ir atgaminimas; žodinė- tai žodžiais pateikiamos medžiagos įsiminimas, saugojimas ir atgaminimas. Ši atmintis yra specifiškas žmogaus psichinis veiklos bruožas. Ji susijusi su žinių įsisavinimu ir kaupimu. Atmintis gali būti loginė ir mechaninė. Mechaninė- kai įsimenama ir atgaminimą neturinti prasmės medžiaga; loginė- pagrįsta medžiagos, jos loginių ryšių supratimu. Pagal saugojimo trukme atmintis skirstoma j trumpalaike, operatyvinę ir ilgalaike. Operatyvinė atmintis - žmogus operuoja įvairaus dydžio įsimenamąja medžiaga. Trumpalaikė atmintis- reiškiniai, neseniai įvykę įvykiai. Atminties procesai: įsiminimas, laikymas atmintyje, atsiminimas ir užmiršimas. Įsiminimas priklausomai nuo tikslo ir pastangų dalyvavimo -valingas ir nevalingas. Prasminis jsiminimas vyksta tada, kai įsimenama medžiaga yra suprasta, kai ji susiejama su atmintyje turimu patyrimu. Mokymosi sąlyga yra motyvacija. įsiminimo sąlyga yra medžiagos kartojimas (kartojimai turi būti atskirti laiko intervalais, kartojimai atliekami pagal schemą: ištisai- dalimis-ištisai). Įsiminimo sėkmei būtini teigiami pastiprinimai, kai įsiminimo faktus lydi kokia nors maloni emocinė būsena. Laikymas atmintyje yra informacijos, užkoduotos nervinėse ląstelėse saugojimas. Atmintyje išlaikoma ne viskas ir ne vienodu lygiu. Užmiršimas nevyksta tolygiai tuoj pat po išmokimo jis didesnis, o vėliau lėtėja. Užmirštama tai, kas asmenybei nereikšminga. Yra visiškas ir dalinis užmiršimas. Visiškai užmiršta medžiaga bus tada, kai nepavyks jos atgaminti ir atpažinti; dalinis- kai žmogus atgamina ne visiškai tiksliai, visai negali medžiagos atgaminti. Pagrindinės užmiršimo priežastys yra netvirtas įsiminimas, nuostatų pasikeitimai. Atsiminimas yra medžiagos išvedimas iš atminties atsargų į sąmonės lauką. Esant kryptingam atsiminimui, aktualizuojami reikalingi asociaciniai ryšiai. Tokiam aktualizavimui dedamos įvairios pastangos vad. Mnemoninės priemonės (pvz. jei nepavyksta prisiminti pavardės, tai bandome ieškoti kokia raide prasideda, kuo baigiasi ir tt. Atsiminimu rūšys: atpažinimas, atgaminimas ir prisiminimas. Atpažinimas yra medžiagos atsiminimas tik pakartotinai ją suvokiant. Atgaminimas- medžiagos atsiminimas be pakartotinio jos suvokimo. Jis gali būti valingas ir nevalingas. Prisiminimas- valingo atsiminimo rūšis. Jis pasireiškia tada, kai tiesiogiai atgaminti nesiseka, o reikia panaudoti įvairias mnemoninės priemones. Atsiminimų greitumas, tikslumas priklauso nuo įsiminimo ir išlaikymo ypatybių. Idealios sąlygos atsiminimui susidaro tad, kai įsiminta įdomi medžiaga, medžiaga buvo sistemingai kartojama, atsiminimas remiasi asmenybės palankia motyvacija. Atminties tipai: pagal tai, kaip įsimenama vaizdinė ir žodinė medžiaga skirstoma į tipus: konkretu vaizdini, abstraktu žodini ir mišru. Vaizdinės atminties tipas skirstomas į potipius pagal tai, kokio modalumo medžiaga lengviausiai įsimenama. Vieni žmonės geriau įsimena vizualinę, kiti- akustinę, tretiems lengviau, kai medžiagos įsiminimą lydi judesiai (tylus žodžių tarimas, gestai). VEIKSNIAI: yra šie: 1.dėmesys- jis lemia atminties sėkmę. 2.įsiminimas priklauso nuo interesu, su kuriais medžiaga gali sietis.3.atminties efektyvumas priklauso nuo smegenų funkcinės būklės.(pvz: snūduriuodamas žm įsimena mažiau nei būdamas budrus) 4.svarbus nuostatos vaidmuo. Neigiama nuostata į mokymąsi slopina medžiagos įsisavinimą. 5.emocijas sukeliantys įvykiai įsimenami sėkmingiau nei neutralūs. Individualūs jos skirtumai: Vieni žm turi gerą kiti blogą atmintį. Bet kartais žm su gera atmint ne viską atsimena, o su bloga - ne viską pamiršta. Labai skiriasi įvairių profesijų žmonių atmintis. Apie šią atmintį reikia spręsti ne iš vienos ypatybės, o tik iš ypatybių visumos pvz: 2 ypatybių- greitumo ir lėtumo- užmiršimo ir įsiminimo kombinacijos 1. Greito įsiminimo- lėto užmiršimo. 2. Lėto įsiminimo- lėto užmiršimo 3. Lėto įsiminimo- greito užmiršimo. 4. Greito įsiminimo- greito užmiršimo. Žm. grupių atminties skirtumai vad. jos tipais: 1. Vaizdusis: a) regimosios b) girdimosios c) motorinės (visos jos yra - atmintys) 2.Žodinis. 3. Mišrus. pagal konkrečia veikla: a) motorinė- judesių ir jų sistemų įsiminimas, saugojimas ir atgaminimas; b) sensorinė- daiktų ir reiškinių savybių įsiminimas, saugojimas ir atgaminimas. c) emocinė- jausmų ir pergyvenimų įsiminimas, saugojimas ir atgaminimas; d) vaizdinė- skirstoma į regimąją, girdimąją, lytėjimo; e) žodinė- tai žodžiais pateikiamos medžiagos įsiminimas, saugojimas ir atgaminimas. 3) pagal valia: nevalinga, valinga: 4) pagal įsimenamos medžiagos įprasminimo ir supratimo laipsni: a) mechaninė (beprasmė)-kai įsimenama ir atgaminama neturinti prasmės medžiaga; b) loginė (prasminga) — pagrįsta medžiagos, jos loginių ryšių supratimu, ji siejasi su mūsų mąstymu, intelektu. Pagal vaizdinės ir žodinės medžiagos įsiminimo sėkmingumą skiriami 3 atminties tipai: 1) vaizdusis- skirstomas į potipius: a) regimosios atminties tipo- žmonės lengviau įsimena vizualiai pateiktą informaciją; b) girdimojo atminties tipo- akustikai; c) motorinio- kai ji susijusi su judesiais (mimika, gestai) 2) verbalinis-girdimasi - žmonės geriau atsimena skiemens pradžioje ir pabaigoje esančius balsius. Atminties veiksniai- visa, kas padeda ar trukdo atminčiai: 1) medžiagos ypatybės; 2) atminties strategija ir organizacija; 3) kt. psichinės būsenos ir procesai; 4) asmenybės ypatumai; 10. MASTYMAS. JO VEIKSMAI (OPERACIJOS). MASTYMO TURINIO (MINTIES) FORMOS. MASTYMO RŪSYS. LYGIAI. TIPAI. MASTYMAS IR KALBA Mąstymas- tai tarpiškas ir apibendrintas tikrovės vidinių, dėsningų ryšių pažinimas. Mąstymas- jutimais nepažįstamų tikrovės daiktų ar reiškinių ir sudėtingų santykių pažinimo procesas. Mąstymo skiriamas turinys ir formos. Mąstymo turini sudaro įvairiausios problemos apie tikrovės daiktų ir reiškinių ryšius, iškylančios ir sprendžiamos žmonių pažinimo procese. Mąstymo turinys pasireiškia tik apibrėžtomis formomis. Pagrindinės mąstymo formos: sąvokos, teiginiai klausimai ir protavimai. Savoka-mintis apie bendrus ir esmines daiktų ar reiškinių savybes (pvz. medis, žmogus). Žodžiais sąvokos įtvirtinamos ir perduodamos kitiems kalbant. Tos pačios sąvokos gali būti reiškiamos įvairių kalbų žodžiais. Sąvokų rūšys: gyvenimiškos ir mokslinės. Gyvenimiškos- tai susiformavusios kaupiantis gyvenimo patyrimui; mokslinės-formuojamos apibendrinant mokslinius tyrimus. Sudėtingesnė mąstymo forma yra teiginiai. Teisinys- mintis, kuri ką nors teigia arba neigia (pvz. visi žmonės yra mirtingi). Teiginius sudaro 2 ar daugiau sąvokų. Kalboje teiginiai įtvirtinami ir reiškiami sakiniais. Klausimai yra teiginiui ar neiginiui parengianti mąstymo forma. Protavimas yra mąstymo forma, kai iš vieno ar kelių teiginių yra išvedami nauji teiginiai. Sprendžiant įvairias problemas, mąstymo procese vyksta protavimų grandinės. Mastymo operacijos :MĮrs/vroo operacijos-veiksmai, būtini problemoms spręsti. Nevisada žmogaus mąstymas pajėgia aprėpti sudėtingų problemų visumos. Dėl to susiformavo analizavimo operacija- mintinio skaidymo visumos į dalis. Sintezavimo- mintinio jungimo. Analizavimo ir iunsimo operacijos vyksta sprendžiant bet kokius uždavinius. Analizavimu ir sintezavimu sudaromos sąvokos. Lyginimo operacija žmogaus mąstymas nustato objekto panašumus, skirtumus. Nustatymui reikia objektus išskirti ir sugretinti. Lyginimas baigiasi panašumo, skirtumo ar tapatumo išvadomis. Abstrahavimas yra mintimis atskirų savybių ar objekto dalių atskyrimas nuo visumos. Sudarant sąvokas, abstrahuojamas! nuo neesminių objektų savybių. Apibendrinimas yra mintimis bendrų ir esminių objektų savybių susiejimas ir gautos išvados išplėtimas netyrinėtiems atvejams, "kas skaito, rašo - duonos neprašo, teigia liaudies išmintis. Darant apibendrinimus galima ir suklysti. Mąstymo veikloje išvardintos pagrindinės mąstymo operacijos siejamos viena su kita. Palyginimai neįmanomi be analizavimo, nes analizuojant išskiriami objektai, jų savybės, lyginimo pagrindai, jie abstrahuojami nuo kitų objektų. Apibendrinimai negalimi be abstrahavimo ir sintetinimo. Mastymo rūšys. Mąstymas skirstomas i rūšis pagal atramos objektus, su kuriais atliekamos mąstymo operacijos. Veiksminis- vyksta atliekant fizinius veiksmus su daiktais, kurių santykius ar savybes norima pažinti. Vaizdinis- operuoja atmintyje turimais vaizdiniais (pvz. žmogus galvodamas kaip jam greičiau pasiekti kokia nors vietovę įsivaizduoja visus galimus kelius).. Abstraktus sąvokinis- operuoja mintimis, žodžiais ar kitais ženklais. Šiuo mąstymu kuriamos fizikos teorijos, nustatoma visatos kilmė, ar kitais ženklais. Pagal problemų sprendimo metodus skiriamas diskursyvus-loginis ir intuityvus mastymas. Loginis vyksta nuosekliai, žingsnis po žingsnio einant prie problemos sprendimo. Intuityvus sprendžia problemas nesąmoningų nuojautų būdu.. Pagal originalumo lygius skiriamas reproduktyvus ir kūrybiškas mąstymas. Reproduktyvus vyksta tada, kai uždavinių sprendimo metodai, taisyklės yra žinomi, mąstymo procese užtenka juos prisiminti. Kūrybiško reikalauja naujos problemos, kurių sprendimo metodai nėra žinomi. Mąstymo tipai. Mąstymo tipas- būdingiausia atskiro individo mąstymo forma. Skirtingų profesijų žmonės skiriasi labiau išvystytu vienu kuriuo mąstymo tipu: mechanikas- techniniu, dailininkas, konstruktorius-vaizdiniu, matematikas-lingvistas sąvokiniu mąstymu; veiksminis-mech ar tech. Individualūs tipiniai mąstymo skirtumai priklauso nuo tam tikrų nervinių ypatumų ir nuo žmogaus veiklos. Mąstymas ir kalba Mąstymo procesui būdingas ne tik ryšys su jutiminiu pažinimu, bet ir su kalba. Kai mąstome mūsų mintis lig ir "aprengiamos" kalbos rūbais-kalbos išraiškos priemonėmis. Tai yra esminis skiriamasis žmogaus ir gyvūno psichikos bruožas. Gyvūnų mastymas yra tik vaizdinis. Tik kalbos dėka nuo pažinimo objekto įmanoma atskirti tą ar kitą savybę ir išreikšti specialiu žodžiu-sąvoką. Tik žodyje mintis įgyja materialųjį apvalkalą, ir tik tuomet mintis tampa realia tikrovę mums patiems ir kitiems žmonėms. Nesvarbu kokiomis formomis žmogaus mąstymas vyktų jis neįmanomas be kalbos. Kuo giliau apgalvota mintis, tuo aiškiau ji gali būti išreikšta žodžiu ar rašytine kalba. 11. Vaizduotė, jos rūšys. Vaizdinių perdirbimo vaizduotėje būdai. Vaizduotė ir emocijos. Vaizduotė yra naujų vaizdinių sudaninas, pertvarkant atmintyje turimą vaizdinę patirtį. Žmogus vaizduotėje susikuria savo kasdieninės veiklos rezultatų vaizdinius, svajoja apie gražesnę ateitį. Vieni žmonių vaizduotės kūriniai greit realizuojami, kiti realizuojami tik po ilgo laiko. Vaizduotė yra naujų vaizdinių sudarymo kūrimo procesas. Ji esanti sielos, kaip pirminio prado, ypatybė spontaniškai kurti vaizdus ir idėjas. Vaizduotė užima ypatingą padėtį tarp kitų pažinimo procesų. Ji panaudoja pojūčių ir suvokinių medžiagą įtvirtintą atmintyje. Vaizduotėje modeliuojami tie tikrovės elementai, apie kurios nėra geros pažintinės informacijos. Ji dalyvauja visose žmogaus veiklos srityse. Vaizduotė yra smegenų funkcija. Vaizduotės veikloje dalyvauja nerviniai įsiminimo ir atsiminimo mechanizmai. U* siejami su galvos smegenų žievėje vykstančiais nervinių ryšių susidarymo ir jų nykimo procesais, jie vadinami vaizdinių asociacija ir disociacija. Vaizduotės rūšys. 1. Valinga, tai kai žmogus kelia sau tikslą ką nors sukurti, sąmoningai renka medžiagą, įveikia pasyvumą. Nevalinga, pasireiškia tada, kai žmogus pats neturi tikslo kurti kokių nors^vaizdų. Ji pasireiškia suvokiant meno kūrinį. Jai priklauso vaizdiniai, besiformuojantis prieš užmingant ar tik nubudus, fobijų metu iškylantys nesančių objektų vaizdiniai.. Žmogus, kuria vaizdus miegodamas, snausdamas. Sąmonė šių būsenų beveik nekontroliuoja, subjektas nežino, kad jis įsivaizduoja, neskiria vaizduotės nuo tikrovės. Vaizduotės rūšvs skiriamos pagal naujų vaizdiniu kūrimo savarankiškumą.2. Atkuriamąja vadinamas nesuvoktų vaizdinių sudarymas pagal kokią nors informacinę medžiagą: objektų schemas, muzikos ženklus. Kuriamoji yra savarankiškas naujų vaizdinių sudarymas. Jos ypatybės atsiskleidžia įvairiose kūrybinės veiklos srityse. TSvaTofiė' tai kuriamosiorvaižatiotes savita'fūšfsTSvSjUriėsč kariamrtoiesniis trokštamos nėra tiesiogiai realizuojami. 4. Sapnai patys paslaptingiausi vaizduotės reiškiniai vykstantis žmogui miegant. Asmenybėje vyksta sudėtinga pasyvios ir aktyvios, kuriamosios ir atkuriamosios vaizduotės, sapnų ir svajonių kaita, kai atskirais momentais dominuoja viena ar kita vaizduotės rūšis. Vaizdiniu kūrimo būdai. Vaizduotės vaizdus žmogus kuria disociacijos ir asociacijos principais. Įsivaizdavimo procesas prasideda disociacija. Tai yra išskiriama tai, kas asmenybei aktualu ir atmetama tai, kas jai nereikšminga. Asociacijoje nauja sukuriama, perdirbant esamą. Asociacinė-disociacinė veikla, kuriant naujus vaizdus, susideda iš keletą operacijų: agliutinavimo, hiperbolizavimo, akcentavimo, schematizavimo. Agliutinavimas- kai naujas vaizdas sukuriamas iš skirtingų objektų dalių, jas viena prie kitos prijungiant. Šiuo būdu buvo sukurta daug buities daiktų. Akcentavimas-vaizčuotbs operacija, kai vaizde išryškinami ar išskiriami atskiri patirties elementai. Schematizavimas- vaizduotės veiksmas, kai vaizde išryškinami bendri, pagrindiniai objektų bruožai, o ne tokie svarbus, šalutiniai jų požymiai praleidžiami. Hiperbolizavimas- kuriamo objekto vaizdo visumos ar atskirų dalių, detalių ir ypatybių padidinimas ar sumažinimas, neatitinkantis realybės situacijų ar santykių sukeitimas. Hiperbolinių vaizdų gausu įvairių tautų pasakose. Tipizavimas- viena iš sudėtingiausių vaizduotės operacijų. Komponuojant naujo objekto vaizdą tipizavimo būdu, parenkami pasikartojantys, išraiškingi ir svarbūs vaizduojamo dalyko bruožai. Naujų objektų vaizdai kuriami, sąveikaujant įvairiems šiems komponavimo būdams. Jų nuoseklumą ir tarpusavio sąveiką lemia asmenybės kūrybinis sumanymas, kuris priklauso nuo jos siekių, interesų, įsitikinimų. 12. ŽMOGAUS PAŽINTINĖS-SFERO&RA}DA

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!