Renesanso estetika

Po ijgos viduramžių estetikos vyravimo epochos įvairiose Rytų ir Vakarų šalyse plėtojantis miestų kultūrai, ryškėja renesansiniai sąjūdžiai. Jie liudija laipsniškai besiskleidžiančius naujus pasaulietinius, humanistinius estetinius idealus kuriuos reiškia naujo tipo universalios kūrybingos asmenybės. Prancūzišką renaissance atgimimo sąvoką moksle įtvirtino žymus prancūzų istorikas J. Michelet ir šveicarų kultūrolologas J. Burckhardtas, jie itin pabrėžė jos idealų priešingumą viduramžiams.
Vėlesni Michelet ir J. Burckhardto kritikai, pateikdami daug naujų faktų, subtilių pastebėjimų iš kitų Vakarų Europos ir Rytų renesansinių sąjūdžių istorijos, parodė, kad renesansas yra daug sudėtingesnis, įvairiapusiškesnis ir labiau kontroversiškas reiškinys, nei manė pirmieji jo tyrinėtojai. Įsivyrauja naujas požiūris į renesansinę kultūrą, estetiką, meną kaip svarbų „pereinamąjį“ laikmetį nuo viduramžiais vyravusių religinių prie pasaulietinių kultūros formų.
Įtakingi medievistai J. Huizinga, G. Duby pateikdami gausybę faktų teigia, kad renesansiniai sąjūdžiai nebuvo jokie epochiniai perversmai, o tik organiška viduramžių civilizacijos dalis arba logiškas jos raidos rezultatas.
N. Konradas savo programiniame veikale „Rytai ir Vakarai“ suformulavo vientisą pasaulinio renesanso ir glaudžiai su juo susijusių lokalinių Rytų renesansų teorija. Pasaulinis renesansas N. Konrado knygoje iškyla kaip milžiniška kultūrinė banga, nuriedėjusi per visą Euraziją. Šis banguojantis naujų kultūrinų vertybių sklaidos procesas prasideda VIII a. prie Ramiojo vandenyno Kinijoje ir užsibaigia XVII a. prie Atlanto vandenyno Europoje.
Skirtingi mokslininkai renesansinių procesų sklaidą lokalizuoja Kinijoje apie VIII – XII a., Indijoje IX – XIV a., musulmoniškoje arabų imperijoje IX – XIV a., Vidurinėje Azijoje IX – XV a., Japonijoje XV – XVI a., Italijoje XIV – XVI a., kitose Vakarų Europos šaliyse XIV – XVII a.
Intensyvūs kultūriniai pokyčiai pirmiausia prasideda šalyse turinčiose seniausią ir turtingiausią kultūros istoriją, o vėliau persimeta į kitas kultūros istorijos atžvilgiu jaunesnes tautas.
Sekdamas geriau paaiškinti renesansinių sąjūdžių sklaidos mechanizmą ir nacionalinių formų specifiką, N. Konradas kalba apie dvi skirtingas formas: 1) motininį , autinomišką, arba savarankišką renesansą, kuris gimsta kaip imanentinė savos kultūros raidos pasekmė, ir 2) atneštąjį, arba “atspindimąjį“...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!