Renesanso kultūros raida

ĮVADAS Pačia bendriausia prasme Renesansas – tai atgimimas, atsinaujinimas, suklestėjimas. Tai laikotarpis, kuriam būdingas atsigręžimas į Antikinės Graikijos kultūrą bei meno tradicijas, humanistinė pasaulėžiūra, mokslo suklestėjimas. Paprastai manoma, kad pradinis šio kultūros tipo etapas prasidėjo Italijoje XIII a. Ir vadinamas Proto renesansu, kadangi čia greičiausiai ekonomiškai sustiprėjo buržuazija, kuri virto svarbiausia klase, čia formavosi samprata, kad viskas priklauso nuo asmenybės ir jo išskirtinumo, kilo švietimo lygis bei susidomėjimas įvairiais menais. Vėliau nevienodu tempu ir savitomis formomis renesansas plito kitose šalyse, išreikšdamas naują pasaulietinį požiūrį į gyvenimą. Į šiaurę renesansą skatino buržuazinės revoliucijos prieš feodalizmą, jo ideologiją, o šiuos procesus dar labiau gilino ir spartino reformacija. Šiandien renesanso laikotarpis yra skirstomas į 4 etapus: Proto renesansą (XIII a. pab. – XIV a.), ankstyvąjį renesansą (XV a.), brandujį renesasnsą (XV a. pab. – XVI a. pr.) ir vėlyvąjį (XVI a. vid. – XVII a.), kitaip dar vadinamu manierizmu. RENESANSO ATSIRADIMO PRIEŽASTYS Gana dažnai į Renesansą žiūrima kaip į abstrakčios kultūros tarpsnį, o visų pirma kaip į italų produktą. O iš tikrųjų tai visiškai konkreti, viską iš esmės pakeitusi kultūros forma, kuri aprėpia visas gyvenimo sritis ir dienos šviesą išvysta konkrečioje ekonominės ir socialinės raidos pakopoje, būtent tuo metu, kai pradeda rutuliotis ankstyvasis kapitalizmas. Renesansas prasidėjo Italijoje, o kodėl būtent čia, ne kitoje šalyje paaiškina šios priežastys: Politinės. Viduramžių Italija buvo vadinama miestų šalimi. XI – XII a. miestai išsikovojo nepriklausomybę ir tapo laisvaisiais miestais – komunomis. Šiaurės Italijoje ėmė kurtis miestai-valstybės. Jie turėjo respublikinę valdymo formą (Florencija, Milanas, Venecija, Genuja). Ekonominės. Nuo XII a. pab. Šiaurės Italijos ir Toskanos miestuose sparčiai augo amatai ir prekyba. Kryžiaus karų laikotarpiu miestai tapo visos Europos prekybos ir finansų centrais. Auga italų prekių paklausa, amatininkai pradeda gaminti rinkai, tobulėja gamyba ir t.t. Kuriasi kapitalistiniai santykiai. Socialinės. Kokybiniai ir ekonominiai pokyčiai keitė Italijos miestų socialinę struktūrą ir politinių jėgų santykį. Sumažėjo feodalų, padidėjo vidutinių sluoksnių įtaka. Psichologinės. Politinis Italijos susiskaldymas, kad ir kaip keista, sudarė palankias sąlygas dvasinei veiklai. Italijos miestai buvo nedideli, XIV – XV a. juose dar nebuvo biurokratinio aparato, luominio uždarumo, todėl valstybines pareigas galėjo užimti įvairių sluoksnių atstovai. Į kovą dėl valdžios įsitraukė nemažai žmonių. Tai keitė visuomenės sąmonę – formavo energingo žmogaus tipą. Kultūrinės. Renesanso atsiradimą lėmė ir kultūros veiksniai. Plėtojosi švietimas. Be to, Italija turėjo didesnių pažinimo galimybių – į Florenciją, Veneciją, Genują, Romą dėl palankios ekonominės ir politinės padėties plaukė žinios iš viso pasaulio. Be to, pačioje Italijoje buvo išlikę daug Romos civilizacijos paminklų, kurie kėlė didelį susidomėjimą visa šia civilizacija. Būtent ši priežastis, kad Italijoje buvo išlikę daug antikos kultūrinio paveldo – šventyklų, kapų, amfiteatrų – lėmė italų susidomėjimą savo šaknimis. Italijos aukštuomenė buvo linkusi save įsivaizduoti „konsulais“1 ir „patronais“2, o patį miestą – „naująją Roma“. Inteligentiškų profesijų atstovai, aristokratai ieškojo savo šaknų: kai kurios kilmingos šeimos netgi skelbėsi esą tiesioginiai senovės romėnų palikuonys. Humanistai, naujojo renesanso karta, kaip ir antikos žmonės tikėjo cikliniu istorijos raidos aiškinimu, taigi viena epocha galinti atkartoti kitą, senesnę. Šio užmojo tikslas buvo ne kas kita kaip antikinės Romos imperijos atgaivinimas. Kalbėdami, rašydami, galvodami kaip romėnai bei mėgdžiodami jų pasiekimus humanistai siekė tapti „naujaisiais romėnais“. HUMANISTAI Kai kurie istorikai renesanso pradžia lako italų poeto Frančesko Petrarkos (1304 – 1374) laikus. Petrarka buvo puikus rašytojas, kritikavęs mokymą viduramžių universitetuose, daugiausiai dėmesio skyrusį logikai ir bažnytinei teisei. Jis siekė atgaivinti tokį išsilavinimą, kokį gaudavo senovės Romos jaunuoliai – grindžiamą humanitariniais mokslais: gramatika, poetika, istorija, etika... Mokiniai, įgiję tokį išsilavinimą, buvo vadinami humanistai. Šį įgytą mokslą renesanso humanistai pritaikė mene: norėdami pažinti meno kūrinį, atrasti grožio kriterijus, jie pasitelkdavo tokius mokslus, kaip fizika, statistika, geometrija, anatomija. Dažniausiai šie žmonės tapdavo mokytojais, teisininkais ir politikais. Kitus mokslininkus jie kaltino atsilikimu ir netgi barbariškumu, o save apibūdino kaip „universaliuosius žmones“, puikiai išmanančius visus dalykus. Humanistai vertino visapusiškai išsilavinusį žmogų, pasireiškiantį įvairiose srityse: moksle, mene, politinėje veikloje. Jie pasisakė už tai, kad kiekvienas žmogus yra savitas, jo orumas priklauso nuo sugebėjimų parodyti, kaip ir kiek jis gali, ir apskritai žmogus tai – tvirta, savimi pasitikinti asmenybė. Tačiau toks Renesansui būdingas individualizmo skatinimas turėjo dvejopas pasekmes: ugdė ne tik žmogaus savarankiškumą bei savigarbą, bet ir egoizmą, kitų žmonių niekinimą. Tačiau po kiek laiko ši naujoji karta buvo pripažinta, priimtos jų idėjos, nors iš pradžių i ją buvo žiūrima įtariai, kaip į maištininkus, skelbiančius pavojingas idėjas. RENESANSO STILISTIKA Renesansas kaip savita pasaulinė kultūra pasižymėjo ir išsiskyrė tik jai būdingais stiliaus bruožais. Menuose viešpatavo harmonija, formos, spalvos. Menininkus sužavėjo naujoji idėja, kad menas gali būti ne tik Šventojo Rašto iliustracija, bet ir tapti veidrodžiu, kuriame atsispindi realus pasaulis. Šios meno revoliucijos išdava buvo visur prasidėję gausūs menininkų eksperimentai, naujų efektų paieškos. ARCHITEKTŪRA Architektūra keičiasi palaipsniui: nuo išorinių dekoratyvinių detalių iki pagrindinių architektūrinių formų. Statomi nauji pastatai: miesto rūmai, užmiesčio vilos, rotušės, ligoninės, prieglaudos, turgūs, sandėliai. Pradėtas spręsti miestų planavimas. Pastatų ryšį su žeme pabrėžia rami horizontali linija, bokštai išnyksta, stogai plokštėja. Formuojami kvadratiniai vidiniai kiemai su gėlynais, fontanais, skulptūromis centre. Statomos bažnyčios su kupolais (Šv. Petro bazilika Romoje, Santa Marijos del Fiore Florencijoje). Dažnai pastato fasadas horizontaliomis linijomis padalinamas į aukštus, kurių sienos dekoruojamos akmenimis. Pastatus puošia kolonos, piliastrai3, vėl paplinta pusapvalė arka. Renesanso architektai žavėjosi klasikiniais graikų ir romėnų pastatais, todėl dauguma šiuos pastatus tik kopijavo, tačiau XV a. Florencijoje susikūrė grupė menininkų, kurie kūrė naują meną ir atsižadėjo praeities idėjų. Šios grupės lyderis renesanso architektūros pradininkas ir dailininkas - Filipas Bruneleskis, kuriam buvo patikėta pabaigti Florencijos katedros kupolą, ko iki tol niekam nebuvo tekę daryti. Architektas, atsisakė savo technikos, perimtos iš gotikinių statinių, kruopščiai ėmėsi studijuoti senovinius romėnų pastatus, darė jų formų ir ornamentų eskizus, tačiau neketino jų kopijuoti, ko ir nebūtų užtekę Florencijai, o siekė sukurti naują statybos stilių ir jam tai pavyko. Po kupolo statybos beveik penkis šimtus metų Europos ir Amerikos architektai sekė jo pėdomis, todėl dabar visuose miestuose ir kaimuose galima aptikti antikinių formų statinių su kolonomis ir frontonais4. Taip pat Bruneleskis buvo sumanęs įvesti iš romėniškų pastatų griuvėsių perimtas antikines statinių formas – kolonas, frontonus, karnizus5. Tas formas jis naudojo bažnyčiose, o jo mokiniai norėdami pranokti savo mokytoją: Leonė Batista Albertas suprojektavo Florencijos bažnyčią, jos fasadą padaręs kaip milžinišką romėnų triumfo arką. Branžiojo renesanso laikotarpiu pasikeitė menininko ir užsakovo santykis: menininkai gal patys pasirinkti jiems labiausiai patikusį užsakymą ir jiems nereikia taikytis prie užsakovo užgaidų ir sumanymų, taigi menininkai tapo laisvesni, o ryškiausiai tai matosi architektūroje. Nuo Brunleskio laikų architektas privalėjo bent šiek tiek išmanyti antikos laikų architektūrą, brandžiojo renesanso laiku architekto troškimas buvo suprojektuoti pastatą, kuris tiesiog pasižymėtų gražiomis proporcijomis, vidaus erdve ir įspūdinga struktūra. O to negalėjo padaryti taikydami įprastus reikalavimus. Vienas tokių pavyzdžių – Šv. Petro bazilikos nugriovimas, tai geriausias įrodymas, kad pradėta norėti naujų formų, naujų statymo tradicijų, šio darbo ėmėsi Donatas Bramantė, tačiau jo nepabaigė, dėl pinigų stokos. Vienas geriausių jo statinių – koplytėlė, apvalus pastatas su laipteliais, apsuptas dorėninio orderio kolonada, įrodo, kad jis nebuvo antikinės architektūros kopijuotojas. SKULPTŪRA Renesanso epochoje skulptūra atsiskiria nuo architektūros. Salėse, aikštėse ir rūmuose skulptūros pradedamos statyti taip, kad jas būtų galima apžiūrėti iš visų pusių. Kaip ir architektai, taip ir skulptoriai stengėsi pamėgdžioti klasikines formas, todėl tarp antikinės ir renesanso skulptūros yra daug bendra: formos vėl realistiškos, nepaprastai vertinamas apnuoginto kūno grožis. Ir skulptūroje, ir tapyboje be baimės žiūrima į viešai išstatytą nuogybę. Personažai parenkami iš Biblijos, istorijos ar legendų - tai šaunūs ir narsūs žmonės. Žymiausias Bruneleskio laikų skulptorius buvo Florencijos meistras Donatelas, nutraukęs visus ryšius su praeitimi, nebedominuoja gotikos detalės. Vienas jo darbų, tai įrodantis – Šv. Jurgio skulptūra, kuri atvaizduoja jaunystę, ryžtą ir drąsą, dėl ko ir išgarsėjo, skulptorius visai naujai supranta meną – skulptūra tvirta, kupina energijos ir susikaupimo, kas visai neprimena viduramžių šventųjų grožio. XV a. pr. Florencijos dailininkai jau nesitenkino senomis formulėmis, perimtomis iš viduramžių dailininkų. Savo dirbtuvėse jie ėmėsi studijuoti žmogaus kūną, kviesti modelius ar savo draugus menininkus papozuoti kokį reikia judesį. Todėl skulptorių darbai atrodydavo labai įtikinamai. Tipiškas brandžiojo renesanso menininkas, vienas įtakingiausių to meto buvo Verokjas, kūręs darbus Florencijos pirkliams bei didikams. Kaip ir viduramžių dailininkai bei akmentašiai jis tebuvo amatininkas. Menininkai išgarsėjo ir įgijo aukštą padėtį visuomenėje tik baigiantis renesanso epochai. TAPYBA Renesanso menininkai išpuoselėjo tris tapybos žanrus: portretą, peizažą ir natriumortą6. Atsisakę viduramžių papročio vaizduoti daugiausiai religines scenas, jie susidomėjo istorijos temomis ir graikų bei romėnų mitologija. Bet svarbiausia, kad renesanso menininkų darbuose juntama visai kita atmosfera. Dailininkai žavėjosi naujomis idėjomis ir pačių atrastais naujais tapybos būdais, jie jautė, kad panorėjęs žmogus gali viską, būdamas renesanso laikų „universalusis žmogus“. Todėl renesanso tapytojų paveiksluose daug nuogų gražių moterų ir patrauklių vyrų figūrų. Dailininkai daugiau dėmesio skyrė ir fonui, kuriame tapydavo herojus net ir religinuose paveiksluose nevengė vaizduoti paprastų žmonių, naminių gyvūnų, apyvokos reikmenų, augalų, pastatų ir gamtos. Gotikiniai paveikslai paprastai būdavo iškilmingi ir dažnai niūrūs, o renesanso tapytojų darbuose matėsi žmonių džiaugsmas. XV a. išrasta keletas tapybos technikos naujovių, pavyzdžiui pradėti naudoti aliejiniai dažai, tą padarė Janas van Eikas, norėdamas ištobulinti tapybos techniką. Šis tapytojas taip pat yra labai garsus dėl savo kūrinių, jis atsisakė gotikos stiliaus piešinio ir banguojančių vingiuotų linijų, norėdamas perteikti tikrovę tokią, kokia ji yra. Dar vienas tapybos technikos išradimas – perspektyva. To meto tapytojams labiausiai rūpėjo, kaip trimatį vaizdą perkelti ant dvimačio paviršiaus. XV a. pr. Filipas Bruneleskis padarė šį atradimą, matematiškai įrodydamas, kad tolstantis erdvėje daiktas mums atrodo mažesnis. Pirmasis perspektyvinį darbą nutapė dailininkas Mazačas (Topazas di Džovanis), jis nutapė freską vienoje Florencijos bažnyčių. Brandaus renesanso laikotarpiu Italijoje kūrė trys didieji meistrai. Jų kūryba visiškai atspindi šią epochą.. Tai Leonardas da Vinčis, Mikelandželas ir Rafaelis. Leonardo da Vinčio interesų ratas apėmė visus to meto žinomus mokslus, taip pat literatūrą bei muziką. Jis buvo ne tik tapytojas, bet ir skulptorius, fizikas, domėjosi anatomija – išskrodė daugiau kaip trisdešimt lavonų, įvairiais gamtos dėsniais, kas padėjo jam suprojektuoti skraidymo aparatą, visi šie tyrinėjimai sudarė jo mano pagrindą. Kaip tapytojas išgarsėjo žymiausiais savo darbais: „Paskutinė vakarienė“ (freska, nutapyta viename Milano vienuolyne), „Mona Liza („Džokonda“), jos paslaptinga šypsena iki mūsų dienų stebina menininkus. Mikelandželas taip pat galingas to meto dailininkas, dėl savo didelio polėkio kūrybai daugelio darbų taip ir negalėjo užbaigti. Vienintelis jo užbaigtas darbas – Siksto koplyčios skliauto tapyba. Pats Mikelandželas save laikė skulptoriumi, garsiausia jo skulptūra: „Dovydas“. Menininkas kūrė šešis dešimtmečius. Per šį laiką menas nestovėjo vietoj. Tai atsispindėjo ir šio menininko kūriniuose. Čia ryškiausiai jaučiamas perėjimas nuo Renesanso prie baroko. Rafaelis – trečias didis Brandžiojo Renesanso meistras. Ne toks įvairiapusis kaip Leonardas, bet būtent jis savo kūriniuose visapusiškai įkūnijo brandžiojo renesanso idealus. Žymiausias Rafaelio paveikslas – „Siksto madona“. XVI a. vid. Italija išgyveno meno smukimą. Dailininkai stengėsi ne tiek tapyti gamtą, kiek pamėgdžioti garsių meistrų tapybos manierą. Iš čia ir kilo manierizmo pavadinimas. Manieristų paveikslai kupini nerimo, žmonių figūros dažnai nenatūraliai ištįsusios, keistų pozų, nutapytos salsvomis spalvomis. Renesansas už Italijos ribų prasidėjo vėliau, bet niekur daugiau jo nelydėjo toks audringas visų meno žanrų klestėjimas. LITERATŪRA Renesanso rašytojai daugiausiai rėmėsi antikos literatūra. Paprastai sekama romėnų klasikais (Vergilijumi, Ciceronu). Taip pat literatūra perėmė ir vėlyvųjų viduramžių rašytojų (Dantės „Dieviškosios komedijos“) idėjas. Pagrindinis literatūros vaizdavimo objektas – žmogus ir jo likimas. Garsiausi autoriai: V. Šekspyras, M. Servantesas. Daug dėmesio skiriama žmogaus žemiškosioms būties, aistrų, minčių vaizdavimui, sielos ir kūno išlaisvinimui iš vidurinių amžių suvaržymo. Populiarėja fantastika (T. Moras), mitologija, tautosaka. Suklestėjo lyrika – meilės sonetai, religinai himnai. Susiformavo novelės žanras (Dž. Bokalo) ir drama (V. Šekspyras). Daug vietos šio laikotarpio literatūroje skirta žmogaus santykiams su gamta pavaizduoti. Susikūrė tautinė literatūra. Rašytojai plačiai panaudojo folklorą, savo kūrinių veikėjais padarė paprastus žmones. TEATRAS Toks teatras, kokį mes pažįstame dabar, atsirado renesanso Italijoje. Iš pradžių mokslininkai humanistai, atradę graikų tragediją bei komediją, mėgino jas pamėgdžioti. O dramaturgai ėmėsi pasaulietinių temų: jie kūrė proginius spektaklius ir dvaro vaidinimus. Aktoriai improvizuodavo deklamuodami monologus ir prikurdavo savų pokštų, kad publikai nebūtų nuobodu. XVI a. vid. Pirmą kartą scenoje buvo leista pasirodyti scenoje. MOKSLO RAIDA Viduramžių mokslininkus daugiausiai domino Dievo ir pasaulio santykiai, Dievo pažinimo būdai. Renesanso mokslui šie klausimai buvo svetimi: jie tyrė gamtą, jos reiškinius, tobulinimo būdus, iš kurių svarbiausia laikytas patyrimas, o ne abstraktūs klausimai. XV- XVI a. atrasta daug naujų, ligi tol europiečiams nežinomų kraštų: 1492m. – Amerika, XVII a. pr. - naujas žemynas – Australija, Geografai pradėjo tirti jos klimatą, jūrų sroves, tobulėjo kartografija. Plėtojosi astronomija, M. Kopernikas įrodė, kad žemė sukasi aplink savo ašį ir kartu su kitomis planetomis skrieja aplink Saulę. Astronomų atradimai pakeitė Renesanso laikotarpio žmonių mąstyseną. Sparčiai ėmė plėtotis medicina ir anatomija, pradėjus skrosti lavonus, nors dėl to ir reikėjo peržengti Bažnyčios draudimus. Daug atradimų, pažangos ir patobulinimų esama ir kasdieniniame Renesanso gyvenime: išrastas parakas, spauda, mikroskopas, teleskopas, kišeninis laikrodis, iš Meksikos atvežama kalakutų, iš Amerikos – kukurūzų, išmokstama pjaustyti ir gludinti lęšius ir pamažu visoje Europoje paplinta akiniai. RENESANSAS LIETUVOJE Renesansas Lietuvoje reiškėsi nuo XV a. pab. iki XVII a. vid. Buvo sukurta reikšmingų architektūros ir dailės kūrinių, publicistikos, istorijos, teisės darbų, atidarytos pirmosios aukštesniosios mokyklos. Humanizmas ir renesanso kultūra plito ne tik sostinėje Vilniuje, bet ir feodalų pilyse. Imdami pavyzdį iš Žygimanto Augusto ir norėdami parodyti savo turtingumą ir gerą skonį, didikai statydinosi rūmus, juos puošė skulptūromis, molbertinės bei sieninės tapybos ir taikomosios dailės kūriniais, užsisakinėjo ištisas savo šeimos portretų galerijas. IŠVADOS Renesanso laikais pasaulis sparčiai plečiasi. Žmogų vilioja nepažinti dalykai įvairiose gyvenimo sferose, o tai skatina jį viskuo domėtis, atrasti naujoves ir tuo pačiu save, savo neišnaudotas galimybes. Pagrindinai Renesanso ypatumai: rėmimasis klasikine antika, atgimimas, pakitusios estetinės vertybės, žiūrovo nuomonė, teologinių bei moralinių nuostatų perteikimas, santykis tarp natūraliai gamtoje egzistuojančio objekto ir jo atspindžio paveiksle, natūralumas, žinių gausumas. Renesanso humanistai įtvirtino naują požiūrį į žmogų: jie tikėjo žmogaus genijumi, jo proto išskirtinumu ir galia, gynė laisvą asmenybę, individualybę, pabrėžė išsilavinimo ir kultūros reikšmę. Taigi reziumuojant galima teigti, kad visos žmonijos epochos savaip reikšmingos ir įdomios. O renesansas patrauklus dėl savo kūrybos protrūkio, meninės, dvasinės bei materialinės veiklos rezultatų. BIBLIOGRAFINIŲ NUORODŲ APRAŠAS 1. E. H. GOMBRICH, Meno istorija. Vilnius: „Alma littera“, 1997. 688 p. 2. MATONIS, V., Renesansas: grožos, menas, ugdymas, Vilnius: VPU leidykla, 2002. 51 p. 3. JOHN D. CLARE, Italų renesansas, Vilnius: „Alma littera“, 1996. 64 p. 4. VARNIENĖ J., Istorija: civilizacijos, Lietuva, Pasaulis, Vilnius: „Arlila“, 2004. 286 p. 5. FRUCTUS ARTIS, Renesansas (atgimimas), [interaktyvus] [žiūrėta 2008 m. kovo 31 d.] Prieiga per internetą:

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!