Romanas kaip „Išorinė forma“

Lietuviškoji romano samprata iš esmės remiasi empirine (pozityvistine) tyrinėjimo metodologija, žanro esmę siejančia su formos elementais. Lemiamos įtakos tam bus turėjusi rusų formalistinės mokyklos tradicija, nors panaši tendencija gyva ir anglų-saksų literatūrologijoje. Dėl formų sąveikos ar vidinės transformacijos evoliucinuojant meninėms formoms, kinta jų kiekybiniai matmenys, tam tikru raidos momentu peraugdami į kokybę – stambesnis žanras išauga iš smulkesnio arba gaunamas iš kito, jam transformuojantis ir tam pastebėti, anot B. Sruogos, nereikia būti labai akylam stebėtojui. Romano rašymas įgyjamas tik įvaldžius smulkiuosius žanrus (apsakymą, apysaką). Apsakymas laikomas ta dalimi, kuriai suaugant su kitais smulkiaisiais žanrais, išsiskiria stambesnė visuma – romanas. Tačiau europietiškoje literatūros istorijojebūta rašytojų, kurie ėmėsi romano, neturėdami patirties kituose proziniuose žanruose.
Vis dėlto romano atsiradimui reikalinga kažkas kita negu „patyrimas kituose prozos žanruose“, anot Fr. Schellingo, subręsti turi ne tautos, o individualybės dvasia. Apie romaną bei kitus žanrus galima kalbėti kaip apie objektyviai egzistuojančius empirinius reiškinius, kurie gali skaidytis į smulkesnes dalis ar jungtis į stambesnius junginius, priklausomai nuo šių žanrų raiškos istorinio nuoseklumo. Tokia tautologinė determinacija chronologinę reiškinių seką paverčia mechanizmu, kuris veikia ne subjektyviojoje individualaus kūrėjo, bet objektyviojoje – tautos ar žmonijos – istorinėje plotmėje.
Apimties kriterijus. Apimties kriterijų daugelis rašytojų ir teoretikų laikėesminiuromano žanro požymiu. Jeigu romanas klostosi iš smulkesnių žanrų, tai logiška būtų manyti, kad tai – plačios apimties kūrinys. Tačiau riba, ties kuria savo žanrinių bruožų nustoja apsakymas ir prasideda romanas, nėra aiški. Apimtį laikydami esminiu romano žanro požymiu, o kaip mastelį pasirinktume kai kurių rašytojų romanus 50-60 puslapių, galėtume tvirtinti, kad nemažai lietuviškų apysakų atitinka romano apimtį. Prie tokių kūrinių reikėtų priskirti Šatrijos Raganos apysakas „Viktutė“, o ypač „Sename dvare“.
Literatūrinių formų sintezės problema. Poetinių formų sąveikos klausimą romano teorija sprendžia dvejopai. Fr. Bacono gnoseologinė teorija teigia, kad žmogus turi tris pažinimo, arba intelektualinius, organus. Klasicistinė estetika formai suteikė didelių substencijos galių ir iš esmės pavertė...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!