Socialinio kapitalo samprata

Summary There are some meanings for social stock. Social capital is called: • Trust in social relationship; • Civil involved and participated into volunteering organizations; • Public structure, which creates the wish to participate in the physic capital development; • The aspect of social structure, which stimulate particular actions and forms of cooperation; • Informal norm in the social bounds, which stimulate cooperation among individuals. Social capital and its creation depends on other people particular public aspects: people’s background, positions, health condition, relationship with their employers and colleagues, correlations, political notion, the ways of spending free time etc. All of this create social capital and shift it towards one or other directions: it is positive or negative. But it leads the public to the ways of development or degradation. Įvadas Temos aktualumas. Visuomenės socialinį kapitalą kuria kiekvienas žmogus individualiai ir bendradarbiaudami tarpusavyje. Todėl jis priklauso nuo žmonių įsitraukimo į visuomeninį gyvenimą ir jų padėties visuomenėje. Pats svarbiausias veiksnys, lemiantis socialinio kapitalo kūrimą yra pasitikėjimas ir socialinis saugumas. Tik pasitikėdamas žmogus jį supančia aplinka ir jausdamasis saugiai žmogus dalyvaus visuomeninėje veikloje, bendradarbiaus su aplinkiniais siekiant bendrų tikslų, t. y. kurs socialinį kapitalą. Empiriniai, sociologiniai tyrimai verčia socialinį kapitalą laikyti priklausomu kintamuoju, kurį teigiamai gali paveikti „geras“ valdymas. Socialinis kapitalas daug aiškiau suvokiamas kaip priklausomas kintamasis, nes asmenų dalyvavimas visuomeninėje veikloje nedaro įtakos (nei teigiamos, nei neigiamos) socialiniam pasitikėjimui. Tačiau į visuomeninę veiklą lengviau ir plačiau įsitraukia žmonės, kurie turi didesnį socialinio pasitikėjimo rodiklį (jo šaltiniai ir priežastys gali būti įvairios), o tai, kaip tolesnį jų pasitikėjimo lygį veikia jų dalyvavimas pilietinėje veikloje [19]. Socialinis kapitalas nėra jokia gerovės ir demokratijos panacėja; jis, kaip ir kiekvienas kitas realiai egzistuojantis objektas, turi savo šešėlį, tamsiąją pusę: bendruomeninės tradicijos ir vertybės gali riboti laisvę ir skatinti netoleranciją, socialinis kapitalas gali didinti socialinę stratifikaciją, stiprindamas ryšius su į save panašiais asmenimis, mažindamas individualių galimybių spektrą ir panašiai. Pilietinės visuomenės plėtros rekomendacijos yra plataus pobūdžio. Yra raginama lavinti visuomenę, šviesti gyventojus, darbo vietas daryti palankesnes socialinei veiklai, skatinti kaimynų bendravimą, socialinį religijų atsivėrimą, aktyvų poilsį (pirmiausiai TV žiūrėjimo sąskaita), dalyvavimą kultūrinėje veikloje. Taip pat sakoma, kad reikia remti gyventojų dalyvavimą viešajame gyvenime, viešojoje sferoje. Taigi žmonių skatinimas dalyvauti visuomeninėje veikloje yra svarbi kiekvienos šalies problema, reikalaujanti išsamių tyrimų ir didelių investicijų (ne tik materialių) į šią sritį [21]. Darbo tikslas – atskleisti socialinio kapitalo esmę (remiantis moksline literatūra) bei jo kūrimo problematiką Šiaulių mieste (remiantis atliktu tyrimu bei mokslininkų pateiktais duomenimis). Darbo uždaviniai: 1. Remiantis moksline literatūra aptarti socialinio kapitalo vystymosi etapus istoriniu požiūriu pagal Coleman, Putnam ir Bourdieu. 2. Naudojant literatūros šaltinių analizę, aptarti socialinio kapitalo, kaip socialinio reiškinio, problematiką. 3. Atlikti tyrimą Šiaulių mieste, gauti informacijai apie vyraujantį socialinį kapitalą. 4. Remiantis tyrimo duomenimis, išsiaiškinti Šiaulių miesto gyventojų požiūrį į socialinį kapitalą bei jų dalyvavimą socialinio kapitalo kūrime. Tyrimo metodai. Taikant mokslinės literatūros šaltinių analizės metodą pateikiama socialinio kapitalo istorinė raida, samprata, matavimas bei jo kūrimo konkretūs atvejai (pavyzdžiui, išsilavinimas, darbas, sveikata, interneto poveikis ir t. t.). Naudojant tyrimo analizės metodą siekiama apibendrinti gautus duomenis bei jų pagalba įvertinti Šiaulių miesto gyventojų požiūrį į socialinį kapitalą bei jų dalyvavimą visuomeninėje veikloje. I. SOCIALINIO KAPITALO ISTORINIAI POŽIŪRIAI I. 1. Putnam‘as ir jo socialinis kapitalas Putnam teigia, kad socialinis kapitalas yra socialinės organizacijos savybės, tokios kaip pasitikėjimas, normos, tinklai, kurios gali padidinti visuomenės produktyvumą ir palengvinti koordinuotus veiksmus. Ši samprata apima tris konceptualiai skirtingus socialinio kapitalo aspektus – normas, tinklus ir pasekmes. Putnam sampratoje susiaurinama galinti socialinį kapitalą generuoti sritis ir jam suteikiami nauji aspektai. Jis socialinį kapitalą transformavo į individualias per socialinius tinklus įgyjamas charakteristikas — pilietinės visuomenės asociacijas. Putnam socialinis kapitalas yra socialinė psichologinė, o ne struktūrinė kategorija. Anot jo, socialinis kapitalas nėra neutralus. Demokratinės politikos kokybė ir šalies ekonominio gyvenimo gyvybingumas labai priklauso nuo gyvenimo kokybės arba nuo socialinio kapitalo laipsnio visuomenėje. Tankus asociacijų tinklas yra svarbus, kadangi asociacijos generuoja socialinį kapitalą, palaikydamos abipusiškumo normas ir pilietinį įsitraukimą, socialinio pasitikėjimo kūrimą ir suteikdamos socialinių ryšių tinklus, kurie gali mobilizuoti pilietiniam veiksmui. Putnam išskiria asociacijų gyvenimą dėl jo poveikio individų tarpusavio ir visuomenės ryšiams ir nurodo, kad dalyvavimas pilietinėse visuomenės organizacijose sukuria individualaus elgesio ir socialinės integracijos modelius, reikalingus gyvybingam demokratiniam valdymui. Putnam socialinis kapitalas reiškia požiūrius, vertybes ir įpročius, kurie yra būtini pilietiniam dalyvavimui. Asociacijos skatina tinkamai suprastą saviinteresą ir platesnį bendruomenės ir socialinio tikslo jausmą. Dalyvavimas asociacijų veikloje praplečia individo savivoką “aš” išplėtojamas į “mes”. Gyvybinga pilietinė visuomenė sukuria kultūrinius ir socialinių ryšių blokus sėkmingos demokratijos kūrimui [15]. I. 2. Pierre’o Bourdieu socialinis kapitalas Pierre’as Bourdieu (1930 — 2002) socialinį kapitalą apibrėžia individo lygmenyje, o bendruomenė ir kolektyviniai vienetai kaip analizės atskaitos sistema jam nerūpi. Homo academicus arba homo politicus turi savo individualią raišką ir bruožus, kurie sumuojami, jungiami ir dera pagal savo atstovaujamo lauko logiką (meno, mokslo, politikos, visuomeninės veiklos ir t. t.). Taigi Bourdieu nusakomas socialinis kapitalas yra socialinių santykių ir ryšių tinklas, kurį turi ir kuriuo naudojasi asmuo. Anot Bourdieu, sąvokos kapitalas ir galia yra sinonimiškos. Kapitalo (kultūrinio, ekonominio, socialinio) atsiradimas, kūrimas ir reprodukavimas, dauginimas yra procesas, iš esmės susijęs su galia, valdžia. Bourdieu, viena vertus, išskiria socialinius tinklus, kuriuose individas dalyvauja ir iš kurių kyla (ar randasi) socialinis kapitalas, o kita vertus, jis kalba apie tų socialinių santykių padarinius, rezultatus. Kitaip tariant, socialinis tinklas nelaikomas paprastu, mechaniškai atsirandančiu, bet kurių socialinių santykių ir visuomeninių ryšių produktu, nes gali būti ir tokių socialinių tinklų, kurie, nors ir yra labai tankūs, bet vis dėlto negeba telkti jokių reikšmingų išteklių ir generuoti galios. Remiantis Bourdieu įžvalgomis galima teigti, kad ne socialiniai ryšiai, jų tankis kuria ir atgamina (reprodukuoja) kai kurių grupių (bendruomenių) turtingumą, o atvirkščiai – jį izoliuoja. Ne ryšiai patys savaime daro žmones turtingesnius arba skurdesnius. Svarbus klausimas, kas valdo ar sąlygoja tuos socialinius santykius arba ryšius (ar jų nebuvimą). Taigi siekiant pagerinti aptariamos bendruomenės arba socialinės grupės padėtį visuomenėje, reikia keisti pačius jų ir joje veikiančius valdžios ar galios santykius, o ne joje esančių socialinių ryšių lygį, tankį ar intensyvumą. Kad socialinis kapitalas turėtų tam tikrą vertę, pirmiausia tai turi būti riboti, trūkstami ištekliai. O antra, socialinis kapitalas turi būti susietas su ekonominiu kapitalu – jis turi remtis žmonių gebėjimu siekti jo, dauginti jį kitų žmonių sąskaita [15]. Apibendrinant galima sakyti, kad socialinis kapitalas geriausiu atveju gali būti viena iš priemonių ekonominiam saugumui ir raidai užtikrinti, tačiau ne tikslas savaime arba visuomenės gyvenimo kokybės panacėja. Tam, kad esami socialiniai tinklai ir santykiai iš tiesų gerintų bendruomenių situaciją, reikia leisti, kad tie tinklai galėtų dalyvauti kapitalo srautų kontrolėje ir galios bei valdžios veikloje. Bendruomenės gali turėti daug socialinio kapitalo ir didelį narių pasitikėjimą, tačiau jei joms trūksta valdžios ar galios ir ekonominių resursų (kapitalo), tos bendruomenės tebus blankūs ir pretenzingi socialiniai aktoriai, postmoderniškai skleidžiantys bendruomeniškumo apraiškas. I. 3. James‘o S. Coleman‘o socialinis kapitalas James S. Coleman (1926 —1995) socialinio kapitalo sampratoje racionalaus arba tikslingo veiksmo principas siejamas su socialiniu kontekstu. Socialinio kapitalo sampratoje išskiriami du aspektai: 1) Sociologinis veikėjas, reaguojantis į normas, pareigas ir lūkesčius, kurie yra specifiniai socialinių ryšių tinklui; 2) Ekonominis veikėjas, kuris yra tikslingas ir savimi suinteresuotas. Socialinis kapitalas apibrėžiamas kaip socialinės organizacijos funkcija skatinanti tikslų pasiekimą, kurie negalėtų būti pasiekti jam nesant. Socialinis kapitalas yra veiksmą skatinantys socialinės struktūros aspektai. Jis sutinkamas bet kokiuose socialiniuose santykiuose, suteikiančiuose resursus veiksmo atlikimui. Socialinis kapitalas nėra individų normos ir vertybės, bet konkretaus socialinio konteksto normos ir vertybės, galimos kaip resursai konkretiems individams, kurie dalijasi priėjimu prie šio socialinio konteksto. Skirtingu laipsniu socialinis kapitalas egzistuoja visuose socialinių ryšių tipuose tol, kol šie ryšiai aprūpina resursais tam tikram veiksmui atlikti. Coleman tapatina socialini kapitalą su “pareigomis ir lūkesčiais” tarp individų, “informacijos potencialu”, “normomis ir sankcijomis”, autoriteto santykiais ir visų tipų socialinėmis organizacijomis. Kai kurios Coleman‘o struktūros apibūdinamos konkrečių požiūrių turiniu, kadangi išskiriami santykių modeliai charakterizuojami pasitikėjimu, lūkesčiais, pareiga arba autoritetu. Coleman pripažįsta, kad normos ir vertybes gali būti internalizuotos arba gali būti išorinės. Bet kuriuo atveju, jos reprezentuoja socialinio kapitalo formą tiems, kurie remiasi jų buvimu tarp kitų individų. Socialinio kapitalo dėka individualių ir kolektyvinių veikėjų veikla yra sėkmingesnė, ko pasekmėje visuomenė kaip visuma gali būti geresnėje arba blogesnėje situacijoje. Individai, bendruomenės, visuomenė gali gauti naudos iš turtingesnės socialinės aplinkos, kurioje galimas socialinis kapitalas, bet priėjimas prie šio kapitalo gali būti netolygiai paskirstytas visuomenėje ir jo panaudojimas gali būti asocialus, antisocialus ar prosocialus. Pilietinės gerovės aspektu, Coleman socialinis kapitalas yra neutralus. Socialinis kapitalas nėra akivaizdžiai susijęs su demokratijos funkcionavimu ir gali būti arba nebūti socialiai konstruktyvus. Coleman neteigia, kad savanoriškos organizacijos yra ypatinga socialinės organizacijos forma, suteikianti resursus individualiam arba kolektyviniam veiksmui [15]. II. SOCIALINIO KAPITALO SAMPRATA Socialinio kapitalo sąvokai suteikiamos įvairios reikšmės. Socialiniu kapitalu yra laikomas: a. pasitikėjimas socialiniuose santykiuose (Fukuyama 1995); b. pilietinis įsitraukimas, sukuriamas dalyvaujant savanoriškose organizacijose (Putnam 1993, Putnam 2000); c. visuomenės struktūra, sukurianti norą dalyvauti fizinio kapitalo plėtroje (Ostrom 1994); d. socialinės struktūros aspektas, skatinantis konkrečias veiksmų ir kooperacijos formas (Coleman 1988, 1990, Greeley 1997); e. neformali socialiniuose ryšiuose įkūnyta norma, skatinanti kooperaciją tarp individų (Fukuyama 2001). Iš tikrųjų, galima skirti tris klasikinės socialinio kapitalo sampratų grupes, kurios siejamos su Bourdieu, Colemano ir Putnamo vardais. Šie trys sociologai ištyrė, aprašė ir pateikė mūsų visuomenei socialinio kapitalo sampratą, kuria vadovaujamės ir šiandien. Paprastai kalbama apie tris socialinio kapitalo aspektus: 1) įsipareigojimus ir lūkesčius, 2) informacijos kanalus, 3) socialines normas. Fizinis kapitalas yra visada apčiuopiamas ir turi materialias formas, žmogiškasis kapitalas – mažiau apčiuopiamas, jis įkūnytas individo turimose žiniose ir gebėjimuose, socialinis kapitalas – apčiuopiamas dar mažiau, nes jis egzistuoja santykiuose tarp žmonių. Yra tik vienintelė vertybė – tai žmogaus ryšys su žmogumi. Tačiau kaip fizinis ir žmogiškasis kapitalas, taip ir socialinis kapitalas, palengvina ir pagerina produktyviąją veiklą. Pavyzdžiui, grupė, kuriai būdingas stiprus tarpusavio pasitikėjimas, gali nuveikti daugiau ir veikti geriau negu tokia grupė, kurioje nėra pasitikėjimo. Ekonomikos sociologai plačiai aprašė atvejus, kur socialinis kapitalas (neformalūs socialiniai ryšiai, pažintys, tinklai) padeda įsidarbinti, skatina profesinį mobilumą, kilimą karjeros laiptais. Pabrėžiama, kad ypač vertingi yra “silpni” ryšiai, t.y. neypatingai artimos pažintys, kurios neteikia pareigos imperatyvų, o leidžia “padėti” kitam tos pagalbos ir pagalba nelaikant, o siekiant bendresnių kolektyvinio gerbūvio tikslų. Socialinio kapitalo ištakose yra vadinamoji “dovanos teorija”, pagal kurią visuomenėse veikia “natūralus” dėsnis už gautą dovaną atsilyginti. Kadangi atsilyginimas atidedamas laike (kitaip negu rinkos santykiuose) jo netikslumą kompensuoja pasitikėjimo jausmas, atsirandąs tarp dovana susijusių asmenų. Kitaip tariant, atsiranda įsipareigojimai ir lūkesčiai. Pavyzdžiui, A padaryta paslauga ar padovanota dovana B sudaro sąlygas abipusiškumo jausmui atsirasti, lūkesčiui, kad B padarys paslaugą A. Kuo daugiau paslaugų A suteikia kitiems, tuo daugiau jis atviresnis santykiuose su aplinkiniais [12]. Kitas socialinio kapitalo aspektas – informacijos kanalai. Svarbi socialinio kapitalo apraiška slypi jo informaciniame potenciale, būdingame visiems socialiniams ryšiams. Informacija sudaro bet kurios sąmoningos veiklos pagrindą. Tačiau informacijos gavimas gali būti brangus. Mažų mažiausia, tam reikia asmens dėmesio, o jo visada trūksta. Vienas iš būdų informacijai gauti yra naudotis turimais socialiniais santykiais, kurie atsiranda dėl kitų priežasčių. Pavyzdžiui, mokslininkas arba žurnalistas negali sekti visos reikalingos informacijos, todėl jis informacijos trūkumui kompensuoti gali naudoti santykius su kolegomis. Gauta arba suteikta informacija taip pat veikia kaip tam tikra “paskola”, įsukanti informuotumo ratą. Kita vertus, artimo socialinio rato informacija turi ir didesnes patikimumo garantijas, nes 1) netikslią informaciją teikiantis bus eliminuotas iš tolimesnio informacinio apsikeitimo, ir 2) sudaro galimybes aptarimui, diskusijai, kuri labai svarbi socialinio pobūdžio informacijai įsisavinti. Kitas dalykas – paprastai informacija, kuria ilgainiui pasidalijama būna įgyjama kitais, savanaudiškais tikslais, o ne tam, kad ja būtų dalijamasi su kitais. Taigi informacijos platinimas, o ne jos gavimas yra tikroji socialinio kapitalo apraiška [17]. Trečiasis socialinio kapitalo bruožas – socialinės normos ir efektyvios sankcijos. Įstatymų, normų, tradicijų laikymasis yra viena iš sudėtingiausių moderniųjų visuomenių problemų. Esminė bet kurio veikiančio kolektyvo norma – reikia kartais peržengti savo savanaudiškumą ir veikti vadovaujantis kolektyvo interesais. Tokia norma įtvirtinama per socialinę paramą, statusą, pagarbą ir panašų atlygį. Ši norma ypač svarbi jaunose besikuriančiose valstybėse, šeimose, prasidedančiuose socialiniuose judėjimuose, kurių ištakose būna nedidelė grupė pasišventusių asmenų, susitelkusių į savo grupės vidaus reikalus, vienas kitą palaikančių. Tokia veikla paprastai ilgainiui įgauna viešųjų gėrybių kryptį, t.y. nuo vidaus problemų pereinama prie rūpinimosi platesniais klausimais. Čia tiktų statybų kontrolės bendrijos ar mokyklų bendruomenės pavyzdys, kur žmonių siekta geresnių gyvenamosios vietovės sąlygų ar tėvų tarpusavyje bendrauta dėl siauro tikslo – savo vaikų gero auklėjimo ir mokymo, o ilgainiui pasiektas platesnis rezultatas – pilietiškesnė, civilizuotesnė bendruomenė ir ypač jaunoji duotosios bendruomenės karta. Kai kuriais atvejais tos gero bendrabūvio normos internalizuojamos, kai kuriais atvejais jos palaikomos per išorinį atlyginimą už nesavanaudišką veiklą arba per sankcijas už savanaudiškumą. Bet kuriuo atveju normos yra svarbios įveikiant “zuikio” problemas (racionalų norą nuvažiuoti visuomeniniu transportu, nenusiperkant bilieto), įtvirtinant visose racionaliose bendruomenėse problematišką orientaciją į viešąsias gėrybes [14]. Apibendrinant, veiklos, kuria kuriamas socialinis kapitalas, rezultatais, nauda gali plačiai naudotis kiti žmonės, o ne tik pats socialinį kapitalą kuriantysis veikėjas, tad dažnai jis nėra suinteresuotas tą socialinį kapitalą kurti. Todėl daugelis socialinio kapitalo formų yra sukuriamos ar sugriaunamos kaip šalutiniai kitos veiklos produktai. Socialinis kapitalas atsiranda ir išnyksta be atskiros kieno nors valios ir todėl jį dar sunkiau atpažinti ir pripažinti socialinėje veikloje, kuri iš esmės yra neapčiuopiama. Visada reikia atsiminti, kad socialinio kapitalo savybė, kuri išskiria jį iš kitų kapitalų formų (fizinio, finansinio, žmogiškojo, ekonominio) yra jo kaip viešosios gėrybės bruožai: žmogus ar žmonės, kurie jį kuria, paprastai naudojasi tik dalimi jo teikiamos naudos, ir šis socialinio kapitalo ne-privatizuojamumas sudaro sąlygas per mažoms investicijoms į jį, nes taip elgtis racionaliau, negu “mėtyti perlus kiaulėms”. Taigi socialinio kapitalo komponentai – tarpasmeniniai ryšiai, su jų kylančiais įsipareigojimais ir lūkesčiais, informacijos sklaida ir socialinėmis normomis. Ilgainiui, praktikuojamas socialinis kapitalas sukuria tarpasmeninis ir institucinį pasitikėjimą. Kitaip tariant, teigiama, kad pasitikėjimas ir geros socialinės normos kyla per rutininį bendravimą, bendrų renginių ir projektus, turinčius gana siaurus, apčiuopiamus ir trivialius tikslus. Tad pragmatiškiausia – didinti socialinį kapitalą būtent per organizacinius veiksmus, daug nekontempliuojant jų absoliučiosios vertės ir nelaukiant kokio nors įstabaus politinio praregėjimo, t.y. bendruomenės smulkūs projektai, žingsnis po žingsnio sprendžiantys vietos problemas, yra patikimesnis kelias link socialinio gerbūvio negu kokia nors hierarchiškai aukštos politinės valios injekcija ar iškalbingas religinis-filosofinis traktatas. Nors kartais (pavyzdžiui, rudens talkoje) ir gali atrodyti, jog užsiimama tiesiog gėdingais kasdieniniais reikalais, vis dėlto tik tokiu “rankiniu” būdu yra aptarnaujamos ir dauginamos viešosios gėrybės, bendruomenės gerbūvis, asmeninis, tarpasmeninis ir institucinis pasitikėjimas, įtvirtinamos paslankios civilizuoto ir pilietiško gyvenimo normos ir tradicijos [17]. II. 1. Socialinio kapitalo matavimas Socialinio kapitalo teorijas sudaro abstraktūs konstruktai, kurių operacionalizavimas reikalauja subjektyvios interpretacijos. Tarpinis žingsnis, siekiant apibūdinti kas yra socialinis kapitalas, yra socialinio kapitalo dimensijų išskyrimas. Yra išskiriamos septynios socialinio kapitalo dimensijos: • grupės charakteristikos (narysčių skaičius, piniginiai įnašai, dalyvavimo dažnumas, grupės finansavimo šaltinis); • bendros normos (grupės polinkis padėti vieni kitiems, žmonių patikimumas, žmonių dorumas); • buvimas kartu (kaip žmonės sutaria vieni su kitais, būrimasis arba buvimas kartu); • kasdienis socialumas (kasdienis socialumas); • kaimynystės ryšiai (kaimyno prašymas pasirūpinti sergančiu vaiku, kaimyno prašymas pagalbos sau, kai sergi); • savanoriška veikla (ar dirbo savanoriu, savanoriškos veiklos lūkesčiai, kritika nedalyvaujančių savanoriškoje veikloje atžvilgiu, asmeninis indėlis į vietinės bendruomenės veiklą, ar padėjai kam nors); • pasitikėjimas (šeima, kaimynystėje gyvenančiais žmonėmis, žmonėmis iš kitų grupių, verslininkais, valdžios institucijomis, teisėjais, teismais, policija, vietinės valdžios atstovais). III. SOCIALINIO KAPITALO KŪRIMAS Prie viešųjų, neapčiuopiamų gėrybių priklauso socialinis kapitalas, kurį kuria politinės, viešojo administravimo institucijos, universitetai, mokyklos, nevyriausybinės organizacijos, bendruomenės, šeima ir t. t. Jei visi jie veikia sėkmingai, jeigu jie pripažįsta viešųjų, bendrųjų tikslų egzistavimą, jei jie pasirenka tinkamas priemones ir veikia efektyviai, visuomenėje formuojasi kokybiškas socialinis kapitalas, kuris parodo visuomenės sanglaudos laipsnį, žmonių pasiryžimą veikti bendrų tikslų labui. Tokia visuomenė nuoširdžiai ieško tiesos ir teisingumo, joje mažesnėmis sąnaudomis nei individualistinėje aplinkoje gaminamos žinios, informacija. Tik joje galima tikra demokratija. Geros kokybės socialinis kapitalas reiškia geresnę visuomeninę organizaciją ir mažesnę entropiją [3]. Socialinis kapitalas, jo kūrimas taip pat priklauso nuo žmonių. Jo būklė priklauso nuo labai konkrečių visuomenės aspektų: žmonių išsilavinimo, užimamų pareigų, sveikatos būklės, santykių su darbdaviais bei bendradarbiais, tarpusavio santykių, politinių pažiūrų, laisvalaikio leidimo būdų ir taip toliau. Visa tai kuria socialinį kapitalą ir kreipia jį viena ar kita kryptimi: jis yra pozityvus, arba negatyvus. Tai yra visuomenę veda arba pažangos keliu, arba degradavimo keliu. Socialinio kapitalo kūrimui ypatingai svarbus yra pasitikėjimas. Pasitikėjimas kaip socialinis reiškinys, kaip visuomenės gyvenimo „rišamoji medžiaga“, o pokomunistinėse visuomenėse kaip aktuali socialinė problema, kuri sąlygota istorinės patirties ir šiandieninės kultūros vertybių, šiandien yra apibūdinamas kaip socialinis pasitikėjimas. Jis remiasi asmenišku pasitikėjimu ar bent jau nėra atsietas nuo jo, bet nėra tik to sąlygotas, nes išreiškia ir nusistatymą, ir tam tikrą socialinę patirtį gerbti oponentą, laikytis įstatymų, vykdyti įsipareigojimus, bendradarbiauti, siekiant bendro gėrio ne tik grupės, bendruomenės, bet ir visos visuomenės mastu. Socialinį pasitikėjimą išreiškia ir valdžios struktūrų veiklos viešumas, valdininkų etinio kodekso buvimas ir jo laikymasis bei kiti viešosios sferos reikalavimai, be kurių demokratija ir pilietinė visuomenė yra praktiškai negalimos [2]. III. 1. Darbas ir socialinis kapitalas Darbas yra labai svarbus kiekvieno žmogaus gyvenime, nes nuo jo priklauso žmogaus padėtis visuomenėje, savirealizacija ir t. t. Kalbant apie darbą, kaip vertybę, galima išskirti įvairius jo elementus, arba aspektus. Svarbiausi elementai - tai darbas pats savaime, uždarbis, paaukštinimas, santykiai su viršininkais, kolegomis ar bendradarbiais t. t. Skirstant darbines vertybes į “vidines” ir “išorines”, pirmosioms priskiriama pati darbinė veikla, jos rezultatai, antrosioms — tokios šios veiklos pasekmės, kaip uždarbis, socialinis prestižas, fizinė ir socialinė aplinka. Socialinis kapitalas labai priklauso nuo visuomenės vertybių. Abstrakčios vertybės taip pat gali būti įvairiai skirstomos. Pavyzdžiui, galima abstrakčias vertybes skirstyti į teorines, ekonomines, estetines, socialines (altruistines), politines (prestižas ir galia) ir religines. Kitas abstrakčių vertybių skyrimas - į vidines vertybes (jų esmė - savęs realizavimas ir saviraiška), išorines (materialiniai ir prestižo atlygiai), ir papildomas vertybes, kylančias iš santykių su kitais žmonėmis (pvz. draugystė, kitų pagarba, vertinimas ir pan.) Abstrakčios vertybės darbe atsiskleidžia per tai, ko individas nori pasiekti darbe, kokius savo troškimus gali per jį realizuoti, ir kokius socialinius lūkesčius pateisinti. Be asmeninių abstrakčių vertybių, galima skirti ir individualias socialines vertybes. Jos kyla iš individo tapatumo įvairioms socialinėms grupėms, organizacijoms ar kultūrinei terpei. Šių vertybių esmė - bendruomenės gerovė, o ne asmeniniai interesai. Individualios charakteristikos, ypač amžius ir lytis, ir socialinę padėtį apibrėžiantys kintamieji, pavyzdžiui, darbo pobūdis (fizinis ar protinis darbas), išsimokslinimo lygis, kvalifikacija, pajamų lygis, galios pasiskirstymas, ir panašiai nulemia darbo vertybės svarbą žmonių gyvenime. Vienas svarbiausių kintamųjų šiuo atveju yra amžius. Be abejo, jaunuolių, vidurinio amžiaus ir senų žmonių požiūris į darbinę veiklą skiriasi. Šiuo atžvilgiu išskirtini 36-45 metų amžiaus individai. Tai psichologinio brandumo periodas, kuris pasireiškia per mąstymo ir veikimo laisvę, susitvardymą, atsakomybės už save ir kitus jausmą. Darbiniame gyvenime žmogus jau praėjęs ieškojimo ir įvairių veiklų išbandymo metus. Jis labai aktyvus savo profesinėje veikloje, o tai nulemia kilimą karjeros laiptais, pasiekiant vis aukštesnę ir aukštesnę padėtį. Daugumai žmonių šis periodas reiškia karjeros viršūnę. Tuo pat metu išauga jų nedarbinė našta - tokio amžiaus žmonės paprastai turi savo šeimas, be to, rūpinasi senais tėvais. Be vaidmenų, susijusių su darbu ir šeima, jie atlieka ir daug kitų socialinių vaidmenų, kurie atitinka jų įsitraukimo į socialinį gyvenimą lygį, poilsio ir pramogų poreikius, pomėgius, t.t. Šiuo periodu asmuo dar yra pilnas energijos ir turi daugiausiai pareigų bei plačiausią socialinių kontaktų erdvę [1]. III. 2. Bendruomenės ir socialinis kapitalas Žmonių priklausymas bendruomenėms ir įvairioms organizacijoms yra būtinas, siekiant socialinių tikslų. Tai puikiai iliustruoja vienas JAV pavyzdys. Po Antrojo pasaulinio karo atstatant miestus buvo susiduriama su daugybe prastos statybos problemų: prasta apdaila ir santechnika, šaligatvių trūkumas ir pan. Vieno JAV miesto kvartalo gyventojai susibūrė ir ėmė kartu daryti spaudimą statybininkams bei kitais būdais spręsti esamas gyvenamojo ploto kokybės problemas. Vėliau, kai minėtos problemos jau buvo išspręstos, bendrija tebeveikė toliau gerindama vietos gyvenimo kokybę (sporto, kultūros, laisvalaikio infrastruktūros ir paslaugų projektais). Tad tos vietovės gyventojai turėjo išteklių, kurių kitur nebuvo. Pavyzdžiui, nepaisant to, kad bendruomenėje nebuvo daug paauglių, jos gyventojai reiškė didesnį negu paprastai pasitenkinimą eventualiais paaugliais, prižiūrinčiais mažamečius vaikus. Tad esami bendruomeniniai ryšiai ne tik leido išplėsti bendruomenės narių tarpusavio paslaugų spektrą, bet ir sudarė pagrindą stipriam tarpasmeniniam pasitikėjimui. Socialinis kapitalas – tai pasitikėjimas ir bendruomeniškumas. Ši sąvoka reiškia, kad didesnis žmonių tarpusavio pasitikėjimas reiškia geresnę visuomenės, tame tarpe ir ekonominę, būklę. Pavyzdžiui, žmonės dirba daug efektyviau, jei dirba kartu ir bendrai. Verslo srityje pasitikėjimas gali padėti išvengti sudėtingų kontraktų sudarinėjimo, kas kainuotų mažiau ir būtų patogiau. III. 3. Mokymosi pasiekimai ir socialinis kapitalas Socialinio kapitalo vaidmuo pastebėtas ir analizuojant vaikų mokymosi rezultatus, priklausomai nuo to, ar jų tėvai turi tarp-generacinių ryšių, t.y. ar tą pačią mokyklą lankančių mokinių tėvai yra 1) tik neoficialiai susiję per savo vaikus, ar 2) jie palaiko tiesioginį kontaktą, pasikalba ir prieina sutarimo dėl tam tikrų vaikų mokymo ir auklėjimo tikslų ir standartų. Antruoju atveju, tarp-generacinis ryšys suteikia papildomo socialinio kapitalo kiekvienai iš šeimų, auginančių vaikus, ir ne tik su mokymu susijusiais klausimais, bet ir platesne prasme. Taigi mokymosi ir elgesio rezultatai geresni tose mokyklose, kur sėkmingai veikia mokytojų-tėvų asociacijos ir kur mokinių tėvai bičiuliškai bendrauja tarpusavyje [19]. III. 4. Išsilavinimas ir socialinis kapitalas Socialinis kapitalas tai pat priklauso nuo visuomenės išsilavinimo. Šiuo atveju socialinis kapitalas yra suvokiamas kaip kažkas, ką žmonės gali susikurti sau, žmogiškųjų gabumų ir išsilavinimo forma, bet ne kaip finansinę gerovę, kurią galima susikurti taupant ar investuojant. Pavyzdžiui gydytojas, gali investuoti ne tik į savo medicininį išsilavinimą: jis gali stoti į vietinius klubus, kur geriau susipažįsta su savo pacientais ir, gali būti, to dėka ateityje gaus daugiau pajamų už gydymą. III. 5. Politinis dalyvavimas ir socialinis kapitalas Socialinis kapitalas gali būti glaudžiai susijęs su politiniu dalyvavimu. Dažniausiai politinis dalyvavimas nėra išskiriamas kaip atskira socialinio kapitalo dimensija ir yra traktuojamas kaip socialinio kapitalo pasekmė. Politinis dalyvavimas apibrėžiamas kaip veikla, kurios ketinimas arba rezultatas yra tiesioginis arba netiesioginis poveikis valdžios veiksmams. Kadangi kooperuotis linkę žmonės turi socialinius įgūdžius ir tinklus, kurių pagalba savo požiūrius gali pateikti valdžios institucijoms. Socialinis kapitalas tapatinamas su socialiniais ryšiais ir labai susijęs su politiniu dalyvavimu konvencine prasme. Kadangi politinis dalyvavimas vyksta konvencinėse politinėse institucijose, socialinis kapitalas siejasi su tarpusavio santykiais ir bendruomenėje egzistuojančiais gyvenimiškais santykiais, ne tiktai su politika. Vienas ryškiausių socialistinių valstybių bruožų yra aiškus formalių institucijų atskyrimas nuo neformalaus kasdienio žmonių gyvenimo. Dalyvavimas politizuotose organizacijose dažnai buvo privalomas, prievartinis ir naudojamas instrumentiniais tikslais, žmonės stodavo į mažiau politizuotas organizacijas. Taigi yra skiriami du privačių tinklų tipai: 1) laisvalaikio ir bendravimo tinklai, 2) instrumentinis ryšių naudojimas siekiant įgyti reikalingas prekes ir paslaugas. Pirmasis siejamas su mažu ir uždaru artimų ir patikimų draugų ir šeimos ratu, antrasis arba žmonių, su kuriais buvo palaikomi kontaktai siekiant ką nors gauti. Nepilietiškumas skatina neformalių socialinių tinklų kūrimą, kuris gali būti panaudotas prieš valstybę. Yra išskiriami trys mechanizmai, per kuriuos savanoriškos organizacijos gali daryti demokratinį poveikį visuomenėje: 1) Socialinio mokymosi efektas. Asociacijos gali formuoti ir skatinti tuos požiūrius, žinias ir įgūdžius, kuriais pagrįstos demokratinės praktikos. Savanoriškos organizacijos turi svarbų potencialą išplėtoti kognityvinius, svarstymo bei diskusijų įgūdžius, pilietinę dorybę ir efektyvumo jausmą. 2) Viešosios sferos efektas. Asociacijos ir atskiri savanoriai suteikia socialinę struktūrą viešajai sferai, kuri išplėtoja dienotvarkes, tikrina idėjas ir suteikia balsą. 3) Institucinis efektas. Asociacijos kalba piliečių grupių vardu, taip įnešdamos indėlį į individualių sprendimų agregavimą ir kolektyvinių sprendimų reprezentavimą. Tik dalis socialinio kapitalo yra politiškai tinkama. Kai grupė bendradarbių kalba tik apie sportą pietų metu, jų tarpusavio sąveika gali sukurti pareigų ir lūkesčių rinkinį, kuris gali būti apibrėžtas kaip socialinis kapitalas. Tačiau retai kalbantis apie politiką individas, įtrauktas į socialinius tinklus, skiriasi nuo izoliuoto individo, kuris nekalba apie politiką, nes į socialinius tinklus įtrauktas individas, naudodamas daugialypes socialinių tinklų sąveikos galimybes, gali gauti politinės informacijos ir ekspertizės žinių. Politiškai tinkamas socialinis kapitalas sukuriamas kaip politinės sąveikos socialiniuose tinkluose pasekmė. Specifines politiškai tinkamo socialinio kapitalo dimensijas sudaro: 1) individų skaičius tinkle; 2) politinių žinių ir ekspertizės lygis, esantis individui priklausančiam tinkle; 3) sąveikos su kitais esančiais tinkle dažnumas [14]. III. 6. Internetas ir socialinis kapitalas Socialinis kapitalas nėra tolygiai pasiskirstęs visuomenėje: kai kurie individai, bendruomenės turi jo daugiau, kiti – mažiau. Daugiau ir įvairesnių rūšių socialinio kapitalo, kaip įprasta, turi labiau privilegijuotos socialinės grupės: labiau išsimokslinę ir turtingesni žmonės. Tuo tarpu skurstantys, turintys menką išsimokslinimą, senyvo amžiaus ar neįgalūs, paribio žmonės dėl nedidelio socialinio kapitalo kiekio ar visiško socialinio kapitalo stygiaus gali jaustis atskirti nuo visuomenės kultūrinio, socialinio, ekonominio ar politinio gyvenimo. Be to, įvairių rūšių socialinio kapitalo kiekis netolygiai pasiskirstęs tarp regionų ar gyvenamųjų vietovių. Vienose vietovėse yra tankūs pilietinio angažuotumo tinklai, stiprios vietinės bendruomenės, palaikančios išorinius ryšius su įvairiomis organizacijomis, galinčiomis būti informacijos ar materialinių išteklių, reikalingų jų veiklai, šaltiniu; čia susiformavę bendradarbiavimo ryšiai tarp vietinių bendruomenių ir vietinės valdžios institucijų. Kitose – dauguma gyventojų turi tik ryšius su artimais žmonėmis (draugais ir giminėmis), o daugumą kasdienio gyvenimo problemų priversti spręsti vieni, kadangi stinga socialinių tinklų, palengvinančių žmonių jungimąsi kolektyvinei veiklai siekiant bendrų tikslų. Vyrauja keturi požiūriai į interneto naudojimo poveikį socialiniam kapitalui: • „internetas kaip griaunantis socialinį kapitalą“. Žmonės, pradėję naudoti internetą, mažiau bendrauja su šeimos nariais, silpnėja jų socialiniai ryšiai su žmonėmis, gyvenančiais toje pačioje vietovėje, jie dažniau jaučiasi prislėgti ir vieniši. Nepaisant interneto naudojimo ryšių su kitais žmonėmis palaikymo, jis sukelia vienišumo pojūtį. Internetas skatina stiprių ryšių iškeitimą į silpnus ryšius. Savo ruožtu stiprūs ir silpni ryšiai skiriasi pagal jų teikiamus išteklius: įtikinta draugystė yra bevertė, kai prireikia pasiskolinti nedidelę sumą pinigų, paprašyti trumpam prižiūrėti vaikus, be to, bendravimas yra ribojamas tikslaus asmens gyvenimo konteksto nežinojimo. Viso to padarinys – vienatvė ir depresija. Internetas gali būti didžiausia izoliuojanti technologija, kuri dar labiau negu televizija mažina žmonių dalyvavimą bendruomenėse. Žmonės, naudojantys internetą namuose, ne tik mažiau betarpiškai bendrauja su namiškiais ir draugais, jie pradeda daugiau laiko dirbti, parsinešdami darbų iš darboviečių į namus. Kadangi interneto naudojimas yra individuali veikla, žmonėms vis mažiau betarpiškai bendraujant, turėtų padidėti socialinė anemija. • „internetas kaip neturintis įtakos socialiniam kapitalui“ Taip pat yra mokslininkų teigiančių, kad internetas nei griauna, nei kuria socialinį kapitalą. Iš tikrųjų internetas, panašiai kaip televizija, atspindi kasdienį gyvenimą. Tai, ką žmonės veikia internete, beveik sutampa su tuo, ką jie veikia jo nenaudodami: jie įsigyja pirkinius, sužino sporto naujienas ir orą, planuoja atostogas ir dažniausiai palaiko ryšius su jiems jau pažįstamais žmonėmis elektroniniu paštu. Toks požiūris grindžiamas mintimi, kad internetas nekeičia žmonių asmenybių. Teigiama, kad internetas tėra papildoma priemonė žmonėms, turintiems polinkį bendrauti ir dalyvauti bendruomeninėje veikloje. Jis neišsprendžia individų, kuriems sunkiai sekasi užmegzti ar palaikyti įvairius socialinius ryšius, socialinės izoliacijos problemų. Internetas gali padėti žmonėms jų pilietinėse veiklose, nes interneto poveikis yra itin ribotas, kadangi svarbiausias veiksnys dalyvavimui pilietinėse veiklose, bendruomeniškumo puoselėjimui yra dar vaikystėje išugdytos žmonių vertybės. Pamatinis socialinio kapitalo komponentas yra pasitikėjimas, suprantamas kaip moralinė vertybė. Žmonės, kuriems būdingas pasitikėjimas, dažniau bendrauja su kitais žmonėmis ar užsiima bendruomenine veikla, jie taip pat dažniau panaudoja interneto teikiamas galimybes informacijos mainams, bendravimui ir bendradarbiavimui negu tie, kurie nepažįstamuosius suvokia kaip galimus nenuspėjamų pavojų šaltinius tiek realiame, tiek virtualiame pasauliuose. Šiuo aspektu interneto naudojimas yra kasdienio gyvenimo atspindys, nei pridedantis, nei atimantis socialinį kapitalą. • „internetas kaip transformuojantis socialinį kapitalą“ Dar vienas vyraujantis požiūris apie interneto ir socialinį kapitalą yra, kad internetas ne atskiria žmones vienus nuo kitų, o suartina. Internetą naudojantys žmonės, palyginti su jo nenaudojančiais žmonėmis, dažniau domisi viešaisiais reikalais, skaito laikraščius, klauso radijo, dalyvauja bendruomeninėje veikloje, lanko įvairius renginius, jie turi daugiau socialinių tinklų. Šiuolaikinėse industrinėse šalyse išaugęs mobilumas, naujų susisiekimo priemonių (asmeninių automobilių, telefonų) plitimas dar iki interneto plataus naudojimo pradžios paskatino bendruomeninių ryšių transformaciją. Bendruomenė neišnyko, ji transformavosi iš kaimynystės grupių į laisvesnius socialinius tinklus, kurie individams yra draugystės, emocinės pagalbos, socialinės ir materialinės paramos, informacijos, socialinės tapatybės šaltiniai. Žmonės priklauso ne vienai bendruomenei, o daugybei dalinių bendruomenių, siejančių juos su šeimos nariais, kaimynais, draugais, bendradarbiais ar žmonėmis, turinčiais panašius pomėgius ir interesus. Šie tinklai retai kada būna stabilūs. Santykiai juose yra labiau savanoriški ir pasirinkti palyginti su tradicinėmis bendruomenėmis. Tokiuose tinkluose žmonės nebegali pasikliauti susitelkusios, tankiais socialiniais ryšiais paremtos vietinės bendruomenės socialine kontrole ar jos pastangomis išlaikyti juos bendruomeninių ryšių tinkle. Individualizuotų socialinių tinklų turėjimas priklauso nuo aktyvių individų pastangų ieškoti, užmegzti ir palaikyti santykius su kitais, jiems svarbiais žmonėmis. Ši transformacija turi ir šviesiąją, ir tamsiąją pusę. Ji suteikia individams daugiau laisvės formuoti savo bendruomenę: priklausymas daugybei socialinių tinklų didina jų galimybes, suteikia jiems priėjimą prie įvairesnių išteklių. Tačiau taip pat šie tinklai priklauso nuo pačių individų sugebėjimų formuoti ir valdyti savo socialinius tinklus, todėl socialinė sąveika tampa labiau atsitiktine ir mažiau patikima. Savo ruožtu internetas atkartoja ir išplečia tinklines bendruomenes. Internetas suteikia žmonėms galimybę bendrauti ir gauti informaciją iš tų, su kuriais jie nori bendrauti. Kitaip tariant, internetas padeda transformuoti socialinį kapitalą. • „internetas kaip papildantis socialinį kapitalą“. Kita koncepcija interneto poveikio socialiniam kapitalui yra jo kaip papildančio socialinį kapitalą apibrėžimas. Internetas įsilieja į žmonių gyvenimą. Jis yra dar viena bendravimo priemonė, palengvinanti egzistuojančius socialinius ryšius ir atitinkanti pilietinio dalyvavimo ir socializacijos modelius. Žmonės naudoja internetą siekdami palaikyti esamus jų socialinius ryšius; elektroninis bendravimas papildo betarpišką bendravimą ar bendravimą telefonu. Be to, tinkle žmonės užsiima veikla, atitinkančia jų pomėgius ir politinius interesus. Tai leidžia manyti, kad internetas padeda išplėsti socialinius ryšius ir pilietinį angažuotumą. Šiuo požiūriu, internetas suteikia žmonėms ir jų kolektyvams galimybes efektyviau panaudoti laiką bendravimui ir informacijoms mainams. Internetas nėra naudojamas kitų veiklų sąskaita, o padeda žmonėms mažesnėmis sąnaudomis įgyvendinti jų vykdomas veiklas. Internetas savo poveikiu yra panašesnis ne į televiziją, o į telefoną, nes leidžia žmonėms sutaupyti laiką ir išplečia jų bendravimo galimybes. Internetas ne tik skatina žmonių veiklos efektyvumą laiko požiūriu, bet taip pat atlieka bendravimo ir bendradarbiavimo katalizatoriaus funkciją. Vietiniai interneto tinklai yra orientuoti į lokalių bendruomenių poreikių tenkinimą. Jų paskirtis – teikti gyventojams informaciją, susijusią su jų gyvenamąja vietove, supažindinti juos su interneto galimybėmis, burti bendruomenės problemų ir klausimų aptarimui, stiprinti vietinę tapatybę. Pastebėta, kad vietinėse bendruomenėse, įdiegus šiuos tinklus ir suteikus žmonėms priėjimą prie jų viešuose vietose (pvz., bendruomenių centruose, interneto kavinėse, bibliotekose), jie skatina ryšių tarp kaimynystėje gyvenančių žmonių stiprėjimą, jų domėjimąsi ir įsitraukimą į bendruomeninę veiklą, naujų vietinių interesų bendrumu paremtų socialinių tinklų formavimąsi. Internetas visų pirma yra priemonė, kuri gali būti panaudota tiek geriems, tiek blogiems tikslams, jis nenulemia žmonių socialinio elgesio. Kitaip tariant, interneto naudojimui didelę įtaką turi žmonių vertybės ir nuostatos. Internetas suteikia tam tikras galimybes, tačiau vien tik jo buvimas nereiškia, kad žmonės ar jų kolektyvai, įgiję kompiuterinį raštingumą ir prieigą prie interneto, neišvengiamai tuo pasinaudos socialinio kapitalo palaikymui ar formavimui. Gali būti svarbūs daugelis veiksnių: interneto ryšio kokybė, patogi programinė įranga, o svarbiausia - žmonių gebėjimai ir įgūdžiai siekiant integruoti interneto galimybes į savo veiklas, kurių ugdymui reikia laiko, patirties bei, kuri skatintų interneto naudojimą [16]. III. 7. Dalyvavimas valstybės valdymo procese ir socialinis kapitalas Svarbi demokratijos funkcionavimo ir stabilumo užtikrinimo sąlyga yra piliečių dalyvavimas valstybės valdymo procese. Aktyvus dalyvavimas demokratiniame valdymo procese suteikia paprastiems piliečiams galimybę daryti poveikį šiame procese dalyvaujančių asmenų skyrimui ir šio asmenų veiklos kontroliavimui. Politinis dalyvavimas vyksta pasitelkiant tam tikrus demokratinio valdymo procesui būdingus mechanizmus. Šių mechanizmų dėka piliečiai informuoja apie savo interesus, preferencijas bei poreikius ir daro spaudimą valdžios atstovams, siekdami, kad pastarieji atsižvelgtų į jų nuomonę. Politinių mokslų teoretikai pabrėžia įvairių politinio dalyvavimo formų svarbą demokratinio valdymo procesui ir nurodo, kad balsavimas nacionaliniuose bei vietiniuose rinkimuose yra tik viena iš daugelio galimų politinio dalyvavimo formų. Politinio dalyvavimo kiekybė ir kokybė turi ypatingą svarbą užtikrinant piliečių interesų, preferencijų ir poreikių reprezentavimą. Įvairūs individų politiniai veiksmai (kontaktavimas su politikais, vyriausybės ar savivaldybės pareigūnais bei organizacijomis, laiškų rašymas, dalyvavimas streikuose, demonstracijose ar protesto akcijose, dalyvavimas rinkiminėje kompanijoje nešiojant ar platinant plakatus ir ženklelius, aukojant pinigus) informuoja politinį elitą apie piliečių interesus, preferencijas ir poreikius [18]. III. 8. Kultūra ir socialinis kapitalas Kultūra – tai įvairialypis ir daugiakryptis procesas. Valstybės numatomas ir kultūros institucijų įgyvendinamas kultūros valdymas (vykdoma kultūros politika) yra tik viena bendro kultūros proceso dalis. Kita pusė skleidžiasi spontaniškomis, gyventojų kultūrinės elgsenos bei saviorganizacijos apraiškomis. Šie aspektai glaudžiai tarp savęs susiję: pirmoji pusė organizuoja kultūros vertybių kūrimą bei pasiūlą, antroji – užimta poreikiais paremtu kultūros vartojimu. Veikiančios kultūros institucijos atsiduria šių procesų sankirtoje. Kultūriniai poreikiai, būdami žmonių kultūrinės elgsenos šerdimi, viena vertus, nulemia jos specifiką, orientacijas bei pasirinkimus, kita vertus, bendra kultūros situacija, kultūros pasiūla ir pati kultūrinė praktika savo ruožtu formuoja ir įtakoja būdingus kultūrinius poreikius. Patikimų žinių apie gyventojų kultūrinius poreikius svarba konstatuojama kultūros institucijoms atliekant dvejopą funkciją: tiek veiklų nukreipiant į gyventojų poreikių fiksavimą ir tenkinimą, tiek siekiant šiuos kultūrinius poreikius formuoti bei strategiškai ugdyti. Svarbu pažymėti, kad vien kiekybiniai kultūros poreikių tyrimai turi gana ribotas galimybes pateikiant platesnį kontekstą, jie paprastai fiksuoja formalius žmonių nuomonių bei vertinimų pasiskirstymo dažnius, iš kurių tik sociologinės interpretacijos būdu galimos prasmingesnės įžvalgos. Kiekybiškai fiksuoti empiriniai duomenys apie gyventojų kultūrinius poreikius, pateikiant juos tiesiogiai, tinkamiausi lyginamuoju ar iliustruojančiuoju požiūriais. Vis dėlto nuosekliai vykdomi tyrimai aptinka vykstančius pakitimus, gyventojų poreikių vystymosi tendencijas, o tai leidžia įvertinti kultūros institucijų veiklos pasekmes bei numatyti perspektyvas. Kitaip sakant, sociologiniai tyrimai tampa priemone, užtikrinančia nuolatinį atgalinį ryšį, tobulinant ir nukreipiant kultūros institucijų veiklą. Būtent tuo grindžiamas taikomųjų sociologinių gyventojų kultūros poreikių tyrimų aktualumas bei praktinę nauda [17]. III. 9. Sveikata ir socialinis kapitalas Sveikata — tai visiška fizinė, psichinė ir socialinė gerovė, o ne tik ligų ar negalios nebūvimas. Šis apibrėžimas rodo, kad sveikata yra susijusi ne tik su biologija ar organizmo fiziologija, bet priklauso ir nuo socialinių faktorių. Lietuvoje sveikatos sociologija kol kas nėra susilaukusi aktyvesnio dėmesio nei kaip akademinė disciplina, nei kaip atskira teorinių tyrimų sritis. Sociologiniai sveikatos srities tyrimai Lietuvoje iki šiol daugiausia apsiribojo empirinių duomenų analize, tuo tarpu teoriniam problematikos nagrinėjimui buvo skiriama mažai dėmesio. Gydytojas ir pacientas yra funkciškai susiję: gydytojas privalo gydyti ligonius, o pacientas užimti sergančiojo vaidmenį ir stengtis pasveikti. Savo ruožtu, gydytojai, gydydami pacientus, privalo maksimaliai panaudoti turimas žinias ir įgūdžius, jie turi altruistiški, nesavanaudiški, objektyvūs ir emociškai atsiriboję, vadovaujantis profesionalios etikos kodeksu. Jei gydytojai vykdo šiuos įsipareigojimus, visuomenė suteikia jiems teisę netrugdomai tirti pacientų fizinę ir dvasinę sveikatą; tai pat suteikia teisę į autonomiškumą jų profesinėje praktikoje bei teisę nuspręsti, koks gydymo metodas yra palankiausias pacientui. Gydytojo – paciento santykiai nėra lygūs: medikas juose dominuoja, o pacientas paklūsta. Mediko pareiga yra parengta tam tikromis socialinėmis normomis ir vertybėmis: universalizmu, kolektyvia orientacija ir neutralumu. Tai reiškia, kad kiekvienas sergantis visuomenės narys turi teisę į gydymą, kad kolektyviniai pacientų interesai yra svarbesni už profesionalų interesus ir kad vertybiniai sprendimai ar vertinimai klinikinėje praktikoje neturi būti taikomi. Kiekvienas individas – nepaisant amžiaus, lyties, rasės ar klasės – įgyja teisę į sergančiojo vaidmenį ir tokiu būdu jiems suteikiama pagalba, parama ir gydymas. Medikams suteikiama galia, statusas ir prestižas. Medikai vieninteliai specialistai, kuriems visuomenė patiki savo sergančių narių priežiūrą, kurie naudoja savo žinias ir įgūdžius, nes jiems už tai yra atlyginama. Gydymas nėra vertybiškai neutralus: gydimas ir net diagnozė dažnai skiriasi pagal paciento klasę, lytį, amžių ar rasę. Pavyzdžiui, gydytojai gali suteikti nevienodą informaciją apie taikomą terapiją ar galimus gydymo metodus skirtingo išsilavinimo pajamų, lyties pacientams. Kita vertus, turtingesniems žmonėms daug lengviau prisiimti sergančiojo vaidmenį nei neturtingiems, kurie dažnai negali sau leisti nedirbti, net jei ir serga. Šiuolaikinėje visuomenėje pacientai neretai turi daugiau žinių apie savo negalavimą nei gydytojai: žmonės kaupia žinias apie savo ligas, jie turi individualią sveikatos ir ligos patirtį. Šiuolaikinė visuomenė nebėra pasyvi savo sveikatos atžvilgiu, o ne retai į dienos šviesą iškylantys medikų klaidų atvejai mažina pasitikėjimą medicina. Todėl kinta medikų – pacientų santykių pobūdis: neretai jie tampa konflikto arena. Šiandieninėje sveikatos priežiūroje didelis dėmesys teikiamas gydytojo – paciento bendradarbiavimui. Lietuvos Respublikos Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatyme (1996) yra teigiama, kad „pacientas turi teisę reikalauti ir gauti diagnozės, gydymo ir slaugos aprašymą“, taip pat „pacientas turi teisę į informaciją apie savo sveikatos būklę, ligos diagnozę, medicininio tyrimo duomenis, gydymo metodus ir gydymo prognozę“ (6 str.). „Pacientų teisių praktikų šiandieninėje Lietuvos sveikatos priežiūroje“ (2001) kokybinis sociologinis tyrimas atskleidžia prieštaringą medikų požiūrį į gydytojo – paciento santykius. Medikai pripažįsta partneriško santykio svarbą, tačiau daugumai jų vis dėlto yra parankesnis paternalistinis (globėjiškas) santykis su pacientu. Kita vertus, pacientai taip pat neretai tikisi globėjiško santykio, vengia prisiimti atsakomybę [20]. III. 10. Ekonominė gerovė ir socialinis kapitalas Socialinis kapitalas – tai tokios socialinės organizacijos ypatybės (principai, normos, struktūros), dėl kurių visos grupės ar bendruomenės veiksmai tampa efektyvesni. Nuo to, kokios vertybės bei normos sudaro socialinės organizacijos pagrindą, priklauso ir organizacijos socialinis kapitalas. Socialinis kapitalas (arba pasitikėjimas), kaip ir finansinis (arba pinigai), atveria galimybes padaryti tai, ko neįveiksi, jeigu šių dalykų stinga. Pasitikėjimo siejama grupė gali nuveikti daug daugiau nei ta grupė, kurios nariai nepasitiki vienas kitu. Rengdami bendras talkas, vienas kitu pasitikintys ūkininkai paruošia daugiau šieno ir sutaupo įrankiams. •  Naudojamas socialinis kapitalas ne mažėja, bet auga. Ir atvirkščiai: nenaudojamas socialinis kapitalas sunyksta. Kitaip tariant, bendradarbiavimas stiprėja tik nuolat bendradarbiaujant. Nutrūkus bendradarbiavimui, atsiradęs nepasitikėjimas auga ir socialinis kapitalas sunyksta. Socialinis kapitalas paprastai yra bendra kurios nors socialinės organizacijos nuosavybė. •  Tai, kad socialinis kapitalas yra tiek pat svarbus kaip ir finansinis, įrodo verslo sandėriai: iš esmės kiekvienas toks sandėris pagrįstas pasitikėjimu. Daugiau investuojama tose šalyse, kuriomis labiau pasitikima, arba tose šalyse, kur tikimasi gauti daugiau pelno (tiesa, rizikuojama daugiau ir prarasti). Taigi socialinis kapitalas arba pasitikėjimas garantuoja ūkio plėtrą. Vadinasi, ekonominis atsilikimas yra tiesiogiai susijęs su tarpusavio pasitikėjimo stygiumi [12]. Socialinis kapitalas reiškia socialinių organizacijų ypatybes (tokias kaip pasitikėjimas, normos ir tinklai), kurios gali padidinti visuomenės produktyvumą ir palengvinti koordinuotus veiksmus. Taip pat tradicijomis pagrįstas pasitikėjimas yra esminis socialinio kapitalo komponentas. Daugelyje buvusių komunistinių visuomenių pilietinės tradicijos buvo silpnos dar iki komunizmo, o totalitarinis valdymas pakenkė net ir tiems ribotiems socialinio kapitalo ištekliams. Tai iki šiol daro didelę neigiamą įtaką šių šalių ekonominei ir politinei raidai. Tačiau iš kitos pusės daug autorių pabrėžia pilietinės visuomenės krizės galimybes ir vakarų demokratijose, kur tokie reiškiniai kaip nusikalstamumas, šeimos silpnėjimas kenkia socialiniam kapitalui. Visuomenė, kuriai moraliniai klausimai nebeaktualūs, iš esmės praranda gyvybiškai svarbų bet kokios visuomenės elementą. Šiandien vis mažiau dėmesio skiriama tradicijoms, įpročiams, pilietinėms vertybėms. Socialinio kapitalo ištekliai, tokie kaip normos, tinklai ir pasitikėjimas, paprastai būna stiprinantys save. Sėkmingas uždarų ratų rezultatas yra socialinė pusiausvyra, kuriai būdingas aukštas bendradarbiavimo, pasitikėjimo, savitarpiškumo, pilietinio angažuotumo ir kolektyvinės gerovės lygis. Šie požymiai apibrėžia pilietinę bendruomenę (visuomenę). Ir, atvirkščiai, šių požiūrių nebuvimas nepilietinėje bendruomenėje taip pat save stiprina. Įsipareigojimų nesilaikymas, nepasitikėjimas, išsisukinėjimas, išnaudojimas, izoliacija, netvarka ir stagnacija stiprina vieni kitus uždarame rate. Tam, kad viso to išvengtume reikia tvirtai ir nuosekliai kurti socialinį kapitalą, nes tai yra būdas pasiekti, kad demokratija veiktų [13]. IV. ŠIAULIŲ MIESTO GYVENTOJŲ NUOMONIŲ TYRIMAS IV. 1. Šiaulių miesto gyventojų nuomonių tyrimo metodika Tyrimas buvo atliktas Šiaulių mieste. Darbo autorės vaikščiojo Šiaulių miesto gatvėmis ir prašė praeivių užpildyti anketas (žr. 1 priedas). Anketos buvo pildytos Vilniaus, Tilžės, Spindulio, Basanavičiaus, Aido, Gegužių, Bielskio, Aušros alėjos gatvėse. Respondentai dažniausiai noriai sutikdavo dalyvauti apklausoje, tačiau buvo ir atsisakiusiųjų. Atsisakiusieji nenorą dalyvauti apklausoje motyvavo laiko stoka bei mažu susidomėjimu. Apklausos dalyviai klausinėjo, kam ši anketa reikalinga, kur jų atsakymai bus panaudoti, ar tai duos kokios nors naudos ir panašiai. IV. 2. Tyrimo rezultatų aptarimas Tyrime iš viso dalyvavo 200 respondentų, nepriklausomai nuo lyties bei amžiaus. Pagal lytį respondentai pasiskirstė nevienodai (žr. 1 pav.). Kaip rodo duomenys, anketinėje apklausoje moterys dalyvavo ženkliau nei vyrai. Tokios tendencijos signalizuoja skirtingą lyčių požiūrį į anketines apklausas — moterys lengviau, nes palankiau į jas žiūri, nei vyrai. Vyrai pildė nenoriau, o daugelis net atsisakė, nes jų nuomone, tai tik laiko gaišimas ir tikra nesąmonė. Tačiau kaip rodo pirmo paveikslo diagrama, buvo ir tokių vyriškos lyties atstovų, kurie mielai užpildė anketas, nes manė, kad jų nuomonė yra labai svarbi. 1 pav. Respondentų lytis Apklausoje dalyvavusių žmonių amžius pasiskirstė nevienodai, vyraujanti respondentų amžiaus grupė buvo 26 - 40 metų (žr. 2 pav.). Ypač nenoriai į anketas atsakinėjo vyresni nei 55 metų žmonės. Vyresnio amžiaus žmonės yra labiau užsiėmę ir nepalenkiau vertina naujoves bei jiems neaiškius dalykus. Dėl istorinių sąlygų dažnai vyresnieji viešai bijo išsakyti savo nuomonę, nes bijo tam tikrų sankcijų. Jie taip pat teikdavo, kad yra užsiėmę, jų tai nedomina. Jaunesnio amžiaus asmenys (26 – 40 metų) noriai dalyvavo apklausoje, domėjosi ja ir jos rezultatai ir naudingumu. Tačiau pasitaikė, kurie atsisakė užpildyti anketą. Mieliausiai apklausoje dalyvavo 18 – 25 metų asmenys. Jie daug neklausinėjo, o tik užpildydavo anketą ir paklusdavo kam jį reikalinga. Jaunimui patinka, kai į juos atkreipiamas dėmesys, tad neatsirado nė vieno, kuris atsisakytų užpildyti anketą. 2 pav. Respondentų amžius Daugelis apklaustųjų, ypač moterų, turi tik vidurinį išsilavinimą (žr. 1 lentelė). Tokią tendenciją susiejome su apklaustųjų užimamomis pareigomis, darbo pobūdžiu ir pajamomis. Iš 112 apklaustų moterų net trečdalis dirba biudžetinėje įstaigoje. Tai įtakoja, jog dauguma jų turi tik vidurinį išsilavinimą ir konkuruoti į aukštesnes pareigas neturi galimybių, nes jų išsilavinimas yra netinkamas. Savo verslą įsteigusios yra netgi 23 moterys (21% ).Tai pakankamai didelis skaičius. Šiais laikais ne tik vyrai gali dirbti vadovaujantį darbą, bet ir moterys gali būti lygiateisės vyrams. Taigi šiuolaikinėje visuomenėje niekas net nebenustemba, pamatęs moterį dirbančią tokį darbą, kokį ankščiau tik vyrai tegalėjo ir tesugebėjo dirbti. Šiandieninėje visuomenėje moterys nebėra priklausomas ir išlaikomos vyrų. Jos kuria savo verslą, nori pasiekti šio to gyvenime ir būti lygiavertėmis vyrams. Vis dažniau pasitaiko atvejis, kai šeimoje moteris uždirba daugiau nei vyras ar netgi jį išlaiko. Tai taip pat rodo moters padėties pasikeitimą visuomenėje. Tik 9% moterų šiuo metu yra bedarbės. Tai įtakoja šalyje nuolatos esantis eilinis (frikcinis) nedarbas, kai asmenys neišvengiamai nedirba, kai ieškosi kito darbo arba tikisi gauti artimoje ateityje. Iš 88 apklaustų vyrų daugiausia iš jų dirba privačiame versle (30%), savo verslą turi 20% vyriškių, o bedarbių yra 12%. Vyrų, turinčių aukštąjį ir aukštesnįjį išsilavinimą, yra ganėtinai daug, tad ir jų užimamos pareigos yra atitinkamai aukštesnės nei moterų. Jie užima geriau apmokamas pareigas. Tradiciškai vyrai yra šeimos maitintojai ir išlaikytojai, taigi jiems yra labai svarbu turėti gerai apmokamas pareigas, kad galėtų išlaikyti savo šeimą bei suteikti jiems kuo geresnį gyvenimą. Matome, kad turinčių pradinį ir pagrindinį išsilavinimą respondentų yra labai nedidelis procentas, galime daryti prielaidą, kad dėlto Šiaulių mieste mažėja bedarbių asmenų, nes turint žemą išsilavinimą neįmanoma patekti į darbo rinką. Išsilavinimo pasiskirstymą rodo 1 lentelė. 1 lentelė Išsilavinimas Žemiau pateiktoje diagramoje matome (žr. 3 pav.), kad vyrai mažiausiai jaučia ekonominių ir vadybinių žinių stygių, dauguma jų dirba privačiame versle, kuriame be tokių žinių nebūtų įmanoma išlaikyti darbo vietą ir sėkmingai dirbti bei kurti savo verslą. Beveik pusė apklaustų moterų, kaip trūkstamas žinias įvardijo užsienio kalbą ir darbo kompiuteriu. Apklausoje daugiausia dalyvavo 26 – 40 amžiaus respondentų, taigi jų mokymosi laikotarpiu užsienio kalba nebuvo labai reikšminga, o informatikos pamokos (kurioje jie galėjo įgyti bent elementarias darbo kompiuteriu žinias) visiškai nebuvo. 3 pav. Žinių stygius Apklausa rodo, kad nesvarbu kokiame darbe žmogus dirbtų, jis vis tiek jaučia vienokių ar kitokių žinių trūkumą. Tačiau šiuolaikinėje visuomenėje amžius mokymuisi yra ne riba ir kiekvienas žmogus visada gali kelti savo kvalifikaciją ir įgyti įvairių gebėjimų. Tam yra skirti įvairūs kursai, tęstinės studijos, vakarinės ir suaugusiųjų mokyklos. Daugiausia mūsų respondentų mokosi savarankiškai. Tokį būdą jie pasirenka todėl, kad kursai yra brangūs, o darbdavys nesutinka už juos sumokėti. Tačiau toks žinių įgijimas negalį prilygti profesionaliam mokymui, nes savarankiškai besimokantis žmogus gali daug kus suklysti ir pridaryti klaidų. Vos 6% visų respondentų įmonės siunčia į kursus, kuriuos pačios apmoka. Galima daryti dvi išvadas: 1. Arba darbdaviai nesirūpina savo darbininkais ir nenori kelti jų našumo. 2. Arba į darbą priima tik aukšto išsilavinimo žmones, kurių kvalifikacijos kelti nereikia. Net 25 % žmonių mano, kad jie darbe, kuriame dirba, žinių yra įgavę pakankamai, kad galėtų sėkmingai dirbti ir savo kvalifikacijos nekelia niekaip. Ta rodo žmonių pastovumą ir nenorą tobulėti, nes šiandieninėje nuolatos kintančioje visuomenėje nuolatinis tobulėjimas ir ėjimas į priekį yra būtinas. 4 paveikslėlyje pavaizduoti duomenys, kaip respondentai vertina santykius kolektyve. Kad darbas teiktų malonumą ir būtų galima pasiekti kuo geresnių rezultatų, santykiai tarp bendradarbių turi būti kuo geresni. Jie turi vienas kitu pasitikėti, sutarti tarpusavyje bei padėti vienas kitam. Daugiau vyrų, nei moterų įvardija, kad santykiai jų kolektyve yra labai geri. Tokius atsakymus galėjo lemti ir psichologinė prigimtis. Moterys jau nuo gimimo yra aršesnės, nelinkusios nutylėt ir linkusios konfliktuoti. Priešingai, nei vyrai, kurie yra ramesni, santūresni, „šalčiau“ viską vertinantys. Tad vyrai savo santykius kolektyve vertina palankiau nei moterys. 4 pav. Santykiai kolektyve Vienas iš anketos klausimų buvo „Ar viešai išsakote savo nuomonę priimant sprendimus?“ 2 lentelė Nuomonės išsakymas priimant sprendimus Iš antros lentelės duomenų aišku, kad ir kokį darbą bedirbtų žmogus, jis stengiasi nebūti užgožtas kaip ,,pilka pelytė“ ir dažnai stengiasi išreikšti savo nuomonę. Daug respondentų nebijo viešai išsakyti savo nuomonės (81 atvejis), nes demokratiniame valdyme kiekvieno nuomonė yra labai svarbi. Atsirado tik keletas žmonių, kurie niekada neišreiškia savo nuomonės (33 atvejai) ir nuolat pasiduoda kitų priimamiems sprendimams. Tokį žmonių elgesį gali lemti psichologinės savybės. Kiti žmonės yra per daug nedrąsūs, kad išreikštų savo nuomonę. Apklaustieji gydymo kokybės vertinimą ir lankymąsi gydymosi įstaigoje atitinkamai atspindi 5 paveikslas ir 3 lentelė. 3 lentelė Lankymasis gydymo įstaigose 5 pav. Gydymo kokybės įvertinimas Gydymo įstaigos greitai kintančioje visuomenėje atlieka tarpininko vaidmenį tarp individų, šeimų. Atsiranda tarpusavio priklausomybės tinklas, siejantis kiekvieną individą su įvairiomis organizacijomis. Mūsų respondentai retai (žr.3 lentelę) lankosi gydymo įstaigose, nes dauguma yra dar jauni ir turi mažai sveikatos sutrikimų. Vos ketvirtadalį tenkina paslaugų kokybė sveikatos priežiūros įstaigose (žr. 5 pav.). Tai gali įtakoti daktarų požiūris į paprastą ir neturtingą žmogų, kuris atėjęs pasitikrinti sveikatos „neįkiša į kišenę“, todėl juo nesirūpinama, nesuteikia jam reikiamos pagalbos. Daktarai yra korumpuoti, juk ne kiekvienas gali papildomai mokėti už gydymą. Reiktų rimčiau pažvelgti į šią problemą ir bandyti ją spręsti. Galbūt piniginės baudos, ar pažeminimas pareigose priverstų gydytojus profesionaliai bendrauti su pacientais. Labai daug socialinių problemų kyla, nes žmonės yra neaktyvūs, mažai tarpusavyje bendrauja, tarp žmonių ryšiai yra, tačiau jie labai menki. Galima teigti, kad nūdienos visuomenėje teritorinį artumą, kaip būtiną socialinių ryšių formavimosi sąlygą, pakeitė komunikacijos ir transporto priemonės (žr. 4 lentelę). 4 lentelė Naujosios technologijos Taip Ne Retai Ar turite automobilį? 129 62 Ar turite kompiuterį? 138 62 Ar naudojatės internetu? 103 63 37 Net 65% respondentų turi automobilius, 69% turi kompiuterius namuose ir net 50% apklaustųjų nuolatos naudojasi interneto paslaugomis. Naujausių komunikacijos ir informacijos technologijų prieinamumas turi įtakos socialinei padėčiai. Neturintys reikiamų žinių yra atskirti nuo efektyvaus dalyvavimo žinių ekonomikoje ir tai neigiamai įtakoja jų socialinę raidą. Žmonės turintys priėjimą prie interneto yra atviresni, daugiau komunikuojantys tarpusavyje ir aktyviau dalyvaujantys visuomeninėje veikloje. Jų socialiniai ryšiai yra nuolatos atnaujinantys ir palaikomi. Kompiuterio kaina yra keturios vidutinės algos, todėl ne kiekvienas gali jį įsigyti. Tai neatrodys absoliučiai beviltiška, jei lyginsime su faktu, kad nusipirkti kompiuterį Amerikos piliečiui kainuotų vieno mėnesio algą [11]. Aptariant Lietuvos gyventojų kultūrinius poreikius bei jų tenkinimo ypatumus, kaip vieną iš svarbiausių rodiklių galima paminėti dalyvavimą miesto renginiuose. Respondentai į klausimą ,,Ar Jūs dalyvaujate miesto renginiuose ir šventėse?“ atsakė taip: visada — 9 %, dažniausiai — 12,5 %, retai — 60,5%, nedalyvauju — 18%. Žmonės pasyviai dalyvaujantys visuomeninėje veikloje atsiriboja nuo miesto, jo įvykių, neplečia akiračio. Aktyvus dalyvavimas plečia jų socialinius ryšius, o tuo pačiu kuriasi ir atviresnė, pozityvesnė bendruomenė. Dalyvavimas organizacijose sukuria individualaus elgesio ir socialinės integracijos modelius, reikalingus bendravimui. Į klausimą „Ar esate visuomeninės organizacijos ar kokio klubo narys?“ respondentų atsakymų pasiskirstymą rodo 5 lentelė. 5 lentelė Priklausymas klubui ar organizacijai Matome, kad vos keli asmenys yra kokios organizacijos ar klubo nariai. Toks mažas socialinis žmonių aktyvumas gali būti dėl laisvo laiko stokos, dėl žmonių pasyvumo, nesidomėjimo. Bendruomeninė veikla įgalina žmones pasiekti socialiai reikšmingesnių tikslų savo ir kitų labui. Socialinis kapitalas - vienas iš naujausių ir vis didesnę reikšmę įgyjančių diskursų naujovių diegimo ir skurdo įveikimo procese. Bendrai socialinį kapitalą galima apibūdinti kaip institucijas, santykius ir ryšius, požiūrius bei vertybes, kurie valdo žmonių bendravimą ir daro įtaką ekonominiam bei socialiniam bendruomenių sutelktumui ir raidai. Grootaert, Ch. Ir Th. Van Bastelaer (2002) nurodo, kad socialinio kapitalo pagrindas yra bendruomenėse veikiančių socialinių struktūrų ir bendruomenių narių požiūrių sąveikos vaidmuo, darantis įtaką kolektyvinei gyventojų veiklai [10]. Respondentams uždavėme keletą klausimų, susijusių su socialiniu kapitalu. Vienas iš jų buvo toks: „Ar Jus pasiekia informacija apie svarbiausius mieste priimamus sprendimus?“. Atsakymų pasiskirstymą rodo 6 paveikslas. 6 pav. Informacijos pasiekiamumas apie mieste priimamus sprendimus Aktyvūs piliečiai gerai suvokia, kontroliuoja ir formuoja savo socialinę aplinką. O iš mūsų apklaustųjų vos keletą respondentų visada pasiekia informacija apie svarbiausius mieste priimamus sprendimus. Netgi 24% vyriškių ir 26% moterų visiškai nesidomi, kas vyksta jų mieste. Toks žmonių pasyvumas rodo, kad nėra tinklų tarp individo ir išorės. Tinklai yra svarbūs, nes palaiko abipusiškumo normas ir pilietinį įsitraukimą, socialinio pasitikėjimo kūrimą. Miesto valdžia, priimdama bet kokius sprendimus, turėtų kreipti dėmesį į miestiečių nuomonę, tačiau net trečdalis respondentų mano, kad taip nėra. Miesto valdžia per daug piktnaudžiauja savo galiomis ir nekreipia dėmesio, ko norėtų ir kas geriau būtų jos gyventojams. Efektyvus pilietis jaučiasi galingas, kompetentingas ir svarbus, bei turi lūkesčių. Miesto valdžiai turėtų rūpėti jo balsas ir poreikiai, bet iš mūsų apklausos duomenų to nesimato. Valdžios piktnaudžiavimas savo balso galingumu laikui bėgant mažina žmonių pasitikėjimą jais. Į klausimą: „Ar pats norėtumėte turėti galimybę išsakyti savo nuomonę ir dalyvauti priimant sprendimus?“, respondentai atsakymai nevienodai (žr. 6 lentelę). 6 lentelė Nuomonės išsakymas ir dalyvavimas priimant sprendimus Iš 6 lentelės matome, kad labai mažai aktyvių žmonių tarp mūsų respondentų. Vos 26% vyrų ir 32 % moterų norėtų turėti galimybę išsakyti savo nuomonę priimant sprendimus. Politiškai aktyvūs individai nuo politiškai neaktyvių skiriasi savo demografinėmis charakteristikomis tai yra labiau aktyvūs yra gaunantys didesnes pajamas, labiau išsilavinę ir dirbantys labiau prestižinėse profesijose asmenys, turintys didesnį politinio efektyvumo jausmą, bei labiau besidomintys politika. Mūsų apklaustųjų vidutinės pajamos vienam šeimos nariui per mėnesį: moterų - 570 Lt., vyrų - 650 Lt. Tai gana mažos pajamos, tad jos nesąlygoja didelio žmogaus politinio aktyvumo. Su tokiomis mėnesinėmis pajamomis žmogus gali patenkinti tik savo būtiniausius poreikius. O kad galėtume domėtis ir turėti galimybę dalyvauti visuomeniniame gyvenime tam taip pat reikia lėšų. Paprastai daugiau pajamų turintys asmenys daugiau žino, kaip veikia politinė sistema ir yra labiau informuoti apie valdžios institucijų veiksmų pasekmes savo gyvenime. Dar viena prielaida mažam žmonių politiniam aktyvumui — jų išsilavinimas. Jis yra svarbiausias socialinio statuso komponentas. Daugelis mūsų respondentų teturi tik vidurinį, ar aukštesnįjį išsilavinimą, tad jų tai nedomina. O aukštas išsimokslinimo lygis skatina domėjimąsi politiniu ir visuomeniniu gyvenimu apskritai, tuo pačiu skatindamas dalyvavimą politiniame ir socialiniame gyvenime. Turintis aukštąjį išsimokslinimą yra labiau linkę turėti savo nuomones įvairiais visuomeninio gyvenimo klausimais, todėl lengviau ir noriau dalyvauja politinėje veikloje. 7 paveikslas atspindi Šiauliečių pasitikėjimą politinėmis partijomis. 7 pav. Pasitikėjimas politinėmis partijomis Lietuvos gyventojai jau ne vienerius metus nekeičia savo tradicijos: nepasitikėti beveik visomis valstybės institucijomis. Labiausiai lietuviai nepasitiki politinėmis partijomis (net 80 proc. gyventojų), Seimu, Vyriausybe bei policija. Šie rodikliai panašūs į Europos Sąjungos vidurkį: vidutinis europietis taip pat mažai pasitiki tiek politinėmis partijomis, tiek savo šalies vyriausybe ar parlamentu. Visgi, palyginti su ES vidurkiu, lietuviai žymiai mažiau pasitiki tiek policija, tiek teisėsaugos sistema [11]. Pirmoje vietoje (žr.7 pav.), pagal šiauliečių pasitikėjimą partija, yra Socialdemokratai. Lietuvos socialdemokratai pasisako už kiekvieno žmogaus ir tautos laisvę, socialinį teisingumą ir galimybių lygybę, visų solidarumą, darbą, kaip visų dvasinių ir materialinių gerybių šaltinį, žmogų ir aplinką tausojančią plėtrą, informacinę visuomenę visiems, gerovės visiems valstybe [4]. Tokį didžiulį žmonių pasitikėjimą socdemais gali įtakoti tai, kad šiai partijai priklauso ir mūsų miesto meras Juškus. Antrą vietą (žr. 7 pav.), pagal pasitikėjimą užima — Liberalcentristai. Partijos tikslai: žmogaus ir valstybės gerovės siekimas, žmogaus ir piliečių teisių gynimas, demokratijos, paremtos pamatinėmis vertybėmis, laisve, lygybe prieš įstatymą, teisingumu, solidarumu, subsidiarumu, įtvirtinimas, pilietinės visuomenės, teisinės valstybės kūrimas, liberalių idėjų propagavimas ir įgyvendinimas [6]. Trečioje vietoje (žr. 7 pav.) yra Tėvynės sąjunga. Tėvynės Sąjungos (konservatoriai) tikslai yra puoselėti atvirą pilietinę visuomenę, modernią nepriklausomą demokratinę valstybę, laisva iniciatyva grindžiamą ūkį, išsaugant ir puoselėjant lietuvybę ir tradicines Lietuvos kultūros vertybes. Savo veikloje Tėvynės Sąjunga remiasi krikščioniškosios moralės, šiuolaikinės konservatizmo minties, tautiškumo ir europietiškos centro dešinės politikos principais bei tradicijomis, puoselėja patriotizmą ir atviros Europai lietuvybės idealus, laisvės kovų istorijos įamžinimo ir pagarbos žuvusiems tradicijas, siekia sovietinės okupacijos padarinių panaikinimo ir istorinės tiesos apie pasipriešinimo kovas atkūrimo. Viena iš mažiau pasitikėjimo šiauliečiams keliančių partijų (žr. 7 pav.) - Nacionaldemokratai. Lietuvos Nacionaldemokratų partija organizuoja lietuvių (baltų) Naciją kovai ir darbui vardan Nacijos gerovės. Partija, kuria šiauliečiai mažiausiai pasitiki (žr. 7 pav.) – Socliberalais (Naująja sąjunga). Naujosios sąjungos politika formuojama laikantis socialliberalizmo ideologijos, kuri suprantama kaip pakankamai darni moralinių, ekonominių, socialinių ir kultūrinių idėjų bei įsitikinimų visuma. Įvertinus, kad pagrindinis požymis, pagal kurį politinės jėgos priskiriamos dešiniosioms ar kairiosioms yra ekonominė partijos platforma, socialliberalizmo ideologija užima centrinę poziciją tarp socialdemokratijos iš kairės ir konservatizmo bei liberalizmo iš dešinės. Pasitikėjimą partijomis lemia žmonių įsitikimai ir pažiūros. Šiauliečiai mažai tepasitiki savo miestiečio įkurta partija, kuri yra tik ketvirtojoje vietoje. Bet tai kiekvieno žmogaus asmeninis reikalas kuo labiau pasitikėti ir mes už kitus negalime nuspręsti. Į klausimą „Ar pastebite kokius nors teigiamus poslinkius miesto gyvenime per paskutiniuosius du metus?“ respondentai atsakė taip pat ne vienodai (žr. 8 pav.). 8 pav. Poslinkiai miesto gyvenime Iš respondentų atsakymų matome (žr. 8 pav.), kad netgi pusė apklaustųjų pastebi, kad gyvenimas mieste gerėja. Tokiai respondentų nuomonei įtakos galėjo turėti tai, kad akivaizdžiai mieste daugėja darbo vietų, „akimirksniu“ auga nauji pastatai, didėja minimalaus pragyvenimo atlyginimas. Pablogėjimą pastebi vos 4 % . Jų tokią nuomonę gali lemti dabartinė jų padėtis: galbūt jie bedarbiai, ar gauna labai mažas pajamas, todėl ir mano, kad mieste per pastaruosius du metus vyksta tik pablogėjimas, o ne pagerėjimas. Šiauliečių manymu, svarbiausia problema mieste yra (mažėjančia tvarka): • Mažos žmonių pajamos (92 atvejai) • Nusikalstamumas (60 atvejų) • Nedarbas (65 atvejai) • Žmonių pasyvumas (26 atvejai) • Blogai tvarkoma aplinka (18 atvejai) Nusikalstamumas per pastaruosius metus nuolat augo. Išaiškinama mažiau nei pusė visų užregistruotų nusikaltimų ( 42,8%), o tai reiškia, kad daugumai nusikaltusiųjų bausmės pavyksta išvengti. Be to, nusikalstamumas per pastaruosius metus tapo labiau organizuotas, pavojingesnis ir kas ypač kelia nerimą - "jaunesnis". Nepilnamečiai padaro apie penktadalį visų išaiškintų nusikaltimų [11]. Daugelis žmonių, kaip vieną iš svarbiausių problemų mieste, laiko nedarbą. Tačiau augant ekonomikai didėjo įmonių pelningumas, mažėjo nedarbas, po truputį gerėjo ir žmonių gyvenimas. Vidutinis mėnesinis darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) trečiąjį 2005 m. ketvirtį sudarė 1379,1 Lt ir, palyginti su trečiuoju 2004 m. ketvirčiu, padidėjo 9,4%. Mažiau aktuali problema — žmonių pasyvumas. Manome, kad viena iš priežasčių, kuri didina žmonių pasyvumą vyresnių žmonių nusivylimas dabartine situacija šalyje. Vyresnių žmonių nusivylimas bei pasyvumas atneša didžiulių išlaidų visuomenei. Jokiu būdu netvirtiname, kad vyresni žmonės yra „nuostolingi“. Jie visą gyvenimą stengėsi ir sunkiai dirbo, tačiau negailestingas laikmetis jų atžvilgiu pasielgė nesąžiningai ir suformavo didelį šių žmonių nusivylimą. Aktyvioji visuomenės dalis – verslininkai, menininkai, mokslininkai, politikai, inteligentija privalo stengtis sumažinti žmonių nusivylimą ir pasyvumą. Išvados • Socialinis kapitalas reiškia socialinių organizacijų ypatybes (tokias kaip pasitikėjimas, normos ir tinklai), kurios gali padidinti visuomenės produktyvumą ir palengvinti koordinuotus veiksmus. • Daugelyje buvusių komunistinių visuomenių pilietinės tradicijos buvo silpnos dar iki komunizmo, o totalitarinis valdymas pakenkė net ir tiems ribotiems socialinio kapitalo ištekliams. Tai iki šiol daro didelę neigiamą įtaką šių šalių ekonominei ir politinei raidai. Tačiau iš kitos pusės daug autorių pabrėžia pilietinės visuomenės krizės galimybes ir vakarų demokratijose, kur tokie reiškiniai kaip nusikalstamumas, šeimos silpnėjimas kenkia socialiniam kapitalui. [13] • Visuomenė, kuriai moraliniai klausimai nebeaktualūs, iš esmės praranda gyvybiškai svarbų bet kokios visuomenės elementą. Šiandien vis mažiau dėmesio skiriama tradicijoms, įpročiams, pilietinėms vertybėms. Socialinio kapitalo ištekliai, tokie kaip normos, tinklai ir pasitikėjimas, paprastai būna stiprinantys save. Sėkmingas uždarų ratų rezultatas yra socialinė pusiausvyra, kuriai būdingas aukštas bendradarbiavimo, pasitikėjimo, savitarpiškumo, pilietinio angažuotumo ir kolektyvinės gerovės lygis. • Įsipareigojimų nesilaikymas, nepasitikėjimas, išsisukinėjimas, išnaudojimas, izoliacija, netvarka ir stagnacija stiprina vieni kitus uždarame rate. Tam, kad viso to išvengtume reikia tvirtai ir nuosekliai kurti socialinį kapitalą, nes tai yra būdas pasiekti, kad demokratija veiktų [13]. • Daug respondentų turi vidurinį, bet ne kuo mažiau ir aukštąjį. Džiugu, kad šiuolaikinėje visuomenėje vertinamas aukštasis mokslas, be kurio neįmanoma apsieiti. • Tiek vyrai, tiek moterys kaip didžiausią žinių stygių įvardija užsienio kalbą. • Santykiai darbo kolektyve įvardijami skirtingai: moterys, kad geri, vyrai — labai geri. • Vos ketvirtadalį tenkina paslaugų kokybė sveikatos priežiūros įstaigose. • Labai daug socialinių problemų kyla, nes žmonės yra ne aktyvūs, mažai tarpusavyje bendrauja, tarp žmonių ryšiai yra, tačiau jie labai menki. • Aktyvūs piliečiai gerai suvokia, kontroliuoja ir formuoja savo socialinę aplinką. O iš mūsų apklaustųjų vos keletą respondentų visada pasiekia informacija apie svarbiausius mieste priimamus sprendimus. • Paprastai daugiau pajamų turintys asmenys plačiau žino, kaip veikia politinė sistema ir yra labiau informuoti apie valdžios institucijų veiksmų pasekmes savo gyvenime. Literatūra 1. Augustinaitis, A. (2005). Šiuolaikinio žinojimo sandara. [žiūrėta 2006-05-02]. Prieiga per internetą:

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!